2021-04-28 Nr. AB-9071-3-61-3-02398-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-434-602/02021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02398-2019-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.15.5.2; 52.1.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2021 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Vittamed technologijos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Vittamed technologijos“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Byloje nagrinėjamas mokestinis ginčas tarp pareiškėjo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Vittamed technologijos“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) ir atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) kilo dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI, vietos mokesčių administratorius) 2019 m. sausio 24 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (7.45-4.7) FR0682-23 (toliau – ir ginčijamas sprendimas), kuriuo pripažinus pareiškėjo pareigą patikslinti pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) atskaitą, jam papildomai apskaičiuoti ir nurodyti sumokėti 87 987 Eur PVM ir 30 427 Eur šio mokesčio delspinigiai bei skirta 8 798 Eur (10 proc. mokėtino mokesčio) dydžio PVM bauda.

Teisinis pagrindas. Sąjungos teisė

2. 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva) 168 straipsnio a punktas nustato, kad „jeigu prekes ir paslaugas apmokestinamasis asmuo naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams, apmokestinamasis asmuo turi turėti valstybėje narėje, kurioje jis vykdo šiuos sandorius, teisę iš PVM, kurį sumokėti jam tenka prievolė, atskaityti <...> mokėtiną ar sumokėtą PVM toje valstybėje narėje už prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, kurį jam atliko ar turi atlikti kitas apmokestinamasis asmuo.“

3. PVM direktyvos 184 straipsnis nustato, kad „pirminė atskaita tikslinama, kai atskaityta PVM suma yra didesnė arba mažesnė už sumą, kurią apmokestinamasis asmuo turėjo teisę atskaityti.“

4. PVM direktyvos 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „visų pirma atskaita tikslinama, kai pateikus PVM deklaraciją pasikeičia veiksniai, kuriais remiantis buvo apskaičiuota atskaitytina PVM suma, pavyzdžiui, nutraukiami pirkimo sandoriai ar suteikiamos kainų nuolaidos“.

Teisinis pagrindas. Nacionalinė teisė

5. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas; tekste remiamasi 2002 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX-751 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 58 straipsnio 1 dalies 1 punktas įtvirtina, kad „PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti tokiai šio PVM mokėtojo veiklai: <...> PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui <...>.“

6. PVM įstatymo 66 straipsnio 2 dalis (2005 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. X-261 redakcija), be kita ko, numato, jog „paaiškėjus, kad prekės ir (arba) paslaugos, jeigu jų (o jeigu jos pasigamintos, – joms pasigaminti sunaudotų prekių ir (arba) paslaugų) pirkimo ir (arba) importo PVM ar jo dalis buvo įtrauktas (įtraukta) į atskaitą, pradėtos naudoti kitai negu šio Įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytai veiklai arba prarandamos, PVM atskaita tikslinama to mokestinio laikotarpio, kurį paaiškėjo minėtos aplinkybės, PVM deklaracijoje atitinkamai didinant mokėtiną į biudžetą (mažinant grąžintiną iš biudžeto) PVM sumą <...>“.

7. PVM įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „apmokestinamąjį asmenį išregistruojant iš PVM mokėtojų arba PVM mokėtojui pasibaigiant dėl likvidavimo, išregistruojamo iš PVM mokėtojų arba likviduojamo asmens PVM deklaracijoje šio Įstatymo 66 ir 67 straipsniuose nustatyta tvarka patikslinama PVM atskaita ir į biudžetą grąžinamas į PVM atskaitą įtrauktas prekių ir (arba) paslaugų, įskaitant ilgalaikį turtą, kurios nebebus panaudotos šio Įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytai veiklai, pirkimo ir (arba) importo PVM.“

Reikšmingos faktinės aplinkybės

8. Pareiškėjas yra Lietuvoje įsteigta bendrovė, kurio veikla – technikos mokslų tiriamieji ir taikomieji darbai. Bendrovė nuo 2012 m. kovo 1 d. neatliko jokių PVM apmokestinamųjų prekių tiekimų ir (ar) paslaugų teikimų. Tačiau 2012–2013 metais, be kita ko, įsigijo prekių ir paslaugų, nuo kurių apskaičiavo ir į PVM atskaitą įtraukė 87 987 Eur pirkimo (įsigijimo) PVM pagal jam išrašytas 8 (aštuonias) sąskaitas faktūras.

9. Šios sąskaitos faktūros buvo išrašytos už pareiškėjui patiektas prekes bei suteiktas paslaugas, susijusias su Europos Sąjungos lėšomis finansuojamo tarptautinio projekto vykdymu – šio projekto tikslas buvo sukurti medicininio diagnostikos ir stebėjimo prietaiso prototipą, o vėliau šiuo įrenginiu prekiauti rinkoje. 2013 m. gruodžio 31 d. šis projektas buvo baigtas ir, kaip nurodė pareiškėjo direktorius 2014 m. gegužės 19 d. mokesčių administratoriui pateiktuose paaiškinimuose, apeliantas įgijo teisę į 3 licencijas ir 2 prietaisų modulius bandomuosius pavyzdžius – prototipus.

10. Pabaigus šį projektą, 2014 ir 2015 metais pareiškėjo veikla buvo nuostolinga, nepaskirstytas nuostolis nuolat didėjo. Atsižvelgdamas į nuostolingą veiklą ir nesant užsakymų bei potencialių pajamų, buvo nuspręsta Bendrovės veiklos nebetęsti. Todėl vienintelio akcininko 2015 metų rugpjūčio mėn. sprendimu, konstatavus, jog vykdoma mokslinė kuriamoji veikla nebus pelninga, buvo nuspręsta Bendrovę likviduoti.

11. 2015 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjas įgijo likviduojamo juridinio asmens teisinį statusą.

12. 2015 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjas pateikė prašymą išregistruoti iš PVM mokėtojų registro ir išregistruojamo iš PVM mokėtojų asmens paskutinio mokestinio laikotarpio nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 23 d. PVM deklaraciją. Bendrovė šioje deklaracijoje nepatikslino jokių neparduotų prekių (paslaugų) likučiui tenkančios PVM atskaitos. 2015 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjas buvo išregistruotas iš PVM mokėtojų registro.

13. Pagal 2017 m. gruodžio 28 d. pavedimą tikrinti mokestinį patikrinimą atlikusi Kauno AVMI ginčijamu sprendimu pareiškėjui apskaičiavo papildomai mokėtiną PVM ir su juo susijusias sumas, iš esmės konstatavusi, jog nusprendus Bendrovę likviduoti, pareiškėjui atsirado prievolė tikslinti PVM atskaitą ir grąžinti į biudžetą PVM nuo įsigytų prekių (paslaugų), kurios nebus panaudotos PVM apmokestinamai veiklai vykdyti.

14. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė Inspekcijai, be kita ko, iš esmės atkreipdamas dėmesį į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) jurisprudenciją, pagal kurią iš išlaidų, patiriamų ketinant vykdyti ekonominę veiklą, asmuo turi teisę atskaityti pirkimo PVM ir tuo atveju, kai ekonominės veiklos planas žlunga ir suplanuoti apmokestinamieji sandoriai nesudaromi. Inspekcija 2019 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 69-38 patvirtino vietos mokesčių administratoriaus sprendimą.

15. Nesutikdamas su tokiais vietos ir centrinio mokesčių administratorių sprendimais pareiškėjas kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuri 2019 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. S-77 (7-65/2019) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Pareiškėjas su skundu dėl minėtų sprendimų kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Kadangi pirmosios instancijos teismas 2019 m. spalio 10 d. sprendimu Bendrovės skundą atmetė, pareiškėjas su apeliaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

II. 17. Nagrinėjamoje byloje kyla klausimas dėl atskaitos tikslinimą reglamentuojančių PVM direktyvos 184–187 straipsnių nuostatų aiškinimo. Todėl yra reikalinga kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl minėtų Sąjungos taisyklių aiškinimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 3 d.).

18. Konkrečiai kyla klausimas dėl apmokestinamojo asmens (pareiškėjo) pareigos tikslinti už ilgalaikiui turtui pasigaminti įsigytas prekes ir paslaugas atskaitytą pirkimo (įsigijimo) PVM atveju, kai priimamas sprendimas šį asmenį likviduoti ir jis yra išregistruojamas iš PVM mokėtojų registro, dėl ko minėtas turtas nebuvo ir nebebus panaudotas šio apmokestinamojo asmens apmokestinamoje ekonominėje veikloje, dėl kurios pasinaudota minėta teise į atskaitą.

Pirminės pastabos

19. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčo prekes ir paslaugas panaudojo sukurdamas ilgalaikį nematerialųjį (licencijos) ir materialųjį (prototipas) turtą, kaip jis apibrėžiamas PVM įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje (2009 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XI-518 redakcija) – „daiktai ir kiti nuosavybės teisės objektai, naudojami apmokestinamojo asmens ekonominėje veikloje ilgiau kaip vienus metus <...>.“ Šį turtą pareiškėjas ketino naudoti būsimoje apmokestinamoje veikloje,

20. Pagal verslo apmokestinimo PVM neutralumo principą pirmosios išlaidos investicijoms, patirtos ekonominės veiklos tikslais, turi būti laikomos ekonomine veikla ir šis principas būtų pažeidžiamas, jei būtų laikoma, jog ši veikla pradedama tik tada, kai atsiranda apmokestinamųjų pajamų (žr. Teisingumo Teismo 2018 m. spalio 17 d. sprendimo byloje Ryanair, C‑249/17, EU:C:2018:834, 24 p. ir jame nurodytą jurisprudencija). Pakanka, kad apmokestinamasis asmuo iš tikrųjų būtų ketinęs naudoti aptariamas prekes ir (arba) paslaugas ekonominei veiklai, dėl kurios pasinaudojo teise į atskaitą, vykdyti (žr. Teisingumo Teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje ITH Comercial Timişoara, C-734/19, EU:C:2020:919, 37 p. ir jame nurodytą jurisprudenciją).

21. Šiuo aspektu šiame bylos nagrinėjimo etape surinkti objektyvūs duomenys leidžia pagrįstai vertinti, kad įsigydamas ginčo prekes ir paslaugas pareiškėjas veikė kaip apmokestinamasis asmuo, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvą, ir kad naudojant šias prekes bei paslaugas pasigamintą ilgalaikį turtą ketinta naudoti jo apmokestinamoje ekonominėje veikloje (šiuo klausimu, be kita ko, žr. Teisingumo Teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimo byloje Imofloresmira – Investimentos Imobiliários, C‑672/16, EU:C:2018:134, 33 p. ir jame nurodyta jurisprudenciją).

22. Vietos mokesčių administratorius iš esmės ir neneigė pareiškėjo, kaip apmokestinamojo asmens statuso teisės į pirminę ginčo PVM atskaitą atsiradimo momentu; byloje šiuo metu surinkti duomenys nesudaro pagrindo abejoti pareiškėjo ketinimu už įsigytas prekes ir paslaugas sukurtą ilgalaikį nematerialųjį ir materialųjį turtą naudoti vėlesnėje apmokestinamojoje veikloje; nekonstatuota ir iš bylos medžiagos objektyviai nematyti, kad pareiškėjas būtų sukčiavęs arba piktnaudžiavęs teise, kad aptariamos operacijos buvo įtrauktos į sukčiavimą PVM srityje.

Dėl pareigos patikslinti pirminę PVM atskaitą

23. Teisėjų kolegijai kyla abejonių dėl to, ar iš tiesų pareiškėjas nagrinėjamu atveju privalėjo patikslinti minėtas atskaitytas sumas, nepaisant to, jog akcininkas nusprendė jį likviduoti ir pareiškėjas dėl šio sprendimo mokesčių administratoriui pateikė prašymą išregistruoti jį iš PVM mokėtojų registro, kuris (prašymas) buvo tenkintas.

24. Viena vertus, galima iš dalies sutikti, jog apmokestinamojo asmens savininko (akcininko) sprendimas šį asmenį likviduoti ir (ar) apmokestinamojo asmens prašymo išregistruoti jį iš PVM mokėtojų registro iš esmės atliekamas paties apmokestinamojo asmens (su juo susijusių asmenų) valia. Tokie veiksmai objektyviai patvirtina, jog apmokestinamasis asmuo nebeketina tokio, kaip ginčo turto, kurio pirkimo (įsigijimo) PVM buvo atskaitytas, naudoti apmokestinamoje ekonominėje veikloje, kas lyg ir leistų vertinti, jog pasikeitė veiksniai, kuriais remiantis buvo apskaičiuota atskaitytina PVM suma, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 185 straipsnio 1 dalį.

25. Šiuo aspektu pažymėtina, kad PVM direktyvos 184–187 straipsniuose numatytu tikslinimo mechanizmu siekiama glaudžiai ir tiesiogiai susieti teisę į pirkimo PVM atskaitą su atitinkamų prekių ar paslaugų naudojimu apmokestinamiesiems pardavimo sandoriams (Teisingumo Teismo 2020 m. liepos 9 d. sprendimo byloje Finanzamt Bad Neuenahr-Ahrweiler, C‑374/19, EU:C:2020:546, 20 p.). Iš tiesų pagal bendrą PVM sistemą tik prekėms ar paslaugoms, kurias apmokestinamieji asmenys naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams, taikomi pirkimo mokesčiai gali būti atskaitomi (Teisingumo Teismo 2018 m. balandžio 11 d. sprendimo byloje SEB bankas, C‑532/16, EU:C:2018:228, 38 p.). Šiuo aspektu PVM direktyvos 185 straipsnio 1 dalyje nustatytas principas, pagal kurį tikslinimas atliekamas visų pirma tada, kai, pateikus PVM deklaraciją, pasikeičia veiksniai, kuriais remiantis buvo apskaičiuota atskaitytina suma (žr. Teisingumo Teismo 2018 m. gegužės 31 d. sprendimo sujungtose bylose Kollroß ir Wirtl, C‑660/16 ir C‑661/16, EU:C:2018:372, 56 p. ir jame nurodytą jurisprudenciją).

26. Šiais klausimais iš 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje ITH Comercial Timişoara (C-734/19, EU:C:2020:919) 44–46 punktuose pateikto Teisingumo Teismo vertinimo (aprašytą situaciją vertinant atvirkščiai) galima manyti, kad minėtas glaudus ir tiesioginis ryšys, turintis egzistuoti tarp teisės į pirkimo PVM atskaitą ir numatytų apmokestinamųjų sandorių įvykdymo išnyksta tuo atveju, jei apmokestinamasis asmuo nebeketintų naudoti aptariamų prekių ir paslaugų apmokestinamiesiems pardavimo sandoriams vykdyti arba naudotų juos neapmokestinamiesiems sandoriams vykdyti. Todėl yra prielaida teigti, jog tai, kad apmokestinamasis asmuo nebeketina įsigytas prekes ir paslaugas naudoti apmokestinamiesiems sandoriams vykdyti, lemia, kad yra vėlesnis veiksnių, į kuriuos buvo atsižvelgta nustatant PVM atskaitos sumą, pasikeitimas, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 185 straipsnį. Toks vertinimas atitinka ir nacionalinės teisės aktų nuostatas – PVM įstatymo 69 straipsnio 1 dalį.

27. Antra vertus, Teisingumo Teismas jau ne kartą konstatavo, kad teisė į atskaitą iš principo išlieka, be kita ko, net ir tuomet, jei vėliau „<...> dėl nuo apmokestinamojo asmens valios nepriklausančių aplinkybių <...>“ jis nenaudoja prekių ir paslaugų, dėl kurių buvo taikoma atskaita, apmokestinamiesiems sandoriams, t. y. apmokestinamasis asmuo išsaugo teisę į atskaitą nuo to momento, kai ją įgyja, net jei jis dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių negalėjo prekių ar paslaugų, dėl kurių taikyta atskaita, naudoti savo apmokestinamiesiems sandoriams (žr. 2018 m. vasario 28 d. sprendimo byloje Imofloresmira – Investimentos Imobiliários, C‑672/16, EU:C:2018:134, 40 ir 42 p.; taip pat žr. 1998 m. sausio 15 d. sprendimo byloje Ghent Coal Terminal, C‑37/95, EU:C:1998:1, 19 ir 20 p.; 2018 m. spalio 17 d. sprendimo byloje Ryanair, C‑249/17, EU:C:2018:834, 25 p.). Taigi, galima manyti, kad, išskyrus PVM direktyvos 185 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje numatytą atvejį, teisė į pirminę PVM atskaitą išlieka ir pareiga tikslinti neatsiranda, jei prekės ir (ar) paslaugos aptariamoje ekonominėje veikloje nebuvo panaudotos dėl nuo apmokestinamojo asmens valios nepriklausančių aplinkybių.

28. Pareiškėjas savo ruožtu iš esmės nurodo, kad sprendimas likviduoti priimtas atsižvelgiant į didėjančius nuostolius, užsakymų nebuvimą bei akcininkui suabejojus planuotos (ketintos) vykdyti ekonominės veiklos pelningumu. Mokesčių administratorius ir mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos nagrinėjamu atveju iš esmės vertino, kad akcininko sprendimas, „<...> niekaip neįrodytu būdu nustačius, jog vykdoma mokslinė kuriamoji veikla nebus pelninga <...>“, likviduoti pareiškėją ir jo paties prašymas išregistruoti iš mokesčių mokėtojo registro neleidžia pripažinti, jog tenkinama sąlyga, kad turtas apmokestinamoje veikloje nepanaudotas „<...> dėl nuo apmokestinamojo asmens valios nepriklausančių aplinkybių <...>“.

29. Tačiau dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo apmokestinamojo asmens valios, Teisingumo Teismas 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje ITH Comercial Timişoara (C-734/19, EU:C:2020:919) 35 punkte nurodė, kad mokesčių administratorius neturi vertinti, ar pagrįsti motyvai, dėl kurių apmokestinamasis asmuo atsisakė iš pradžių numatytos ekonominės veiklos, nes bendra PVM sistema užtikrina bet kokios ekonominės veiklos apmokestinimo neutralumą, neatsižvelgiant į jos tikslą ar rezultatus, su sąlyga, kad pati ši veikla iš principo apmokestinama PVM.

30. Todėl kyla neaiškumas, kaip turėtų būti nustatinėjama minėta aplinkybė, kad turtas ekonominėje veikloje lieka nepanaudotas „<...> dėl nuo apmokestinamojo asmens valios nepriklausančių aplinkybių <...>“ – ar pakanka tik apmokestinamojo asmens abstraktaus pareiškimo, ir ar apskritai šią aplinkybę būtina vertinti, kai šis turtas nepanaudotas ir niekada nebus panaudotas dėl, kaip yra nagrinėjamu atveju, apmokestinamojo asmens likvidavimo.

31. Pastaruoju aspektu Teisingumo Teismas 2018 m. spalio 17 d. sprendimo byloje Ryanair (C‑249/17, EU:C:2018:834) 25 punkte nurodė, kad „teisė į atskaitą, kai ji atsirado, išlieka, net jei vėliau planuojama ekonominė veikla nebuvo vykdoma ir dėl to nebuvo sudaryta apmokestinamųjų sandorių <...>, arba kai apmokestinamasis asmuo negalėjo naudoti prekių ar paslaugų, dėl kurių atsirado teisė į atskaitą, apmokestinamiesiems sandoriams dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių <...>“. Galima manyti, kad naudodamas loginį operatorių „arba“ Teisingumo teismas išskiria dvi savarankiškas situacijas – pirma, kai ekonominė veikla po atskaitos atsiradimo nebuvo vykdoma ir, antra, kai prekės ir (ar) paslaugos, dėl kurių buvo pasinaudota teise į atskaitą, nebuvo panaudotos ekonominėje veikloje. Aplinkybė, kad prekės ir (ar) paslaugos nebuvo panaudotos „<...> dėl nuo apmokestinamojo asmens nepriklausančių aplinkybių <...>“ minima tik antru atveju, kuris, teisėjų kolegijos nuomone, neapima apmokestinamojo asmens likvidavimo atvejo (pvz. žr. Teisingumo Teismo 1996 m. vasario 29 d. sprendimą byloje INZO, C‑110/94, EU:C:1996:67).

32. Visoms šioms abejonėms ir netikrumams pašalinti, ypač įvertinus nacionalines teisės aktų nuostatas ir mokesčių administratoriaus administracinę praktiką, nagrinėjamu atveju yra tikslinga prašyti Teisingumo Teismo išaiškinti, (1) ar pareiškėjas (ne)privalo patikslinti atskaitytą pirkimo (įsigijimo) PVM už ginčo ilgalaikiam turtui pasigaminti įsigytas prekes ir paslaugas, kai šio turto nebeketinama naudoti apmokestinamoje ekonominėje veikloje nusprendus pareiškėją likviduoti ir, (2) ar šiuo klausimu iš tiesų yra reikšmingos tokio sprendimo likviduoti priėmimo priežastys.

III. 33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra galutinės instancijos teismas administracinėms byloms (Administracinių bylų teisenos įstatymo 21 str.), todėl iškilus Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų aiškinimo klausimui, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, jis privalo kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą (SESV 267 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnis).

34. Šiomis aplinkybėmis, siekiant išsklaidyti kilusias abejones dėl ginčo teisiniams santykiams aktualių Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo bei taikymo, yra tikslinga kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti aptartas Sąjungos taisykles. Atsakymas į šios Nutarties rezoliucinėje dalyje nurodytus klausimus turėtų esminę reikšmę nagrinėjamai bylai, nes sudarytų prielaidas, be kita ko, užtikrinant Sąjungos teisės viršenybę, įvertinti PVM įstatymo nuostatas, numatančias pareigą tikslinti pirminė PVM atskaitą apmokestinamojo asmens likvidavimo atveju bei, atitinkamai, spręsti dėl pareiškėjui tenkančių pareigų atskaitos tikslinimo aspektu.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta pirmiau ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 137 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą klausimu, ar 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 184–187 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad apmokestinamasis asmuo (ne)privalo patikslinti už ilgalaikiam turtui pasigaminti atskaitytas prekių ir paslaugų pirkimo (įsigijimo) pridėtinės vertės mokestį (PVM) sumas, kai šio turto nebeketinama naudoti apmokestinamoje ekonominėje veikloje, nes apmokestinamojo asmens savininkas (akcininkas) nusprendžia jį likviduoti ir šis apmokestinamasis asmuo pateikia prašymą jį išregistruoti iš PVM mokėtojų registro? Ar atsakymui į šį klausimą yra reikšmingos priežastys, dėl kurių nusprendžiama likviduoti apmokestinamąjį asmenį, t. y. tai, kad sprendimas likviduoti šį asmenį priimtas atsižvelgiant į didėjančius nuostolius, užsakymų nebuvimą bei akcininkui suabejojus planuotos (ketintos) vykdyti ekonominės veiklos pelningumu?

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius