2013-10-01 Nr. AB-5520-3-61-3-02097-2011-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-1205/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02097-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 2.3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. P.–K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. P.–K. ir D. K. skundą, prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo A. H. V. F., atsakovams Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kultūros paveldo centrui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, akcinei bendrovei „Lietuvos dujos“, asociacijai Lietuvos aeroklubui, A. H. V. F., L. R., A. S., A. M., E. R., V. Z., P. Z. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai J. P.–K. ir D. K. (toliau – ir pareiškėjai) skundu ir patikslintu skundu (I t., b. l. 1–7, III t., b. l. 32–36) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir, Departamentas, atsakovas) Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir Vertinimo taryba, atsakovas) 2011 m. rugpjūčio 30 d. protokolinius sprendimus Nr. VT-52: 1.1. nekeisti valstybės saugomo objekto Sklandytojų kalvos (12156) teritorijos ribų ir vertingųjų savybių; 1.2. parengti apskaitos dokumentaciją naujam objektui – Sklandytojų slėniui ir svarstyti jo įrašymą į Kultūros vertybių registrą; 2) panaikinti Vertinimo tarybos 2011 m. spalio 11 d. aktą Nr. KPD-RM-1675 (toliau – ir Aktas Nr. KPD-RM-1675) ir 2011 m. spalio 4 d. aktą Nr. KPD-RM-1671 (toliau – ir Aktas Nr. KPD-RM-1671); 3) įpareigoti Departamentą ir Vertinimo tarybą teisės aktų nustatyta tvarka pakeisti Sklandytojų kalvos (12156, 1283) teritorijos ribas, perkeliant jas į tikrąją 1942–1957 metų įvykių vietą; 4) įpareigoti Departamentą ir Vertinimo tarybą teisės aktų nustatyta tvarka perkeliant Sklandytojų kalvos (12156, 1283) teritorijos ribas į tikrąją 1942–1957 metų įvykių vietą sumažinti teritoriją iki minimumo, kurioje esant reikalui pakaktų vietos pastatyti paminklą ar atminimo lentą.

Pareiškėjai paaiškino, kad pirkdami žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone, žinojo, jog dalis sklypo (apie 0,5 ha), esanti šlaite už sklypą dalijančio keliuko, patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją. Pasistatę sklype namą ir apsigyvenę sužinojo, kad Sklandytojų kalvos ribos yra nustatytos klaidingai. Šių ribų nustatymas pareiškėjams reiškia prievolę leisti sklypu naudotis kitiems asmenims (skraidytojams įvairiomis skraidyklėmis). Pareiškėjai 2011 m. birželio 12 d. pateikė Departamentui prašymą – pretenziją vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir NKPAĮ) 14 straipsniu.

Prie prašymo pridėjo liudytojų A. G. B. (T.), O. R. J. (B.), A. B., A. R. (Č.) rašytinius paaiškinimus, telefoninių pokalbių su buvusiu sklandytoju V. D. santrauką. Minėti asmenys teigė, kad sklandymo vieta buvo ne ta, kuri įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, o prie miško, šalia tuometinių T. ir M. sodybų (toje vietoje šiuo metu nutiestas dujotiekis ir yra išlikęs šaltinis). Pareiškėjai teigė turėję ir filmuotos medžiagos, tačiau Departamentas ir Kultūros paveldo centras nepanoro susipažinti su šia medžiaga.

Departamentas 2011 m. birželio 20 d. raštu Nr.(7.12)2-1504 informavo, kad pavedė Kultūros paveldo centrui parengti apskaitos dokumentaciją, reikalingą kultūros objekto duomenų Kultūros vertybių registre patikslinimui. Kultūros paveldo centro vyresnysis paminklotvarkininkas V. S. 2011 m. liepos 11 d. buvo atvykęs į (duomenys neskelbtini) kaimą Kauno rajone susitikti su sklandytojais ir Kauno rajono savivaldybės atstovais pažeisdamas Kultūros paveldo objektų ar vietovių apžiūros, būklės fiksavimo, ir tyrimo atlimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 9 d.

įsakymu Nr. ĮV-240 (toliau – ir Apžiūros taisyklės), 6, 11 punktus. Pareiškėjai prieš minėto specialisto apsilankymą telefonu teiravosi, ar bus reikalingi, informavo, kad gali pateikti filmuotą medžiagą su liudytojų pasakojimais, tačiau jų pagalbos buvo atsisakyta. Šio susitikimo metu V. S. rinko medžiagą, kuri buvo panaudota apskaitos dokumentams parengti. Kauno aviacijos veteranų sąjungos pirmininkas S. P. patalpino susitikimo su V. S. medžiagą į internetą. Pareiškėjai peržiūrėję įrašą suprato, kad pagrindinis liudytojas, kuris teigė, kad 1945–1957 metais buvo sklandoma pareiškėjų sklypo ribose, yra sklandytojas K.

Jis teigė, kad pagrindinė bazė ir pagrindiniai sklandymai buvo prie miško, o pareiškėjų sklypo ribose buvo „Asų“ vieta, kurioje sklandytuvas buvo tempiamas ne nuo šlaito, o iš toli, kad jau ties šlaitu jis būtų ore. Jis prisiminė tik medžius, o sodybų pagal liudytoją šioje vietoje nebuvo, jos buvo toli nuo sklandymo vietos. Pareiškėjai teigė, kad jiems žinoma, jog šioje vietoje 1945–1957 m. buvo sodyba. Pareiškėjai 2011 m. liepos mėnesį Kauno hidroprojekto archyve rado 1962 metų melioracijos projekto ištrauką ir 1956 metų tos vietovės schemą.

Šiuose planuose sodyba yra (pažymėti pastatai ir medžiai). Todėl įsibėgėjimas iš toli negalėjo vykti, nes tam būtų trukdžiusi sodyba, o jeigu vietos įsibėgėjimui ir būtų užtekę, būtų reikėję priartėti prie pat sodybos. Kalbėdami telefonu su N. B. (O.) pareiškėjai sužinojo, kad dėl jų pateikto prašymo–pretenzijos kilo aviatorių ir Lietuvos aviacijos muziejininkų nepasitenkinimas. Jos tėvo J. B. (žymus istorikas, sklandytojas ir instruktorius) parašytoje knygoje „Sklandytojų skrydžiai“ pareiškėjai rado, kad Sklandytojų šlaitas 1976 m.

Kultūros ministerijos potvarkiu įtrauktas į Valstybės saugomų gamtos objektų sąrašą. Kultūros paveldo centro 2011 m. liepos mėnesį atsiųstame Kultūros vertybės pagrindiniame dosjė nurodyta, kad šis objektas 1976 m. balandžio 20 d. LTSR kultūros ministerijos kolegijos nutarimu Nr. 45 buvo įtrauktas į paminklų sąrašą ir jam suteiktas IV-824 paminklo kodas. To laikotarpio plano, kuriame būtų pažymėta paminklo vieta, nėra. Pareiškėjams paprašius Kultūros paveldo centro pateikti paminklo pasą, buvo pateikti dokumentai be jokių planų.

Vėlesnių, t.y. 1987 m. planą pareiškėjai rado pas Kauno rajono savivaldybės paminklosaugininką, į šiame plane pažymėtas Sklandytojų kalvos ribas patenka ir pareiškėjų sklypas. Pasak N. B. (O.), jos tėvas galbūt nenorėjo, kad šalia jų sodybos būtų pastatytas paminklas sklandytuvas, o teritorija šalia sodybos būtų įtraukta į valstybės saugomų gamtos objektų sąrašą, todėl jis galėjo patvirtinti, kad buvo sklandoma toliau nuo miško. Pareiškėjų žiniomis, jų sklypo ribose parasparniai pradėjo skraidyti nuo 1978 metų.

Tuo metu čia buvo patogiausia vieta, nes jau nebuvo sodybos ir jos šeimininkų. Tikrojoje istorinėje Sklandytojų kalvos vietoje dar buvo T. ir M. sodybos. 1983 metais nutiesus aukšto slėgio dujotiekį, šios sodybos buvo iškeltos. Vieta pasidarė nebetinkama skraidyklininkams, nes atsirado išorinės dujotiekio konstrukcijos, šlaito apačioje ir viršuje nutiestos elektros linijos, suvešėjo medžiai.

Departamento direktoriaus 2005 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. Į-137 Sklandytojų kalva buvo įrašyta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, o Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 paskelbta saugoma valstybės (sklypo savininkas apie tai nebuvo informuotas). Pareiškėjų teigimu, 2004 metais Sklandytojų kalva Kultūros paveldo centro paruoštoje apskaitos dokumentacijoje pažymėta ne tikrojoje istorinėje vietoje, kurioje buvo sklandyta 1945–1957 metais, o toje vietoje, kurioje nuo 1978 metų skraidė skraidyklininkai mėgėjai. Pareiškėjai 2011 m. rugpjūčio 29 d. kalbėdami telefonu su buvusiu Kultūros paveldo centro istoriku T. Š. (jis 2004 m. ruošė Sklandytojų kalvos apskaitos dokumentus) sužinojo, kad ruošiant šio objekto dokumentus buvo interesų konfliktas. Istorikas manė, kad objektui pakanka kelių arų, tačiau turėjo perbraižyti Sklandytojų kalvos ribas pagal senąjį planą, esantį Kultūros paveldo centro archyve, ir įtraukti apie 7 ha. Pareiškėjams susidarė įspūdis, kad buvo suinteresuotų asmenų nustatyti tokią didelę Sklandytojų kalvos teritoriją, nors istorikas taip nepasakė.

Departamente 2011 m. rugpjūčio 30 d. vyko Vertinimo tarybos posėdis dėl Sklandytojų kalvos ribų tikslinimo. Posėdyje dalyvavo Vertinimo tarybos nariai, sklandytojai, Lietuvos aeroklubo prezidentas V. K., pareiškėjai ir kiti asmenys. Pareiškėjai akcentavo, kad V. K. tuo metu dirbo Departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėju. Po posėdžio pareiškėjai sužinojo, kad V. K. 2004 metais buvo Kultūros paveldo centro direktorius. Pareiškėjų nuomone, V. K. posėdyje elgėsi šališkai. Pareiškėjo pasisakymą išvadino demagogija. Vėliau V. K. prisistatė, kad yra Lietuvos aeroklubo prezidentas, sklandytojas, kuris 1979 metais skraidė Sklandytojų kalvoje, akcentavo, kad visos Sklandytojų kalvos plotas (7 ha) nustatytas per mažas, kad sklandymo aerodromui reikia 40–60 ha. V. K. pasisakymą palaikė S. P., Kauno aviacijos veteranų sąjungos pirmininkas (pavaldus V. K.), dar pora veteranų, kurie teigė, kad tai ypatinga vieta, reikšminga istorijai, kad ribos nesvarbu, nes skraidyta visur. Pareiškėjams susidarė įspūdis, kad tikroji istorinė sklandymo vieta 1945–1957 m. V. K. ir kitų nedomino, nes ji šiuo metu nepalanki skraidyti – apžėlusi krūmais ir medžiais, praeina aukštos įtampos elektros linija, kalno apačioje pastatyti antžeminiai dujotiekio įrengimai. Pareiškėjų sklypas, esantis apie 300 metrų nuo tikrosios istorinės vietos, skraidyklininkams šiuo metu yra patogesnis – vieta išvalyta nuo daugiamečių želdinių, kalno papėdėje nėra elektros linijos, dujotiekio įrenginių, ant kalno elektros linija tolsta nuo šlaito.

Pareiškėjų nuomone, V. K. paveikė Vertinimo tarybos ir Departamento direktoriaus pavaduotojo A. D. sprendimus, nes minėti asmenys negalėjo nežinoti, kad V. K. Departamente struktūroje yra vienas iš vadovaujančių darbuotojų ir jis buvo Kultūros paveldo centro direktorius. A. D. posėdžio metu pabrėžė, kad Vertinimo taryba negali keisti valstybės saugomo objekto teritorijos ribų, ir, palaikydamas Kultūros paveldo centro darbuotojo V. S. nuomonę išplėsti saugomos vertybės teritoriją iki 26 ha, teigė, kad reikia įrašyti į Kultūros vertybių registrą dar vieną objektą šalia.

Pareiškėjų pateikti įrodymai nebuvo vertinami. Kultūros paveldo centro direktorius V. K. nenusišalino nuo objekto dokumentacijos tvirtinimo, kontrolės. Jis patvirtino paruoštą vietovės schemą. Pareiškėjai mano, kad V. K. galimai buvo suinteresuotas įtraukti būtent šią teritoriją į vertybių registrą. Pareiškėjai 2011 m. rugsėjo 6 d. gavo Vertinimo tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d. posėdžio protokolą su sprendimu, 2011 m. rugsėjo 7 d. gavo pataisytą variantą, kuriame ir vėl buvo klaidų, tada jiems buvo pateiktas skenuotas protokolo variantas (elektroniniu paštu), iš viso pateikti trys Vertinimo tarybos protokolai.

Pareiškėjams kilo abejonių, ar Vertinimo taryba 2011 m. spalio 4 d. ir 2011 m. spalio 11 d. tikrai priėmė tokius sprendimus, kurie nurodyti 2011 m. spalio 4 d. ir 2011 m. spalio 11 d. posėdžių protokoluose Nr. VT-62 ir VT-65. pareiškėjų Visi pareiškėjų skundžiami aktai yra susiję, nes juose sprendžiami klausimai dėl to paties objekto – Sklandytojų kalvos (Lietuvos sklandytojų slėnio), nežiūrint to, kad vienas objektas įforminamas kaip du atskiri objektai. Vertinimo taryba 2011 m. rugpjūčio 30 d. protokole pasisakė, kad ji negali keisti objekto ribų.

Tačiau Vertinimo tarybos 2011 m. spalio 4 d. ir 2011 m. spalio 11 d. posėdžiuose buvo svarstomas klausimas dėl valstybės saugomo objekto ribų. Galiausiai Vertinimo taryba 2011 m. spalio 11 d. pakeitė valstybės saugomo objekto ribas (protokolinis sprendimas Nr. VT-65). Vieta, kurioje buvo tikroji 1942–1957 metų sklandymo bazė, 2011 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. VT-62 buvo apibrėžta kaip atskira, t. y. įregistruotas atskiras nekilnojamojo kultūros paveldo objektas „Lietuvos Sklandytojų slėnis II (35923)“. Tai įforminta 2011 m. spalio 4 d. aktu Nr. KPD-RM-1671.

Vertinimo taryba nesiūlė rengti teritorijos specialaus plano, kuriuo būtų patikslintos neteisingai nustatytos valstybės saugomo objekto teritorijos ribos. Posėdyje buvo nuspręsta įforminti du atskirus objektus – Lietuvos sklandytojų slėnį 12156 (7,3131 ha – 4 žemės sklypai, seniau tai buvo Sklandytojų kalva 1283) ir Lietuvos sklandytojų slėnį II 35923 (14,0297 ha – 12 žemės sklypų). Tokiu būdu buvo padidinta ir taip jau nepagrįstai didelė objekto teritorija.

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 2012 m. sausio 17 d. raštu Nr. S-57 pranešė pareiškėjams, kad 2012 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. KS-2 pripažino, jog Departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjas V. K. Departamento I-osios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d. ir spalio 4 d. posėdžiuose atstovaudamas asociacijai „Lietuvos aeroklubas“ pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pareiškėjų teigimu, Vertinimo tarybos posėdžiuose V. K. darė didelę įtaką tarybos nariams, dėl to Vertinimo taryba nebuvo objektyvi, priėmė klaidingus sprendimus, palankius Lietuvos aeroklubui, tačiau neteisingus pareiškėjų, žemės savininkų, atžvilgiu.

Pareiškėjai teigė, kad pažeidžiama jų konstitucinė teisė į nuosavybės neliečiamybę, nes vertybės teritorija buvo nustatyta ne ten, kur buvo jos istorinė vieta. Palikus neteisingai nustatytas teritorijos ribas, sklypas patenka į valstybės saugomo objekto teritoriją, kuri gali būti skirta viešam pažinimui ir naudojimui. Pagal NKPAĮ 14 straipsnio 3 dalies 5 punktą pareiškėjai privalo sudaryti reikalavimus atitinkančias sąlygas visuomenei lankyti ir pažinti kultūros vertybę. Asmenys, užsiimantys parasparnių ir skraidyklių sportu, naudojasi pareiškėjų sklypu kaip pakilimo vieta.

Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose į skundą ir jo patikslinimą (I t., b. l. 87–89; III t., b. l. 109–114) paaiškino, kad Lietuvos sklandytojų kalva (unikalus Kultūros vertybių registro kodas 12156, buvęs kodas 1283) Departamento direktoriaus 2005 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. Į-137 įrašyta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro Įvykių vietų sąrašą. Lietuvos Respublikos kultūros ministras (toliau – ir Kultūros ministras),vadovaudamasis NKPAĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ apie 6000 kultūros paveldo objektų paskelbė valstybės saugomais.

Šio įsakymo 1.4 punkte Lietuvos sklandytojų kalva (kodas 1283) buvo paskelbta viešajam pažinimui ir naudojimui valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe. Atsižvelgdamas į tai, kad šie objektai pripažinti valstybės saugomais, nesant patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų – nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiųjų planų, nustatančių šių kultūros paveldo objektų teritorijų ir apsaugos zonų ribas, Kultūros ministras 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo ĮV-190 2 punktu nustatė, kad šio įsakymo 1 punkte numatytos vertybės saugomos remiantis jų apskaitos dokumentais, nustatančiais teritorijų ir apsaugos zonų ribas, kurie galioja tiek, kiek neprieštarauja NKPAĮ nuostatoms.

Departamento direktorius 1996 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 136 patvirtino Departamento nuostatus, kurių 8.3. 1 ir 8.3.2 punktai įtvirtino, kad kultūros vertybių sudėtį ir apimtį, jų kultūrines vertes bei visuomeninės reikšmės požymius ir teritorijas bei apsaugos zonas nustato Kultūros paveldo centras. Kultūros paveldo centro nuostatų 10.3.1 punkte nustatyta, kad Centras nustato kultūros vertybių teritorijas, o 10.3.2 punkte nurodyta, kad Kultūros paveldo centras nustato nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos zonas (Kultūros paveldo centro nuostatų, patvirtintų Departamento direktoriaus 2001 m. birželio 1 d.

įsakymu Nr. 208, redakcija, galiojusi nuo 2004 m. spalio 10 d. iki 2005 m. balandžio 20 d.). Kultūros paveldo centro direktorius V. K., vadovaudamasis Kultūros paveldo centro nuostatais, 2004 m. gruodžio 6 d. patvirtino Lietuvos sklandytojų kalvos (kodas 1283) teritorijos ribų planą. Vadovaudamasis 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 2 punktu, atsakovas teigė, kad Sklandytojų kalva priimant Vertinimo tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d. posėdžio protokolą Nr. VT-52 buvo saugoma Kultūros paveldo centro 2004 m. gruodžio 6 d. patvirtintos teritorijos ribose.

Vertinimo tarybų įgaliojimus nustato NKPAĮ 8 straipsnio 5 ir 8 dalys. Vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų, patvirtintų Kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-149 (toliau – ir Vertinimo tarybų pavyzdiniai nuostatai), 7 ir 8 punktai nustato, kad tarybų veiklą reglamentuoja Vertinimo tarybų nuostatai, patvirtinti Departamento direktoriaus įsakymais (2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. Į-259, 2010 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. Į-067, 2011 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. Į-251). Atsakovas rėmėsi NKPAĮ 10 straipsnio 4 punktu, 6 punktu, 22 straipsnio 3 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos kultūros ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 23 d.

įsakymu Nr. ĮV-261/D1-322.

Vertinimo taryboms teisės aktais nesuteikti įgaliojimai keisti Kultūros ministro paskelbtų valstybės saugomais kultūros paveldo objektų teritorijų ribų. Tai nurodyta ir Kultūros ministerija 2010 m. vasario 12 d. rašte Nr. S2-388 „Dėl Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatų“. Todėl valstybės saugomo kultūros paveldo objekto Sklandytojų kalvos teritorijos ribos gali būti keičiamos tik rengiant teritorijų planavimo dokumentą – kultūros paveldo teritorijų ir apsaugos zonų ribų planą (NKPAĮ 22 straipsnio 3 dalies 2 punktas), o ne Vertinimo tarybos sprendimais. Pareiškėjų reikalavimas panaikinti Vertinimo tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą atmestinas atsižvelgiant į Vertinimo tarybų veiklos teisinį reglamentavimą.

Pareiškėjai žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įsigijo 2005 m. rugsėjo 28 d. Šio sklypo įsigijimo metu, vadovaujantis Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 2 punktu, Sklandytojų kalva buvo saugoma Kultūros paveldo centro direktoriaus 2004 m. gruodžio 6 d. patvirtintos teritorijos ribose. Iš Kultūros paveldo objektų ir žemės sklypų ribų plano, parengto pagal Kultūros vertybių registro duomenis, matyti, kad pareiškėjų sklypo, pažymėto Nr. (duomenys neskelbtini), dalis patenka į Sklandytojų slėnio, unikalus kodas Kultūros vertybių registre 12156, teritoriją.

Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotą teismų praktiką, Sklandytojų kalvos pripažinimas valstybės saugoma kultūros vertybe netrukdo pareiškėjų valdomo sklypo dalį, patenkančią į Sklandytojų kalvos teritoriją, naudoti pagal paskirtį, buvusią įsigyjant sklypą (sklypo paskirtis - žemės ūkio). Remdamasis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 25 straipsnio 1 dalimi, atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kad jie negali naudoti sklypo pagal paskirtį.

Atsakovas, atsižvelgdamas į NKPAĮ 11 straipsnio 1 dalies, 28 straipsnio 4 dalies nuostatas, teigė, kad pareiškėjai gali pasinaudoti Kultūros ministro 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. ĮV-238 patvirtintų Kompensacijos apskaičiavimo ir išmokėjimo už veiklos apribojimus skelbiamų saugomais nekilnojamojo kultūros paveldo objektų valdytojams taisyklių (toliau – ir Kompensavimo taisyklės) nuostatomis, tačiau nepateikė šiose taisyklėse nurodytų dokumentų nei Departamentui, nei teismui. Vertinimo taryboms nesuteikta teisė kontroliuoti skrydžių vykdymą, valdymą, orlaivių naudojimą, nustatyti tūpimo ir pakilimo vietas, reguliuoti aerodromų statybą.

Pareiškėjai teismui nepateikė įrodymų, kad skundžiami Vertinimo tarybos aktai suteikė kitiems asmenims teisę naudoti pareiškėjų sklypą sklandymo reikmėms, atlikti Civilinės aviacijos administracijos nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2001 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 182, nustatytas funkcijas ar vykdyti funkcijas, nustatytas Skrydžių valdymo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu Nr. 1098. Atsakovas nesutiko su abstrakčiais pareiškėjų teiginiais, kad Vertinimo tarybos 2011 m. spalio 11 d. aktas suteikė kitiems asmenims teisę naudoti pareiškėjų sklypą sklandymo reikmėms.

Pagal NKPAĮ 8 straipsnio 5 dalį, Vertinimo tarybos apibrėžia kultūros paveldo objektų teritorijų ribas. Remiantis Vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų 10 punktu, Vertinimo tarybų nariais gali būti tik kvalifikuoti įvairių sričių specialistai, atitinkamos srities mokslininkai. Balsavimo tvarka nustatyta Vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų 18 punkte. Priimant Vertinimo tarybos 2011 m. spalio 11 d. aktą Nr. KPD-RM-1675, dalyvavo visi reikalingi specialistai. Pareiškėjai nepateikė teismui jokių atestuotų specialistų ir mokslininkų, turinčių atitinkamą teisės aktuose nustatytą kvalifikaciją ir kompetenciją, alternatyvių išvadų, kurios paneigtų skundžiamą 2011 m. spalio 11 d. aktą.

Pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimo duomenų apimties aprašo, patvirtinto Kultūros ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. ĮV-259, 7.2 punktą, istorinės–meninės raidos tyrimams priskiriami istorijos ir ikonografijos tyrimai. Vertinimo taryba, priimdama 2011 m. spalio 11 d. aktą, atliko istorinius tyrimus, rėmėsi istoriniais šaltiniais ir literatūra, nurodyta akto 15 punkte, kultūros vertybės pagrindiniu dosjė, Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašu ir kt. LVAT formuojamoje praktikoje yra nurodoma, kad remtis vien liudytojų parodymais sprendžiant dėl kultūros vertybės negalima.

Pareiškėjai nepateikė teismui jokių istorinių tyrimų, archyvinės medžiagos, specialios literatūros šaltinių, paneigiančių 2011 m. spalio 11 d. aktu nustatytas faktines aplinkybes. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjų valdomi sklypai nepatenka į Sklandytojų slėnio II (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 35923) teritoriją, todėl Vertinimo tarybos aktas Nr. KPD-RM-1671, kuriuo buvo apibrėžtos Sklandytojų slėnio II teritorijos ribos ir nuspręsta suteikti šiai vertybei teisinę apsaugą, pareiškėjams jokių teisių nesuteikia ir pareigų nenustato.

Pareiškėjai turi reikalavimo teisę tik dėl Sklandytojų slėnio Nr. I, tačiau visi jų teikiami įrodymai susiję su Sklandytojų slėniu Nr. II, kuris nepatenka į pareiškėjų žemės ribas. Departamentas atlieka tik duomenų įregistravimo Kultūros vertybių registre funkciją, tačiau nepriima sprendimų dėl vertybių įregistravimo ar jų reikšmingumo, vertingųjų savybių ir teritorijos ribų apibrėžimo. Jokie teisės aktai nenustato Departamentui pareigos ar teisės kontroliuoti ar revizuoti Vertinimo tarybos priimtus sprendimus, nevykdyti Vertinimo tarybos sprendimų, t. y.

Departamentas negali neatlikti jam pavestų registratoriaus funkcijų.

Atsakovas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą. Savo atsiliepimuose į pareiškėjų skundą ir jo patikslinimą (I t., b. l. 96–98; III t., b. l. 123–128) rėmėsi tais pačiais argumentais, kurie išdėstyti Departamento atsiliepimuose.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo centras atsiliepime į skundą (II t., b. l. 2–3) paaiškino, kad Kultūros paveldo centro nuostatai įpareigoja Centrą įgyvendinant pavestas funkcijas teikti kultūros vertybių duomenis Departamentui (Nuostatų 10 punktas). Vykdydamas nurodytą reikalavimą, Kultūros paveldo centras pagal Departamento pavedimus pateikė Departamentui Vertinimo tarybos aktų su priedais projektus dėl Lietuvos sklandytojų slėnio (unikalus kodas 12156, 1283) ir Lietuvos sklandytojų slėnio II (unikalus kodas 35923). Remiantis NKPAĮ 8 straipsnio 4 ir 5 dalimis, nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir teritorijų ribas apibrėžia Vertinimo tarybos. Vertinimo tarybos 2011 m. spalio 4 d. posėdyje nutarta (protokolo Nr. VT-62): Lietuvos sklandytojų slėniui II (35923) suteikti teisinę apsaugą, įrašyti jį į Kultūros vertybių registrą, apibrėžti teritorijos ribas ir nustatyti nacionalinio reikšmingumo lygmenį. 2011 m. spalio 11 d. posėdyje nutarta (protokolo Nr. VT-65) patikslinti Lietuvos sklandytojų slėnio duomenis Kultūros vertybių registre, apibrėžti teritorijos ribas ir nustatyti nacionalinio reikšmingumo lygmenį. Visa reikalinga informacija buvo pateikta ir su ja galima susipažinti Departamento tinklapyje (www.kpd.lt).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į skundą (III t., b. l. 134–135) nurodė, kad tarnyba nėra kompetentinga vertinti kitų institucijų priimtų administracinių aktų, ir siūle ginčą spręsti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos dujos“ prašė netenkinti pareiškėjų skundo reikalavimų panaikinti Vertinimo tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d. protokolinį sprendimą, kuriuo nuspręsta nekeisti valstybės saugomo objekto Sklandytojų slėnio (12156, 1283) teritorijos ribų ir vertingųjų savybių, bei netenkinti reikalavimo įpareigoti Departamentą ir Vertinimo tarybą pakeisti Sklandytojų slėnio (12156, 1283) teritorijos ribas, perkeliant jas į tikrąją 1945–1957 metų įvykių vietą; dėl kitų pareiškėjų skundo reikalavimų prašė spręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepime į skundą (III t., b. l. 137–140) paaiškino, kad šiuo metu Lietuvos sklandytojų slėnio II (unikalus Nr. 35923) teritorijoje (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone, yra nutiesti ir veikia šie valstybinės svarbos objektai: magistralinis dujotiekis į Kaliningradą, magistralinis dujotiekis Kaunas–Šakiai, įrengtos dvi čiaupų aikštelės, esančios valstybinės žemės sklypuose (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)). Vadovaujantis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 23 punktu, Lietuvos sklandytojų slėnyje II yra nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, kurios įrašytos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir registrą. Planuojant vykdyti kokią nors veiklą dujotiekių apsaugos zonų ribose privaloma laikytis Magistralinių dujotiekių apsaugos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. I-213, kitų norminių teisės aktų reikalavimų. Magistralinių dujotiekių apsaugos taisyklių 44 punkte draudžiama dujotiekių apsaugos zonose įrengti sporto, žaidimų aikšteles, stadionus, turgavietes, transporto sustojimo vietas, mašinų ir mechanizmų stovėjimo aikšteles, organizuoti renginius, susijusius su žmonių susibūrimais ir kt. Perkėlus vertybės objekto teritoriją taip, kaip reikalauja pareiškėjai, ši vieta sutaptų su magistralinių dujotiekių ir jų įrenginių apsaugos zonų ribomis, tokiu atveju būtų sudarytos sąlygos toje teritorijoje sklandyti, tačiau tai draudžia Magistralinių dujotiekių apsaugos taisyklės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. palaikė pareiškėjų skundo reikalavimus. Atsiliepime į skundą (III t., b. l. 141–143 paaiškino, kad jam priklausantis žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone, taip pat nepagrįstai ir neteisėtai įtrauktas į Lietuvos sklandytojų slėnio II (35923) ribas ir įrašytas į Kultūros vertybių registrą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo L. R. atsiliepime į pareiškėjų skundą (III t., b. l. 145) palaikė pareiškėjų argumentus ir reikalavimus.

Trečiojo suinteresuoto asmens W. (V.) A. H. F. atstovė teismo posėdyje palaikė pareiškėjų reikalavimą, kad Sklandytojų kalvos atminimas būtų pažymėtas nedideliu sklypeliu ir jame esančiu paminklu. Paaiškino, kad V. A. H. F. giminė rėmė sklandytojus, sklandytojų kalva buvo ten, kur nurodo pareiškėjai, t. y. prie T. sodybos, T. ir F. daržinėse buvo laikomos sklandymo priemonės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. R. teismo posėdyje paaiškino, kad jos žemė yra šlaito apačioje, ir ji nenori, kad būtų taikomi kokie nors apribojimai, nes toje vietoje yra ganomi gyvuliai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. M. teismo posėdyje paaiškino, kad jam priklauso žemė, esanti viršuje, ir kad jo žemei taikomi apribojimai. Taip pat paaiškino, kad ginčo vietoje buvo jo senelių sodyba, vėliau toje vietoje atsirado 3 sodybos, pažymėjo, jog šioje vietoje niekas niekada nesklandė ir sklandytuvų nelaikė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2013 m. sausio 16 d. sprendimu (IV t., b. l. 162–186) pareiškėjų J. P.–K. ir D. K. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad nagrinėjama administracinė byla dėl kultūros vertybių objektų, įrašytų į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, – Lietuvos sklandytojų slėnio (12156, 1283), esančio (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone. ir Lietuvos sklandytojų slėnio II (35923), esančio ten pat, teisinio statuso pakeitimo. Duomenys apie kultūros vertybių objektus yra vieši ir pateikiami Kultūros vertybių registro interneto puslapyje (http://lvr.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang= lt&MC=12156 arba 35923).

Lietuvos sklandytojų slėnis (12156) pagal registro duomenis įregistruotas registre 1993 m. kovo 25 d.: statusas – valstybės saugomas; objekto reikšmingumo lygmuo – nacionalinis; kodas registre iki 2005 m. balandžio 19 d. – 1283; numeris Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąraše – IV824; vertingųjų savybių pobūdis: istorinis (lemiantis reikšmingumą), kraštovaizdžio, teritorijos plotas 73131 kv. m. Registre aprašomos vertingosios savybės: reljefas, sklandytuvų pakėlimo statusis takas. Registre aprašomi faktai apie svarbias visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos asmenybes, įvykius: 1942–1957 metais šioje vietovėje veikė Lietuvos pagrindinė ir viena pirmųjų sklandymo bazių. Nurodyta, kad čia sklandė įžymūs Lietuvos sklandymo pradininkai, sklandytojai, sportininkai B. O., A. G., V. S., V. P., Z. B., V. V., J. S., F. V., A. V., V. T., A. G., Z. K., L. K., S. T., A. S., R. P., A. K., B. M., V. D., E. B., J. B., V. D., R. K.. Taip pat nurodoma, kad toje vietovėje pirmą kartą Lietuvoje panaudotas mechaninis agregatas sklandytuvams iškelti į 300–400 m aukštį, kad toje vietovėje pasiektas keletas Lietuvos rekordų ir kt.

Kultūros vertybių registre apie Lietuvos sklandytojų slėnį II (35923) nurodyta, kad įregistravimo registre data yra 2011 m. spalio 11 d., objekto reikšmingumo lygmuo – nacionalinis, teritorijos plotas 140297 kv. m. Registre nurodomos vertingosios savybės: konstrukcijos – sklandytuvų saugojimo daržinės vieta, pamatai, reljefas, kultūrinis sluoksnis ((duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietės – 32596, 5–40 cm storio pilkos degėsingos žemės sluoksnis su archeologiniais radiniais, sklandytuvų pakėlimo nuožulnusis takas. Nurodant faktus apie svarbias visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos asmenybes, įvykius, nurodomi tie patys asmenys, įvykiai ir faktai, kurie nurodyti ir aprašant Lietuvos sklandytojų slėnį (12156).

Pareiškėjai pateikė jiems nuosavybės teise priklausančio sklypo planą (I t., b. l. 19, sklypas pažymėtas 144–2). Aprašant žemės sklype taikomas specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, nurodomas Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimas Nr. 343 ir jo XIX-19 skyrius, t. y. į sklypą patenka nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zonos (0,52 ha).

Kultūros paveldo centro sudarytame Lietuvos sklandytojų kalvos (1283) Kultūros vertybės pagrindiniame dosjė (I t., b. l. 39-78) yra Lietuvos sklandytojų kalvos teritorijos ribų planas (I t., b. l. 48), pažymėtas 1994 m. Lietuvos koordinačių sistemoje, ir Sklandytojų kalvos teritorijos schema (I t., b. l. 49), sudaryta Kultūros paveldo centro Kultūrinio kraštovaizdžio ir architektūros paveldo instituto memorialinių vietų skyriaus vyr. istoriko T. Š. ir Kultūros paveldo centro Kultūros paveldo registrų, dokumentacijos ir informacijos instituto, kadastro ir kartografavimo skyriaus inžinieriaus G. Z., patvirtinta 2004 m. gruodžio 6 d. Kultūros paveldo centro direktoriaus pavaduotojo V. K., nurodant, kad teritorijos plotas – 6,96 ha. Kultūros vertybės dosjė taip pat pateikiami duomenys iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko (I t., b. l. 50–51), t.y. įrašas, jog sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, plotas 3,1900 ha, yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zonos, galioja nuo 1999 m. vasario 19 d.

Kultūros paveldo centras 2011 m. liepos 16 d. patvirtino Lietuvos sklandytojų slėnio (12156, 1283) teritorijos ribas (I t., b. l. 146). Pagal šį planą į kultūros vertybės ribas patenka suformuotų kadastrinių sklypų ribos (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Teritorijos plotas 73131 kv. m. Šį planą patvirtino Kultūros paveldo centro direktorius V. K., teritorijos ribas ir vertingąsias savybes pažymėjo Duomenų skyriaus Vietų poskyrio vyresnysis paminklotvarkininkas V. S., plano projektą sudarė Duomenų skyriaus Urbanizuotų vietovių poskyrio vyresnioji paminklotvarkininkė (nurodytas licencijos numeris ir pažymėjimo numeris) V. V., plano projektą patikrino Duomenų skyriaus Vietų poskyrio vedėjas A. S. Atsižvelgęs į pateiktus duomenis bei į tai, kad nebuvo ginčijamas Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymas Nr. ĮV-190 dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis, nors tuometiniam žemės savininkui apie šį įsakymą buvo pranešta, taip pat į kitus duomenis, esančius vertybės dosjė, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, kad vien dėl V. K. įtakos buvo patvirtinti neteisingi vertybės ribų planai.

Valstybės įmonės Registrų centro 2011 m. liepos 12 d. išraše (I t., b. l. 153; II t., b. l. 124), nurodyta, kad žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (gautas padalijus daiktą Nr. (duomenys neskelbtini)), plotas 0,5869 ha, nuosavybės teise priklauso J. P.–K. ir D. K. Šis plotas išraše nurodomas kaip nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zonos (įrašo 9 punktas „Specialiosios naudojimo sąlygos“). Šis įrašas patvirtina, kad į pareiškėjų sklypą patenkančios vertybės teritorijos dalis padidėjo (buvo 0,52 ha), tačiau išraše nurodytas pagrindas – Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymas 2011 m. kovo 3 d. Nr. 7VĮ-(14.7.2)-501 buvo priimtas iki pareiškėjų ginčijamo Vertinimo tarybos 2011 m. spalio 11 d. akto priėmimo ir iki ginčijamo 2011 m. liepos 16 d. patvirtinto vertybės teritorijos ribų plano suderinimo bei patvirtinimo (I t., b. l. 146). Teismas pažymėjo, kad Lietuvos sklandytojų slėnio II (35923) apibrėžtų teritorijos ribų planas (II t., b. l. 135, 136), patvirtintas Kultūros paveldo centro direktoriaus 2011 m. liepos 16 d., patvirtina, kad pareiškėjams nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas į šios vertybės teritoriją nepatenka ir su ja nesiriboja.

Atsižvelgdamas į nurodytas faktines aplinkybes, į LVAT suformuotą administracinių teismų praktiką bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 1 dalimi, 56 straipsniu, teismas konstatavo, kad pareiškėjai turi reikalavimo teisę ginčyti tik Lietuvos sklandytojų slėnio (12156, 1283) pripažinimą nekilnojamąja kultūros vertybe, motyvuodamas tuo, jog šiuo atveju Lietuvos sklandytojų slėnio II įrašymas į Kultūros vertybių registrą ir dokumentai, kuriais remiantis atliktas registravimas, jokių pareiškėjų teisių ar teisėtų interesų neliečia, nes nurodytos nekilnojamosios kultūros vertybės teritorija į jų sklypą nepatenka, su jų sklypu nesiriboja. Pareiškėjai nenurodė, kad jiems koks nors įstatymas suteikia teisę ginti viešąjį interesą (ABTĮ 56 str., 5 str. 3 d.3 p.). Teismas, nagrinėdamas pareiškėjų reikalavimus, susijusius su Lietuvos sklandytojų slėnio II pripažinimu nekilnojamąja kultūros vertybe, jokių pareiškėjų pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų neapgintų.

Iš Vertinimo tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d. posėdžio protokolo Nr. VT-52 teismas nustatė, kad šiame posėdyje buvo nagrinėjamas pareiškėjų 2011 m. birželio 12 d. pretenzija–prašymas Departamento direktorei (I t., b. l. 15–16). Departamento atsakymas pareiškėjams į jų pretenziją–prašymą pateiktas Departamento direktorės 2011 m. birželio 20 d. raštu Nr. (7.12)2-1504 (I t., b. l. 27), yra informacinio pobūdžio ir teisme nėra ginčijamas. Pareiškėjai skundžia Vertinimo tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d. protokolinį sprendimą. Pareiškėjai prašė ne tik pateikti dokumentus (dėl dokumentų gavimo buvo nagrinėjama administracinė byla Vyriausiojoje administracinių ginčų komisijoje), bet ir patikslinti bei perkelti nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją, Sklandytojų kalvą 1283, į jos tikrąją istorinę vietą. Pareiškėjai prašyme nurodė, kad jie gavo informaciją, jog tikroji istorinė Sklandytojų kalvos vieta buvo ne ta teritorija, kuri įregistruota Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąraše, o arčiau dabartinio (duomenys neskelbtini) miško. Nurodė, kad įvykių stebėtojai teigimu, sklandytojų bazė buvo įsikūrusi tuometėje J. T. sodyboje. Paaiškino, kad buvo sklandoma toje kalvos vietoje, kurioje šiuo metu nutiestas aukšto slėgio dujotiekis, vėliau šalia šaltinio, netoli tuometinės M. sodybos. Tas pačias aplinkybes pareiškėjai įrodinėjo teisme.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad Vertinimo taryba nagrinėjo pareiškėjų prašymą 2011 m. rugpjūčio 30 d. posėdyje dalyvaujant pareiškėjams ir priėmė protokolinį sprendimą Nr. VT-52. Vertinimo taryba nutarė nekeisti valstybės saugomo objekto Sklandytojų kalvos (12156, 1283) teritorijos ribų ir vertingųjų savybių. Taip pat nutarė parengti dokumentaciją naujam objektui – Sklandytojų slėniui, esančiam (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone, ir svarstyti dėl jo įrašymo į Kultūros vertybių registrą.

Pareiškėjai ginčija Vertinimo tarybos protokolinį nutarimą, tačiau iš bylos duomenų teismas nustatė, kad Vertinimo taryba šį klausimą nagrinėjo ne kartą ir 2011 m. spalio 11 d. aktu Nr. KPD-RM-1675 nutarė patikslinti Registre registruotos vertybės Nr. 12156 ribas, t. y. šiuo aktu buvo priimtas galutinis sprendimas dėl vertybės teritorijos ribų patikslinimo. Dėl Vertinimo tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d. protokolinio nutarimo reikšmės teismas vadovavosi LVAT 2011 m. liepos 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2636/2011, kurioje buvo sprendžiama dėl panašaus pobūdžio Vertinimo tarybos protokolinio sprendimo.

Galutinis išsprendimas buvo įformintas aktu ir tik šiuo aktu patikslinti Kultūros vertybių registro duomenys. Minėtoje LVAT nutartyje nurodyta, kad tokiu atveju, jeigu atitinkami pakeitimai atliekami remiantis aktu, būtent toks aktas turėtų būti ginčo dalyku teisme. Toks aktas ir yra ginčo dalyku teisme, o Vertinimo tarybos posėdžių protokolai negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku, jie vertintini kaip procedūrinio pobūdžio dokumentai, o procedūra buvo užbaigta priėmus aktą Nr. 1675. Ginčijamas protokolinis nutarimas buvo tik vienas iš tarpinių procedūrinių dokumentų, nes aktas buvo priimtas vadovaujantis kitais protokoliniais nutarimais, kuriais buvo nagrinėjamas tas pats pareiškėjų prašymas, jie dalyvavo dar viename posėdyje, kuriame buvo nagrinėjamas jų prašymas, tačiau visa ši administracinė procedūra vertintina sprendžiant dėl akto Nr. KPD-RM-1675 teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas vadovavosi Kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150 (2011 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. ĮV-447 redakcija) patvirtinto Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo (toliau – ir Vertinimo kriterijų aprašas) 19 punktu, nustatančiu, kad objektų teritorijų ir (ar) vietovių ribos bei jų vertingosios savybės grafiškai pažymimos Vertinimo tarybos aktų prieduose pagal Departamento direktoriaus įsakymu tvirtinamo Akto formos pildymo aprašo reikalavimus ir pagal šiuo aprašu nustatytus sutartinius ženklus, taip pat 26 punktu, kuriame nustatyta, kad Vertinimo tarybai aktu patvirtinus vertingųjų savybių, kultūros paveldo objekto teritorijos, vietovės apibrėžimo pokyčius, Vertinimo tarybos teikimu Registro tvarkytojas patikslina vertybės duomenis Registre.

Pareiškėjai ginčija būtent tokį sprendimą ir jo įforminimą aktu Nr. 1675. Departamento direktoriaus 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. Į-259 patvirtintų Vertinimo tarybos nuostatų 16 punktas (nuo 2010 m. balandžio 23 d. 17 punktas) nustatė, kad Vertinimo tarybos sprendimai įforminami kultūros ministro patvirtintos formos aktu. Akto forma patvirtinta Kultūros ministro 2011 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-446. Šis teisinis reguliavimas patvirtina, kad teisinius padarinius sukelia tik Vertinimo tarybos aktai, o ne protokoliniai nutarimai.

Tik tuo atveju, jeigu Vertinimo tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d. protokoliniai nutarimai būtų galutiniai pareiškėjų pretenzijos–prašymo išnagrinėjimo dokumentai, tokie protokoliniai nutarimai galėtų būti ginčijami teisme.

Teismas nustatė, kad antrasis Vertinimo tarybos protokolinis nutarimas dėl naujo objekto dokumentacijos rengimo, iš viso nėra susijęs su pareiškėjų galimai pažeistomis teisėmis ar įstatymų saugomais interesais, pagal tą nutarimą priimtas kitas Vertinimo tarybos 2011 m. spalio 4 d. aktas Nr. KPD-RM-1671 (II t., b. l. 193–197), todėl pareiškėjai neturi reikalavimo teisės ginčyti protokolinį nutarimą, kuriuo buvo inicijuotas kitos kultūros paveldo vertybės įteisinimas, šios vertybės ribos nepatenka į pareiškėjų žemės sklypo ribas.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas pareiškėjų reikalavimus panaikinti Vertinimo tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d. sprendimus nekeisti valstybės saugomo objekto Sklandytojų kalvos (12156) teritorijos ribų ir vertingųjų savybių, parengti apskaitos dokumentaciją naujam objektui – Sklandytojų slėniui ir svarstyti jo įrašymą į Kultūros vertybių registrą, atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas nustatė, kad Vertinimo tarybos 2011 m. spalio 11 d. akto Nr. KPD-RM-1675 neteisėtumą pareiškėjai taip pat grindė argumentais, kad Vertinimo tarybai nagrinėjant dėl Lietuvos sklandytojų slėnio (12156) ribų pakeitimo buvo padaryti procedūriniai pažeidimai, ypač tai, kad didelę įtaką svarstymams turėjo V. K., kuris yra suinteresuotas asmuo (Departamente ir yra vienas iš vadovaujančių darbuotojų, buvęs Kultūros paveldo centro direktorius ir tuo pačiu yra Lietuvos aeroklubo prezidentas). Pareiškėjai iš esmės ginčijo faktą, kad Vertinimo tarybos patvirtintose šios vertybės teritorijos ribose buvo sklandoma 1942–1957 m., teigė, kad buvo sklandoma kitoje vietoje, o pareiškėjų sklypo teritorijoje sklandyti (skraidyklėmis, parasparniais) pradėta tik nuo 1978 m., nes tuomet jau senojoje vietoje sklandyti buvo neįmanoma. Kur buvo kita vieta pareiškėjai savo skunduose tiksliai (ribų, ploto) nenurodė, tačiau apytiksliai teigė, kad tikroji vieta buvo „...prie miško, šalia tuomet ten buvusių T. ir M. sodybų (kur dabar praeina dujotiekis ir yra išlikęs šaltinis)“. Pareiškėjai nenurodė jokių istorinių tyrimų, istorinės medžiagos šaltinių, nurodė tik liudytojų parodymus ar asmenų paaiškinimus, įrašytus vaizdo įrašuose. Pareiškėjų nurodyta vieta pažymėta antstolės R. S. 2012 m. liepos 20 d., faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 2018 (IV t., b. l. 46–57). Teismas konstatavo, kad šiame dokumente vieta užfiksuota tik pagal liudytojų O. R. J., A. B., J. B. parodymus, t. y. šis protokolas neatstoja istorinių tyrimų ir istorinės medžiagos pateikimo arba surinktos ir Vertinimo tarybos 2011 m. spalio 11 d. akte Nr. KPD-RM-1675 (toliau – ir Aktas Nr. 1675) pateikto istorinės medžiagos vertinimo. Be to, pagal pridedamą schemą „Vietovės planas“ galima daryti išvadą, kad su sklandymu susiję objektai patenka ir į Sklandytojų slėnio I bei Sklandytojų slėnio II ribas. Dėl to spręsdamas ginčą dėl Akto Nr. 1675 teismas vertino visą medžiagą, susijusią su šios kultūros vertybės teisinio statuso nustatymu ir patikslinimu.

Ginčo santykius reglamentuoja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (redakcija, galiojusi ginčo sprendimo priėmimo metu) NKPAĮ pakeitimo įstatymas (2004 m. rugsėjo 28 d. Nr. IX-2452), Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymas Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ (pakeistas 2008 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. ĮV-344, Kultūros ministro 2010 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-344 patvirtinti Departamento nuostatai, Vertinimo kriterijų aprašas, Kultūros ministro 2011 m. birželio 15 d. įsakymas Nr. ĮV-446 „Dėl Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos patvirtinimo“, Kultūros ministro 2005 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. ĮV-157 patvirtintos taisyklės, Departamento direktoriaus 2001 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 208 ir 2006 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. Į-003 patvirtinti Kultūros paveldo centro nuostatai ir Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento 1996 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 136 patvirtinti Kultūros paveldo centro nuostatai, Departamento direktoriaus 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. Į-259 patvirtinti Vertinimo tarybos nuostatai (pakeisti 2008 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. Į-117, 2008 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. Į-150, 2010 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. Į-066, 2010 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. Į-140, 2011 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. Į-79) ir kt.

Minėta, kad nekilnojamoji kultūros paveldo vertybė Lietuvos sklandytojų slėnis (12156) Kultūros vertybių registre įregistruota 1993 m. kovo 25 d. (tuo metu pavadinimas buvo kitas), vertybės kodas iki 2005 m. balandžio 19 d. - 1283, numeris Lietuvos kultūros paminklų sąraše - IV824. Kultūros ministro įsakymais 2005 m. balandžio 29 d. Nr. ĮV-190 ir 2008 m. liepos 28 d. Nr. ĮV-344, vadovaujantis NKPAĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi ir NKPAĮ 10 straipsnio 4 ir 6 dalimis, nuo 2005 m. gegužės 8 d. įsigaliojo nuostata, kad pripažįstama saugomomis nekilnojamosios kultūros vertybės, įregistruotos Kultūros vertybių registre Departamento direktoriaus įsakymais nuo 1995 m. birželio 12 d. iki 2005 m. balandžio 19 d. (paskelbtais „Valstybės žiniose“), minėtu įsakymu nustatomi jame nurodytų vertybių apsaugos tikslai.

Vertybė Nr. 1283 nurodyta įsakymo 1.4. punkte, saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui. Įsakymo 2 punkte nustatyta, kad šio įsakymo 1 punkte numatytos vertybės saugomos remiantis jų apskaitos dokumentais, nustatančiais vertingąsias savybes (vertybės sudėtį, apimtį, vertingas dalis ir elementus), teritorijų ir apsaugos zonų ribas, bei norminiais ir individualiais teisės aktais, nustatančiais apsaugos reikalavimus (priežiūros tvarkymo ir naudojimo sąlygas, konkrečius tvarkymo režimų darbus), kurie galioja tiek, kiek neprieštarauja Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo nuostatoms.

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nekilnojamoji kultūros vertybė buvo įteisinta ir iki 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo priėmimo, ir jį priėmus, kai buvo apibrėžtas tos vertybės statusas atsižvelgiant į pasikeitusias įstatymo nuostatas. NKVAĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad visi objektai, saugoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės pagal įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo“ 9 straipsnį, pripažįstami Kultūros vertybių registre registruotomis nekilnojamosiomis kultūros vertybėmis; nekilnojamosios kultūros vertybės, kurios buvo registruotos Kultūros vertybių registre iki šio įstatymo įsigaliojimo, kultūros ministro sprendimu gali būti pripažintos saugomomis nuo jų įregistravimo dienos.

Vadovaudamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu, taip pat atsižvelgdamas į surinktą faktinę medžiagą, patvirtinančią, kad ta pati paveldo vertybė buvo įteisinta ir pagal iki 2005 m. galiojusių teisės aktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo abejoti Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 1.4 punkto teisėtumu, tuo labiau, kad šis įsakymas nebuvo ginčijamas, nors apie jį buvo pranešta tuometiniams žemės sklypo savininkams. Priėmus minėtą Kultūros ministro įsakymą, Departamentas 2005 m. spalio 11 d. raštu Nr. 2K-520 (I t., b. l. 20–21) pranešė buvusiai sklypo savininkei, kad jos sklypo dalis (0,52 ha), t. y. ta dalis, kuri yra ant šlaito, patenka į Sklandytojų kalvos teritoriją (nurodytą faktą taip pat patvirtina pareiškėjų pateiktas žemės sklypo planas, I t., b. l. 19), kuri, vadovaujantis minėtais teisės aktais, pripažinta saugoma, apsaugos tikslas – saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui.

Šis raštas patvirtina, kad jau 2005 m. buvo žinoma kultūros paveldo vertybės teritorija bei jos ribos ir jos nebuvo ginčijamos. Taip pat šiuo raštu pranešama apie žemės sklypui taikomus paveldosauginius reikalavimus, apribojančius naujų statinių tūrį ar aukštingumą. Nurodyta, kad šie reikalavimai keliami remiantis nustatytu Sklandytojų kalvai (1283) apsaugos tikslu – saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui, t. y. nauji statiniai neturi trukdyti įvykio vietos apžvelgimui. Raštu atkreiptas dėmesys, kad sklypo paskirtis yra žemės ūkio (šienauti, ganyti gyvulius ir pan.), todėl toje sklypo dalyje jokia veikla, išskyrus žemės ūkio, negalima.

Teismas pažymėjo, kad nors visus paminėtus klausimus reglamentuoja teisės aktai, tačiau iš nurodyto rašto aišku, jog apsaugos režimas nenumato galimybės toje žemės sklypo dalyje, kuri yra saugoma kultūros vertybės teritorija, sklandyti (nes joje galima žemės ūkio veikla, vadinasi, ji gali būti užsodinta žemės ūkio kultūromis), o sklypo dalis saugoma tik apžvalgai ir būtent tai ir yra vertybės naudojimo būdas – visuomenė turi turėti galimybę apžvelgti vertybės teritoriją, nes būtent vietovės reljefas buvo pripažintas vertingąja savybe.

Atsižvelgęs į tai bei į teisinį reguliavimą, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjai nepagrįstai aiškina, kad jų žemės sklype galima sklandyti ir tai pažeidžia jų teises, trukdo naudoti žemę pagal jos paskirtį (sklypo paskirtis – žemės ūkio). Kol vertybės teritorijoje neįsteigta kokia nors sklandymo bazė, oro uostas ar panašus objektas, nesudaryta speciali sutartis tarp valdytojo ir už saugojimą atsakingos institucijos, joks sklandymas joje negalimas. Įsteigiant tokią bazę ar panašų objektą, turėtų būti atliekami tvarkomieji darbai, kuriuos reglamentuoja Kultūros ministro 2012 m. rugpjūčio 27 d.

įsakymu Nr. ĮV-563 pakeistos Privačios nuosavybės – prieinamų visuomenei lankyti valstybės saugomų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkomųjų paveldosaugos darbų išlaidų kompensavimo taisyklės (ankstesnė redakcija buvo patvirtinta 2005 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. ĮV-157).

Pareiškėjai, teikdami Departamento direktorei 2011 m. birželio 12 d. pretenziją–prašymą, reikalavo patikslinti Sklandytojų kalvos (1283) teritoriją ir perkelti tos vertybės teritoriją į, jų manymu, tikrąją istorinę vietą. Atsižvelgdamas į pareiškėjų prašymą ir skundų teismui turinį, teismas nustatė, kad pareiškėjai neginčija kultūros paveldo objekto skelbimo saugomu teisėtumo ir pagrįstumo (reglamentuoja NKPAĮ 10 straipsnis), neteigia, kad objektas yra išnykęs, o ginčija tik objekto vietą – nustatytas ribas.

NKPAĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija, ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama. Ginčo sprendimo priėmimo metu galiojo NKPAĮ 11 straipsnio 2 dalies nuostata, kad objekto teritorijos ribos nustatomos taip, kad sutaptų su sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad tais atvejais, kai tyrimais pagrįstos, vertinimo tarybos nustatytos objekto teritorijos ribos neatitinka daiktinės teisės objekto ribų, institucija, atsakinga už šio objekto apsaugą ar inicijavusi objekto paskelbimą saugomu, organizuoja ir finansuoja sklypo dalies ar sklypų dalių, kaip naujų daiktinės teisės objektų, įteisinimą.

Iš Kultūros vertybės pagrindinio dosjė teismas nustatė, kad vertybės vietovė buvo apžiūrėta 2004 m. rugpjūčio 20 d. (Kultūros paveldo centro vietovės (vietos) aprašas, I t., b. l. 43–44) ir vertybės teritorijos fiksavimas fotonuotraukose (I t., b. l. 46); 2004 m. gruodžio 3 d. patvirtinta Lietuvos sklandytojų kalvos schema (I t., b. l. 49). Aplinkybę, kad daiktinės nuosavybės ribos nesutapo su vertybės ribomis, patvirtina Kultūros paveldo centro direktoriaus 2011 m. liepos 16 d. pasirašytas Lietuvos sklandytojų slėnio (12156, 1283) apibrėžtų teritorijos ribų planas (patvirtintas 2011 m. spalio 11 d., I t., b. l. 146, II t., b. l. 124).

Kultūros paveldo objektų ir žemės sklypų ribų plane (IV t., b. l.

96) yra pažymėtos vertybės Nr. 12156 ribos, nustatytos 2004 m. gruodžio 3 d. ir 2011 m. spalio 11 d. ribų planuose. Iš šio plano teismas nustatė, kad tiek, kiek vertybės ribos patenka į K. žemės sklypo ribas, šie planai beveik visiškai sutapo (kiek tai matyti iš minėto palyginamojo plano). Pagal Vertinimo tarybos atstovo paaiškinimus, išlyginant ribas, jos galėjo pasistumti tik apie 1 metrą. 2011 m. kiek daugiau pasikeitė tik vertybės ribos, patenkančios į kitų asmenų žemės sklypus, kurių Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nes vertybės ribos 2011 m. planu buvo pakreiptos taip, kaip numato nurodyta įstatymo norma, kad vertybės riba visiškai sutaptų su riba, skiriančia du žemės sklypus – Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. su daiktinės teisės ribomis.

Pareiškėjai nepateikė duomenų, kad vertybės dalis, kuri patenka į jų sklypą, tapo didesnė nei 0,52 ha būtent tik dėl ginčijamu Aktu Nr. 1675 nustatytų ribų. Teismas nustatė, kad 2006 m. vasario 15 d. sudarytame plane vertybės teritorijos dalis pareiškėjų sklype buvo 0,52 ha (I t., b. l. 19). Šiuo metu vertybės dalis pareiškėjų sklype pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis yra 0,5869 ha (I t., b. l. 154), bet tas įrašas padarytas remiantis ne skundžiamu Aktu, o Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. kovo 3 d.

įsakymu Nr. 7VĮ-(14.7.2)-501, t. y. dar iki vertybės teritorijos ribų įteisinimo Aktu Nr. 1675 (naują vertybės planą, kuris patvirtintas Aktu, V. K. pasirašė 2011 m. liepos 16 d., A. S. – 2011 m. spalio 20 d., I t., b. l. 146).

NKPAĮ reglamentuoja atvejus, kai kultūros paveldo objektas yra sunykęs, sunaikintas ar kitaip prarastos jo vertingosios savybės. Iš Kultūros vertybių registro objektas neišbraukiamas net ir tuo atveju, jeigu priimamas kultūros paveldo objekto skelbimo saugomu aktą naikinantis ar keičiantis sprendimas (NKPAĮ 10 straipsnio 7 dalis). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo atveju pareiškėjai nekėlė klausimo, jog vertybės objektas laikytinas visiškai išnykusiu ir toks aktas turėtų būti priimtas. Todėl šiam ginčui reikšminga aplinkybė yra tai, ar teisėtai ir pagrįstai Lietuvos sklandytojų kalvai (pakeitus pavadinimą į „slėnis“, t. y. vertybei, kurios kodai yra 12156, 1283) buvo nustatytos ir keičiamos teritorijos ribos, nes tai atlikta ginčijamu Aktu Nr. 1675. Be to, ginčas yra ir dėl visiško vietos neatitikimo.

NKPAĮ 5 straipsnyje reglamentuojamas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinis administravimas. NKPAĮ 5 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad konkrečias nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkcijas atlieka ir už jų vykdymą atsako Departamentas. Šio straipsnio 10 dalyje išvardytos Departamento funkcijos ir kompetencija, nurodyta, kad Departamentui pavesta nagrinėti objektų valdytojų skundus ir prašymus, tvarkyti Kultūros vertybių registrą, kaupti, tvarkyti ir saugoti su šiuo registru susijusius dokumentus, organizuoti teritorijų planavimo dokumentų, įgyvendinančių šio įstatymo reikalavimus, rengimą. Vertinimo tarybų veikla reglamentuojama NKPAĮ 8 straipsnyje. Pagal NKPAĮ 8 straipsnio 5 dalį Vertinimo tarybos nustato nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes ir apibrėžia teritorijų ribas. NKPAĮ 8 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijus, šių vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimtį ir vertinimo tarybų pavyzdinius nuostatus tvirtina kultūros ministras. Šio straipsnio 9 dalyje apibrėžiama, kokie duomenys registruojami registre ir vertybės pase: nekilnojamosios kultūros vertybės pavadinimas, jos unikalus kodas, adresas; vertinimo tarybos aktu (aktais) nustatytos vertingosios savybės ir kartu su vertybe saugotinos teritorijos ribos.

Atsižvelgęs į tai, kad ginčo atveju nekilnojamoji kultūros vertybė įregistruota ir jos apsaugos režimas nustatytas Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190, teismas nusprendė, jog šiuo atveju netaikomos NKPAĮ nuostatos dėl to, kad Vertinimo tarybos nustato naujų vertybių reikšmingumą, vertingąsias savybes ir teritorijos ribas, tačiau šiuos klausimus Vertinimo tarybos gali patikslinti. Vertybė buvo įregistruota pagal tuos duomenis, kuriais remiantis ji buvo įrašyta Kultūros paminklų sąraše Nr. IV824 (duomenys yra sukaupti ir aprašyti Kultūros vertybės pagrindiniame dosjė, I t., b. l. 39–78, II t., b. l. 6–58). Šiame dosjė yra ir Lietuvos kultūros paminklų sąrašo išrašas ( II t., b. l. 26–29), kuriame Nr. 824 pažymėtas šlaitas, vad. sklandytojų, nurodyta, kad 1945–1957 m. buvo pagrindinė respublikos sklandymo bazė (II t., b. l. 28). Iš Pagrindinės respublikos sklandymo bazės istorijos paminklo (IV-824) apsaugos zonų plano, kuris patvirtintas 1987 m. rugsėjo 24 d. (III t., b. l. 148), teismas nustatė, kad paminklo vieta pažymėta toje pačioje teritorijoje, kaip ir 2004 m. plane, vietovė prasideda nuo keliuko į (duomenys neskelbtini), apima šlaitą ir arimus, plane pažymėta šalia buvusi M. B. sodyba. Toje pačioje vietoje vertybė pažymėta ir Pagrindinės respublikos sklandymo bazės istorijos paminklo IV-824 apsaugos zonų plane (duomenys neskelbtini) daržininkystės tarybinio ūkio teritorijoje (I t., b. l. 163–164; III t., b. l. 148), t. y. nuo keliuko į (duomenys neskelbtini) link Nemuno.

Nurodytame dosjė yra vietovės schema (II t., b. l. 14) pagal kurią teritorijos plotas 6,96 ha. Pareiškėjai neginčijo fakto, kad šioje schemoje pažymėta ta pati vietovė kaip ir šiuo metu. Į dosjė patenka Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (II t., b. l. 16), iš kurio matyti, kad jau 2004 m. spalio 3 d. (išrašo data) pareiškėjų sklypo dalis už keliuko link Nemuno (tuo metu sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)) pateko į Lietuvos sklandytojų kalvos teritorijos ribas. Kadangi pareiškėjai neginčijo kitų vertybės vertingųjų savybių ir reikšmingumo lygio nustatymo, teismas skundžiamą Aktą Nr. 1675 vertino atsižvelgdamas tik į pareiškėjų keliamo ginčo ribas – pareiškėjai aiškino, kad nekilnojamojo kultūros paveldo vertybės teritorijos ribos nustatytos neteisingai, nes šis objektas buvo kitoje vietoje, be to, ginčijo ir Vertinimo tarybos teisę keisti teritorijos ribas pagal turėtus duomenis bei pareiškėjų pateiktus prieštaravimus, jų tinkamai neįvertinus.

Teismas nustatė, kad Vertinimo tarybos Akte Nr. 1675 (II t., b. l. 189–192) nurodyti šie duomenys: vertybė registruojama Kultūros vertybių registre kaip pavienis kultūros objektas; šis objektas – vieta; vertingųjų savybių pobūdis - istorinis; reikšmingumo lygmuo – nacionalinis; vertybei suteikiamas pavadinimas – slėnis; vardas – Lietuvos sklandytojų; vertybė yra Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime. Akto 12 punkte pateikiamos vertybės teritorijos ribos, nustatytos 2011 m. rugsėjo 12 d. Akto 13 punkte nurodytos vertingosios savybės, faktai apie įvykius, o būtent, kad 1942–1957 metais šioje vietoje veikė Lietuvos pagrindinė ir viena pirmųjų sklandymo bazių, nurodyti asmenys, dalyvavę įvykiuose. Akto 15 punkte nurodyti šaltiniai ir literatūra, kuriais remiantis priimtas sprendimas. Taip pat nurodyta, kokių asmenų liudijimais buvo remiamasi. Nurodyti šaltiniai: Kultūros vertybės pagrindinis dosjė – Sklandytojų kalva 1183, 12156, 2004 m., esantis Kultūros paveldo centro paveldosaugos bibliotekoje, Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, taip pat nurodoma literatūra.

Lietuvos TSR kultūros ministerijos sudarytame paminklo pase, kuris yra dalis minėto dosjė, nurodyta: paminklo pavadinimas – Sklandytojų kalva; įvykių data 1945–1957 m. (suprantama, kad tuo metu dėl politinių motyvų negalima buvo nurodyti datos nuo 1942 m., nors tokių duomenų, kad sklandoma buvo nuo 1942 m., yra ir jie nurodyti Akte Nr. 1675, 15 p.). Šiame pase yra istorinių žinių apie paminklą aprašymas (I t., b. l. 56–58). Iš šio aprašymo matyti, kad paminklą sudarė ne kokios nors sodybos, kuriose buvo sklandymo bazė, o vietovė, kurioje buvo sklandoma sklandytuvais.

Vietovė apibūdinama taip: kalvoje, vadinamoje Sklandytojų, nuo kurios buvo labai patogu pakelti sklandytuvą į orą, buvo pasiekti pirmieji Tarybų Lietuvos sklandymo rekordai, nurodyta, kad 1945 m. rugpjūčio 3 d. nuo šio šlaito pakilo sklandytuvas „Varna“, pilotuojamas V. V., 1951 m. mokomuoju sklandytuvu sklandė B. O., Z. B. Nurodyta, kad Kauno sklandytojų pastangomis 1955 m. (duomenys neskelbtini) atidaryta visuomeninė sklandymo stotis, kad čia pirmą kartą panaudotas mechaninis agregatas sklandytuvams išvilkti į 300–400 m aukštį, taip pakilo V.

D., kad iki 1950–1951 m. (duomenys neskelbtini) vyko pirmosios respublikinės sklandymo varžybos. Pase vieta nurodyta taip: Sklandytojų kalva (šlaitas) yra apie 2 km į vakarus nuo (duomenys neskelbtini), dešiniajame Nemuno šlaite. Pietine (Nemuno) kryptimi nuolaidėjantis šlaitas turi apie 500 m ilgio ir 200 m pločio (pagal (duomenys neskelbtini)–(duomenys neskelbtini) kelio pietinę pusę). Nurodoma literatūra – J. B. knyga „Sklandytojų skrydžiai“, Vilnius, 1978 m. Dosjė yra ir 1986 m. rugsėjo 29 d. aktas, patvirtintas Kauno rajono Vykdomojo komiteto 1987 m. rugsėjo 24 d. (I t., b. l. 59–60), kuriame pažymėta paminklo Sklandytojų šlaito (IV-824) vieta, nurodoma, kad žemė priklauso (duomenys neskelbtini) daržininkystės tarybiniam ūkiui, pietinėje kelio (duomenys neskelbtini)–(duomenys neskelbtini) pusėje, Nemuno dešiniojo kranto šlaite, taip pat nurodoma, kad kultūros paminklą sudaro į pietus nuolaidėjantis šlaitas 350 m ilgio ir pagal (duomenys neskelbtini) kelią 200 m, užima 7000 kv. m teritoriją, 7 ha.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai yra gavę vertybės dosjė, kurį patys yra pateikę teismui, bei neginčija, kad visi šie žodiniai apibūdinimai atitinka vertybės ribas, kurios nustatytos 2004 m. ir buvo nustatinėjamos vėliau ir kurios patenka į pareiškėjų sklypą. Dosjė taip pat yra 1972 m. gruodžio 19 d. Aviacijos sporto federacijos raštas Kultūros ministerijos Muziejų ir paminklų apsaugos valdybos viršininkui (I t., b. l. 65), kuriame nurodyta, kad pokario metais (1945–1956 m.) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaimo lankose prie Nemuno buvo pagrindinė sklandymo bazė.

Ta pati informacija buvo pateikta ir Aviacijos sporto federacijos 1973 m. vasario 6 d. rašte (I t., b. l. 66). Teismas nustatė, jog visa ši medžiaga, kuri pradėta rinkti 1972 m., patvirtina, kad kultūros paminklo IV-824 vieta iš esmės atitinka tiek 2004 m., tiek 2011 m. patvirtintas teritorijos ribas, ir kad šie faktai nustatyti ne tada, kai, pareiškėjų teigimu, nuo jų šlaito pradėjo sklandyti skraidyklininkai, ir ne tada, kai 2004 m. patvirtintas planas. Iš šios medžiagos galima nustatyti asmenis, kurie toje vietoje sklandė nuo 1942 m. (V.

V., B. O.). Tą faktą patvirtina kita, ginčo Akte nurodyta literatūra. Iš paso duomenų teismas nustatė, kad buvo remiamasis ir J. B. knyga, kurios ištrauka yra pateikta į bylą (III t., b. l. 163–181). Šioje knygoje, kaip nurodo pareiškėjai, yra duomenų, kad sklandytuvai buvo laikomi J. T. daržinėje. Tačiau ir iš šios knygos duomenų taip pat aišku, kad sklandoma buvo nuo šlaito ir net lygumoje. Kultūros vertybe yra pripažinta ne sklandymo bazė, t. y. sklandytuvų laikymo vieta, bet tos vietovės, kuriose buvo sklandoma, kurios buvo patogios sklandymui dėl to, kad jose buvo galimybių pakilti ir nutūpti sklandytuvams.

Duomenys apie šlaitą, nuo kurio buvo sklandoma, pradėti rinkti dar 1972 m. Dosjė yra planai ir schemos, apie kuriuos jau buvo pasisakyta ((duomenys neskelbtini) ūkio planas, su vertybės teritorijos pažymėjimu ir kt.) ir kurie sudaryti pagal medžiagą, pradėtą rinkti 1972 m. Akte tarp šaltinių yra vietos schema ir kiti vietą apibūdinantys duomenys, kurie patvirtina, kad ir 1987 m. planuose, ir 2004 m. plane vieta buvo ta pati, kaip nustatyta priėmus šį Aktą, ypatingai ta vieta, kuri yra pareiškėjų sklypo dalyje. Akte nurodomas Z.

K. (K.) straipsnis „Mūsų skrydžiai vokiečių okupacijos metais“ iš leidinio „Plieno sparnai“, 1998 m., Nr. 5 (II t., b. l. 20–25). Iš šio straipsnio galima nustatyti asmenų, sklandžiusių nuo 1942 m., pavardes (dalis jų minima ir jau aprašytuose dokumentuose, kaip nuo 1945 m. sklandę sklandytojai), taip pat pagal šį straipsnį galima nustatyti vietovę – straipsnyje minimas į vakarus nuo (duomenys neskelbtini) esantis šlaitas, 40 m atsisukęs į pietvakarius, taip pat šlaite yra kelios tarpinės vietos žemiau, nuo jų galima startuoti, yra didelė pieva tūpimams, be to, sklandoma buvo ir lygumoje, ir žemesnėse šlaito vietose, nurodoma, kad šlaitas ir lyguma yra (duomenys neskelbtini).

Jau vien šis aprašymas patvirtina, kad sklandoma buvo didesnėje teritorijoje, straipsnyje sklandymai aprašyti labai detaliai, straipsnyje neminimos T. ar M. sodybos. Teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjų teiginius, kad tik liudytojai R. K. ir S. P. aiškino, jog buvo Asų kalva ir kitos sklandymo vietos, o apie tai jokių duomenų nėra. Teismas pažymėjo, jog iš nurodyto straipsnio matyti, kad nors straipsnyje ir nebuvo vartojamas pavadinimas Asų kalva, tačiau nuo didžiojo šlaito viršūnės sklandė tik labiausiai patyrę sklandytojai, o kiti sklandė lygumoje ar nuo žemesnės šlaito vietos.

Pareiškėjai teigė, kad jų sklypo vietoje tada negalima buvo sklandyti dėl sodybos ir medžių, tačiau minėtame straipsnyje nurodyta, kad sklandoma buvo virš medžių, krūmų. Apie sodybas straipsnyje nerašoma (straipsnio tema yra kita – čia rašoma tik apie sklandymą). Tiksliai nenurodoma, kur laikomi sklandytuvai, tik maždaug pasakoma, kad jie laikomi kažkur netoliese (vasaromis). Akte nurodytas šaltinis – R. P. straipsnis „(duomenys neskelbtini) šlaito C pilotai“ leidinyje „Plieno sparnai“, 1998 m., Nr. 5, V. S. istorinių tyrimų Kaune ir Kauno rajone duomenys, 2011 m., Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, Pagrindinės Lietuvos Respublikos sklandymo bazės (paminklo) byla, 1975 m.

Akte Nr. 1675 kaip šaltinis nurodyti sklandytojų liudijimai (nurodytos pavardės), tų asmenų paaiškinimus surinko V. S.. Medžiaga yra pateikta į bylą (II t., b. l. 116). Aprašyme nurodyta, kad remiantis liudytojų sklandytojų V. D., g. 1922 m., R. K., g. 1931 m., V. B., g. 1932 m., A. G., g. 1933 m., S. P., g. 1944 m., J. L., g. 1945 m., aviacijos istoriko G. R., g. 1946 m., atsiminimais, parodymais, Lietuvos aviacijos muziejaus istorinėmis nuotraukomis ir literatūroje aprašytais faktais, nustatyta Lietuvos sklandymo mokyklos, pagrindinės sklandytojų bazės (aerodromo) 1942–1957 m. vieta, teritorija, kuri nurodyta iš dalies 2004 m. parengtame ribų plane. Aprašyme nurodyta ir kita, jau minėta istorinė medžiaga, bei nurodyta, kad sklandymo bazė buvo išsidėsčiusi ne tiktai ant kalvos, bet ir Nemuno slėnyje, nurodyta, kad į 2004 m. teritorijos ribų planą įtraukta sklandymo kalva buvo vadinama Asų skraidymo aikštele, o pietrytiniame šlaite (pagal naują planą) – pradedančiųjų sklandytojų pakilimo vieta, kad Nemuno slėnyje sklandytojai leisdavosi, taip pat pakildavo traukiami vėliau sukonstruoto specialaus mechaninio prietaiso, taip pat nurodyta, kad asmenų paaiškinimai užfiksuoti vaizdo ir garso juostoje, saugomoje V. S. archyve. Istorines nuotraukas teismui kartu su Aktu Nr. 1675 pateikė Vertinimo taryba (I t., b. l. 130–145). V. S. yra surašęs ir 2011 m. lapkričio 22 d. pažymą „Liudijimai apie Lietuvos sklandytojų bazę“ (II t., b. l. 57). Šioje pažymoje, be kitos medžiagos, aprašomi liudytojų R. K., S. P., G. R. paaiškinimai bei A. S. paaiškinimai, duoti Vertinimo tarybos posėdyje. Aprašant šiuos paaiškinimus nurodyta, kad R. K. išsamiai papasakojo šio stačiojo šlaito, vadinamo dar ir Balnu, ypatybes, idealiai tinkančias sklandytuvų iškėlimui, pakilimui, jo paaiškinimais, šioje dalyje pakildavo patyrę sklandytojai, teigė, kad ta vieta (kur 2004 m. apibrėžta vertybės teritorija) buvo vadinama Asų šlaitu, skraidymo aikštele. Byloje nėra duomenų, kad V. S. pažymose būtų neteisingai (melagingai) aprašęs asmenų paaiškinimus.

2012 m. liepos 23 d. teismo posėdyje (IV t., b. l. 61, posėdžio garso įrašas) pirmosios instancijos teismas apklausė liudytojais asmenis, dalyvavusius sklandymuose. Liudytojas A. S. parodė, kad: tose vietose sklandė nuo 1943–1944 m.; gyveno ten, kur ir B. tėvai, sklandė žemyn pagal šlaitą, išilgai Nemuno kranto, žemumoje nusileisdavo, sklandytuvus slėpė Fugelevičiūtės patalpose; sklandymo vietų negalėjo tiksliai parodyti planuose (pvz., buvo rodomas teismo antstolio sudarytas planas), tačiau aiškino, kad skrisdavo tolyn nuo miško, kur lengviau lipti į viršų.

Liudytojas V. D. parodė, kad pradėjo sklandyti maždaug 1950 m. (tiksliai neprisiminė), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vieta vadinosi (duomenys neskelbtini) šlaitas; sklandytuvus laikė T. sodyboje; startavietė buvo ant šlaito, bet būdavo sklandoma iš įvairių vietų; pagal antstolio parengtą planą aiškino, kad buvo sklandoma maždaug 150 m nuo T. sodybos, šlaite, kaip sklandymo vietą parodė ir K. sklypą, nurodė, kad sklandė ties keliuku. Liudytojas L. A. A. parodė, kad sklandytojai bazavosi prie T. sodybos; vasarą skraidė prie miškelio, startuodavo nuo vidurio šlaito ir nuo viršaus, ten buvo krūmai, šaltinėlis; startuoti nuo T. sodybos buvo sudėtinga, nes ten buvo miškas;

T. sodyba buvo toliau nuo šlaito. Liudytoja A. R. parodė, kad gyveno pas T., o sklandė už M. sodybos ir dar toliau (už M. sodybos yra K. sklypas, IV t., b. l. 46). Liudytojas V. B. parodė, kad sklandė nuo miško, kur status šlaitas; sklandė 1951 m. kur buvo šaltinis ir toliau į (duomenys neskelbtini) pusę (į šiaurės vakarus nuo T. ir M. sodybos ir yra K. sklypas, tai ir yra (duomenys neskelbtini) pusė); sklandė nuo stataus šlaito, kiti sklandė arčiau miško. Liudytojas R. K. parodė, kad sklandyti (duomenys neskelbtini) pradėjo nuo 1952 m.; sklandė ir nuo šlaito viršaus, ir nuo apačios; sklandymas vyko iš daugelio vietų, sklandė į (duomenys neskelbtini) pusę; sklandė toje vietoje, kurioje dabar stovi raudonas namas (tai K. sodyba); tose vietose sklandė iki 1953–1954 m.; tuo metu toje vietoje jokio statinio nebuvo,buvo daržai;

šlaito pradžioje yra nedidelis nuolydis, paskui šlaitas darosi status, tas šlaitas buvo tolokai nuo miško; asai sklandė nuo pat šlaito viršaus; gyveno T. sodybos klojime; vakarų kryptimi link (duomenys neskelbtini) buvo M. sodyba, toliau jokių pastatų nebuvo; atsiradus pakėlėjui, sklandė žemai, nes tuomet nereikėjo šlaito; dėl tos vietos, kurioje dabar yra K. sodyba, paaiškino, kad startuodavo iš ten, kur buvo patogiau, o ta vieta buvo labai patogi sklandyti dėl šlaito dvigubo profilio, patogi buvo šlaito nuožulnioji dalis, tempdavo sklandytuvus ties keliuku.

2012 m. spalio 15 d. teismo posėdyje (IV t., b. l. 97, posėdžio garso įrašas) liudytoja O. R. J. (buvusi K. žemės sklypo savininkė) parodė, kad ginčo vietose ji užaugo, gyveno iki 1953 m.; jos senelio ir prosenelio žemėje niekas nesklandė, sklandymai vyko M. žemėje arčiau (duomenys neskelbtini); šlaite jų žemėje buvo daržas. Liudytojas A. B. parodė, kad: vasarą gyvendavo tėviškėje (duomenys neskelbtini) kaime; 1946 m. vaikai matė sklandytuvą šalia M. sodybos, jis pats tampė tą sklandytuvą; sklandymai vyko nuo kalno, ten kur šlaitas, o vėliau, kai atsirado traukianti įranga, sklandė ir šlaito apačioje; sklandymai vyko maždaug 500 m nuo K. sodybos į (duomenys neskelbtini) pusę link miško; prisimena, kad K. sodybos vietoje sklandė tik parasparniai, maždaug nuo 1956 m.; sklandytojai apsistodavo pas T.; sklandymai vyko apie 150 m nuo T. sodybos, t. y. nuo miško; sklandytuvai sklandė apie 2 km į vakarus, apsisukdavo ties vienuolynu ir grįždavo atgal.

Liudytojas T. A. Š. parodė, kad: 2004 m. rugpjūčio 20 d. atvyko į vietą, kur buvo saugomo paminklo teritorija, įrašyta nuo 1976 m.; atvyko turėdami planą, vietą nufotografavo ir įsitikino, kad vietos keisti nereikia, kad vieta nustatyta teisingai; atvykę į (duomenys neskelbtini) rėmėsi sena paminklo medžiaga (surinkta Š.); atvykę sutiko vietinį gyventoją A. B., kuris patvirtino, kad toje vietoje buvo sklandoma; T. A. Š. tikslas buvo patikslinti senąjį planą, A. B. jam parodė tą pačią vietą, kuri buvo senajame plane;

T. A. Š. nuomone, tik patys sklandytojai galėjo parodyti tikrąją vietą, ir jie tą vietą buvo nurodę, kai buvo rengiamas pirmasis paminklo pasas, kuriuo vėliau rėmėsi visi kiti planų sudarytojai; paaiškino, kad jis siūlė mažinti žemės sklypo dydį (dėl to jokio konflikto nebuvo), tačiau viskas buvo palikta pagal dokumentus. Liudytojas G. R. parodė, kad: jis užsiima aviacijos istorija, pats nesklandė, tačiau 1956 m. matė, kaip buvo sklandoma; sklandoma buvo ir ant kalno, ir apačioje; sklandytojų stovykla buvo šalia T. sodybos, o starto vieta priklausė nuo oro sąlygų; sklandytuvai startuodavo į Nemuno pusę;

šalia M. sodybos buvo dar viena sodyba, sklandoma buvo link (duomenys neskelbtini); yra nuotraukų, kuriose veteranai rodė sklandymo vietas; G. R. V. S. papasakojo viską, ką žinojo apie sklandymo vietą; jam pačiam B. pasakojo apie sklandymus karo metu, kuriuose dalyvavo V., T., S., K., G. ir kiti; pasakojo, kad jie startuodavo nuo M. sodybos ir dar toliau buvo kita sodyba, kur yra šlaitas, startuodavo nuo pusės šlaito; tą vietą G. R. su senais sklandytojais yra apžiūrėjęs anksčiau, nei lankė ją su V. S.; nuo 1972 m. vykdavo aviatorių susitikimai, jie pasakojo ir rodė sklandymo vietas; parodžius parengtą naujausią planą (III t., b. l. 21), G.

R. aiškino, kad sklandoma buvo ir virš raudonai apibrėžto sklypo (12156 vertybės teritorija), ir virš violetine spalva apibrėžto sklypo (dabar 35923 vertybės ribos); buvo sklandoma virš K. sklypo link (duomenys neskelbtini), sklandoma laikantis Nemuno šlaito. Liudytojas S. P. parodė, kad: yra vadovavęs skraidyklininkų sportui, dirbo su Balčiūnu; dalyvavo 1977 m. gegužės 7 d. susitikime, kuris vyko dabartiniame K. sklype; 2010 m. buvo nuvykęs į vietą su kitais buvusiais sklandytojais, matė K. namą; iš visų šių susitikimų ir jų metu veteranų pasakotų istorijų S. P. buvo įsitikinęs, kad toje vietoje, kur dabar yra K. sklypas, buvo sklandoma visada; teigė, kad K. ir S. sklypai buvo geriausiose sklandymui tinkamose vietose; atsimena, kad ne aviatoriai buvo iniciatoriai saugoti sklandymo vietą, bet (duomenys neskelbtini) tarybinis ūkis; nuo 1977 m.

K. sklype pradėjo sklandyti skraidyklininkai.

Liudytojas A. V. G. 2012 m. gruodžio 27 d. teismo posėdyje parodė, kad: sklandė nuo 1953 m. (duomenys neskelbtini); sklandoma buvo nuo šlaito ir pagal šlaitą; sklandė ir leidosi slėnyje nuo sodybos prie skardžio arčiau nei T. sodyba į vakarų pusę; sklandoma buvo išilgai šlaito; buvo sklandoma nuo šlaito, starto vieta keisdavosi, ta vieta buvo 100–200 m nuo sodybos (ne T.), dabar ten yra tik pamatai; A. V. G. buvo nuvykęs į vietą, ten niekas jo neprašė parodyti sklandymo vietų, buvo grupinis pokalbis, nes buvo susirinkę daug sklandytojų; susitikimas aprašytas leidinyje „Aviacijos pasaulis“, 2012 m., Nr. 8; toje vietoje dabar daug krūmų, sunku nustatyti tikslią sklandymo vietą; toje vietoje matė naują namą (K.), ar buvo startuojama nuo to namo buvimo vietos, A. V. G. neprisimena, tačiau toje vietoje tikrai leisdavosi vienas tobulesnis sklandytuvas.

Įvertinęs minėtus teismo posėdžiuose apklaustų liudytojų parodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dauguma nesuinteresuotų liudytojų (tie asmenys, kurie sklandė po karo ar vėliau) iš esmės patvirtino, kad nepaisant to, jog sklandytuvai buvo laikomi T. sodyboje ar kitose vietose, tačiau sklandoma buvo tiek šlaite, kuris dabar patenka į pareiškėjų sklypą, tiek apačioje esančioje lygumoje. Teismas vertino, kad tai, jog liudytojai galbūt pasakoja apie tam tikras detales ne visai tiksliai, nereiškia, kad jų parodymais negalima remtis, atsižvelgė į tai, kad visi liudytojai yra pagyvenę asmenys, nuo įvykių praėjo daugiau kaip 50 metų, be to, pasikeitė vietovė, todėl jie negali tiksliai atsiminti įvykių, sodybų ir medžių išsidėstymų, buvusių 1942–1955 metais.

Teismas taip pat vertino, kad kiti asmenys, t. y. tretieji suinteresuoti asmenys, kurių žemė patenka į vertybių Nr. 12156 ir 35923 teritorijų ribas, yra suinteresuoti teigti, jog tose vietovėse nebuvo sklandoma, todėl vien jų parodymais paneigti visą surinktą istorinę medžiagą negalima. Akte Nr. 1675 nurodyti ir kiti šaltiniai, kurie nėra nuginčyti jokiais lygiaverčiais įrodymais.

Teismas nevertino į bylą pateiktų straipsnių, iš kurių neįmanoma nustatyti nei kas jų autorius, nei kur jie buvo publikuojami (III t., b. l. 163–181, 182–195).

Pareiškėjai pateikė į bylą antstolės sudarytą 2012 m. liepos 20 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą (IV t., b. l. 46–57, su video įrašu). Antstolės buvo prašoma užfiksuoti šalia D. K. sodybos liudytojų parodymus, kur buvo skraidyta bemotoriais sklandytuvais iki 1957 m. Pateikta schema „Vietovės planas“, kurioje pažymėtos abiejų Lietuvos sklandytojų slėnių teritorijos. Dalyvavo liudytojai A. R., O. R. J., A. B., J. B. Geodezininkas matavo liudytojų nurodytų vietų taškų koordinates ir jas įrašė į aktą. Sklandymo teritorijos 1942–1952 m. ribų plane (IV t., b. l. 52) nurodyta tai, kas buvo užfiksuota pagal liudytojų parodymus. Pagal minėtų liudytojų parodymus užfiksuotos dvi sklandymo vietos nuo šlaito – viena šalia T. sodybos, kita šalia M. sodybos (abi nuo šlaito), apačioje buvusios vietos, kur kildavo sklandytuvai ir kur buvo pakėlimo mechanizmas. Teismas atkreipė dėmesį, kad visos nurodytos vietos patenka į abiejų Lietuvos sklandytojų slėnių teritorijas, be to, šiuo planu nepaneigiami teisme apklaustų liudytojų parodymai, jog sklandoma buvo ir šalia dabartinės K. sodybos. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad antstolio užfiksuoti parodymai yra asmenų, kurie (ar jų šeimos nariai) abiejų vertybių teritorijose turi nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus (A. R.) ar turėjo žemės sklypą ir jį perleido pareiškėjams (O. R. J.), ar tuo metu, kai prasidėjo sklandymas (1942 m.), buvo vaikai ir dėl to sklandymus stebėjo tik epizodiškai (A. B. tai patvirtino teisme), todėl teismas konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog sklandoma buvo tik minėtų asmenų nurodytose vietose. Pabrėžė, kad bet kuriuo atveju visos šių asmenų nurodytos sklandymo vietos, pakėlimo takai patenka į abiejų vertybių teritorijų ribas, todėl nepaneigia, kad Sklandytojų slėnio I teritorijos ribos nustatytos neteisingai. Pagal liudytojų, kurie sklandė, aiškinimus (tai aprašyta ir minėtoje literatūroje) sklandytuvas leidžiasi ir kyla įvairiose vietose, priklausomai nuo oro sąlygų, todėl pareiškėjų pateiktais liudytojų parodymais (Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 2018) nepaneigta, kad buvo atvejų, kai sklandytuvai kilo ir leidosi būtent toje vietoje, kurioje šiuo metu yra K. sodyba.

Atsižvelgdamas į visą surinktą medžiagą, teismas konstatavo, kad Akte Nr. 1675 nekilnojamojo kultūros vertybės paveldo objekto Lietuvos sklandytojų slėnio teritorijos ribos apibrėžtos tinkamai, tos ribos neprieštarauja nei Akte Nr. 1675 nurodytai dokumentinei medžiagai, nei teisme apklaustų liudytojų parodymams, nei byloje esančiai vaizdo įrašų medžiagai.

Teismas pastebėjo, kad Vertinimo tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d. posėdyje joks sprendimas nebuvo priimtas. Pareiškėjams po šio posėdžio nebuvo pateiktas joks galutinis sprendimas dėl jų pretenzijos–pareiškimo, vyko kiti Vertinimo tarybos posėdžiai, ir jų rezultatas buvo skundžiamo akto priėmimas. Vertinimo tarybos posėdis vyko 2011 m. spalio 4 d., protokolo Nr. VT-62 (II t., b. l. 156–157). Šiame posėdyje buvo nagrinėjamas klausimas dėl Sklandytojų kalvos (12156, 1283) duomenų Kultūros vertybių registre tikslinimo, taip pat svarstytas klausimas dėl Lietuvos sklandytojų slėnio II (35923) įrašymo į Kultūros vertybių registrą.

Šiame posėdyje pasiūlyta pakeisti vertybės pavadinimą iš Sklandytojų kalvos į Lietuvos sklandytojų slėnį, taip pat koordinuotos teritorijos ribos, pagal galimybes sutapatinant su daiktinės teisės sklypų ribomis. Posėdyje pasisakė ir Kaminskai, dėl jų nurodytų aplinkybių ir prašymo ištaisyti klaidą dėl vertybės vietos nustatymo, klausimo svarstymas buvo atidėtas. Tai reiškia, kad pareiškėjams buvo užtikrinta teisė pasisakyti jiems svarbiu klausimu ir dėl to teikti įrodymus. Vertinimo taryba turėjo teisę nuspręsti, kad turima surinkta istorinė ir kita medžiaga yra patikimesnė nei pareiškėjų teikiami keleto asmenų paaiškinimai.

Vertinimo tarybos 2011 m. spalio 11 d. posėdyje (protokolo Nr. VT-65) svarstytas klausimas dėl Sklandytojų kalvos (12156, 1283) duomenų Kultūros vertybių registre tikslinimo. Posėdyje pristatytas teritorijos ribų tikslinimo planas, iš jo buvo matyti, kad sutapatinamos objekto teritorijos ribos šiaurinėje ir rytinėje pusėje, jas sutapatinant su daiktinės teisės sklypo ribomis. Šiame posėdyje buvo priimtas sprendimas patikslinti Lietuvos sklandytojų slėnio (12156, 1283) duomenis Kultūros vertybių registre, apibrėžti teritorijos ribas ir nustatyti nacionalinio reikšmingumo lygmenį (II t., b. l. 158), t. y. dėl šiame posėdyje priimto sprendimo ir buvo priimtas skundžiamas aktas.

Pareiškėjai šiame posėdyje nedalyvavo, pagal bylos duomenis jiems apie posėdį nebuvo pranešta. Iš teismui patektos Vertinimo tarybos viešai skelbiamos posėdžių darbotvarkės teismas nustatė, kad 2012 m. spalio 11 d. paskelbtoje darbotvarkėje nenumatyta spręsti klausimą dėl Lietuvos sklandytojų slėnio (II t., b. l. 145). Teismo vertino, kad tai yra procedūrinis pažeidimas, nes sklypo savininkai Kaminskai prarado galimybę sužinoti, kada bus nagrinėjamas jiems svarbus klausimas. NKPAĮ 8 straipsnis nenustato žemės valdytojų teisių ir jų dalyvavimo šiame procese.

Tačiau NKPAĮ 14 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad valdytojai turi teisę teikti pasiūlymus, pastabas ir pretenzijas dėl turto įregistravimo Kultūros vertybių registre, paskelbimo saugomu. Vertinimo tarybos pavyzdinių nuostatų, patvirtintų Kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. Į-149 (2010 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. ĮV-163 redakcija), 17 punkte yra nurodyta, kad Tarybų posėdžiuose gali dalyvauti ir pasisakyti objektų valdytojai. Šių teisės normų nuostatos patvirtina, jog valdytojai turi būti informuojami apie procesą, jie turi turėti galimybę teikti pasiūlymus, pastabas ir pretenzijas dėl jų turto įregistravimo Kultūros vertybių registre.

Teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjams tokia teisė nebuvo suteikta visiškai, kadangi jie teikė pretenziją, pasisakė, aiškino savo poziciją, teikė medžiagą 2011 m. spalio 4 d. Vertinimo tarybos posėdyje Tai reiškia, kad objekto valdytojų pozicija Vertinimo tarybai buvo gerai žinoma, ir ji buvo įvertinta taip, kaip Vertinimo taryba nusprendė, t. y. pareiškėjų pasiūlymas visiškai perkelti vertybės ribas nebuvo tenkinamas. Pareiškėjai šį sprendimą (Aktą Nr. 1675) apskundė teismui. Remdamasis šiais argumentais, teismas vertino, kad minėtas procedūrinis pažeidimas nebuvo tokio pobūdžio, kad lemtų neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą ir vien dėl jo būtų galima panaikinti skundžiamą aktą.

Vertindamas įrodymus dėl V. K. dalyvavimo Vertinimo tarybos posėdžiuose teismas nustatė, kad V. K. vienasmeniškai nėra priėmęs jokio sprendimo, susijusio su ginču. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 2012 m. sausio 10 d. sprendimu „Dėl V. K.“ (III t., b. l. 28–30) pripažino, kad V. K., dalyvaudamas Vertinimo tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d. ir 2011 m. spalio 4 d. posėdžiuose, pažeidė Interesų derinimo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teismas nustatė, kad šiuose posėdžiuose nebuvo priimtas galutinis sprendimas dėl objekto ribų patikslinimo. Pareiškėjų nuomonę, kad V. K. nori įsteigti pareiškėjų sklype sklandymo bazę, teismas vertino kaip nepagrįstą, nes tokios galimybės be pareiškėjų sutikimo nenumato minėti įstatymai. Teismas konstatavo, kad vien to, jog V. K. dalyvavo Vertinimo tarybos posėdžiuose, nors privalėjo nusišalinti nuo tokių klausimų sprendimo, nes pats atstovavo asociacijai „Lietuvos aeroklubas“, nepakanka, kad posėdžių sprendimai būtų pripažinti neteisėtais, kadangi balsavo ir galutinius sprendimus priėmė Vertinimo taryba, o pagrindo teigti, jog visus Vertinimo tarybos narius paveikė V. K. pareigos, nėra.

Departamento direktoriaus 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. Į-259 patvirtintų Vertinimo tarybos nuostatų (redakcija nuo 2010 m. balandžio 19 d. įsakymo Nr. Į-140 įsigaliojimo) 16 punktas (buvęs 15 punktas) nustato, jog Tarybos sprendimai priimami paprasta balsų dauguma už sprendimą balsuojant bent vienam svarstomo klausimo atitinkamos srities Tarybos nariui, jei tokių narių nėra, sprendimai turi būti priimami turint ne mažiau kaip dviejų atitinkamos srities specialistų, turinčių ekspertizės specialisto kvalifikacinę kategoriją (ne tarybos nario), raštiškas sprendimams pritariančias išvadas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vertinimo tarybos 2011 m. spalio 11 d. posėdyje dalyvavo tarybos narys G. S. (II t., b. l. 158). Departamento įsakyme, kuriuo šis asmuo buvo paskirtas Vertinimo tarybos nariu, nurodyta: G. S. – humanitarinių mokslų daktaras, istorija, diplomas DA 008612 (1998 m. sausio 14 d., registracijos Nr. (duomenys neskelbtini)); specializacija taryboje – istorinis ir memorialinis nekilnojamasis kultūros paveldas. Taigi, priimant ginčijamą sprendimą, vienas Vertinimo tarybos narys balsavo „už“, ir jis yra atitinkamos srities specialistas (minėtas asmuo teisme patvirtino, kad balsavo už priimtą sprendimą). Teismas pažymėjo, jog šiuo atveju neturi reikšmės, kad 2011 m. rugpjūčio 30 d. posėdyje kitas tos srities specialistas pasisakė prieš vertybės ribų keitimą (vertybės ribos, patenkančios į pareiškėjų sklypą, buvo pakeistos nežymiai; tame posėdyje joks sprendimas nebuvo priimtas, todėl šio posėdžio rezultatai nėra reikšmingi Akto Nr. 1675 priėmimui.

Aktu Nr. 1675 pripažinta, kad Lietuvos sklandytojų slėnis yra pavienis kultūros paveldo objektas – vieta; reikšmingumo lygmuo – nacionalinis; vertingosios savybės – reljefas (Akto 13 punktas). Pagal NKPAĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą, valdytojas turi teisę naudotis savo valdomu turtu pagal paskirtį, nepažeisdamas šiame ir kituose įstatymuose nustatytų reikalavimų. Pagal NKPAĮ 14 straipsnio 2 dalį, valdytojas turi teisę NKPAĮ 16 straipsnyje nustatytomis sąlygomis sudaryti apsaugos sutartį, kurioje prisiimtų papildomus įsipareigojimus ir (ar) nurodytų kompensavimo už kultūros paveldo saugojimą būdus.

Valdytojo pareigos nurodytos NKPAĮ 14 straipsnio 3 dalyje. Pagal NKPAĮ 14 straipsnio 3 dalies 5 punktą, valdytojas turi pareigą sudaryti šio ir kitų įstatymų reikalavimus atitinkančias sąlygas visuomenei lankyti ir pažinti nekilnojamąsias kultūros vertybes. Šiame straipsnyje paminėtos apsaugos sutartys reglamentuojamos NKPAĮ 16 straipsnyje. Tokiose sutartyse gali būti numatytos objekto lankymo sąlygos ir (ar) užmokestis už jo lankymą. Pagal sutartį valdytojas gali gauti kompensaciją, jeigu sutarties įsipareigojimai gerokai mažina iš valdomo objekto gaunamą naudą.

Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 nustatyta, kad objektas 1283 saugomas viešajam pažinimui ir naudojimui. Tokio objekto saugojimą reglamentuoja NKPAĮ 19 straipsnis, pagal kurį tokiame objekte draudžiama statyti statinius, kurie trukdytų apžvelgti objektą, naikinti atminimo lentas ir pan., draudžiami vertybę sumenkinantys statybos darbai. Objekto naudojimo būdai turi būti nurodyti vertybės pase. Taip pat yra nustatyti apribojimai norint keisti sklypo ribas, keisti žemės naudojimo būdą, užstatymo režimą, pastatų paskirtį, statyti statinius, keisti reljefą, sodinti vertingąsias savybes užstosiančius želdinius, statyti komercines reklamas, lauko antenas ir kitus techninius įrengimus.

Šie darbai gali būti atliekami tik gavus už kultūros paveldo objekto apsaugą atsakingos institucijos sutikimą. NKPAĮ 19 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad privačios nuosavybės teise valdomo kultūros objekto valdytojas gali imti užmokestį už kultūros paveldo statinio ar teritorijos lankymą ar rinkti aukas objekto priežiūrai ir tvarkybai, reikalauti atlygio už objekto vaizdo naudojimą reklamai. Taigi viešajam pažinimui ir naudojimui saugomo objekto apsaugos reikalavimai nurodyti NKPAĮ 19 straipsnyje, kuris nenumato, jog tame objekte privaloma leisti visuomenei naudoti tą objektą taip, kaip jis buvo naudojamas istorinėje praeityje, dėl kurios ir buvo pripažintas objekto vertingumas.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo atveju pareiškėjai neturi pareigos leisti kam nors sklandyti jų žemės ūkio paskirties sklype, jie turi pareigą tik leisti apžiūrėti šlaitą (vertingoji savybė yra reljefas), bet už tai gali imti mokestį. Pareiškėjai nenurodė, kaip jų teisės kitaip pažeidžiamos (jie nurodė tik tai, kad jų sklype buvo bandoma sklandyti ir dėl to įvyko konfliktas), t. y. jie neteigė, jog nori statyti kokius nors statinius, auginti augalus, keisti žemės paskirtį ar pan. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog objekto apsaugos sąlygomis pažeidžiamos pareiškėjų teisės, be to, pažymėjo, kad NKPAĮ sudaro sąlygas dėl nepatogumų susitarti, nustatyti abiejų šalių, tiek valstybės, tiek savininkų, teises ir įsipareigojimus, savininkai gali reikalauti kompensacijų ir tokiu būdu ginti savo teises. Remdamasis išdėstytais argumentais teismas nusprendė, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamą Vertinimo tarybos 2011 m. spalio 11 d. aktą Nr. KPD-RM-1675, taip pat nėra pagrindo tenkinti kitus pareiškėjo skundo reikalavimus. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš pačių pareiškėjų teismui pateikto antstolės 2012 m. liepos 20 d. surašyto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 2018 (IV t., b. l. 46–57) ir jame esančios schemos „Vietos planas“ matyti, jog sklandymo vietos buvo tiek Lietuvos sklandytojų slėnio (12156, 1283) teritorijoje, tiek Lietuvos sklandytojų slėnio II teritorijoje, todėl neaišku, kur pareiškėjai siūlo perkelti vertybės teritorijos ribas.

Spręsdamas dėl pareiškėjų reikalavimo panaikinti Vertinimo tarybos 2011 m. spalio 4 d. aktą Nr. KPD-RM-1671(II t., b. l. 193–197) teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjams nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas nepatenka į skundžiamu aktu patvirtintos nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės Lietuvos sklandytojų slėnio II ribas (faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 2018 (IV t., b. l. 46–57), Kultūros paveldo objektų ir žemės sklypų ribų planas (III t., b. l. 21, pareiškėjų sklypas pažymėtas Nr. (duomenys neskelbtini)), kita byloje esanti planinė medžiaga, pirmiau aprašyta sprendime). Pareiškėjai neteigė, kad šios vertybės teritorija kaip nors ribojasi su jų sklypu. Todėl teismas nusprendė, kad pagal ABTĮ 5, 22, 56 straipsnių nuostatas pareiškėjai negali reikalauti panaikinti šią vertybę įteisinantį aktą, nes tuo jokios jų pažeistos teisės ar įstatymų saugomi interesai apginti nebūtų. Taip pat pareiškėjai neturi teisės ginti viešąjį interesą. Į bylą įtraukti tretieji suinteresuoti asmenys, kurių žemės sklypai patenka į Lietuvos sklandytojų slėnio II teritoriją, aiškino, kad tuo pažeidžiamos jų teisės, nes jie negali laisvai naudotis savo sklypais. Teismas pažymėjo, kad tokiu atveju minėti asmenys turi teisę kreiptis su pretenzijomis į Departamentą, kaip nustato NKPAĮ nuostatos, bei į teismą.

Remdamasis išdėstytais argumentais pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėja J. P.–K. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (V t., b. l. 2–14) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: panaikinti Vertinimo tarybos protokolinius sprendimus (2011 m. rugpjūčio 30 d. Nr. 52, 2011 m. spalio 4 d. Nr. VT-62, 2011 m. spalio 11 d. Nr. VT-65) ir Vertinimo tarybos aktus (2011 m. spalio 4 d. Nr. KPD-RM-1671 ir 2011 m. spalio 11 d. Nr. KPD-RM-1675; įpareigoti Departamentą ir Vertinimo tarybą teisės aktų nustatyta tvarka pakeisti Sklandytojų kalvos (12156, 1283) teritorijos ribas, perkeliant jas į 1942–1957 metų įvykių vietą bei sumažinant teritoriją iki minimalios, kurioje, esant reikalui, pakaktų vietos pastatyti paminklą ar atminimo lentą.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kurie buvo nurodyti skunde bei jo patikslinime ir kuriais pareiškėjai grindė savo poziciją nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Be to, apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo šiuos argumentus:

1.Teismas administracinę bylą išnagrinėjo neatidžiai, neteisingai įvertino byloje surinktą informaciją, dėl to priėmė neteisingą ir nemotyvuotą sprendimą, kuriame yra įvairių klaidų. Apeliantė nesutinka su teismo sprendime išdėstytu liudytojų A. S., V. D., L.A. A., A. R., V. B., R. K., O. R. J., A. B., T.A. Š., G. R., S. P., A.V. G. parodymų vertinimu. Teismas neįvertino J. B. liudijimo, užfiksuoto dalyvaujant antstoliui. Apeliantės nuomone, liudytojų – sklandytojų negalima laikyti nesuinteresuotais liudytojais, kadangi jie visi priklauso Lietuvos aviacijos veteranų sąjungai, kuri yra šioje byloje dalyvaujančio trečiojo suinteresuoto asmens asociacijos Lietuvos aeroklubo narė. Planas, kuris buvo parengtas dalyvaujant antstoliui ir matininkui, apeliantės teigimu, įrodo, kad Sklandytojų slėnio teritorijos ribos nustatytos neteisingai. Tikrasis sklandytojų slėnis apima viršutinę šlaito dalį, kuri yra įtraukta į Lietuvos sklandytojų slėnis II (35923) teritorijos ribas ir apatinę slėnio dalį, esančią žemumoje, kuri yra įtraukta į Lietuvos sklandytojų slėnis I (12156) ir Lietuvos sklandytojų slėnis II (35923) teritorijų ribas.

2. Teismas padarė neteisingą sprendimą, nevertindamas Lietuvos sklandytojų slėnių (12156) ir (35923) kaip vieno bendro objekto. Teismo sprendime prie objekto (35923) nurodant faktus apie svarbias visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos asmenybes, įvykius, nurodomi tie patys asmenys, įvykiai ir faktai, kurie nurodyti ir aprašant Lietuvos sklandytojų slėnį (12156). Apie šaltinius ir medžiagą teismas sprendime neužsimena, tačiau iš Kultūros vertybių registro matyti, kad jie yra analogiški nurodytiems ir prie objekto (12156).

Vadinasi, objektai Lietuvos sklandytojų slėnis (12156) ir Lietuvos sklandytojų slėnis II (35923) liudija tuos pačius istorinius įvykius, kuriuose dalyvavo tie patys asmenys ir kurie grindžiami identiškais šaltiniais ir medžiaga. Iš liudytojų parodymų matyti, kad jie visi kalba apie vieną objektą – Lietuvos sklandytojų slėnį. Vadovaudamasis neteisinga prielaida ir vertindamas kultūros vertybių objektus (12156) ir (35923) kaip atskirus, teismas bylą išsprendė neteisingai, nes pripažino, kad pareiškėjų pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų negalėtų apginti.

Vertindamas Lietuvos TSR kultūros ministerijos dokumentus (II t., b. l. 34–53), teismas neįvertino faktų, kad šie dokumentai liudija, jog 1945–1957 m. tai buvo pagrindinė respublikos sklandymo bazė, kuri yra išskirta į du kultūros objektus (12156) ir (35923). TSRS istorijos ir kultūros paminklo pase „Sklandytojų pasas” pateikta informacija leidžia teigti, kad Sklandytojų kalva aprašyta toje vietoje, kurioje buvo naudojama skraidyklininkų nuo 1976–1977 m., o ne 1945–1957 m., kadangi ankstesniuose dokumentuose nėra jokių vietos aprašymų ar planų, kurie pagrįstų tiek 1979 m. pase pateiktą Sklandytojų šlaito (kalvos) aprašymą, tiek 1987 metų parengtą planą; vertinant dokumentus neatkreiptas dėmesys, kad dokumentų turinyje (II t., b. l.

36) nėra nurodyta, jog yra objekto planas. Įvertindama minėtus dokumentus, apeliantė teigia, kad tiek 1987 m. planu, tiek pagal jį T.A. Š. parengtu 2004 m. planu nėra nustatytos tikrosios istorinės 1945(42)–1957 m. sklandytojų bazės ribos. Apeliantė teigia, kad jos sklype ant šlaito nebuvo jokių istorinių įvykių, kurie patvirtinti 1979 m. paminklo pasu, 2004 m. parengtu dosjė ir Aktu Nr. 1675, todėl objekto ribos nustatytos neteisingai. Iš istorinių nuotraukų, kurios minimos teismo sprendime, negalima nustatyti, kokiose apylinkėse jos padarytos, todėl jomis negalima remtis nustatant vertybių teritorijos ribas.

3. Teismas neįvertino, kad priimant sprendimus, susijusius su Lietuvos sklandytojų slėniu (12156) ir (35923), buvo padaryta eilė šiurkščių procedūrinių pažeidimų dėl kurių sprendimai, įforminti Aktais Nr. 1671 ir Nr. 1675, yra neteisėti. Apeliantė nesutinka, kad neturi reikšmės, jog 2011 m. rugpjūčio 30 d. posėdyje vienas iš tos srities specialistų (Š. L.) pasisakė prieš vertybės ribų keitimą. Išanalizavus visus (2011 m. rugpjūčio 30 d., 2011 m. spalio 4d., 2011 m. spalio 11 d.) Vertinimo tarybos posėdžių protokolinius sprendimus ir garso įrašus, galima teigti, kad visi Vertinimo tarybos posėdžiai yra susiję, ir jų vertinti atskirai ar kažkurio nevertinti negalima, kadangi visų posėdžių metu buvo svarstomas klausimas apie vieną ir tą patį istorinį objektą – Lietuvos sklandytojų slėnį. Teismas neįvertino, kad Vertinimo taryba, priėmusi 2011 m. spalio 11 d. aktą Nr. 1675, pažeidė Vertinimo tarybos nuostatų 17 punktą kad Aktas Nr. 1675 yra be Tarybos pirmininko R. P. parašo. Teismas neteisingai įvertino V. K. įtaką Vertinimo tarybai sprendžiant klausimus, susijusius su Lietuvos sklandytojų slėniu (12156) ir (35923).

4. Teismas pažeidė procesinės teisės normas. Pareiškėjai buvo pateikę prašymą dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų įtraukimo į bylą. Paaiškėjus, kad G. A. B. mirė, teismas neįtraukė į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu jois įpėdinės N. O. Be to, šis asmuo nebuvo apklaustas liudytoju, nors pareiškėjai buvo pateikę tokį prašymą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. H. V. F. pateiktu prašymu prisidėjo prie pareiškėjos apeliacinio skundo (V t., b. l. 61).

Pareiškėjas D. K. prašo tenkinti pareiškėjos J. P.–K. pateiktą apeliacinį skundą, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Atsiliepime į apeliacinį skundą (V t., b. l. 33–49) D. K. remiasi iš esmės tais pačiais argumentais, kurie yra išdėstyti ir pareiškėjos J. P.–K. pateiktame apeliaciniame skunde.

Asakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime (V t., b. l. 63–69) remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

1. Apeliantės valdomo žemės sklypo ir kultūros paveldo objektų ribų santykis yra pateiktas Kultūros paveldo objektų ir žemės sklypų ribų plane (III t., b. l. 21). Jame pažymėta, kad pareiškėjų sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), patenka tik į Sklandytojų slėnio (12156) teritoriją. Sklandytojų slėnis (12156) ir Sklandytojų slėnis II (35923) yra du atskiri kultūros paveldo objektai, turintys skirtingą teisinį statusą ir skirtingu laiku įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Sklandytojų slėnis (12156) ankstesniu pavadinimu Sklandytojų kalva Lietuvos TSR kultūros ministerijos kolegijos 1976 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 45 buvo įrašytas į Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašą (eil.

Nr. 824). Iki 2005 m. balandžio 18 d. jis buvo saugomas kaip nekilnojamoji kultūros vertybė pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo 9 straipsnį. Lietuvos sklandytojų slėnis (unikalus kodas 12156, buvęs kodas 1283) Departamento direktoriaus 2005 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. Į-137 buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro Įvykių vietų sąrašą, suteikiant kodą I283. NKVAĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nekilnojamosios kultūros vertybės, kurios buvo registruotos Kultūros vertybių registre iki šio įstatymo įsigaliojimo, kultūros ministro sprendimu gali būti pripažintos saugomomis nuo jų įregistravimo dienos.

Vadovaudamasis paminėta nuostata, Kultūros ministras 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 Lietuvos sklandytojų kalvą (kodas I283) paskelbė viešajam pažinimui ir naudojimui valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe. Todėl Sklandytojų slėniui (12156) taikomos NKPAĮ 19 straipsnio nuostatos. Sklandytojų slėnis į Kultūros vertybių registrą įrašytas remiantis Vertinimo tarybos 2011 m. spalio 4 d. akto Nr. KPD-RM-1671, tačiau nepaskelbtas valstybės saugomu, todėl jam pagal NKPAĮ 9 straipsnį taikoma pradinė apsauga.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Vertinimo tarybos 2011 m. spalio 4 d. aktas Nr. KPD-RM-1671, pareiškėjams jokių teisių nesuteikia ir pareigų nenustato, nes Sklandytojų slėnio II (35923) teritorijoje nėra jų valdomo nekilnojamojo turto. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjų pirmosios instancijos teismui pateikti liudytojų parodymai, kuriuose kalbama apie pakilimo takus ir skrydžius prie M. ir T. sodybų (sodybų vietos pažymėtos antstolio sudarytame 2012 m. liepos 20 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, IV t., b. l. 46, 52) yra susiję su Sklandytojų slėniu II (35923), kurio teritorijoje buvo šios sodybos, tačiau nesusiję su ginčo objektu – Sklandytojų kalva (12156), kurios teritorijoje yra pareiškėjams priklausantis žemės sklypas.

2. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjų valdomo sklypo vieta visada pateko į Sklandytojų kalvos (12156) teritoriją. Administracinėje byloje yra iš Lietuvos aviacijos muziejaus pateikta Kauno sklandytojų kalvos stoties planedromo plano kopija su planedromo teritorijos posūkio taškų koordinatėmis. Planas braižytas apie 1951–1957 metus. Į bylą taip pat pateiktas pateiktas Kultūros paveldo centro parengtas Lietuvos sklandytojų slėnio (12156) ir minėtos planedromo teritorijos santykio planas, kuriame fiksuota, kad pareiškėjams priklausantis sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pateko į 1951–1957 m. planedromo (Sklandytojų slėnio, 12156) teritoriją .

Į bylą pateiktas Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklo Sklandytojų kalvos (1945–1957 m.) (dabartinis Sklandytojų slėnis, unikalus kodas 12156) pasas, užpildytas 1979 m. Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarnybos istorikų grupės vadovės B. Š., kurio pareiškėjai tap pat neginčija. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai išanalizavo šį pasą ir padarė pagrįstą išvadą, kad medžiaga apie Sklandytojų slėnį pradėta rinkti dar 1972 m., o jo teritorija iš esmės atitinka 2011 m. apibrėžtas teritorijos ribas, į kurias parenka pareiškėjų žemės sklypas.

Į bylą taip pat pateiktas Pagrindinės respublikos sklandymo bazės, istorijos paminklo IV-824 (dabartinis Sklandytojų slėnis, unikalus kodas 12156) teritorijos ir apsaugos zonų planas, patvirtintas 1987 m. rugsėjo 24 d. Plane, kurio pareiškėjai taip pat neginčija, pažymėtos sklandymo bazės teritorijos ribos iš esmės atitinka Sklandytojų slėnio (12156) teritorijos ribas, į kurias patenka pareiškėjų sklypas. Be to, į bylą pateiktas Kultūros vertybės Sklandytojų kalvos 1283 (dabartinis Sklandytojų slėnis, unikalus kodas 12156) pagrindinis dosjė, sudarytas Kultūros paveldo centro 2004 m. rugsėjo 3 d.

Šiame dosjė pateiktas Sklandytojų kalvos teritorijos ribų planas iš esmės atitinka dabartinę Sklandytojų slėnio (12156) teritoriją. Iš Kultūros paveldo centro 2004 m. sudaryto plano, kurio pareiškėjai taip pat neginčija, matyti, kad jau tuo metu pareiškėjų sklypas pateko į kultūros vertybės teritoriją. Visa tai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo tvirtinti, jog Sklandytojų slėnio (12156) teritorijos ribos nustatytos neteisingai. Pareiškėjai nepateikė į bylą jokių istorinių planų, paneigiančių minėtus byloje esančius istorinius Sklandytojų kalvos (12156) teritorijos planus.

3. Teismo apklausti liudytojai V. D., R. K., G. R., S. P. paliudijo, kad buvo sklandoma Sklandytojų kalvos (12156) teritorijoje, taip pat ir virš pareiškėjams šiuo metu priklausančio sklypo vietos. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ne tik byloje surinktais rašytiniais įrodymais, bet ir liudytojų parodymais.

4. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjai neįrodė, kokios jų teisės yra pažeistos. Pagal bylos duomenis pareiškėjai sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjai įsigijo 2005 m. rugsėjo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 7327. Tuo metu pirkimo–padavimo sutarties sudarymo metu Sklandytojų kalva buvo saugoma Kultūros paveldo centro direktoriaus 2004 m. gruodžio 6 d. patvirtintos teritorijos ribose. Pareiškėjai neginčija šio plano, taip pat neginčija Departamento direktoriaus 2005 m. balandžio 18 d.

įsakymo Nr. Į-137 dėl Sklandytojų kalvos įrašymo į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą bei Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190, kuriuo Sklandytojų slėnis buvo paskelbtas valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe. Vertinimo tarybos 2011 m. spalio 10 d. aktu Nr. KPD-RM-1675 buvo pakoreguotos Sklandytojų slėnio (12156) teritorijų ribos: vadovaujantis NKPAĮ 11 straipsnio 2 dalimi, teritorijos ribos buvo sutapatintos su žemės sklypų, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), riba.

Šis pokytis pareiškėjų valdomame sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pokytis palietė tik apie 1 metrą sklypo šiaurės vakarų kampo. Atsakovas abejoja, ar apie 1 metro pokytis galėjo pažeisti pareiškėjų teises. NKPAĮ 2 straipsnio 21 dalis numato teisėto objekto savininko ar valdytojo teisių suvaržymo, objektą pripažinus saugotina kultūros vertybe, galimybę. Sklandytojų kalvos pripažinimas valstybės saugoma kultūros vertybe netrukdo pareiškėjų valdomo sklypo dalį, patenkančią į Sklandytojų kalvos (12156) teritoriją, naudoti pagal paskirtį, buvusią įgyjant sklypą nuosavybėn. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pareiškėjų valdomam sklypui nustatyta žemės ūkio paskirtis.

Pagal Žemės įstatymo 25 straipsnio 1 dalį, žemės ūkio paskirties žemei priskiriami plotai, tinkami naudoti žemės ūkio produktų gamybai. Pareiškėjai nepateikė teismui įrodymų, kad Skaldytojų kalvos (12156) buvimas įregistruota Kultūros vertybių registre vertybe apriboja galimybę naudoti sklypą žemės ūkio paskirčiai. Pareiškėjų sklype jau pastatytas naujas gyvenamasis namas. Teisme pareiškėjai aiškino, kad šiuo metu sklype ganosi gyvuliai (avys). Pareiškėjai nepateikė nei teismui, nei Departamentui turto vertintojų ataskaitos, įrodančios, kad nustatyti ar sugriežtinti veiklos apribojimai, draudžiantys anksčiau vykdytą veiklą, realiai sumažina valdytojo gaunamą naudą, taip pat nepateikė jokio dokumento, patvirtinančio gautą naudą iš jų valdomo sklypo dalies, patenkančios į Sklandytojo slėnio (12156) teritoriją, nesikreipė į Departamentą dėl NKPAĮ 28 straipsnio 4 dalyje bei Kultūros ministro 2005 m. birželio 9 d.

įsakymu Nr. ĮV-238 patvirtinų Kompensacijos apskaičiavimo ir išmokėjimo už veiklos apribojimus skelbiamų saugomais nekilnojamojo kultūros paveldo objektų valdytojams taisyklių (Žin., 2005, Nr. 76-2764) 1–3 punktuose nustatytos kompensacijos. NKPAĮ 19 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad kultūros paveldo objekto valdytojas gali imti užmokestį už kultūros paveldo objekto teritorijos lankymą ar rinkti iš lankytojų aukas (užmokestį) kultūros paveldo objekto priežiūrai ir tvarkybai, reikalauti atlygio už objekto vaizdo naudojimą komercinei reklamai.

Taigi, viešajam pažinimui ir naudojimui saugomo objekto apsaugos reikalavimai, nurodyti NKPAĮ 19 straipsnyje, nenumato, kad savininkas privalėtų leisti visuomenei naudoti jo valdomą objektą taip, kaip jis buvo kažkada naudojamas istorinėje praeityje, tačiau numato savininkui galimybę uždirbti iš jo valdomo objekto lankymo, vaizdo komercinio naudojimo. Pareiškėjų abstraktūs teiginiai, kad Vertinimo tarybos 2011 m. spalio 11 d. aktas Nr. KPD-RM-1675 suteikė kitiems asmenims teisę naudoti pareiškėjų sklypą sklandymo reikmėms, yra nepagrįstas ir prieštarauja LVAT suformuotai praktikai bei vertinimo tarybos funkcijas ir įgaliojimus nustatantiems norminiams teisės aktams.

Į bylą yra pateiktas Civilinės aviacijos administracijos 2012 m. rugpjūčio 13 d. raštas Nr. 12R-1803, kuriame nurodyta, jog pareiškėjų sklype nėra registruotų skraidymo aikštelių. Remdamasis išvardytais argumentais, atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai neįrodė, jog Vertinimo tarybos 2011 m. spalio 10 d. aktas Nr. KPD-RM-1675 pažeidžia jų teises ar teisėtus interesus.

5. Pavyzdinių nuostatų 18 punkte nustatyta, kad vertinimo tarybų sprendimai priimami paprasta tarybos narių balsų dauguma, už sprendimą balsuojant bent vienam svarstomo klausimo atitinkamos srities tarybos nariui. Priimant ginčijamą Vertinimo tarybos 2011 m. spalio 11 d. aktą Nr. KPD-RM-1675 šis reikalavimas nebuvo pažeistas. Priimant Vertinimo tarybos 2011 m. spalio 11 d. aktą Nr. KPD-RM-1675, dalyvavo visi taryboje reikalingi specialistai, nustatant istorinio pobūdžio vertingąsias savybes už sprendimą balsavo G. S. – humanitarinių mokslų daktaras, istorija, diplomas DA 008612 (1998 m. sausio 14 d., registracijos Nr. (duomenys neskelbtini)), specializacija taryboje – istorinis ir memorialinis nekilnojamasis kultūros paveldas. Pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašo, patvirtinto Kultūros ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. ĮV-259, 7.2 punktą, istorinės–meninės raidos tyrimams priskiriami istorijos ir ikonografijos tyrimai. Vertinimo taryba, priimdama 2011 m. spalio 11 d. aktą Nr. KPD-RM-1675, atliko istorinius tyrimus, rėmėsi istoriniais šaltiniais ir literatūra, nurodyta akto 15 punkte. Pareiškėjai nepateikė teismui istorinių tyrimų, archyvinės medžiagos, specialiosios literatūros šaltinių, paneigiančių 2011 m. spalio 11 d. aktu Nr. KPD-RM-1675 nustatytas faktines istorines aplinkybes. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai įvertino byloje surinktus istorinius, literatūros šaltinius bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas posėdyje peržiūrėjo vaizdo medžiagą, kurią viešai peržiūrėti prašė pareiškėjai.

6. Vertinimo tarybos posėdžių protokolai pagal teismų praktiką negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku, jeigu po to priimami vertinimo tarybų aktai, kuriais įforminami galutiniai sprendimai.

Atsakovas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba prašė pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą (V t., b. l. 70–76) remiasi tais pačiais argumentais, kurie išdėstyti Departamento atsiliepime į apeliacinį skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos dujos“ prašė nagrinėti pareiškėjos apeliacinį skundą teismo nuožiūra. Atsiliepime (V t., b. l. 77–78) pažymi, kad palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjų skundą, patektame pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. palaiko pareiškėjos apeliacinį skundą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (V t., b. l. 79–80) nurodo, kad teismas neteisingai įvertino jo argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjų skundą. Pažymi, kad atsiliepime jis nevertino istorinio reikšmingumo, vertino proporcingumo ir teisingumo kriterijų, nustatant objekto dydį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėjai iškėlė, prašydami panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d. protokolinį sprendimą Nr. VT-52, 2011 m. spalio 11 d. aktą Nr. KPD-RM-1675, kuriuo nutarta patikslinti nekilnojamosios kultūros vertybės – Sklandytojų kalvos (12156, I283) duomenis Kultūros vertybių registre, taip pat 2011 m. spalio 4 d. aktą Nr. KPD-RM-1671, kuriuo Vertinimo taryba nustatė kultūros paveldo objekto – Lietuvos sklandytojų II slėnio (35923) vertingąsias savybes, apibrėžė teritorijos ribas ir nutarė suteikti šiai vertybei teisinę apsaugą. Be to, pareiškėjai prašė įpareigoti Departamentą ir Vertinimo tarybą teisės aktų nustatyta tvarka pakeisti Sklandytojų kalvos (12156, 1283) teritorijos ribas, perkeliant jas į 1942–1957 metų įvykių vietą ir sumažinant teritoriją iki minimalios, kurioje, esant reikalui, pakaktų vietos pastatyti paminklą ar atminimo lentą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neatidžiai, netinkamai vertino bylai reikšmingas aplinkybes, liudytojų parodymus, priėmė nemotyvuotą, nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Be to, apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė procesinių pažeidimų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama ir į šiuos įstatymo reikalavimus.

Pareiškėja apeliaciniu skundu prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, nurodė ne tik tuos reikalavimus, kuriuos pirmosios instancijos teismas nutartimis priėmė nagrinėti ir išnagrinėjo priimdamas 2013 m. sausio 16 d. sprendimą, bet ir reikalavimus, kuriuos teismas šioje byloje atsisakė priimti. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vertinimo tarybos protokolinius sprendimus (2011 m. spalio 4 d. Nr. VT-62 ir 2011 m. spalio 11 d. Nr. VT-65), t.y. pateikė reikalavimus, kuriuos Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 30 d. nutartimi (III t., b.l. 37-42) atsisakė priimti vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų atskirąjį skundą, šią pirmosios instancijos teismo nutarties dalį paliko nepakeistą (LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartis Nr. AS492-237/2012, III t., b. l. 59–65), tačiau koregavo atsisakymo priimti minėtus pareiškėjų patikslinto skundo reikalavimus teisinį pagrindą į ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą (skundas nenagrinėtinas teismų). Šie teismų procesiniai sprendimai įsiteisėję, o tai reiškia, kad pareiškėjų reikalavimų panaikinti Vertinimo tarybos 2011 m. spalio 4 d. ir 2011 m. spalio 11 d. protokolinius sprendimus priėmimo nagrinėti administraciniame teisme klausimas yra išspręstas galutinai. Pažymėtina ir tai, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti naginėjant bylą pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 130 str. 5 d.). Ši procesinė taisyklė galioja ir dėl tų skundo reikalavimų, kuriuos pirmosios instancijos teismas administracinėje byloje atsisakė priimti vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Dėl minėtų priežasčių apeliaciniame skunde pareikštas reikalavimas panaikinti Vertinimo tarybos 2011 m. spalio 4 d. ir 2011 m. spalio 11 d. protokolinius sprendimus apeliacinės instancijos teisme negali būti nagrinėjamas.

Iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų nustatyta, kad pareiškėjai yra 0,5869 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone, savininkai. Pareiškėjų nuosavybės teisės į žemės sklypą įregistruotos remiantis 2005 m. rugsėjo 28 d. pirkimo – pardavimo sutartimi. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose (į bylą pateikti 2012 m. birželio 4 d., 2011 m. birželio 29 d. ir 2011 m. liepos 12 d. išrašai) nurodyta, kad minėtas žemės sklypas buvo suformuotas padalijus daiktą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Šis unikalus numeris buvo suteiktas nekilnojamajam daiktui – 3,19 ha žemės sklypui, kurio ankstesnė savininkė buvo O. R. J. Išvardytuose nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose yra įrašai apie juridinio fakto įregistravimą – nekilnojamasis daiktas (žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) Kultūros paveldo departamento įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, įrašymo pagrindas – Kultūros paveldo departamento 2005 m. balandžio 18 d.

įsakymas Nr. Į-137. Šio įsakymo „Dėl objektų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą“ (Žin., 2005, Nr. 61-2198) 2 punktu Departamento direktorė, vadovaudamasi Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 9 straipsniu, įrašė į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro Įvykio vietą sąrašą objektą I283 pagal pridėtus pagrindinius duomenis, tarp jų: pavadinimas ir kodas – Sklandytojų kalva I283; kultūrinė vertė ir pagrindiniai duomenys – istorinė vertė, 1945–1957 m. veikė pagrindinė šalies sklandymo bazė; teritorijos plotas – 6,96 ha; nekilnojamojo turto registro duomenys – žemės sklypo unikalus numeris (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini).

Pagal kultūros vertybės Sklandytojų kalva (kodas I283) pagrindinio dosjė (pradėtas 2004 m. rugsėjo 3 d.) dokumentus, t.y. pagal dosjė esantį Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2004 m. spalio 3 d. išrašą, į šios kultūros vertybės teritoriją, be kita ko, pateko žemės sklypas unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), kurio savininkė nuo 1999 m. vasario 19 d. buvo O. R. J., t. y. asmuo, iš kurio pagal byloje esančius duomenis pareiškėjai pirko žemės sklypą.

Pagal pateiktus į bylą įrodymus iki 2005 m. balandžio 18 d. (Sklandytojų kalvos įrašymo į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą) Sklandytojų kalva buvo objektas, įrašytas į Lietuvos istorijos paminklų sąrašą. Lietuvos TSR Kultūros ministerijos 1976 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 45 buvo papildytas kultūros paminklų sąrašas istorijos paminklais, tarp jų 824-ju eilės numeriu įrašytas objektas nurodant jo pavadinimą – „šlaitas (vad. sklandytojų)“ (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) apylinkėje, Kauno rajone, paminklo apibūdinime nurodant „1945–1957 m. buvo pagrindinė respublikos sklandymo bazė“. Šio paminklo pase, sudarytame 1979 metais, nurodyta, kad paminklas, kuris tuo metu buvo (duomenys neskelbtini) daržininkystės tarybinio ūkio teritorijoje, paimtas į apsaugą remiantis Kultūros ministerijos 1976 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 45.

1994 m. gruodžio 22 d. buvo priimtas Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas Nr. I-733, o 1995 m. sausio 24 d. įstatymas Nr. I-761 Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo (toliau – ir NKVAĮ įgyvendinimo įstatymas). Šio įstatymo 9 straipsnis nustatė, kad į Lietuvos Respublikos respublikinės ir vietinės reikšmės istorijos ir kultūros paminklų sąrašus, Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą įrašyti bei į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą įtraukti objektai, kol bus nuspręsta dėl jų įrašymo į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą, turi būti saugomi kaip nekilnojamosios kultūros vertybės. Istorijos ir kultūros paminklų apsaugos dokumentai , jų apsaugos zonų nustatymo ir kiti dokumentai galioja, kol jie bus pakeisti pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą. Pagal NKVAĮ įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnį vietinės reikšmės istorijos paminklas – Sklandytojų kalva (I283) pateko į saugomų objektų grupę kaip nekilnojamoji kultūros vertybė.

2004 m. rugsėjo 28 d. buvo priimtas Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. IX-2452 (įsigaliojo nuo 2005 m. balandžio 20 d.). Pagal šią įstatymo redakcija, be kita ko, buvo pakeistas įstatymo pavadinimas į – Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (toliau – ir Paveldo apsaugos įstatymas). Įstatymų leidėjas 2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymu Nr. IX-2452 nustatydamas, kad naujos redakcijos įstatymas įsigalioja po 6 mėnesių nuo paskelbimo „Valstybės žiniose“ nurodė, kad Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos ir jo pareigūnai vykdo funkcijas ir turi teises, kurias iki šio įstatymo įsigaliojimo kiti įstatymai yra nustatę Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamentui ir jo pareigūnams (2 str.). Įstatymų leidėjas 2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymu Nr. IX-2452 taip pat sureglamentavo kaip turi būti sprendžiama dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių, kurios iki šio įstatymo įsigaliojimo buvo įtrauktos į valstybės apskaitą, apsaugos (3 str.). Nustatė, kad visi objektai, saugoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo“ 9 straipsnį, pripažįstami Kultūros vertybių registre registruotomis nekilnojamosiomis kultūros vertybėmis (3 str. 1 d.). Nekilnojamosios kultūros vertybės, kurios buvo registruotos Kultūros vertybių registre iki šio įstatymo įsigaliojimo, kultūros ministro sprendimu gali būti pripažintos saugomomis nuo jų įregistravimo dienos (3 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija teisės aktuose vartojamų sąvokų prasme atkreipia dėmesį į tai, kad NKVAĮ įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnyje, taip pat Paveldo apsaugos įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2005 m. balandžio 20 d., nurodytas Kultūros vertybių registras buvo įsteigtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1053. Valstybės registrų įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi Vyriausybei suteikti įgaliojimai steigti registrus priimant nutarimą dėl registro įsteigimo, registro nuostatų patvirtinimo ir registro veiklos pradžios nustatymo.

Vyriausybė 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr.1053 įsteigė Kultūros vertybių registrą (1 p.) vadovaudamasi, be kita ko, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2005 m. balandžio 20 d. (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymas Nr. IX-2452), patvirtino Kultūros vertybių registro nuostatus ir nustatė šio Registro veiklos pradžią – nuo 2007 m. balandžio 3 dienos (4 p.). Iki Kultūros vertybių registro įsteigimo veikė Nekilnojamųjų kultūros vertybių registras, susijęs su Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo įgyvendinimu, ir Kilnojamųjų kultūros vertybių registras, susijęs su Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimu.

Vyriausybė 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1053 3 punktu Kultūros ministeriją paskyrė vadovaujančiąja Kultūros vertybių registro tvarkymo įstaiga, o Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos – Kultūros vertybių registro tvarkymo įstaiga. Šio Nutarimo 5 punktu nustatyta, kad duomenys, sukaupti teisės aktų nustatyta tvarka registruojant nekilnojamąsias kultūros vertybes pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą ir kilnojamąsias kultūros vertybes pagal Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą, turi būti perkelti į steigiamą Kultūros vertybių registrą (5.1 p.).

Kultūros vertybių registro steigimo laikotarpiu duomenys apie kultūros vertybes kaupiami ir tvarkomi veikiančios kompiuterizuotos informacinės sistemos duomenų bazėje (5.2 p.). Minėtu teisiniu reguliavimu buvo numatytas sukauptų duomenų apie įregistruotas kultūros vertybes perkėlimo į Kultūros vertybių registrą privalomumas, taip pat įtvirtinta, kad duomenys Kultūros vertybių registro steigimo laikotarpiu turi būti kaupiami ir tvarkomi veikiančios kompiuterizuotos informacinės sistemos duomenų bazėje vadovaujantis, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu, Kultūros vertybių registro nuostatais, kitais teisės aktais.

Iš įrašo kultūros vertybės registravimo duomenų lape nustatyta, kad Sklandytojų kalva (kodas I283) ir jos duomenys į Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (Įvykio vietų sąrašą) įrašyti 2005 m. balandžio 18 d., t. y. iki 2004 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo Nr. IX-2452 įsigaliojimo. Įrašymo pagrindas – pirmiau minėtas Departamento direktorės 2005 m. balandžio 18 d. įsakymas Nr. I-137.

Įsigaliojus 2004 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymui Nr. IX-2452, Kultūros ministras 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190, vadovaudamasis pirmiau minėta šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi ir 10 straipsnio 4 bei 6 dalimis, 1 punktu pripažino saugomomis nekilnojamąsias kultūros vertybes, įregistruotas Registre Departamento įsakymais, priimjtais nuo 1995 m. birželio 12 d. iki 2005 m. balandžio 19 d. bei paskelbtais „Valstybės žiniose“ nuo jų įregistravimo dienos, taip pat nustatė šių vertybių apsaugos tikslus. Šio įsakymo 1.4 punkte tarp išvardytų nekilnojamųjų kultūros vertybių kodų, nurodyta kultūros vertybė, kurios kodas I283 (t. y. Sklandytojų kalva, įrašyta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą 2005 m. balandžio 18 d.). Pagal paveldo apsaugos įstatymo 4 straipsnį nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos reglamentavimas nustatomas vadovaujantis šiais apsaugos tikslais: 1) mokslinio pažinimo – išsaugoti archeologinius ir kitus unikalius istorinių duomenų, kuriuos galima perimti atliekant saugomo objekto ar vietovės mokslinius tyrimus, šaltinius. 2) viešojo pažinimo ir naudojimo – sudaryti sąlygas dabarties ir ateities kartoms nekilnojamąjį kultūros paveldą pažinti, lankyti ir juo naudotis; 3) viešosios pagarbos – apsaugoti memorialinius ir sakralinius objektus, mirusiųjų ar žuvusiųjų palaidojimo ir atminimo vietas (karių, sukilėlių, pasipriešinimo okupantams dalyvių ir kitas neveikiančias kapines ar pavienius kapus). Kultūros ministras 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 1.4 punktu nekilnojamajai kultūros vertybei I283 nustatytas apsaugos tikslas – saugoti viešam pažinimui ir naudojimui (NKPAĮ 4 str. 2 d. 2 p.).

Minėta bylos medžiaga patvirtina, kad iki 2005 m. rugsėjo 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, kuria pareiškėjai įsigijo nuosavybėn žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) apylinkėje, Kauno rajone, dalyje šio sklypo buvo teisės aktų nustatyta tvarka pripažinta saugoma ir įrašyta į Kultūros vertybių registrą nekilnojamoji kultūros vertybė – Sklandytojų kalva (I283), kuri, kaip jau minėta, iki to laiko buvo įtraukta į istorijos paminklų sąrašą. Pareiškėjai, kaip matyti iš jų skundo pirmosios instancijos teismui, taip pat iš 2011 m. birželio 12 d. pretenzijos Departamentui, neneigia žemės pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu žinoję, jog dalis įsigyto nuosavybėn žemės sklypo (apie 0,5 ha) patenka į nekilnojamosios kultūros vertybės teritoriją. Taigi pareiškėjai, įsigydami nuosavybėn žemės sklypą, patenkantį į Registre įregistruotą nekilnojamosios kultūros vertybės teritoriją, negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad jiems nebus taikomi teisės aktų, kurie reglamentuoja nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą, reikalavimai.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai 2011 m. birželio 12 d. pretenzija – prašymu (NKPAĮ 14 str. 1 d. 4 p.) kreipėsi į Departamento direktorę, prašydami patikslinti ir perkelti nekilnojamosios kultūros vertybės - Sklandytojų kalvos (I283), kuri įrašyta į Kultūros vertybių registrą, teritoriją į, pasak pareiškėjų, tikrąją istorinę vietą. Pareiškėjai kreipėsi į Departamentą dėl nekilnojamosios kultūros vertybės, įrašytos į Kultūros vertybių registrą, vietos patikslinimo.

Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą kompetencija skelbti kultūros paveldo objektus saugomais valstybės yra suteikta kultūros ministrui (NKPAĮ 10 str. 4 d.) nustatant, kad teisės akte, kuris kultūros paveldo objektą skelbia saugomu, nurodomas apsaugos tikslas ar tikslai, reikšmingumą lemiančių aplinkybių pobūdis ar jų derinys, patvirtinamos teritorijos ar apsaugos zonos ribos (NKPAĮ 10 str. 6 d.). Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190, kuriuo vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnio 4 ir 6 dalimis, nekilnojamoji kultūros vertybė I283, įregistruota Kultūros vertybių registre, pripažinta saugoma, 2 punktu nustatyta, kad šio Įsakymo 1 punkte numatytos vertybės saugomos remiantis jų apskaitos dokumentais, nustatančiais vertingąsias savybes (vertybės sudėtį, apimtį, vertingąsias dalis ir elementus), teritorijų ir apsaugos zonų ribas bei norminiais ir individualiais teisės aktais, nustatančiais apsaugos reikalavimus (priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygas, konkrečius tvarkymo režimų darbus), kurie galioja tiek, kiek neprieštarauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatoms.

Iš Kultūros vertybės I283 pagrindinio dosjė dokumentų nustatyta, kad Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 priėmimo metu galiojo Kultūros paveldo centro direktoriaus 2004 m. gruodžio 6 d. patvirtintas Sklandytojų kalvos teritorijos ribų planas. Šiame plane grafiškai pažymėtos vertybės teritorijos (plotas – 6,96 ha) ribos, koordinatės. Plane įrašyta pastaba, kad vertybės individualios apsaugos zonos nenustatytos, nes jos nereikalingos. Minėtas Sklandytojų kalvos teritorijos ribų planas Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnio 6 dalies ir Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d.

įsakymo Nr. ĮV-190 2 punkto prasme buvo tas dokumentas, kuris nustatė kultūros vertybės, pripažintos saugoma, teritorijos ribas. Paskelbtomis saugomomis ir įrašytoms į Kultūros vertybių registrą nekilnojamosioms kultūros vertybėms yra taikomos įstatyme numatytos apsaugos priemonės (NKPAĮ 4 str.). Įstatymų leidėjas nesuteikė Vertinimo tarybai ir Departamentui įstatymų įgaliojimų keisti aukštesnės galios teisės aktu paskelbto valstybės saugomu objekto teritorijos ribas. Kultūros paveldo objekto, paskelbti saugomu, teritorijos ribos, esant pagrindui, gali būti keičiamos rengiant teritorijų planavimo dokumentus (NKPAĮ 22 straipsnis).

Departamentas, t.y. Kultūros vertybių registro tvarkytojas, tvarkydamas saugomos vertybės apskaitą gali tikslinti įrašytus į Registrą kultūros vertybės duomenis (NKPAĮ 8 str. 10 d., Kultūros vertybių registro nuostatų 17 p.). Departamentas, gavęs pareiškėjų 2011 m. birželio 12 d. pretenziją–prašymą dėl vertybės, įrašytos į Registrą vietos patikslinimo, pavedė Kultūros paveldo centrui parengti vertybės apskaitos dokumentus, reikalingus kultūros paveldo objekto duomenų Registre patikslinimui. Po to klausimas valstybės saugomos kultūros vertybės – Sklandytojų kalvos (12156, I283) duomenų tikslinimo Kultūros vertybių registre buvo svarstomas Vertinimo taryboje.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad Vertinimo tarybos protokoliniai sprendimai, šiuo atveju Vertinimo tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d. protokolinis nutarimas Nr. VT-52, negali būti savarankiškas ginčo administraciniame teisme dalykas. Tokios išvados kyla iš Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio ir su jo nuostatų įgyvendinimus susijusių poįstatyminių teisės aktų. Minėtoje įstatymo normoje nurodyta, kad administracinis aktas, kurio pagrindu Kultūros vertybių registre įrašomos nekilnojamosios kultūros vertybės vertingosios savybės ir kiti duomenys yra vertinimo tarybos aktas (aktai).

Kultūros vertybių registro nuostatų (Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1179 redakcija) 17 punkte nurodyta, kad Registre kaupiami nekilnojamųjų kultūros vertybių duomenys, tarp jų: vertimo tarybos aktu (aktais) nustatytos nekilnojamosios kultūros vertybės vertingosios savybės (sąrašas) bei apibrėžtos nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijos ribos (17.6 p., 17.7 p.). Kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150 patvirtintų Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo (2011 m. birželio 15 d.

įsakymo Nr. IV-447 redakcija) 27 punkte nurodyta, kad vertinimo tarybai aktu patvirtinus vertingųjų savybių, kultūros paveldo objekto teritorijos, vietovės apibrėžimo pokyčius, Vertinimo tarybos teikimu Registro tvarkytojas patikslina nekilnojamosios kultūros vertybės duomenis Registre. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų (bylai aktuali Kultūros ministro 2010 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. ĮV-163 redakcija) 14 punkte nurodyta, kad Tarybų pirmininkams organizuoti darbą padeda Tarybų sudarytojų paskirti sekretoriai, kurie nėra Tarybos nariai.

Tarybų sekretoriai rengia medžiagą Tarybų posėdžiams, juos protokoluoja, tvarko Tarybų dokumentus, rengia dokumentų projektus ir informuoja Tarybos narius apie posėdžius bei jų darbotvarkes. Pagal Pavyzdinių nuostatų 19 punktą Tarybų sprendimai įforminami aktu, kurio formą tvirtina kultūros ministras. Vienas akto egzempliorius ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos turi būti perduotas Registro tvarkytojui, o kitą egzempliorių kartu su kitais Tarybų veiklos dokumentais (posėdžių protokolai, susirašinėjimo ir kiti dokumentai) Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nustatyta tvarka saugo Tarybų sudarytojai.

Šios Pavyzdinių nuostatų normos perkeltos į Departamento direktorės 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. Į-259 patvirtintus Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nuostatų (bylai aktuali 2011 m. kovo 22 d. įsakymo Nr. Į-79 redakcija) 12 ir 16 punktus. Iš minėto teisinio reguliavimo akivaizdu, kad Vertinimo tarybų posėdžių protokoliniai nutarimai yra procedūriniai dokumentai, kuriuose raštu fiksuojama poėdžio eiga, pagrindinės pasisakymų tezės, Vertinimo tarybos narių balsavimo rezultatai, tačiau baigiamasis procedūros dokumentas yra Vertinimo tarybos sprendimas, kuris įforminamas aktu.

Byloje nustatyta, kad Sklandytojų kalvos duomenų Kultūros vertybių registre tikslinimo klausimas buvo pradėtas svarstyti Vertinimo tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d. posėdyje nutariant, kad keisti Sklandytojų kalvos teritorijos ribas bei vertingąsias savybes nėra pagrindo, taip pat nutariant parengti apskaitos dokumentus naujam objektui (Sklandytojų slėniui) ir svarstyti klausimą dėl jo įrašymo į Kultūros vertybių registrą (2011 m. rugpjūčio 30 d. protokolinis nutarimas Nr. VT-52). Iš 2011 m. spalio 4 d. ir 2011 m. spalio 11 d. posėdžių protokolų matyti, kad Vertinimo taryba šiuose posėdžiuose tęsė šių klausimų svarstymą. 2011 m. spalio 4 d. protokole Nr. VT-62 užfiksuota, kad Sklandytojų kalvos (12156, I283) duomenų Kultūros vertybių registre tikslinimo klausimas buvo atidėtas, o Lietuvos sklandytojų II slėniui nutarta suteikti teisinę apsaugą, įrašyti jį į Kultūros vertybių registrą, apibrėžti teritorijos ribas ir nustatyti nacionalinį reikšmingumo lygį. 2011 m. spalio 11 d. protokoliniame nutarime Nr.VT-65 nurodyta, kad buvo svarstyta dėl Sklandytojų kalvos (12156, I283) duomenų Kultūros vertybių registre tikslinimo ir nutarta patikslinti Lietuvos sklandytojų slėnio (12156, I283) duomenis Registre, apibrėžti teritorijos ribas ir nustatyti nacionalinio reikšmingumo lygį. Minėtame protokole užfiksuota, kad Vertinimo komisija nutarė sutapatinti valstybės saugomo objekto (pagal ankstesnį pavadinimą Sklandytojų kalvos), teritorijos ribas šiaurinėje ir rytinėje pusėje su daiktinės teisės sklypo ribomis, kaip to reikalauja Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo 11 straipsnio 2 dalis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl aktų, kurie gali būti ginčijami administraciniame teisme, nepriklausomai nuo to kurioje viešojo administravimo srityje iškeltas ginčas, nuosekliai laikomasi pozicijos, kad savarankišku administracinės bylos (skundo, reikalavimo) dalyku administraciniame teisme yra visi viešojo administravimo subjektų priimti aktai, nepaisant jų formos, sukeliantys materialaus (ne procedūrinio) pobūdžio pasekmes. Tarpiniai viešojo administravimo subjekto dokumentai, kuriais siekiama sudaryti prielaidas priimti galutinį atitinkamos administravimo procedūros aktą – sprendimą, negali būti savarankišku skundo administraciniam teismui objektu ir savarankišku administracinės bylos dalyku. Argumentai dėl viešojo administravimo subjekto tarpinių aktų (procedūrinių dokumentų) gali būti pateikti skundžiant teismui galutinį viešojo administravimo subjekto priimtą aktą, kuris asmeniui sukelia materialinio pobūdžio pasekmes (žr., pavyzdžiui, LVAT nutartis Nr. A858-1467/2010, Nr. AS442-555/2010, Nr. A261-69/2011, Nr. AS822-645/2011, Nr. AS822-737/2011 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad Vertinimo komisija dėl klausimų, kuriuos svarstė 2011 m. rugpjūčio 30 d., 2011 m. spalio 4 d. ir 2011 m. spalio 11 d. posėdžiuose, priėmė du galutinius aktus – 2011 m. spalio 4 d. aktą Nr. KPD-RM-1671 ir 2011 m. spalio 11 d. aktą Nr. KPD-RM-1675. Dėl šių aktų pareiškėjai pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatęs, kad Vertinimo tarybos protokoliniai nutarimai negali būti savarankiškas ginčo administraciniame teisme dalykas, bylą dėl pareiškėjų reikalavimo panaikinti Vertinimo tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d. protokolinį nutarimą Nr. VT-52, turėjo nutraukti vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, o ne atmesti skundą. Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti pakeistas ir byla šioje dalyje nutraukta (ABTĮ 140 str. 1 dalies 5 p.).

Teisėjų kolegija patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad Vertinimo tarybos 2011 m. spalio 4 d. aktas Nr. KPD-RM-1671 nėra susijęs su pareiškėjų teisėmis ar įstatymų saugomais interesais. Iš šio akto turinio matyti, kad Vertinimo taryba juo apibrėžė pavienės nekilnojamosios kultūros vertybės – Lietuvos sklandytojų slėnio II (kodas 35923) teritorijos ribas, nustatė vertingąsias savybes ir nutarė šiai vertybei skirti teisinę apsaugą. Remiantis šiuo aktu, Lietuvos sklandytojų slėnis II (kodas 35923) buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Iš Vertinimo tarybos 2011 m. spalio 4 d. akto Nr. KPD-RM-1671 ir 2011 m. spalio 11 d. akto Nr. KPD-RM-1675 priedų – apibrėžtų teritorijų ribų planų, bei Kultūros paveldo objektų ir žemės sklypų ribų plano (visuose planuose pažymėti kadastrinių sklypų numeriai ir ribos) matyti, kad pareiškėjų žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nepatenka į aktu Nr. KPD-RM-1671 apibrėžtas Lietuvos sklandytojų slėnio II (kodas 35923) ribas ir net nesiriboja su šio objekto teritorija. Į bylą nepateikta įrodymų, kad 2011 m. spalio 4 d. aktu Nr. KPD-RM-1671 apibrėžtoje teritorijoje yra koks nors kitas pareiškėjų nekilnojamasis turtas. Pirmosios instancijos teismmas pagal pateiktus į bylą įrodymus neturėjo pagrindo išvadoms, kad Lietuvos sklandytojų slėnis (12156, I283) ir Lietuvos sklandytojų slėnis II (kodas 35923) yra vienas objektas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą.

Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, turi kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (žr. LVAT 2005 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-906/2008 ir kt.). Kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas.

Taip pat pažymėtina, jog suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (žr. LVAT 2009 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Be to, šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje.

Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu. Vertinimo tarybos 2011 m. spalio 4 d. aktas Nr. KPD-RM-1671 pareiškėjams, nesukūrė jokių pareigų, apribojimų ar teisių, todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų reikalavimą dėl Vertinimo tarybos 2011 m. spalio 4 d. akto Nr. KPD-RM-1671 panaikinimo, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Byloje nustatyta, kad 2011 m. spalio 11 d. aktu Nr. KPD-RM-1675 Vertinimo taryba nutarė patikslinti į Kultūros vertybių registrą įrašytos nekilnojamosios kultūros vertybės – Sklandytojų kalvos (12156) kai kuriuos duomenis Registre: pakeitė objekto Sklandytojų kalvos (12156, I283) pavadinimą į Lietuvos sklandytojų [P] slėnis (12156, I283), apibrėžė vertybės teritorijos ribas atsižvelgiant į Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatas taip, kad ji sutaptų su riba, skiriančia kadastrinį sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (sklypas nepatenka į vertybės 12156 teritorijos ribas) nuo kadastrinių sklypų Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) (sklypai patenka į vertybės 12156 teritorijos ribas).

Iš Lietuvos sklandytojų slėnio (12156, I283) apibrėžtų teritorijų plano (Akto Nr. KPD-RM-1675 priedas) taip pat Kultūros paveldo objektų ir žemė sklypų ribų plano matyti, kad į kultūros paveldo objekto Lietuvos sklandytojų slėnio (12156, I283) ribas patenka keturių kadastrinių sklypų atitinkamos dalys, t. y. sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (savininkas A. H. V. F.), sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (savininkai J. P.–K. ir D. K.), sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (savininkas L. R.) ir sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (savininkas A.

S.). Aktu Nr. KPD-RM-1675 atliktas nekilnojamosios kultūros vertybės šiaurinės ribos sutapatinimas su kadastrinių sklypų riba iš esmės yra susijęs su kadastrinio sklypu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. ne su pareiškėjų, o su trečiojo asmens sklypu, ir nežymiai susijęs su pareiškėjams priklausančiu žemės sklypu unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovo argumentai, kad dėl nekilnojamosios kultūros vertybės ribų sutapatinimas su kadastrinių sklypų ribomis į pareiškėjų sklypą įsiterpė vos 1 metrą nepagrįsti konkrečiais matavimais, tačiau grafinėje išraiškoje šis pokytis itin mažas.

Pažymėtina, kad pareiškėjai 2011 m. spalio 11 d. aktą Nr. KPD-RM-1675 ginčija ne dėl to, kad vertybės riba buvo sutapatinta su pareiškėjų sklypo atitinkama kadastrine riba, o dėl to, kad vertybės (12156, I283) istorinės ribos, pasak pareiškėjų, nustatytos neteisingai. Šiame kontekste teisėjų kolegija dar kartą pabrėžia, kad pareiškėjai gali ginčyti minėtą administracinį aktą ta apimtimi kiek tai susiję su jų valdoma nuosavybe, kuri patenka yra nekilnojamosios vertybės teritorijos ribas.

Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 5 dalį nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir teritorijų ribas apibrėžia šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Šioje įstatymo normoje nurodytas vertybės teritorijų ribų apibrėžimas negali būti tapatinamas su teritorijų planavimo dokumentų dėl nekilnojamosios kultūros vertybės ribų keitimo rengimu (NKPAĮ 22 straipsnis). Vertinimo taryba, priimdama aktą Nr. KPD-RM-1675 atliko Kultūros paveldo registro duomenų tikslinimo funkciją.

Pagal Paveldo apsaugos įstatymą nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti remiamasi istorinių ir fizinių tyrimų duomenimis (NKPAĮ 8 str. 3 d.). Vertinimo tarybos 2011 m. spalio 11 d. akte Nr. KPD-RM-1675 išvardyti šaltiniai (archyvinė medžiaga, tyrimų ataskaitos, publikacijos, 8 sklandytojų liudijimai), nurodyti faktai apie svarbius istorinius įvykius (1942–1957 m. šioje vietoje veikė Lietuvos pagrindinė ir viena pirmųjų sklandymo bazių), kuriais Komisija pagrindė savo išvadas, kad nekilnojamosios kultūros vertybės, istorinio kraštovaizdžio objekto Lietuvos sklandytojų slėnis (12156, I283) vertingosios savybės yra žemės ir jos paviršiaus elementas – reljefas (status PV.Nemuno dešiniojo kranto šlaitas, slėnis), taip pat sklandytuvų pakėlimo statusis takas. Prie akto pridėti įvairių laikotarpių žemėlapiai, fotofiksacijose užfiksuotas sklandytuvų pakėlimo statusis takas, fotografuotas 2011 m. liepos 11 d., taip pat šio tako 1942–1957 m. nuotraukos iš Lietuvos aviacijos muziejaus. Vertinimo tarybos posėdžių protokoluose, 2011 m. spalio 11 d. akte Nr. KPD-RM-1675 ir jo prieduose yra pakankamai duomenų apie tai, kad Vertinimo taryba patikrino Sklandytojų kalvos teritorijos ribų bei vertingųjų savybių įrašymo į Registrą duomenis, apibrėžė vertybės teritorijos ribas ir nutarė patikslinti kai kuriuos duomenis Registre, tačiau šie patikslinimai nebuvo susiję su pareiškėjų pretenzija, esą vertybės istorinės ribos nustatytos neteisingai. Pareiškėjai nepateikė į bylą istorinių tyrimų, ekspertizių ar kitų kompetentingų moksliniu istoriniu požiūriu vertingų įrodymų, kurie galėtų kelti abejonių dėl to, kad kultūros vertybės Lietuvos sklandytojų slėnio (12156, I283) ribos 2011 m. spalio 11 d. aktu Nr. KPD-RM-1675 apibrėžtos, kartu atsižvelgiant į Paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, ne istorinėje šios vertybės vietoje, o kitoje vietoje.

Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai pažymėjo, kad pagal Pavyzdinius nuostatus (16 p.) Vertinimo tarybos sprendimai priimami paprasta Tarybos narių balsų dauguma, už sprendimą balsuojant bent vienam svarstomo klausimo atitinkamos srities Tarybos nariui. Jei tokių narių Taryboje nėra, sprendimai gali būti priimami turint ne mažiau kaip dviejų atitinkamos srities specialistų, turinčių ekspertizės specialisto kvalifikacinę kategoriją (ne Tarybos nario), raštiškas sprendimams pritariančias išvadas. Nagrinėjamam ginčui aktualios kultūros vertybės vertingosios savybės yra istorinio pobūdžio. Vertinimo komisijos posėdžių protokoluose užfiksuota, kad 2011 m. rugpjūčio 30 d., 2011 m. spalio 4 d. ir 2011 m. spalio 11 d. posėdžiuose dalyvavo Tarybos narys G. S. – humanitarinių mokslų daktaras, istorikas, kuris balsavo už Vertinimo tarybos priimtą sprendimą. Taigi esminės procedūros ir taisyklės šiuo aspektu nebuvo pažeistos.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad V. K. dalyvavimą Vertinimo tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d. ir 2011 m. spalio 4 d. posėdžiuose nėra pagrindo vertinti turėjusiu kokios nors įtakos Vertinimo komisijos 2011 m. spalio 11 d. akto Nr. KPD-RM-1675, priėmimui. V. K. nėra Tarybos narys ir jis balsavime nedalyvavo. Minėta, kad aktas pagrįstas įvairiais duomenų apie kultūros vertybę šaltiniais.

Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą nekilnojamoji kultūros vertybė – kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso (NKPAĮ 2 str. 21 d.). Kultūros vertybės, kuri pripažinta saugoma viešojo pažinimo ir naudojimo tikslu – sudaryti sąlygas dabarties ir ateities kartoms nekilnojamąjį kultūros paveldą pažinti, lankyti ir juo naudotis (NKPAĮ 4 str.2 d.2 p.). Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą viešajam pažinimui ir naudojimui saugomo objekto, kitokio objekto, esančio viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame kompleksiniame objekte, vietovėje, valdytojas gali juo naudotis nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytais būdais (NKPAĮ 19 str. 1 d.). Viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje draudžiama:1) naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytas vertingąsias savybes;

2) teritorijoje ir apsaugos zonoje statyti statinius, kurie aukščiu, apimtimi ar išraiška nustelbtų kultūros paveldo objektą ar objektus ir trukdytų juos apžvelgti;

3) naikinti ar žaloti paminklines lentas, nekilnojamosios kultūros vertybės informacinius stendus arba kultūros paveldo objekto ar vietovės teritorijos riboženklius (NKPAĮ 19 str. 2 d.). Viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte draudžiami vertingąsias savybes sumenkinantys statybos darbai: kultūros paveldo objektą pritaikyti kitiems, negu nurodyta nekilnojamosios kultūros vertybės pase, naudojimo būdams; padidinti saugomų statinių naudojimo intensyvumą - pristatyti priestatus, papildomus aukštus, įrengti naujas mansardas, formuoti naują planinę struktūrą ir kitaip naikinti autentiškumo požymius (NKPAĮ 19 str. 4 d.). Siekiant, kad saugomo objekto ar vietovės vertingosioms savybėms nebūtų padaryta neigiamo poveikio, turi būti gautas už kultūros paveldo objekto apsaugą atsakingos institucijos sutikimas, jeigu norima:1) dalyti į atskiras dalis saugomą objektą ar jo teritorijoje esančius sklypus ir keisti jų ribas, išskyrus Saugomų teritorijų įstatymo nustatytus atvejus;

2) saugomo objekto teritorijoje keisti žemės naudojimo būdą ir pobūdį, užstatymo režimą, pastatų ar statinių paskirtį;

3) saugomo objekto teritorijoje ir apsaugos zonose statyti statinius, keisti upių vagas, keisti esamus bei įrengti naujus vandens telkinius, keisti reljefą, steigti naujus ar plėsti esamus karjerus, sodinti vertingąsias savybes užstosiančius želdinius (NKPAĮ 19 str. 6 d.). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose nurodyta, kad pareiškėjų žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra į Kultūros paveldo registrą įrašytą nekilnojamoji kultūros vertybė (12156, I283), pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis - žemės ūkio, naudojimo būdas – kiti žemės sūkio paskirties sklypai. Pareiškėjams nėra kliūčių naudoti žemės sklypą pagal nustatytą paskirtį laikantis NKPAĮ 19 straipsnyje nurodytų viešajam pažinimui ir naudojimui saugomo nekilnojamojo kultūros paveldo objekto apsaugos reikalavimų.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio nuostatas procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.), išskyrus ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose išvardytus procesinės teisės normų pažeidimo arba netinkamo jų pritaikymo atvejus, kuriuos nustačius teismo sprendimas turi būti panaikintas. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo turinį teisėjų patikrino, ar nėra taikyti ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punktą (pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų byloje asmenų teisių ir pareigų) bei 5 punktą (sprendimas, nutartis be motyvų).

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą neįtraukęs į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu N. O. (mirusios G. A. B. įpėdinės). Byloje nustatyta, kad G. A. B. žemės sklypas patenka į Vertinimo tarybos 2011 m. spalio 4 d. aktu Nr. KPD-RM-1671 apibrėžtos nekilnojamosios kultūros vertybės Sklandytojų slėnis II (35923) ribas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad minėtas aktas pareiškėjams nesukelia jokių teisinių pasekmių, reikalavimą panaikinti šį aktą atmetė vien šiuo pagrindu, t.y. netikrino šio akto pagrįstumo ir teisėtumo. Esant minėtoms aplinkybėms nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų byloje asmenų teisių ir pareigų. Todėl taikyti ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punktą nėra pagrindo.

Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių, neteisingai vertino įrodymus, o ypač liudytojų parodymus, priėmė nemotyvuotą sprendimą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, nustatanti, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių atmeta kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus, kuriais vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr.

EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d.) taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr.

LVAT nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444 -196/2008;2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.). Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą šiuo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo posėdyje ištirtų pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.) įrodymų visuma, motyvuotai išsprendė visus pareiškėjų skunde ir patikslintame skunde (jų baigiamosiose daklyse) suformuluotus ir teismo priimtus nagrinėti reikalavimus, išsamiai išnagrinėjo įrodymus, tarp jų liudytojų parodymus, aiškiai išdėstė argumentus dėl ištirtų įrodymų, jais pagrindė teismo išvadas, nurodė argumentus dėl kurių atmetė kai kuriuos įrodymus, sprendimą pagrindė teisės aktų normomis.

Teismo sprendimas atitinka esminius ABTĮ 86 straipsnio ir 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, todėl įrodymų vertinimo klausimais plačiau nepasisako.

Pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai iš esmės yra nesutikimas su teismo atliktu įrodymų, ypač liudytojų parodymų, vertinimu kartu pareiškiant savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo. Minėta, kad teismas, vertindamas įrodymus vadovaujasi ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisykle, kuri teismui yra privaloma. Bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo teismui nėra privaloma (ABTĮ 57 str. 6 d.), o proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimui ir padarytomis išvadomis negali būti traktuojamas, jog teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai, visapusiškai, procesinės teisės normų pažeidimų, kurie suteiktų pagrindą taikyti ABTĮ 142 straipsnio nuostatas, tikrinamoje byloje nenustatyta. Apeliaciniame skunde išvardyti teismo sprendime esantys rašymo apsirikimai (įrašyti ne tie bylos lapai, sklypo Nr. ir pan.) yra techninio pobūdžio ir jie priimto sprendimo pagrįstumui bei teisėtumui įtakos neturėjo. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjai pirmosios instancijos teismo sprendimą suprato, ištaisyti rašymo apsirikimus neprašė.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo trečiasis suinmteresuotas asmuo A. H. V. F., remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos J. P.–K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 16 d. sprendimą pakeisti. Bylą ta apimtimi, kuria prašoma panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d. protokolinius sprendimus Nr. VT-52, nutraukti.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas