2013-06-10 Nr. AB-2370-3-61-3-02268-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1086/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02268-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Virgilijaus Valančiaus ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja L. K. 2012 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2012 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 1D-5424 (11); 2) įpareigoti atsakovą mokėti jai 1482,39 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją; 3) priteisti iš atsakovo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį (po 273,39 Lt kas mėnesį).

Skunde (b. l. 1-3, 11-12) pareiškėja paaiškino, kad atsakovas, taikydamas 2009 m. gruodžio 9 d. priimto Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažino jai paskirtą valstybinę pensiją iki 1 209,48 Lt. 2012 m. liepos 30 d. ji kreipėsi į atsakovą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies grąžinimo. Pensiją mokanti institucija 2012 m. rugpjūčio 9 d. raštu informavo, kad visa paskirtoji pensija (1 482,39 Lt) nebus mokama ir nepriemoką atsisakė grąžinti. Pareiškėjos nuomone, valstybė, nustačiusi tokį teisinį reguliavimą, kai asmenys, atitinkantys nustatytas sąlygas, įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir mokėti. Valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 18) atsakovas paaiškino, kad pareigūnų ir karių valstybinę pensiją moka vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu bei Laikinuoju įstatymu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), o Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos perskaičiuojant pareiškėjai paskirtą valstybinę pensiją šiuo atveju nebuvo taikomos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjos L. K. skundą atmetė (b. l. 45-47).

Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavo, jog valstybinės pensijos sumažinimas iki 20 procentų nėra laikytinas mažinimu dideliu mastu, todėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Šis nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Pareiškėja nagrinėjamoje byloje reiškia reikalavimus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatas. Nustatyta, kad pareiškėjai paskirtos pensijos dydis buvo sumažintas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Nors Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje nustatytas laikinas šio įstatymo galiojimas, tačiau juo nebuvo nustatytas mechanizmas, pagal kurį būtų kompensuojami dėl gaunamų pensijų sumažinimo patirti praradimai jas gaunantiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, nėra pagrindo priteisti pareiškėjai susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką bei panaikinti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais priimtą Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 1D-5424 (11).

III. Pareiškėja L. K. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas (b. l. 49-51) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas. Asmenys, kuriems buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, turi teisę į tokio dydžio išmokas, kokios buvo paskirtos ir mokamos.

2. Teismas nevertino atsakomybės, nustatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271, 6.263, 6.247 ir 6.249 straipsniuose, nes dėl neatsargių valstybės veiksmų pareiškėja patyrė nuostolių, kurių dydis lygus negautoms pajamoms.

3. Valstybė iki šiol nepriėmė sprendimo dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsniu sumažintų išmokų kompensavimo.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 57).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo teisinių santykių.

Nustatyta, kad pareiškėjai L. K. nuo 2010 m. sausio 1 d. neterminuotai paskirta 1 122,39 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu (360,00 Lt) sudarė 1 482,39 Lt, buvo perskaičiuota vadovaujantis 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, t. y. padauginta iš koeficiento, nustatyto pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Taikant šį socialinių išmokų perskaičiavimo būdą pareiškėjos gaunama valstybinė pensija sumažėjo 272,91 Lt (1 482,39 Lt – 1 209,48 Lt; b. l. 20, 37-38). Manydama, kad laikinai sumažindama paskirtas socialines išmokas valstybė nukrypo nuo įstatymu prisiimtų įsipareigojimų valstybinių pensijų gavėjams, pareiškėja 2012 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į administracinį teismą, prašydama pašalinti nuo 2010 m. sausio 1 d. trunkantį jos turtinės teisės pažeidimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjos valstybinės pensijos neigiamas pokytis (18,41 proc.) neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos L. K. teisės, todėl nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjos pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti per 2010–2012 laikotarpį susidariusią nepriemoką. Be to, Konstituciniam Teismui pripažinus, kad įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatydamas socialinių išmokų mažinimo mechanizmą siekė teisėto tikslo ir paisė iš teisinės valstybės kylančio proporcingumo principo reikalavimų, neatsiranda ir valstybės viešosios atsakomybės sąlygos.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjos L. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Virgilijus Valančius

Dalia Višinskienė