2021-11-17 Nr. AB-24171-3-62-3-01485-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-842-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01485-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 9 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, jog nuo 2019 m. lapkričio 25 d. iki 2020 m. birželio 15 d. buvo laikomas Marijampolės PN kamerų tipo patalpose Nr. 10, 11, 16, 21, 22, 24 netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad kamerose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, trūko natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, jose neįrengta vėdinimo sistema, todėl kaupėsi nemalonus kvapas. Vienvietėse kamerose įrengtas tupimas tualetas, kuriame vandens nuleidimo sistema neveikia. Praustuvės kranai sulaužyti, o vanduo iš praustuvės išteka į tualetą per guminę žarną. Vienvietėse kamerose nėra kėdžių, stalo, spintelės, veidrodžio. Kamerose Nr. 16, 21, 22, 24 spintelės ir lovos surūdijusios, trūko kėdžių. Patalpose vėdinimo sistema neįrengta, jose kaupėsi drėgmė ir pelėsis. Dušai techniškai netvarkingi, nešvarūs ir nedezinfekuojami. Minkštas inventorius (patalynė, čiužinys, antklodė) išduodami tik miego metu. Paimtas minkštas inventorius sukraunamas į vieną krūvą, dėl ko neužtikrinami paimamos patalynės higienos reikalavimai. Netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė sveikatos pablogėjimą, kančią, pažeminimą, emocinę depresiją.

3. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta. Kamerų apšvietimas ir vėdinimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Kamerose sudarytos sąlygos visiems nuteistiesiems atsisėsti ir pavalgyti. Vienutėse kamerose yra tik būtinas inventorius – lova, sanitarinis mazgas. Vienutėse kamerose taip pat yra įrengtos lentynos, prie sienų pritvirtinti kabliukai drabužiams kabinti. Patalpų atitikimas higienos normų reikalavimams (oro temperatūrai, apšvietimui, švarai ir sveikatai, gryno oro patekimui ir t. t.) yra periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka. Patikrinimų metu pažeidimų nebuvo nustatyta. Lietuvos higienos normas atitiko tiek oro temperatūra, tiek vėdinimas, tiek apšvietimas. Pažymėjo, kad nuteistieji patys atsineša savo patalynę ir pasideda į tam skirtas patalpas, o atėjus poilsio laikui pasiima. Patalynė sudedama į tam skirtas lentynas ir atskiriama viena nuo kitos. Minkšto inventoriaus patalpa yra vėdinama ir joje užtikrinamas higienos normų laikymasis. Dušinės yra tvarkingos, inventorius nesulūžęs. Dušus valo ir tvarko paskirti tvarkiniai. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) pažeidimų dušinėse nenustatė. Skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti deliktinė atsakomybė.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN kamerų tipo patalpose netinkamomis sąlygomis nuo 2019 m. lapkričio 25 d. iki 2020 m. birželio 15 d.

7. Teismas vadovavosi iki 2020 m. vasario 6 d. galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.2 punktu, kuris nustatė, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui, taip pat nuo 2020 m. vasario 6 d. įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisves atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.1 punktu. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas šiose kamerų tipo patalpose: nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2019 m. lapkričio 27 d. – kameroje Nr. 22, kurios plotas 20,39 kv. m, įrengtos 5 vietos, buvo laikoma iki 5 nuteistųjų, taigi vienam asmeniui teko 4,08 kv. m ploto; nuo 2020 m. sausio 21 d. iki 2020 m. sausio 22 d. – kameroje Nr. 24, kurios plotas 20,35 kv. m, įrengtos 5 vietos, buvo laikoma iki 5 nuteistųjų, t. y. vienam asmeniui teko 4,07 kv. m ploto; nuo 2020 m. sausio 22 d. iki 2020 m. kovo 6 d., nuo 2020 m. balandžio 15 d. iki 2020 m. gegužės 24 d. – kameroje Nr. 21, kurios plotas 16,50 kv. m, įrengtos 4 vietos, buvo laikoma iki 4 nuteistųjų, t. y. vienam asmeniui teko 4,12 kv. m ploto; nuo 2020 m. balandžio 14 d. iki 2020 m. balandžio 15 d. – kameroje Nr. 10, kurios plotas 4,35 kv. m, įrengta 1 vieta, teko 4,35 kv. m ploto; nuo 2020 m. gegužės 25 d. iki 2020 m. birželio 15 d. – kameroje Nr. 16, kurios plotas 20,20 kv. m, įrengtos 5 vietos, buvo laikoma iki 5 nuteistųjų, vienam asmeniui teko 4,04 kv. m ploto. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo paskyrimą į kamerą Nr. 11, tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas. Teismas priėjo prie išvados, kad vertinamuoju laikotarpiu kamerų tipo patalpose pareiškėjui buvo užtikrinta Taisyklėse reglamentuota gyvenamojo ploto norma.

8. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 12, 14, 17, 37 punktų reikalavimus, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akto duomenis, nustatė, kad Marijampolės PN kamerose, kuriose asmenys laikomi ilgiau nei 24 valandas, yra natūralus apšvietimas ir sudarytos sąlygos vėdinti patalpas per atveriamus langus, kas atitinka HN 134:2015 reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti kamerų per atveriamus langus, ar, kad nebuvo galima jų atidaryti/uždaryti. Teismo vertinimu, asmenys, kurie reguliariai vėdina ir valo patalpas, neturi problemų dėl oro trūkumo, drėgmės, pelėsio, nemalonaus kvapo. Teismas pažymėjo, kad HN 134:2015 nereglamentuoja patalpų natūralaus apšvietimo dydžių, todėl pareiškėjo teiginius dėl šių aplinkybių atmetė kaip nepagrįstus. Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą, oro drėgmę, tačiau teismas nurodė, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes. Teismas iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2019 m. lapkričio 5 d. patikrinimo akto nustatė, kad kameroje Nr. 21 oro temperatūra ir drėgmė atitiko nustatytus reikalavimus. Byloje nėra kompetentingų institucijų patikrinimų aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad apšvietimas ar drėgmė kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, neatitiktų nustatytų reikalavimų. Bylos duomenimis taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl netinkamo apšvietimo, drėgmės ar kitų, jo nuomone, netinkamų kalinimo sąlygų. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamo apšvietimo, drėgmės patalpose atmesti kaip deklaratyvūs.

9. Teismas, įvertinęs Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir Aprūpinimo normos), 10.4 punktą, nurodė, kad kamerų tipo patalpos sanitariniame mazge tualetas gali būti tupimas, todėl unitazo įrengimas sanitariniame mazge neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.

10. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovo į bylą pateiktos kamerų tipo patalpų ir sanitarinių mazgų foto nuotraukos iš dalies patvirtina pareiškėjo argumentus dėl aptrupėjusių sienų ir susidėvėjusio inventoriaus, tačiau teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl aptrupėjusių sienų ir seno inventoriaus pareiškėjui būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 prasme. Be to, pareiškėjas dėl skunde išdėstytų aplinkybių į pataisos namų administraciją nesikreipė. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, todėl argumentai dėl neremontuotų patalpų, seno inventoriaus, sugedusios įrangos atmesti kaip nepagrįsti.

11. Teismas nurodė, kad Aprūpinimo normose numatyta, kad kamerų tipo patalpose, be kita ko, turi būti įrengta metalinė lova (1 vnt./asm.), stalas, taburetė ir/ arba kėdė, ir/arba suolai (1 vnt./asm.), sieninė viršutinių drabužių pakaba (2 kabliukai 1 asmeniui), sieninė lentyna tualeto reikmenims (1 vnt.), sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti tupiamas), praustuvė. Teismas iš į bylą pateiktų kamerų foto nuotraukų nustatė, kad kamerų tipo patalpos (išskyrus vienvietę kamerą Nr. 10) aprūpintos stalais, kėdėmis, lovomis, lentynėlėmis higienos priemonėms laikyti, veidrodžiais, kabyklomis. Vienvietėje kameroje Nr. 10 yra įrengta tik lova, kabyklos ir sanitarinis mazgas. Kameroje Nr. 10 nėra stalo, kėdės, lentynos tualeto reikmenims, veidrodžio, todėl šiuo atveju teismas konstatavo neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus dėl pareiškėjo neaprūpinimo inventoriumi kameroje Nr. 10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas kameroje Nr. 10 buvo laikomas tik 1 parą ir dėl inventoriaus trūkumo kamerose į atsakovą nesikreipė, todėl teismas vertino, jog dėl byloje nustatytų pažeidimų (kameros Nr. 10 neaprūpinimo inventoriumi) pareiškėjui negalėjo atsirasti tokios pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentus dėl šių aplinkybių atmetė kaip nepagrįstus.

12. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų apie patalpų nešvarą, pelėsio plitimą, atkreipė dėmesį į tai, kad HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akto teismas nustatė, kad nuteistiesiems yra skirtos priemonės patalpoms, įrangai, inventoriui valyti. Teismas pažymėjo, kad Marijampolės PN negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti ir išsivėdinti aplinką, kurioje patys gyvena.

13. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 112 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punkto nuostatas, pažymėjo, kad pagal paminėtą teisinį reguliavimą patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, todėl pareiškėjo argumentus dėl dienos metu paimamos patalynės atmetė kaip nepagrįstus.

14. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo pretenzijų, kad atsakovas neužtikrina paimamo minkšto inventoriaus higienos reikalavimų, kad naudojimo dušai nedezinfekuojami, pažymėjo, jog pareiškėjas šiuo atveju tik deklaratyviai konstatavo savo nuomonę dėl higienos reikalavimų laikymosi pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, jog pareiškėjas neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

15. Teismas kitus tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentus laikė pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstė ir neanalizavo.

16. Teismas, įvertinęs nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat Marijampolės PN ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo atstovo Marijampolės PN.

III. 17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 9 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Priteisimas mažesnės neturtinės žalos nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), motyvuojant tuo, jog Lietuvoje yra žema mėnesinė alga, yra diskriminacinio pobūdžio. Turi būti taikomi žalos dydžio nustatymo kriterijai nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Asmuo, kuris laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į skunde išdėstytas aplinkybes, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, netinkamas kalinimo sąlygas. Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

17.2. Gyvenamojo ploto norma kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrinta, kaip nustatyta EŽTT, nes pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelį išleidžiami tik vienai valandai. Pasivaikščiojimo kiemeliai per maži, juose nėra suoliuko, lygiagrečio skersinio, stogelio. Kamerose yra privatumo trūkumas, erdvės trūkumas, kyla konfliktai tarp nuteistųjų. Dėl to yra patiriamas psichologinis smurtas, emocinė depresija.

17.3. Už kamerų tipo patalpų langų 1 m atstumu yra aukšta siena, per kurią nepatenka saulės šviesa ir grynas oras.

17.4. Pareiškėjas buvo kalinamas vieną parą 11 kameroje, bet Marijampolės PN administracija tai neigė, o teismas to nevertino.

18. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai visiškai atspindi atsakovo poziciją šioje byloje, todėl teikti kitus tikslinančius ar papildančius bylos nagrinėjimą duomenis yra netikslinga.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su netinkamomis kalinimo sąlygomis Marijampolės PN nuo 2019 m. lapkričio 25 d. iki 2020 m. birželio 15 d., atlyginimo.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat Marijampolės PN ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo).

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl gyvenamojo ploto normos, pažymėdamas, kad nuteistieji pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelį išleidžiami tik vienai valandai, kamerose yra privatumo, erdvės trūkumas, dėl to kyla konfliktai tarp nuteistųjų, be to, pasivaikščiojimo kiemeliai per maži, juose nėra suoliuko, lygiagrečio skersinio, stogelio, už kamerų tipo patalpų langų 1 m atstumu yra aukšta siena, per kurią nepatenka saulės šviesa ir grynas oras. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad buvo kalinamas vieną parą kameroje Nr. 11. Pareiškėjas siekia, kad jam būtų jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

25. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2021 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-260-602/2021 ir kt.).

26. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

27. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

28. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto dydį, pagrįstai rėmėsi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie patalpų plotą ir įrengtas miegamąsias vietas, pareiškėjas tai paneigiančių duomenų nepateikė. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktuose įtvirtintą gyvenamąjį plotą (3,6 kv. m) ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose nebuvo pažeista. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad buvo kalinamas vieną parą kameroje Nr. 11, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Be to, pareiškėjas konkrečių paaiškinimų, kurie būtų pagrindas abejoti atsakovo pateiktų duomenų teisingumu, nepateikė.

29. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, jo teigimu, Marijampolės PN buvusius netinkamo apšvietimo, su pasivaikščiojimo kiemeliu susijusius pažeidimus, tačiau šių savo teiginių nebuvo detalizavęs skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, todėl, šiuo atveju pareiškėjui nurodžius tik bendro pobūdžio teiginius apie šiuos pažeidimus, šie teiginiai atmestini kaip deklaratyvūs.

30. Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pataisos įstaiga būtų padariusi neteisėtus veiksmus, be kita ko, dėl kurių pareiškėjui galėjo kilti neturtinė žala CK 6.271 straipsnio 1 dalies kontekste. Šiuo aspektu pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Šioje byloje tokių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, nenustatyta.

31. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, jog netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį, teisėjų kolegija pažymi, jog, įvertinus tai, kad tikrinamoje byloje apskritai nenustatyti pažeidimai, nėra pagrindo pasisakyti apie Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą pareiškėjo atžvilgiu ir tuo pačiu dėl žalos atlyginimo būdo, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu yra nepagrįsti.

32. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys