2016-12-08 Nr. AB-23270-3-62-3-00417-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2162-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00417-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. M. 2015 m. balandžio 3 d. pateikė teismui skundą (b. l. 4–5), kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 50 000 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. sausio 16 d. atliko bausmę Marijampolės PN. Jis buvo paskirtas į 6 lokalinį sektorių, 14 būrį, gyvenamąją patalpą Nr. 141, kurios plotas buvo apie 50 kv. m, joje gyveno apie 25 nuteistuosius. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas apie 300 kv. m, juo galėjo naudotis 100 asmenų. Gyvenamosiose patalpose beveik visi asmenys rūkė, nerūkantiems asmenims ar rūkantiems patalpų su tinkama ventiliacija nebuvo. Pareiškėjas pažymėjo, jog buvo įrengtas atskiras tualetas, kuriame įrengti 2 tualetai bei 2 pisuarai ir 4 prausimosi kranai. Tualetai nebuvo atitverti sienelėmis, nebuvo durų, neįrengta ir ventiliacija. Be to, tualetinio popieriaus kokybė buvo labai prasta ir jo užtekdavo tik 4 dienoms. Dušu, kuriame nebuvo jokių pertvarų, galėjo naudotis 20 nuteistųjų vieną kartą per savaitę nuo 14 val. iki 16.30 val., kitos galimybės pasinaudoti šiltu vandeniu nebuvo. Gyvenamojoje patalpoje buvo didelė drėgmė, todėl rūbai dažnai supelydavo, čiužiniuose buvo parazitų, patalpoje – graužikų, tarakonų, kurie trukdė miegoti. Buvo draudžiama su savimi turėti nuosavus pledus. Maisto energetinė vertė – tik 1 300-1 500 kcal. Marijampolės PN nuteistiesiems nebuvo jokių papildomų užsiėmimų, išskyrus du kartus per savaitę skirta 1 valanda sportui ir vieną kartą leista pasinaudoti biblioteka. Pareiškėjo teigimu, pareigūnai prieš nuteistuosius naudodavo fizinį smurtą, tyčiojosi, kratų metu laužė jų asmeninius daiktus. Tokiu būdu buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pablogėjo sveikata, sutriko miegas ir visavertis gyvenimas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas į Marijampolės PN atvyko 2012 m. gegužės 10 d. ir 2012 m. gegužės 16 d. buvo paskirtas į 14 būrį, 141 brigadą, 2012 m. lapkričio 21 d. pervestas į 20 būrį, 201 brigadą, 2013 m. lapkričio 18 d. pervestas į 14 būrį, 141 brigadą, 2014 m. gegužės 20 d. pervestas į 15 būrį, 151 brigadą. 14 būryje pareiškėjui buvo skirta gyvenama vieta pirmoje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 76,50 kv. m, joje buvo 25 miegamosios vietos. Atsakovas pažymėjo, kad 14 būrio sanitarinio mazgo patalpoje įrengti 2 klozetai su pertvaromis ir 2 pisuarai.

Prausykloje įrengtas dušas, pastatyta skalbimo mašina, įrengti 4 šalto vandens čiaupai. Sanitariniuose mazguose įrengta tinkama ventiliacija. Nuteistiesiems kartą per savaitę sudaromos sąlygos nusiprausti po karštu dušu, kiekvienam būriui skiriant nuo 45 min. iki 2 val. 30 min. Dušine 14 būrys pagal grafiką naudojosi trečiadieniais nuo 14.00 val. iki 16.30 val. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad teisės aktai nenumatė būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius. Visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos.

Marijampolės PN administracija nebuvo gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. Dėl kitų pareiškėjo argumentų atsakovas teigė, jog mėnesiui nuteistajam išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus. Pagal atliktus maisto dienos patiekalų tyrimus, viešojo maitinimo patiekalai, paruošti Marijampolės PN, atitiko nustatytus maisto produktų kiekius ir energetines vertes. Atsakovas akcentavo, kad 14 būrys susidėjo iš daugybės įvairių patalpų bei erdvaus lauko kiemo, kur nuteistieji turėjo galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti, kitaip leisti laisvalaikį, lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę, lankyti socialinės reabilitacijos programas.

Atsakovas pastebėjo, kad pareiškėjas bausmę atlikinėjo bendrabučio tipo patalpose, po kurias galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. ryto iki 22.30 val. vakaro, t. y. pareiškėjas laisvai naudojasi žymiai didesnėmis patalpomis ir teritorijomis, nei vien miegui skirta patalpa. Patalpų atitikimas higienos normoms buvo periodiškai tikrinamas. Be to, dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas į Marijampolės PN direktorių nesikreipė. Marijampolės PN neturėjo jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų perpildymas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 3 d. sprendimu pareiškėjo D. M. skundą atmetė.

Teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktas numato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 14 būryje bausmę atliko nuo 2012 m. gegužės 16 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d. ir nuo 2013 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. gegužės 20 d. Pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 14 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas 76,50 kv. m, patalpoje buvo 25 miegamosios vietos. Taigi, pareiškėjui teko 3,06 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, tačiau trūko tik 0,04 kv. m.

Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos pažeidė Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Marijampolės PN 14 būrio nuteistieji turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Iš to darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė.

Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas kalinimo laikotarpiu dėl psichologinės pagalbos nesikreipė. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nenustatyta, kad Marijampolės PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Byloje taip pat nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs perkelti jį į kitą būrį dėl nepakankamo ploto ar blogų kalinimo sąlygų. Minėtų aplinkybių visuma, ypač atsižvelgiant į tai, kad nustatytos normos pažeidimas buvo nežymus (trūko tik 0,04 kv. m ploto), teismui suteikė pagrindą konstatuoti, kad šios aplinkybės realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą, ir kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad tualetai nebuvo atitverti sienelėmis, nebuvo durų, neįrengta ventiliacija, ir dėl prastos tualetinio popieriaus kokybės teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normų patvirtinimo, Vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis (toliau – ir Aprūpinimo normos), vienam vyrui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus (1 mėnesiui). Teisės aktai nenumatė galimybės nuteistajam higienos priemonių skirti neribotai. Atsakovas atsiliepime patvirtino, jog nustatytų priemonių išdavimo tvarkos laikytasi, pareiškėjas šią aplinkybę paneigiančių įrodymų nepateikė. Esant didesniam poreikiui už įstatymo numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės higienos priemones, jas galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Be to, byloje esantys duomenys patvirtino, kad 14 būrio sanitarinio mazgo patalpoje įrengti 2 klozetai su pertvaromis ir 2 pisuarai, prausykloje įrengtas dušas, pastatyta skalbimo mašina, įrengti 4 šalto vandens čiaupai. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, jog praustuvių, klozetų, pisuarų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą būriuose nuteistųjų skaičių, ne visiškai atitiko Aprūpinimo normas, pagal kurias numatyta, jog 1 praustuvė turi būti skiriama 10 asmenų, 1 klozetas ar unitazas – 12 asmenų, šis normatyvas taikytinas ir dėl pisuarų skaičiaus. Pažymėtina, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjas būtų skundęsis dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, dėl to, kad reikėjo laukti eilėje, ar dėl to, kad nebuvo sudarytos pakankamos galimybės patenkinti sanitarinius ar higieninius poreikius.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelio teritorijos dydžio teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai, o sportuoti nuteistiesiems Marijampolės PN buvo įrengtas sporto aikštynas, kuriame visi nuteistieji grafike nustatytu laiku galėjo sportuoti, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini.

Dėl rūkimo Marijampolės PN gyvenamosiose patalpose ir koridoriuose, patalpų, skirtų rūkymui, neįrengimo teismas akcentavo, kad, remiantis Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir TKĮ) 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 ir 14 punktais, Marijampolės PN administracija turėjo pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Byloje nepaneigti atsakovo argumentai, jog Marijampolės PN visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Į bylą pateiktas 2014 m. gruodžio 3 d. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atliktas Faktų fiksavimo protokolas Nr. ATK2-205 patvirtino, kad ilgalaikio pasimatymo patalpose, gyvenamuosiuose būriuose, valgykloje ir kitose patalpose, kur buvo atliekamas patikrinimas, nebuvo rūkoma, visur buvo iškabinti įspėjamieji ženklai. Minėtame protokole taip pat pažymėta, kad lauke įrengtos rūkymo vietos su nuorodomis „Rūkymo vieta“. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nesikreipė į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkė gyvenamosiose patalpose, arba su prašymu perkelti jį į kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis. Taigi, pareiškėjo teiginiai, jog gyvenamosiose patalpose bei koridoriuose nuteistieji rūkė, atmestini.

Dėl galimybės pasinaudoti dušu teismas pažymėjo, jog bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė ne rečiau nei 1 kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kaip tai numatyta Taisyklių 258 punkte. Iš pateikto Marijampolės PN dušinės darbo grafiko, patvirtinto Marijampolės PN direktoriaus 2012 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 4/07-56, matyti, kad 14 būrio nuteistiesiems sudarytos sąlygos naudotis dušu trečiadieniais nuo 14.00 val. iki 16.30 val. Teisės aktai nenumatė dušo su šiltu vandeniu kiekviename būryje, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl šių aplinkybių atmestini.

Dėl drėgmės ir parazitų gyvenamojoje patalpoje teismas pastebėjo, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2012 m. kovo 22 d. patikrinimo akte Nr. Pa-65 ir 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo akte Nr. PT-342 konstatavo, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Teismas pažymėjo, jog minėtais aktais konstatuota, kad Marijampolės PN laikomiems asmenims sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjas šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl jo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų gyvenamojoje patalpoje atmestini. Be to, 2014 m. gruodžio 30 d. sudaryta Paslaugų teikimo sutartis Nr. 27/10-157(KN-P-2014/422) dėl dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų (kenkėjų monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų) teikimo. Byloje nebuvo duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad sutartiniai įsipareigojimai nebuvo vykdomi, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su parazitų buvimu, taip pat laikytinos neįrodytomis.

Dėl draudimo turėti pledus teismas nurodė, kad, pagal Taisyklių 173 punktą, nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės (173.16 p.). Atsakovas patvirtino, jog šios nuteistųjų teisės Marijampolės PN buvo užtikrintos, o pareiškėjas šią aplinkybę paneigiančių įrodymų nepateikė. Pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, susijusių su šio pobūdžio pažeidimais ir atsakovo veiksmų neteisėtumu.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad Marijampolės PN teikiamas maistas buvo nepilnavertis, jo energetinė vertė buvo tik nuo 1 300 iki 1 500 kcal, teismas pažymėjo, kad maitinimo sąlygas nustato BVK 173 straipsnio 4 punktas, Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriami maisto produktų vidutiniai paros kiekiai ir paros maitinimo išlaidos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144, ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus, rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Teismas akcentavo, kad šie valgiaraščiai buvo subalansuoti ir atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Byloje pateikti duomenys patvirtino, jog Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimo centras tikrino maisto, tiekiamo į Marijampolė PN, kokybę, tačiau pažeidimų nenustatė. Kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės dėl maisto neteikimo ar jo blogos kokybės, o pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nebuvo galimybių nustatyti atsakovo veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams, darytina išvada, jog neįrodyta, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu pažeidė pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.

Dėl papildomų užsiėmimų teismas pabrėžė, jog atsakovo pateikti dokumentai patvirtino, kad Marijampolės PN direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka (2014 m. vasario 7 d. įsakymas Nr. 4/07-18, 2014 m. liepos 21 d. Nr. 14/07-2396 Socialinės reabilitacijos programų vykdymo grafikas) nuteistieji galėjo lankyti Marijampolės PN veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, treniruoklių salę bei užsiimti kita leistina veikla.

Dėl netinkamo pareigūnų elgesio teismas pažymėjo, kad pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai, teismo manymu, nesudarė pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

Teismas nurodė, kad kiti tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Byloje taip pat nebuvo jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų ir nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

III. Pareiškėjas D. M. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimą ir visiškai patenkinti jo skundą.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas skundo argumentais. Pareiškėjas kartu pažymi, kad jo atžvilgiu turėjo būti taikyta minimali 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio ploto norma, nustatyta Taisyklių 111.2 punkte, o teismas, konstatuodamas, jog pareiškėjui trūko tik 0,04 kv. m, klaidingai vadovavosi Taisyklių 111.1 punkte nustatyta 3,1 kv. m ploto norma. Pareiškėjo teigimu, Marijampolės PN įvykdytas jo teisių pažeidimas jam sukėlė neigiamas pasekmes, todėl jo patirta neturtinė žala turi būti atlygintina pinigais. Be to, teismas nepagrįstai vertino kaip mažareikšmius nustatytus pažeidimus dėl tualeto įrengimų (tualetai neatitverti sienelėmis, nėra durų, ventiliacijos). Pareiškėjas taip pat teigia, kad vien tai, jog jis neprašė būti perkeltas į kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad atsakovas laikėsi teisės aktų reikalavimų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės NP, prašė apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas mano, kad teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų duomenų, įrodančių, kad priimtas teismo sprendimas buvo netikslus ar neteisingas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti 50 000 Eur neturtinės žalos, kilusios dėl tinkamų laikymo sąlygų Marijampolės PN nesudarymo, atlyginimą.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 3 d. sprendimu pareiškėjo D. M. skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepatyrė neturtinės žalos. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka (pastebėtina, kad byla išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ nuostatomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 2 d.), su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka.

Remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktika, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), teisėjų kolegija pažymi, kad iš naujo nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų ir padarytų išvadų, o papildomai pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuotų kalinimo sąlygų – kameros ploto, laikymo su rūkančiais nuteistaisiais bei netinkamai įrengtais sanitariniais mazgais.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje konstatuota, jog pareiškėjo subjektinė teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto ploto kamerose nebuvo pažeista, pareiškėjas pažymėjo, jog, jo manymu, turėjo būti taikoma ne 3,1 kv. m, o 3,6 kv. m kameros ploto norma. Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui turinčio tekti minimalaus gyvenamojo ploto normą, pagrįstai vadovavosi Taisyklių 111.1 punktu, numatančiu minimalią 3,1 kv. m ploto normą vienam asmeniui, laikomam pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus), kadangi, remiantis bylos duomenimis (2015 m. balandžio 17 d. pažyma, b. l. 25–26), pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės PN bendrabučių tipo (o ne kamerų tipo) patalpose. Taisyklių 111.2 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų ploto norma taikoma tik tiems nuteistiesiems, kurie yra laikomi pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nuo 2012 m. gegužės 16 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d. ir nuo 2013 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. gegužės 20 d. buvo laikytas 14 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurioje jam teko 3,06 kv. m patalpos ploto, t. y. vos 0,04 kv. m mažiau nei Taisyklių 111.1 punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų ploto vienam nuteistajam norma bendrabučio tipo patalpose (b. l 24, 25–26). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas bausmę atlikinėjo bendrabučio tipo patalpose, po kurias galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. ryto iki 22.30 val. vakaro, t. y. pareiškėjas laisvai naudojosi žymiai didesnėmis patalpomis ir teritorijomis, nei vien miegui skirta patalpa, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui tenkantį nežymiai mažesnį miegamosios patalpos plotą (0,04 kv. m) kompensavo suteikta judėjimo laisvė (atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas bausmę ginčui aktualiu metu atliko 14-ame būryje, kuriam priklausančių patalpų, po kurias jis ne miego metu galėjo laisvai judėti, plotas 218,49 kv. m; be kita ko, pareiškėjas galėjo naudotis lauko kiemu, kuriame galėjo vaikščioti gryname ore, sportuoti, kitaip leisti laisvalaikį, taip pat pareiškėjas galėjo lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę, lankyti socialinės reabilitacijos programas).

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad šiuo aspektu pareiškėjas negalėjo patirti tokių suvaržymų ir nepatogumų, kurie lemtų neturtinės žalos atsiradimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje teisėtas ir pagrįstas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino kaip mažareikšmius nustatytus pažeidimus dėl netinkamo tualeto įrengimo, nes, pasak apelianto, tualetai nebuvo atitverti sienelėmis, nebuvo durų, ventiliacijos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, jog pareiškėjo laikymo Marijampolės PN sąlygos neatitiko Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų, numatančių, kad prausykloje/tualete turi būti įrengta praustuvė (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetas arba unitazas (1 vnt. dvylikai asmenų) ir pisuaras (1 vnt. dvylikai asmenų). Byloje nustatyta, kad pareiškėjo buvimo 14 būryje metu šiame būryje buvo 42–53 asmenys (2015 m. balandžio 17 d. pažyma, b. l. 25–26), bet jiems skirtoje sanitarinio mazgo patalpoje įrengti 2 klozetai su pertvaromis ir 2 pisuarai bei 4 šalto vandens čiaupai, tuo pažeidžiant minėtą reikalavimą. Kita vertus, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas dėl nepakankamo įrengimų skaičiaus nesiskundė (tą patvirtina ir apeliacinio skundo turinys), todėl nebuvo pagrindo pripažinti, jog šis pažeidimas jam sukėlė nepatogumų. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su tokiu vertinimu.

Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo pretenzijų dėl privatumo neužtikrinimo ir nepakankamos ventiliacijos sanitariniame mazge. Kita vertus, byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad ir šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą patvirtino, jog tarp klozetų buvo įrengtos pertvaros. Vadinasi, pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas. Be to, Higienos normos 76:2010 21 punkte nustatyta, jog sanitarinis mazgas įrengiamas atskirose patalpose, jame turi būti, be kita ko, unitazas, tačiau nei šis, nei kiti teisės aktai nenustato reikalavimo sanitariniuose mazguose esančius unitazus vieną nuo kito atskirti pertvaromis ar durimis, todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė nelaikytina teisės aktų pažeidimu. Dėl nepakankamos ventiliacijos pastebėtina, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo aktas (b. l. 29–31) patvirtina, jog sanitariniuose mazguose buvo oro šalinimo sistema, todėl šis pareiškėjo argumentas laikytinas nepagrįstu.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė ir tai, kad buvo laikomas vienoje patalpoje su rūkančiais asmenimis. Jo manymu, tai, kad jis neprašė būti perkeltas į kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad atsakovas laikėsi teisės aktų reikalavimų. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad dėl rūkymo Marijampolės PN gyvenamosiose patalpose ir koridoriuose, patalpų, skirtų rūkymui, neįrengimo pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad Marijampolės PN tinkamai įgyvendino TKĮ 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte bei Higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktuose įtvirtintą pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, Marijampolės PN visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, ilgalaikio pasimatymo patalpose, gyvenamuosiuose būriuose, valgykloje ir kitose patalpose iškabinti įspėjamieji ženklai, lauke įrengtos rūkymo vietos su nuorodomis „Rūkymo vieta“ (b. l. 37–38). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia nustatyta aplinkybe.

Kolegija papildomai pažymi, kad vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo, buvimas (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį adm. byloje Nr. A442-1237/2013, 2016 m. balandžio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1394-624/2016). Pastebėtina, kad pareiškėjas nei Marijampolės PN administracijai, nei kitoms institucijoms nepateikė skundų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis arba asmenų rūkymo gyvenamosiose patalpose. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų informavęs Marijampolės PN apie tai, jog yra nerūkantysis. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, jog pareiškėjo teisė nebūti laikomam sąlygomis, kuriomis jis būtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, nebuvo pažeista.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė