2016-09-07 Nr. AB-17049-3-61-3-01972-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-698-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01972-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų A. Č., J. A. ir V. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. Č., J. A. ir V. D. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Elektrėnų skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui E. Z. M. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjai A. Č., J. A. ir V. D. 2016 m. gegužės 12 d. per atstovę elektroninių ryšių priemonėmis pateikė skundą, kuriame prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Elektrėnų skyriaus (toliau – ir atsakovas) 2013 m. birželio 21 d. žemės sklypo kadastro duomenų bylos tikrinimo aktą Nr. 51KAM-48523, 51KAM-(14.51.59.)-517 (toliau – ir Aktas).

Pareiškėjai taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti. Paaiškino, kad apie Akto surašymą 2013 m. liepos 4 d. atsitiktinai sužinojo vienos iš pareiškėjų dukra I. Č., tačiau ji nei savo mamos, nei kitų pareiškėjų neinformavo. Išsiaiškinusi kelio žemės sklype atsiradimo teorines aplinkybes, I. Č. ryžosi pasakyti mamai, kad reikia paduoti skundą ir 2013 m. gruodžio 18 d. A. Č. atsakovui pateikė skundą. Kiti pareiškėjai apie esamą situaciją ir Akto surašymą sužinojo Vyriausiojoje administracinių ginčų komisijoje nagrinėjant A. Č. 2014 m. vasario 25 d. skundą, tačiau Akto jie nebuvo gavę. 2014 m. gegužės 26 d. visi trys pareiškėjai kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją ir prašė panaikinti Aktą, tačiau jų skundą buvo atsisakyta priimti. Teismas pareiškėjų skundo dalį dėl Akto panaikinimo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartimi atsisakė priimti, kaip paduotą praleidus skundo padavimo terminą. Pažymėjo, kad prasidėjus skundo nagrinėjimui Vyriausiojoje administracinių ginčų komisijoje, pareiškėja buvo suklaidinta, kadangi buvo konstatuotas Akto neteisėtumas ir atsakovas buvo įpareigotas iš naujo išnagrinėti 2013 m. gruodžio 18 d. skundą. Pareiškėjai tvirtina, kad toks Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimas suteikė jiems lūkestį, kad atsakovas įvertins Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendime nurodytas aplinkybes ir Aktą panaikins arba pakeis. To atsakovui nepadarius, pareiškėjai atsisakymą apskundė, o tai, rodo, kad jie buvo aktyvūs. Pareiškėjų nuomone, jeigu jie terminą skundui paduoti ir praleido, tai padarė dėl objektyvių nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 17 d. nutartimi nustatė pareiškėjams terminą skundo trūkumams pašalinti, įpareigodamas, be kita ko, pateikti detalius paaiškinimus, kodėl pareiškėjų tinkamai įgaliota advokatės neskundė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. I-8634-142/2014, kurioje buvo atsisakyta priimti skundo dalį dėl Akto panaikinimo.

Pareiškėjai skundo trūkumus pašalino.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 2 d. nutartimi netenkino pareiškėjų prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir A. Č., J. A. bei V. D. skundą atsisakė priimti.

Teismas pažymėjo, kad pateikti duomenys įrodo, kad pareiškėjai ir jų atstovė advokatė J. Matonienė administracinėje byloje Nr. eI-2645-142/2016, kuri buvo baigta ją nutraukus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartimi, žinojo duomenis, kad jie patys jau 2014 m. gegužės 26 d. skunde siekė panaikinti Aktą, tačiau Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2014 m. gegužės 28 d. sprendime Nr. 2R-121(4R-351) atsisakė priimti nagrinėti skundą. Pareiškėjai anksčiau skundė minėtą aktą (juolab, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eI-2645-142/2016 šią jų skundo dalį atsisakyta priimti), todėl jų argumentai, kad jie nežinojo Akto turinio, ir nežinojo, ar Aktas yra neteisėtas, yra iracionalūs.

Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiame 2016 m. sausio 20 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. eI-3249-815/2016, konstatavo: „Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2014 m. kovo 31 d. sprendime Nr. 3R-123(AG-80/04-2014) įpareigojo Tarnybą pareiškėjos 2013 m. gruodžio 18 d. skundą nagrinėti pakartotinai ir priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą, apie šio sprendimo įvykdymą informuoti Komisiją ir pareiškėją. Pažymėtina, kad Tarnyba 2014 m. balandžio 18 d. rašte Nr. 51SD-(14.51.92)-871 „Dėl žemės sklypo kadastro duomenų bylos tikrinimo akto“ nurodė, kad Aktas yra teisingas, kad atliekant pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo kadastrinius matavimus turi būti parengti du atskiri žemės sklypo planai, neįtraukiant valstybinės žemės ploto, skirto keliui tiesti, apie tai informavo tiek Komisiją, tiek pareiškėją. Pareiškėja nesutikdama su rašte Nr. 51SD-(14.51.92.)-871 pateiktais motyvais, šį raštą galėjo skųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka, tačiau tokia teise nepasinaudojo. Atsižvelgiant į tai, kad Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. kovo 31 d. sprendimas Nr. 3R-123(AG-80/04-2014) yra įvykdytas, prašymas dėl šio sprendimo vykdymo užtikrinimo atmestinas kaip nepagrįstas“. Teismas padarė išvadą, kad tai, jog pareiškėjai, atstovaujami advokatės, esą, nesuprato Akto atitikties / neatikties teisės aktų reikalavimams, nėra objektyvi aplinkybė atnaujinti skundo padavimo terminą. Pirmosios instancijos teismo nuomone, toks neatidus savo teisių gynimas nesudaro prielaidų ir sąlygų atnaujinti skundo padavimo terminą, todėl jis neatnaujinamas, o skundą atsisakytina priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pažymėjo, kad įsiteisėjus nutarčiai, pareiškėjams grąžintinas jų sumokėtas 21 Eur žyminis mokestis, bei paaiškino, jog žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo ar teisėjo nutartimi (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 3 dalis).

III. Pareiškėjai padavė atskirąjį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti skundo padavimo terminą, jeigu jis praleistas, ir skundą priimti.

Pareiškėjai paaiškino, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino pareiškėjų skunde nurodytų argumentų, pagrindžiančių aplinkybes, dėl kurių šis terminas galėjo būti praleistas, ir ne taip suprato jų argumentus dėl pareikšto skundo termino.

Be to, teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad nei vienas iš pareiškėjų nėra gavę skundžiamo Akto.

Pareiškėjai pažymi, kad dėl Akto teisėtumo Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2014 m. kovo 31 d. jau buvo priėmusi sprendimą, todėl termino skundui paduoti dėl Akto teisėtumo pareiškėjai nebuvo praleidę, nes jie visą laiką, kai sužinojo apie Akto priėmimą, pasirinkdami ikiteisminį ginčų sprendimo būdą, aktyviai gynė savo teises.

Atkartodami skunde nurodytas faktines aplinkybes, pareiškėjai tvirtina, kad termino Aktui apskųsti jie nepraleido, o teismui konstatavus, kad terminas yra praleistas, prašė jį atnaujinti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo pareiškėjų atskirąjį skundą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų skundą, nustačius, kad praleistas skundo padavimo terminas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjai praleido terminą skundui paduoti ir nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, sutrukdžiusių jiems laiku apskųsti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Elektrėnų skyriaus 2013 m. birželio 21 d. aktą Nr. 51KAM-48523, 51KAM-(14.51.59)-517.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodo, kad termino skundui paduoti jie nėra praleidę, tačiau teismui konstatavus priešingai, prašė šį terminą atnaujinti.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią.

Skunde pareiškėjų prašomas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Elektrėnų skyriaus aktas Nr. 51KAM-48523, 51KAM-(14.51.59.)-517 buvo priimtas 2013 m. birželio 21 d. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad skundas dėl Akto panaikinimo elektroninių ryšių priemonėmis teismui buvo pateiktas 2016 m. gegužės 12 d. Nors pareiškėjai tvirtina, kad anksčiau jie nežinojo Akto turinio, tačiau teismas su tokia pareiškėjų pozicija nesutinka.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, jau 2014 m. gegužės 26 d. skunde pareiškėjai siekė panaikinti Aktą, tačiau Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2014 m. gegužės 28 d. sprendime Nr. 2R-121(4R-351) atsisakė priimti skundą nagrinėti, kaip paduotą praleidus jo padavimo terminą. Kadangi pareiškėjai anksčiau skundė minėtą aktą, jų argumentai, kad jie nežinojo Akto turinio, negali būti laikomi pagrįstais. Įvertinus pareiškėjų 2014 m. gegužės 26 d. skundo Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai turinį, akivaizdu, kad pareiškėjams buvo žinomas Akto turinys, jo esmė. Aplinkybė, kad pareiškėjai iki šiol nėra matę paties Akto, prieš tai padarytos išvados, kad pareiškėjams nebuvo žinomas Akto turinys, nepaneigia. Nesusipažinimą su pačiu Aktu, atsižvelgiant į tai, kad jo teisėtumas ir pagrįstumas buvo tiriamas Vyriausiojoje administracinių ginčų komisijoje, galėjo lemti tik pačių pareiškėjų nerūpestingumas. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog terminas skundui paduoti yra praleistas. Kadangi skundą teismui pateikė visi trys pareiškėjai, vienos iš pareiškėjų anksčiau atliktų veiksmų teisėjų kolegija nevertina, darydamas išvadą, kad termino skaičiavimas prasideda nuo to momento, kada visiems asmenims tapo žinomas Akto turinys.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnyje svarbių priežasčių sąrašo nepateikė. Teismų praktikoje pripažįstama, kad termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti skundą (prašymą). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, konstatavo, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą.

Kaip jau minėta, nesutikdami su Aktu, visi pareiškėjai su 2014 m. gegužės 26 d. skundu dėl Akto panaikinimo kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, kuri, padariusi išvadą, jog terminas skundui paduoti yra praleistas, 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 2R-121(4R-351) skundą atsisakė priimti nagrinėti. Nesutikdami su priimtu sprendimu, pareiškėjai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-8634-142/2014 skundo dalį dėl reikalavimo Akto teisėtumo klausimą išnagrinėti iš esmės ir jį pakeisti atsisakė priimti, kadangi ginčas išankstine tvarka nebuvo išnagrinėtas, o reikalavimui teisme pareikšti yra praleistas terminas. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad šios teismo nutarties pareiškėjai neginčijo, o bylą dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo Nr. 2R-121(4R-351) panaikinimo teismas 2016 m. balandžio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-2645-142/2016 nutraukė, pareiškėjams atsisakius skundo.

Įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjų teiginiu, kad jie aktyviai gynė savo teises. Pareiškėjų apsisprendimas pirmiausia kreiptis į ikiteisminę ginčų nagrinėjimo instituciją, kuri pripažino, kad terminas skundui paduoti yra praleistas, taigi neišnagrinėjo pareiškėjų skundo iš esmės, bei neginčyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarties dalies, kuria buvo atsisakyta priimti jų skundo dalį dėl reikalavimo Akto teisėtumo klausimą išnagrinėti iš esmės ir Aktą pakeisti, bei prašymo teismui praleistą terminą atnaujinti nepateikiamas tik sužinojus, kad jis yra praleistas, negali būti pripažintas rūpestingu bei apdairiu pareiškėjų elgesiu. Pasirinkę nurodytą savo teisių gynimo būdą, pareiškėjai privalo prisiimti iš jo kilusias neigiamas pasekmes.

Pažymėtina, kad nuo prašomo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Elektrėnų skyriaus 2013 m. birželio 21 d. akto Nr. 51KAM-48523, 51KAM-(14.51.59.)-517 priėmimo iki pareiškėjų kreipimosi į teismą dienos, nutraukus Akto teisėtumo bei pagrįstumo tyrimo tąsą, praėjo beveik trys metai. Pareiškėjų nurodytos termino praleidimo priežastys apibūdina jų subjektyvų situacijos vertinimą bei apsisprendimą elgtis tam tikru būdu ir negali būti laikomos objektyviomis aplinkybėmis.

Pareiškėjų nurodyta aplinkybė, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2014 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 3R-123(AG-80/04-2014) įpareigojo atsakovą pareiškėjos 2013 m. gruodžio 18 d. skundą dėl Akto pakeitimo išnagrinėti iš naujo, ir taip suteikė lūkestį, jog Aktas bus panaikintas arba pakeistas, sprendžiant termino skundui paduoti atnaujinimo klausimą nėra teisiškai reikšminga.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai praleido skundo padavimo terminą dėl subjektyvių, nuo jų valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos išimtinėmis, ekstraordinariomis, svarbiomis. Pirmosios instancijos teismas, neatnaujinęs skundo padavimo termino ir dėl to pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsisakęs priimti pareiškėjų skundą, iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes bei aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų skundą, praleidus skundo padavimo terminą ir teismui jo neatnaujinus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų A. Č., J. A. ir V. D. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė