2020-12-02 Nr. AB-22721-3-61-3-02278-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2102-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02278-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.10; 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. F. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja M. F. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus miesto skyriaus 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 49SF-1164-(14.49.104.); 2) panaikinti NŽT direktoriaus 2018 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. 1SS-1170-(7.5.); 3) įpareigoti NŽT atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į A. B. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 0,16 ha dydžio žemės sklypą Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini) (dabartinis gatvės pavadinimas – (duomenys neskelbtini), suteikiant lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste.

2. Pareiškėja nurodė, kad atsakovai neteisingai aiškino Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos ir dėl to padarė klaidingą išvadą, kad 1992 m. kovo 20 d. prašyme nėra išreikšta valia gauti lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai.

3. Pareiškėja pabrėžė, kad 1992 m. kovo 20 d. pateiktame prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko A. B. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą ji išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą „ekvivalentine natūra“. Nors 1997 m. liepos 1 d. priimtame Atkūrimo įstatyme nebeliko šios sąvokos, tačiau akivaizdu, jog ji yra tapati galiojančiuose teisės aktuose numatytam nuosavybės teisių atkūrimo būdui – lygiaverčio žemės sklypo suteikimui.

4. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. 4319-01 „Dėl piliečių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į žemę, turėtą Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste, eilių patvirtinimo“ ji buvo įtraukta į eilę suteikti žemės sklypą individualiai statybai. Pareiškėjos teigimu, tai įrodo, jog prašymą atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra Vilniaus apskrities viršininko administracija teisingai suprato kaip prašymą suteikti lygiavertį žemės sklypą vietoje iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis A. B. valdyto žemės sklypo.

5. Pareiškėja teigė, kad atsakovai neįvertino aplinkybės, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-179220-868/2016, kurį paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1417-467/2017, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelis A. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini) (dabartinė (duomenys neskelbtini) valdė 0,16 ha dydžio žemės sklypą. Taip pat minėtais sprendimais buvo atnaujintas terminas pateikti dokumentus, patvirtinančius pareiškėjos teisę atkurti nuosavybės teises. Tik nuo teismo sprendimo priėmimo dienos pareiškėja galėjo toliau realizuoti savo teisę atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, todėl būtų neteisinga, neprotinga ir nesąžininga neleisti pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

6. Atsakovai NŽT ir NŽT Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovai paaiškino, kad pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnį (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėja iki 2003 m. balandžio 1 d. nepakeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl liko galioti pirminiame 1992 m. kovo 20 d. prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko A. B. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – ekvivalentinė natūra. Kadangi pareiškėja iki 2003 m. balandžio 1 d. nepakeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio dalies nuostatomis (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 3 d.) nuosavybės teisių atkūrimo būdą parinko jį vykdžiusi institucija – Vilniaus apskrities viršininko administracija ir pareiškėją įrašė į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus mieste turėtą žemę, eilę.

8. Atsakovai paaiškino, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. balandžio 29 d. raštu Nr. 31/03/22-1078 pareiškėją informavo, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 302A nepakanka duomenų atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. B. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę. Dėl to Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 2.3-4898-01 buvo iš dalies pakeistas Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. rugsėjo 8 d. įsakymo Nr. 4319-01 1 priedas, išbraukiant pareiškėjos pavardę iš eilės Nr. 32. Pareiškėja apie minėtas aplinkybes buvo informuota Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. liepos 20 d. raštu Nr. 31/04/22-2289, kartu pateikiant ir minėto įsakymo kopiją.

9. Atsakovai atkreipė dėmesį, jog Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. vasario 1 d.) 3 dalyje (nuo 2012 m. lapkričio 22 d. – 4 dalis, nuo 2014 m. lapkričio 1 d. – 5 dalis) nustatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

10. Atsakovai nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-179220-868/2016 ir Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1417-467/2017, kuriuo paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimas, buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos senelis A. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini) (dabartinė (duomenys neskelbtini) valdė 0,16 ha dydžio žemės sklypą, taip pat minėtais sprendimais buvo atnaujintas terminas pateikti minėtus dokumentus, patvirtinančius pareiškėjos teisę atkurti nuosavybės teisę. Todėl nepagrįsti pareiškėjos argumentai, jog būtų neteisinga, neprotinga ir nesąžininga neleisti pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdo teismui pratęsus būtinų dokumentų pateikimo terminą ir nustačius naujus faktus, turinčius įtakos valios išreiškimui dėl atkūrimo būdo ir valios išraiškos laikui.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – panaikino skundžiamus NŽT Vilniaus miesto skyriaus ir NŽT sprendimus ir įpareigojo NŽT Vilniaus miesto skyrių ir NŽT pagal pareiškėjos 2018 m. kovo 28 d. prašymą tęsti procedūrą dėl lygiaverčio žemės sklypo individualiai statybai Vilniaus mieste suteikimo, remiantis pareiškėjos 1992 m. kovo 20 d. prašymu dėl 0,16 ha dydžio žemės sklypo suteikimo.

12. Teismas nustatė, kad NŽT Vilniaus miesto skyriuje 2018 m. kovo 28 d. gautas pareiškėjos prašymas „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros“, kuriuo prašoma atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise Vilniaus mieste valdytą žemės sklypą suteikiant naują žemės sklypą individualiai statybai (b. l. 46). NŽT Vilniaus miesto skyrius skundžiamame 2018 m. balandžio 18 d. sprendime nurodė, kad negalima tenkinti pareiškėjos prašymo įtraukti į NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2018 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 49VĮ-409-(14.49.2.) patvirtintą Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę (b. l. 43–45). Pareiškėja šį NŽT Vilniaus miesto skyriaus sprendimą apskundė NŽT, kuris atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą. NŽT nurodė, kad pareiškėjai 1992 m. kovo 20 d. išreiškus valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, kuris šiuo metu galiojančiame įstatyme nenumatytas, jai iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) nepareiškus valios atkurti nuosavybės teises perduoti naują žemės sklypą individualiai statybai, NŽT negali parinkti nuosavybės teisių atkūrimo ir/ar atlyginimo būdo, nes tokios teisės šiuo metu Atkūrimo įstatymo nuostatos institucijai nebenumato, todėl pareiškėjos prašymas įrašyti jos pavardę į piliečių eilę naujam žemės sklypui gauti netenkinamas (b. l. 37–40).

13. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-858-2240/2014 pateiktu aiškinimu, kad ilgai trunkant nuosavybės teisių atkūrimo procesui ir keičiantis teisiniam reguliavimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 1057) 3 punkte įtvirtinta pareiga raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, nėra savitikslė ar formali. Ja iš esmės siekiama užtikrinti, kad piliečių valia, esant reikalui, bus patikslinta atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą. Taigi, ši nuostata iš esmės laikytina procedūrine garantija piliečiams tinkamai realizuoti savo teises nuosavybės teisių atkūrimo procese. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad 1992 m. kovo 20 d. prašyme pareiškėja aiškiai išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl ji galėjo pagrįstai tikėtis, kad šio prašymo pagrindu bus atkurtos nuosavybės teisės. Atsakovai nenurodė ir neginčijo, kad pirmiau minėtos pareigos pasiūlyti piliečiui nurodyti kitus Atkūrimo įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus pareiškėjos atžvilgiu nevykdė. Teismo manymu, toks pareigos nevykdymas byloje vertinamu atveju negali būti laikomas nereikšmingu.

14. Teismas sutiko su pareiškėjos argumentu, jog Vilniaus apskrities viršininko administracija, t. y. tuo metu nuosavybės teisės atkūrimą vykdžiusi institucija, įrašydama pareiškėją į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus mieste turėtą žemę, eilę, teisingai vertino pareiškėjos prašymą, t. y. kaip prašymą suteikti lygiavertį žemės sklypą vietoj iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdyto žemės sklypo.

15. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas išpirkimo (atlyginimo už išperkamą žemę) būdas – ekvivalentinė natūra – yra įtvirtintas ir galiojančiame Atkūrimo įstatyme. Pagal galiojantį Atkūrimo įstatymą ekvivalentinė natūra yra tapati lygiaverčio žemės ploto suteikimui vietoj turėtos kitoje vietoje privačios žemės. Nuosavybės teisių įstatymuose sąvokos „ekvivalentine natūra“ ir „lygiaverčiu žemės sklypu“ iš esmės yra tapačios.

16. Teismas sprendė, kad skundžiami NŽT Vilniaus miesto skyriaus ir NŽT sprendimai, kuriais buvo atsisakyta įtraukti pareiškėją į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, yra neteisėti ir nepagrįsti, atsakovai neįvertino ginčui reikšmingų faktų, neteisingai vertino teisės aktų nuostatas.

III. 17. Atsakovai NŽT ir NŽT Vilniaus skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmesti pareiškėjos skundą.

18. Apeliacinis skundas, be atsakovų atsiliepime į skundą išdėstytų aplinkybių, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

18.1. Teismas priėjo nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjos valios išreiškimo. Teismas nesiaiškino prašymo padavimo metu galiojusio nuosavybės teisių atkūrimo teisinio reglamentavimo, kuris yra aktualus siekiant nustatyti tikrąją pretendentės valią. Atsakovai cituoja Atstatymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies (redakcija, galiojusi nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1993 m. vasario 2 d.), Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas, galiojusias iki 2012 m. sausio 31 d. ir nuo 2012 m. vasario 1 d. Teigia, kad Atkūrimo įstatyme nustatytas terminas – 2003 m. balandžio 1 d. – yra naikinamasis, kuris, jį praleidus, negali būti atnaujintas.

18.2. Pareiškėja iki 2003 m. balandžio 1 d. nepakeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nurodyto jos pirminiame prašyme (t. y. valios gauti naują žemės sklypą neišreiškė). Nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tam nesant teisinio pagrindo, parinko Vilniaus apskrities viršininko administracija ir pareiškėją įrašė į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus mieste turėtą žemę, eilę. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 2.3-4898-01 pareiškėja buvo išbraukta iš šios eilės, apie minėtą sprendimą ji buvo informuota, tačiau jo neskundė.

18.3. NŽT privalo kiekvienu atveju pakartotinai įvertinti nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus ir įvertinti, ar yra pateikti visi reikalingi dokumentai. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir jos teisių perėmėja NŽT nuo 2000 m. pareiškėją ne vienu raštu informavo, kad esamų dokumentų dėl buvusio žemės savininko A. B. nepakanka.

18.4. Pareiškėja buvo įtraukta į eilę naujam individualiam žemės sklypui gauti pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnį. Lygiavertis žemės sklypas būtų kaip kompensacija už valstybės išperkamą turtą Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio prasme tuo atveju, jeigu pareiškėja būtų nustatytais terminais išreiškusi valią dėl tokio lygiaverčio žemės sklypo suteikimo, tačiau ji tokios valios nebuvo išreiškusi.

18.5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A53-1435/2009 konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdo ekvivalentine natūra po 1997 m. liepos 7 d. Atkūrimo įstatymas nebenumatė, todėl piliečiai Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais privalėjo tikslinti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pareiškėja iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios atkurti nuosavybės teises kitu būdu.

18.6. Nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojo Atkūrimo įstatymo pakeitimai, nustatantys, kad tuo atveju, kai šio įstatymo numatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės atkuriamos atlyginant pinigais. Teis4s aktai šiuo metu nenumato galimybės asmenims keisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija neturi pareigos atkurti nuosavybės teises pareiškėjos prašomu būdu perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste.

18.7. Nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai nustatyta pareiga raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiams kitus Atkūrimo įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, tačiau terminas šiai pareigai įvykdyti buvo labai trumpas. Aptariama pareiga atsirado nuo 2003 m. vasario 6 d., taigi nuo šios dienos iki 2003 m. kovo 1 d. objektyviai nebuvo įmanoma visiems piliečiams pateikti tokius informacinius pranešimus. Be to, aplinkybė, kad byloje nėra tokio pranešimo, negalėjo užkirsti kelio pareiškėjai galimybės laiku pateikti prašymą dėl valios pakeitimo. Visuomenė apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir jį reglamentuojančių teisės aktų pasikeitimus buvo pakankamai informuota per informacijos sklaidos priemones. Piliečiai turi ne tik teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau ir pareigą domėtis šiuo procesu, laiku realizuoti jiems suteiktas teises. Teisės aktai skelbiami viešai, todėl kiekvienas rūpestingas asmuo gali sužinoti savo teises ir pareigas.

19. Pareiškėja M. F. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas argumentais, išdėstytais pareiškėjos skunde, pirmosios instancijos teismo sprendime ir jame cituotoje teismų praktikoje, papildomai nurodant, kad:

20.1. Įstatymų leidėjui Atkūrimo įstatyme numačius savo esme nuosavybės teisės atkūrimui ekvivalentine natūra tapatų nuosavybės teisės atkūrimo būdą – lygiaverčio žemės sklypo suteikimą, pareiškėja neturėjo pagrindo manyti, kad nuosavybės teisės pagal pirminį prašymą negali būti atkurtos vien todėl, kad Atkūrimo įstatyme nenumatytas nuosavybės teisės atkūrimas ekvivalentine natūra, ir inicijuoti valios dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo keitimą. Pareiškėja turėjo pagrįstus lūkesčius, jog nuosavybės teisės jai bus atkurtos prašyme nurodytu būdu.

20.2. Priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia apeliantai, trumpi terminai, pareiškėjos pareiga pačiai domėtis savo teisėmis ir jas ginti atkūrimo procese negali būti pripažįstami pagrindais nuosavybės teisės atkūrimą vykdančiam ir kontroliuojančiam viešojo administravimo subjektui nevykdyti teisės aktais jam nustatytų pareigų. Įpareigojimas pasiūlyti pakeisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą yra imperatyviai privalomas. Apeliaciniame skunde teikiama pernelyg didelė reikšmė tariamai pakankamam informacijos apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą buvimui įvairiose informavimo priemonėse, bandant ignoruoti imperatyvų teisės aktų reikalavimą pasiūlyti pakeisti nuosavybės teisės atkūrimo būdą. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjai nebuvo pasiūlyta iki Atkūrimo įstatymu nustatyto termino pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja iki įstatymu nustatyto termino nepakeitė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, ne dėl savo kaltės.

20.3. Apeliaciniame skunde pernelyg formalizuojami pareiškėjos veiksmai, visiškai neužsimenant apie jos senyvą amžių (87 metų), prastą sveikatos būklę, kas pripažintina subjektyviomis aplinkybėmis, turėjusiomis įtaką valios išraiškai. Be to, tik 2017 m. spalio 27 d. įsiteisėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, nustatęs juridiškai reikšmingus faktus nuosavybės teisėms atkurti (A. B. žemės sklypo, valdyto nuosavybės teise, dydį), todėl pareiškėja, net įvykdžiusi formalius įstatymo reikalavimus valiai dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo išreikšti, nebūtų galėjusi realiai įgyvendinti savo teisių nuosavybės teisių atkūrimo procese.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teisės į žemės sklypą perduodant lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai.

22. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo priimtų sprendimų teisėtumą, atsakė į visus pareiškėjos skundo argumentus, reikšmingus teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis jų nekeičia, o tik papildo atsakymais į apeliacinio skundo reikšmingus šiam ginčui argumentus.

23. Pareiškėja turi teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimo būdą, numatytą Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kuriuo nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą.

24. Pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą nuosavybės teisių atkūrimo būdo pasirinkimą lemia pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą valios išraiška dėl pasirinkto būdo ir tokios valios išraiškos prašymo pateikimo terminai institucijai, įgaliotai spręsti dėk nuosavybės teisių atkūrimo.

25. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis dėl abiejų nuosavybės teisių atkūrimo sąlygų taikymo šiam ginču, tai yra dėl valios išraiškos tinkamumo, siekiant atkurti nuosavybės tesies perduodant neatlygintinai žemės sklypą individualiai statybai, ir dėl tokio prašymo pateikimo termino.

26. Atsakovo pozicija dėl pretendento valios tikslinimo pasikeitus nuosavybės teisių atkūrimo būdų reglamentavimui yra pagrįsta ir šioje dalyje teismų praktikoje yra konstatuojama, kad, skirtingai nei Atstatymo įstatymas, 1997 m. liepos 1 d. priimtas Atkūrimo įstatymas nuosavybės teisių atkūrimo būdo ekvivalentine natūra nebenumatė, todėl piliečiai teisės aktų nustatyta tvarka turėjo patikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1435/2009).

27. Šio ginčo atveju pareiškėja 1992 m. kovo 20 d. pateiktame prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko A. B. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą Vilniaus m. pareiškė valią atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ekvivalentine natūra ir Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytu terminu iki 2003 m. balandžio 1 d. nepatikslino savo valios ir nereiškė prašymo atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą, o atsakovas nustatyta tvarka nepasiūlė pareiškėjai pasirinkti kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus.

28. Aiškinant Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi nustatyto termino praleidimo pasekmių taikymą, asmeniui praleidus nurodytą Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą, pripažįstami reikšmingais teisinio reguliavimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimai ir pretendento galimybė juos žinoti bei suprasti.

29. Teismų praktikoje yra pripažinta, kad pasikeitus nuosavybės teisių atkūrimo reguliavimui asmenims pasirinkus nuosavybės teisių atkūrimo būdą ekvivalentine natūra buvo taikomi skirtingi nuosavybės teisių atkūrimo būdai (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-261/2017).

30. Esant tokiai situacijai, tapo aktualu, kad institucija, įgaliota spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, paaiškintų piliečiams nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kad jie galėtų išreikšti savo valią tinkamai. Ypač tokioje situacijoje, kuri sąlygojo šios bylos ginčą, kai pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą galėjo sąžiningai klysti, nes Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr.4319-01 pareiškėja jau buvo įrašyta į eilę naujam žemės sklypui gauti ir buvo išbraukta iš šios eilės dėl to, kad nepakako nuosavybės teisę įrodančių dokumentų, o ne dėl to, kad laiku neišreiškė tinkamai savo valios (b. l. 51).

31. Todėl atsakovas, nevykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (Vyriausybės 2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. vasario 5 d.) 3 punkte numatytos pareigos siūlyti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, jei pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių prašyme nurodytu būdu, pažeidė nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą ir tuo pačiu pareiškėjos teisę pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, atitinkantį jos valią (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-261/2017).

32. Įrodžius pareiškėjos pažeistą teisę, ji turi būti ginama atstatant pažeistą teisę tokiu būdu, kuris galiojo iki jos pažeidimo. Todėl pareiškėjai lieka teisė pareikšti prašymą dėl pasirinkto nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nepriklausomai nuo to, kad pasibaigė prašymo teikimo terminai, o atsakovui – pareiga įvertinti pateiktą prašymą ir priimti atitinkamą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 2003 m. balandžio 1 d. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-261/2017).

33. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius