2018-12-11 Nr. AB-22616-3-61-3-04986-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2979-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04986-2014-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 55.1.6; 59.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,

dalyvaujant pareiškėjo AB „Energijos skirstymo operatorius” atstovams D. K., A. D., R. A., S. A.; atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovams: A. S., D. J., J. G.-G., K. B., V. A..

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimo išaiškinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ (buvusi akcinė bendrovė „Lesto“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lesto“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“ (buvusi akcinė bendrovė „Lesto“) (toliau – ir AB „Lesto“ arba AB LESTO, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija, atsakovas) 2014 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. O3-841 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. spalio 28 d. nutarimo Nr. O3-253 „Dėl AB Rytų skirstomųjų tinklų, AB „VST“ ir AB LESTO visuomeninio tiekimo paslaugos kainos viršutinės ribos 2011–2014 metams nustatymo“ ir 2010 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. O3-255 „Dėl AB Rytų skirstomųjų tinklų, AB LESTO skirstymo paslaugų vidutinės ir žemos įtampos tinklais kainos viršutinės ribos 2011–2014 metams nustatymo“ pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. O3-841) 2 punktą, 2.1 punktą ir 2.2 punktą; 2) panaikinti Komisijos 2014 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. O3-845 „Dėl AB LESTO skirstymo paslaugų vidutinės ir žemos įtampos tinklais kainų viršutinių ribų 2015 metams perskaičiavimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. O3-845) 1 punktą ir 4 punktą; 3) įpareigoti Komisiją pašalinti padarytą pažeidimą – nustatant AB LESTO viršutines skirstymo vidutinės ir žemos įtampos tinklais paslaugų kainų ribas kitam laikotarpiui, į ribų skaičiavimams naudojamą pajamų lygį įtraukti už 2015 metus susidariusį skirtumą dėl Komisijos netinkamai pritaikyto vidutinės svertinės kapitalo kainos (toliau – ir WACC) dydžio – 26,854 mln. Lt; 4) įpareigoti Komisiją pašalinti padarytą pažeidimą – nustatant AB LESTO viršutines skirstymo vidutinės ir žemos įtampos tinklais paslaugų kainų ribas kitam laikotarpiui, į ribų skaičiavimams naudojamą pajamų lygį įtraukti už 2015 metus susidariusį skirtumą dėl Komisijos netinkamai pritaikytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. Nr. 1026 nutarimu patvirtinto Valstybės reguliuojamų kainų elektros energetikos sektoriuje nustatymo principų aprašo (toliau – ir Principų aprašas) 20.2.4 punkto reikalavimų – 16,013 mln. Lt.

2. Atsakovas Komisija teismui pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

4. Apeliantas AB „Energijos skirstymo operatorius“ (pareiškėjo AB „Lesto“ teisių perėmėjas) (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

5. Atsakovas Komisija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

III. 6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo AB „Energijos skirstymo operatorius“ skundą tenkino iš dalies. Panaikino Komisijos 2014 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. O3-841 2, 2.1 ir 2.2 punktus; panaikino Komisijos 2014 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. O3-845 1 ir 4 punktus. Likusią skundo dalį atmetė.

7. Teismas vadovavosi Elektros energetikos įstatymo (2014 m. kovo 13 d. įstatymo Nr. XII-774 redakcija) 69 straipsnio 2 dalimi, reglamentuojančia elektros energijos kainų reguliavimo laikotarpio klausimą. Teisė pratęsti reguliavimo laikotarpį eksplicitiškai įtvirtinta Komisijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. O3-139 patvirtintos Elektros energijos perdavimo ir skirstymo paslaugų kainų ir jų viršutinių ribų nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) 5 punkte. Teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje yra aktualios dvi šiuose teisės aktuose įtvirtintos sąlygos, kurias turi atitikti sprendimas pratęsti reguliavimo laikotarpį – sprendimas privalo būti motyvuotas ir priimtas nepraleidus nustatyto termino. Sąlyga, kad sprendimas pratęsti perdavimo ir skirstymo paslaugų kainų viršutinių ribų reguliavimo laikotarpį turi būti motyvuotas, reiškia, kad jis negali būti priimamas remiantis atsitiktinėmis aplinkybėmis, o tik dėl objektyvių priežasčių, kurios sutrukdė Komisijai iš naujo apskaičiuoti ir patvirtinti aptariamas kainas.

8. Komisija byloje paaiškino, kad sprendimo pratęsti reguliavimo laikotarpį motyvai yra išdėstyti Komisijos Dujų ir elektros departamento Elektros skyriaus 2014 m. spalio 10 d. pažymoje Nr. O5-273 „Dėl AB „Lesto“ visuomeninio tiekimo paslaugos ir AB „Lesto“ skirstymo paslaugų vidutinės ir žemos įtampos tinklais kainų viršutinių ribų reguliavimo laikotarpio pakeitimo“. Šioje pažymoje nurodyta, kad Komisija pateikė Vyriausybei tvirtinti nutarimo „Dėl valstybės reguliuojamų kainų elektros energetikos sektoriuje nustatymo principų aprašo patvirtinimo“ projektą, tačiau viršutinės kainų ribos turi būti nustatytos iki nustatyto termino ir pagal pateiktą aprašo projektą Metodikos pakeitimai turi būti teikiami viešai konsultacijai. Komisijos nurodomas motyvas pratęsti terminą yra tai, kad ji nesuspėjo atlikti reikalingų veiksmų, kad kainų viršutinės ribos būtų nustatytos iš naujo. To priežastimi, be kita ko, Komisija teismo procese įvardijo aplinkybę, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Principų aprašą, pakoregavusi pirminį Komisijos pateiktą šio aprašo projektą, ir dėl to Komisijai neliko pakankamai laiko parengti naują su Principų aprašu suderintą Metodikos projektą.

9. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Komisijai nuo Principų aprašo patvirtinimo nebuvo likęs protingas laikotarpis parengti ir patvirtinti su Principų aprašu suderintą metodiką ir iš naujo apskaičiuoti aptariamų kainų viršutines ribas. Tačiau teismas pažymėjo, jog, vertinant, ar Komisijos nurodytos aplinkybės yra svarbi priežastis pratęsti reguliavimo laikotarpį, atsižvelgtina į tai, ar Komisija veikė apdairiai ir rūpestingai. Nustačius, kad Komisijos veiksmai neatitiko šių standartų, lemiančią reikšmę turi tai, ar apdairus ir rūpestingas veikimas būtų sudaręs prielaidas Komisijai per protingą laiką atlikti kainų viršutinių ribų patvirtinimui reikalingus veiksmus – jeigu ne, susiklosčiusios aplinkybės pripažintinos svarbia priežastimi, kuria remiantis priimtas sprendimas pratęsti aptariamą reguliavimo laikotarpį gali būti laikomas tinkamai motyvuotu.

10. Teismas nustatė, kad Komisija Vyriausybei pateikė Principų aprašo projektą 2014 m. rugpjūčio 18 d. raštu Nr. R2-2072, t. y. likus 135 kalendorinėms dienoms iki naujo reguliavimo periodo pradžios, o Vyriausybė Principų aprašą patvirtino apytikriai per vieną mėnesį nuo projekto pateikimo, iki naujo reguliavimo periodo pradžios likus 102 kalendorinėms dienoms. Veikdama apdairiai ir rūpestingai Komisija privalėjo tikėtis, kad jos pateiktą projektą Vyriausybė gali pakoreguoti ir patvirtinti jį kitokį, negu buvo pateiktas. Atitinkamai pasirengusi tokiai tikėtinai įvykių eigai, Komisija turėjo galimybę pateikti Principų aprašo projektą anksčiau arba imtis kitų adekvačių priemonių. Tai reiškė, kad nepasirengusi tam, jog Vyriausybė patvirtins kitokio turinio Principų aprašą, negu pateiktasis Komisijos projektas, Komisija veikė neapdairiai ir nerūpestingai, nors, jeigu būtų laikiusis šių elgesio standartų, turėjo galimybę viršutines kainų ribas 2015 metams apskaičiuoti ir patvirtinti laiku bei pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Dėl to teismas nusprendė, jog Komisijos nurodytos aplinkybės, dėl kurių ji nusprendė pratęsti anksčiau nustatytų elektros skirstymo paslaugos vidutinės ir žemos įtampos tinklais kainų viršutinių ribų galiojimą, negali būti laikomos svarbia priežastimi ir šis Komisijos sprendimas nėra motyvuotas.

11. Teismas taip pat pažymėjo, kad, vadovaujantis Metodikos 5 punktu, Komisijos sprendimas dėl reguliavimo laikotarpio pratęsimo turi būti priimtas ne vėliau kaip prieš 6 mėnesius iki reguliavimo laikotarpio pabaigos. Komisijos 2010 m. spalio 29 d. nutarime Nr. O3-255 (su 2013 m. birželio 27 d. nutarimo O3-260 pakeitimais) reguliavimo laikotarpis buvo nustatytas iki 2014 metų imtinai, t. y. 2014 m. gruodžio 31 d. Komisija sprendimą pratęsti reguliavimo laikotarpį priėmė 2014 m. spalio 17 d. nutarimu, likus 75 kalendorinėms dienoms iki pratęstojo laikotarpio pabaigos, t. y. mažiau negu 6 mėnesiams.

12. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad priimdama ginčijamus nutarimus Komisija netaikė Principų aprašo nuostatų, be kita ko, ir apelianto nurodyto Principų aprašo 20.2.4 papunkčio. Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. 1026, kuriuo patvirtintas šis aprašas, 2 punkte numatyta, kad Principų aprašas taikomas nustatant reguliuojamų elektros energetikos paslaugų kainas nuo 2015 m. sausio 1 dienos. Ginčijamais nutarimais buvo reguliuojamos elektros energetikos paslaugų kainos 2015 metams.

13. Teismas nurodė, jog Principų apraše išdėstytos nuostatos suformuluotos imperatyviai. Teismas konstatavo, jog Vyriausybės patvirtinto Principų aprašo privalomumas negali būti aiškinamas taip, kaip tai išdėstyta ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime – kad neparengus ir nepatvirtinus atitinkamo teisės akto, šiuo atveju – Valstybės reguliuojamų kainų elektros energetikos sektoriuje nustatymo metodikos, Principų aprašo nuostatos Komisijos veikloje netaikytinos. Vadovaujantis tokia pozicija Principų aprašo taikymas galėtų būti atidedamas neterminuotai, Komisijai delsiant patvirtinti naują metodiką. Tai sudarytų teisinį neapibrėžtumą, dėl kurio susiklostytų prielaidos pažeisti teisinių santykių dalyvių teisėtus lūkesčius ir kitus teisėtus interesus. Kaip buvo minėta, Vyriausybės nutarimo, kuriuo patvirtintas Principų aprašas, 2 punkte numatyta, kad šis aprašas taikomas nustatant reguliuojamų elektros energetikos paslaugų kainas nuo 2015 m. sausio 1 dienos. Komisijai iki šio termino nepatvirtinus su juo suderintos metodikos, pagal šią nutarimo nuostatą, nustatant kainas nuo 2015 m. sausio 1 dienos, Komisija turėjo vadovautis Principų aprašu.

14. Ginčijamo sprendimo motyvuotumo ir priėmimo termino reikalavimų pažeidimai kartu su aplinkybe, kad Komisija nesivadovavo sprendimo priėmimo metu galiojusiu ir 2015 m. kainoms taikytinu Vyriausybės patvirtintu Principų aprašu, sudarė pagrindą pripažinti, kad skundžiami Komisijos nutarimai yra neteisėti dėl to, kad juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

15. Teismo vertinimu, dėl investicijų grąžos dydžio nustatymo klausimo pirmosios instancijos teismo sprendime buvo teisingai pažymėta, kad, vadovaujantis Metodikos 2 punktu, viršutinės minėtų kainų ribos nustatomos penkeriems metams, t. y. pradinis atitinkamų veiklų pajamų lygis skaičiuojamas ekonomiškai pagrindžiant energijos perdavimo ir skirstymo būtinas sąnaudas bei protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžos normą, kuri fiksuojama penkeriems metams.

16. Kaip byloje pripažino Komisija, nagrinėjamoje byloje ginčijami nutarimai buvo priimti pritaikant investicijų grąžos normą, kuri buvo patvirtinta Komisijos 2012 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. O3-295 „Dėl akcinės bendrovės LESTO skirstymo paslaugos vidutinės ir žemos įtampos tinklais kainos viršutinės ribos 2013 metams perskaičiavimo“, perskaičiuojant skirstymo paslaugų kainų viršutines ribas 2013 metams. Tačiau, kadangi, kaip jau buvo pripažinta, kad Komisija nepagrįstai priėmė sprendimą pratęsti reguliavimo laikotarpį, ji turėjo pareigą apskaičiuoti investicijų grąžą iš naujo, remdamasi naujausiais duomenimis. Elektros energetikos įstatymo 68 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, apskaičiuodama investicijų grąžą, Komisija atsižvelgia į Lietuvos banko nefinansinėms korporacijoms suteiktų paskolų metinę palūkanų normą, Vyriausybės vertybinių popierių aukcionų metinę palūkanų normą, valstybės kreditingumo riziką, asmens, kurio atžvilgiu apskaičiuojama protingumo kriterijų atitinkanti investicijų grąža, kapitalo struktūrą ir kitus ekonominius veiksnius, darančius tiesioginę įtaką protingumo kriterijų atitinkančios investicijų grąžos apskaičiavimui.

17. Kadangi Komisija nepagrįstai priėmė sprendimą pratęsti kainų reguliavimo laikotarpį, konstatuota, kad pasibaigus reguliavimo laikotarpiui pritaikiusi 2012 m. apskaičiuotą investicijų grąžos dydį ir neperskaičiavusi jo iš naujo pagal aktualius duomenis, Komisija ginčijamus nutarimus priėmė remdamasi iš esmės nepagrįstu investicijų grąžos dydžiu.

18. Teismas, spręsdamas dėl apelianto pažeistų teisių gynimo, nagrinėjamoje byloje atsižvelgė į elektros energijos kainų reguliavimo mechanizmo koncepciją. Vertinant apelianto skunde pirmosios instancijos teismui pateiktą reikalavimą įpareigoti Komisiją į būsimas kainas įtraukti dėl neteisėtų Komisijos veiksmų patirtus nuostolius buvo reikšmingas Elektros energetikos įstatymo 68 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas principas, pagal kurį reguliuojant elektros energijos kainas rinkos dalyviams sudaromos prielaidos turėti apyvartą, kuri ne tik padengtų tiesiogines veiklos sąnaudas, bet ir suteiktų protingą investicijų grąžą: šiame punkte numatyta, kad Komisija nustato įpareigojimus teikti paslaugas sąnaudomis pagrįstomis kainomis, atsižvelgiant į protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą. Atitinkamai, Metodikos 11–13 punktuose elektros energijos perdavimo, skirstymo ir persiuntimo paslaugų kainos apibrėžtos kaip atitinkamos veiklos sąnaudų ir protingumo kriterijų atitinkančios investicijų grąžos suma.

19. Teisiniame reguliavime įtvirtinta kainų reguliavimo mechanizmo koncepcija patvirtino, kad investicijų grąža negali būti siejama išimtinai su vieneriais kalendoriniais metais. Elektros energijos suvartojimo dinamika negali būti tiksliai iš anksto numatoma dėl besikeičiančio vartotojų skaičiaus, konkuruojančių energijos šaltinių ir kitų veiksnių, todėl Komisija negali užtikrinti, kad kiekvienais metais įmonių faktiškai gauta investicijų grąža sutaps su Komisijos iš anksto nustatytuoju šios grąžos dydžiu. Atitinkamai, teisinis reguliavimas sudaro prielaidas Komisijai reguliuoti kainas taip, kad faktinis investicijų grąžos dydis atitiktų protingumo reikalavimus jį vertinant ilgesniu nei vienerių metų laikotarpiu: pagal Metodikos 16 punktą, vienas iš viršutinę kainos ribą lemiančių dydžių yra korekcijos koeficientas, kuris Metodikos 20 punkte apibrėžtas kaip koeficientas, įvertinantis įmonės pajamų viršijimą/nesurinkimą priklausomai nuo taikomos kainų diferencijavimo struktūros. Šis principas numatytas ir šiuo metu galiojančioje Metodikos redakcijoje, pagal kurios 16 punktą apskaičiuojant protingumo kriterijų atitinkančios investicijų grąžos viršijimo dydį, palyginti su nustatyta investicijų grąža, atsižvelgiant į taikytinų koregavimo koeficientų įtaką, skaičiuojamą po reguliuojamos veiklos pirmų dvejų reguliavimo periodo metų, o vėliau – viso reguliavimo periodo, kuriuo mažinamas reguliuojamos veiklos leistinas pajamų lygis ateinantiems metams, įvertinama, be kita ko, įmonės uždirbta faktinė grąža iš reguliuojamos veiklos; praėjusių laikotarpių investicijų grąžos korekcijos, nustatytos Komisijos sprendimu ir kt.

20. Pagal Elektros energetikos įstatymo 68 straipsnio 3 dalį, apskaičiuodama investicijų grąžą, Komisija, be kita ko, atsižvelgia į visus reikšmingus (ne vien šiame straipsnyje nurodytus) ekonominius veiksnius, darančius tiesioginę įtaką protingumo kriterijų atitinkančios investicijų grąžos apskaičiavimui. Investicijų grąžos dydį siejant su ilgalaike, o ne izoliuotai pavieniais metais gaunama grąža, vienas iš reikšmingų veiksnių yra ankstesniais metais įmonės patirti nuostoliai arba pelnas. Nagrinėjamos bylos kontekstas dėl teisės aktuose nustatyto kainų reguliavimo mechanizmo ypatumų yra išskirtinis ir jam susiklosčius konstatuota, kad reikšmingas veiksnys Komisijai reguliuojant elektros energijos kainas yra ir teismo nustatyta aplinkybė, kad praėjusiais metais Komisija kainas nustatė nesilaikydama teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

21. Į šią aplinkybę Komisija atsižvelgia nustatydama būsimas kainas, vadovaudamasi Elektros energetikos įstatymo 68 straipsnio 3 dalimi. Komisija šiuos veiksmus atliks ateityje, todėl atskiras teismo įpareigojimas atsižvelgti į minėtą aplinkybę šiame kontekste būtų nepagrįstas, kol Komisijai nėra suėjęs terminas tai atlikti – administraciniams teismams nepriskirta nagrinėti ginčus, kurie galbūt kils ateityje. Kadangi į aplinkybę, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinta, jog Komisija praėjusiais metais kainas nustatė nesilaikydama teisės aktuose nustatytų reikalavimų, reguliuodama elektros energijos kainas Komisija turės pareigą atsižvelgti tik ateityje, šiuo metu dėl šios pareigos vykdymo ginčas dar nėra kilęs. Taigi apelianto reikalavimas įtraukti nurodytas sumas į būsimas elektros energijos kainas negali būti tenkinamas. Pažymėta, kad ateityje manydamas, jog reguliuodama elektros energijos kainas Komisija nesivadovavo įstatymų nustatytais reikalavimais, apeliantas turės teisę ginti savo pažeistas teises įstatymų nustatyta tvarka.

22. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino, taikė materialiosios teisės normas, todėl priimtas sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas. Todėl teismas pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino bei priėmė naują sprendimą.

IV. 23. Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pateikė prašymą išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2979-822/2018, nurodant, ar vykdant sprendimą turėtų būti įvertinamas skirtumas, gautas tarp vidutinės svertinės kapitalo kainos, ar pakeičiamas reguliavimo periodas.

24. Atsakovas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, daro išvadą, kad Komisija 2015 metais turėjo pareiškėjui nustatyti naują reguliavimo periodą bei naujas skirstymo paslaugos vidutinės ir žemos įtampos tinklais kainos viršutines ribas.

25. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu panaikinus Komisijos nutarimų atitinkamus punktus, nebuvo pasisakyta dėl to, kaip Komisija turėtų perskaičiuoti nepagrįstai 2015 metams pareiškėjui nustatytas skirstymo paslaugos vidutinės ir žemos įtampos tinklais kainos viršutines ribas. Todėl Komisijai kyla teisinis neaiškumas, kaip turėtų būti įgyvendinamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, kadangi, Komisijos nuomone, konkrečiu atveju egzistuoja dvi alternatyvos, kuriomis remiantis gali būti įgyvendinamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas: (i) 2015 metų skirstymo paslaugos vidutinės ir žemos įtampos tinklais kainos viršutines ribas Komisija galėtų perskaičiuoti pagal pareiškėjo skunde išdėstytus reikalavimus, tai yra iš esmės tik dėl investicijų grąžos dydžio skirtumo, nevertinant kitų reguliuojamų sąnaudų straipsnių arba (ii) naujos skirstymo paslaugos vidutinės ir žemos įtampos tinklais kainos viršutinės ribos nustatymas 5 metų reguliavimo periodui, tai yra nuo 2015 metų sausio 1 d., pagal 2014 metų pabaigoje galiojusį teisinį reglamentavimą. Šios dvi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo įgyvendinimo alternatyvos toliau yra Komisijos detalizuojamos ir, atitinkamai, paaiškinami konkretūs veiksmai, kurių būtų imamasi pasirenkant vieną ar kitą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo įgyvendinimo alternatyvą.

26. I–oji alternatyva apimtų 2015 m. investicijų grąžos perskaičiavimą, koreguojant ją dydžiu, gautu susidariusį WACC skirtumą dauginant iš reguliuojamo turto vertės (541,4 mln. Eur), buvusios 2014 m. gruodžio 31 d., ir gautą neatitikimą pareiškėjui kompensuojant nustačius 2019 m. skirstymo paslaugų kainų viršutines ribas.

27. II-osios alternatyvos atveju, vadovaujantis Elektros energetikos įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2014 m. kovo 20 d. iki 2015 m. kovo 1 d.) 69 straipsnio 2 dalimi, būtų nustatomas 2015 – 2019 m. reguliavimo periodas pagal Metodiką (redakcija galiojusi nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. 2014 m. gruodžio 31 d.) ir WACC 2014 m. rugpjūčio 1 d. datai, kuri buvo lygi 6,79 proc. Atitinkamai, Komisija, nustatydama 2015 – 2019 m. reguliavimo periodą, panaikintų sprendimus, susijusius su skirstymo paslaugos vidutinės ir žemos įtampos tinklais kainos viršutinės ribos nustatymu 2016 – 2020 m. reguliavimo periodui.

28. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo prašymą prašo išaiškinti atsakovui Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2979-822/2018.

29. Pareiškėjo manymu, atsakovo I-oji teismo sprendimo vykdymo alternatyva yra vienintelis teisingas viešojo administravimo subjekto padarytų pažeidimų pašalinimo būdas ir atsakovas, siūlydamas atlikti skirtumo, gauto tarp vidutinės svertinės kapitalo kainos, įvertinimą ir kompensavimą pareiškėjui, aptariamą pareigą supranta tinkamai. Tai reiškia, jog administracinės bylos šalių požiūris tuo aspektu, kaip atsakovas pagal jam suteiktą kompetenciją turėtų reaguoti į Nutarimo panaikinimo pasekmes, yra aiškus ir iš esmės sutampa.

30. Dėl atsakovo II-osios alternatyvos pareiškėjas teigia, jog šis atsakovo siūlymas, apimantis naujos skirstymo paslaugos vidutinės ir žemos įtampos tinklais kainos viršutinės ribos nustatymą 5 metų reguliavimo laikotarpiui (2015–2019 metams), šiuo atveju reikštų ne tik galiojančiai teisei prieštaraujančią intervenciją į Komisijos 2015 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. O3-11 „Dėl AB „LESTO“ skirstymo paslaugų vidutinės ir žemos įtampos tinklais kainų viršutinių ribų 2016–2020 metams nustatymo“ susiklosčiusius teisinius santykius (pažeistų jų stabilumą), bet ir turėtų neigiamų reputacinių pasekmių Lietuvos reguliacinei aplinkai tarptautiniu mastu.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 31. Teismo sprendimo išaiškinimo institutas, reglamentuotas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 96 straipsnio 3 dalyje, numato, kad, kol sprendimas neįvykdytas, proceso šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs pirmiau minėtos ABTĮ normos taikymo praktiką.

33. Visų pirma pastebėtina, jog išaiškinti teismo sprendimą gali tik pats jį priėmęs teismas, todėl atitinkamas bylos šalių prašymas turi būti pateikiamas būtent sprendimą priėmusiam teismui. Antra vertus, pažymėtina, jog teismo sprendimas turi būti aiškinamas esant ABTĮ numatytiems pagrindams. Pagal ABTĮ 96 straipsnio 3 dalies normos prasmę sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai.

Todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, yra būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 96 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 96 straipsnio 3 dalis.

Pažymėtina, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas (antrasis iš nurodytų atvejų) yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-459/2009, 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-786-662/2015, 2016 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-104-662/2016, 2017 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-49-438/2017, 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-801-492/2017).

Nuostata, kad aiškinant neturi būti keičiamas sprendimo turinys, be kita ko, reiškia ir tai, jog aiškindamas savo sprendimą teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista sprendimo esmė, be kita ko, argumentai bei motyvai, kuriais priimtas sprendimas, taip pat jį priėmęs teismas negali išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų, t. y. aiškinti to, ko jis toje administracinėje byloje netyrė ir nekonstatavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-200/2009).

34. Nagrinėjamu atveju atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pateikė prašymą išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2979-822/2018, nurodant, ar vykdant sprendimą turėtų būti įvertinamas skirtumas, gautas tarp vidutinės svertinės kapitalo kainos, ar pakeičiamas reguliavimo periodas.

35. Atsakovas iš esmės siekia išaiškinimo dėl aplinkybių, kurios nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku – t. y. ar vykdant sprendimą turėtų būti įvertinamas skirtumas, gautas tarp vidutinės svertinės kapitalo kainos, ar pakeičiamas reguliavimo periodas. Tokie prašyme nurodyti argumentai nebuvo nagrinėjami teisme, jie nepateko į administracinės bylos nagrinėjimo dalyką ir niekaip yra nesietini su teismo sprendimo rezoliucinės dalies neaiškumu. Nagrinėjamoje byloje ginčas buvo kilęs dėl atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. O3-841 2 punkto, 2.1 punkto ir 2.2 punkto; Komisijos 2014 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. O3-845 1 punkto ir 4 punkto teisėtumo; taip pat dėl įpareigojimo Komisijos pašalinti padarytą pažeidimą – nustatant AB LESTO viršutines skirstymo vidutinės ir žemos įtampos tinklais paslaugų kainų ribas kitam laikotarpiui, į ribų skaičiavimams naudojamą pajamų lygį įtraukti už 2015 metus susidariusį skirtumą dėl Komisijos netinkamai pritaikyto vidutinės svertinės kapitalo kainos dydžio – 26,854 mln. Lt ir įpareigojimo Komisiją pašalinti padarytą pažeidimą – nustatant AB LESTO viršutines skirstymo vidutinės ir žemos įtampos tinklais paslaugų kainų ribas kitam laikotarpiui, į ribų skaičiavimams naudojamą pajamų lygį įtraukti už 2015 metus susidariusį skirtumą dėl Komisijos netinkamai pritaikytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. Nr. 1026 nutarimu patvirtinto Valstybės reguliuojamų kainų elektros energetikos sektoriuje nustatymo principų aprašo 20.2.4 punkto reikalavimų – 16,013 mln. Lt. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo AB „Energijos skirstymo operatorius“ skundą tenkino iš dalies, panaikino Komisijos 2014 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. O3-841 2, 2.1 ir 2.2 punktus; panaikino Komisijos 2014 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. O3-845 1 ir 4 punktus, o likusią skundo dalį atmetė, tai reiškia buvo atmesti ir prašymai įpareigoti Komisiją pašalinti padarytą pažeidimą.

36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 13 d. sprendimu pažymėjo, kad sprendžiant dėl apelianto pažeistų teisių gynimo nagrinėjamoje byloje atsižvelgtina į elektros energijos kainų reguliavimo mechanizmo koncepciją. LVAT, vertindamas apelianto skunde pirmosios instancijos teismui pateiktą reikalavimą įpareigoti Komisiją į būsimas kainas įtraukti dėl neteisėtų Komisijos veiksmų patirtus nuostolius, atkreipė dėmesį, kad yra reikšmingas Elektros energetikos įstatymo 68 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas principas, pagal kurį reguliuojant elektros energijos kainas rinkos dalyviams sudaromos prielaidos turėti apyvartą, kuri ne tik padengtų tiesiogines veiklos sąnaudas, bet ir suteiktų protingą investicijų grąžą:

šiame punkte numatyta, kad Komisija nustato įpareigojimus teikti paslaugas sąnaudomis pagrįstomis kainomis, atsižvelgiant į protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą. Atitinkamai, Metodikos 11–13 punktuose elektros energijos perdavimo, skirstymo ir persiuntimo paslaugų kainos apibrėžtos kaip atitinkamos veiklos sąnaudų ir protingumo kriterijų atitinkančios investicijų grąžos suma. Teisiniame reguliavime įtvirtinta kainų reguliavimo mechanizmo koncepcija patvirtina, kad investicijų grąža negali būti siejama išimtinai su vieneriais kalendoriniais metais.

Elektros energijos suvartojimo dinamika negali būti tiksliai iš anksto numatoma dėl besikeičiančio vartotojų skaičiaus, konkuruojančių energijos šaltinių ir kitų veiksnių, todėl Komisija negali užtikrinti, kad kiekvienais metais įmonių faktiškai gauta investicijų grąža sutaps su Komisijos iš anksto nustatytuoju šios grąžos dydžiu. Akivaizdu, kad teisinis reguliavimas sudaro prielaidas Komisijai reguliuoti kainas taip, kad faktinis investicijų grąžos dydis atitiktų protingumo reikalavimus jį vertinant ilgesniu nei vienerių metų laikotarpiu: pagal Metodikos 16 punktą, vienas iš viršutinę kainos ribą lemiančių dydžių yra korekcijos koeficientas, kuris Metodikos 20 punkte apibrėžtas kaip koeficientas, įvertinantis įmonės pajamų viršijimą/nesurinkimą priklausomai nuo taikomos kainų diferencijavimo struktūros.

Šis principas numatytas ir šiuo metu galiojančioje Metodikos redakcijoje, pagal kurios 16 punktą apskaičiuojant protingumo kriterijų atitinkančios investicijų grąžos viršijimo dydį, palyginti su nustatyta investicijų grąža, atsižvelgiant į taikytinų koregavimo koeficientų įtaką, skaičiuojamą po reguliuojamos veiklos pirmų dvejų reguliavimo periodo metų, o vėliau – viso reguliavimo periodo, kuriuo mažinamas reguliuojamos veiklos leistinas pajamų lygis ateinantiems metams, įvertinama, be kita ko, įmonės uždirbta faktinė grąža iš reguliuojamos veiklos; praėjusių laikotarpių investicijų grąžos korekcijos, nustatytos Komisijos sprendimu ir kt.

LVAT prašomame išaiškinti sprendime padarė išvadą, kad pagal Elektros energetikos įstatymo 68 straipsnio 3 dalį, apskaičiuodama investicijų grąžą, Komisija, be kita ko, atsižvelgia į visus reikšmingus (ne vien šiame straipsnyje nurodytus) ekonominius veiksnius, darančius tiesioginę įtaką protingumo kriterijų atitinkančios investicijų grąžos apskaičiavimui. Investicijų grąžos dydį siejant su ilgalaike, o ne izoliuotai pavieniais metais gaunama grąža, vienas iš reikšmingų veiksnių yra ankstesniais metais įmonės patirti nuostoliai arba pelnas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį tai, kad LVAT jau yra konstatavęs, kad reikšmingas veiksnys Komisijai reguliuojant elektros energijos kainas yra ir teismo nustatyta aplinkybė, kad praėjusiais metais Komisija kainas nustatė nesilaikydama teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Į šią aplinkybę Komisija atsižvelgia nustatydama būsimas kainas, vadovaudamasi Elektros energetikos įstatymo 68 straipsnio 3 dalimi. Tačiau Komisija šiuos veiksmus atliks ateityje, todėl atskiras teismo įpareigojimas atsižvelgti į minėtą aplinkybę šiame kontekste būtų nepagrįstas, kol Komisijai nėra suėjęs terminas tai atlikti – administraciniams teismams nepriskirta nagrinėti ginčus, kurie galbūt kils ateityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-642/2014; 2013 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-168/2013 ir kt.).

37. Remiantis šiais argumentais teismas atmetė prašymus įpareigoti Komisiją pašalinti padarytą pažeidimą. Jei teismas aiškintų prašomą aiškinti sprendimą prašomu būdu, tai iš esmės keistų sprendimo rezoliucinę dalį ir spręstų dėl atsakovo konkretaus elgesio modelio panaikinus ginčijamus teismo sprendimus. Aplinkybė, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinta, jog Komisija atitinkamais metais kainas nustatė nesilaikydama teisės aktuose nustatytų reikalavimų, reguliuodama elektros energijos kainas Komisija turės pareigą atsižvelgti tik ateityje, šiuo metu dėl šios pareigos vykdymo ginčas dar nėra kilęs.

38. Pažymėtina, kad sprendimo vykdymo metu kilę ginčai ar iš esmės kiti ginčai tarp šalių naujais pagrindais nepatenka į teismo sprendimo išaiškinimo dalyką, apibrėžtą ABTĮ 94 straipsnio 3 dalyje.

39. Teismo sprendimo išaiškinimo instituto paskirtis – padėti administracinės bylos šalims (pareiškėjui ir atsakovui) tinkamai suvokti teismo sprendimą jo vykdymo aspektu, teismo sprendimo išaiškinimas nėra skirtas papildomai ar pakartotinai pasisakyti dėl jau išnagrinėto ginčo esmės ar plačiau paaiškinti teismo priimtą sprendimą. Šiuo atveju tai lemia, kad papildomas pasisakymas dėl ginčo esmės, atsakovų nurodytų faktinių aplinkybių, išsamesnis ginčo sprendimo aptarimas nėra galimas. Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija atsakovo prašymo dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimo išaiškinimo netenkina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsniu, 96 straipsnio 3 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos prašymo dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimo išaiškinimo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Stasys Gagys

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė