2019-09-04 Nr. AB-16700-3-61-3-03041-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4948-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03041-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. N. (S. N.) apeliacinį skundą administracinėje byloje dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. N. (S. N.) skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (teisių perėmėjas – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. N. (toliau – ir pareiškėjas) padavė skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir atsakovas, Migracijos valdyba) 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. 10-SP9-278 „Dėl Irano Islamo Respublikos piliečio S. N. grąžinimo į Irano Islamo Respubliką“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) priimti jo prašymą nacionalinei vizai gauti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos valdyba, priimdama Sprendimą vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 128 straipsnio 1 dalimi, tačiau nei faktinės aplinkybės, nei jų vertinimas Sprendime nėra išdėstyti. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2014 metų (leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pirmą kartą išduotas 2014 m. lapkričio 6 d.), yra įsteigęs uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Šeštoji planeta“, joje pats dirba direktoriumi, kuria kompiuterines programas. Visą šį laikotarpį gyvenant Lietuvoje pareiškėjas susikūrė socialinius ir ekonominius ryšius, jis moka mokesčius. Per ketverių metų gyvenimo Lietuvoje laikotarpį susiformavo tvirti pareiškėjo ryšiai su kitais asmenimis, dirbančiais informacinių technologijų srityje ir įmonėse-startuoliuose.

3. Pareiškėjo nuomone, priimant ginčijamą Sprendimą, nebuvo atsižvelgta, kad jis yra Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto magistratūros studijų studentas. Taip pat priimant Sprendimą neįvertintos aplinkybės dėl dirbtinų kliūčių sudarymo jam pateikti dokumentus vizai gauti. Elektroninėje sistemoje buvo užpildytas prašymas nacionalinei vizai gauti, atlikta priėmimo laiko rezervacija, tačiau Departamentas nustatytu laiku pasirašytą prašymą atsisakė priimti, atsisakymo niekaip neįformindamas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pripažintina, jog Migracijos valdyba, šiurkščiai pažeisdama Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies reikalavimus, priėmė nepagrįstą ir neproporcingą sprendimą.

4. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad Departamentui priėmus sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir panaikinus turimą daugkartinę nacionalinę vizą, Migracijos valdyba privalėjo spręsti pareiškėjo tolesnės teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimą Įstatymo nustatyta tvarka. Todėl Migracijos valdyba, vadovaudamasi Įstatymo 128 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgusi į nustatytas faktines aplinkybes bei į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę, priėmė Sprendimą. Atsakovo nuomone, ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas įvertinus visas Sprendimo priėmimo dieną nustatytas faktines aplinkybes.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjo S. N. skundo dalį dėl Sprendimo panaikinimo, o bylos dalį dėl įpareigojimo Departamentui iš pareiškėjo priimti prašymą išduoti nacionalinę vizą nutraukė.

7. Teismas nustatė, kad ginčijamame Sprendime nurodoma, jog jį priimant buvo atsižvelgta į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir į nustatytas faktines aplinkybes bei į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į Irano Islamo Respubliką. Sprendime nurodoma, kad kontrolės dieną, t. y. 2018 m. rugpjūčio 29 d., pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, nes leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojo iki 2017 m. spalio 23 d., išduota daugkartinė nacionalinė viza galiojo iki 2018 m. birželio 15 d., o prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Departamento 2018 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. (15/4-1)31-388/17I-313 buvo netenkintas. Pareiškėjo skundas dėl pastarojo Departamento sprendimo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3547-484/2018 buvo atmestas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir minėtą teismo sprendimą paliko nepakeistą. Šiais įsiteisėjusiais procesiniais teismų sprendimais nustatyta, kad išduodant leidimą laikinai gyventi pareiškėjo pateikti duomenys iš tiesų neatitiko tikrovės (gyvenamosios vietos ir įmonės veiklos vykdymo aspektais). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Departamentas teisingai nustatė, jog UAB „Šeštoji planeta“ veiklos nevykdo (iš esmės nevykdo verslo plane deklaruotos veiklos, buhalterės paaiškinimai apie veiklą neišsamūs, pareiškėjas nuolat Lietuvos Respublikoje negyvena), todėl galima daryti išvadą, kad minėta bendrovė įsteigta tik tam, kad trečiosios šalies pilietis galėtų gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai keliautų po Šengeno erdvę.

8. Teismas pabrėžė, kad šioje byloje nėra ginčo dėl to, jog Sprendimas teisingai pagrįstas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, t. y. pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 29 d. (Sprendimo priėmimo metu) vis dar buvo Lietuvos Respublikoje pasibaigus tiek leidimo laikinai gyventi, tiek daugkartinės vizos galiojimui. Jokių kitų teisėto buvimo Lietuvos Respublikos pagrindų Sprendimo priėmimo metu nenustatyta, neįrodyta ir teisminio nagrinėjimo metu. Todėl nors Sprendimas nėra itin išsamus, tačiau, teismo vertinimu, jis atitinka minimalius reikalavimus, būtinus priimant viešojo administravimo subjektui sprendimus jam priskirtoje viešojo administravimo srityje ir numatytus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Be to, pareiškėjas, teigdamas, kad nebuvo įvertinti jo socialiniai ir ekonominiai bei kiti ryšiai, pakankamai nekonkretizavo ir nepagrindė šių ryšių reikšmingumo tiek, kad jis negalėtų jų palaikyti gyvendamas ir ne Lietuvoje. Minėtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad pareiškėjas (užsienietis) pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Ginčijamame Sprendime nėra nurodyta, kad pareiškėjas yra Lietuvoje nuo 2017 metų. Migracijos valdybos Sprendime nurodyta, kad užsienietis atvyko į Lietuvos Respubliką turėdamas galiojantį kelionės dokumentą ir leidimą laikinai gyventi, kuris galiojo iki 2017 m. spalio 23 d. Taip pat priimant ginčijamą Sprendimą buvo atsižvelgta (tiesiogiai į jį referuojant) į minėtame Departamento sprendime, atlikus išsamų užsieniečio patikrinimą, išdėstytas tiek faktines, tiek teisines aplinkybes. Tarp nustatytų teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių yra ir aplinkybės, susijusios su pareiškėjo gyvenamąja vieta, darbu įmonėje ir buvimo Lietuvos Respublikoje tikslais.

9. Teismas papildomai pažymėjo, kad dalis pareiškėjo argumentų dėl jo įsteigtos įmonės ir jo darbo įmonėje yra įvertinti įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Nagrinėjant administracines bylas dėl užsieniečio grąžinimo ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra iš naujo vertinamos faktinės aplinkybės, kurios reikšmingos sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi arba vizos išdavimo ar keitimo. Tai, kad pareiškėjas studijuoja aukštojo mokslo įstaigoje, sudarytų pagrindą Įstatymo nustatyta tvarka kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo Įstatymo 46 straipsnio pagrindu, kadangi Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti priėmimo ir išnykus aplinkybėms, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi. Tačiau teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje neužkerta kelio priimti ir vykdyti sprendimus dėl užsieniečių grąžinimo į užsienio valstybę ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos Įstatymo 125 ir 126 straipsniuose nurodytais pagrindais. Byloje taip pat nenustatytos aplinkybės, numatytos Įstatymo 128 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių reikėtų stabdyti užsieniečio išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos. Užsienietis turi galiojantį kelionės dokumentą, pasą, išduotą kilmės valstybės.

10. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas iš esmės tinkamai nustačius ir išanalizavus Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas faktines aplinkybes. Todėl ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat buvo suformulavęs reikalavimą įpareigoti Departamentą priimti jo prašymą išduoti nacionalinę vizą, tačiau teismo posėdyje atsisakė šio skundo reikalavimo (prašymo). Pareiškėjo teismui pateiktas atsisakymas nuo pastarojo skundo reikalavimo neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui. Teismas nenustatė aplinkybių, kad prašymas pažeistų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus. Atsižvelgęs į tai, teismas nutraukė minėtą bylos dalį.

III. 12. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 13 d. sprendimą ir jo skundo dalį dėl Migracijos valdybos Sprendimo panaikinimo tenkinti.

13. Pareiškėjas nurodo, kad teismas buvo šališkas. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos ambasados Turkijoje buvo pripažintas tinkamu gyventi Lietuvoje, nors Departamentas ir atsisakė priimti tuos pačius dokumentus, skirtus vizos gavimui. Todėl nagrinėjamu atveju yra du galiojantys vienas kitam prieštaraujantys sprendimai (vienas, kuris įpareigoja užsienietį išvykti iš Lietuvos, o kitas, kuris leidžia užsieniečiui toliau gyventi Lietuvoje). Lietuvos Respublikos ambasados Turkijoje sprendimas yra viršesnis už galiojantį ginčijamą Sprendimą. Ginčijamas Sprendimas pažeidžia Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatas, o teismo sprendimas pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnį (teisę į teisingą bylos nagrinėjimą), 7 straipsnį (nėra bausmės be įstatymo), 14 straipsnį (diskriminacijos uždraudimas) ir Konvencijos 12 protokolo 1 straipsnį (bendrasis diskriminacijos uždraudimas).

14. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas įpareigojo jį – Vilniaus universiteto magistro studijų studentą – išvykti iš šalies semestro viduryje. Kai pareiškėjas paliko šalį, jis kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Turkijoje dėl studento vizos išdavimo. Lietuvos Respublikos ambasadoje Turkijoje pareiškėjas gavo studento vizą iš karto po savaitės. Minėta ambasada nenustatė nė vienos priežasties, kodėl užsienietis negalėtų tęsti savo gyvenimo, verslo veiklos ir studijų Lietuvos Respublikoje. Todėl ginčijamas Sprendimas įpareigoti pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos semestro viduryje nėra pagrįstas jokiomis objektyviomis priežastimis ir yra neproporcingas.

15. Pareiškėjo vertinimu, Departamentas nesilaikė Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies nuostatų. Priimant Sprendimą nebuvo atsižvelgta į jo gyvenimo Lietuvoje trukmę (pareiškėjas Lietuvoje gyvena nuo 2014 m.). Pareiškėjo viza D baigėsi galioti tuo metu, kai jis buvo teisėtai Lietuvos Respublikoje, dirbdamas šioje valstybėje. Ginčijamame Sprendime nėra nurodoma, kad jis yra atsakingas už UAB „Šeštoji planeta“ teisinius įsipareigojimus (pagal Bendrovės įstatų 59 punktą), dėl to, pareiškėjui išvykus iš Lietuvos, gali atsirasti materialinė žala bendrovei ir jos partneriams. Teismo posėdžio metu Departamento atstovas nurodė, kad prieš priimant papildomą Sprendimą nebuvo atliktas papildomas tyrimas.

16. Pareiškėjas pažymi, kad jis siekė gauti vizą, patariamas Departamento tarnautojo užsiregistravo 2018 m. rugpjūčio 29 d. pateikti prašymą vizai gauti, tačiau, atvykęs į Departamentą dėl prašymo pateikimo, buvo suimtas. Teismo posėdyje pareiškėjas papasakojo apie minėtą įvykį, tačiau šis įvykis nėra minimas skundžiamame teismo sprendime. Pareiškėjas tvirtina, kad buvo pažemintas jo orumas, o tai yra Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimas. Teismas privalėjo įvertinti, ar buvo privaloma suimti studentą tuo metu, kai jis bandė Departamentui pateikti visus reikiamus dokumentus studento vizai gauti.

17. Pareiškėjo nuomone, teismas turėtų atsižvelgti į tai, kad Departamentas nėra kompetentinga institucija reikšti pastabas UAB „Šeštoji planeta“, kaip Lietuvos aukštųjų technologijų įmonės, atžvilgiu. Teismas negali daryti išvadų dėl minėtos bendrovės, kuri nėra šios bylos šalis, veiklos. Nepaisant to, teismas nurodė administracinį sprendimą, kuriame pažymima, kad UAB „Šeštoji Planeta“ nėra fiktyvi. Be to, pareiškėjas pabrėžia, kad įpareigojimas bendrovės direktoriui išvykti iš šalies laikytinas Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 14 straipsnio pažeidimu.

18. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Atsakovas pakartojo atsiliepime į skundą išdėstytus savo argumentus. Pažymėjo, kad nuo 2019 m. liepos 1 d. Migracijos valdybos funkcijas perima Migracijos departamentas.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21. Departamentas akcentuoja ginčui aktualių įvykių chronologiją ir tvirtina, kad 2018 m. spalio 29 d. pareiškėjas įvykdė šioje administracinėje byloje ginčijamą Migracijos valdybos 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir savanoriškai išvyko iš Lietuvos Respublikos, o 2019 m. liepos 5 d. Departamentas pareiškėjui išdavė daugkartinę nacionalinę vizą, galiojančią iki 2019 m. lapkričio 4 d. Departamento nuomone, teismas išsamiai išnagrinėjo visas faktines aplinkybes, galiojantį teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, todėl priimtas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teigia, kad Migracijos valdyba, 2018 m. rugpjūčio 29 d. nustačiusi, kad pareiškėjas neįvykdė Įstatymo 124 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos išvykti iš Lietuvos Respublikos iki turimos vizos galiojimo pabaigos (viza galiojo iki 2018 m. birželio 15 d., buvo panaikinta 2018 m. birželio 12 d. sprendimu), priėmė pagrįstą sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į Irano Islamo Respubliką. Įstatymo 130 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių būtų draudžiama priimti tokį sprendimą, nenustatyta, tokių aplinkybių nenurodė ir pareiškėjas.

Įvertinus Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, pareiškėjui buvo suteiktas ilgiausias galimas savanoriško išvykimo iš Lietuvos Respublikos laikotarpis – 30 dienų, šis terminas buvo pratęstas du kartus (kad pareiškėjas galėtų laikyti egzaminus Lietuvoje, tinkamai pasiruošti išvykimui). Pats pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog ginčijamo Sprendimo priėmimo metu jis Lietuvos teritorijoje buvo neteisėtai. Departamento vertinimu, pareiškėjo teiginiai apie jo įsipareigojimus, susijusius su UAB „Šeštoji planeta“, neturi esminės reikšmės, nes pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 26 d. ir 2018 m. spalio 18 d. prašymuose pratęsti savanoriško išvykimo terminą nebuvo nurodęs, kad negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl finansinių įsipareigojimų ar kitų su tuo susijusių aplinkybių, šiuos prašymus grindė studijomis universitete ir bylinėjimusi Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Kita vertus, teismas skundžiamame sprendime atsižvelgė į įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo ketinimais vykdyti teisėtą veiklą UAB „Šeštoji planeta“ (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02106-2018-3). Departamento įsitikinimu, pareiškėjo teiginiai, jog apeliacinio skundo padavimo metu galioja du vienas kitam prieštaraujantys sprendimai – ginčijamas Sprendimas dėl grąžinimo į Irano Islamo Respubliką ir Lietuvos Respublikos ambasados Turkijoje sprendimas išduoti pareiškėjui daugkartinę vizą, – neatitinka tikrovės, nes pareiškėjas dėl daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo į Lietuvos Respublikos ambasadą Turkijoje kreipėsi jau po to, kai savanoriškai įvykdė Sprendimą.

Pareiškėjui jau įvykdžius Sprendimą ir vėliau teisės aktų nustatyta tvarka gavus dokumentą, suteikiantį teisę atvykti į Lietuvos Respubliką, Sprendimas nebus vykdomas pakartotinai, nes jau yra įvykdytas. Departamento nuomone, aplinkybė, jog Migracijos valdybos tarnautoja R. G. savo tarnybiniame pranešime klaidingai nurodė, kad pareiškėjas yra ieškomas Interpolo, nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą, nes Sprendimas buvo grindžiamas ne tuo, kad pareiškėjas yra ieškomas, o tuo, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai.

Be to, Departamentas pažymi, kad, atsižvelgiant į nuo 2019 m. liepos 1 d. įsigaliojusius Įstatymo nuostatų pakeitimus, atsakovu nagrinėjamoje byloje turėtų būti ne Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, o Departamentas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. 10-SP9-278, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į Irano Islamo Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2018 m. rugsėjo 28 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, remiantis Migracijos valdybos ir Departamento pateiktais paaiškinimais bei viešai prieinamais duomenimis, nuo 2019 m. liepos 1 d. Migracijos valdybos funkcijas perėmė Departamentas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnio 1 dalį, tais atvejais, kai viena iš proceso šalių pasitraukia iš bylos (asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga, institucijos ar organizacijos reorganizavimas arba likvidavimas, reikalavimo perleidimas), teismas tą proceso šalį pakeičia jos teisių perėmėju; teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių teisių perėmimas nėra galimas, todėl atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas keičiamas jo teisių perėmėju – Migracijos departamentu prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atitinkamai Departamento procesinė padėtis administracinėje byloje pakeičiama iš trečiojo suinteresuoto asmens į atsakovą.

24. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

25. Remiantis byloje esančiais dokumentais ir bylos proceso šalių paaiškinimais, nustatyta, kad Departamentas 2018 m. birželio 12 d. priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikinti jam išduotą daugkartinę nacionalinę vizą, kurios galiojimo pabaiga buvo numatyta 2018 m. birželio 15 d. 2018 m. spalio 29 d. Migracijos valdyba priėmė ginčijamą Sprendimą (I t., b. l. 46), kuriuo nustačius, jog kontrolės dieną (2018 m. rugpjūčio 29 d.) pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į Irano Islamo Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2018 m. rugsėjo 28 d., ir jis įspėtas, kad per nustatytą laiką neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl išsiuntimo iš šalies. Atsižvelgiant į pareiškėjo prašymus ir jo situaciją, terminas savanoriškai išvykti iš šalies jam buvo pratęstas du kartus – atitinkamai iki 2018 m. spalio 21 d. ir iki 2018 m. spalio 29 d. 2018 m. spalio 29 d. pareiškėjas savanoriškai išvyko iš Lietuvos Respublikos. Po to pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Turkijoje dėl daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo, tokia visa jam buvo išduota 2018 m. lapkričio 8 d. ir galiojo iki 2019 m. birželio 30 d. 2019 m. liepos 5 d. Departamentas pareiškėjui išdavė dar vieną daugkartinę nacionalinę vizą, galiojančią iki 2019 m. lapkričio 4 d.

26. Įvertinusi pareiškėjo reikalavimą – panaikinti Sprendimą, – teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiu reikalavimu pareiškėjas iš esmės siekė, jog jam būtų panaikintas įpareigojimas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, tačiau byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas šį įpareigojimą jau yra įvykdęs, t. y. 2018 m. spalio 29 d. pareiškėjas savanoriškai išvyko iš šalies. Nors pareiškėjas teigia, kad Sprendimas yra nesuderinamas su kitu pareiškėjo atžvilgiu priimtu sprendimu – Lietuvos Respublikos ambasados Turkijoje sprendimu išduoti jam daugkartinę nacionalinę vizą, toks teiginys nepagrįstas, kadangi pareiškėjas į Lietuvos Respublikos ambasadą Turkijoje kreipėsi ir daugkartinė nacionalinė viza jam buvo išduota jau įvykdžius Sprendimą, o Sprendimas pareiškėjui nesudaro jokių kliūčių, įgijus naują teisėtą pagrindą, atvykti ir būti Lietuvos Respublikoje, pavyzdžiui, Sprendime nėra įtvirtintas draudimas pareiškėjui nustatytą laikotarpį atvykti į Lietuvos Respubliką. Kadangi ginčijamas Sprendimas jau yra įvykdytas, jis pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nebesukelia, t. y. tokio Sprendimo pagrindu nebegalima reikalauti pareiškėjo savanoriškai išvykti ar jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba atsisakyti jį įleisti į Lietuvos Respublikos teritoriją.

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015). Reikalavimas dėl tam tikrų faktų pripažinimo negali būti skundo dalyku – veiksmų neteisėtumo konstatavimas galėtų būti tik motyvu, pagrindžiančiu teismo sprendimą, kuriuo nustatomi tam tikri patvarkymai dėl materialinių teisinių santykių. Vien tik veiksmų neteisėtumo konstatavimas pats savaime jokio konkretaus poveikio materialiniams teisiniams santykiams negali padaryti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442‑484/2010).

28. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvykdžius ginčijamą Sprendimą, nagrinėjamoje byloje išnyko ginčo dalykas, kadangi net tuo atveju, jei teismas pripažintų, jog ginčijamas Sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas, galbūt pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai negalėtų būti realiai apginti. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. (R. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė