2016-06-14 Nr. AB-12451-3-62-3-00414-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1148-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00414-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 5), kurį patikslino (b. l. 14), į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 1 000 000 500 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Pareiškėjas nurodė, kad valstybė bausmės atlikimo vietoje, taip pat konkrečios valstybinės institucijos siekia su juo susidoroti, nes jis yra paskutinis, neteisėtai įkalintas disidentas valstybėje. Nurodė, kad pataisos namuose vykdomos nusikalstamos veikos, veikia kolaborantai, o pareigūnai pataisos namuose sukuria jiems sąlygas laisvai prekiauti narkotikais. Tokie asmenys bendradarbiauja bei veikia kartu su pataisos namų administracija, jos nurodymu grasina jam, norinčiam atskleisti tokias nusikalstamas veikas. Nesutikdamas su kriminaline valdžia, kuriai nusikalstamos veikos faktai neįdomūs, prašė atlyginti žalą, nes jo „protas sunkiai aprėpia visus dalyvius“.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepimu į skundą (b. l. 15–16) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas tik bendromis frazėmis išdėstė savo pamąstymus, jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius apie prekybą narkotinėmis medžiagomis, apie susidorojimą su juo, nepateikė. Pareiškėjas nenurodė, kad patyrė fizinį skausmą, emocinę depresiją, kad grasinimai apčiuopiami. Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės reikalavimų, todėl, nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 26 d. sprendimu (b. l. 26–28) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 1 000 000 500 000 Eur neturtinę žalą.

Teismas pažymėjo, jog, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, spręsdami bylas dėl neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo, administraciniai teismai privalo vadovautis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.).

Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos:

1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2004; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-330/2008).

Teismas taip pat pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų sampratą, yra pažymėjęs, kad neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-499/2007). Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant administracinės teisės subjekto veiklos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiamos tam tikros veikos pasekmės savaime negali būti laikomos pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1642/2005).

Teismas padarė išvadą, kad, sprendžiant pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, jis gali būti tenkinamas tik nustačius Marijampolės pataisos namų administracijos veiksmų neteisėtumą, taip pat neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, nepriklausomai nuo to, ar nustatomas turtinės žalos padarymo faktas. Ginčo atveju ABTĮ 57 straipsnio normos pareiškėjui taip pat numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai turėjo įtakos pareiškėjui ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13, 20 str., Teismų įstatymo 33 str., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Teismas pabrėžė, kad 2015 m. balandžio 9 d. nutartimi, susipažinęs su pirminiu pareiškėjo skundu, kuris neatitiko skundui keliamų reikalavimų, nustatė pareiškėjui terminą trūkumams pašalinti, nurodydamas konkretizuoti aplinkybes, iš kurių būtų galimybė spręsti apie neteisėtus atsakovo veiksmus (neveikimą), pateikti įrodymus. Tačiau ir patikslintame skunde pareiškėjas iš esmės neįvardijo jokių neteisėtų atsakovo veiksmų, kuriais ši institucija (jos pareigūnas) arba neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos, arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pareiškėjas skunde išdėstė neaiškius, nesuprantamus, nelogiškus, tik labai abstrakčius ir deklaratyvius teiginius, iš kurių nėra galimybės spręsti nei apie konkrečius atsakovo neteisėtus veiksmus, nei apie tariamai pažeistas jo teises. Pareiškėjas taip pat visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų tokius pareiškėjui kilusius išgyvenimus. Nurodytos aplinkybės leido teismui taip pat padaryti išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą be rimto pagrindo, piktnaudžiauja teisminės gynybos teise.

Teismas nagrinėjamos administracinės bylos kontekste akcentavo ir tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę.

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, atmetė skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 31) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismui žodžiu paaiškino, jog pareigūnai kursto nuteistuosius, kad šie susidorotų su juo. Įrodymu tampa tai, kad administracija nuteistiesiems leidžia vykdyti nusikalstamą veiką. Tokie asmenys tampa sisteminiais narkomanais ir yra priversti ieškoti išeities, kad gautų narkotikų dozę. Jie daro naujus nusikaltimus, o pareigūnai sąmoningai nemato, kokiais būdais narkotikai patenka į pataisos namus. Jeigu administracija kontroliuotų narkotikų vartojimą laisvės atėmimo įstaigoje, nuteistieji netektų stimulo daryti nusikaltimus. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas teigia, kad teismas priėmė šališką sprendimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 35) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų duomenų, įrodančių, kad teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas teismui paduotu skundu siekia jo nurodytos neturtinės žalos atlyginimo dėl, jo manymu, neteisėtų Marijampolės pataisos namų veiksmų. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia pasakytina dėl tokio pobūdžio bylų nagrinėjimo administraciniame teisme.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucija) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant Institucijos (šiuo atveju Marijampolės pataisos namų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė, kalbant apie neturtinės žalos atlyginimą, taip pat išaiškinti, ar yra priežastinis ryšys tarp tokių pažeidimų (jeigu jie yra nustatyti) ir neturtinės žalos, kuri pareiškėjo yra siejama su šiais pažeidimais.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Marijampolės pataisos namų administracijos veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia bendrojo pobūdžio teiginiais apie siekį susidoroti su juo bei pataisos namų pareigūnų neteisėtą (nusikalstamą) prekybos narkotikais tarp nuteistųjų toleravimą. Konkrečių tokių veiksmų faktų pareiškėjas nenurodė. Taip pat nesiekė pagrįsti jo nurodytos (prašomos atlyginti) neturtinės žalos atsiradimą.

Pasisakydama dėl nurodytos situacijos vertinimo bylai reikšmingo fakto nustatymo prasme, kolegija pirmiausia pažymi, jog, nagrinėjant administracines bylas, yra taikytina bendrojo pobūdžio taisyklė, pagal kurią pareiškėjas turi pateikti arba teismui nurodyti įrodymus, galinčius patvirtinti jo nurodytas nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kad pagal administracinių teismų praktiką tokio pobūdžio bylose pareiga pateikti tam tikrus įrodymus nustatyta atsakovui, teismas, aiškindamas nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines bylos aplinkybes, galėjo remtis tik pareiškėjo teismui duotais paaiškinimais, tačiau turėjo įvertinti juos pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles. Šioje teisės normoje nurodyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taikydama šias taisykles paminėtai šios bylos situacijai, kolegija pažymi, kad pirmiau aptarti pareiškėjo teismui nurodyti argumentai dėl savo deklaratyvaus pobūdžio nėra informatyvūs ta prasme, kad bylą sprendžiantis teismas galėtų pareikalauti iš atsakovo pateikti tam tikrus nagrinėjamai bylai reikšmingus įrodymus. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti Marijampolės pataisos namų administracijos (jos pareigūnų) veiksmų arba neveikimo neteisėtumą valstybės deliktinės atsakomybės instituto taikymo prasme, t. y. CK 6.271 straipsnio 4 dalies ir CK 6.250 straipsnio taikymo prasme.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams (jų nekartodama), kolegija sutinka su teismo padaryta išvada dėl pareiškėjo skundo reikalavimų nepagrįstumo.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė