2019-07-10 Nr. AB-14169-3-61-3-02923-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3315-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02923-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Ramūno Gadliausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Auto Idea“ skundą atsakovui Užimtumo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Auto Idea“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Lietuvos darbo birža) direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 9 d. įsakymą Nr. V-375 „Dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo UAB „Auto Idea“ ir valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimo“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. gruodžio 1 d. jam suteiktas socialinės įmonės statusas. Bendrovėje dirba 140 darbuotojų, iš jų 135 priklauso tikslinėms grupėms. Bendrovė aptarnauja daug verslo subjektų – teikia jiems patalpų valymo, apsaugos paslaugas. Valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir VDI) Panevėžio teritorinis skyrius, 2018 m. kovo 27 d. atlikęs neplaninį patikrinimą pareiškėjo patalpų valymo objekte AB „Citadele“ banko patalpose, nustatė, kad Bendrovės darbuotoja A. J. dirbo ne pagal Bendrovės nustatytą darbo laiko grafiką. Už minėtą pažeidimą UAB „Auto Idea“ direktoriui T. L. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas ir skirta 40 Eur bauda, kurią direktorius sumokėjo, tačiau Lietuvos darbo biržos direktorius skundžiamu Įsakymu konstatavo, kad Bendrovė pažeidė jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, todėl panaikino Bendrovės socialinės įmonės statusą ir nutraukė jai visos valstybės pagalbos mokėjimą.

3. Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu Įsakymu, nurodė, kad Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo (toliau – ir SĮĮ) 11 straipsnio 1 dalies 5 punkto analizė patvirtina, jog socialinės įmonės statusas gali būti panaikinamas, socialinei įmonei pažeidus tik konkrečiai socialinių įmonių veiklą reglamentuojančius teisės aktus, o ne bet kokius ar visus teisės aktus, galiojančius Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šiuo atveju Socialinių reikalų komisijos posėdžio protokole nėra tiesiogiai nurodyta, kokius konkrečiai socialinės įmonės veiklą reglamentuojančius teisės aktus pareiškėjas pažeidė. Bendrovės nuomone, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) pažeidimai nepatenka ir negali patekti į SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies 5 punkto reguliavimo sritį, nes DK reguliuoja darbo teisinius santykius tarp socialinės įmonės (kaip darbdavio) ir darbuotojo, tačiau nereguliuoja socialinės įmonės, kaip specialų teisinį statusą turinčio juridinio asmens, veiklos. Socialinėms įmonėms socialinės įmonės statuso panaikinimas gali būti taikomas tik už tiesiogiai socialinių įmonių veiklą reguliuojančių teisės aktų ir juose nurodytų pareigų pažeidimą. Pareiškėjo nuomone, itin abstraktus įstatyminis reguliavimas ir teisinių nuostatų formulavimas sudaro prielaidas Lietuvos darbo biržai veikti išskirtinai savo nuožiūra, remiantis tik subjektyvia Socialinių reikalų komisijos (toliau – ir Komisija) nuomone ir vertinimu. Išvadą, kad įstatyminis reguliavimas nėra pakankamas, o Lietuvos darbo birža turi nepagrįstai plačią diskrecijos teisę, pareiškėjo teigimu, pagrindžia ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2018 m. sausio 18 d. antikorupcinio vertinimo išvada Nr. 4-01-508 „Dėl socialinių įmonių veiklos teisinio reguliavimo“.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija netinkamai aiškino teisės normas, nes atsakomybę pritaikė Bendrovei, nors administracine tvarka nubaustas Bendrovės vadovas. Juridinio asmens atsakomybės Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas (toliau – ir ANK) nenumato, todėl pasekmės dėl Bendrovės vadovo padaryto nusižengimo negali kilti juridiniam asmeniu – UAB „Auto Idea“. Taip pat atkreipė dėmesį, kad ANK 96 straipsnis, pagal kurį atsakomybėn patrauktas T. L., skirtingai nei ANK 95, 97, 98 straipsniai, nenumato atsakomybės darbdaviui. Traktavimas, kad juridiniam asmeniui kyla atsakomybė dėl fizinio asmens įsipareigojimų juridiniam asmeniui nevykdymo, neatitinka teisinio reguliavimo nuostatų. Pabrėžė, kad juridinio asmens vadovas ar kitas asmuo negali būti sutapatinamas su pačiu darbdaviu.

5. Pareiškėjo nuomone, T. L. padarytas pažeidimas turėtų būti vertinamas kaip mažareikšmis, o tokia poveikio priemonė kaip kad socialinės įmonės statuso panaikinimas yra neproporcinga, neadekvati priemonė, pažeidžianti proporcingumo, teisingumo, protingumo, sąžiningumo, gero administravimo ir kitus viešojo administravimo principus. Šiuo atveju pažeidimas buvo vienkartinis. Darbuotoja A. J. pagal darbo grafiką 2018 m. kovo 27 d. privalėjo dirbti nuo 14 val. iki 15.30 val., tačiau dirbo nuo 8 val. iki 9.30 val. Paaiškinime darbuotoja nurodė, jog ji pati su „Citadele“ banko valdytoju sutarė, kad 2018 m. kovo 27 d. pradės dirbti nuo 8 val. Tokia situacija susidarė, nes banko valdytojas ieškojo optimalaus darbo valymo grafiko, kuris tiktų banko darbuotojams ir lankytojams ir, kol nebuvo nusistovėjęs pastovus grafikas, apie tai nebuvo informuota pareiškėjo vadovybė. Taigi pažeidimas buvo vienkartinis, trumpalaikis ir nesukėlė jokios žalos teisės normų saugomoms vertybėms, nes darbuotoja A. J. sprendimą dirbti kitu laiku priėmė pati asmeniškai, niekieno neverčiama, be to, ji dirbo tiek laiko, kiek nustatyta jos darbo sutartyje, t. y. po 1 val. kasdien, taigi jos interesai nebuvo pažeisti. Darbuotoja A. J. įsipareigojo daugiau tokių savavališkų sprendimų nebepriiminėti, o T. L. įvykdė administracinį nurodymą ir sumokėjo valstybei 40 Eur dydžio baudą. Taigi nėra jokių aplinkybių, kurios sudarytų prielaidas konkretų pažeidimą vertinti kaip šiurkštų ir taikyti tokias griežtas priemones kaip socialinės įmonės statuso panaikinimą.

6. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai papildomai nurodė, kad pagal teisės aktus socialinės įmonės statusas neprivalo būti panaikintas, teisės aktuose vartojama sąvoką „gali būti“ panaikintas. Komisija nevertino ir nesvarstė pažeidimo padarymo aplinkybių, pažeidimo pasekmių, nesivadovavo Socialinės įmonės statuso suteikimo juridiniams asmenims tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. A1-225, 21.5, 27, 28 punktais.

7. Atsakovas Užimtumo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies 5 punkte nėra nurodyta, kad įmonė turi pažeisti būtent SĮĮ ar jį įgyvendinančius teisės aktus. Pareiškėjo pasirinktos teisinės formos – uždarosios akcinės bendrovės – veiklą reglamentuojančių teisės aktų yra nemažai. Socialinės įmonės statuso suteikimas nekeičia juridinio asmens teisinės formos ir jam galioja visi jo veiklą reglamentuojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai. Pažymėjo, kad Komisijos protokole nurodyta, jog pažeidus DK teisės normas (įmonės vadovas neužtikrino darbuotojo darbo pagal įmonės nustatytą darbo laiko grafiką), atsiranda socialinės įmonės statuso netekimo pagrindas, nurodytas SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies 5 punkte, t. y. socialinės įmonės statuso netenkama, jeigu paaiškėja, kad socialinė įmonė kitaip pažeidė jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Atsakovo nuomone, DK nuostatų pažeidimas patenka į SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies 5 punkto reguliavimo apimtį.

9. Atsakovas paaiškino, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. atlikti socialinių įmonių veiklos priežiūrą įgaliota VDI, o Lietuvos darbo birža, įgyvendindama SĮĮ, kaip socialinės įmonės statusą suteikianti Vyriausybės įgaliota institucija administruoja valstybės biudžeto lėšas, skirtas socialinėms įmonėms remti, svarsto ir priima sprendimą dėl socialinės įmonės statuso suteikimo ir panaikinimo juridiniam asmeniui. Taigi būtent VDI darbuotojai, vykdydami jiems pavestas funkcijas, pradėjo administracinę teiseną, atlikto tyrimą ir surašė ANK protokolą dėl DK nuostatų pažeidimo ir skyrė administracinę baudą. Nesutinka, kad Lietuvos darbo birža turi visišką diskrecijos teisę aiškinti, kas SĮĮ prasme yra laikoma piktnaudžiavimu socialinės įmonės statusu, kokie teisės aktai reguliuoja socialinių įmonių veiklą, ir savo pačios išaiškinimų pagrindu priimti atitinkamus sprendimus dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo. Pabrėžė, kad Lietuvos darbo biržai nėra suteikta teisė aiškinti įstatymus ir kitus teisės aktus. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai.

10. Atsakovas pažymėjo, kad ANK protokolas buvo surašytas UAB „Auto Idea“ direktoriui, kaip teisėtam juridinio asmens atstovui, vykdančiam darbdavio funkcijas ir, kuris yra atsakingas už darbo įstatymų laikymąsi įmonėje, todėl laikytina, kad UAB „Auto Idea“ pažeidė jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Atsakovo nuomone, VDI pareigūnai tinkamai vykdė savo funkcijas pagal teisės aktus ir vertino padarytų pažeidimų mažareikšmiškumą, o SĮĮ 11 straipsnio 1 dalis nesuteikia Lietuvos darbo biržai pasirinkimo laisvės panaikinti ar nenaikinti socialinės įmonės statuso juridiniam asmeniui nustačius, kad socialinė įmonė kitaip pažeidė jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus.

11. Atsakovo atstovas teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad SĮĮ frazės „gali būti panaikintas“ nėra, įstatymas yra aukštesnės galios teisės aktas nei Socialinės įmonės statuso suteikimo juridiniams asmenims tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. A1-225, todėl vadovavosi įstatymu. Institucija, atliekanti socialinių įmonių priežiūrą, yra valstybinė darbo inspekcija, o Lietuvos darbo biržos Socialinių įmonių reikalų komisija tik vadovaujasi jai VDI pateikta medžiaga. Gavusi informaciją apie administracinį nusižengimą, paprašė pareiškėjo paaiškinimų, bet situacijos nevertino, aplinkybių neanalizavo, pasekmių netyrė. SĮĮ 5 straipsnyje yra tiesioginė nuoroda į DK, todėl tai tikrai yra teisės aktas, kuris reglamentuoja socialinių įmonių veiklą. Valstybės parama yra skiriama ne verslui, o tam tikriems asmenims integruoti į rinką. Lietuvos darbo biržos direktorius negali nenaikinti socialinės įmonės statuso, jei Lietuvos darbo biržos Socialinių įmonių reikalų komisija rekomenduoja naikinti. Lietuvos darbo biržos Socialinių įmonių reikalų komisija neturi diskrecijos teisės pati spręsti, ji privalo rekomenduoti naikinti socialinės įmonės statusą, jei gauna informacijos apie teisės aktų pažeidimus.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Lietuvos darbo biržos 2018 m. rugpjūčio 9 d. įsakymą Nr. V-375 „Dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo UAB „Auto Idea“ ir valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimo.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjai UAB „Auto Idea“ 2016 m. gruodžio 1 d. suteiktas socialinės įmonės statusas. VDI Panevėžio teritorinio skyriaus vyriausieji darbo inspektoriai, 2018 m. kovo 27 d. apie 8.10 val. atlikę neplaninį patikrinimą Bendrovės patalpų valymo objekte AB „Citadele“ banko patalpose, nustatė, kad Bendrovės darbuotoja A. J. dirbo ne pagal pareiškėjos nustatytą darbo laiko grafiką, pagal kurį jos darbas 2018 m. kovo 27 d. buvo nustatytas nuo 14.00 val. iki 15.30 val. Dėl šio pažeidimo 2018 m. birželio 11 d. VDI pagal ANK 96 straipsnio 3 dalį surašė administracinio nusižengimo protokolą UAB „Auto Idea“ direktoriui T. L. už tai, kad jis, būdamas darbdavio atstovu, vykdančiu darbdavio funkcijas, neužtikrino, kad įmonėje būtų laikomasi DK reikalavimų darbo laiko režimų klausimais. Už šį pažeidimą T. L. paskirta 40 Eur bauda.

14. Lietuvos darbo birža, gavusi duomenis apie Bendrovės direktoriui surašytą administracinio nusižengimo protokolą, 2018 m. liepos 24 d. raštu Nr. Sd-1674, vadovaudamasi SĮĮ 11 straipsnio 2 dalimi ir Socialinės įmonės statuso suteikimo juridiniams asmenims tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. A1-225, (toliau – ir Aprašas) 24 punktu, kreipėsi į pareiškėją, prašydama pateikti motyvuotą paaiškinimą dėl DK nuostatų, nurodytų administracinio nusižengimo protokole, pažeidimo. Pareiškėjas 2018 m. liepos 30 d. pateikė rašytinius paaiškinimus. Klausimas dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo pareiškėjui 2018 m. rugpjūčio 2 d. svarstytas Lietuvos darbo biržos Socialinių įmonių reikalų komisijos posėdyje. Komisijos nuomone, administracinio nusižengimo protokolas surašytas UAB „Auto Idea“ direktoriui kaip teisėtam socialinės įmonės atstovui, vykdančiam darbdavio funkcijas ir kuris yra atsakingas už darbo įstatymų laikymąsi įmonėje. Komisija taip pat pažymėjo, kad Lietuvos darbo birža nėra kompetentinga vertinti, ar VDI nustatyti pažeidimai yra mažareikšmiai. Kadangi administracinio nusižengimo protokolo Bendrovė neskundė, paskirtą baudą sumokėjo, pareiškėja pripažino pažeidusi DK reikalavimus, todėl atsiranda socialinės įmonės statuso netekimo pagrindas, nurodytas SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Atsižvelgdama į tai, Komisija nutarė siūlyti Lietuvos darbo biržos direktoriui panaikinti Bendrovei socialinės įmonės statusą. Lietuvos darbo biržos direktorius 2018 m. rugpjūčio 9 d. priėmė skundžiamą įsakymą „Dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo UAB „Auto Idea“ ir valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimo“ Nr. V-375, kuriuo panaikino pareiškėjai socialinės įmonės statusą ir nutraukė jai visos valstybės pagalbos mokėjimą.

15. Teismas nurodė, kad SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, jog socialinės įmonės statuso netenkama, jeigu paaiškėja, kad socialinė įmonė piktnaudžiavo savo socialinės įmonės statusu ar vykdė nesąžiningą konkurenciją, ar netinkamai naudojo pagalbai skirtas lėšas, ar nepateikė jų panaudojimo ataskaitos arba kitaip pažeidė jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui socialinės įmonės statusas panaikintas tuo pagrindu, kad jis kitaip pažeidė jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus, t. y. nesilaikė DK reikalavimų dėl darbo pagal nustatytą darbo grafiką. Pareiškėjo vertinimu, DK pažeidimai nepatenka ir negali patekti į SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies 5 punkto reguliavimo sritį. Teismas nepritarė tokiai Bendrovės pozicijai ir atkreipė dėmesį, kad SĮĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog darbo santykius socialinėje įmonėje nustato DK ir SĮĮ. Viena iš sąlygų bendrovei tapti socialine įmone – įdarbinti atitinkamą skaičių tikslinėms grupėms priklausančių asmenų, taigi nėra pagrindo teigti, kad DK nuostatos nereglamentuoja socialinių įmonių veiklos. Teismas pažymėjo, kad DK, darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ar jų įgyvendinamųjų teisės aktų laikymosi Socialinėje įmonėje svarba pabrėžiama ir teisės aktus lydinčiuose dokumentuose – 2017 m. kovo 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo projekto aiškinamasis raštas ir kt. Teismas nurodė, kad SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti socialinės įmonės veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai apima ir DK normų pažeidimus. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog už DK reikalavimų pažeidimą administracinė atsakomybė taikoma Bendrovės direktoriui, nepaneigia fakto, kad būtent Bendrovėje nebuvo laikomasi darbo laiko režimo ir tokiu būdu buvo pažeisti DK reikalavimai. Taigi subjekto, kuriam paskirta administracinė nuobauda, nesutapimas neturi įtakos konstatuojant, kad pareiškėjas pažeidė jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus.

16. Teismas nepritarė atsakovo pozicijai, kad Lietuvos darbo birža negali vertinti susiklosčiusios situacijos priimdama sprendimus dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo ir pažymėjo, kad atsižvelgiant į SĮĮ ir VAĮ nuostatas, sprendžiant klausimą dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo, kiekviena situacija turi būti vertinama individuliai, įvertinant pažeidimo pobūdį ir pasekmes. Nagrinėjamoje byloje priimant skundžiamą sprendimą, kaip teismo posėdyje pripažino atsakovas, Socialinių įmonių reikalų komisija nesvarstė pažeidimo padarymo aplinkybių, sukeltų padarinių. Teismas taip pat pažymėjo, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui.

17. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas skundžiamą Įsakymą, nevertino pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdžio, sunkumo. Toks vertinimas nereiškia, kad atsakovas turi kvestionuoti VDI nustatyto pažeidimo ir paskirtos administracinės nuobaudos pagrįstumą ANK taikymo prasme, tačiau Lietuvos darbo birža turėjo vertinti, ar VDI nustatytas pažeidimas pagal savo pobūdį sudaro pagrindą panaikinti socialinės įmonės statusą. Tai, kad VDI nustatytas pažeidimas savaime nesudaro pagrindo naikinti socialinės įmonės statusą, patvirtina ir Apraše įtvirtinta socialinės įmonės statuso panaikinimo procedūra. Teismas vertino, kad pareiškėjui paskirta neproporcinga nuobauda, kadangi Bendrovės padarytas pažeidimas buvo vienkartinio pobūdžio, nenustatyta, kad padarytas pažeidimas buvo piktybinis, esmingai pažeidžiantis socialinėms įmonėms keliamus tikslus (tam tikrų kategorijų darbuotojų integravimas į rinką), be to, DK nuostatų nesilaikymas nesudaro pagrindo nesuteikti bendrovei socialinės įmonės statuso. Teismas sprendė, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl buvo priimtas teisingumo ir proporcingumo reikalavimų neatitinkantis sprendimas, kurį panaikino.

III. 18. Atsakovas Užimtumo tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

19. Atsakovas nurodo, kad Užimtumo tarnyba pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 852 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymą“ (toliau – ir Nutarimas) 2 punktą, įgaliota: administruoti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas, skirtas socialinėms įmonėms remti; svarstyti prašymus suteikti socialinės įmonės ir neįgaliųjų socialinės įmonės statusą, prireikus nustatyti terminą, per kurį juridinis asmuo privalo pateikti trūkstamus dokumentus, priimti sprendimus dėl socialinės įmonės ir neįgaliųjų socialinės įmonės statuso suteikimo ir panaikinimo juridiniam asmeniui, taip pat dėl socialinės įmonės statuso suteikimo terminuotam laikotarpiui; teikti socialinėms įmonėms valstybės pagalbą (svarstyti socialinių įmonių paraiškas dėl kompensacijos, subsidijų skyrimo, subsidijuojamos dalies dydžio ir priimti atitinkamus sprendimus, sudaryti su socialinėmis įmonėmis sutartis dėl subsidijų išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos), priimti sprendimus dėl subsidijų grąžinimo; pranešti juridiniam asmeniui ir Juridinių asmenų registrui apie priimtus sprendimus dėl socialinės įmonės ir neįgaliųjų socialinės įmonės statuso suteikimo ir panaikinimo; kaupti informaciją apie konkrečioms socialinėms įmonėms pagal Socialinių įmonių įstatymą suteiktą valstybės pagalbą ir įstatymų nustatyta tvarka teikti ją Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos institucijoms, atliekančioms valstybės pagalbos teikimo priežiūrą; vertinti socialinių įmonių pateiktas iš visų šaltinių gautos ir panaudotos valstybės pagalbos ataskaitas, teikti metines suvestines socialinių įmonių veiklos ir valstybės pagalbos lėšų panaudojimo ataskaitas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai; prireikus organizuoti mokymus socialinių įmonių vadovams ir personalui, dirbančiam su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėmis grupėmis; rengti ir įgyvendinti projektus, skirtus socialinių įmonių veiklai gerinti ir plėsti; vykdyti institucijos, kuriai pateikiamos socialinių įmonių ataskaitos apie iš visų šaltinių gautą ir panaudotą valstybės pagalbą, funkcijas; vykdyti institucijos, kuriai pateikiami metiniai įmonės finansinių ataskaitų rinkiniai, funkcijas; spręsti dėl leidimų parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti, taip pat išvežti už Europos ekonominės erdvės valstybių teritorijos ribų, įkeisti ilgalaikį turtą ar kitaip suvaržyti teises į šį turtą, kurį socialinė įmonė įsigijo pasinaudodama subsidijomis, išdavimo socialinėms įmonėms; priimti socialinių įmonių pateiktas paraiškas valstybės pagalbai gauti.

Įgaliojimai Užimtumo tarnybai, kaip įgyvendinančiai Socialinių įmonių įstatymą ir socialinės įmonės statusą suteikiančiai Vyriausybės įgaliotai institucijai, nustatyti ir Socialinių įmonių įstatymo 26 straipsnyje. Taigi Užimtumo tarnybai nėra numatyta socialinių įmonių veiklos priežiūra, kurią Lietuvos darbo birža šiuo nutarimu buvo įgaliota vykdyti iki 2015 m. lapkričio 1 d. Todėl teismo sprendime nurodytas argumentas, kad atsakovo veiksmai už pažeidimus naikinant socialinių įmonių statusą taip pat laikytini socialinių įmonių veiklos priežiūra, yra nepagrįstas, nes Užimtumo tarnyba neatlieka socialinių įmonių veiklos priežiūros Viešojo administravimo įstatymo ketvirtajame skirsnyje nustatyta tvarka, o priimdama sprendimą naikinti socialinės įmonės statusą, įgyvendina Socialinių įmonių įstatymą ir taiko jo nuostatas.

20. Atsakovas pažymi, kad SĮĮ 11 straipsnio 1 dalyje apibrėžti atvejai, kada juridinis asmuo netenka socialinės įmonės statuso. Vienas iš jų, kai paaiškėja, kad socialinė įmonė <...> kitaip pažeidė jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Aprašo 21 punkte nurodyta, kad socialinės įmonės statusas gali būti panaikintas esant bent vienam Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodytam pagrindui. Šiose teisės aktuose įtvirtinta akivaizdi teisės kolizija, kai tuos pačius visuomeninius santykius dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo reguliuoja viena kitai prieštaraujančios teisės normos, numatančios skirtingą teisės aktų nuostatų taikymą, sprendžiant socialinės įmonės statuso panaikinimo klausimą. Tokioje teisinėje situacijoje, kai skirtingos juridinės galios teisės aktų, ginčo atveju SĮĮ ir Aprašo, nuostatos tarpusavyje prieštarauja, taikytina speciali taisyklė, pagrįsta normų hierarchija, kai aukštesnės galios norma taikytina vietoj žemesnės, nes priešingu atveju būtų pažeidžiamas teisės aktų hierarchijos principas.

21. Vadovaudamasis konstituciniu teisės aktų hierarchijos principu ir teismų nuosekliai formuojama praktika, atsakovas teigia, kad teismo sprendimo argumentas, jog SĮĮ yra detalizuotas priimant Aprašą, kurio nuostatose aiškiai nurodoma, kad socialinės įmonės statusas gali būti, o ne privalo būti panaikintas esant apraše nurodytoms aplinkybėms, yra nepagrįstas, o Užimtumo tarnyba, priimdama Įsakymą panaikinti socialinės įmonės statusą, pagrįstai vadovavosi SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies nuostata, reglamentuojančia socialinių įmonių statuso panaikinimo atvejus, kuriems esant, socialinės įmonės statusas privalo būti panaikintas. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-171-189/2018 dėl SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies taikymo yra pasisakęs, kad SĮĮ 11 straipsnio 1 dalis nesuteikia Lietuvos darbo biržai pasirinkimo laisvės panaikinti ar nenaikinti socialinės įmonės statuso, nustačius, kad socialinė įmonė kitaip pažeidė jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, o nagrinėjamoje byloje teismas dėl SĮĮ 11 straipsnio taikymo nurodė, kad SĮĮ yra detalizuotas priimant Aprašą, kurio nuostatose aiškiai nurodoma, kad socialinės įmonės statusas gali būti, o ne privalo būti panaikintas esant Apraše nurodytoms aplinkybėms, todėl teismo sprendimas turi būti panaikintas atsižvelgiant ir į ankstesnę Vilniaus apygardos administracinio teismo praktiką.

22. Atsakovas nurodė, kad VDI pareigūnai tinkamai vykdė savo funkcijas, nustatytas teisės aktuose ir, prieš skiriant piniginę baudą pareiškėjui, vertino padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, pareiškėjo padarytų pažeidimų mažareikšmiškumą, o Užimtumo tarnyba nėra kompetentinga vertinti VDI pareigūnų surašytame administracinio nusižengimo protokole nustatytų DK nuostatų pažeidimų pobūdžio ir jų mažareikšmiškumo, nes nėra įgaliota teisės aktais tirti tokius pažeidimus ir tuo labiau vertinti kompetentingos institucijos pareigūnų atlikto darbo. Pareiškėjas jam paskirtos administracinės nuobaudos neginčijo, paskirtą baudą sumokėjo, taip pripažindamas VDI pareigūnų veiksmų teisėtumą.

23. Atkreipė dėmesį, kad atsakovo sprendimas, kuriuo pareiškėjui panaikintas socialinės įmonės statusas, negali būti vertinamas kaip poveikio priemonė ar nuobauda. Tai laikytina socialinės įmonės veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo pasekme. Atsakovo sprendimas buvo priimtas įgyvendinant SĮĮ ir taikant 11 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas. Nesutinka su teismo vertinimu, kad DK nuostatų nesilaikymas nesudaro pagrindo nesuteikti bendrovei socialinės įmonės statuso.

24. Atsakovas papildomai pateiktuose paaiškinimuose nurodo, kad 2018 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. Sd-3522 kreipėsi į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, kaip Aprašo rengėją su prašymu išaiškinti, ar Užimtumo tarnyba, gavusi informaciją iš Valstybinės darbo inspekcijos ar kitos atsakingos institucijos apie tai, kad socialinė įmonė pažeidė jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, privalo panaikinti socialinės įmonės statusą ar gali vertinti kompetentingos institucijos nustatyto pažeidimo pobūdį, jo mažareikšmiškumą, sukeliamas pasekmes ir pasirinkti naikinti ar nenaikinti socialinės įmonės statusą. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2019 m. sausio 14 d. rašte Nr. (13.5 E-51) SD-198 pateikė nuomonę, kad SĮĮ nenustato Užimtumo tarnybai teisės vertinti socialinės įmonės padaryto jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo pobūdžio (mažareikšmiškumo) ir nesudaro galimybės jai rinkis – naikinti socialinės įmonės statusą ar jo nenaikinti, kai socialinė įmonė neatitinka SĮĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų.

25. Pareiškėjas Bendrovė atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti ir priteisti iš atsakovo Užimtumo tarnybos bylinėjimosi išlaidas, patirtas už atsiliepimo parengimą.

26. Nurodo, kad apeliaciniame skunde pakartotos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytos aplinkybės, kurios nesudaro pagrindo Įsakymą laikyti teisėtu, o pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Taigi, teisės aktai, reguliuojantys socialinės įmonės statuso panaikinimą juridiniam asmeniui, įsakmiai nurodo, kad socialinės įmonės statusą suteikianti Vyriausybės įgaliota institucija (Užimtumo tarnyba) privalo svarstyti aplinkybes, susijusias su galimu pagrindu naikinti socialinės įmonės statusą konkrečiam juridiniam asmeniui, ir tik nustačius, kad egzistuoja būtinos sąlygos naikinti statusą, priimti atitinkamą sprendimą, kuris, be kita ko, turi būti ir motyvuotas. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad SĮĮ nuostatos negali būti aiškinamos pavieniui, neatsižvelgiant į visą teisės aktą, jo siekiamus tikslus, jį įgyvendinančius teisės aktus. SĮĮ siekiama, kad vyktų ne formali, o reali ir efektyvi procedūra, kurios metu būtų įvertinamos visos socialinės statuso panaikinimui ar nepanaikinimui svarbios aplinkybės. Be to, SĮĮ yra detalizuotas priimant Aprašą, kurio nuostatose aiškiai nurodoma, kad socialinės įmonės statusas gali būti, o ne privalo būti panaikintas esant apraše nurodytoms aplinkybėms. Taigi sprendžiant klausimą dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo, kiekviena situacija turi būti vertinama individualiai, įvertinant pažeidimo pobūdį ir pasekmes. Atsakovo atstovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad Socialinių įmonių reikalų komisija nesvarstė jokių pažeidimo padarymo aplinkybių, sukeltų padarinių, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad tai nulėmė akivaizdžiai neproporcingos nuobaudos pareiškėjui paskyrimą. Bendrovės padarytas pažeidimas buvo vienkartinio pobūdžio, nenustatyta, kad padarytas pažeidimas buvo piktybinis, esmingai pažeidžiantis socialinėms įmonėms keliamus tikslus (tam tikrų kategorijų darbuotojų integravimas į rinką).

27. Pažymi, kad įvertinus teisės aktų nuostatas, įpareigojimas Užimtumo tarnybai priimti motyvuotą sprendimą panaikinti socialinės įmonės statusą arba kreiptis į komisiją su prašymu per nustatytą terminą pateikti rekomendaciją dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo yra akivaizdus VAĮ 362 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų įgyvendinimas. Minimalios ir proporcingos priežiūros naštos principas reiškia, kad priežiūrą atliekančių subjektų priežiūros veiksmai privalo būti proporcingi ir tinkami siekiamam tikslui įgyvendinti, proporcingi ūkio subjektų dydžiui ir administraciniams gebėjimams, atliekami siekiant kuo mažiau trikdyti ūkio subjektų veiklą; poveikio priemonės ūkio subjektams taikomos tik tada, kai priežiūros tikslų negalima pasiekti kitu būdu; poveikio priemonės yra proporcingos pažeidimo pobūdžiui ir juo padarytai žalai. Atsakovas nepagrįstai kvestionuoja faktą, kad jam perduoti įgaliojimai priimti sprendimą dėl socialinės įmonės panaikinimo nėra susiję su ūkio subjekto veiklos priežiūra ir kad jam neva tai nereikia vadovautis VAĮ IV skyriaus principais. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Taigi objektyviai egzistuoja teisiniai principai, kurie įpareigoja sprendimus priimančius subjektus ne formaliai, o objektyviai vertinti konkrečią situaciją, svarbias aplinkybes bei kitus aspektus, ir, tik atlikus tokius veiksmus, priimti atitinkamą sprendimą.

28. Pareiškėjo teigimu, jokios kolizijos tarp SĮĮ ir Aprašo nuostatų nėra ir negali būti. Aprašo 1 punkte numatyta, kad socialinės įmonės statuso suteikimo juridiniams asmenims tvarkos aprašas nustato prašymų suteikti socialinės įmonės statusą pateikimo, jų nagrinėjimo, sprendimo dėl socialinės įmonės statuso / neįgaliųjų socialinės įmonės statuso suteikimo priėmimo ir jo panaikinimo tvarką. Aprašo nuostatomis yra įgyvendinamos ir detalizuojamos SĮĮ nuostatos. Šių teisės aktų nuostatos neprieštarauja viena kitai, todėl nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais dėl jų prieštaravimo.

29. Pareiškėjas pažymi, kadangi Aprašo 22 punkto pagrindu VDI įgaliota perduoti informaciją Užimtumo tarnybai apie tai, kad buvo nustatytas socialinės įmonės padarytas darbo įstatymų pažeidimas ir pritaikyta nuobauda, Užimtumo tarnyba, gavusi informaciją apie socialinės įmonės padarytą darbo įstatymų pažeidimą, turi įvertinti, ar tas pažeidimas yra tokio pobūdžio ir pažeidžia SĮĮ saugomus teisinius gėrius, kad būtų pagrindas panaikinti socialinės įmonės statusą. Tokios nuostatos išplaukia iš SĮĮ 26 straipsnio 1 dalies 2 punkto, kuriame numatyta, kad, įgyvendindama šį įstatymą, socialinės įmonės statusą suteikianti Vyriausybės įgaliota institucija svarsto ir priima sprendimą dėl socialinės įmonės statuso suteikimo ir panaikinimo juridiniam asmeniui, taip pat ir iš VAĮ nuostatų, kurios numato, kad poveikio priemonės turi būti proporcingos pažeidimo pobūdžiui ir juo padarytai žalai. Nepaisant to, kaip VDI pareigūnai vertino socialinės įmonės pažeidimą darbo įstatymų, ANK prasme (šiurkštus, mažareikšmis) ir kokio pobūdžio nuobaudą pritaikė, socialinė įmonė ginčijo ar neginčijo nutarimą dėl administracinės nuobaudos skyrimo, Užimtumo tarnyba privalo pažeidimą SĮĮ saugomiems gėriams įvertinti pagal VAĮ IV skyriaus nuostatas ir priimti sprendimą, ar yra pagrindas panaikinti socialinės įmonės statusą. Ir tai jokia forma nėra pakartotinis vertinimas ANK prasme, ką ir konstatavo skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas. Nagrinėjamu atveju priimant Įsakymą buvo pažeistas vienas iš esminių viešojo administravimo principų – proporcingumo principas. Vadovaujantis bendraisiais protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais yra pagrindas teigti, kad nėra adekvatu naikinti pareiškėjui socialinės įmonės statuso dėl mažareikšmio teisės pažeidimo ir tokiu būdu palikti be pastovaus darbo ir pajamų 135 socialiai pažeidžiamus asmenis. Pareiškėjo padarytas teisės pažeidimas buvo vienkartinis, mažareikšmis ir nesukėlė jokių padarinių SĮĮ saugomiems teisiniams gėriams, o atsakovas, priimdamas ginčijamą Įsakymą, neanalizavo, netyrė ir nevertino šių aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį panaikino.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 30. Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos darbo biržos direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo Nr. V-375 „Dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo UAB „Auto Idea“ ir valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

31. Pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi prašydamas panaikinti skundžiamą Įsakymą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas faktines bylos aplinkybes, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Įsakymą, nevertino pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdžio, sunkumo, nevertino, ar VDI nustatytas pažeidimas pagal savo pobūdį sudaro pagrindą panaikinti socialinės įmonės statusą, sprendė, kad pareiškėjui paskirta neproporcinga nuobauda, o priimant ginčijamą Įsakymą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

32. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė SĮĮ bei Aprašo normas, jų sąveiką tarpusavyje, bei šiomis teisės normomis nustatytą atsakovo kompetenciją, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.). Taigi patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai pagrindė ir motyvavo priimtą sprendimą, todėl pritardama sprendime nurodytiems motyvams jų nekartoja, tik juos papildo.

35. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo teiginį, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas argumentas, jog atsakovo veiksmai už pažeidimus naikinant socialinių įmonių statusą taip pat laikytini socialinių įmonių veiklos priežiūra, yra nepagrįstas, pažymi, kad atsakovas neabejotinai yra viešojo administravimo subjektas, VAĮ nustatyta tvarka įgaliotas atlikti viešąjį administravimą. Viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (VAĮ 2 straipsnio 1 dalis). Nors atsakovas neatlieka socialinių įmonių veiklos priežiūros VAĮ ketvirtajame skirsnyje nustatyta tvarka (ši funkcija Nutarimo 4 punktu suteikta VDI), tačiau vykdydamas SĮĮ 26 straipsniu jam pavestas funkcijas ir Nutarimo 2 punktu suteiktus įgaliojimus (konkrečiu nagrinėjamu atveju – priimdamas sprendimą naikinti socialinės įmonės statusą), atsakovas įgyvendina SĮĮ, taiko jo bei jį lydinčių teisės aktų nuostatas, t. y. atlieka viešąjį administravimą. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi viešojo administravimo principais, įtvirtintais VAĮ 3 straipsnyje, tarp kurių, be kita ko, yra ir proporcingumo principas, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus.

36. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo argumentus dėl nagrinėjamai bylai aktualių teisės aktų kolizijos, pažymi, kad SĮĮ 11 straipsnio 1 dalyje reglamentuojami socialinės įmonės statuso netekimo pagrindai detalizuojami Aprašo 21 punkte nurodant, jog socialinės įmonės statusas juridiniams asmenims, turintiems šį statusą gali būti panaikinamas esant bent vienam Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodytam pagrindui. Tokiu teisiniu reglamentavimu, teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdžiai siekiama, kad vyktų ne formali socialinės įmonės statuso panaikinimo juridiniam asmeniui procedūra, o reali ir efektyvi administracinė procedūra, kurios metu būtų įvertintos visos socialinės įmonės statuso panaikinimui svarbios aplinkybės. Aprašo 21 punkto nuostata atsakovui neabejotinai suteikia diskrecijos teisę spręsti dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo, net ir esant nustatytam SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies pagrindui, atsižvelgiant į viešojo administravimo principus, analizuojamos situacijos individualumą, įvertinant pažeidimo pobūdį, pasekmes. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo argumentas dėl teisės aktų kolizijos atmetamas kaip nepagrįstas.

37. Dėl atsakovo argumento apie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuomonę nagrinėjamu klausimu ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimą, kuriame pasisakyta apie SĮĮ taikymą, pastebėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, todėl šis argumentas laikytinas nereikšmingu. Teismas vertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis). Taip pat pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalis).

38. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui socialinės įmonės statusas panaikintas tuo pagrindu, kad jis kitaip pažeidė jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus, t. y. nesilaikė DK reikalavimų dėl darbo pagal nustatytą darbo grafiką. DK tiesiogiai reglamentuoja darbo santykius socialinių įmonių veikloje, įdarbinant atitinkamą skaičių tikslinėms grupėms priklausančių asmenų, todėl SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti socialinės įmonės veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai apima ir DK normų pažeidimus. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nei VDI 2018 m. birželio 11 d. administracinio nusižengimo protokole su administraciniu nurodymu pareiškėjo vadovui (b. l. 58-59), nei atsakovo Socialinių įmonių reikalų komisijos posėdžio 2018 m. rugpjūčio 2 d. protokolo išraše Nr. 5 (b. l. 26-29), nei skundžiamame atsakovo direktoriaus Įsakyme (b. l. 24-25) nėra nurodyta pareiškėjo pažeista konkreti Darbo kodekso norma, kurios pažeidimu yra kaltinamas pareiškėjas. Ši aplinkybė patvirtina, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą įsakymą, neanalizavo individualios situacijos, nevertino pažeidimo pobūdžio, todėl priėmė visiškai formalų sprendimą. Atsakovas, vadovaudamasis Apraše įtvirtinta socialinės įmonės statuso panaikinimo procedūra, turėjo vertinti ir nustatyti, kokia Darbo kodekso norma buvo pažeista, ar VDI nustatytas pažeidimas pagal savo pobūdį ir pasekmes sudaro pakankamą pagrindą panaikinti socialinės įmonės statusą.

39. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes įvertino tinkamai, nepažeisdamas aukščiau minėtų įrodymų vertinimą nustatančių taisyklių toje apimtyje, kiek tai yra reikšminga teisingam bylos išsprendimui. Atsakovas apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jos buvo įvertintos. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais ar kitais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

40. Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos turi teismui pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nėra pateikęs bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria :

Atsakovo Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas