2013-06-17 Nr. AB-2764-3-61-3-00233-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1381/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00233-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, pensijos dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, ir prašė:

1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir Specialiųjų tyrimų tarnyba, Tarnyba, atsakovas) 2012 m. sausio 11 d. raštą Nr. 4-01-166 (toliau – ir Raštas);

2) priteisti iš Tarnybos 32 503,31 Lt kompensaciją, atsiradusią dėl valstybinės pensijos sumažinimo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.;

3) įpareigoti atsakovą Tarnybą nuo 2013 m. sausio 1 d. užtikrinti patirtų praradimų dėl pareiškėjo pensijos sumažinimo nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. kompensavimą.

Pagrįsdamas savo reikalavimus paaiškino, kad 2011 m. gruodžio 28 d. kreipėsi į Tarnybą su raštu, kuriame prašė paaiškinti, kuo vadovaujantis pareiškėjui mokama sumažinta pensija, o taip pat prašė nustatyti prarastos pensijos dalies kompensavimo mechanizmą. Pareiškėjui Tarnyba atsakė Raštu, kuriame nurodyta, kad pensija buvo sumažinta vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, dėl ko 2010–2011 m. pareiškėjui buvo neišmokėta 24 256,58 Lt pensijos dalis. Tarnyba pensijos praradimus kompensuoti atsisakė. Pareiškėjas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį pensijos negalėjo būti mažinamos. Atsakovo Tarnybos 2012 m. spalio 23 d. pateiktame rašte nurodoma, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies neišmokėtos pensijos dalis yra lygi 32 503,31 Lt.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.

Pagrįsdamas savo poziciją paaiškino, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėtina valstybinė pensija buvo ribojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis. 2012 m. rugsėjo 1 d., įsigaliojus Laikinojo įstatymo pakeitimams, mokėtinai pensijai buvo taikomos tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Tarnyba, apskaičiuodama pareiškėjui mokėtiną pensiją, vadovavosi galiojančių teisės aktų nuostatomis, todėl skundžiamas Raštas yra pagrįstas ir teisėtas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjo A. V. skundą tenkino iš dalies ir įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Tarnybos, išmokėti pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 22 669,71 Lt, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, likusioje dalyje A. V. skundo reikalavimus atmetė.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pažymėjo, kad pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas buvo ribojamas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Laikinasis įstatymas, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Nurodė Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 4 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 1 dalį. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose” buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai;

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Teismas nurodė Konstitucijos 107 straipsnį, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. A12-219/2004, susijusia su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Pareiškėjo atžvilgiu atsakovo priimtas sprendimas dėl pensijos dydžio iki Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimo įsigaliojimo nebuvo įvykdytas, nes tam momentui galutinio sprendimo dar nebuvo. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.

Tokios pačios pozicijos buvo laikomasi ir vėlesniuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose nagrinėjant analogiško pobūdžio ginčus (2004 m. gegužės 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-57/2004, 2004 m. birželio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A7-55/2004 ir kt.). Atsižvelgus į minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse pateiktus išaiškinimus bei tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs skundo padavimo termino, laikyta, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo Tarnybos sprendimai perskaičiuoti pensiją nėra galutiniai, todėl neįvykdyti.

Taip pat pripažinta, kad, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui mokėtina pensija buvo perskaičiuojama neteisėtai.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis vadovaujantis pareiškėjui buvo perskaičiuojama pensija, galiojo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Šis laikotarpis yra aktualus ir sprendžiant skundo reikalavimo dėl pensijos dalies, neišmokėtos vadovaujantis minėtu straipsniu, priteisimo pagrįstumą. Byloje esatys įrodymai patvirtino, kad pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo buvo neišmokėta 22 669,71 Lt pensijos dalis, todėl skundo reikalavimas dėl šios pensijos dalies priteisimo yra pagrįstas. Nagrinėjamo ginčo atveju atsižvelgta ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 pateiktus išaiškinimus ir atsižvelgus į tai, kad A. V. 22 669,71 Lt pensijos dalis buvo neteisėtai neišmokėta ne dėl Tarnybos kaltės, o dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, skundo reikalavimas dėl pensijos dalies priteisimo tenkintas iš dalies, t. y. neteisėtai neišmokėta pensijos suma priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad Lietuvos valstybė dėl skundo reikalavimo, kuriuo prašoma priteisti neišmokėtos pensijos dalį, į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukta atsakovu, tačiau ją atstovauti turėjo Tarnyba, darė išvadą, kad aptartas procesinis netikslumas nelaikytinas tokio pobūdžio, dėl kurio kilęs ginčas galėjo būti išnagrinėtas neteisingai („Administracinių teismų praktika“ Nr. 7, 2005 m., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-276/2005 ir kt.)

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi pareiškėjui mokėtina pensija pagrįstai apskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Atsižvelgus į tai, skundo reikalavimas dėl pensijos dalies, kuri susidarė taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, išmokėjimo yra nepagrįstas ir buvo atmestas.

Įstatymų leidyba yra Lietuvos Respublikos Seimo kompetencijai priskirtinų funkcijų vykdymo dalis, todėl Laikinuoju įstatymu nustatytas teisinis reglamentavimas, o taip pat ir dėl šio įstatymo taikymo neišmokėtos pensijos dalies kompensavimo tvarkos nustatymas gali būti reglamentuojami tik įstatymu. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad skundo reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti Tarnybą užtikrinti pareiškėjo patirtų praradimų dėl pensijos sumažinimo kompensavimo tvarką, nepagrįstas ir buvo atmestas. Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamo Tarnybos Rašto teisėtumą, darė išvadą, kad šio sprendimo priėmimo metu teisės normos, kurių pagrindu A. V. buvo apskaičiuojama sumažinta pensija, buvo galiojančios, todėl panaikinti minėtą atsakovo Raštą nebuvo pagrindo.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, apeliaciniu skundu (b. l. 86-88) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo prašymas tenkintas iš dalies ir priteista 22 669,71 Lt neišmokėtos pensijos dalies, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą šioje dalyje atmesti.

Apeliaciniame skunde teigia, jog pareiškėjui 2006 m. sausio 6 d. paskirta 1 612,27 Lt valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio mėnesio buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka nebuvo apribota, pirmą kartą pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, taikant atitinkamą koeficientą apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas, kuriuo Laikinojo įstatymo 5 straipsnis buvo pripažintas netekusiu galios, todėl atitinkamai pareiškėjui nuo 2012 metų rugsėjo mėnesio valstybinė pensija mokama perskaičiavus ją pagal aktualios redakcijos Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Nurodo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, kuris įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., ir Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimo, kuriame jis aiškino Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, nuostatas. Pažymėjo, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal ankščiau nurodytas teisės normas, kurios šiuo metu yra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, buvo ne tik perskaičiuota, bet ir išmokėta iki ankščiau nurodyto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai konstatavo, jog sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo pensiją nelaikytinas įvykdytu.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 97-98) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Tarnybos direktoriui už piktnaudžiavimą administraciniu procesu skirti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 84 straipsnio 2 dalyje numatyto dydžio baudą. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra išaiškinęs, kad šioje byloje yra taikytinos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatos, todėl atsakovai, pateikdami apeliacinį skundą su jame esančiais motyvais ir argumentais, akivaizdžiai piktnaudžiauja administraciniu procesu, t. y. nesąžiningai veikia prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą (ABTĮ 85 str. 1 d. 6 p.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. V. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies.

Nustatyta, kad pareiškėjui A. V. buvo paskirta 1 612,27 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri buvo perskaičiuota vadovaujantis 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, t. y. padauginta iš koeficiento, nustatyto pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Taikant šį socialinių išmokų perskaičiavimo būdą pareiškėjo gaunama valstybinė pensija sumažėjo iki 1 304,97 Lt, o pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka perskaičiuotai pensijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, t. y. padauginus iš koeficiento, nustatyto pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėtinos pensijos dalis sumažėjo iki 596,76 Lt (b. l. 21-22). Manydamas, kad laikinai sumažindama paskirtas socialines išmokas valstybė nukrypo nuo įstatymu prisiimtų įsipareigojimų valstybinių pensijų gavėjams A. V. 2011 m. gruodžio 28 d. kreipėsi į Tarnybą. Atsakovui šio prašymo nepatenkinus, A. V. 2012 m. sausio 20 d. kreipėsi į teismą.

Dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios, be kita ko, buvo taikomos perskaičiuojant pareiškėjo pensijos dydį, prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbių visuomenės ir valstybės interesų tenkinimą, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu, nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Tai taikytina ir valstybinėms pensijoms.

Ginčo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui valstybinė pensija buvo perskaičiuota, be kita ko, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra. Atsakovas, gavęs duomenų, jog pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, taikė Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą pensijos apskaičiavimo formulę ir pareiškėjui mokamą pensiją sumažino.

Taigi, remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ginčo laikotarpiu A. V. buvo mokama sumažinta pensija dėl to, kad Lietuvos įstatymų leidėjas netinkamai reglamentavo valstybinių pensijų mokėjimo klausimus. Pastebėtina, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas ir ginčui aktualios Laikinojo įstatymo nuostatos iš Lietuvos teisės sistemos buvo pašalintos.

Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios nagrinėjamu atveju deramai pareiškėjo teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui išmokėta nebuvo. Būtent šis turtinis praradimas pripažįstamas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Priešingu atveju teismas pažeistų Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančius nuosavybės teisės apsaugos imperatyvus, neužtikrintų veiksmingos teisminės gynybos, socialinio teisingumo bei asmens pasitikėjimo teise.

Teisėjų kolegija, nustatydama pareiškėjui suteiktinos teisminės gynybos apimtį, pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl asmens teisių, kurioms pripažįstamas konstitucinių vertybių statusas, gynimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog asmens teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų prisiimtus įsipareigojimus ir mokėtų jam skirtą pensiją, visų pirma kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio nuostatų. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei tokio dydžio, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).

Teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Taigi nuosavybės teisių apsauga suponuoja valstybės pareigą garantuoti šią ir su ja siejamas konstitucines teises, o šių teisių pažeidimo atveju – užtikrinti veiksmingas teisminės gynybos priemones.

Atsižvelgusi į paminėtus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo pažeistų teisių atkūrimas reiškia visos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimą. Kadangi Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, bylos duomenimis A. V. ginčo laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.) buvo neišmokėta 22 669,71 Lt (b. l. 61-62) suma. Reikia pažymėti, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla ir neišmokėta valstybinės pensijos dalis iš esmės susidarė dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurią draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl ši nepriemoka pareiškėjui priteistina.

Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai konstatavo, jog sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo A. V. pensiją nelaikytinas įvykdytu, kadangi pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo ne tik perskaičiuota, bet ir išmokėta iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves, esmė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, jog iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Pabrėžtina, jog nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Tokia teismo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Dėl skundžiamo akto panaikinimo.

Tarnybos 2012 m. sausio 11 d. raštu Nr. 4-01-166 „Dėl valstybinės pensijos mokėjimo“ yra pateikiama informacija apie teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija buvo apskaičiuojama pareiškėjui. Be to, šiame sprendime išreikšta ir atsakovo valia atsisakyti mokėti A. V. jo pageidaujamo dydžio pensiją. Būtent šis atsisakymas ir yra administracinis aktas, kurį skundžia pareiškėjas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Reikia pažymėti, kad skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai reglamentuoti minėto įstatymo 89 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti.

Nagrinėjamos bylos kontekste iš tiesų reikia pripažinti, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Tarnyba, priimdama Raštą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, yra pagrindas panaikinti tą Tarnybos 2012 m. sausio 11 d. rašto Nr. 4-01-166 „Dėl valstybinės pensijos mokėjimo“ dalį, kuria iš esmės atsisakyta apskaičiuojant pareiškėjo pensiją netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti anksčiau minėtą Specialiųjų tyrimų tarnybos Raštą, keistina. Teisėjų kolegija, įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, daro išvadą, jog atsakovų Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Specialiųjų tyrimų tarnybos, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Pažymėtina, jog pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Tarnybos direktoriui už piktnaudžiavimą administraciniu procesu skirti ABTĮ 84 straipsnio 2 dalyje numatyto dydžio baudą.

ABTĮ 84 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra įtvirtinta administracinio teismo teisė skirti baudas už piktnaudžiavimą procesu. Piktnaudžiavimu administraciniu procesu administracinis teismas gali pripažinti objektyviai nesąžiningą veikimą ar neveikimą, nukreiptą prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą. Reikia pažymėti, kad vien tik apeliacinio skundo pateikimas teismui pats savaime neįrodo, kad asmuo piktnaudžiauja teisminės gynybos teise, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovai, pateikdami apeliacinį skundą, elgiasi nesąžiningai, vilkina greitą bylos išnagrinėjimą ar kitaip pažeidžia draudimo piktnaudžiauti procesu principą.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, tačiau keistini sprendimo motyvai dėl ginčijamo akto panaikinimo ir atitinkamai sprendimo rezoliucinė dalis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2012 m. sausio 11 d. rašto Nr. 4-01-166 dalį, kuria atsisakyta A. V. pensijai apskaičiuoti ir mokėti netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė