2016-11-25 Nr. AB-22338-3-64-3-01152-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1574-822/2016

Teisminio proceso Nr. . 3-64-3-01152-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 8 000 Eur neturtinę žalą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2014 m. spalio 31 d. iki 2015 m. vasario 23 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu, pareiškėjui teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu. Gyvenamosiose kamerose nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, kas labai pakenkė pareiškėjo akims. Kamerose buvo mažai vietos judėti, todėl pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Rūkantys ir nerūkantys asmenys buvo laikomi kartu. Atvykus ar išvykstant etapu, darant asmens apžiūras – tai daroma antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina), esant žemai temperatūrai būdavo verčiamas nusirengti nuogai, daiktus dėti į nešvarias dėžes. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą.

Atsakovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2015 m. vasario 23 d. buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 2,27 kv. m iki 6,07 kv. m. Dėl gyvenamojo ploto normos pareiškėjo teisės pažeistos nebuvo. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas 11 dienų. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negalėjo būti tenkinamas.

Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014 m. gruodžio 16 d. tikrino kamerą Nr. 93 (2015 m. sausio 13 d. patikrinimo aktas Nr. EP–5). Užfiksuotas santykinės oro drėgmės ir oro judėjimo greičio pažeidimas, tačiau oro temperatūra atitiko nustatytas higienos normas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Įsakymas Nr. Nr. V-176) patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas (toliau – ir Higienos normos). Taisyklių 2 punktas nustato: Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar visapusiškai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengtos pagal Higienos normos reikalavimus. Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių TI nebuvo nepagrįstos.

Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Šiaulių TI akcentavo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais, atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš esmės iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje per laikotarpį nuo 2014 m. spalio 31 d. iki 2015 m. vasario 23 d.

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. spalio 31 d. iki 2015 m. vasario 23 d. Šiaulių TI buvo laikomas kameroje Nr. 93 (plotas 18,23 kv. m.). Iš byloje esančios pažymos matyti, kad pareiškėjas tam tikru metu buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, tačiau iš pateiktos pažymos ne visais atvejais galima nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, kameros ploto normos. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Kadangi įrodyti aplinkybes, kada pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, pareiga tenka atsakovui, šios aplinkybės aiškintinos pareiškėjo naudai. Konstatuota, jog 9 dienas pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI, buvo kalinamas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos reikalavimus, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis: pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui tik 9 dienas. Byloje nebuvo nustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai, įvertinus byloje esančią jo asmens sveikatos istoriją, būtent dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI nenustatyti. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2162/2014, 2015 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1050-442/2015 ir kt.)

Teismas konstatavo, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 118), kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas) ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas skunde prašė taikyti gyvenamojo ploto normą, atskaičiavus baldus, europietišką standartą (4 kv. m. minimalią gyvenamojo ploto normą vienam asmeniui), tačiau pirmosios instancijos teismas vis tiek taikė 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto, įskaitant baldus, normą. Pareiškėjas neprašė remtis Lietuvos teise, nes ji prieštarauja EŽTT praktikai.

2. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas neatitiko teisės aktų reikalavimų, t. y. kamerose buvo drėgna, tamsu, trūko oro, atvykus ar išvykstant etapu, darant asmens apžiūras – tai daroma antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina), esant žemai temperatūrai būdavo verčiamas nusirengti nuogai, daiktus dėti į nešvarias dėžes, nepatogumai dėl sanitarinio mazgo.

3. Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentais, kuriais remiantis atmesti jo reikalavimai, mano, kad toks atmetimas yra nemotyvuotas.

4. Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, remiasi EŽTT sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (I t., b. l. 123–125) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2015 m. kovo 17 d. nutartyje Nr. A-492-442/2015 kaip nepagrįstus atmetė apelianto (pareiškėjo) argumentus, kad teisės aktai nustatot didesnį minimalų kameros plotą – 4 kv. m. Tokio reikalavimo neįtvirtina nė vienas pareiškėjo kalinimo metu galiojęs teisės aktas. Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais į,statymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja Įstatymams, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl to, jog jis neprašė taikyti Lietuvos Respublikos teisės yra nevertintinos.

Atsakovas nurodė, kad apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir reiškiamais siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–1355/2010). Teismas ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus apie apelianto laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje aplinkybes ir sąlygas, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir vadovavosi teismų praktika analogiško pobūdžio bylose. Be to, nors apeliantas tvirtina, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizuoja. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Apeliantas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Paminėtų aplinkybių (dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir t.t.) administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, todėl nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2014 m. spalio 31 d. iki 2015 m. vasario 23 d.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais, atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu. Mano, kad teismas nemotyvavo pareiškėjo skunde išdėstytų reikalavimų atmetimo ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su neteisėtais valdžios institucijų veiksmais ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu 2014 m. spalio 31 d. iki 2015 m. vasario 23 d. laikotarpiu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir EŽTT pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė vienam asmeniui tenkančiu minimaliu gyvenamojo ploto norma kalinimo įstaigoje – 4 kv. m, t. y. europietišku standartu, tačiau jis nenurodo, iš kur kildina šį standartą, nepagrindžia jo taikymo šioje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi būtent Įsakyme numatytu teisiniu reguliavimu.

Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atitinkamai, šiuo atveju įrodyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, turi atsakovas. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu 9 dienas, kada pareiškėjas buvo laikomas su dar 6–7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,27 iki 2,60 kv. m, kameros plotas neatitiko minimalių plotui keliamų reikalavimų. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją). Įvertinus nurodytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Tačiau teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad kiti kalinamieji buvo etapuojami į teismus, policijos komisariatus, taigi toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nebuvo stabilus ir ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendro ploto, be to, pareiškėjui buvo suteikiama teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nors šios nurodytos aplinkybės visgi negali visiškai kompensuoti ar paneigti pareiškėjui tekusį mažą asmeninės erdvės plotą ir šios aplinkybės savaime nepaneigia konstatuotų atsakovo neteisėtų veiksmų, bet jos yra svarbios inter alia sprendžiant dėl pareiškėjui sukeltos žalos masto, pobūdžio, daryto pažeidimo intensyvumo (žr. EŽTT 2011 m. spalio 18 d. sprendimą Lautaru prieš Rumuniją, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją).

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu buvo atlikta Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimai, ar kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitiko HN 76:2010 reikalavimus. Patikrinimo metu buvo nustatytas, kad kameroje Nr. 93, kurioje bausmę atliko pareiškėjas yra pažeistos HN 76:2010 reikalavimų VI skyriaus 22 ir 26 punktų ir X skyriaus 62 punkto reikalavimai (I t. b. l. 89–92). Taigi Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose joms keliamų higienos reikalavimų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad rūkantys ir nerūkantys asmenys buvo laikomi kartu. Pareiškėjo argumentai dėl rūkančiųjų laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis nelaikytini pakankamai aiškiais ir detalizuotais, nes pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nenurodė ir apeliaciniame skunde nedetalizavo, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, dėl jo teisių pažeidimo laikant kartu su rūkančiais asmenimis pareiškėjas Šiaulių TI administracijai skundų bei prašymų nepateikė, jis pats pirminės gydytojų apžiūros metu prie žalingų įpročių nurodė, kad yra rūkantis (I t., b. l. 34), todėl šiuos teiginius pirmosios instancijos pagrįstai atmetė kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo. Šiuo aspektu akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ, bylai aktuali įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas priimdamas sprendimą įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas.

Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Teismo sprendimo motyvavimo svarbą taip pat pabrėžia EŽTT, nurodęs, kad teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, pateikė vertinimą dėl kitų neteisėtų veiksmų, kurių konstatavimas ir kitų sąlygų buvimas lemtų deliktinės atsakomybės kilimą, todėl teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, nėra visiškai teisinio ir faktinio pagrindo.

Pareiškėjas iš esmės remiasi abstrakčiu teiginiu, jo visiškai nedetalizuodamas, nenurodydamas, kokios teismo išvados, kuriais aspektais laikytinos nepagrįstomis, neginčija kitų atskirų neteisėtų veiksmų vertinimo. Taigi teismo sprendimas yra motyvuotas ir tai nesudarė pareiškėjui kliūčių pasinaudoti teise į apeliaciją, reiškiant nesutikimą su priimtu teismo sprendimu, siekiant nurodyti, kodėl atitinkamos teismo išvados yra nepagrįstos. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo skundą, administracinės bylos medžiagą, dar kartą pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo išvadų dėl kitų jo nurodytų neteisėtų veiksmų iš esmės plačiau neginčija, manydamas, kad teismas tam tikrus neteisėtus veiksmus galimai vertino netinkamai.

Atitinkamai, teisėjų kolegija kitais aspektais sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir šios argumentacijos papildomai nekartoja (žr. EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją).

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, be kita ko, pažeidimus susijusius su tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamos suvaržymus. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, esant kitiems nurodytiems neteisėtiems veiksmams, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad tokia išvada daroma atsižvelgus į tai, jog šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į EŽTT praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi. Atitinkamai, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes vertintina, kad šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, esant kitiems neteisėtiems veiksmams, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Teisėjų kolegija taip pat sutinka su tuo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos ir nustatyti neteisėti veiksmai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jo kalinimas buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu ir plačiau šiuo aspektu nepasisako (žr. EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją).

Kiek tai susiję su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, dėl pareiškėjui priteistos žalos dydžio, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal šioje teismo nutartyje nurodytą subsidiarumo doktriną pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Pagal minėtą subsidiarumo doktriną, pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi, pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą. Nurodyti išaiškinimai, be kita ko, lemia, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui formos, atsižvelgė į dalį pirmiau minėtų kriterijų pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, atmetė. Tačiau manytina, kad pažeistos pareiškėjo teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas pripažinimas nėra tinkama satisfakcija šiuo atveju ir ji patirtos žalos nekompensuoja, todėl atitinkamai ji keistina.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, tai, kad ši nurodyta ploto norma pažeista nežymiai, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 80 Eur.

Nagrinėjamu atveju nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde (I t., b. l. 2–6), nei prašyme, kuriuo tikslino savo reikalavimą (I t., b. l. 102), nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Priteisiant žalą atsižvelgtina ir į pareiškėjo sveikatos būklę ginčui aktualiu metu. Pareiškėjas nurodo, kad nuo netinkamo apšvietimo prastėja regėjimas, tačiau byloje nėra duomenų, kad būtent dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai. Be to, nėra pagrindo teigti, kad dėl pareiškėjo psichologinės būklės jis galėjo jautriau reaguoti į konstatuotus neteisėtus veiksmus. Tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir pateiktame apeliaciniame skunde, neakcentavo savo psichologinės būsenos, sveikatos sutrikimų, leidžiančių vertinti, kad jis galėjo jautriau reaguoti į byloje konstatuotus atliktus neteisėtus veiksmus, nes būtent pareiškėjas yra tas subjektas, kuris nurodomą žalą išgyvena.

Padidinti pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo sumą nesudaro pagrindo ir tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją. Šiuo aspektu pažymėtina, jog nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo atžvilgiu buvo nustatytas minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimas ir yra vertinama būtent konkreti pareiškėjo situacija, jo patirti nurodomi išgyvenimai. Be to, kaip jau buvo minėta, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečių individualią situaciją, neteisėtų veiksmų buvimą, konkrečius asmens patirtus išgyvenimus ir EŽTT neformuoja, nepateikia jokių bendrų ir fiksuotų sumų kriterijų, kuriais turėtų privalomai vadovautis Konvencijos valstybių nacionaliniai teismai. Atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus darytina išvada, kad šis pareiškėjo įvardinamas EŽTT sprendimas savaime nagrinėjamu atveju nėra aktualus ir nėra pagrindo juo besąlygiškai remtis sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 80 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip: „Priteisti pareiškėjui A. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 80 Eur (aštuoniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti ”.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė