2021-09-22 Nr. AB-19463-3-61-3-03072-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-58-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03072-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ryčio Krasausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. L. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1856-602/2020 pagal pareiškėjos V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. L. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. L. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. 68-91 (toliau – ir VMI sprendimas) bei Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2018 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. (36.9) FR0682-190 (toliau – ir Panevėžio AVMI sprendimas).

2. Pareiškėja nurodė, kad Panevėžio AVMI 2018 m. balandžio 6 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (42.72) FR0680-142 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kurį patvirtino 2018 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. (36.9) FR0682-190 ir nurodė sumokėti papildomai apskaičiuoto 16 147,18 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 5 733,40 Eur GPM delspinigių ir 4 844 Eur GPM baudą.

3. Pareiškėja manė, kad buvo apmokestinta GPM neįvertinus visumos aplinkybių, kurioms esant pareiškėjos pajamos neturėjo būti apmokestintos. Panevėžio AVMI Patikrinimo akte nurodė, kad 2012 metais pareiškėja gavo 304 132 Lt pajamų bei patyrė 127 547 Lt išlaidų. Tačiau liko neapskaitytos neapmokestintinos šios su paveldėjimu ir pareiškėjos vyro žūtimi susijusios pajamos: 7 320 Lt pašalpa mirus darbuotojui (akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Swedbank“ (toliau – ir Swedbank) 2012 m. sausio 23 d. mokėjimo nurodymas Nr. 236); 52 076,62 Lt R. L. turėtos lėšos banke (Swedbank 2012 m. vasario 14 d. raštas Nr. RLR-SPAMKT-459), kurias pareiškėja paveldėjo ir įnešė į savo sąskaitą; 400 Lt pašalpa (Swedbank 2012 m. kovo 30 d. mokėjimo nurodymas Nr. 133-42); 1 590 Lt išmoka už autoįvykyje, kuriame žuvo R. L., sudaužytą automobilį (Swedbank 2012 m. birželio 19 d. mokėjimo nurodymas Nr. 551819); 10 210 Lt išmoka už minėto automobilio draudimą (Swedbank 2012 m. birželio 11 d. mokėjimo nurodymas Nr. 5505910); 1 246,25 Lt išmoka po vyro mirties (Swedbank 2012 m. sausio 11 d. mokėjimo nurodymas Nr. NM1); 18 775,52 Lt lėšų, kurių ½ paveldėjo pareiškėja, likutis 2012 m. kovo 5 dienai akcinėje bendrovėje (toliau – ir AB) „Citadele“ bankas (banko Citadelė 2012 m. kovo 5 d. raštas Nr. MB7.6/305). Panevėžio AVMI aukščiau nurodytų pareiškėjos pajamų nenurodė, neapskaitė ir nepriskyrė prie pareiškėjos 2012 metais gautų pajamų.

4. Pareiškėja nurodė, jog su savo motina A. S. lygiomis teisėmis disponavo ir tvarkė indėlio sąskaitą banke AB „Citadele“. Ir Panevėžio AVMI, ir VMI kritiškai vertino pareiškėjos motinos indėlį į šios sąskaitos papildymą piniginėmis lėšomis, ignoravo A. S. pajamas, pagrindžiančias santaupas 1997 m. vasario 4 d. pardavus savo namų valdą už 72 300 000 rublius. Pareiškėja manė, kad vertinant galimybes teisėtomis priemonėmis įsigyti turtą (šiuo atveju pinigines lėšas), nebuvo atsižvelgta ne tik į pačios pareiškėjos, bet ir jos šeimos narių pajamas, turtinę padėtį ir galimybes sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą, o ne vien tik pasirinktą laikotarpį.

5. Pareiškėjos apmokestinimas 2014 metais papildomu GPM nuo 312 928 Lt sumos buvo siejamas su pajamomis, kurias pareiškėja gavo pagal 2014 m. lapkričio 23 d. paskolos sutartį. VMI nepagrįstai kritiškai vertino visumą žemiau nurodytų faktinių aplinkybių. Pagal 2014 m. gruodžio 2 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtintą Vilniaus miesto 14-jo notarų biuro notaro D. B., pareiškėja iš V. S. nupirko žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). Ši pirkimo–pardavimo sutartis nedelsiant buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre (paviešinta).

Todėl suinteresuoti asmenys pagal kompetenciją galėjo pasidomėti ir išsiaiškinti, iš kokių finansavimo šaltinių pareiškėja minėtus žemės sklypus įsigijo. Pagrindinė minėtų žemės sklypų pirkimo kainos dalis – 360 000 Lt – buvo sumokėta panaudojus pinigus, gautus pagal 2014 m. lapkričio 23 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp paskolos davėjos V. A. ir paskolos gavėjos – pareiškėjos. Sandorio sudarymo metu galiojantys įstatymai imperatyviai nenumatė sandorio šalių pareigos tokio pobūdžio sandorius privalomai sudaryti notarine forma.

Pareiškėja pažymėjo, kad sudarius paskolos sutartį ji raštu patvirtino 2014 m. lapkričio 23 d. gavusi iš paskolos davėjos 360 000 Lt. Sutartinių teisinių santykių, susijusių su minėta paskolos sutartimi, tęsimą patvirtina ir 2016 m. liepos 12 d. sandorio šalių susitarimas dėl paskolos sutarties pakeitimo. Paskolos davėjai nereikėjo išgryninti paskolai skirtų savo lėšų, nes jas ji turėjo ne banko sąskaitoje. Dėl to, kad pinigines lėšas, skirtas paskolos suteikimui, kredito davėja galėjo turėti ir turėjo, mokesčių administratoriui abejonių nekilo, nes kredito davėja šias lėšas yra deklaravusi kaip teisėtai įsigytas pardavus savo turtą.

Paskolos davėja apskritai laikė, kad jos atžvilgiu remtis liudytojų parodymais yra netikslinga, nes jai pakanka įrodymo, jog raštu paskolos gavėja patvirtino apie paskolos gavimą ir įsipareigojo šią paskolą grąžinti. Kadangi pareiškėjai tenka prievolė teikti papildomus įrodymus, pareiškėja prašė apklausti kaip liudytojus V. A. ir M. Ž., kurie žino apie paskolos sutarties sudarymo aplinkybes ir apie paskolos suteikimo faktą. Paskolos davėjos vyras V. A. buvo pareiškėjos pusbrolis. A. ir L. šeimos bičiuliavosi, dažnai lankydavosi vieni pas kitus.

V. A. mirė (duomenys neskelbtini). Netrukus, t. y. (duomenys neskelbtini), mirė (žuvo) ir pareiškėjos vyras R. L.. Šios netektys dar labiau suartino V. A. ir pareiškėją. V. A. pareiškėjai užsiminė, jog yra paskolinusi pinigų V. S. žemės sklypų, esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), ir parduodamų priverstinai per antstolį, įsigijimui. Šie sklypai yra prestižinėje Vilniaus vietovėje ir ateityje gali turėti didžiulę paklausą. Tačiau V. S. planuoja juos kuo skubiau parduoti dėl atsiradusių finansinių sunkumų, todėl būtų tikslinga juos įsigyti, nes tai būtų gera investicija.

Pati V. A. neketino sklypų pirkti, todėl patarė juos pirkti pareiškėjai. Kadangi pareiškėja neturėjo tam lėšų, V. A. sutiko jų paskolinti pareiškėjai. 2014 m. lapkričio 23 d. pareiškėja nuvyko pas V. A., į jos namus adresu (duomenys neskelbtini), paskolos sutarties sudarymo ir paskolos gavimo tikslu. Grįžti atgal į Panevėžį su tokia pinigų suma ir juos vėliau vežti į Vilnių, siekiant pinigus perduoti žemės sklypų pardavėjui, buvo nesaugu. Todėl pareiškėjai šių problemų sprendime sutiko padėti M. Ž., tuo metu gyvenęs (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas: (duomenys neskelbtini)).

6. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad jos mokestinis patikrinimas už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. buvo baigtas 2018 m. balandžio 6 d. Paprastai užsitęsęs mokėtojui nepalankių išvadų priėmimas didina mokesčių mokėtojo finansinę naštą ir apsunkina jo galimybę surinkti įrodymus, būtinus mokesčių mokėtojo atsikirtimams paremti. Pareiškėja prašė atsižvelgti ir į tai, jog 2012 m. sausio 22 d. žuvus jos sutuoktiniui, tiek jo žūtis, tiek jo žūties aplinkybės sukėlė jai išgyvenimus ir ilgalaikius sutrikimus, sutrukdžiusius laiku paruošti ir surinkti tinkamus įrodymus, pagrindžiančius tai, jog jos turėtos pajamos neturi būti apmokestintos gyventojų pajamų mokesčiu.

7. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad Panevėžio AVMI atliko pareiškėjos GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. ir Patikrinimo akte nustatė, kad pareiškėjos 2012 ir 2014 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas. Nustatyta, kad pareiškėjos pajamas viršijančios išlaidos 2012 m. (63 544 Lt) susidarė dėl 2012 m. liepos 4 d. į banko sąskaitą įneštų 136 000 Lt grynųjų. Pareiškėjos pajamas viršijančios išlaidos 2014 m. (312 928 Lt) susidarė įsigijus žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini) už 363 000 Lt grynųjų. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjos pajamos (pašalpa mirus darbuotojui, sutuoktinio paveldėtos lėšos, išmoka už sudaužytą automobilį ir kt.) patikrinimo metu, priešingai nei teigia pareiškėja, buvo įvertintos.

9. VMI pažymėjo, kad Panevėžio AVMI atliko pareiškėjos motinos A. S. operatyvų patikrinimą, kurio metu pagal 2004–2012 m. pajamų–išlaidų analizę apskaičiavo galimą A. S. piniginių lėšų likutį 2012 m. gruodžio 31 d. ne banke – 60 522 Lt. Jai nepateikus Vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos, kurioje būtų deklaravusi visas didesnes kaip 50 000 Lt lėšas, 2003 m. gruodžio 31 d. turėtas bankuose ir ne bankuose, patikrinimo metu Panevėžio AVMI laikė, kad 2003 m. gruodžio 31 d. ne banke ji galėjo turėti 50 000 Lt santaupų. Panevėžio AVMI nustatė, kad pateikta 1997 m. namo pirkimo–pardavimo sutartis neįrodo, kad 2003 m. gruodžio 31 d. A. S. turėjo daugiau nei 50 000 Lt ne banke. Ši sutartis nepatvirtina, kada ir kokiu santykiu Rusijos rubliai buvo iškeisti į litus, nepatvirtina kokias pinigines lėšas A. S. atsivežė į Lietuvą, be to, ji nedeklaravo Vienkartinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje, kad 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo daugiau nei 50 000 Lt ne banke. Todėl Panevėžio AVMI patikrinimo metu pagrįstai konstatavo, kad 2012 m. liepos 4 d. į savo ir pareiškėjos sąskaitą banke AB „Citadele“ A. S. galėjo įnešti ne daugiau nei 60 522 Lt.

10. VMI pažymėjo, kad V. A. operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, jog 2014 m. lapkričio 23 d. paskolos sutartis sudaryta paprasta rašytine forma, notariškai nepatvirtinta, paskolos grąžinimas neužtikrintas laidavimu, turto įkeitimu ar kitais būdais, nenustatyta objektyviais duomenimis patvirtintų aplinkybių, kad lėšos realiai buvo perduotos pareiškėjai. Nuo 2012 metų nuolatiniai Lietuvos gyventojai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 421 straipsniu ir 2012 m. spalio 11 d. VMI viršininko įsakymu Nr. VA-92 patvirtintomis Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, jos papildomo lapo PRC907P formos užpildymo ir pateikimo taisyklėmis (toliau- ir Pranešimo pateikimo taisyklės), privalo teikti informaciją apie 2012 ir vėlesniais metais sudarytus sandorius, kurie atitinka MAĮ 421 straipsnyje numatytas sąlygas, pateikdami formą PRC907 „Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimas apie sudarytus sandorius“. Pareiškėja mokesčių administratoriui nėra pateikusi nei pranešimo apie sandorį, nei deklaracijos apie gautas pajamas.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjos V. L. skundą atmetė.

12. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog 2018 m. balandžio 6 d. Panevėžio AVMI surašė Patikrinimo aktą, kuriuo pareiškėjai papildomai apskaičiavo mokėtiną 16 147,18 Eur GPM. Panevėžio AVMI sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir juo papildomai apskaičiuotą 16 147,18 Eur GPM, patvirtino 5 733,40 Eur GPM delspinigius ir paskyrė 4 844 Eur GPM baudą. VMI sprendimu patvirtino Panevėžio AVMI sprendimą.

13. Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjos mokestinis patikrinimas atliktas vadovaujantis 2017 m. gruodžio 13 d. atlikto mokestinio tyrimo duomenimis ir jo metu surinkta informacija, mokestinio patikrinimo metu surinktais duomenimis, kitų asmenų (V. A. ir A. S.) operatyviais patikrinimais ir paaiškinimais. Mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjos šeimos pajamų ir išlaidų analizę, įvertinęs pareiškėjos deklaruotas santaupas (50 000 Lt) 2011 m. gruodžio 31 dienai (tikrinamo laikotarpio pradžiai) ir A. S. 60 522 Lt įnašą, nustatė, kad 2012 metais pareiškėjos patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 63 544 Lt ir 2014 metų išlaidos viršijo pajamas 312 928 Lt. Ginčo dėl pareiškėjos pajamų–išlaidų balanso už tikrintus 2013, 2015 ir 2016 metus tarp proceso šalių nebuvo.

14. Patikrinimo akte, be kita ko, konstatuota, kad 2012 metais pareiškėja gavo 304 132 Lt pajamų bei patyrė 127 547 Lt išlaidų. 2012 m. gruodžio 31 d. piniginių lėšų likutis bankuose – 384 610 Lt. Iš šių duomenų, kurių turinio pareiškėja iš esmės neginčijo, VMI padarė išvadą, kad 2012 metais pareiškėjos pajamos už išlaidas buvo mažesnės 63 544 Lt. Mokesčių administratorius taip pat nustatė, kad 2014 metais pareiškėja gavo 38 864 Lt pajamų bei patyrė 413 245 Lt išlaidų. 2014 m. gruodžio 31 d. piniginių lėšų likutis bankuose – 142 492 Lt. Argumentų dėl šių duomenų turinio paneigimo pareiškėja taip pat neteikė. Šių duomenų pagrindu VMI nustatė, kad 2014 metais pareiškėjos išlaidos pajamas viršijo 312 928 Lt.

15. Teismas pažymėjo, kad iš esmės ginčas tarp proceso šalių kilęs dėl 2014 m. lapkričio 23 d. paskolos sutarties ir 136 000 Lt piniginio įnašo 2012 metais vertinimo.

16. Dėl 136 000 Lt įnašo 2012 metais teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius atliko A. S. operatyvų patikrinimą ir 2018 m. kovo 26 d. surašė ataskaitą Nr. FR0760-1568 ir 2018 m. kovo 26 d. operatyvaus patikrinimo pažymą Nr. (42.60)FR1042-1474, kuriose konstatavo, kad A. S. neturėjo finansinių galimybių papildyti banko sąskaitą 136 000 Lt suma. VMI operatyvaus patikrinimo metu nustatė, kad A. S. 2003 m. gruodžio 31 d. galėjo turėti ne daugiau nei 50 000 Lt – tai patvirtino aplinkybė, jog ji nėra pateikusi Vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos. Tokia mokesčių administratoriaus išvada visiškai atitiko Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, įtvirtinančio nuolatinio Lietuvos gyventojo imperatyvią pareigą deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turimą turtą, be kita ko, ir pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ir kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 Lt, bei to paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatos, jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka (iki 2005 m. gegužės 1 d.) turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai, aiškinimo ir taikymo taisykles. Be to, priešingai nei pareiškėja teigė skunde teismui, nagrinėjamu atveju buvo tiriama pareiškėjos ir A. S. pajamos, turtinė padėtis ir galimybės sukaupti turtą ne tik per tikrintą laikotarpį, tačiau nuo pat 2004 metų, kurių pradžiai nustatytas A. S. turimų lėšų likutis 50 000 Lt. Teismas konstatavo, kad Mokesčių administratorius, įvertinęs objektyvius duomenis apie A. S. pajamas, gaunant senatvės pensiją, palūkanas už indėlį banke, nekilnojamojo turto ir automobilio pardavimo pajamas, taip pat vartojimo išlaidas, išlaidas nekilnojamojo turto ir automobilio įsigijimui bei aplinkybes, jog A. S. į savo vardu turimą banko sąskaitą 2012 metais įnešė grynais 69 200 Lt, padarė pagrįstą išvadą, kad A. S. neturėjo finansinių galimybių 2012 metais įnešti 136 000 Lt į kartu su pareiškėja naudojamą banko sąskaitą.

17. Dėl 2014 m. lapkričio 23 d. paskolos sutarties teismas pažymėjo, kad pareiškėja, grįsdama savo pajamas per 2014 metus, mokesčių administratoriui pateikė 2014 m. lapkričio 23 d. paskolos sutartį, pasirašytą tarp pareiškėjos ir V. A., pagal kurią pareiškėja iš V. A. pasiskolino 360 000 Lt grynaisiais pinigais, o pareiškėja įsipareigojo paskolą grąžinti sutartyje numatytomis sąlygomis (1,5 proc. palūkanos mokamos grynaisiais arba į banko sąskaitą kartu su grąžinama paskola) ir terminais (iki 2026 m. gruodžio 31 d.).

18. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius šios sutarties nevertino, kaip tinkamos pagrįsti pareiškėjos pajamas, motyvuodamas tuo, kad neįrodytas realus piniginių lėšų perdavimas bei vadovaudamasis MAĮ 421 straipsnio nuostatomis.

19. Teismas, vertindamas V. A. galimybes paskolinti tokią sumą, atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju buvo atliktas V. A. operatyvus patikrinimas ir 2018 m. kovo 30 d. surašyta ataskaita Nr. FR0760-1673 ir 2018 m. kovo 29 d. operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (42.60)FR1042-1569, kuriose mokesčių administratorius nustatė, kad V. A. turimas lėšas grindžia pajamomis iš 2004 m. rugpjūčio 16 d. žemės sklypo pardavimo. Operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, kad pagal šį sandorį pinigai (5 312 500 Lt) pirkėjo buvo pervesti į V. A. sutuoktinio V. A. banko sąskaitą AB „Parex“ banke (2004 m. rugsėjo 28 d.). Taip pat nustatyta, kad V. A. per tikrintą laikotarpį (2012–2013 metais) patyrė 1 539 200 Lt išlaidų (įgytas nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), automobilis, vartojimo išlaidos).

20. Teismo vertinimu, nors operatyvaus patikrinimo metu nebuvo paneigta V. A. galimybė disponuoti 360 000 Lt grynųjų pinigų suma, tačiau, nagrinėjamų aplinkybių kontekste teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs, kad pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų išrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas, pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas, mokesčių mokėtojas prisiima visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėti naštos. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie realų lėšų (360 000 Lt) perdavimą pareiškėjai. Sandorio, sudaryto tarp fizinių asmenų, turinys, kuriame nėra numatytos jokios jo įvykdymo užtikrinimo priemonės, vertintas kaip ypatingai rizikingas ir nepateisinamas elementaria ekonomine logika. Toks finansiškai ypač rizikingas ir nerūpestingas abiejų sandorio šalių elgesys tik sustiprino abejones ginčo sandorio realumu. Todėl teismas darė išvadą, kad paskolos sutartis buvo surašyta formaliai, realiai nesiekiant sukurti paskolos teisinių santykių, o tam, kad pareiškėja galėtų gautomis pajamomis pagrįsti patirtas išlaidas. Formaliai įformindama šią sutartį, pareiškėja siekė pagrindinio tikslo – mokestinės naudos – nemokėti GPM įmokų nuo pajamų, gautų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių.

21. Teismas pažymėjo, kad MAĮ 421 straipsnio nuostatų pagrindu VMI nepripažino pareiškėjos pateiktos 2014 m. lapkričio 23 d. paskolos sutarties. Vadovaudamasis MAĮ 421 straipsnio nuostatomis, teismas nurodė, kad pareiškėja turėjo pareigą deklaruoti su V. A. pasirašytą sandorį, tačiau to nepadarė. Pareiškėja paskolos ne tik nedeklaravo laiku, t. y. iki 2015 m. gegužės 1 d., bet ir iki pat prasidedant mokestiniam patikrinimui (MAĮ 421 str. 3 d.). Teismo vertinimu, šios aplinkybės buvo reikšmingos MAĮ 421 straipsnio 3 dalies taikymo prasme, nes joje nustatyta, kad centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos nepateikus, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai. Taigi, vien ši byloje nustatyta faktinė aplinkybė, t. y. sandorio nedeklaravimas, buvo pagrindas mokesčių administratoriui sandorio, sudaryto tarp pareiškėjos ir V. A., nevertinti kaip pareiškėjos pajamų šaltinio.

22. Atsižvelgdamas į byloje surinktus duomenis, remdamasis anksčiau šiame teismo sprendime išdėstytais motyvais, teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstas, o skundžiamus mokesčių administratoriaus sprendimus paliko galioti.

III. 23. Pareiškėja V. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašė įtraukti į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu A. S. ir apklausti šiuos liudytojus: V. A. ir M. Ž.. Apeliacinį skundą pareiškėja grindė šiais argumentais:

23.1. Dėl 136 000 Lt įnašo 2012 metais pareiškėja pažymėjo, jog skunde nurodė, kad disponavo su savo motina A. S. lėšomis lygiomis teisėmis, o ne lygiomis dalimis, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas. Disponavimas lygiomis teisėmis reiškia, kad kiekviena iš sąskaitos tvarkytojų turėjo teisę paimti tiek dalį, tiek visą indėlį. Atsakovas taip pat nepagrįstai sąskaitoje buvusią sumą padalijo į dvi dalis, nors A. S. įrodinėjo, kad lėšos priklausė jai, tik dėl garbingo amžiaus ji su dukra susitarė lėšas tvarkyti bendrai. Pareiškėjos atstovas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, prašė įtraukti A. S. trečiuoju suinteresuotu asmeniu arba apklausti kaip liudytoją, tačiau teismas prašymus nepagrįstai atmetė. Atmetęs minėtus prašymus, teismas vėliau padarė išvadą, kad A. S. neturėjo finansinių galimybių 2012 metais įnešti 136 000 Lt į kartu su pareiškėja naudojamą banko sąskaitą.

23.2. Dėl 2014 m. lapkričio 23 d. paskolos sutarties pareiškėja pažymėjo, kad pagal 2014 m. gruodžio 2 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtintą notaro, pareiškėja iš V. S. nupirko žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini). Ši pirkimo–pardavimo sutartis nedelsiant buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Pagrindinė minėtų žemės sklypų pirkimo kainos dalis – 360 000 Lt – buvo sumokėta panaudojus pinigus, gautus pagal 2014 m. lapkričio 23 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp paskolos davėjos V. A. ir paskolos gavėjos – pareiškėjos. Sandorio sudarymo metu galiojantys įstatymai imperatyviai nenumatė sandorio šalių pareigos tokio pobūdžio sandorius privalomai sudaryti notarine forma (negaliojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.871 str. 4 d.). Teismas nepagrįstai laikė, kad nėra objektyvių duomenų apie realų lėšų perdavimą pareiškėjai. Jeigu teismui kilo abejonių, jis galėjo apklausti paskolos davėją kaip liudytoją, tačiau tą daryti atsisakė. Apeliantė pabrėžė, jog niekas nedraudžia suteikti (imti) paskolas, neužtikrintas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis. Tokių priemonių nebuvimas nereiškia, jog paskola yra fiktyvi, reikia vertinti konkrečias faktines aplinkybes. Paskolos sandoris buvo grindžiamas šalių tarpusavio pasitikėjimu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo apklausti kaip liudytojus V. A. ir M. Ž., kurie žinojo paskolos sutarties sudarymo aplinkybes.

23.3. Pareiškėja 2020 m. rugsėjo 18 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl rašytinių įrodymų prijungimo prie bylos ir prašė prijungti prie bylos 2020 m. gegužės 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pareiškėjos 2020 m. gegužės ir 2020 m. gegužės 26 d. mokėjimo nurodymų kopijas, V. A. 2020 m. rugsėjo 17 d. pakvitavimą.

24. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. VMI nurodė, kad:

24.1. VMI atliko A. S. operatyvų patikrinimą, kurio metu pagal 2004–2012 m. pajamų–išlaidų analizę apskaičiavo galimą A. S. piniginių lėšų likutį 2012 m. gruodžio 31 d. ne banke – 60 522 Lt. Jai nepateikus Vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos, kurioje būtų deklaravusi visas didesnes kaip 50 000 Lt lėšas, laikyta, kad 2003 m. gruodžio 31 d. ne banke ji galėjo turėti 50 000 Lt santaupų. Nustatyta, kad pateikta 1997 m. namo pirkimo–pardavimo sutartis neįrodo, kad 2003 m. gruodžio 31 d. A. S. turėjo daugiau nei 50 000 Lt ne banke, nes sutartis nepatvirtina, kada ir kokiu santykiu Rusijos rubliai buvo iškeisti į litus, nepatvirtina kokias pinigines lėšas A. S. atsivežė į Lietuvą, be to, ji nedeklaravo Vienkartinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje, kad 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo daugiau nei 50 000 Lt ne banke (Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 str. 1 d. 1 p.). Todėl patikrinimo metu pagrįstai konstatuota, kad 2012 m. liepos 4 d. į savo ir pareiškėjos sąskaitą AB „Citadele“ banke A. S. galėjo įnešti ne daugiau nei 60 522 Lt. Atsakovo nuomone, analizuojamu atveju, sąvokos „lygiomis dalimis disponavo“ ir „lygiomis teisėmis disponavo“ yra tapačios, todėl teismas pagrįstai šias sąvokas naudojo.

24.2. Dėl 2014 m. lapkričio 23 d. paskolos sutarties atsakovas pažymėjo, kad V. A. operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, kad 2014 m. lapkričio 23 d. paskolos sutartis sudaryta paprasta rašytine forma, notariškai nepatvirtinta, paskolos grąžinimas neužtikrintas laidavimu, turto įkeitimu ar kitais būdais, nenustatyta objektyviais duomenimis patvirtintų aplinkybių, kad lėšos realiai buvo perduotos pareiškėjai. Nuo 2012 metų. nuolatiniai Lietuvos gyventojai, vadovaudamiesi MAĮ 421 straipsniu ir Pranešimo pateikimo taisyklėmis privalo teikti informaciją apie 2012 ir vėlesniais metais sudarytus sandorius, kurie atitinka MAĮ 421 straipsnyje numatytas sąlygas. Vadovaudamasis MAĮ 421 straipsniu ir tuo, kad neįrodytas realus pinigų perdavimo faktas, atsakovas neatsižvelgė į pareiškėjos pateiktą 360 000 Lt paskolos iš V. A. sutartį ir nevertino šios paskolintos pinigų sumos.

24.3. Dėl liudytojų iškvietimo atsakovas pažymėjo, kad byloje yra pridėtas V. A. 2017 m. rugsėjo 27 d. paaiškinimas. Iš šio paaiškinimo matyti, kad perduodant pinigus be pareiškėjos ir V. A. niekas nedalyvavo. Tačiau 2018 m. birželio 25 d. skunde VMI pareiškėja teigė, kad M. Ž. galėtų patvirtinti paskolos suteikimo faktą, nes dalyvavo skaičiuojant skolinamus pinigus. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad patikrinimo metu taip pat nebuvo minima, kad kas nors dalyvavo skaičiuojant skolinamus pinigus. Atsakovas pareiškėjos su 2018 m. birželio 25 d. skundu pateiktas naujas paskolos suteikimo aplinkybes vertino kritiškai, kaip keliančias abejonių dėl pareiškėjos sąžiningumo. Negrinėjamu atveju A. S. atžvilgiu mokestinė patikra nebuvo atliekama bei jai nekilo jokios mokestinės prievolės, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo bei įtraukti A. S. į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

IV. 25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. spalio 28 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.

26. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjos šeimos pajamų ir išlaidų analizę, įvertinęs pareiškėjos deklaruotas santaupas (50 000 Lt) 2011 m. gruodžio 31 dienai (tikrinamo laikotarpio pradžiai) ir A. S. 60 522 Lt įnašą, nustatė, kad 2012 metais pareiškėjos patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 63 544 Lt ir 2014 metų išlaidos viršijo pajamas 312 928 Lt.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja viso mokestinio ginčo metu nesutiko su mokesčių administratoriaus išvadomis dėl 136 000 Lt piniginio įnašo 2012 metais vertinimo ir dėl 2014 m. lapkričio 23 d. paskolos sutarties vertinimo, būtent kvestionavo mokesčių administratoriaus išvadas nepripažįstant (arba iš dalies pripažįstant) pareiškėjos paaiškinimus, kuriais mokesčių mokėtoja siekė įrodyti, kad gavo minėtas pajamas, minėti šaltiniai yra teisėti ir turėtų būti laikomi nustatytais.

28. Dėl pareiškėjos argumentų, kad pareiškėja su savo motina A. S. lygiomis teisėmis disponavo ir tvarkė indėlio sąskaitą AB „Citadele“ banke, o mokesčių administratorius neteisingai vertino pareiškėjos motinos paaiškinimus dėl sąskaitos papildymo piniginėmis lėšomis, ignoravo A. S. pajamas pagrindžiančias santaupas 1997 metais pardavus savo namų valdą, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Patikrinimo akte, Panevėžio AVMI sprendime, VMI sprendime, pirmosios instancijos teismo sprendime minėti pareiškėjos argumentai yra išsamiai įvertinti ir padaryta motyvuota išvada, jog 2012 metais į savo ir pareiškėjos sąskaitą AB „Citadele“ banke A. S. galėjo įnešti ne daugiau nei 60 522 Lt, o ne 136 000 Lt. Taigi mokesčių administratorius iš dalies atsižvelgė į mokesčių mokėtojos paaiškinimus ir, įvertinęs šiuos paaiškinimus kartu su kitais surinktais dokumentais, teisingai sprendė dėl pareiškėjos nurodyto pajamų šaltinių dydžio – iš A. S. gautos piniginės sumos.

29. Teismas konstatavo, kad minėtos išvados nepaneigė pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodomi argumentai dėl šios teismo sprendimo dalies netinkamo motyvavimo.

30. Dėl pareiškėjos argumentų, jog A. S. turėtų dalyvauti byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 3 straipsnio prasme pajamų mokesčio mokėtoja pripažinta pareiškėja, o ne jos motina, todėl pareiškėja ir yra subjektas, kurio atžvilgiu mokesčių administratorius priėmė sprendimą apskaičiuoti mokėtiną GPM, t. y. mokestinės bylos šalimis laikytina pareiškėja ir mokesčių administratorius. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius nepriėmė sprendimo, kuriuo būtų nuspręsta dėl A. S., kaip GPM mokėtojos, teisių ir pareigų, todėl atmetė kaip nepagrįstus argumentus dėl būtinumo šiam asmeniui dalyvauti trečiuoju suinteresuotu asmeniu nagrinėjant mokestinį ginčą teisme.

31. Dėl pareiškėjos argumentų, kad pagal 2014 m. lapkričio 23 d. paskolos sutartį ji iš V. A. gavo grynaisiais pinigais 360 000 Lt, sandoris galioja, paskolos sutarties nebuvo privaloma sudaryti notarine forma, todėl faktas turėjo būti laikomas įrodytu, teisėjų kolegija pažymėjo, kad Patikrinimo akte, Panevėžio AVMI ir VMI priimtuose sprendimuose, pirmosios instancijos teismo sprendime minėti pareiškėjos argumentai yra išsamiai įvertinti ir padaryta motyvuota išvada, jog nenustatyta objektyviais duomenimis patvirtintų aplinkybių, kad lėšos realiai buvo perduotos pareiškėjai. Be to, mokesčių administratorius pagrįstai sprendė, kad mokesčių mokėtoja negalėjo remtis minėtu sandoriu, nes nebuvo įvykdytos sąlygos, kurios yra įtvirtintos MAĮ 421 straipsnyje.

32. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą aiškinant ginčui aktualias MAĮ nuostatas, pažymėjo, kad mokesčių mokėtojui nevykdant MAĮ 421 straipsnyje nustatytos pareigos – pateikti mokesčių administratoriui informaciją apie sandorius, pagal kuriuos gyventojas gauna lėšų (įskaitant pasiskolintas) iš fizinių asmenų, kai per vienerius kalendorinius metus grynaisiais pinigais sumokėta suma viršija 50 000 Lt (šiuo metu – 15 000 Eur), šios sutartys įrodymų leistinumo aspektu negali būti vertinamos kaip įrodymai, kuriais remiantis gali būti nustatomas pajamų gavimo faktas.

33. Teismo vertinimu, pareiškėjos argumentai, susiję su paskolos sutarties sudarymo aplinkybėmis, sutarties galiojimu šio sandorio šalims, sutarties vykdymu (dėl kurio pateikiami dokumentai, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme), neturėjo reikšmės mokestinio ginčo išnagrinėjimui, nes pagal MAĮ 421 straipsnį tokiu sandoriu nagrinėjamu atveju negalėjo būti pagrindžiamas pareiškėjos nurodomas pajamų gavimo šaltinis. Teismas sprendė, kad byloje netikslinga tenkinti pareiškėjos prašymą apklausti liudytojais V. A. bei M. Ž., kurie galėtų paaiškinti aplinkybes dėl paskolos sutarties sudarymo ar vykdymo.

34. Apibendrindamas teismas sprendė, kad vietos mokesčių administratorius nustatė administracinio sprendimo priėmimui būtinas faktines aplinkybes, jas išsamiai aprašė ir tinkamai įvertino patikrinimo akte ir sprendime dėl šio patikrinimo akto patvirtinimo, centrinis mokesčių administratorius įvertino ir patikrino mokesčių administratoriaus pareigą surinkti pakankamai įrodymų ir teisingai nustatyti faktines aplinkybes, būtinas administracinio sprendimo priėmimui. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių aplinkybių ir taikytų materialiosios teisės normų, nepažeidė esminių teismo proceso normų, todėl naikinti teismo ar mokesčių administratoriaus sprendimų nebuvo teisinio pagrindo.

V. 35. Pareiškėja V. L. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI-676-643/2019 dėl įsiteisėjusios 2019 m. balandžio 10 d. teismo sprendimo dalies bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 28 d. nutarties dalies, kuriose sprendžiama dėl V. L. 2014 metų pajamų apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu, peržiūrėjimo.

36. Prašymą atnaujinti procesą pareiškėja grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimo dalį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 28 d. nutarties dalį dėl pareiškėjos 2014 metų pajamų apmokestinimo ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos V. L. skundą patenkinti – panaikinti Panevėžio AVMI ir VMI sprendimų dalis dėl V. L. 2014 metais turėtų pajamų apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu.

37. Pareiškėja nurodo, kad pagrindas atnaujinti procesą yra V. A. 2021 m. kovo 24 d. pakvitavimas, kuriame kreditorė patvirtino, kad visas prievoles, kylančias iš 2014 m. lapkričio 23 d. paskolos sutarties, pareiškėja visiškai įvykdė, t. y. grąžino paskolą ir sumokėjo palūkanas (pakvitavimas ir mokėjimų pavedimų kopijos pridedamos). Minėtas pakvitavimas yra faktinė aplinkybė, apie kurią pareiškėja sužinojo 2021 m. kovo 24 d., tačiau ji nebuvo ir negalėjo būti žinoma nagrinėjant bylą ir priimant teismų procesinius sprendimus, nes pakvitavimo nebuvo šių procesų metu. Tačiau tai yra vienas iš įrodymų, pagrindžiančių paskolos suteikimo faktą ir tiesiogiai susijęs su pradinėmis paskolos suteikimo aplinkybėmis pagal 2014 m. lapkričio 24 d. paskolos sutartį. Pareiškėjos nuomone, kreditorės patvirtinimas apie prievolės įvykdymą yra naujai paaiškėjusi esminė bylos aplinkybė, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu. Todėl pareiškėja įsitikinusi, kad procesas atnaujintinas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu.

38. Pareiškėja nurodo, kad kreditorės pakvitavimas yra esminė faktinė aplinkybė, kadangi paskolos grąžinimas ir palūkanų sumokėjimas yra vienas iš pagrindinių įrodymų, jog piniginės lėšos pareiškėjai buvo perduotos. Pripažinus paskolos grąžinimą ir palūkanų sumokėjimą, pripažintini ir paskolos suteikimo bei kiti šių teisinių santykių faktai.

39. Atkreipdama dėmesį, kad kreditorės 2021 m. kovo 24 d. pakvitavimas yra patvirtintas notaro, pareiškėja paaiškina, kad ji siekė kuo greičiau atsiskaityti su kreditore, skubos tvarka pardavė nekilnojamąjį turtą, kuris buvo įgytas panaudojus paskolą, deklaravo šio turto pardavimą ir sumokėjo mokesčius.

40. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas grįstas prielaidomis, kad pareiškėja, įformindama paskolos sutartį, išimtinai siekė nemokėti GPM. Atnaujinus procesą šioje dalyje ir pateikus teismui įrodymus apie paskolos grąžinimą, šių įrodymų įvertinimas būtų palankus pareiškėjai, kadangi pajamos, kurių šaltinis yra paskola, neturėtų būti apmokestinamos GPM. Pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateikė rašytinę paskolos sutartį (notarinė forma šios sutarties sudarymo metu nebuvo privaloma). Pareiškėja ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismo prašė kaip liudytoją apklausti paskolos davėją ir asmenį, kuris lydėjo pareiškėją gabenant pinigus į Vilnių, tačiau šie prašymai buvo atmesti. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti įrodymai apie faktinį paskolos grąžinimą, tačiau jie nebuvo palankiai įvertinti.

41. Pareiškėja, kadangi jai tenka įrodinėjimo našta, tvirtina, kad įrodymai apie paskolos grąžinimą ir palūkanų sumokėjimą mokėjimo banko pavedimais, kredito davėjos pakvitavimas apie paskolos sutarties įvykdymą yra tinkami ir galintys pagrįsti paskolos teisinių santykių buvimą.

42. Atsakovas VMI atsiliepime dėl pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą prašo jo netenkinti.

43. VMI pažymi, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės nelaikytinos atitinkančiomis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą proceso atnaujinimo pagrindą. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėja nesilaikė MAĮ 421 straipsnyje nustatytos pareigos pateikti mokesčių administratoriui duomenis apie sandorį, todėl tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjos argumentai, susiję su paskolos sutarties sudarymo aplinkybėmis, sutarties galiojimu šio sandorio šalims, sutarties vykdymu (dėl kurio pateikiami dokumentai, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme), neturi reikšmės mokestinio ginčo išnagrinėjimui, nes pagal MAĮ 421 straipsnį tokiu sandoriu negali būti pagrindžiamas pareiškėjos nurodomas pajamų gavimo šaltinis.

44. Atsižvelgiant į tai, jog, vadovaujantis MAĮ 421 straipsniu, su sutarties vykdymu susiję dokumentai neturi reikšmės mokestinio ginčo išnagrinėjimui, pareiškėjos pateiktas 2021 m. kovo 24 d. pakvitavimas nėra ir negali būti vertinamas kaip naujai paaiškėjusi esminė bylos aplinkybė, kuri pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktą sudarytų pagrindą atnaujinti procesą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 45. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

46. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog, atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-146-17/2012).

47. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja V. L. prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1856-602/2020, vadovaudamasi ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintais pagrindais.

48. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Pabrėžtina, jog esminėmis bylos aplinkybėmis laikytinos tokios aplinkybės, kurioms paaiškėjus ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Be to, tai gali būti tik tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie kurias pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; ir 4) kurios turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-140/2011; 2015 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P44-143/2015; 2017 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-12-502/2017).

49. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs ir tai, kad: teismas naujai nurodytas aplinkybes ir kaip naujus pateiktus įrodymus užbaigtoje administracinėje byloje preliminariai vertina su byloje ištirtomis aplinkybėmis ir joje jau esančiais įrodymais, siekdamas nustatyti prašyme nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo tikrumą, t. y. sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą teismo tiriami ir vertinami tie įrodymai, kurie gali patvirtinti arba paneigti prašymo atnaujinti procesą pagrįstumą; teismas, vertindamas prašymo pagrįstumą, patikrina, ar prašyme nurodytos aplinkybės yra susijusios su įrodinėjimo dalyku užbaigtoje administracinėje byloje, kada tos aplinkybės ar įrodymai atsirado ir ar jos nebuvo žinomos pareiškėjui bei teismui, nagrinėjusiam bylą, kt.; esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai; jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje administracinėje byloje; tais atvejais, kai pareiškėjas gauna ar suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių, tai tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms; įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui; tai reiškia, kad procesui atnaujinti nepakanka vien pateikti naujus dokumentus, kurių nebuvo nagrinėjant bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-6-520/2018).

50. Pareiškėja kaip aplinkybę, atitinkančią ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą proceso atnaujinimo pagrindą, nurodo notaro patvirtintą 2021 m. kovo 24 d. V. A. pakvitavimą, kuris, kaip teigia pareiškėja, patvirtina faktą, kad pareiškėjai faktiškai buvo suteikta 360 000 Lt paskola pagal 2014 m. lapkričio 23 d. sutartį.

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje, kurioje pareiškėja prašo atnaujinti procesą, galutinis teismo procesinis sprendimas buvo priimtas ir įsiteisėjo 2020 m. spalio 28 d. ir iki šio sprendimo V. A. 2021 m. kovo 24 d. pakvitavimas dar nebuvo surašytas bei patvirtintas notaro. Vadinasi, pareiškėjos prašyme nurodyta aplinkybė neegzistavo bylą nagrinėjant iš esmės nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme ir ji laikytina ne naujai paaiškėjusia, o naujai atsiradusia, t. y. neatitinkančia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos.

52. Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad mokesčių administratorius ir mokestinį ginčą nagrinėję teismai, vadovaudamiesi MAĮ 421 straipsnio 3 dalimi ir nustatę, kad pareiškėja nepateikė mokesčių administratoriui duomenų apie 2014 m. lapkričio 23 d. paskolos sutartį, sprendė, kad šiuo sandoriu negali būti grindžiami jos turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai. Taigi minėtos nuostatos taikymo prasme būtų reikšmingi bylos nagrinėjimo metu egzistavę faktiniai duomenys, paneigiantys atsakovo nustatytus faktus (dėl jų ginčo byloje nebuvo), kad pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka minėto sandorio nedeklaravo. Įvertinusi kartu su prašymu atnaujinti procesą pareiškėjos pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija nenustatė, kad jie susiję su bylos įrodinėjimo dalyku (dalyje dėl pareiškėjos 2014 metais gautų pajamų pagal 2014 m. lapkričio 23 d. paskolos sutartį apmokestinimo), todėl konstatuotina, kad pareiškėjos nurodyta naujai paaiškėjusi aplinkybė laikytina neturinti esminės reikšmės bylai bei neatitinka ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos ir šiuo aspektu.

53. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytu proceso atnaujinimo pagrindu, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A-1856-602/2020 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. L. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1856-602/2020 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1856-602/2020 pagal pareiškėjos V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. L. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Rytis Krasauskas

Ričardas Piličiauskas