2021-04-28 Nr. AB-9211-3-61-3-03457-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2913-438/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03457-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. S. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja padavė teismui skundą, prašydama panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT, Tarnyba) Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyriaus 2020 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. (21/20)-159-703 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės Z. S. grąžinimo į Ukrainą“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:

2.1. Ji 2020 m. liepos 17 d. gavo Lenkijos Respublikos darbo vizą, galiojančią nuo 2020 m. liepos 22 d. iki 2020 m. gruodžio 27 d. Šiuo pagrindu atvyko dirbti į Lenkijos Respubliką. Pareiškėja 2020 m. rugpjūčio 20 d. gavo Lenkijos įmonės UAB „Vest Group“ įsakymą nuo 2020 m. rugpjūčio 20 d. iki 2020 m. rugsėjo 19 d. išvykti į komandiruotę Lietuvoje. Pareiškėja 2020 m. rugsėjo 21 d. sudarė darbo sutartį ir su Lenkijos įmone UAB „Vielasix“, kuri 2020 m. spalio 5 d. įsakymu taip pat nurodė išvykti į tarnybinę komandiruotę Lietuvoje.

2.2. Atsakovo įpareigojimas savanoriškai išvykti į Ukrainą nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi ją sieja darbo santykiai su Lenkijos įmonėmis, ji teisėtai dirba (ir gyvena) Lenkijoje. Nesutinka, jog pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ (toliau – ir Nutarimas) 3.3 punkto reikalavimus ir 2020 m. rugpjūčio 20 d. neteisėtai atvyko į Lietuvą. Draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pareiškėjai netaikomas, kadangi ji teisėtai dirba ir gyvena Lenkijos Respublikoje, į Lietuvą atvyko tarnybinės komandiruotės tikslais, o Europos ekonominės erdvės valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką netaikomas.

3. Atsakovas VSAT atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Atsižvelgiant į situaciją pasaulyje dėl Covid-19, 2020 m. vasario 26 d. buvo priimtas Vyriausybės nutarimas Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ su vėlesniais pakeitimais, kurio 3.3 punkto nuostata riboja valstybės sienos kirtimą uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Pagal Nutarimo 3.3.1 punkto nuostatą draudimas atvykti netaikomas tik Europos ekonominės erdvės valstybių, Šveicarijos Konfederacijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Andoros Kunigaikštystės, Monako Kunigaikštystės, San Marino Respublikos ir Šventojo Sosto (Vatikano miesto Valstybės) piliečiams ir šiose valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims. Užsieniečiais, kurie į Lietuvos Respubliką atvyko pažeisdami šį Nutarimą, laikomi atvykusiais į šalį neteisėtai.

3.2. Pareiškėja, 2020 m. rugpjūčio 20 d. atvykstant į Lietuvos Respubliką, turėjo galiojančią nuo 2020 m. liepos 22 d. iki 2020 m. gruodžio 27 d. Lenkijos Respublikos išduotą „D“ tipo vizą, tačiau pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 33 dalies nuostatą, viza – į užsieniečio kelionės dokumentą įklijuojamas įklijos formos leidimas, leidžiantis atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu, tačiau tai nėra dokumentas leidžiantis gyventi Europos ekonominės erdvės valstybių teritorijoje. Įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje yra apibrėžta, kad dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi jame nurodytą laiką, yra tik leidimas laikinai ar nuolat gyventi.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

5. Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyriaus 2020 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. (21/20)-159-703 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės Z. S. grąžinimo į Ukrainą“ teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) pilietė Z. S. 2020 m. rugpjūčio 20 d. atvyko į Lietuvos Respubliką. Pareiškėja turėjo Lenkijos Respublikos išduotą „D“ tipo vizą, galiojančią nuo 2020 m. liepos 22 d. iki 2020 m. gruodžio 27 d. Atsakovas, nustatęs, kad pareiškėja, pažeisdama Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ 3.3 punkto reikalavimus, 2020 m. rugpjūčio 20 d. neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, priėmė ginčijamą Sprendimą dėl jos grąžinimo į Ukrainą.

7. Teismas vadovavosi Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 11 straipsnio 4, 5 dalimis. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje 2020 m. vasario 26 d. paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės, buvo apribotas valstybės sienos kirtimas, uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką (Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimas Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“). Pagal šio Nutarimo 2020 m. birželio 10 d. redakciją Nr. 588 buvo paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės nustatant trečią (visiškos parengties) civilinės saugos sistemos parengties lygį. Pagal šio Nutarimo 3.3.12.1 punktą valstybės sienos kirtimas buvo apribotas uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau šis draudimas buvo netaikomas tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją vykstantiems asmenims, grįžtantiems į savo gyvenamosios vietos valstybę. Be to, pagal Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ (2020 m. birželio 10 d. redakcija Nr. 588) 3.3.1 punktą valstybės sienos kirtimo apribojimas atvykti į Lietuvos Respubliką buvo netaikomas Europos ekonominės erdvės valstybių, Šveicarijos Konfederacijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos, Šiaurės Airijos Karalystės piliečiams ir šiose valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims, atvykstantiems iš šių valstybių, jeigu valstybėje, kurioje jie teisėtai gyvena, segamumas COVID-19 liga per pastarąsias 14 kalendorinių dienų neviršijo 25 atvejų 100 tūkstančių gyventojų. Tokių valstybių sąrašą kiekvieną pirmadienį skelbia valstybės lygio ekstremalios situacijos operacijų vadovas.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėja, (duomenys neskelbtini) pilietė, kurios gyvenamosios vietos valstybė yra (duomenys neskelbtini), į Lietuvos Respubliką atvyko 2020 m. rugpjūčio 20 d. iš Latvijos Respublikos. Taigi pareiškėja kirto valstybės sieną tuo metu, kai galiojo ribojimas užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Šis ribojimas netaikomas asmenims, kurie teisėtai gyvena Europos ekonominės erdvės valstybių teritorijoje. Teismas atkreipė dėmesį, jog pagal Įstatymo 2 straipsnio 33 dalies nuostatas, viza – į užsieniečio kelionės dokumentą įklijuojamas įklijos formos leidimas, leidžiantis atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu, tačiau, tai nėra dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi jame nurodytą laiką, yra tik leidimas laikinai ar nuolat gyventi.

Įstatymo 125 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, yra pažeidžiamas asmuo arba prieglobsčio prašytojas ir sutinka savanoriškai grįžti į užsienio valstybę padedant tarptautinei ar nevyriausybinei organizacijai. Priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo:

1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje;

3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas);

4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą (128 str. 1 d.). Įstatymo 130 straipsnio 1 dalis numato, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 2 dalį, užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 3 dalį, šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei.

9. Įvertinęs aptartą teisinį reguliavimą, teismas nurodė, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – be kita ko, reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Taigi prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę, turi būti įvertinta, ar konkrečiu atveju yra faktinių aplinkybių, užkertančių kelią to asmens (įpareigojimui išvykti iš Lietuvos Respublikos) grąžinimui į užsienio valstybę. Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad ją sieja darbo santykiai su Lenkijos įmone, nelaikytina tokia, kurios pagrindu pareiškėja negalėtų būti grąžinama į Ukrainą. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad skundžiamas Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.), atitinka nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką panašaus pobūdžio bylose, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų. Teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjos skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėja procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas nepasisakė.

III. 10. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti visiškai. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad:

10.1. Teismo išvada, kad pareiškėja siekia paneigti ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tuo aspektu, jog ją sieja darbo santykiai su Lenkijos įmone, yra nepagrįsta. Pareiškėja grindžia savo atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje teisėtumą Lenkijos Respublikos nacionalinės (D) vizos, kuri suteikia pareiškėjai teisę laikinai dirbti ir laikinai gyventi Lenkijos Respublikoje visą vizos galiojimo laikotarpį, turėjimu. Atsakovas nepaneigė pareiškėjos darbo ir gyvenimo Lenkijos Respublikoje teisėtumo, o tai reiškia, jog pareiškėja, vadovaujantis Nutarimo 3.3.1 punktu, turėjo teisę atvykti ir būti Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja ginčija atsakovo Sprendimą tokiu esminiu pagrindu kaip jos teisėtas buvimas, teisėtas darbas ir teisėtas laikinas gyvenimas Lenkijos Respublikoje pareiškėjai išduotos nacionalinės (D) vizos galiojimo metu, ir kurios pagrindu pareiškėja atvyko į komandiruotę į Lietuvos Respubliką. Teismo sprendime niekaip nebuvo tinkamai argumentuota, kodėl, teismo nuomone, pareiškėja neteisėtai atvyko į komandiruotę į Lietuvos Respubliką ir buvo joje. Apie esminį pareiškėjos skundo pagrindą, t. y. apie pareiškėjos buvimo, darbo ir gyvenimo teisėtumą Lenkijos Respublikoje, teismo sprendime visiškai nepasisakyta, todėl teismas neatskleidė šios bylos esmės.

10.2. Taip pat klaidinga teismo išvada, kad pareiškėja, kuri yra (duomenys neskelbtini) pilietė ir jos gyvenamosios vietos valstybė yra (duomenys neskelbtini), į Lietuvos Respubliką atvyko 2020 m. rugpjūčio 20 d. iš Latvijos (?) Respublikos, taigi darytina išvada, kad pareiškėja kirto valstybės sieną tuo metu, kai galiojo ribojimas užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, o šis ribojimas netaikomas asmenims, kurie teisėtai gyvena Europos ekonominės erdvės valstybių teritorijoje. Byloje nėra jokių faktinių duomenų ir/ar rašytinių įrodymų (pvz., VSAT spaudų pareiškėjos pase, pareiškėjos rašytinių paaiškinimų ir pan.), kurie patvirtintų teismo sprendime nurodytą aplinkybę, jog pareiškėja atvyko į Lietuvos Respubliką iš Latvijos Respublikos. Pareiškėja atvykimo į Lietuvos Respubliką metu, turėdama Lenkijos Respublikos nacionalinę (D) vizą, teisėtai laikinai dirbo ir laikinai gyveno Lenkijos Respublikoje, ir, nors ji, iš tikrųjų, yra trečiųjų šalių ((duomenys neskelbtini)) pilietė, tačiau jos laikinos gyvenamosios vietos valstybė atvykimo į Lietuvos Respubliką metu buvo ne Ukraina, o Lenkijos Respublika.

10.3. Iš teismo sprendimo prieštaringo turinio teksto analizės darytina išvada, jog teismas grindžia savo atsisakymą patenkinti skundą tokiu klaidingu argumentu, kad viza – į užsieniečio kelionės dokumentą įklijuojamas įklijos formos leidimas, leidžiantis atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu, tačiau tai yra nėra dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi jame nurodytą laiką. 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2018/1806 2 straipsnyje nurodyta, kad šiame reglamente „viza“ reiškia vizą, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009 (5) 2 straipsnio 2 dalies a punkte. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009 (5) 2 straipsnio 2 dalies a punkte nurodyta, kad šio reglamento tikslais taikomos šios sąvokos <...> 2) viza – valstybės narės išduotas leidimas:

a) vykti tranzitu per valstybių narių teritoriją arba numatomam buvimui joje, kurio bendra trukmė neviršija trijų mėnesių per bet kurį šešių mėnesių laikotarpį nuo pirmo atvykimo į valstybių narių teritoriją datos. Įstatymo 2 straipsnio 33 dalis nustato, kad viza, tai į užsieniečio kelionės dokumentą įklijuojamas įklijos formos leidimas, leidžiantis atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu. Priešingai visiškai nepagrįstai teismo išvadai, kad viza neapima teisės gyventi valstybėje, Įstatymo 17 straipsnio „Nacionalinė viza (D)“ 1 dalis nustato, kad užsienietis, turintis nacionalinę vizą, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje vizoje nurodytą laiką, o šis laikas gali trukti iki 12 mėnesių.

Įstatymo 17 straipsnio 2 dalis nustato, kad nacionalinė viza gali būti vienkartinė ir daugkartinė, o 3 dalis nustato, kad vienkartinė nacionalinė viza išduodama užsieniečiui, kuriam leista laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, o 4 dalis nustato, kad daugkartinė nacionalinė viza išduodama užsieniečiui, kurio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – ilgalaikis buvimas Lietuvos Respublikoje. Taigi, ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktuose, ir Lietuvos teisės aktuose vartojamos įvairios sąvokos: buvimas, būti, leista laikinai ar nuolat gyventi, ilgalaikis buvimas, ir visos šios sąvokos pagal savo esmę reiškia užsieniečio teisėtą buvimą ir/ar gyvenimą Šengeno erdvės valstybėse.

Į sąvokas buvimas valstybėje, būti valstybėje neabejotinai įeina ir laikinas gyvenimas toje valstybėje visą vizos galiojimo laikotarpį, nes kitaip ir negali būti. Užsieniečiams (trečiųjų šalių piliečiams) „būti“ (ir teisėtai dirbti arba mokytis) kitoje valstybėje 90 dienų laikotarpį negyvenant toje valstybėje tuo pačiu metu, būtų neįmanoma. Ir įstatymo leidėjas, patikslindamas Įstatymo 2 straipsnio 33 dalies sąvoką, Įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje nustatė, kad vienkartinė nacionalinė viza išduodama užsieniečiui, kuriam leista laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, o 4 dalis nustato, kad daugkartinė nacionalinė viza išduodama užsieniečiui, kurio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – ilgalaikis buvimas Lietuvos Respublikoje.

Tokiu būdu akivaizdu, jog teismo sprendime padaryta išvada, kad teisės gyventi valstybėje viza neapima, yra visiškai nepagrįsta ir klaidinga.

10.4. Pareiškėja, turėdama galiojančią Lenkijos Respublikos nacionalinę (D) vizą, turėjo teisę laikinai gyventi Lenkijos Respublikoje visą šios vizos galiojimo laikotarpį, o tai reiškia, kad jai netaikomas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką. Priešingu atveju Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ 3.3.1 punkte būtą nurodyta, kad draudimas netaikomas Europos ekonominės erdvės valstybių, Šveicarijos Konfederacijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Andoros Kunigaikštystės, Monako Kunigaikštystės, San Marino Respublikos ir Šventojo Sosto (Vatikano miesto Valstybės) piliečiams ir šiose valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims, turintiems leidimą laikinai ar nuolat gyventi šiose valstybėse. Teismas visiškai nepagrįstai tapatina sąvokas „teisėtai gyvenantys asmenys“ ir „leidimą gyventi turintys asmenys“. Leidimą užsieniečiui gyventi užsienio valstybėje suteikia ne tik leidimai laikinai ar nuolat gyventi toje valstybėje, bet ir nacionalinės (D) vizos (Įstatymo 17 str. 3 ir 4 d.). Pareiškėja nepažeidė nei Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ 3.3 punkto, nei Įstatymo 23 straipsnio 8 dalies. Todėl atsakovas neturėjo jokio pagrindo taikyti pareiškėjai Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 128 straipsnio 1 dalies, 130 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas ir priimti ginčo Sprendimą.

10.5. Atsakovas ir teismas netinkamai aiškino Įstatyme bei Nutarime vartojamas sąvokas savo naudai, supainiojo sąvokų viza ir leidimas gyventi reikšmes, netinkamai aiškino ir taikė galiojančius teisės aktus. Atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių neteisėtą pareiškėjos atvykimą ir buvimą Lietuvos Respublikoje. Nei atsakovo Sprendime, nei teismo sprendime nebuvo tinkamai pagrįsta, jog pareiškėja neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką bei neteisėtai buvo joje.

10.6. Atsakovo Sprendime nieko nenurodyta, kad pareiškėja neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką dėl to, jog Lenkijos Respublika tuo metu, kai pareiškėja iš jos atvyko į Lietuvos Respubliką, buvo įtraukta į valstybių, kuriose sergamumas COVID-19 liga per pastarąsias 14 kalendorinių dienų viršijo 25 atvejų 100 tūkstančių gyventojų, sąrašą. Tuo metu, kai pareiškėja atvyko į Lietuvos Respublika, jai buvo taikomas 14 dienų karantinas prieš pradedant vykdyti darbo pareigas, taigi karantino sąlygų dėl COVID-19 ligos pareiškėja nepažeidė.

10.7. Atsakovo Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant ir nustatytas procedūras. Pareiškėja nemoka lietuvių kalbos, o byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovo Sprendimo turinys buvo tinkamai išverstas pareiškėjai į jos gimtąją ukrainiečių kalbą arba bent jau į pareiškėjai suprantamą kitą kalbą ir išaiškintas tinkamu vertėju. Atsakovo Sprendime yra tik nuoroda, kad į rusų kalbą iš lietuvių kalbos vertė su teisine atsakomybe už melagingą ar žinomai neteisingą vertimą susipažinęs vertėjas M. A.. Paminėtas vertėjas yra atsakovo vyresnysis specialistas. Labai tikėtina, jog pareigūnas, kuris vertė atsakovo Sprendimą ir/ar kitus procesinius dokumentus, tinkamai neišvertė Sprendimo ir kitų procesinių dokumentų turinio į pareiškėjos gimtąją ukrainiečių kalbą arba bent jau į jai suprantamą kitą kalbą ir neišaiškino jo, o tiesiog nurodė pareiškėjai, kur jai reikia pasirašyti Sprendime bei kituose procesiniuose dokumentuose. Taip pat byloje nėra jokio įrodymo, patvirtinančio vertėjo kvalifikaciją. Tokiu būdu vien tik dėl šios priežasties Sprendimas laikytinas neteisėtu. Tokie atsakovo veiksmai visiškai nesiderina su gero administravimo bei atsakingo valdymo imperatyvais, mažina visuomenės ir jos narių pasitikėjimą valdžios įstaigomis (ABTĮ 56 str., Viešojo administravimo įstatymo 3 str.). Tokiu būdu tokie atsakovo veiksmai vertintini kaip nesąžiningi ir prieštaraujantis nepiktnaudžiavimo valdžia principams bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2, 3, 4 punktų, 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Paminėti ginčijamo individualaus administracinio akto trūkumai yra esminiai.

10.8. Teismai visiškai netyrė, neanalizavo ir nepasisakė dėl daugumos pareiškėjos skundo esminių argumentų, tarp jų ir dėl itin reikšmingų šiai bylai, bei dėl byloje esančių rašytinių įrodymų, tuo pažeisdamas ABTĮ 80 straipsnio nuostatas. Byloje yra pateikta pareiškėjos Lenkijos Respublikos išduota nacionalinė ilgalaikė (D) tipo viza, kurioje yra atžyma „cel wydania (išdavimo tikslas) 05A“. Pagal 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą, 27 straipsnio 2 dalį, valstybės narės gali daryti papildomus įrašus vizos įklijoje, nurodydami vizos išdavimo tikslą. Šiuo atveju pareiškėjos vizoje esanti atžyma „cel wydania (išdavimo tikslas) 05A“ reiškia, kad viza buvo išduota užsieniečiui, t. y. pareiškėjai, dirbti Lenkijos Respublikoje ne ilgiau kaip 6 mėnesius per 12 iš eilės einančių mėnesių laikotarpį. Taip pat į bylą buvo pateikti dokumentai, patvirtinantis teisėtą pareiškėjos darbą ir buvimą (gyvenimą) Lenkijos Respublikoje (darbo sutartys, darbdavio įsakymai, pranešimas socialinio draudimo institucijai apie pareiškėjos soc. draudimą), dėl kurių teismas visiškai nieko nepasisakė, nors būtent paminėti dokumentai patvirtina teisėtą pareiškėjos darbą ir buvimą (gyvenimą) Lenkijos Respublikoje. Teismas netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas.

11. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

12. Atsakovas nurodo, kad Tarnybos Sprendimas buvo išverstas į pareiškėjai suprantamą, jos pačios nurodytą, rusų kalbą. Priimtas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas laikantis Lietuvos Respublikos galiojančių teisės normų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Iš esmės byloje yra kilęs ginčas dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ (toliau –Nutarimas) 3.3.1 punkto (2020 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 588 redakcija) nuostatų aiškinimo ir taikymo.

14. Nutarimo 3.3 punkte buvo įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė nustatanti, kad „Valstybės sienos kirtimas apribojamas uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką.“ Iš šios taisyklės 3.3.1 punkte buvo numatyta išimtis, kuri nustatė, kad „Šis draudimas netaikomas Europos ekonominės erdvės valstybių, Šveicarijos Konfederacijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės piliečiams ir šiose valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims, atvykstantiems iš šių valstybių, jeigu valstybėje, kurioje jie teisėtai gyvena, sergamumas COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) per pastarąsias 14 kalendorinių dienų neviršijo 25 atvejų 100 tūkst. gyventojų. Tokių valstybių sąrašą kiekvieną pirmadienį skelbia valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovas“.

15. Byloje nagrinėjamu atveju aktuali yra šios išimties nuostata, kuri numatė, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką netaikomas Europos ekonominės erdvės valstybių piliečiams ir šiose valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims. Šalys, pareiškėja ir atsakovas, skirtingai aiškina šią nuostatą bei pateikia skirtingas jos taikymo versijas. Pareiškėjos teigimu, į sąvoką „Europos ekonominės erdvės valstybėse teisėtai gyvenantys asmenys“ patenka asmenys, kurie turi tose valstybėse leidimus gyventi ir vizas jose būti. Atsakovo teigimu, į šią sąvoką patenka tik tie asmenys, kurie turi leidimus gyventi Europos ekonominės erdvės valstybėse.

16. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) nuostatas buvimas ir gyvenimas Lietuvoje yra skirtingos teisinės sąvokos, skirtingas yra ir jų teisinis statusas bei rėžimas. Asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu suteikia teisę nustatyta tvarka išduota viza (Įstatymo 2 str. 33 d.; 17 str. 1 d.). O teisę laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, asmeniui suteikia nustatyta tvarka išduoti atitinkamai laikinas arba ilgalaikis leidimas gyventi (Įstatymo 2 str. 14 ir 15 d.; 24 str. 1 d.).

17. Dėl šių priežasčių pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad šios sąvokos iš esmės yra tapačios, kad jos abi suteikia teisę asmeniui gyventi atitinkamoje Europos ekonominės erdvės valstybėje, yra nepagrįsti bei neteisingi. Šiuo atveju pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiai, kad asmens, turinčio vizą, buvimas atitinkamoje Europos ekonominės erdvės valstybėje, yra neatsiejamas nuo teisės ir gyventi toje valstybėje, atitinka buitiniame gyvenime vartojamas sąvokas, tačiau teisine prasme toks teiginys yra neteisingas, nes, kaip minėta Įstatymo taikymo prasme, buvimas ir gyvenimas atitinkamoje valstybėje yra skirtingos teisinės kategorijos.

18. Remiantis Įstatyme įtvirtintomis „buvimo“ ir „gyvenimo“ sąvokomis aiškintina ir Nutarimo 3.3.1 punkte nustatyta taisyklė, pagal kurią į Lietuvą ekstremalios situacijos metu buvo leista atvykti asmenims teisėtai gyvenantiems Europos ekonominės erdvės valstybėse, o būtent, kad pagal šią taisyklę į Lietuvą tuo metu buvo leista atvykti asmenims, kurie Europos ekonominės erdvės valstybėse gyveno, turėdami tose valstybėse išduotus laikinus arba ilgalaikius leidimus. Ir priešingai, asmenims, turintiems Europos ekonominės erdvės valstybėse išduotas vizas, kurios suteikė teisę šiose valstybėse būti, o ne gyventi, į Lietuvą ekstremalios situacijos metu buvo uždrausta atvykti.

19. Byloje nustatyta, kad pareiškėja į Lietuvą ekstremalios situacijos metu atvyko turėdama jai Lenkijoje išduotą vizą. Tai reiškia, kad pareiškėja į Lietuvą atvyko neteisėtai, dėl ko atsakovo sprendimas grąžinti ją į Ukrainą atitiko Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir 128 straipsnio 1 dalies 7 punkto reikalavimus.

20. Pažymėtina ir tai, kad Civilinės saugos įstatymas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ atžvilgiu yra specialioji teisės norma. Pagal Civilinės saugos įstatymo 3 straipsnio 1 punktą ir 9 straipsnį Vyriausybė yra civilinės saugos sistemos subjektas, kuriam suteikta teisė nustatyti ekstremaliųjų situacijų prevencijos vykdymo tvarką; nustatyti gyventojams, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kitoms įstaigoms ir ūkio subjektams ūkinės veiklos laisvės, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo apribojimus, būtinus ekstremaliajai situacijai likviduoti ir jos padariniams šalinti ir kt. Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnyje taip pat nustatyta, kad „Vykdant gelbėjimo, paieškos ir neatidėliotinus darbus, likviduojant įvykį, ekstremalųjį įvykį, ekstremaliąją situaciją ir šalinant jų padarinius, šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali būti laikinai apribotos asmens judėjimo laisvė, nuosavybės ir būsto neliečiamumo teisės, o susidarius valstybės lygio ekstremaliajai situacijai, – ir ūkinės veiklos laisvė, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimas.“

21. Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad Vyriausybei buvo suteikta teisė laikinai ekstremalios situacijos metu apriboti asmenų judėjimo laisvę, įskaitant byloje aptariamą atvejį, numatytą Nutarimo 3.3.1 punkte. Dėl ko priešingi pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai bei nuorodos į Įstatymo 11 straipsnio 5 dalį, kuri ne ekstremalios situacijos metu suteikė teisę asmenims, turintiems kitos Šengeno valstybės išduotą nacionalinę vizą, šios vizos galiojimo metu atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje be vizos, yra nepagrįsti bei atmetami.

22. Nenustatyta byloje ir esminių procesinio įstatymo reikalavimų pažeidimo. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjai ginčijamas sprendimas buvo išverstas į jai suprantamą rusų kalbą. Tai, kad pareiškėjai yra žinomas bei suprantamas šio sprendimo turinys patvirtina teismui pateiktų pareiškėjos skundų turinys. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 9 straipsnio nuostatas asmeniui nemokančiam valstybinės kalbos dokumentai gali būti verčiami ne tik į jo gimtąją kalbą, bet ir į kitą asmeniui suprantamą kalbą.

23. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos Z. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė