2016-08-05 Nr. AB-15527-3-64-3-01029-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1714-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01029-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 10 000 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 4 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. buvo kalinamas Šiaulių TI, kuriame buvo pažeistos jo teisės dėl netinkamo kalinimo, gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau, nei numatyta teisės aktuose minimali norma 3,6 kv. m. Pareiškėjas teigė, kad kalinimo sąlygos neatitiko sanitarinių ir higienos normų reikalavimų: kamerose nebuvo įrengtas mygtukas pareigūnams išsikviesti, kameroje tualeto patalpos neatskirtos nuo gyvenamųjų patalpų, nėra ventiliacijos, kamerose nuolat tvyrojo drėgmė ir smarvė. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė didelį stresą, išgyvenimus, diskomfortą, nesaugumo jausmą, pablogėjo sveikata.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

Nurodė, kad teisės aktai nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose ir ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Atsakovas pripažino, kad ne visą pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laiką šios normos buvo laikomasi. Pažymėjo, kad Šiaulių TI pareiškėjas atskirais laikotarpiais buvo laikomas netinkamomis, mažesnio ploto sąlygomis dėl objektyvių priežasčių. Tokie pažeidimai yra susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo Šiaulių TI administracijos nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Atsakovo nuomone, pareiškėjo skundo motyvai dėl kamerose neįrengto mygtuko pareigūnams išsikviesti, dėl tualeto patalpų neatskyrimo nuo gyvenamųjų patalpų, ventiliacijos nebuvimo, drėgmės ir smarvės yra nepagrįsti, nurodytos neatitinkančios tikrovės aplinkybės. Atsakovo teigimu, Šiaulių TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti. Taip pat prašė skundo reikalavimams taikyti ieškinio senatį.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui A. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 2 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl padarytos žalos (taip pat ir neturtinės) atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo teigimu, buvo padaryta laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 4 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. Atsakovas teismo prašo taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.). Byloje nėra duomenų, jų nepateikė ir pareiškėjas, kad jis į teismą kreipėsi anksčiau dėl kalinimo sąlygų atitikimo teisės aktų reikalavimams. Įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, teismas padarė išvadą, jog kilusio ginčo atveju turi būti vertinamas laikotarpis už 3 metus – nuo 2012 m. kovo 27 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. (kadangi pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2015 m. kovo 27 d. (b. l. 8)). Darydamas šią išvadą teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas jau pakankamai ilgą laiką atlikinėjo bausmę pataisos namuose ir jam objektyviai turėjo būti žinomos pagrindinės teisės aktų (įstatymų ir poįstatyminių aktų), reglamentuojančių suėmimo (kalinimo) sąlygas, nuostatos. Be to, neturtinė žala – tai pareiškėjo subjektyvūs išgyvenimai, dvasiniai sukrėtimai, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan. Tačiau teismui nebuvo pateikta duomenų, jog pareiškėjas anksčiau kreipėsi į Šiaulių TI administraciją dėl laikymo sąlygų. Teismas konstatavo, kad nenustatyta jokių CK 1.129 ir 1.130 straipsniuose įtvirtintų pagrindų, kurie duotų pakankamą pagrindą svarstyti klausimus ir apie ieškinio senaties terminų sustabdymą arba jų eigos nutraukimą. Įvertinęs bylos įrodymų visetą, teismas sprendė, kad šioje byloje nėra jokio pagrindo svarstyti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą.

Įvertinęs byloje esančius įrodymus teismas pripažino, kad pareiškėjui kalint Šiaulių TI, atskirais laikotarpiais nuo 2012 m. kovo 27 d. iki 2014 m. balandžio 1 d., iš viso 453 dienas nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose (trūko atitinkamai 1,93, 1,33, 1,18, 1,01, 0,78, 0,58, 1,1, 0,38, 0,27 kv. m. ploto). Atsakovas atsiliepime neginčija fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai tam tikrą laiką buvo pažeisti. Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio teismas įvertino pažeidimo trukmę, jo pobūdį, tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją, kad jo sveikatos būklė jam kalint Šiaulių TI būtų pablogėjusi, taip pat kad nėra įrodymų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis.

Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių skundo motyvus dėl gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų neatitikimo Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimams, konkrečiai nenurodė, kuriose kamerose tualeto patalpos neatskirtos nuo gyvenamųjų patalpų, kuriose nėra ventiliacijos, yra drėgna ir tvyro smarvė. Šiaulių visuomenės sveikatos centras ginčo laikotarpiu pareiškėjo nurodytų pažeidimų kamerose Nr. 8, 63, 26, 23, 65, 11, nenustatė (b. l. 37-59, 62-77, 79-88). Atkreipė dėmesį į tai, kad teisės aktai nenumato pareigos atsakovui įrengti pagalbos mygtuką tardymo izoliatoriuje. Teismo vertinimu, kadangi minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

III. Pareiškėjas A. B. apeliaciniu skundu nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu ir prašo priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI kamerose buvo laikomas kartu su 6-7 asmenimis, todėl asmeniui kameroje tekdavo apie 1-2 kv. m ploto, kas savaime sukelia emocinius sutrikimus. Dėl perpildymo kamerose trūko oro ir pareiškėjui skaudėjo galvą. Prašo išreikalauti iš Marijampolės pataisos namų pažymą apie tai, kada ir dėl ko pareiškėjas, būdamas Šiaulių TI, kreipėsi į gydytoją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo A. B. teigimu, neturtinė žala jam buvo padaryta neteisėtais Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmais, laikant pareiškėją Šiaulių tardymo izoliatoriuje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjui priteisė 2 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad pareiškėjui 453 dienas teko mažesnis kameros plotas nei nustatytas minimalus, taip pat kad kameros neatitiko higienos normų reikalavimų. Kitus pareiškėjo argumentus pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais.

Kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinio skundo, jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos suma.

Apeliacine tvarka byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiklos neteisėtumą be kita ko grindžia tuo, jog jam nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus plotas kamerose, pareiškėjui periodiškai kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2011 m. spalio 4 d. iki 2014 m. balandžio 1 d.

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Remiantis bylos duomenimis, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2011 m. spalio 18 d. (b. l. 17), o skundą teismui pareiškėjas išsiuntė tik 2015 m. kovo 27 d. (b. l. 8). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovo atstovas reikalavo taikyti ieškinio senatį. Todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 18 d. iki 2012 m. kovo 27 d.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taigi, remdamasi minėta praktika, teisėjų kolegija patikrinusi bylą pritaria Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendime padarytoms išvadoms, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu 453 paras minimalaus ploto reikalavimai nebuvo užtikrinti, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taigi pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, susiję su rūkančių asmenų laikymu kartu su nerūkančiais asmenimis, kamerose buvusio pelėsio ir drėgmės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritardama pirmosios instancijos teismo sprendime šiais aspektais išdėstytiems argumentams, jų iš naujo nekartoja.

Kita vertus, teisėjų kolegija nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo išvada, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikimą higienos normų reikalavimams. Byloje pateiktame 2013 m. spalio 23 d. patikrinimo akte Nr. EP-105 nurodyta, kad patikrinus kamerą Nr. 65, nustatyta, jog kameroje vietomis krinta dažų danga, dažai atsilupę, dviejų grindų plytelių nuskilę kraštai, prie sanitarinio mazgo iškritusios 3 plytelės, patalpoje reikalingas einamasis remontas, taigi nustatytas Higienos normos HN 76:2010 22 punkto pažeidimas (b. l. 38). 2012 m. balandžio 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-105 nurodyta, kad kameroje Nr. 104 nustatytas dirbtinio ir natūralaus apšvietimo koeficiento pažeidimas (b. l. 46). Tačiau Šiaulių visuomenės sveikatos centras ginčo laikotarpiu pareiškėjo nurodytų pažeidimų kitose kamerose nenustatė. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie galėtų patvirtinti abstrakčius pareiškėjo teiginius dėl kalinimo šaltose, drėgnose ir tamsiose Šiaulių TI kamerose, todėl šie pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Be to, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su laikymu vienoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, taip pat visiškai nedetalizuoti. Nenurodyta nei kokiose kamerose, nei kokiais laikotarpiais jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Šio pareiškėjo nusiskundimo nepatvirtina ir jokie bylos įrodymai, pvz., byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į kalinimo įstaigos administraciją su skundu dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis ar prašymu perkelti jį į kitokią kamerą.

Vertinant sanitarinių mazgų Šiaulių TI kamerose atitvėrimą 150 cm aukščio pertvara, pažymėtina, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, konstatuotina aplinkybė, kad pareiškėjas naudojosi tualetu, kuris nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, ribojo jo privatumą ir sukėlė jam nemalonius išgyvenimus. Šiuo aspektu pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiose areštinės kamerose, buvo pažeista.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Tai konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas spręsti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Dėl to, atsižvelgusi į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 2 200 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti kalinamam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto, higienos normų bei sanitarinių mazgų įrengimo reikalavimus, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Nustatant žalos dydį, atsižvelgtina į išvardintus pažeidimus, kurie buvo gana ilgalaikiai. Kita vertus, įvertintina ir tai, kad jam tenkantis kameros plotas svyravo, Šiaulių TI pareiškėjas buvo kilnojamas į skirtingas kameras ir tam tikrais atvejais jam tenkantis kameros plotas siekė ir 18,25 kv. m (b. l. 25). Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui būtent dėl kalinimo per mažo ploto sąlygomis būtų kilę sunkesni padariniai, pvz., sveikatos sutrikimai. Pareiškėjo pateikta Marijampolės pataisos namų 2015 m. spalio 6 d. pažyma „Dėl išrašo pateikimo“, kad pareiškėjas dėl kvėpavimo takų ir galvos skausmų per visą kalinimo Šiaulių TI laiką šešis kartus kreipėsi į sveikatos priežiūros tarnybos specialistus dėl tam tikrų negalavimų, taip pat neįrodo, kad būtent dėl nagrinėjamoje byloje nustatytų pažeidimų buvo padaryta žala pareiškėjo sveikatai. Todėl, įvertinusi nustatytų pažeidimų trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 3 000 Eur.

Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui 2016 m. liepos 17 d. pateikė Marijampolės pataisos namų 2015 m. spalio 6 d. pažymą „Dėl išrašo pateikimo“ ir į tai, jog įrodymų rinkimas administraciniame procese negali būti begalinis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-455/2013), tenkinti pareiškėjo apeliaciniame skunde išreikšto prašymo išreikalauti iš Marijampolės pataisos namų pažymą apie tai, kada ir dėl ko pareiškėjas, būdamas Šiaulių TI kreipėsi į gydytoją, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjui A. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteistą 2 200 Eurų sumą neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 3 000 Eur (trijų tūkstančių eurų).

Kitą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė