2016-07-13 Nr. AB-14501-3-61-3-01129-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-500-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01129-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. liepos 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. Š. ir V. M. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. Š. ir V. M. Š. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai V. Š. ir V. M. Š. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuriame prašė įpareigoti atsakovę Lietuvos Respublikos Vyriausybę skubiai priimti sprendimą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. 685 „Dėl civilinių ir civilinių orlaivių skrydžiams naudojamų karinių aerodromų karinių aerodromų sąrašo su jų užimtos žemės plotais patvirtinimo“ patvirtinto Civilinių ir civilinių orlaivių skrydžiams naudojamų karinių aerodromų sąrašo pakeitimo, kuriuo Panevėžio aerodromo užimamas plotas būtų sumažintas arba išbrauktas iš Civilinių ir civilinių orlaivių skrydžiams naudojamų karinių aerodromų sąrašo, siekiant pašalinti kliūtis nuosavybės teisių procedūrai atlikti.

Pareiškėjai skunde nurodė, kad žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), yra įsikūręs Panevėžio aeroklubas, kurio teritorijoje Panevėžio miesto gyvenamųjų teritorijų specialiuoju planu, patvirtintu Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1–248, suformuotos teritorijos, kuriose, remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatyta tvarka, turi būti atkurtos nuosavybės teisės žemės savininkams, tame tarpe ir pareiškėjams. Tačiau nuosavybės teisės į iki nacionalizacijos tėvų turėtą žemę nurodytoje teritorijoje nėra atkuriamos.

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT prie ŽŪM) į pareiškėjų 2015 m. liepos 2 d. paklausimą raštu Nr. 1SS–1989–(9.5.) bei Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerija raštu Nr. 1D–6641(3) atsakė, kad šiuo metu yra nagrinėjamas klausimas dėl visų valstybės bendrosios aviacijos aerodromų, taip pat ir Panevėžio aerodromo, šiuo klausimu galutinį sprendimą turi priimti Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Pareiškėjai 2015 m. rugsėjo 2 d. ir 2015 m. gruodžio 10 d. su raštais kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, prašydami skubiai priimti sprendimą dėl 1998 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. 685 patvirtinto Civilinių ir civilinių orlaivių skrydžiams naudojamų karinių aerodromų sąrašo pakeitimo, tačiau atsakymo į prašymus negavo. Pareiškėjai 2015 m. gruodžio 10 d. kreipėsi į NŽT prie ŽŪM Panevėžio skyrių su prašymu priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pradėjimo grąžinant žemę natūra, tačiau 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 23SD–9962–(14.23.104.) ši institucija priėmė neigiamą sprendimą ir atsisakė pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą nurodydama, kad pareiškėjų atžvilgiu jau priimtas neigiamas sprendimas, o naujų aplinkybių pareiškėjai nenurodė. NŽT prie ŽŪM Panevėžio skyriaus 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimas Nr. 23SD–9962–(14.23.104.) buvo apskųstas NŽT prie ŽŪM, tačiau pareiškėjų skundas buvo atmestas.

Pareiškėjai, nesutikdami su šiais sprendimais, juos apskundė Panevėžio apygardos administraciniam teismui. Pažymėjo, kad NŽT prie ŽŪM nesiima jokių priemonių pašalinti kliūtis, kurios trukdo pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, dėl to pareiškėjai negali apginti savo teisių ir teisėtų interesų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 24 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų skundą, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka.

Teismas nustatė, kad šiuo atveju pareiškėjai prašo įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę priimti sprendimą dėl Panevėžio aerodromo užimamo ploto sumažinimo arba išbraukimo iš Civilinių ir civilinių orlaivių skrydžiams naudojamų karinių aerodromų sąrašo.

Teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, nurodė, kad Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, Teismo konstitucinio statuso ypatumai, susiję su valstybės valdžios vykdymu ir valstybės valdžių padalijimu, inter alia suponuoja, jog šios institucijos negali perimti viena kitos konstitucinių įgaliojimų, taigi ir teismai, į kuriuos suinteresuoti asmenys kreipiasi su prašymais išnagrinėti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktus arba kitaip pasireiškiančią šių institucijų veiklą, negali perimti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės konstitucinių įgaliojimų, t. y. už šias valdžias priimti atitinkamus sprendimus arba įpareigoti minėtas valdžios institucijas išleisti aktus, susijusius su valstybės valdžios vykdymu. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 2 dalies formuluotė „Respublikos Prezidento, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) veikla“ reiškia tokią veiklą, kuria įgyvendinama valstybės valdžia. Ši veikla negali būti tapatinama su tokia veikla, kurią apima ABTĮ vartojama sąvoka „viešasis administravimas“, ši nuostata aiškintina kaip inter alia reiškianti, kad administraciniame teisme sprendžiamo administracinio ginčo dalyku negali būti tokia Respublikos Prezidento ar Vyriausybės veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir ginčui aktualiomis ABTĮ nuostatomis, padarė išvadą, jog pareiškėjų keliamas reikalavimas nėra susijęs su Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiksmais viešojo administravimo srityje, o prašoma įpareigoti priimti sprendimą dėl valstybės valdžios įgyvendinimo, todėl toks reikalavimas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

III. Pareiškėjai atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį ir pareiškėjų skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis neatitinka ABTĮ 37 straipsnio 3 dalies reikalavimų, kadangi teismas nenurodė į kurią instituciją pareiškėjai turėtų kreiptis, kad galėtų apginti savo pažeistas teises, arba kaip pašalinti kliūtis, trukdančias teismui priimti jų skundą. Nutartis užkerta kelią pareiškėjams kreiptis į teismą siekiant apginti savo teisėtą interesą.

Pareiškėjai pažymi, kad skundžiama nutartis yra neteisėta, nes pažeidžia Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į teisminę gynybą. Pareiškėjų teigimu, teismo nutartis turi būti panaikinta jau vien dėl to, kad teismas neišaiškino pareiškėjams kitų jų gynybos priemonių ir nenurodė, kur pareiškėjai turėtų kreiptis siekiant apginti savo pažeistas teises.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjai su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuriame prašė įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę priimti sprendimą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. 685 „Dėl civilinių ir civilinių orlaivių skrydžiams naudojamų karinių aerodromų karinių aerodromų sąrašo su jų užimtos žemės plotais patvirtinimo“ patvirtinto Civilinių ir civilinių orlaivių skrydžiams naudojamų karinių aerodromų sąrašo pakeitimo, kuriuo Panevėžio aerodromo užimamas plotas būtų sumažintas arba išbrauktas iš Civilinių ir civilinių orlaivių skrydžiams naudojamų karinių aerodromų sąrašo, siekiant pašalinti kliūtis nuosavybės teisių procedūrai atlikti.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2016 m. kovo 24 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka.

Pareiškėjai su pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka, kadangi, jų teigimu, turi teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, be to, atsisakydamas priimti pareiškėjų skundą, teismas neišaiškino pareiškėjams kitų jų teisių gynybos priemonių ir nenurodė, kur pareiškėjai turėtų kreiptis siekiant apginti savo pažeistas teises.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teisė kreiptis į teismą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik teisės, bet ir pareigos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje yra nurodyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Taigi teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka.

ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. ABTĮ 16 straipsnio, nustatančio bylų, nepriskirtinų administracinių teismų kompetencijai, kategorijas, 2 dalyje numatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų).

Kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, Teismo konstitucinio statuso ypatumai, susiję su valstybės valdžios vykdymu ir valstybės valdžių padalijimu, inter alia suponuoja, jog šios institucijos negali perimti viena kitos konstitucinių įgaliojimų, taigi ir teismai, į kuriuos suinteresuoti asmenys kreipiasi su prašymais išnagrinėti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktus arba kitaip pasireiškiančią šių institucijų veiklą, negali perimti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės konstitucinių įgaliojimų, t. y. už šias valdžios institucijas priimti atitinkamus sprendimus arba įpareigoti minėtas valdžios institucijas išleisti aktus, susijusius su valstybės valdžios vykdymu.

Iš pareiškėjų suformuluoto skundo dalyko akivaizdu, kad pareiškėjai prašo įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę priimti sprendimą, kuriuo būtų sumažintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. 685 „Dėl civilinių ir civilinių orlaivių skrydžiams naudojamų karinių aerodromų karinių aerodromų sąrašo su jų užimtos žemės plotais patvirtinimo“ patvirtinto Civilinių ir civilinių orlaivių skrydžiams naudojamų karinių aerodromų sąrašo pakeitimo, Panevėžio aerodromo užimamas plotas arba pareiškėjų pageidaujamas žemės plotas būtų išbrauktas iš Civilinių ir civilinių orlaivių skrydžiams naudojamų karinių aerodromų sąrašo, t. y. priimti sprendimą dėl valstybės valdžios įgyvendinimo, tačiau toks reikalavimas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, tą pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas ir dėl to atsisakė priimti pareiškėjų skundą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai šiuo atveju prašydami įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę priimti sprendimą, kuriuo būtų sumažintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. 685 „Dėl civilinių ir civilinių orlaivių skrydžiams naudojamų karinių aerodromų karinių aerodromų sąrašo su jų užimtos žemės plotais patvirtinimo“ patvirtinto Civilinių ir civilinių orlaivių skrydžiams naudojamų karinių aerodromų sąrašo pakeitimo, Panevėžio aerodromo užimamas plotas arba pareiškėjų pageidaujamas žemės plotas būtų išbrauktas iš Civilinių ir civilinių orlaivių skrydžiams naudojamų karinių aerodromų sąrašo, pasirinko galimai netinkamą savo pažeistų teisių gynimo būdą.

Įvertinus pareiškėjų pirmosios instancijos teismui pateikto skundo turinį galima spręsti, kad pareiškėjai siekia nuosavybės teisių į iki nacionalizacijos tėvų turėtą žemę, kuri yra užimta aerodromo, atkūrimo, o klausimus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu, sprendžia Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Taigi pareiškėjai galimai nesutinka su NŽT prie ŽŪM veiksmais (neveikimu) sprendžiant pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, todėl įstatymų nustatyta tvarka galėtų kreiptis su skundu į teismą dėl minėtos institucijos veiksmų (neveikimo). Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas neišaiškino pareiškėjams kitų jų teisių gynybos priemonių ir nenurodė kur jie galėtų kreiptis siekiant apginti savo pažeistas teises, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, kadangi teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų skundą dėl to, kad jų reikalavimas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, šia nutartimi nepaneigiama pareiškėjų teisė kreiptis į teismą įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju pareiškėjai yra atstovaujami profesionalaus teisininko advokato S. B., kuris ir turėtų padėti pareiškėjams tinkamai įgyvendinti galimai pažeistas jų teises.

Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 24 d. nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų skundą, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka, todėl pirmosios instancijos teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjų V. Š. ir V. M. Š. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė