2017-04-04 Nr. AB-7769-3-64-3-03067-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-838-143/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03067-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. P. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 2–4) į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 17 250 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. iki 2014 m. birželio mėn. jis į Šiaulių tardymo izoliatorių buvo etapuotas daugelį kartų ir kiekvieną kartą jis būdavo laikomas laikino laikymo bei karantino kamerose, kurios neatitiko keliamų reikalavimų. Laikino laikymo bei karantino kamerose būdavo talpinama daug žmonių, jose būdavo tamsu, prastas apšvietimas, drėgna, pelėsis, nebuvo ventiliacijos, šilto vandens, kamerose buvo reikalingas remontas, tualetas buvo nesutvarkytas, neuždengtas, atviras, laikino laikymo bei karantino kamerose veisiasi žiurkės, pelės ir parazitai. Nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė fizinius ir dvasinius išgyvenimus, pasidarė irzlus ir nervingas. Patyrė neturtinę žalą, kurią prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į skundą (b. l. 68–72) prašė taikyti reikalavimo senaties terminą ir atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimams, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma.

Atsakovas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė teismo, nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Dėl trumpalaikio sulaikymo kamerų sąlygų nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:1999), nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Paminėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios, ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Šio įsakymo 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11 punktu, priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras.

Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas buvo laikinose sulaikymo kamerose: PK-3, PK-2 ir PK-4. Vadovaujantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu Nr. 1/01-157 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašu, režiminiame korpuse esančiose paskirstymo kamerose Nr. 1–9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas bei suimtieji ir nuteistieji iš paskirstymo kamerų paskirstomi į gyvenamąsias kameras tą pačią dieną.

Įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatorių registruoti duomenų, į kurias režiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras (karantinus) buvo paskirtas pareiškėjas ir kiek asmenų buvo patalpinta kartu su juo į šias paskirstymo kameras (karantinus). Sanitariniai mazgai laikino (trumpalaikio) sulaikymo kamerose bei režiminiame korpuse esančiose kamerose neatitverti. Šiose kamerose yra suoliukai, inventoriaus nėra. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja stalų ir kėdžių buvimo kameroje. Pažymėjo, jog šioje higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui.

Trumpalaikio laikymo kameros ir režiminiame korpuse esančios paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Vadovaujantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus dezinfekcijos planu, laikino sulaikymo kamerų švaros užtikrinimu rūpinasi Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio būryje gyvenantys nuteistieji (valytojai). Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 1 d. sprendimu (b. l. 80–86) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas laikymo laikino sulaikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildino iš to, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje būnant laikino sulaikymo, paskirstymo kamerose, kurios neatitiko keliamų reikalavimų, būdavo talpinama daug žmonių, jose būdavo tamsu, prastas apšvietimas, drėgna, pelėsis, nebuvo ventiliacijos, šilto vandens, reikalingas remontas, tualetas buvo nesutvarkytas, neuždengtas, atviras, laikino laikymo ir karantino kamerose veisėsi žiurkės, pelės ir parazitai.

Teismas pažymėjo, jog CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš paminėtų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgė į teismų praktikoje pateiktus CK 6.250 straipsnio taikymo išaiškinimus. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012.

Teismas, remdamasis Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2015 m. spalio 29 d. pažyma Nr. 69/06-5742 „Dėl J. P.“, nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių buvo etapuotas 2010 m. spalio 1 d. ir laikino laikymo–paskirstymo kamerose laikytas periodiškai iki 2014 m. gegužės 19 d. Pažymėjo, jog, sprendžiant šioje byloje, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdymas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais pagal CK 6.271 straipsnio prasmę, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.

Teismas vadovavosi ieškinio senatį reglamentuojančiomis CK nuostatomis (1.124 str., 1.126 str. 1, 2 d., 1.127 str. 1 d., 1.131 str. 1 d.), rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga. Nustatė, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti pareiškėjo skundą. Teismo nuomone, pareiškėjas senaties terminą yra praleidęs iki 2012 m. spalio 21 d., nes tik 2015 m. spalio 21 d. kreipėsi į teismą.

Teismas, remdamasis Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2015 m. spalio 29 d. pažyma Nr. 69/06-5742 „Dėl J. P.“, nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamu aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. spalio 21 d. iki 2014 m. gegužės 19 d.) buvo laikomas iš viso 10 dienų (kartų) ir visus kartus buvo talpinamas laikino sulaikymo kameroje Nr. PK-4 (18,03 kv. m ploto). Duomenų, patvirtinančių, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas nurodytą dieną laikino sulaikymo kameroje, teismui nepateikta, tačiau teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atsiliepime nurodyta informacija, kad, vadovaujantis Vidaus tvarkos taisyklių 11 punktu, priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas šioje kameroje jo nurodytu laikotarpiu maksimaliai galėjo būti laikomas iš viso apie kelias dešimtis valandų. Nustatyta, kad atsakovas nefiksuoja, kiek tiksliai nuteistųjų (suimtųjų) vienu metu būna laikoma laikino sulaikymo kamerose. Atsižvelgiant į tai, nustatyti, kiek asmenų buvo kartu su pareiškėju laikino sulaikymo kamerose bei kiek ploto pareiškėjui jose teko, nebuvo galimybės.

Teismas nustatė, kad atsakovas nurodė, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus laikino sulaikymo kameros nėra gyvenamosios patalpos, jose suimtieji (nuteistieji) laikomi ne ilgiau kaip dvi valandas, todėl šioms patalpoms Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimai nėra taikomi. Teismo vertinimu, šis argumentas nėra teisingas, kadangi Lietuvos higienos norma HN 76:2010 yra taikoma laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms (2 p.). Tačiau taip pat pabrėžė, kad atskirai tokios paskirties patalpoms šioje higienos normoje specialūs reikalavimai nenustatyti, todėl sprendė, jog negyvenamosios patalpos, kurios atskiriamos pagal higienos normoje vartojamų sąvokų apibrėžimus (5 p.), turi atitikti negyvenamosioms patalpoms keliamus bendruosius reikalavimus, t. y. suimtiesiems (nuteistiesiems) turi būti sudaryta saugi sveikatai aplinka. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumento, jog sanitarinis mazgas laikino sulaikymo kamerose neatitinka keliamų reikalavimų. Nors sutiko, kad jokie teisės aktai bei normos nereglamentuoja sanitarinių mazgų įrengimo standartų laikino sulaikymo kamerose, tačiau sprendė, kad tiek gyvenamosiose, tiek negyvenamosiose patalpose turi būti sudaroma saugi sveikatai aplinka, užtikrinamos garbės ir orumo nežeminančios sąlygos.

Teismas nustatė, kad teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. spalio 30 d. pažymoje Nr. 62/08-1044 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ buvo nurodyta, jog higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Nei trumpalaikio laikymo, nei priėmimo–paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Vienvietėse trumpalaikio laikymo kamerose sanitarinių mazgų nėra. Kitose kamerose sanitariniai mazgai įrengti bendroje patalpoje, neatskirti. Kamerose yra tik metaliniai pritvirtinti prie grindų suoliukai. Priėmimo–paskirstymo kamerose yra neatitverti sanitariniai mazgai. Kameros vėdinamos per langus, mechaninės kamerų vėdinimo sistemos nėra. Kamerose yra tik metaliniai pritvirtinti prie grindų gultai. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad atsakovas, neįrengęs atitverto sanitarinio mazgo laikino sulaikymo kamerose, kuriose kartu su pareiškėju būdavo ir daugiau asmenų, pažeidė pareiškėjo teisę būti laikomam garbės ir orumo nežeminančiomis sąlygomis.

Teismas taip pat nustatė, kad byloje yra Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. birželio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-242 yra nustatyta, jog 2011 m. birželio 15 d. atlikto patikrinimo metu Priėmimo–paskirstymo skyriuje kameros įrengtos rūsyje. Natūralaus apšvietimo jose nėra. Sulaikyti asmenys jose būna ne ilgiau 2 val. Karantino kameros įrengtos pastato pusrūsyje. Kameroje Nr. 4 sudaužytas lango stiklas (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 IV sk. 6 p. pažeidimas), betoninė grindų danga nelygi, išdaužyta (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 X sk. 62 p. pažeidimas). 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 atlikto 2013 m. birželio 26 d. patikrinimo metu užfiksuota, kad priėmimo–paskirstymo patalpoje natūralaus apšvietimo nėra. Kameros įrengtos rūsyje. Skyriuje yra kratų atlikimo, švarinimo patalpa, kurioje yra 3 persirengimo kabinos. Kabinos tvarkingos, išvalytos. Teismas pažymėjo, kad patikrinimų aktuose nurodyti patikrinimai buvo atliekami laikotarpiais, kai pats pareiškėjas tuo metu nebuvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punkte. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, jog negalima konstatuoti Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėto neveikimo dėl ventiliacijos laikino sulaikymo kamerose nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012), taip pat į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98), 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95)).

Teismas pažymėjo, jog byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu laikino sulaikymo kamerose buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Byloje nebuvo duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Teismas, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjo buvimas Šiaulių tardymo izoliatoriaus laikino sulaikymo kamerose, neužtikrinant garbės ir orumo nežeminančių sąlygų, jam sukėlė sunkumus, nepatogumus, ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo neturtinės teisės. Tačiau, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, t. y. kad pareiškėjas iš viso laikino sulaikymo kameroje Nr. PK-4 nagrinėjamu laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 8 d. iki 2014 m. gegužės 19 d. maksimaliai buvo laikomas 10 dienų po 2 valandas per dieną, iš viso apie 20 val., buvimas šioje kameroje buvo neilgas, atsižvelgęs į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, į tai, kad pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl paminėtų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas vertino, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas laikymo laikino sulaikymo kamerose sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies. Pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas laikymo laikino sulaikymo kamerose sąlygas, o reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, jog pagal pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo (dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje) Šiaulių apygardos administraciniame teisme yra išnagrinėta administracinė byla Nr. I-822-621/2016 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-02581-2015-0).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 90–92) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į visas nurodytas aplinkybes, nesivadovavo sąžiningumo, teisingumo ir teisėtumo principais, neatsižvelgė į teismų praktiką. Teismas pripažino jo patirtą nematerialinę žalą. Teismas nepagrįstai vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendimu byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98). Nebuvo nei pakankamai oro (neįrengta ventiliacija, tualetas neatskirtas nuo bendros patalpos), nei pakankamai šviesos (nebuvo natūralaus apšvietimo), nei normų nustatyto minimalaus ploto (kameros buvo perpildytos), maitinimo metu neturėjo kur atsisėsti, kamerose buvo parazitai, pelės, žiurkės, drėgmė, pelėsis ir kt. Teismas turi priteisti neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais asmeniui padarytą žalą. Nurodo, kad pažeistos teisės turėjo tęstinumą, moralinė žala yra neturtinis pažeidimas, jo prievolė tęsiasi, todėl taikyti senaties terminą nėra prasmės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 97–99) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad apeliantas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog pažeistos jo teisės, negynė savo teisių. Apeliacinis skundas neargumentuotas. Teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Teismas pripažino, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Tuo jis siekia apginti savo pažeistą teisę, tačiau tai nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka. Apeliantas neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucija) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Sprendžiant iš esmės Institucijos (šiuo atveju Šiaulių tardymo izoliatoriaus) veiklos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl 17 250 Eur neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis nurodė patyręs nuo 2010 m. iki 2014 m. birželio mėn. būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriaus laikino laikymo bei karantino kamerose, kurios neatitiko keliamų reikalavimų. Remiantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių buvo etapuotas 2010 m. spalio 1 d. ir laikino laikymo–paskirstymo kamerose laikytas periodiškai iki 2014 m. gegužės 19 d. Į teismą su skundu pareiškėjas kreipėsi 2015 m. spalio 21 d. Atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjo skundą, be kita ko, prašė taikyti šioje administracinėje byloje ieškinio senatį, t. y. pateikė teismui CK 1.126 straipsnio 2 dalyje numatytą reikalavimą dėl ieškinio senaties taikymo. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia svarstytinas CK nuostatų dėl ieškinio senaties taikymo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2014 m. gegužės 19 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. spalio 21 d., teisėjų kolegija konstatuoja, jog jis praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. spalio 20 d. Pareiškėjo argumentai dėl ieškinio senaties termino netaikymo yra nepagrįsti.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, nes pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškinio senaties terminas gali būti teismo atnaujintas, o ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tik tokiu atveju teismui pareikštų reikalavimų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas iš esmės (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, teismas pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimų daliai taip pat nenustatė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo dalį (CK 1.131 str. 1 d.).

Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, ar yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 21 d. iki 2014 m. gegužės 19 d. Nustatyta, kad pareiškėjas iš viso 10 dienų (2013 m. spalio 8 d., 2013 m. spalio 16 d., 2013 m. gruodžio 12 d., 2013 m. gruodžio 20 d., 2014 m. sausio 22 d., 2014 m. vasario 26 d., 2014 m. kovo 12 d., 2014 m. kovo 26 d., 2014 m. balandžio 28 d., 2014 m. gegužės 19 d.) po 2 valandas per dieną (iš viso apie 20 val.) buvo laikomas laikino laikymo kameroje Nr. PK-4 (18,03 kv. m ploto). Pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo nurodytomis dienomis Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygas. Teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą tais aspektais, ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų faktą, ar šie pažeidimai gali būti laikomi pareiškėjo subjektyvių teisių pažeidimais ir CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu būti traktuojami kaip asmens kankinimas, žiaurus, nežmoniškas ar žeminantis jo orumą elgesys, kuris galėjo sukelti (sukėlė) pareiškėjui neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems faktinių bylos aplinkybių (byloje esančių įrodymų) įvertinimo kriterijams, sutinka su teismo konstatavimu dėl paminėtomis dienomis (valandomis) pareiškėjo laikymo nurodytoje kameroje neužtikrinant garbės ir orumo nežeminančių sąlygų (naudojantis sanitariniu mazgu) (Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 p.). Tačiau nesant objektyvių įrodymų, nebuvo galimybės nustatyti, kiek asmenų buvo kartu su pareiškėju laikino sulaikymo kameroje bei kiek ploto joje teko pareiškėjui, taip pat ar ši patalpa visiškai atitiko higienos normų reikalavimus.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Nagrinėjamu atveju kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas patyrė tam tikrus sunkumus, nepatogumus. Tačiau šie nepatogumai buvo trumpalaikiai ir negali būti įvertinti pareiškėjo prašoma pinigine išraiška. Šią išvadą (dėl pinigais išreikštos neturtinės žalos) iš esmės patvirtina ir Šiaulių apygardos administraciniame teisme išnagrinėta administracinė byla Nr. I-822-621/2016 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-02581-2015-0), kurioje pareiškėjas, siekdamas neturtinės žalos atlyginimo iš esmės už tą patį kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpį, neakcentavo su jo buvimu laikino laikymo–paskirstymo kamerose sietinų aplinkybių.

Išdėstyti argumentai leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjo atžvilgiu padarytų pažeidimų fakto konstatavimas šiuo atveju yra tinkama (adekvati) neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui priemonė.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo J. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė