2018-03-07 Nr. AB-4585-3-61-3-04187-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedteismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. I. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. I. V. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Legislator headnote
AI generated2018-03-07 Nr. AB-4585-3-61-3-04187-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėjas P. I. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. gruodžio 14 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriame prašė įpareigoti atsakovą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyrių (toliau – ir atsakovas, NŽT) išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. lapkričio 15 d. prašymą ir pateikti į jį atsakymą, atitinkantį Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kitose viešojo administravimo subjektuose taisykles.
Full text
Administracinė byla Nr. AS-123-261/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04187-2017-3
Procesinio sprendimo kategorija 54.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2018 m. kovo 7 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. I. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. I. V. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Pareiškėjas P. I. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. gruodžio 14 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriame prašė įpareigoti atsakovą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyrių (toliau – ir atsakovas, NŽT) išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. lapkričio 15 d. prašymą ir pateikti į jį atsakymą, atitinkantį Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kitose viešojo administravimo subjektuose taisykles.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 18 d. nutartimi pareiškėjui nustatė terminą iki 2018 m. sausio 3 d. skundo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti patikslintą skundą, nurodant aiškius ir konkrečius reikalavimus, ginčo proceso šalis, išdėstytus reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes bei įrodymus, patvirtinančius skunde nurodytas aplinkybes. Teismas taip pat įpareigojo pareiškėją sumokėti 30 Eur žyminį mokestį ir pateikti tai patvirtinantį mokėjimo dokumentą arba pateikti prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo.
Pareiškėjas, šalindamas nustatytus trūkumus, 2017 m. gruodžio 28 d. pateikė teismui patikslintą skundą, kuriame prašė: panaikinti NŽT 2017 m. lapkričio 16 d. raštą Nr. 49SFN– 2538–(14.49.104) ir 2017 m. lapkričio 9 d. žemės naudojimosi patikrinimo aktą Nr. 49ŽN–817; įpareigoti atsakovą teisės aktų nustatyta tvarka atsakyti į pareiškėjo 2017 m. lapkričio 24 d. raštą.
II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi, 2018 m. sausio 4 d. nutartimi laikė pareiškėjo patikslintą skundą nepaduotu ir įsiteisėjus nutarčiai skundą grąžino jį pareiškėjui.
Teismas, susipažinęs su pareiškėjo 2017 m. gruodžio 28 d. patikslinto skundo turiniu, sprendė, kad pareiškėjas 2017 m. gruodžio 18 d. nutartimi nustatytų skundo trūkumų nepašalino, t. y. nesuformulavo aiškių ir konkrečių reikalavimų atsakovui, nenurodė nuoseklių ir aiškių aplinkybių, iš kurių būtų galima suprasti, kokio pobūdžio ginčą pareiškėjas kelia.
Teismo vertinimu, pareiškėjo pateiktas patikslintas skundas neatitiko ABTĮ 23–25 straipsniuose nurodytų skundui keliamų reikalavimų. Dėl nurodytų priežasčių teismas, remdamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, laikė pareiškėjo skundą nepaduotu.
III. Pareiškėjas P. I. V. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 4 nutartį.
Pareiškėjas nurodo, kad sumokėti žyminį mokestį už skundą dėl nedidelių gaunamų pajamų jam yra sudėtinga. Teigia, kad ne kartą teismų buvo atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo dėl sunkios materialinės padėties, todėl šiuo atveju teismas nepagrįstai reikalavo iš jo susimokėti žyminį mokestį. Pažymi, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neįsigilino į jo skundo esmę, todėl priėmė neteisėtą nutartį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacijos dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, laikė pareiškėjo skundą nepaduotu. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka iš esmės dėl to, kad teismas neįsigilino į jo skundo turinį, todėl nesuprato skunde išdėstytų aplinkybių, pareiškėjas turėjo būti atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens, kurio konstitucinės teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, teisės kreiptis į teismą, realizavimas administracinių ginčų srityje įtvirtinamas ABTĮ 5 straipsnio1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Aiškindamas minėtas nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio ABTĮ nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009).
Pažymėtina, kad ABTĮ aiškiai reglamentuoja specialią tvarką, kurios laikydamiesi asmenys gali įgyvendinti procesinę teisę kreiptis į teismą. Tokia įtvirtinta tvarka suponuoja tai, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo laikytis įstatymo nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu skundas neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies, 24, 25 ir 35 straipsnių nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo nutartis dėl trūkumų pašalinimo nėra skundžiama atskiruoju skundu, todėl joje padarytų išvadų teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinamas nagrinėjant atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria nutarta laikyti skundą nepaduotu, nepašalinus teismo nustatytų skundo trūkumų.
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo skundas neatitinka ABTĮ nustatytų reikalavimų, 2017 m. gruodžio 18 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2018 m. sausio 3 d. skundo trūkumams pašalinti: nurodyti aiškius ir konkrečius reikalavimus, ginčo proceso šalis (atsakovą, trečiąjį suinteresuotą asmenį), aiškiai išdėstytas reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes bei išdėstytas aplinkybes patvirtinančius įrodymus; taip pat turėtų būti pateiktas žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantis įrodymas arba motyvuotas ir įrodymais pagrįstas prašymas atleisti nuo šio mokesčio sumokėjimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ nustatyta bendra taisyklė, kad administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą, pareiškimą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 30 eurų žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 36 ir 37 straipsniuose (ABTĮ 35 str. 1 d.). Administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens ar fizinių asmenų grupės padėtį, gali visiškai ar iš dalies atleisti juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo; prašymas atleisti fizinį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas įrodymais (ABTĮ 37 str.). Taigi administracinis teismas turi ne pareigą, bet teisę atleisti fizinį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, jei asmuo nustatyta tvarka pagrindžia aplinkybes, sudarančias pagrindą jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleisti.
Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reglamentavimą, bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2017 m. gruodžio 18 d. nutartimi įpareigojo pareiškėją pateikti įrodymais pagrįstą prašymą atleisti nuo šio mokesčio sumokėjimo, kadangi pareiškėjas, jau 2017 m. gruodžio 14 d., teikdamas skundą, prašė atleisti jį nuo žyminio mokesčio, nurodė, kad yra pensininkas, gauna vargingą pensiją, pridėjo tai patvirtinančius dokumentus, nurodė, kad yra neįgalus (b. l. 47–49).
Pirmosios instancijos teismas 2018 m. sausio 4 d. nutartimi darė išvadą, jog pareiškėjas 2017 m. gruodžio 28 d. pateikė skundo reikalavimų sukonkretinimą, tačiau iš šio dokumento nėra aišku, kokio pobūdžio ginčą pareiškėjas kelia, nenurodyti aiškūs ir konkretūs, įstatymo nuostatas atitinkantys reikalavimai, dokumente aptariamos aplinkybės išdėstytos nenuosekliai, neaiškiai. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos padaryta išvada, nes pareiškėjas jau pirminiame skunde nurodė, jog skundžia NŽT 2017 m. lapkričio 16 d. raštą Nr. 49SFN– 2538–(14.49.104) ir 2017 m. lapkričio 9 d. žemės naudojimosi patikrinimo aktą Nr. 49ŽN–817, nes šiais minimais dokumentais atsakovas ignoruoja pareiškėjo teises, juos pridėjo prie skundo (b. l. 32–33, 38–39). Pareiškėjas pateiktame 2017 m. gruodžio 28 d. procesiniame dokumente, pavadintame skundo reikalavimų sukonkretinimu, nurodė, kad prašo panaikinti minėtus aktus bei įpareigoti atsakovą teisės aktų nustatyta tvarka atsakyti į pareiškėjo 2017 m. spalio 24 d. prašymą. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pateiktus procesinius dokumentus, konstatuoja, kad minėti dokumentai, nors ir nėra išdėstyti pakankamai aiškiai ir rišliai, tačiau iš jų esmės, pridedamų dokumentų, galima nustatyti konkrečius ginčijamus atsakovo sprendimus, pareiškėjo reikalavimų esmę, todėl negalima spręsti, kad skundo trūkumai buvo esminiai, dėl kurių administracinė teisena pagal pareiškėjo pateiktą skundą negalėjo būti pradėta.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai pareiškėjo skundą laikė nepaduotu nepašalinus skundo trūkumų, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis panaikinama, perduodant šiam teismui pareiškėjo skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo P. I. V. atskirąjį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius