2013-10-31 Nr. AB-7304-3-64-3-00716-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-1685/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00716-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 50 000 Lt neturtinės žalos.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. balandžio 10 d. jis buvo paskirtas į Šiaulių TI kamerą Nr. 23 kartu su dar trimis asmenimis, vienas iš jų – A. B. – bendravo su kitoje kameroje Nr. 22 kalinčiu asmeniu vardu Jonas, susirašinėdamas rašteliais. Jonas paklausė A. B., ar jis neprieštarautų, jei Jonas paprašytų pareigūnų būti perkeltas į kamerą Nr. 23. A. B. parašė, kad neprieštarauja. Po vakarinio patikrinimo Jonas užsirašė į priėmimą pas pareigūną, kuris kontroliuoja nuteistųjų paskyrimą į kameras. Jonas paprašė pareigūno, kad jį perkeltų iš kameros Nr. 22 į kamerą Nr. 23. Pareigūnas Jonui pasakė, kad kameroje Nr. 23 kali „nuskriausti“ asmenys „gaidžiai“ ir ten jo nekels. Pareiškėjas teigė, kad pareigūnas jį ir kitus asmenis, kalinčius kameroje Nr. 23, šmeižia. Pareiškėjo manymu, pareigūnas viršijo savo įgaliojimus, dirbo pagal kalinių nerašytas taisykles ir tokiu elgesiu diskriminavo kitus nuteistuosius, sukeldamas konfliktines situacijas tarp nuteistųjų, suimtųjų. Pareiškėjo teigimu, pareigūnai skirsto kalinius pagal kalinių nerašytas taisykles, t. y. vadinamieji „bachūrai“, „ožiai“, „gaidžiai“, „drambliai“. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Šiaulių TI kiti nuteistieji naudoja smurtą, necenzūrinius žodžius, praneša kitiems nuteistiesiems, kad kameroje Nr. 23 „sėdi gaidžiai“. Dėl neteisėtų pareigūno veiksmų pareiškėjas patyrė dvasines kančias, depresiją, iki šiol geria vaistus, blogai miega, o tai rodo, kad patyrė moralinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, prašė atmesti skundą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas savo skundą grindžia ne asmenine patirtimi, nes jis asmeniškai nedalyvavo pokalbyje tarp pareigūno ir J. M., o abstrakčiais, melagingais teiginiais. Tai, kad šie pareiškėjo teiginiai melagingi, matosi iš 2012 m. gegužės 8 d. J. M. paaiškinimo, kuriame apie necenzūrinius žodžius iš pareigūno lūpų net neužsimenama, taip pat neminimi jokie kiti galbūt neteisėti pareigūno veiksmai ar neveikimas. Kaip matyti iš 2012 m. liepos 5 d. Šiaulių TI Vidaus tyrimų skyriaus rašto dėl duomenų ir dokumentų pateikimo, 2012 m. balandžio 10 d. suimtasis J. M., kalintis kameroje Nr. 22, buvo parašęs prašymą iškviesti asmeniniam pokalbiui pas Vidaus tyrimų skyriaus pareigūną. Tą pačią dieną su juo bendravo Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiasis specialistas O. J., tačiau pokalbio metu suimtasis J. M. nepareiškė noro būti perkeltas į kitą kamerą.

Atsakovas nurodė, kad 2012 m. kovo 30 d. Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose plane Nr. 20/01-762 nustatyta, kad kamerose Nr. 22 ir Nr. 23 buvo kalinami įtariami ir kaltinami suaugusieji vyrai, ankščiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes. Kitoks suimtųjų (nuteistųjų) skirstymas, prieštaraujantis teisės aktams, neatliekamas. Atsakovas pažymėjo, kad nei žodinių, nei rašytinių skundų dėl pareiškėjo kalinimo kameroje Nr. 23 nebuvo gauta.

Pareiškėjo teiginiai, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė moralinę žalą, atsakovo nuomone, yra nepagrįsti, kadangi duomenų apie tai, kad dėl galbūt neteisėtų Šiaulių TI pareigūno veiksmų pareiškėjas patyrė moralinę žalą, nėra. Kaip matyti iš 2012 m. rugsėjo 12 d. Šiaulių TI psichologinės tarnybos pažymos dėl suteiktų individualių konsultacijų neteistajam R. K. Nr. 66/01-274, pareiškėjas nuo 2012 m. balandžio 10 d. dėl individualios psichologinės konsultacijos kreipėsi vieną kartą – 2012 m. gegužės 7 d. (praėjus beveik 1 mėnesiui), iš Šiaulių TI rašto dėl nutarties administracinėje byloje Nr. 1-1069-621/2012 vykdymo Nr. 14/01-14199 matyti, kad pareiškėjas nuo 2012 m. balandžio 10 d. dėl sveikatos sutrikimų į Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi vieną kartą – 2012 m. gegužės 17 d. (praėjus daugiau kaip 1 mėnesiui), tačiau iki priėmimo pas gydytoją pareiškėjas buvo konvojuotas (2012 m. gegužės 25 d.) į Vilniaus pataisos namus, o skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas parašė tik 2012 m. birželio 11 d., t. y. praėjus daugiau kaip 2 mėnesiams po galbūt neteisėtų Šiaulių TI pareigūno veiksmų. Atsakovas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą atmetė.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, įvertino pareiškėjo argumentus, teisme apklaustų liudytojų Šiaulių TI Vidaus tyrimo skyriaus pareigūno O. J., suimtojo J. M. parodymus, byloje esančius bei teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus ir darė išvadą, kad neįrodyta, jog Šiaulių TI Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnas O. J. būtų sakęs J. M., kad vienoje ar kitoje kameroje yra laikomi asmenys, nuteistųjų (suimtųjų) žargonu vadinami „nuskriaustaisiais“ ar priskiriami kitai nuteistųjų (suimtųjų) „kastai“.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo (toliau – ir Kardomojo kalinimo įstatymas) 10 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašu, patvirtintu Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 1/01-297 (toliau – ir Aprašas). Sprendime nustatyta, jog Šiaulių TI 2012 m. kovo 30 d. Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose plane Nr. 20/01-762 nustatyta, kad kamerose Nr. 22 ir Nr. 23 buvo kalinami įtariami ir kaltinami suaugusieji vyrai, ankščiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas R. K. būtų paskirtas į kamerą Nr. 23 pažeidžiant nustatytą tvarką ir teisės aktų reikalavimus. Teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų ir nurodė, jog nenustačius žalos pareiškėjui padarymo fakto valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų jis patyrė neturtinę žalą.

III. Pareiškėjas R. K. apeliaciniame skunde nurodo, jog Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas neturėtų būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde be aplinkybių, išdėstytų skunde, teigia, jog kiekviena abejonė turi būti aiškinama pareiškėjo naudai, o teismo sprendime įrodymai buvo vertinami atsakovo naudai. Pareiškėjas nurodo, kad teismo posėdyje buvo ignoruojami pareiškėjo prašymai iškviesti liudytojus bei jo išdėstyti faktai, buvo pažeidžiamos įrodymų vertinimo taisyklės. Pareiškėjo teigimu, teismas neįvertino J. M. rašysenos rašteliuose identiškumo, reikėjo analizuoti J. M. parodymus teisme, nes Šiaulių TI darbuotojai galbūt galėjo daryti įtaką jo parodymams. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių apygardos administracinio teismo pirmininkę M. Š. su Šiaulių TI Ūkio skyriaus vyriausiąja specialiste V. Š. sieja giminystės ryšiai, be to, teismo pirmininkė gali daryti įtaką teismo teisėjams. Taip pat pareiškėjas prašo teismo apklausti liudytojais D. B., J. M., A. B..

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, jog apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Atsakovo nuomone, priimtas teismo sprendimas rodo, jog buvo išsamiai ir visapusiškai ištirtos ir įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės. Teismas ištyrė ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, liudytojų parodymus, konstatavo, jog nėra duomenų apie pareiškėjo paskyrimą į konkrečią kamerą pažeidžiant nustatytą tvarką ir teisės aktų reikalavimus. Atsakovo teigimu, bylos nagrinėjimo metu aplinkybių, kurios leistų abejoti teismo posėdyje apklausto liudytojo J. M. parodymų teisingumu, nebuvo nustatyta. Teisme liudytojo duoti paaiškinimai neprieštaravo aplinkybėms, kurias galima nustatyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų. Teismas neprivalo apklausti visų iki vieno administracinį procesą inicijuojančio asmens nurodomų asmenų, kai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti pakanka surinktų įrodymų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – neturtinės žalos, išreikštos pinigais (50 000 Lt), atlyginimo priteisimas pareiškėjui R. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje nustatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje nustatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Neturtinės žalos atlyginimo pagrindus, kriterijus nustato CK 6.250 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1267/2013; kt.).

Pažymėtina, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Apibendrinant pirmiau nurodytas įstatymų nuostatas ir suformuotą teismų praktiką, konstatuotina, kad pareiškėjas šioje byloje turėjo nurodyti neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus ar/ir šios įstaigos pareigūnų veiksmus, aplinkybes ir kriterijus, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pareiškėjas būtent dėl šių neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kuri pareiškėjui atlygintina pinigais (50 000 Lt), ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindė Šiaulių TI pareigūno neteisėtais veiksmais. Pareiškėjas skunde nurodė, jog Šiaulių TI Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnas O. J. suimtajam J. M. 2012 m. balandžio 10 d. pasakė, kad kameroje Nr. 23, kurioje tuo metu buvo laikomas ir pareiškėjas, yra laikomi „nuskriausti“ asmenys. Pareiškėjas teigė, kad pareigūnas jį ir kitus asmenis, kalinčius kameroje Nr. 23, šmeižė, vadino „nuskriaustais“ asmenimis, „gaidžiais“, viršijo savo įgaliojimus, dirbo pagal kalinių nerašytas taisykles ir tokiu elgesiu diskriminavo kitus nuteistuosius, sukeldamas konfliktines situacijas tarp nuteistųjų, suimtųjų. Pareiškėjo teigimu, pareigūnai skirsto kalinius pagal kalinių nerašytas taisykles, t. y. vadinamieji „bachūrai“, „ožiai“, „gaidžiai“, „drambliai“.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas savo nurodytas aplinkybes grindė rašteliu, kurį perdavė J. M.. Byloje yra dviejų raštelių kopijos, kuriose parašyta: „<...> pasakė, kad ten sėdi gaidžiai tiesiai šviesiai ir ten nepapulsi <...>“, „<...> Ką operas sako, kad jūs nuskriausti esat, čia kažkas ne taip“. Raštelius pasirašo „Jonas 22“. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teisme apklaustas liudytojas O. J. parodė, kad Šiaulių TI suimtųjų bei nuteistųjų skirstymas į „kastas“ yra netoleruojamas, su J. M. apie skirstymą į kameras pagal „kastas“ nekalbėjo. Teisme apklaustas liudytojas J. M. parodė, kad jis susirašinėjo su kameroje Nr. 23 kalinčiais asmenimis, taip pat susirašinėjo ir kiti su juo kalintys asmenys, bei kad raštelių, esančių byloje, jis nerašė, o pokalbio su pareigūnu metu pareigūnas sakė, kad kameroje Nr. 23 yra vyresnio amžiaus asmenys, apie tai, kad kameroje Nr. 23 kali kalinių žargonu vadinami „nuskriausti“ asmenys, jam pasakė kartu su juo kameroje kalintis asmuo, bet ne pareigūnas. Teismas taip pat nustatė, jog pareiškėjas negirdėjo pokalbio tarp O. J. ir J. M., nebendravo ir su J. M., o tokias išvadas padarė iš raštelio, kuris į jo kamerą pateko iš kitos kameros. Teismas darė išvadą, jog neįrodyta, kad Šiaulių TI Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnas O. J. būtų sakęs J. M., jog vienoje ar kitoje kameroje yra laikomi asmenys, nuteistųjų (suimtųjų) žargonu vadinami „nuskriaustaisiais“ ar priskiriami kitai nuteistųjų (suimtųjų) „kastai“. Taip pat pirmosios instancijos teismas, remdamasis Kardomojo kalinimo įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, Aprašu, nustatęs, jog Šiaulių TI 2012 m. kovo 30 d. Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose plane Nr. 20/01-762 nustatyta, kad kamerose Nr. 22 ir Nr. 23 buvo kalinami įtariami ir kaltinami suaugusieji vyrai, ankščiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, darė išvadą, jog byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas R. K. būtų paskirtas į kamerą Nr. 23 pažeidžiant nustatytą tvarką ir teisės aktų reikalavimus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų jis patyrė neturtinę žalą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir teigia, jog kiekviena abejonė turi būti aiškinama pareiškėjo naudai, o teismo sprendime įrodymai buvo vertinami atsakovo naudai, buvo pažeidžiamos įrodymų vertinimo taisyklės, teismo posėdyje buvo ignoruojami pareiškėjo prašymai iškviesti liudytojus bei jo išdėstyti faktai, teismas neįvertino J. M. rašysenos rašteliuose identiškumo, reikėjo analizuoti J. M. parodymus teisme, nes Šiaulių TI darbuotojai galbūt galėjo daryti įtaką jo parodymams.

Byloje esančiame Šiaulių TI Vidaus tyrimų skyriaus 2012 m. liepos 5 d. rašte nurodyta, kad pareiškėjas 2012 m. balandžio 10 d. buvo kalinamas Šiaulių TI kameroje Nr. 23 kartu su kitais trimis suimtaisiais – E. S., A. B., S. D.. Tą pačią dieną kameroje Nr. 22 buvo kalinami J. M., S. G., A. Ž., V. G. ir A. T.. Šiame rašte pažymėta, kad J. M. 2012 m. balandžio 10 d. buvo parašęs prašymą išsikviesti asmeniniam pokalbiui su Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnu. 2012 m. balandžio 10 d. Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiasis specialistas O. J. išsikvietė suimtąjį J. M. asmeniniam pokalbiui. Bendraujant su J. M. jis nepareiškė noro būti paskirtas į kitą kamerą, todėl po pokalbio buvo grąžintas atgal į kamerą Nr. 22. Minėtame rašte taip pat nurodyta, kad Šiaulių TI iš R. K. nebuvo gauta nei žodinių, nei rašytinių skundų dėl jo kalinimo 2012 m. balandžio 10 d. kameroje Nr. 23 (b. l. 17).

Byloje yra pateiktos dviejų raštelių, pasirašytų „Jonas 22“, kopijos, kuriose parašyta: „<...> pasakė, kad ten sėdi gaidžiai tiesiai šviesiai ir ten nepapulsi <...>“, „<...> Ką operas sako, kad jūs nuskriausti esat, čia kažkas ne taip“ (b. l. 49). Byloje taip pat yra pareiškėjo rašyto 2012 m. balandžio 11 d. pareiškimo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriui kopija, kurioje iš esmės išdėstytos tos pačios aplinkybės, kaip ir pareiškėjo skunde nagrinėjamoje byloje. Šį pareiškėjo pareiškimą, sutikdami su pareiškėjo išdėstytomis aplinkybėmis, pasirašė A. B., E. S. ir S. D. (b. l. 37–39).

Iš byloje pateikto J. M. 2012 m. gegužės 8 d. paaiškinimo matyti, kad jis neneigia, jog 2012 m. balandžio mėnesio pradžioje susirašinėjo su kameroje Nr. 23 esančiais asmenimis, tačiau paaiškinime nurodė, kad kalbėdamas su Vidaus tyrimo skyriaus darbuotoju nereiškė noro patekti į kamerą Nr. 23, o grįžęs po susitikimo atgal į kamerą Nr. 22 jokių raštelių kamerai Nr. 23 neberašė (b. l. 71). J. M. 2013 m. sausio 8 d. prašyme Šiaulių apygardos administraciniam teismui prašė teismo remtis jo pirminiais parodymais (b. l. 102).

Išklausius pirmosios instancijos teismo 2013 m. sausio 23 d. posėdžio garso įrašą, nustatyta, jog šio posėdžio metu apklaustas liudytoju J. M. parodė, kad jis susirašinėjo su kameroje Nr. 23 kalinčiais asmenimis, taip pat susirašinėjo ir kiti su juo kalėję asmenys, bei kad raštelių, esančių byloje, jis nerašė, o pokalbio su pareigūnu metu pareigūnas sakė, jog kameroje Nr. 23 yra vyresnio amžiaus asmenys, apie tai, kad kameroje Nr. 23 kali „nuskriausti“ asmenys, jam pasakė kartu su juo kameroje kalėjęs asmuo, bet ne pareigūnas. Taip pat J. M. patvirtino, kad niekas jam nesakė, ką rašyti 2012 m. gegužės 8 d. paaiškinime.

Iš pirmosios instancijos teismo 2012 m. lapkričio 21 d. posėdžio garso įrašo teisėjų kolegija nustatė, jog posėdžio metu apklaustas liudytoju Šiaulių TI Vidaus tyrimo skyriaus vyriausiasis specialistas O. J. parodė, kad Šiaulių TI suimtųjų bei nuteistųjų skirstymas į „kastas“ yra netoleruojamas, su J. M. apie skirstymą į kameras pagal „kastas“ nekalbėjo. Pareigūnas taip pat pažymėjo, jog J. M. buvo pas pareigūną asmeniniam pokalbiui, o jei jis būtų prašęs perkeliamas, tai būtų buvę užfiksuota žurnale.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pažymėtina, kad teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Įrodymų tyrimo ir vertinimo procese būtina išspręsti prieštaravimus, kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija.

Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai įrodymus vertino atsakovo naudai ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės.

Pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai neaprašė visų įrodymų, nepasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo skundo argumento, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas ir dėl to turėtų būti panaikintas apeliacine tvarka.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands, judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-8/2012; kt.). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl neišsamios motyvacijos gali būti panaikintas, kai dėl to neteisingai buvo išspręsta byla. Be to, ABTĮ nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl teigti, jog priimtas sprendimas yra priimtas vien tik remiantis atsakovo išdėstyta pozicija, nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

Šiuo atveju nagrinėjama administracinė byla dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią turi įrodyti pats pareiškėjas, todėl nepagrįstas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog kiekviena abejonė turi būti aiškinama pareiškėjo naudai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo skundo bei apeliacinio skundo argumentus, atsakovo atsiliepimų argumentus, liudytojų parodymus, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje patirtą neturtinę žalą grindė Šiaulių TI pareigūno O. J. neteisėtais veiksmais, atliktais 2012 m. balandžio 10 d., sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas neįrodė, kad būtent dėl neteisėtų atsakovo pareigūno veiksmų jis patyrė neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde taip pat teigė, jog atsakovo pareigūnai skirsto kalinius pagal kalinių nerašytas taisykles, t. y. vadinamieji „bachūrai“, „ožiai“, „gaidžiai“, „drambliai“. Šis pareiškėjo teiginys laikytinas abstrakčiu, neįvardijančiu konkrečių atsakovo veiksmų, kuriais pareiškėjas įrodinėtų jam padarytą žalą.

Be to, nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neįrodė, jog jis buvo laikomas kameroje Nr. 23 kitais, nei teisės aktuose nustatyti, pagrindais.

Pagal Kardomojo kalinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punktą suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose laikantis šių izoliavimo reikalavimų: asmenys, anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, – atskirai nuo asmenų, anksčiau neatlikusių su laisvės atėmimu susijusių bausmių. Šiaulių TI 2012 m. kovo 30 d. Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose plane Nr. 20/01-762 nustatyta, kad kamerose Nr. 22 ir Nr. 23 kalinami įtariami ir kaltinami suaugusieji vyrai ankščiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes (b. l. 19–21). Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarką Šiaulių TI reglamentuoja Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 1/01-297 patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašas (b. l. 22–30).

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, minėtus teisės aktus, tai, kad pareiškėjas byloje nepateikė duomenų, jog jis anksčiau nebuvo atlikęs su laisvės atėmimu susijusios bausmės, darytina išvada, kad byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjas R. K. buvo paskirtas į kamerą Nr. 23 pažeidžiant Šiaulių TI nustatytą tvarką, teisės aktų reikalavimus. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas teikė prašymus Šiaulių TI administracijai, jog būtų perkeliamas į kitą kamerą, ir kad šie prašymai nebuvo tenkinami.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu jis teigė, kad Šiaulių TI (jo pareigūnas O. J.) atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių jis patyrė 50 000 Lt neturtinę žalą, apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes, susijusias su Šiaulių TI (jo pareigūno) veiksmais, atsakovo atsiliepimų argumentus, byloje pateiktus duomenis bei nustatytas aplinkybes, liudytojų parodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nenustatė pareiškėjo nurodomų atsakovo neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti neteisėtus Šiaulių TI veiksmus. Nesant vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) – nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI veiksmų neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme ir taikyti atsakovui atsakomybę.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo pateikti nauji duomenys, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Taip pat pareiškėjas prašo apeliacinės instancijos teismo apklausti liudytojais D. B., J. M. bei A. B..

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje pateiktus įrodymus, bylos šalių, liudytojų argumentus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuriuo netenkino pareiškėjo skundo dėl neturtinės žalos iš atsakovo Šiaulių TI priteisimo.

Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo apeliacinės instancijos teisme iškviesti liudytojais D. B., J. M. bei A. B., kuris bendravo su J. M. laiškeliais, kuriuose buvo parašyta, kad Vidaus tyrimo skyriaus inspektorius teigė, jog toje kameroje „sėdi gaidžiai“.

Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo apribota teisė teikti prašymus iškviesti liudytojus pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas neteikė prašymo pirmosios instancijos teismui iškviesti liudytoju D. B..

J. M. nagrinėjamoje byloje jau buvo apklaustas liudytoju pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, jog J. M. 2013 m. sausio 23 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu byloje savo parašu pasižadėjime patvirtino duoti teismui parodymus apie viską, kas jam žinoma nagrinėjamoje byloje, patvirtino, kad jam išaiškintos pareigos ir atsakomybė už žinomai melagingų parodymų davimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 1872 straipsnį, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnį, už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus pagal ABTĮ 59 straipsnio 1 dalį (b. l. 106). J. M. teismo posėdžio metu buvo laisvai apklausiamas teisėjo, jam klausimus uždavė ir pareiškėjas bei atsakovo atstovas.

Pareiškėjo prašymas iškviesti liudytoju A. B. taip pat buvo sprendžiamas ir pirmosios instancijos teisme, šis prašymas nebuvo tenkinamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes, į tai, kad pareiškėjas nepagrindė, jog pareiškėjo prašomi iškviesti liudytojais asmenys paliudytų aplinkybes, susijusias su bylos esme, t. y. būtent su pareiškėjo skunde įvardijamais Šiaulių TI pareigūno neteisėtais veiksmais, kuriais pareiškėjas grindžia neturtinę žalą, bei į tai, kad pareiškėjas nenurodė, jog pareiškėjo nurodyti asmenys D. B. bei A. B. girdėjo 2012 m. balandžio 10 d. pokalbį tarp O. J. ir J. M., pareiškėjo prašymo dėl liudytojų apklausimo netenkina.

Pagal ABTĮ 57 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais.

Liudytojai parodymus duoda žodžiu konkrečios bylos teismo posėdyje, išskyrus kelias ABTĮ įtvirtintas išimtis (ABTĮ 60 straipsnio 1 dalis, 64 straipsnio 1 dalis), todėl rašytiniai šių asmenų paaiškinimai negali būti prilyginami liudytojų parodymams ir jų nepakeičia. Administracinėje byloje galima remtis tik tokių liudytojų, kurie buvo apklausti ABTĮ nustatyta tvarka, parodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-121/2010, 2010 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1570/2010).

Įvertinus tai, kas pirmiau išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas 2013 m. kovo 12 d. D. B. raštas (b. l. 120) bei 2013 m. spalio 10 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas J. M. 2013 m. spalio 9 d. raštas nelaikytini įrodymais byloje.

Dėl J. M. 2013 m. spalio 9 d. rašto taip pat pažymėtina, jog J. M. buvo apklaustas liudytoju pirmosios instancijos teisme, jis yra išdėstęs savo poziciją. Be to, J. M. nėra bylos proceso šalis, todėl minėtas jo 2013 m. spalio 9 d. raštas nepriimtinas ir nutarčiai įsiteisėjus grąžintinas jį padavusiam asmeniui.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog teismo posėdyje buvo ignoruojami pareiškėjo prašymai iškviesti liudytojus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, išklausiusi pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašus, daro išvadą, kad šis pareiškėjo argumentas nepagrįstas. Pažymėtina, jog byloje yra pareiškėjo 2012 m. birželio 11 d. prašymas iškviesti liudytojais A. B., E. S. ir S. D. (b. l. 5), 2012 m. liepos 10 d. prašymas iškviesti liudytojais T. G., A. S., taip pat 2012 m. birželio 11 d. prašyme nurodytus asmenis (b. l. 32). Šiuos pareiškėjo prašymus pirmosios instancijos teismas nagrinėjo teismo posėdžio metu ir, įvertinęs tai, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, kad nurodyti asmenys galėtų paliudyti aplinkybes, susijusias su pareigūno O. J. neteisėtais veiksmais, su pareiškėjo galbūt patirta neturtine žala, pareiškėjo prašymų netenkino. Taigi minėti pareiškėjo prašymai dėl liudytojų iškvietimo pirmosios instancijos teisme nebuvo ignoruojami.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog teismas neįvertino J. M. rašysenos rašteliuose identiškumo. Pažymėtina, jog iš pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, kad pareiškėjui buvo išaiškinta teisė pareikšti prašymą dėl ekspertizės skyrimo, tačiau pareiškėjas tokio prašymo neteikė. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad tokio pobūdžio ekspertizė pagrįstų pareiškėjo skunde nurodomus neteisėtus Šiaulių TI pareigūno O. J. veiksmus bei įrodytų pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Be to, J. M. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu susipažinęs su minėtais rašteliais patvirtino, jog jis tų nerašė.

Teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo vertina kaip nepagrįstus. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių apygardos administracinio teismo pirmininkę M. Š. su Šiaulių TI Ūkio skyriaus vyriausiąja specialiste V. Š. sieja giminystės ryšiai, be to, teismo pirmininkė gali daryti įtaką teismo teisėjams.

ABTĮ 47 straipsnio 1 dalis numato, kad teisėjas, teismo posėdžių sekretorius, specialistas, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šių asmenų nešališkumu. ABTĮ 47 straipsnio 2 dalyje numatyti pagrindai, kuriems esant teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas, t. y.: 1) jeigu jis pirmiau nagrinėjant tą bylą dalyvavo kaip liudytojas, specialistas, ekspertas, vertėjas, atstovas, prokuroras, teismo posėdžių sekretorius; 2) jeigu jis yra šalių, kitų proceso dalyvių ar kolegijos teisėjų giminaitis; 3) jeigu jis pats arba jo giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba jeigu yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jo nešališkumu.

ABTĮ nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymu, dėl kurio išsamiai yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šis teismas savo praktikoje aiškiai nustatė, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją, 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas byloje Indra prieš Slovakiją ir kt.). Minėta praktika nuosekliai taikoma administraciniuose teismuose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. spalio 6 d. nutartis Nr. A62-2974/2011, 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-697/2013 ir kt.).

Pareiškėjas, teigdamas, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, turėjo pateikti įrodymus, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti, kad egzistuoja aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjusio teisėjo nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2012; kt.). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia pirmosios instancijos teismo šališkumą, t. y. Šiaulių apygardos administracinio teismo pirmininkės galbūt esančiu giminystės ryšiu su Šiaulių TI Ūkio skyriaus vyriausiąja specialiste bei tuo, kad teismo pirmininkė gali daryti įtaką teismo teisėjams, yra pareiškėjo samprotavimai, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Pažymėtina, jog byloje nėra nustatyta jokio Šiaulių TI Ūkio skyriaus vyriausiosios specialistės V. Š. ryšio su Šiaulių apygardos administraciniu teismu bei konkrečia nagrinėjama byla, ji šioje byloje neatstovavo atsakovui Šiaulių TI. Šią administracinę bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjo ne laikinai einanti Šiaulių apygardos administracinio teismo pirmininkės pareigas M. Š.. Pareiškėjo argumentai, kad teismo pirmininkė gali daryti įtaką teismo teisėjams, yra niekuo nepagrįstos pareiškėjo daromos prielaidos.

Konstatuotina, jog pareiškėjo nurodyti argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo šališkumu, nėra tos aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjusio teisėjo nešališkumu objektyviąja ar subjektyviąja prasme. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu nereiškė bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismo teisėjui ar visiems Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjams nušalinimo.

Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė