A-520-315-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-315/2012 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00559-2009-4 Procesinio sprendimo kategorija 11.4; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui V. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiųjų suinteresuotų asmenų V. V., A. V., E. V. ir M. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo prašymą atsakovui Nacionalinei žemės ūkio tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. V., A. V., E. V., M. V., Kačerginės bendruomenės centrui, VĮ Dubravos eksperimentinei – mokomajai miškų urėdijai, dėl administracinių aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas (toliau – ir pareiškėjas, Prokuroras), gindamas viešąjį interesą, prašymu ir patikslintu prašymu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities viršininko 2008 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. 52/23459 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui V. V.“ (toliau – ir Sprendimas) dalį ir 2008 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. 02-05-6402 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo (Kauno r.)“ (toliau – ir Įsakymas) 2 priedo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir grąžinimo natūra nuosavybėn V. V. 0,13 ha miško (duomenys neskelbtini).

Prokuroras nurodė, kad skundžiamais 2008 m. gegužės 26 d. Sprendimu ir Įsakymu V. V. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini), grąžinant natūra 1,36 ha žemės ir 0,13 ha miško Kačerginės miestelyje. Prašymą atstatyti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą V. V. Kauno rajono valdybai pateikė 1991 m. gruodžio 4 d. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre V. V. vardu nuo 2008 m. liepos 31 d. įregistruota nuosavybės teisė į 0,13 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), įregistravimo pagrindu nurodant skundžiamus Sprendimą ir Įsakymą. 1993 m. gruodžio 21 d. V. V. mirus, jo įpėdiniai yra V. V., E. V. ir M. V.. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ patvirtintus valstybines reikšmes miškų plotus, nurodytas žemės sklypas (unikalus (duomenys neskelbtini)) patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, tačiau yra valdomas privačios nuosavybės teise. Pabrėžė, kad ginčijamais aktais buvo pažeisti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio ir 13 straipsnio bei Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio reikalavimai.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu sutiko su pareiškėjo prašymu ir prašė jį tenkinti patikslintuose prašymuose išdėstytais argumentais.

Tretieji suinteresuoti asmenys V. V., E. V. ir M. V. atsiliepimu prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad 0,13 ha žemės sklypas V. V. priklausė nuo 1935 metų, šių dokumentų pagrindu jam buvo atkurtos nuosavybės teisės turėtoje vietoje. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimas Nr. 1370, kuriuo Prokuroras remiasi prašyme, skelbiamas be grafinės medžiagos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1370 Priede „Valstybės reikšmės miškų plotai“ patvirtintas 34,17 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotas Kauno rajone. Šis 34,17 tūkst. ha skaičius neįrodo ir nepatvirtina, kad būtent V. V. žemės plotas į jį patenka. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos valstybinės miškotvarkos tarnybos 2009 m. rugpjūčio 19 d. pažyma Nr. P0908-0049 turi būti vertinama kritiškai, nes ji neįrodo aplinkybės, kad 2004 metais 0,13 ha žemės sklypas (unikalus (duomenys neskelbtini)), esantis Kačerginėje, Kauno rajone, priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Pažymėjo, kad ginčo žemės sklypas pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies prasmę negali būti priskirtas valstybinės reikšmės miškams, nes Kačerginė nuo 1997 metų yra ne miestas, o miestelis. Be to, 2010 m. balandžio 30 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuria buvo atnaujintas terminas pateikti skundą, tretiesiems asmenims teisinių pasekmių nesukuria, nes priimta jiems nedalyvaujant, apribojant teises pateikti paaiškinimus, todėl prašė taikyti senaties terminą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 30 d. sprendimu Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo prašymą tenkino.

Teismas, spręsdamas ginčą, nustatė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus, 0,13 ha ginčo žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) pateko į valstybinės reikšmės miškų plotą. Pažymėjo, kad šią aplinkybę neginčijamai patvirtina pažyma apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, valstybinės reikšmės miškų plotų fragmentai ir valstybinės reikšmės miškų plotų schemos, galiojusios 2008 m. gegužės 26 d., fragmentas, kuris buvo parengtas Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1370 Priedo, VĮ Dubravos eksperimentinės – mokomosios miškų urėdijos Kačerginės girininkijos miškų žemėlapio M 1: 10000 ištraukos pagrindu. Teismas nustatė, kad privatus 0,13 ha žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Dubravos eksperimentinėje mokomojoje miškų urėdijoje (Kačerginės miesto miškai), Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra registruotas kaip valstybinės reikšmės miškų plotas.

Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas, priimdamas ginčijamus administracinius aktus, vadovavosi tuo metu galiojančiu Kačerginės kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško ir vandens telkinių planu, patvirtintu 2005 m. sausio 25 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-359, tačiau, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismo vertinimu, plane ginčo žemės (miško) sklypas kaip grąžintinas natūra sklypas pažymėtas klaidingai, neatsižvelgiant į minėtu Vyriausybės nutarimu patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsniu, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, 13 straipsniu, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 2 dalimi, nusprendė, kad ginčijamų Sprendimo ir Įsakymo dalys dėl 0,13 ha valstybinės reikšmės miško ploto perleidimo privačion nuosavybėn yra neteisėtos ir nepagrįstos, todėl naikintinos.

Pažymėjo, kad įstatymo nuostata, draudžianti natūra atkurti nuosavybės teises į miškus, kurie yra priskirti miestų miškams, buvo nustatyta dar įstatymu Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų nuo 1992 m. gegužės 20 d., todėl pripažino, kad Prokuroras, prašydamas panaikinti ginčijamus aktus, gina viešąjį interesą. Teismas taip pat nurodė, jog viešasis interesas bus apgintas pilna apimtimi, nes dėl paveldėjimo teisės liudijimų nuginčijimo ir dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ieškinys pareikštas Kauno rajono apylinkės teisme. Dėl to, kad tretieji suinteresuoti asmenys nesutinka su 2010 m. balandžio 30 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, kuria buvo atnaujintas terminas pateikti prašymą, teismas nurodė, kad išsprendus termino atnaujinimo klausimą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) tokio klausimo pakartotino svarstymo nenumato.

III. Tretieji suinteresuoti asmenys V. V., A. V., E. V. ir M. V. apeliaciniu skundu ir jo patikslinimu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimą panaikinti, Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo prašymą dėl prašymo padavimo termino atnaujinimo atmesti, Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo prašymą ir jo patikslinimą atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismo priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nesuderinamas su administracinės teisės tikslais, teisingu teismo proceso, asmenų lygiomis teisėmis procese, iš esmės pažeidžia trečiųjų suinteresuotų asmenų teises, garantuojamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir pirmo protokolo 1 straipsnio nuostatomis.

2. Teismas peržengė skundo ribas, konstatuodamas, kad ginčo sklypas kaip grąžintinas natūra sklypas Kačerginės kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško ir vandens telkinių plane, pažymėtas klaidingai, neatsižvelgiant į minėtus Vyriausybės nutarimus, patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus. Kačerginės kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško ir vandens telkinių planas, patvirtintas 2005 m. sausio 25 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-359, yra nenuginčytas, ir sudaro pagrindą atkurti nuosavybės teises. Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 20 d. nutarime pažymėjo, kad konkrečios žemės ūkio naudmenų sklypo ribos buvo (įgyvendintas viešas interesas Lietuvos veterinarijos akademijai) nustatytos ne ginčijamais (Konstitucinėje byloje) Vyriausybės nutarimais, o apskrities viršininko (valdytojo) įsakymais, kurių teisėtumą ir pagrįstumą nagrinėja administracinius arba civilinius ginčus sprendžiančių teismų jurisdikcija. Todėl realias ir konkrečias teisines pasekmes tretiesiems suinteresuotiems asmenims sukuria ne Vyriausybės nutarimai (Vyriausybės nutarimais nustatomas tik dydis, konkrečius plotus-schemas tvirtino apskrities viršininkai, dabar Nacionalinės žemės tarnybos teritorinių padalinių vedėjai), bet viešai su visuomene apsvarstytas Kačerginės kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško ir vandens telkinių planas, patvirtintas 2005 m. sausio 25 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-359, kuriuo vadovaujantis jiems teisėtai ir pagrįstai buvo atkurtos nuosavybės teisės.

3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarime Nr. 1370 nurodomas 34,17 tūkst. ha skaičius neįrodo aplinkybės, kad 0,13 ha žemės sklypas (unikalus (duomenys neskelbtini)), esantis Kačerginėje, Kauno rajone, priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Atsižvelgiant į rašytinius įrodymus – 2005 m. sausio 25 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-05-359, 2010 m. kovo 31d. pažymą, kurioje vis dar ginčo sklypas neteisėtai ir nepagrįstai turi miesto miško statusą, nors pats Kačerginės miestas nuo 1997 metų yra miestelis, ir aplinkybes, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1370 priedai nebuvo viešai skelbiami ir viešai derinami su visuomene, valstybinės reikšmės miškų schemos neįregistruotos nekilnojamojo turto registre, tik patvirtina aplinkybę, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims teisėtai ir pagrįstai 2008 m. gegužės 26 d. sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės, o valstybinės reikšmės miškų schemos sudarytos vėliau, todėl yra klaidingos.

4. Prokuroro prašymui turi būti pritaikytas administracinis senaties terminas skundui paduoti. 2010 m. balandžio 30 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi buvo atnaujintas terminas pateikti skundui, tačiau nutartis tretiesiems asmenims teisinių pasekmių nesukuria, nes priimta jiems nedalyvaujant procese, apribojant jų teises pateikti paaiškinimus. Tokiu būdu yra pažeidžiama ir neužtikrinama jų procesinė teisė, kad byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką, numatoma Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Pažymi, kad viešai Registrų centre skundžiami Sprendimas ir Įsakymas buvo paskelbti 2008 m. liepos 31 d., o viešas paskelbimas prilyginamas tinkamam pranešimui. Taigi pasibaigus įstatymuose nustatytiems terminams, tretieji suinteresuoti asmenys prarado teisę administracine tvarka ginčyti išvardytus administracinius įsakymus ir sprendimus. Aiškinimas, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vieno mėnesio terminas, prokurorams skaičiuojamas nuo pranešimo gavimo dienos, prieštarauja teisinio tikrumo, proporcingumo principams, kadangi ir po dešimt, dvidešimt ir daugiau metų prokurorui, gavus pranešimą apie tariamą pažeidimą, bus taikomas vieno mėnesio senaties terminas. Tuo tarpu toks aiškinimas netaikomas kitiems asmenims, todėl suteikia prokurorui daugiau teisių nei kitiems proceso dalyviams.

5. Priimtu sprendimu iš trečiųjų suinteresuotų asmenų yra atimama nuosavybė, o tai yra nesuderinama su teisinės valstybės, teisingo proceso principais. Mano, kad valstybinė institucija, nustačiusi ir įrodžiusi viešą interesą ir pripažinusi savo klaidą, turėtų inicijuoti žemės sklypo išpirkimą už teisingą atlyginimą iš teisėto savininko, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įstatymu ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.100 straipsniu arba pasinaudoti savo turimomis teisėmis bei galiomis ir pateikti siūlymą dėl ginčo sklypo išregistravimo iš valstybinės reikšmės schemų.

6. Remiantis proceso ekonomiškumo ir operatyvumo principais, Kauno apygardos administracinis teismas privalėjo bylą perduoti nagrinėti Kauno miesto apylinkės teismui, kur pareiškėjas užvedė dar vieną bylą dėl civilinių sandorių (paveldėjimo ir dovanojimo) nuginčijimo. Trečiųjų suinteresuotų asmenų procesinių teisių pažeidimas nustatytas Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1039-153, panaikinus Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį, kuria buvo sustabdyta civilinė byla Nr. 2-385-720/2011, ir perdavus klausimą pirmosios teismui nagrinėti iš naujo. Nurodytoje 2011 m. liepos 15 d. nutartyje nurodyta, kad civilinė byla buvo sustabdyta neteisėtai ir nepagrįstai, neišsprendus jų prašymų dėl bylų sujungimo, t. y. apribojant apeliacijos teisę. Tretieji suinteresuoti asmenys informavo Kauno apygardos administracinį teismą apie apeliaciją dėl civilinės bylos Nr. 2-385-720/2011 nutarties ir prašė bylos nagrinėjimą atidėti iki šio klausimo išsprendimo Kauno apygardos teisme, tačiau teismas šio prašymo netenkino.

Pareiškėjas Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras atsiliepimu į trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimami nutarimai yra aukštesnės juridinės galios negu vietos valdžios ir valdymo institucijų nutarimai ir sprendimai. Mano, kad teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus 0,13 ha ginčo žemės sklypas pateko į valstybinės reikšmės miškų plotą.

2. Teismas teisingai konstatavo, kad nuo 1997 metų Kačerginės statuso pasikeitimas iš miesto į miestelį nelaikytina reikšminga aplinkybe, kadangi net ir vykdant 2010 m. gruodžio 23 d. aplinkos ministro įsakymą Nr. D 1-1030 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų schemų tikslinimo Kauno rajone“, Kačerginės miestelio teritorijoje nebuvo atlikti jokie valstybinės reikšmės miškų plotų tikslinimai, t. y. ginčo sklypo dalis taip ir liko patenkanti į valstybinės reikšmės miškų plotus.

3. Nepagrįsti trečiųjų suinteresuotų asmenų teiginiai, kad neteisėta 2010 m. balandžio 30 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimta nutartis, kuria buvo atnaujintas terminas skundui paduoti, kadangi tai prieštarauja Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsniui. Sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Todėl įsiteisėjusios nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties tretieji suinteresuoti asmenys kvestionuoti neturi jokio teisinio pagrindo.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Savo nesutikimą grindžia šiais motyvais:

1.Tretieji suinteresuoti asmenys be pagrindo apeliaciniame skunde remiasi Konstitucinio Teismo išaiškinimu 2008 m. gegužės 20 d. nutarime, kadangi jame teismas pasisako dėl žemės suteiktos mokslo bei mokymo įstaigoms, o ne dėl valstybinių miškų, kurie pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį ir Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai.

2. Tai, kad ginčo sklypas patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, patvirtina valstybinės reikšmės miškų plotų schema, galiojusi 2008 metais, kuri buvo parengta Vyriausybės 2004 metais, o ne atsakovo. Todėl tretieji suinteresuoti asmenys klaidina teismą teigdami, kad Vyriausybė nutarimu nustatė valstybinės reikšmės miškų tik dydį, o konkrečius plotus-schemas tvirtino apskrities viršininkas.

3. Nors Kauno apskrities viršininko administracija, priimdama ginčijamus administracinius aktus, vadovavosi tuo metu galiojančiu Kačerginės kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško ir vandens telkinių planu, patvirtintu 2005 m. sausio 25 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-359, tačiau, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, plane ginčo žemės sklypas kaip grąžintinas natūra sklypas buvo pažymėtas klaidingai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje sprendžiamas administracinis ginčas dėl administracinių aktų, kuriais buvo atkurtos asmenims privačios nuosavybės teisės į 0,13 ha miško, esančio (duomenys neskelbtini), teisėtumo.

Pagal bylos duomenis Kauno apskrities viršininko 2008 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. 52/23459 ir 2008 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 02-05-6402 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo (Kauno r.)“ atkurtos nuosavybės teisės mirusio V. V. vardu į 1,49 ha žemės, iš kurios – 0,13 ha miško, esančios (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 9-14). 1993 m. gruodžio 21 d. V. V. mirė. Jo įpėdiniai yra V. V., E. V. ir M. V., kurie paveldėjo ir 0,13 ha miškų ūkio paskirties žemės plotą. 2010 m. gruodžio 1 d. dovanojimo sutarties pagrindu E. V., V. V. ir M. V. 0,13 ha miškų ūkio paskirties žemės plotą padovanojo A. V.. Pareiškėjas Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, gindamas viešąjį interesą, 2009 m. lapkričio 18 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su prašymu panaikinti Sprendimo ir Įsakymo 2 priedo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir grąžinimo natūra nuosavybėn V. V. 0,13 ha miško tuo pagrindu, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus, 0,13 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) patenka į valstybinės reikšmės miško plotą ir jis negalėjo būti perleistas privačion nuosavybėn, t. y. į jį negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės. Prašymas grindžiamas tuo, kad ginčijamais aktais buvo pažeisti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio ir 13 straipsnio bei Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio reikalavimai. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas bendrosios kompetencijos teismui padavė ieškinį, kuriuo ginčija paveldėjimo pagal testamentą liudijimus bei paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, 2010 m. gruodžio 1 d. dovanojimo sutartį (t. 1, b. l. 167-171).

Kauno apygardos administracinis teismas nagrinėjamoje byloje sprendimu tenkino pareiškėjo prašymą dėl administracinių aktų dalies, kuriais buvo atkurta nuosavybės teisė į valstybinės reikšmės mišką - 0,13 ha, panaikinimo, remdamasis prašyme nurodytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis. Tretieji suinteresuoti asmenys apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo pagrindu, kad pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą paduoti prašymą ir pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymą turi būti atmestas, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo sklypas, kaip grąžintinas natūra sklypas, Kačerginės kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško ir vandens telkinių plane, pažymėtas klaidingai, neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus, realias ir konkrečias teisines pasekmes tretiesiems suinteresuotiems asmenims sukuria ne Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, bet viešai su visuomene apsvarstytas Kačerginės kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško ir vandens telkinių planas, patvirtintas Kauno apskrities viršininko 2005 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 02-05-359, kuriuo vadovaujantis jiems teisėtai ir pagrįstai buvo atkurtos nuosavybės teisės. Taip pat apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarime Nr. 1370 nustatomas 34,17 tūkst. ha skaičius neįrodo aplinkybės, kad 0,13 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priskirtas valstybinės reikšmės miškams, valstybinių reikšmės miškų schemos, kurios buvo sudarytos vėliau, yra klaidingos, o byloje esančios 2009, 2010, 2011 metų pažymos apie valstybinės reikšmės miškų schemas yra deklaratyvios ir bylai reikšmingų aplinkybių neįrodo, miestelių miškai nepriskirti valstybinės reikšmės miškams.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai ir teisėtai patenkino pareiškėjo prašymą dėl administracinių aktų dalies, kuriais buvo atkurta nuosavybės teisė į 0,13 ha miškų ūkio paskirties sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, panaikinimo. Nagrinėjamos bylos medžiaga taip pat neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamoje byloje neturėjo būti atnaujintas pareiškėjui terminas paduoti prašymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 30 d. nagrinėjamoje byloje priėmė nutartį, kuria patenkino pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą prašymui paduoti ir terminą atnaujino (t. 1, b. l. 120-124). Šioje nutartyje nurodyta, kad termino pradžia viešąjį interesą ginančiam subjektui kreiptis į teismą skaičiuojama nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, atsižvelgiant į tai, kuris momentas atsiranda anksčiau. Tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą, ir prasideda termino kreiptis į teismą eigos pradžia. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis bylos medžiaga, padarė išvadą, kad termino kreiptis su prašymu į teismą praleidimą iš esmės lėmė tai, jog Prokuroras laiku negalėjo gauti ginčijamų aktų, o 2009 m. lapkričio 9 d. gavęs ginčijamus aktus, nedelsdamas 2009 m. lapkričio 18 d. pateikė prašymą teismui, t. y. pareiškėjas terminą prašymui paduoti praleido dėl svarbios priežasties, todėl prašymas atnaujinti terminą tenkintinas ir šis terminas atnaujintinas (ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis).

Apeliaciniame skunde tretieji asmenys išsamiai pasisako dėl vieno mėnesio termino prokurorui kreiptis į teismą su prašymu skaičiavimo pagrįstumo ir teisėtumo, tačiau minėta nutartimi nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas laiku kreipėsi į teismą su prašymu, jog būtų panaikinti administraciniai aktai dėl nuosavybės teisės atkūrimo į 0,13 ha miško, o nustatė, kad pareiškėjas praleido terminą, tačiau šį terminą atnaujino, konstatuodamas, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad pasibaigus įstatymuose nustatytiems terminams ginčyti administracinius aktus, tretieji asmenys prarado teisę administracine tvarka ginčyti šiuos aktus.

Ši apeliantų argumentacija klaidinga, nes ABTĮ ne tik numato terminą, per kurį gali būti paduodamas skundas administraciniam teismui, bet ir numato galimybę praleistą terminą atnaujinti (ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad pareiškėjo prašymas dėl senaties termino paleidimo negalėjo būti atmestas, nes, kaip jau minėta, terminas pareiškėjui kreiptis į teismą buvo atnaujintas, o prokurorams, ginantiems viešąjį interesą, terminas kreiptis į teismą skaičiuojamas ne nuo tos dienos, kai asmuo viešame nekilnojamojo turto registre įregistruoja administracinį aktą, kurio pagrindu įgijo nekilnojamąjį turtą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-585/2005, 2005 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-67/2005, 2005 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-27/2005, 2007 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8–660/2007; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007; kt.).

Taigi termino pradžia viešąjį interesą ginančiam subjektui kreiptis į teismą skaičiuojama nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau. Analogiškos pozicijos dėl termino eigos pradžios prokurorui kreiptis į teismą laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). Byloje nustatyta, kad Prokuroras 2009 m. rugsėjo 25 d. turėjo pakankamai duomenų apie viešojo intereso pažeidimus, tačiau su prašymu dėl administracinių aktų panaikinimo į teismą kreipėsi 2009 m. lapkričio 18 d., t. y. praleido terminą, ir šis terminas buvo atnaujintas.

Pažymėtina, kad tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinę, kad įgyvendinant teisinės valstybės principą turi būti užtikrinamas teisinių santykių stabilumas, kuris nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jiems priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus galėtų lemti, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus ilgam laikui po atitinkamo administracinio akto priėmimo.

Tokiu atveju galimybė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą taptų praktiškai neribota laike, o tokia situacija teisinėje valstybėje negalima. Be to, prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, negali būti suteikiama daugiau teisių, nei kitiems ginčo subjektams. Dėl to teismas, įvertinęs pusiausvyrą tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A261-1790/2008; 2008 m. liepos 25 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A146-335/2008; 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A822-1151/2010;

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011). Nagrinėjamoje byloje įvertinus tai, kad ginčijami administraciniai aktai buvo priimti 2008 m. gegužės 26 d., į teismą buvo kreiptasi 2009 m. lapkričio 18 d. darytina išvada, kad byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamoje byloje turėjo būti atsisakyta ginti viešąjį interesą pagal pareiškėjo paduotą prašymą tuo pagrindu, kad yra praėjęs nepateisinamai ilgas laiko terminas nuo pareiškėjo ginčijamų administracinių aktų priėmimo, ir toks gynimas pažeistų Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės principo elementus: teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą.

Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, jog valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama ir yra išdėstytos principinės nuostatos, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, kaip ir jų reikšmė, ir tai lemia tam tikrus miško savininkų teisės ribojimus ar suvaržymus (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai). Dėl to įstatymu gali būti nustatytas specialus teisinis režimas, o požymius, pagal kuriuos gali būti apibūdinti valstybinės reikšmės miškai, turi detalizuoti įstatymų leidėjas.

Valstybė gali įstatymu nustatyti, kad būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų naudojimas ir, jeigu gamtos objektai yra ypač vertingose vietovėse, valstybei priklauso nuosavybės teisės į juos. Valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.7 straipsnio 2 dalį yra išimti iš civilinės apyvartos, tai reiškia, kad šių objektų perleidimas iš valstybės dispozicijos yra draudžiamas. Valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o tai reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas); valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas – specifinis socialinis teisinis procesas, nulemtas okupacijos metu įvykusio turto nusavinimo visuotinumo ir istorinių visuomeninių santykių pokyčių. Konstitucinėje jurisprudencijoje ne kartą buvo pripažinta, kad įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises ir siekdamas bent iš dalies atkurti teisingumą, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai).

Pagal ribotos restitucijos principą nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatymuose gali būti nustatyta, jog nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra negrąžinami, o yra valstybės išperkami (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai, 2008 m. liepos 4 d. sprendimas). Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje įtvirtinta, kad miškai yra valstybės išperkami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, miestų miškams.

Besitęsiančiame nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, o priimant sprendimą atkurti natūra – įsitikinti, ar atitinkamas nekilnojamasis turtas nepriskirtas valstybės išperkamam. Pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuoja viešosios teisės normos, o atitinkama valstybės, savivaldybių ir jų institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra veikla viešojo administravimo srityje.

Todėl atsakovas, kuriam įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, inter alia privalo užtikrinti, jog šie administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų atsiradimu, visais atvejais būtų pagrįsti Konstitucija ir įstatymais. Tokia pareiga atsakovui tiesiogiai išplaukia ir iš Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatų. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, jog viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta šio įstatymo, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus; administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

Pažymėtina, jog priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojančiais įstatymais ir juos įgyvendinančių teisės aktų nuostatomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146–976/2009; 2007 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6–184/2007; 2004 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3–438/2004). Analogiška pozicija išreikšta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006 ir 2010 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010). Dėl to nepripažintini pagrįstais trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentai, kad nuosavybės teisės atkurtos į 0,13 ha miško sklypą pagrįstai ir teisėtai vadovaujantis Kačerginės kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško ir vandens telkinių planu, patvirtintu Kauno apskrities viršininko 2005 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 02-05-359.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Kauno apskrities viršininkui 2008 m. gegužės 26 d. priimant sprendimą Nr. 52/23459 atkurti nuosavybės teisę į 0,13 ha miško, esančio (duomenys neskelbtini), šis miško sklypas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimą Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus, 0,13 ha ginčo žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) pateko į valstybinės reikšmės miškų plotą.

Teisėjų kolegija, atmesdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, pažymi, kad Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis (redakcija, galiojusi 2004 m. lapkričio 3 d. ) numatė, jog valstybinės reikšmės miškai – tai yra ne tik miestų miškai, bet ir kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams. Byloje yra duomenys, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, iš jų ir valstybinės reikšmės miškų plotų Kauno rajone dydis bei patvirtintos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos.

Iš Valstybinės miškotvarkos tarnybos pažymos apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento matyti, kad į valstybinės reikšmės miško plotus pateko ir ginčo miškas – 0,13 ha (t. 1, b. l. 24). Valstybinė miškotvarkos tarnyba 2009 m. rugpjūčio 18 d. pažymoje nurodė, kad Dubravos eksperimentinėje miškų urėdijoje esantis ginčo miško sklypas (0,13 ha) yra Lietuvos miškų valstybės kadastre įregistruotas kaip valstybinės reikšmės miško plotas (t. 1, b. l. 20).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 31 d. nagrinėjo apeliacine tvarka administracinę bylą Nr. A63–923/2011, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl Kauno apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 18 d. sprendimų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į miško plotą (0,24 ha), esantį, (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo. Šie sprendimai buvo ginčijami tuo pagrindu, kad šis miško plotas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 4 d. nutarimą Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus, minėtas žemės sklypas patenka į valstybinės reikšmės miško plotą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, iš jų ir valstybinės reikšmės miškų plotų Kauno rajone dydis bei patvirtintos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos, grąžintas asmenims miško plotas (0,20 ha) priklauso Dubravos eksperimentinės miškų urėdijos 113 kvartalo taksaciniam sklypui Nr. 11, o į šį kvartalą patenkantis miškas atitiko Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 3 punkte įtvirtintą miškų teisinį statusą ir į tokį mišką nuosavybės teisės negalėjo būti atkuriamos.

V. Tretieji suinteresuoti asmenys apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant ištirti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 1997, Nr. 97-2451; 2004, Nr. 162-5910), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimo Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 1997, Nr. 97-2451; 2005, Nr. 88-3306), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1409 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ atitiktį 1997 m. liepos 1 d.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo Nr. VIII-359 (Žin., 1997, Nr. 65-1558; 2004, Nr. 156-5695) 13 straipsniui dėl kai kurių Kačerginės miestelių miškų paženklinimo ir patvirtinimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais. Prašyme nurodoma, kad pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo Nr. VIII-359 (Žin., 1997, Nr. 65-1558; 2004, Nr. 156-5695) 13 straipsnio nuostatas valstybė neturi išimtinės teisės į miestelio miškus (išimtinė teisė nustatyta tik į miesto miškus), todėl į visus Kačerginės miestelio miškus nuosavybės teisės privalo būti atkurtos.

Nurodo, jog kai kurie Kačerginės miestelio miškai priskirti valstybinės reikšmės miškams, o kai kurie nepriskirti: Vyriausybė tokiu būdu įgyvendindama Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 13 straipsnį sukuria diskriminacines sąlygas, t. y. vienodomis sąlygomis elgiasi nevienodai. Pažymi, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė šį ginčo sklypą 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 įtraukė į valstybinės reikšmės miškus, tačiau įtrauktų miškų schemos viešai nebuvo skelbtos, todėl mano, jog šis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas neįrodo, kad ginčo sklypas pateko į valstybinės reikšmės miško plotą.

Teigia, jog prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2012 m. kovo 7 d. rašto Nr. R2-537 pridėtas fragmentas Nr. 31378, atspausdintas 2012 m. kovo 6 d. iš duomenų bazės, kurią kontroliuoja pati tarnyba, neįrodo, kad ginčo sklypas pateko į valstybinės reikšmės miškus 2004 metais, priimant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimą Nr. 1370. Nurodo, jog tame pačiame rašte pateikta informacija, kad yra priimtas kitas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimas Nr. 765, kuriame buvo pakartotinai patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, kartu ir teritorijoje, kurioje yra žemės sklypas Nr. 5230/0011:12.

Mano, kad šiame nutarime ir vėlesniuose nutarimuose nebuvo padaryti pakeitimai, kurie buvo padaryti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 dėl 0,13 ha ginčo sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Teigia, jog šią aplinkybę patvirtina 2005 m. sausio 25 d. priimtas Kauno apskrities viršininko įsakymas Nr. 02-05-359, kuriame 0,13 ha ginčo sklypo paženklintas kaip grąžintinas pretendentams.

Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį administracinis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitikties Konstitucijai. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusį ginčą, byloje taikytinas įstatymų ir įstatymų įgyvendinamųjų aktų nuostatas, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjų nurodomi Vyriausybės nutarimai prieštarauja 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo Nr. VIII-359 (Žin., 1997, Nr. 65-1558; 2004, Nr. 156-5695) 13 straipsniui. Pažymėtina, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentai, kurių pagrindu prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, iš esmės yra susiję su Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1370 taikymu šioje konkrečioje byloje, o pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą Konstitucinis Teismas nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai).

Nagrinėjamoje byloje yra aktualus Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimas Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (įsigaliojo 2004 m. lapkričio 7 d.). Šiuo Vyriausybės nutarimu buvo nustatyta: „1. Pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimą Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (Žin., 1997, Nr. 97-2451; 2002, Nr. 54-2121; 2003, Nr. 74-3443; 2004, Nr. 26-815, Nr. 143-5233): 1.1. Išdėstyti 1 punktą taip: „1. Patvirtinti 1093,71 tūkst. hektarų valstybinės reikšmės miškų plotus (pridedama) pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas.“ 1.2. Išdėstyti nauja redakcija nurodytuoju nutarimu patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus (pridedama).

2. Pavesti Aplinkos ministerijai pateikti 1 punkte nurodytas schemas apskričių viršininkams ir kitoms suinteresuotoms institucijoms.“ Taigi Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo pakeistos atitinkamos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 (2004 m. rugsėjo 23 d. redakcija) nuostatos, inter alia buvo naujai patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai.

Konstitucinis Teismas 2010 m. kovo 9 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2004 m. lapkričio 3 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija“), 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui (2004 m. kovo 23 d. redakcija)“ nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 punkto (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatą Vyriausybė turėjo įgaliojimus tvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotus.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad ir 2008 m. gegužės 26 d. galiojusio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo numatyta, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims, šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek minėto Vyriausybės nutarimo, tiek Sprendimo priėmimo metu (2008 m. gegužės 26 d.) apie išperkamus miestui priskirtus miškus, numatė Respublikos piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 20 d. nutarime yra konstatavęs ir tai, kad teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomos nuosavybės teisių atkūrimo natūra alternatyvos, neprieštarauja restitucijos tikslams ir konstituciniam nuosavybės teisių apsaugos principui.

Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 765 buvo pakartotinai patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, iš jų ir teritorijoje, kurioje yra ginčo sklypas (t. 2, b. l. 79).

VI. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, nustatęs, kad pareiškėjo byloje ginčijami administraciniai aktai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, aktus panaikino, nenagrinėjo ir nenustatė aplinkybių, jog žemės sklypas turi būti išperkamas iš trečiųjų suinteresuotų asmenų ar atliekami kitokie veiksmai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje, įvertinusi tai, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims E. V., V. V., M. V. paveldėjimo teisės liudijimai į 0,13 ha miško sklypą buvo išduoti 2010 m. spalio 5 d., trečiasis suinteresuotas asmuo A. V. šį sklypą gavo dovanų iš E. V., V. V., M. V. 2010 m. gruodžio 1 d. dovanojimo sutarties pagrindu, nuosavybės teises įgijo neatlygintinų sandorių pagrindu, pareiškėjas prašymą Kauno apygardos administraciniam teismui padavė 2009 m. lapkričio 18 d., o ieškinį padavė vėliau (ieškinyje nurodoma jo surašymo data – 2010 m. gruodžio 17 d.), daro išvadą, kad Kauno administracinis teismas pagrįstai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą dėl administracinių aktų panaikinimo, o neperdavė pareiškėjo prašymo nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui, nagrinėjančiam civilinę bylą dėl paveldėjimo teisės liudijimų ir dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiais.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

trečiųjų suinteresuotų asmenų V. V., A. V., E. V. ir M. V. apeliacinį skundą atmesti. Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis Dalia Višinskienė