2018-06-27 Nr. AB-12201-3-61-3-03141-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4429-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03141-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus PN negali įsigyti medaus, cukraus ir karamelinių saldainių. Tai, pasak pareiškėjo, yra žmogaus kankinimas, nežmoniškas elgesys su nuteistuoju. Be to, jam yra neleidžiami ilgalaikiai pasimatymai su mama, kuriai porą valandų pakalbėti sėdint neleidžia sveikata. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jo žmonai neleidžiama į ilgalaikį pasimatymą atsinešti savo patalynės ir maisto, todėl žmona nesutiko tokiomis sąlygomis atvažiuoti į ilgalaikį pasimatymą. Tai atėmė pareiškėjo ir žmonos intymių santykių galimybę. Pasak pareiškėjo, visa tai lėmė jo dvasinį sukrėtimą.

3. Vilniaus pataisos namai, atstovaudami Lietuvos valstybei, atsiliepime ir papildomuose paaiškinimuose (b. l. 17–20, 82–84) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Vilniaus PN nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 94 straipsnio 3 dalyje nenumatyti ilgalaikiai pasimatymai su tėvais. Bausmės vykdymo institucijos gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Pažymėjo, kad pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių ir teisių suvaržymas yra neišvengiamas. Vilniaus PN nuomone, pareiškėjas skunde tik išreiškė savo nepasitenkinimą dėl teisinio reglamentavimo. Vilniaus PN paaiškino, kad medus, cukrus, karameliniai saldainiai nėra įtraukti į nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų sąrašą. Vilniaus PN pažymėjo, kad nuteistieji nemokamai aprūpinami maistu pagal fiziologines mitybos normas. Pareiškėjas visiškai išlaikomas valstybės, jam garantuojamas ir užtikrinamas būtiniausių poreikių patenkinimas. Vilniaus PN atkreipė dėmesį į tai, kad privalo vykdyti galiojančių teisės aktų reikalavimus. Vilniaus PN taip pat nurodė, kad pagal Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. balandžio 1 d. įsakymą Nr. 3-82, su savimi į ilgalaikį pasimatymą atsivežti maisto produktus yra draudžiama, todėl su tuo susiję pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti. Vilniaus PN pareiškėjo teisių nepažeidė ir pareiškėjui žalos nepadarė.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 25 d. sprendimu (b. l. 89–95) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas konstatavo, kad Vilniaus PN, nesuteikdami pareiškėjui ilgalaikių pasimatymų su mama, veikė, įgyvendindamas įstatyme (BVK 94 straipsnio 3 dalyje) numatytus reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų.

7. Teismas nurodė, kad leidžiamų įsinešti daiktų sąrašas yra patvirtintas Įeinančių į laisvės atėmimo vietų įstaigas (išeinančių iš jų) asmenų apžiūros ir jų daiktų patikrinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. V-262, 1 priede. Jame nėra pareiškėjo nurodytų daiktų, kuriuos į ilgalaikį pasimatymą norėjo atsinešti pareiškėjo žmona. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo su tuo susiję skundo argumentai yra nepagrįsti.

8. Teismas taip pat nurodė, kad maisto produktų, kuriuos gali parduotuvėje įsigyti nuteistieji, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės). Šiame sąraše yra chalva, šokoladas, šokoladiniai saldainiai, džiovinti vaisiai, cukraus pakaitalas ir kiti produktai. Teismas vertino, kad apribojimu įsigyti cukraus, medaus, karamelinių saldainių, džemo, uogienės ir miltų nebuvo neproporcingai suvaržytos pareiškėjo teisės. Teismas nesutiko, kad tokiu būdu pareiškėjas buvo kankinamas. Teismas konstatavo, kad Vilniaus PN neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl kitų viešosios atsakomybės sąlygų nevertino ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. 9. Pareiškėjas S. V. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 100–103), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priteisti žalą.

10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde paaiškina, kad nuo 2016 m. balandžio 1 d. jo teisės Vilniaus PN yra neproporcingai suvaržytos. Pareiškėjo nuomone, Taisyklėse įtvirtintas leidžiamų įsigyti produktų sąrašas yra nebaigtinis, nes jame nurodyta „bei kitus produktus“, kuriais gali būti džemas, medus, miltai, karameliniai saldainiai ir dar kiti produktai. Pareiškėjas pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, kad tokį Vilniaus PN elgesį (neveikimą), neleidžiant pareiškėjui įsigyti minėtų produktų, vertina kaip kankinimą, kurį draudžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 11. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Vilniaus pataisos namuose jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

12. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

13. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų, nagrinėjamu atveju – Vilniaus PN – neteisėtos veikos, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas netinkamai įvertino Taisyklėse įtvirtintą teisinį reguliavimą, kaip nuo 2016 m. balandžio 1 d. draudžiantį nuteistiesiems įsigyti natūralaus medaus, karamelinių saldainių, džemo, miltų.

14. Byloje kyla Taisyklių 18 priedo „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas“ aiškinimo ir taikymo klausimas. Minėtas sąrašas buvo įtvirtintas Taisyklėse (jų priede) nuo 2016 m. balandžio 1 d. Nuo tada minėto sąrašo dalis dėl nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų keitėsi nežymiai, tačiau nei pirminėje, nei vėlesnėse minėto sąrašo redakcijose pareiškėjo nurodytų maisto produktų (medaus, karamelinių saldainių, džemo, uogienės, miltų, cukraus) nebuvo. Priešingai nei teigia pareiškėjas, šis sąrašas yra baigtinis – visi nuteistiesiems leidžiami įsigyti ir turėti maisto produktai yra nurodyti minėto sąrašo 1.1–1.15 punktuose. Pareiškėjo nurodytų žodžių „bei kitus produktus“ sąraše nėra.

15. Visos pataisos įstaigos (taip pat ir Vilniaus PN) savo veikloje privalo vadovautis Taisyklėmis (Taisyklių 9 punktas). Pataisos įstaigoms taip pat yra privalomas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Taisyklių prieduose. Pareiškėjo nurodytų maisto produktų nėra nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų sąraše, todėl nagrinėjamu atveju Vilniaus PN neteisėtų veiksmų (neveikimo) nebuvo.

16. Pareiškėjas byloje siekia neturtinės žalos priteisimo. Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų. Nagrinėjamu atveju valstybės valdžios institucijos (šiuo atveju – Vilniaus PN) neteisėti aktai nenustatyti, todėl valstybės viešoji atsakomybė nekyla.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neprašė pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (Taisyklių 18 priedas) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą (ABTĮ 113 straipsnio 1 dalis). Apeliacinio teismo teisėjų kolegijai abejonių minėto akto teisėtumu nekilo, todėl tyrimas dėl norminio administracinio akto teisėtumo nepradedamas.

18. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė