2022-03-16 Nr. AB-6378-3-61-3-04234-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1566-492/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04234-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. W. O. O. (R. W. O. O.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. W. O. O. (R. W. O. O.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis R. W. O. O. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 6K-1392 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 21 sprendimą Nr. 21S33534 (toliau – ir Sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2021 m. rugsėjo 3 d. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tačiau atsakovas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso, išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu Sprendimu, jį apskundė ikiteismine tvarka Komisijai, tačiau jo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad jis gyveno (duomenys neskelbtini) kaime prie (duomenys neskelbtini) miesto. Pareiškėjas nuo gimimo yra kurdas, išpažįstantis (duomenys neskelbtini) tikėjimą, (duomenys neskelbtini) tikėjimo žmonėms yra nesaugu visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje, todėl jis negali sugrįžti į kilmės šalį dėl gresiančio persekiojimo ir religinės neapykantos bei ginkluotų grupuočių persekiojimo.

4. Pareiškėjo teigimu, jis priklauso (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, kuriai gresia patirti smurtą iš (duomenys neskelbtini). Ginčijamame Sprendime nurodoma informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) teritorijoje vykdė žiaurius nusikaltimus prieš (duomenys neskelbtini), juos žudė, kankino, vertė priimti islamą, moterys ir merginos buvo parduodamos vergų turguose bei laikomos seksualinėje nelaisvėje. (Duomenys neskelbtini) persekioja ir kitos (duomenys neskelbtini) veikiančios grupuotės, o (duomenys neskelbtini) Vyriausybės pajėgos neapsaugo (duomenys neskelbtini) nuo patiriamo priekabiavimo. (Duomenys neskelbtini) toliau susiduria su dideliais sunkumais, nes dabartinė (duomenys neskelbtini) vyriausybė nevykdo įsipareigojimų, todėl (duomenys neskelbtini) neturi pagrindinių piliečio teisių (duomenys neskelbtini). Atsakovas šią informaciją ignoravo ir į ją neatsižvelgė.

5. Pareiškėjas nesutiko su Departamento išvada, kad nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą. Pareiškėjas nurodė konkrečias individualias aplinkybes, įvardijo priežastį, galimą pavojų gyvybei dėl to, kad jis yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, kad (duomenys neskelbtini) paplitę nužudymai dėl priklausymo tautinėms ir religinėms mažumoms, todėl yra reali grėsmė pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą.

6. Pareiškėjo tvirtinimu, pagal kilmės šalies informaciją prieglobsčio prašytojo gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini) vyksta karo veiksmai tarp PKK ((duomenys neskelbtini) darbininkų partijos) ir (duomenys neskelbtini) karinių pajėgų, kurios nuolat bombarduoja (duomenys neskelbtini) teritoriją. Dėl nuolatinių bombardavimų beatodairiško smurto lygis yra laikomas aukštesniu, yra sugriauta infrastruktūra, padaryta žala dirbamoms žemėms, gyventojų turtui, nėra darbo, yra nesaugu, todėl vyksta didelė gyventojų migracija. Dėl karo veiksmų pareiškėjo saugumui kyla reali nuolatinė grėsmė.

7. Pareiškėjas pabrėžė, jog savo elgesiu niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos Respublikos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padaręs pažeidimų, jo pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo sąlygotas patiriamos baimės dėl persekiojimo, visą laiką buvo geranoriškas, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies. Atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką.

8. Pareiškėjo manymu, jo teisės, nagrinėjant prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, buvo pažeistos, nes pareiškėjui nebuvo užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas, nors atsakovo buvo prašyta Sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Be to, Komisijos sprendime nėra pasisakyta dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, susijusių su jo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu atvykti.

9. Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas skundą palaikė, prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais.

10. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

11. Departamentas nurodė, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės. Nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėjo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta.

12. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėjas savo skunde nenurodė ir nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

13. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino visą aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės pasakojimo kontekste, ir konstatavo, kad neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas, pasakodamas apie tariamus grasinimus, kad jo išvykimą iš kilmės valstybės bei atvykimą į Lietuvą nulėmė priklausymas (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei ir artimųjų išvykimas į Vokietiją bei tariamos asmens prielaidos dėl teroristinių (duomenys neskelbtini) grupuotės atakų visame (duomenys neskelbtini) bei ekonominės priežastys, iš esmės neįvardijo jokių priežasčių, dėl kurių jam asmeniškai toliau gyventi (duomenys neskelbtini) būtų pavojinga.

14. Departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad Departamento surinkta kilmės valstybės informacija nepatvirtina, jog (duomenys neskelbtini) valstybėje šiuo metu persekiojami (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) kartu su tarptautine bendruomene teikia įvairią pagalbą bei paramą (duomenys neskelbtini)), o (duomenys neskelbtini), kuri siejama su (duomenys neskelbtini) persekiojimu (duomenys neskelbtini), nebekontroliuoja jokių teritorijų (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, Departamentas ginčijamame Sprendime pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą dėl jo išpažįstamos religijos yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta. Atsakovas atsižvelgė į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad asmens kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta.

15. Atsakovo teigimu, į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Šiuo atveju tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną ir neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika.

16. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime nurodytais argumentais.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjo R. W. O. O. (R. W. O. O.) skundą patenkino iš dalies, pakeitė Departamento 2021 m. spalio 21 d. sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą, jį išdėstydamas taip: „Uždrausti R. W. O. O. (R. W. O. O.) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Departamento 2021 m. spalio 21 d. sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą, jį išdėstydamas taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi R. W. O. O. (R. W. O. O.) 2 (dvejiems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Departamento komisijos 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimo dalį, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjas 2021 m. liepos 30 d. kartu su grupe atvyko iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), 2021 m. rugpjūčio 2 d. keliavo taksi, o toliau pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybinę sieną; 2021 m. rugsėjo 3 d. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį, (duomenys neskelbtini) pasą; 2021 m. spalio 18 d. atlikta pareiškėjo apklausa. Prieglobsčio prašymą pareiškėjas grindė tuo, kad jam, kaip (duomenys neskelbtini), nėra galimybės gyventi (duomenys neskelbtini), turi problemų, susijusių su (duomenys neskelbtini) grupuote, buvo uždarytas į kalėjimą. Apklausos metu, konkrečių atvejų dėl grupuočių keliamų grėsmių ir situacijų asmeniškai susijusių su pareiškėju nenurodė, informaciją apie 2014 m. vykdytą genocidą sužinojo iš kitų žmonių pasakojimų ir video įrašų. Politinei partijai nepriklauso, politiškai neaktyvus. Visi jo šeimos nariai, išskyrus jį ir jo brolį, yra išvykę į (duomenys neskelbtini), tačiau jau tris mėnesius nepalaiko ryšių, nori būti kartu su šeima, laisvai gyventi. Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio nesuteikimo išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 6K-1392 pareiškėjo skundo netenkino.

19. Remdamasis Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 87 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Tvarkos aprašo 99 punktu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Pareiškėjas nenurodė, kad būtų patyręs prievartą ar kitus smurto veiksmus dėl išpažįstamo tikėjimo, taip pat teismo posėdžio metu nurodė, kad grėsmė jo gyvybei nekyla, tik būtų diskiriminuojamas dėl išpažįstamo tikėjimo, taigi, teismas konstatavo, jog gresiantį pavojų pareiškėjas sieja su bendra kilmės valstybės situacija, susijusia su (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstančių tautiečių persekiojimu. Teismas vertino, kad vien tik pareiškėjo pasakojimas, kad dėl išpažįstamo tikėjimo jam gresia persekiojimas, neįrodo, kad kilmės valstybėje dėl asmens individualių savybių kiltų grėsmė ar pareiškėjas būtų persekiojamas. Teismas iš pareiškėjo paaiškinimų nustatė, kad pareiškėjas bendrais bruožais grindė savo persekiojimo tikimybę, iš esmės nepagrįsdamas individualaus persekiojimo galimybės. Pareiškėjo baimė nagrinėjamu atveju grindžiama tik paties pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis dėl jo galimo persekiojimo ateityje, kurios nepagrįstos objektyviais įrodymais.

20. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas gyveno (duomenys neskelbtini) provincijoje, kurioje pagal EPPB parengtas gaires, beatodairiškas smurtas nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Teismas nustatė, kad nuo 2017 m. (duomenys neskelbtini) teritorijose veikia Tarptautinė migracijos organizacija bei Jungtinių tautų vystymosi programos atstovybė, kurios (duomenys neskelbtini) bendruomenei teikia humanitarinę pagalbą. Šalyje veikia programos, kuriomis siekiama padėti nukentėjusiems (duomenys neskelbtini). Be to, kaip nustatyta iš surinktos medžiagos, iš tarptautinių šaltinių, pareiškėjas nėra priskiriamas prie asmenų, kurie susiduria su padidinta persekiojimo rizika. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas pareiškėjo gyvenamąją vietą kilmės valstybėje nelaikė individualiu riziką didinančiu faktoriumi, padididančiu persekiojimo tikimybę. Taigi, Departamentas pagrįstai vertino, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto kilmės valstybėje.

21. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas taip pat nenurodė argumentų, pagrindžiančių nesaugią situaciją jo kilmės šalyje. Atsižvelgęs į Departamento surinktą informaciją apie padėtį gyvenamojoje teritorijoje, kurioje pareiškėjas gyveno, taip pat neįrodžius, kad prieš jį buvo panaudoti smurto veiksmai ar, kad jam grėsmė kyla dėl individualių aplinkybių, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas be kliūčių išvyko iš savo kilmės valstybės, pareiškėjo išvykimo iš savo kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas taip pat neįrodė Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas taip pat neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

22. Teismas nustatė, kad Departamentas, vertindamas pareiškėjo situaciją, rėmėsi naujausiomis 2021 m. tiek EPPB, tiek kitų tarptautinių organizacijų pateikta informacija dėl smurto lygio (duomenys neskelbtini) regionuose, kuri buvo pakankama pareiškėjo prašymui, pagal jame nurodytas aplinkybes, suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti. Departamentas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, pareiškėjas šių išvadų jokiais argumentais arba įrodymais neįrodė.

23. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl rašytinio jo skundo nagrinėjimo Departamento komisijoje, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neįvardijo aplinkybių, dėl kurių žodinis jo skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas, pareiškėjas žodžiu buvo išklausytas apklausose ir teismo posėdyje, jo pozicija buvo atskleista ir įvertinta, jo teisė būti išklausytam (įskaitant teisme) buvo visiškai užtikrinta.

24. Vertindamas Departamento sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą jame nustatyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino aspektu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas ir neprotingas – byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, padaręs kitų teisės pažeidimų, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas ne pirmą kartą, kurios sąlygotų maksimalaus draudimo atvykti termino taikymą. Todėl pirmosios instancijos teismas aptariamą terminą sutrumpino iki dvejų metų nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Nustatęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas keisti ir Departamento sprendimo dalį dėl duomenų į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedimo – perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį taip pat sutrumpinant iki dvejų metų.

25. Teismas nenustatė pagrindų panaikinti Migracijos departamento sprendimą ir Komisijos sprendimą. Taip pat atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

III. 26. Pareiškėjas R. W. O. O. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas.

27. Pareiškėjas nurodo, kad skundo dėl Departamento Sprendimo nagrinėjimo proceso metu buvo pažeista pareiškėjo teisė į tiesioginį ir teisingą skundo nagrinėjimą. Pareiškėjas prašė, kad būtų užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas, t. y. organizuoti skundo nagrinėjimo procedūrą taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas.

28. Pareiškėjo teigimu, Departamentas, priimdamas sprendimą, nesurinko aktualiausios ir naujausios informacijos apie kilmės valstybę. Atsakovas apsiribojo prielaida, kad pareiškėjas dėl sunkių ekonominių priežasčių buvo priverstas palikti kilmės šalį. Sprendime nėra pakankamai duomenų, kurie būtų surinkti iš patikimų šaltinių ar pateiktos nuorodos į kompetentingų, tarptautinių institucijų dokumentus, informaciją. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikintinas, nes buvo pažeistos proceso teisės normos, asmens teisė į teisingą bylos nagrinėjimą principas, o nesurinkus objektyvios informacijos apie kilmės šalį nebuvo parengta aktuali pažyma apie kilmės valstybę.

29. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. spalio 21 sprendimo Nr. 21S33534, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis bei papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, taip pat Departamento Komisijos 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 6K-1392, kuriuo minėtas Departamento sprendimas paliktas nepakeistas, pagrįstumo ir teisėtumo.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, kitų su tuo susijusių motyvų nenurodo.

32. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

33. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, pareiškėją atstovavo advokatas. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas ir dėl to pakeitė Migracijos departamento Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į C.SIS II įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Atitinkamai pakeitė Komisijos 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 6K-1392 dalį.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti minėtą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, jog atsakovas nesurinko naujausių ir aktualiausių duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, tinkamai neįvertino individualių aplinkybių dėl pareiškėjui galinčios kilti grėsmės kilmės valstybėje.

36. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjo skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014).‏‏‎

37. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

38. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuojami Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra susijusios tarpusavyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

40. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

43. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė aplinkybėmis, kad jis yra (duomenys neskelbtini) ir, kad jam, kaip (duomenys neskelbtini) nėra galimybės gyventi (duomenys neskelbtini), turi problemų, susijusių su grupuote (duomenys neskelbtini), tačiau konkrečių atvejų dėl grupuočių keliamų grėsmių ir situacijų asmeniškai susijusių su pareiškėju nenurodė. Pareiškėjas nurodė, kad jis pats ginkluotų konfliktų nematė, su jais nesusidūrė, o informaciją apie vykdytą genocidą sužinojo iš kitų žmonių pasakojimų ir video įrašų. Pareiškėjas pažymėjo, jog nepriklauso jokiai politinei partijai ir nėra politiškai aktyvus. Visi šeimos nariai, išskyrus pareiškėją ir jo brolį, yra išvykę į (duomenys neskelbtini), tačiau jau apie tris mėnesius su jais ryšio nepalaiko, nors norėtų gyventi kartu su jais.

44. Migracijos departamentas, remdamasis EPPB 2021 m. gairėmis, sprendime nurodė, kad įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (Duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) (išskyrus (duomenys neskelbtini) rajonus), (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. EPPB (duomenys neskelbtini) bendruomenę priskiria prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau, net patenkant į šią grupę, ne visi individai susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą, būtina atsižvelgti į tai, ar asmuo gyvena vietovėje, kur vis dar veikia (duomenys neskelbtini), taip pat ar asmuo turi dokumentus, patvirtinančius jo tapatybę, jo lytį. Migracijos departamentas akcentavo, kad, nepaisant to, jog prieglobsčio prašytojas yra (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jam gresia pavojus dėl beatodairiško smurto. Sprendime Migracijos departamentas pripažino, kad pareiškėjo išvykimą iš kilmės valstybės ir atvykimą į Lietuvos Respubliką nulėmė iš esmės ekonominė situacija (duomenys neskelbtini), artimųjų išvykimas į (duomenys neskelbtini) bei tariamos prielaidos dėl teroristinių (duomenys neskelbtini) grupuotės atakų visame (duomenys neskelbtini), tačiau Migracijos departamentas laikė, kad siekis įsitvirtinti ekonomiškai stipresnėje valstybėje, nėra ta išvykimo iš kilmės šalies priežastis, kuri sąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumą. Atsakovas pažymėjo, jog ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Sprendime taip pat nurodoma, kad prieglobsčio prašytojas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai pareigūnai sulaikė ir pristatė į užkardą.

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėjas grėsmę sieja su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su savo individualiomis aplinkybėmis arba asmeninėmis savybėmis. Pareiškėjas nenurodė, kad būtų patyręs prievartą ar kitus smurto veiksmus dėl išpažįstamo tikėjimo, taip pat teismo posėdžio metu patikino, kad grėsmė jo gyvybei nekyla, tik būtų diskriminuojamas dėl (duomenys neskelbtini) tikėjimo. Todėl vien tik pareiškėjo pasakojimas, kad dėl išpažįstamo tikėjimo jam gresia persekiojimas, neįrodo, kad kilmės valstybėje dėl asmens individualių savybių kiltų reali grėsmė ar pareiškėjas būtų persekiojamas. Pareiškėjo pasakojimas abstraktus, jame nėra konkrečios informacijos, leidžiančios vertinti, kad pareiškėjui kilmės valstybėje buvo kilęs realus pavojus ar toks pavojus realiai gresia. Pats pareiškėjas yra nurodęs, kad jam pavojus kyla dėl bendros situacijos valstybėje, susijusios su (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstančiais tautiečiais, tačiau individuali grėsmė, sprendžiant iš jo teiktų paaiškinimų, jam nekilo. Kaip teisingai pažymėjo Migracijos departamentas, pareiškėjas iš esmės savo prašymą suteikti jam prieglobstį grindžia ekonominio pobūdžio priežastimis, kurios nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo, be to, neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

46. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad EPPB 2021 m. gairių rengimo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Be to, pareiškėjas pats nenurodė argumentų, pagrindžiančių nesaugią situaciją jo kilmės šalyje, jam aktualiame regione, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą. Todėl pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

47. Įvertinus Migracijos departamento Sprendimo turinį, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas nesurinko visos aktualios kilmės valstybės informacijos, o surinkta informacija neatspindėjo visos situacijos pareiškėjo kilmės valstybėje. Aptardamas bendrą saugumo padėtį (duomenys neskelbtini), Migracijos departamentas Sprendime rėmėsi naujausiomis 2021 m. EPPB gairėmis bei kitų tarptautinių organizacijų pateikta informacija dėl smurto lygio (duomenys neskelbtini) regionuose. Pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo 4 straipsnio nuostatas, EPPB, kuri įsteigta siekiant įgyvendinti bendros Europos prieglobsčio sistemos tikslus, skaidriu ir nešališku būdu renka svarbią, patikimą, tikslią ir naujausią informaciją apie prašymus suteikti tarptautinę apsaugą pateikusių asmenų kilmės valstybes, naudodamasi visais svarbiais informacijos šaltiniais, įskaitant vyriausybinių, nevyriausybinių ir tarptautinių organizacijų bei Sąjungos institucijų ir įstaigų pateiktą informaciją, ir remdamasi tokia informacija rengia ataskaitas dėl kilmės valstybių. Taigi tai yra patikimas, pagrįstas įvairiapusiu duomenų vertinimu, informacijos šaltinis. Tai, kad Migracijos departamentas nesurinko duomenų iš diplomatinių institucijų, savaime nepaneigia ginčijamo Sprendimo pagrįstumo. EPPB 2021 m. gairėse yra pakankamai esminę reikšmę turinčios informacijos apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuria atsakovas pagrįstai rėmėsi. Byloje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų EPPB 2021 m. gairėse padarytas išvadas. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad atsakovas turėjo parengti informacinio pobūdžio pažymą apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje, pažymėtina, kad pareiškėjo prieglobsčio nagrinėjimo metu galiojusiame Tvarkos apraše tokia pareiga Migracijos departamentui nebuvo įtvirtinta.

48. Taigi, Migracijos departamentas rėmėsi oficialia, naujausia ir tarptautiniu lygiu pripažįstama informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjo prašymui, pagal jame nurodytas aplinkybes, suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti. Pareiškėjo atveju Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, tuo tarpu pareiškėjas šių išvadų jokiais argumentais, ar / ir įrodymais priešingai neįrodė. Migracijos departamento sprendimas priimtas nepažeidus jo priėmimo procedūrų, yra išsamiai motyvuotas, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikintas.

49. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dalyse dėl pareiškėjo priverstinio išsiuntimo į kilmės valstybę (duomenys neskelbtini) ir draudimo jam atvykti dvejus metus į Lietuvos Respubliką. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, šios sprendimo dalys yra pagrįstos ir teisėtos. Pareiškėjas nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl paminėtos sprendimo dalys yra nepagrįstos, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas.

50. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria :

Pareiškėjo R. W. O. O. (R. W. O. O.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė