2016-06-29 Nr. AB-13685-3-61-3-02519-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1364-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02519-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. K. 2015 m. balandžio 30 d. su skundu (b. l. 1-6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama:

1 ) atnaujinti skundo padavimo terminą;

2) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM) 2015 m. sausio 21 d. sprendimą „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ Nr. 1D-724(11);

3) priteisti iš atsakovo VRM laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 2 784,11 Eur.

Paaiškino, kad VRM sprendimu jai paskirta 823,65 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, taip pat buvo mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas – 360 Lt. 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – Laikinasis įstatymas) Nr. XI-537, kuriam įsigaliojus nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. jai buvo mokama sumažinta valstybinė pareigūno pensija. Pareiškėjos pensijos apskaičiavimui buvo taikomos Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens teisė į nuosavybę. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, apskaičiuojant bei mokant jai paskirtą pareigūno pensiją, 2010-2011 metais buvo taikomas įstatymo 1 priede nustatytas mažinimo koeficientas 0,8. Šis mažinimo koeficientas buvo taikomas ne tik pareigūnų valstybinių pensijų, bet ir kitų pensijų gavėjams.

Neatsižvelgiant į tai, kad 2012 metais šalies ekonominė situacija stabilizavosi, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams pensijų mažinimas buvo pratęstas 2012-2013 metams. 2014 m. gegužės 15 d. Seimas reglamentavo kompensavimo tvarką senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų gavėjams, kuriems pensijos buvo sumažintos 2010-2011 metais, tačiau nenumatė pensijų kompensavimo dirbusiems asmenims ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų gavėjams. Pareiškėja mano, kad jos pensija sumažinta dideliu mastu.

Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnį valstybei kyla pareiga nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą jį garantuoti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendintos. Pareiškėjos manymu, trejų metų termino skundui paduoti ji nepraleido, nes apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2012 m. rugsėjo 2 d., paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą dėl ekonominiu sunkmečiu sumažintų pensijų.

Prašė atsižvelgti į tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokų susigrąžinimo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kadangi įstatymų leidėjas nebuvo sureguliavęs šių ginčo santykių.

Atsakovas VRM, kartu atstovaudamas ir Lietuvos valstybei, atsiliepime į skundą (b. l. 23) nurodė, kad su pareiškėjos skundo reikalavimais nesutinka.

Nurodė, kad pareiškėjos pensija ginčijamu laikotarpiu buvo perskaičiuojama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri atitiko Konstituciją, todėl VRM sprendimas perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 27 d. sprendimu (b. l. 34-38) atmetė pareiškėjos I. K. prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Administracinę bylą dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūno valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. nutraukė. Kitą pareiškėjos I. K. skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsižvelgiant į tai, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją šis įstatymas turėjo būti taikomas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais pakeitimais jo nuostatų galiojimas buvo pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92), darytina išvada, jog šiuo atveju teisės į valstybinę pensiją pažeidimas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., turi būti analizuojamas trimis skirtingais laikotarpiais (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.), kuriais valstybinės pensijos laikiną mažinimą reguliavo skirtinga teisės normų visuma, atitinkamai – skyrėsi ir procesinės prielaidos kreiptis į teismą šiais laikotarpiais.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Remdamasis byloje pateiktos pažymos apie 2010–2013 m. pensijos dydį duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjai I. K. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio. Pareiškėja apie jos teises, kaip teigiama, pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavusi pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareiškėja kreipėsi 2015 m. balandžio 30 d., t. y. praleidusi 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Be to, pagal 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821 nuostatas Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas 2012 metams. Pareiškėja apie jos teises galbūt pažeidžiančius veiksmus laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėn., t. y. gavusi pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėn. Taigi, pareiškėja, į teismą dėl 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos kreipdamasi 2015 m. balandžio 30 d., taip pat praleido 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundą padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Teismas vertino, kad ir pareiškėjos nurodytas argumentas, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti termino kreiptis į teismą praleidimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių. Taigi, šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Analogiški vertinimai pateikti ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei įvertinęs tai, kad į teismą pareiškėja kreipėsi tik 2015 m. balandžio 30 d. ir prašydama atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teismas priėjo išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti prašymą ir atnaujinti pareiškėjai praleistą skundo padavimo terminą dėl reikalavimo priteisti pareigūno valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Atmetus pareiškėjos prašymą atnaujinti skundo dėl reikalavimo priteisti pareigūno valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punktu, administracinė byla šioje dalyje nutraukta.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas toliau pasisakė tik dėl skundo reikalavimų panaikinti atsakovo VRM 2015 m. sausio 21 d. sprendimą „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ Nr. 1D-724(11) ir priteisti iš atsakovo VRM laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Remdamasis bylos rašytiniais įrodymais teismas nustatė, kad VRM 2000 m. sausio 28 d. Išvados dėl pensijos paskyrimo už tarnybą, invalidumą, Nr. 15980 pagrindu pareiškėjai nuo 2000 m. sausio 1 d. neterminuotai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. VRM, vadovaudamasi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai mokėjo sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareiškėja 2014 m. lapkričio 7 d. kreipėsi į VRM su prašymu paaiškinti, kokiu teisiniu pagrindu jai nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2014 m. vasario 1 d. buvo mokama sumažinta pensija ir pateikti pažymą apie neišmokėtos pensijos dydį. Remdamasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėja prašė priimti sprendimą kompensuoti jai visais pagrindais sumažintą pensijos dydį už visą sumažinimo laikotarpį. VRM 2015 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 1D-724(11) nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjai pensija buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, taikant koeficientą 0,8308, apskaičiuotą pagal Įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Taip pat akcentavo, kad nurodytą teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino teisėtu. Remiantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu pensijos perskaičiavimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Konstituciniame Teisme 2013 m. birželio 11 d. priimtas pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai. Nurodyta, kad VRM privalėjo vykdyti šį įstatymą, nepaisydama Vilniaus apygardos administracinio teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą, nes preziumuojama, kad Laikinasis įstatymas atitiko Konstituciją. Įstatymas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo nenumato, todėl VRM neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai pensijos nepriemoką. Prie nurodyto atsakymo pareiškėjai buvo pridėta Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM pažyma apie 2010-2013 m. pensijos dydį, iš kurios turinio matyti, kad pareiškėjai pensija laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo apskaičiuojama ir mokama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamam ginčui aktualiame Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Ši išvada reiškia, jog minėtoje teisės normoje nurodytu mastu laikinai apribodama valstybinių pensijų dydį, valstybė nenukrypo nuo įstatymais prisiimtų įsipareigojimų valstybinių pensijų gavėjams, todėl pareiškėjui paskirtos ir mokamos pareigūnų ir karių pensijos perskaičiavimas, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, buvo teisėtas ir pagrįstas.

VRM, apskaičiuodama pareiškėjai mokėtinos valstybinės pensijos dydį, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai. Aplinkybė, kad pensija pareiškėjai sumažinta dar iki Konstitucinio Teismo nutarimo dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai priėmimo, nepaneigia jos teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą, tačiau nagrinėjamu atveju Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kurios pagrindu pareiškėjai perskaičiuota pensija, Konstitucinio Teismo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį galimas. Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo pratęsimas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsniu 2012-iems ir 2013-iems metams taip pat neprieštarauja Konstitucijai. Tai reiškia, kad pareiškėjos pensija laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama teisėtai. Todėl nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjai pensijos nepriemoką už nurodytą laikotarpį.

Nustačius, kad pareiškėjos pensija laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama teisėtai, teismas priėjo išvadą, kad VRM 2015 m. sausio 21 d. sprendimas Nr. 1D-724(11), kuriuo pareiškėjai atsisakyta išmokėti pensijos nepriemoką, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundo dalis dėl reikalavimų panaikinti atsakovo VRM 2015 m. sausio 21 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo VRM laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį atmesta kaip nepagrįsta.

III. Pareiškėja I. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 40-41), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 27 d. sprendimą panaikinti.

Apeliaciniame skunde nurodė, kad 2014 m. lapkričio 7 d. kreipusis į VRM dėl priklausančios pensijos neišmokėjimo, visą informaciją apie savo gautas pajamas pareiškėja gavo tik 2015 m. sausio 26 d., ir 2015 m. balandžio 28 d. kreipėsi į teismą. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjos nurodytas priežastis ir argumentus dėl kurių ji praleido procesinį terminą ir į tai, kad dėl termino atnaujinimo 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-502-169/2014 yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Teigia, jog teismas, spręsdamas termino atnaujinimo klausimą, turėjo atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pareiškėjos nurodytas aplinkybes, į tai, jog ji elgėsi rūpestingai ir sąžiningai bei į tai, kad išdėstytos aplinkybės kliudė pareiškėjai laiku ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Vertina, kad ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose nurodytų aplinkybių atsisakyti priimti skundą nebuvo.

Atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 47) nurodo, kad su juo nesutinka.

Teigia, kad nėra aišku, kokio ginčo išsprendimo siekia pareiškėja. Klydimas dėl teisinio reguliavimo neaiškumo ir tikėjimasis, kad pensijos sumažinimą valstybė kompensuos be teismo, buvo pateisinami tam tikrą laiką, kurį pareiškėja viršijo. Terminas ginčyti 2013 m. pensijos perskaičiavimą nėra praleistas, tačiau šioje dalyje apeliacinis skundas atmestinas, nes pensijos perskaičiavimas buvo teisėtas (atitiko Laikinojo įstatymo 4 straipsnį ir Konstituciją), o 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusiu Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymu įstatymų leidėjas išreiškė valią kompensuoti tik tas valstybines pensijas, kurios sumažintos dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo (1 str. 1 d., 4 str.). Pareiškėja reikalauja kompensuoti pensijos sumažinimą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjai I. K. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Kaip nustatyta remiantis bylos medžiaga, pareiškėjai 2000 m. sausio 28 d. Ministerijos Išvada dėl pensijos paskyrimo už tarnybą, invalidumą Nr. 15980 nuo 2000 m. sausio 1 d. neterminuotai buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Pareiškėjai paskirtos pensijos dydis 2010 m. – 2013 m. buvo 1 183,65 Lt, tačiau vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pareiškėjai paskirta valstybinė pensija laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuota ir sumažinta. Pareiškėja su 2014 m. lapkričio 7 d. prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą, prašydama paaiškinti, kokiu teisiniu pagrindu jai mokama sumažinta valstybinė pensija ir kompensuoti sumažintą pensijos dalį už visą sumažinimo laikotarpį. Ministerija, atsakydama į pareiškėjos prašymą, 2015 m. sausio 21 d. sprendime Nr. 1D-724(11) nurodė valstybinės pensijos perskaičiavimo teisinį pagrindą, taip pat nurodė, kad išmokėti susidariusios pensijos nepriemokos neturi teisinio pagrindo. Iš pastarojo sprendimo matyti, jog pareiškėjai paskirta valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8308) buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 983,38 Lt.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Taigi, iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Atitinkamai pareiškėjos I. K. teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1d. Ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus 2010-2011 metais sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavusi pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, tačiau į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos pareiškėja kreipėsi tik 2015 m. balandžio 30 d. (pagal pašto spaudą ant voko b. l. 12), t. y. praleidusi 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Pareiškėja taip pat praleido 3 metų terminą reikalavimui dėl 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios pensijos nepriemokos priteisimo, nes vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, o į teismą su reikalavimu dėl šio laikotarpio pensijos nepriemokos, minėta, pareiškėja kreipėsi tik 2015 m. balandžio 30 d.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad ABTĮ prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja I. K. skundą dalyje dėl reikalavimų priteisti per 2010 m. sausio 1d. – 2011 m. gruodžio 31 d. ir 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpius susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Šiuo klausimu reikšminga ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tuo tarpu skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d. nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą administracinėse bylose AS502-1144/2014 ir AS602-1145/2014, bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėja I. K. kreipėsi tik 2015 m. balandžio 30 d. ir prašydama atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Atitinkamai pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos prašymą atnaujinti skundo dėl reikalavimų priteisti pareigūno valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. bei vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 7 punktu, administracinę bylą šioje dalyje nutraukė.

Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo priimti kitokio sprendimo, t. y. vertinti, jog nagrinėjamu atveju prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą dėl aukščiau aptartų reikalavimų turėjo būti patenkintas.

Nors apeliaciniame skunde pareiškėja iš esmės pateikė argumentus tik dėl tos teismo sprendimo dalies, kuria teismas atmetė pareiškėjos prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą ir administracinę bylą dėl reikalavimo priteisti iš Ministerijos pareigūno valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. nutraukė, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi visą bylą, pasisako ir dėl tos sprendimo dalies, kuria kita pareiškėjos skundo dalis atmesta kaip nepagrįsta.

Visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas yra pasisakęs ir dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumo. 2015 m. gegužės 14 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas 2013 metais remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjos valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), nėra pagrindo spręsti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjos teisės, atitinkamai nėra pagrindo taikyti pareiškėjos prašomą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Kartu pastebėtina, jog Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime išaiškinta, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėja, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjos, nėra duomenų, kad pareiškėja buvo diskriminuojama. Atsižvelgus į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Pastebėtina, jog aukščiau aptartas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, kurioje konstatuota, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2016 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1194-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-520/2016; 2016 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-316-552/2016 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinus tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, konstatuotina, jog Ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjai nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Nuo 2014 m. sausio 1 d. pareiškėjos pensija mažinama nebuvo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjos I. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė