735ccd44-a2d6-4901-b67c-c2bf5ff49a67 · Lietuvos apeliacinis teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-347-628/2016                    Teisminio proceso Nr. 1-01-1-10343-2015-2                                                                                        Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.2.; 1.2.4.8.; 1.2.29.1.; 2.4.2.; 2.4.6.; 2.4.7. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. balandžio 7 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės,teisėjų Valdimaro Bavėjano ir Reginos Gaudutienės,sekretoriaujant Živilei VoloÅ¡inienei, dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,gynėjui advokatui Eugenijui Karažinui,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo G.

L. apeliacinį skundÄ dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nuosprendžio, kuriuo:G. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 3 p., 140 str. 2 d., 300 str. 2 d. ir vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p. pagrindu, nuteistas laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė: G. L. nuteistas už tai, kad 2015 m. vasario 18 d. apie 23 val. vilos „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), gyvenamosiose patalpose, tarpusavio konflikto metu vienÄ kartÄ ranka sudavė savo Å¡eimos nariui – sutuoktinei S. C.

į veidÄ , ir tokiu bÅ«du muÅ¡damas sukėlė fizinį skausmÄ .Taip pat, G. L. nuteistas už tai, kad 2015 m. vasario 26 d. apie 21.30 val. vilos „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), gyvenamosiose patalpose, tarpusavio konflikto metu 5 kartus dÅ«rė peiliu savo Å¡eimos nariui - sutuoktinei S. C. į įvairias kÅ«no vietas ir padarė durtinę-pjautinę kiauryminę žaizdÄ krÅ«tinės lÄ stos deÅ¡inėje su I-II-III Å¡onkaulių kremzlinių dalių vientisumo pažeidimais, aortos kylančios dalies sienelės kiauryminiu pažeidimu, kraujosruvomis tarpuplautyje ir krÅ«tinės minkÅ¡tuosiuose audiniuose, pjautines žaizdas deÅ¡iniajame žaste ir kairėje plaÅ¡takoje, pavirÅ¡inius odos įdrėskimus krÅ«tinėje, kairiajame žaste ir deÅ¡inėje poraktikaulinėje srityje, ko pasekoje nuo sunkių sužalojimų krÅ«tinės lÄ stos srityje sukeltų komplikacijų S. C. po keleto minučių įvykio vietoje mirė.

Tokiu bÅ«du G. L. tyčia nužudė savo sutuoktinę S. C..Be to, G. L. nuteistas už tai, kad iki 2015 m. vasario 27 d. vilos „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), gyvenamosiose patalpose laikė žinomai netikrÄ Latvijos Respublikos vairuotojo pažymėjimÄ Nr. (duomenys neskelbtini), iÅ¡duotÄ 2012 m. balandžio 10 d. G. L. vardu B kategorijai, ir iki 2015 m. balandžio 7 d. bute (duomenys neskelbtini), laikė žinomai netikrÄ Latvijos Respublikos vairuotojo pažymėjimÄ Nr. (duomenys neskelbtini), iÅ¡duotÄ 2012 m. lapkričio 15 d.

G. L. vardu B ir B1 kategorijoms.Apeliaciniu skundu nuteistasis G. L. praÅ¡o Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nuosprendį panaikinti ir jo atžvilgiu priimti naujÄ Å¡velnesnį nuosprendį.Apelianto nuomone, skundžiamas nuosprendis dalyje dėl jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 str. 2 d. nėra pagrįstas, kadangi Å¡eimyninio barnio metu S. C. buvo neblaivi ir pati nuolat provokavo tolimesnį konfliktÄ , kÄ paliudijo ir O. R.. PraÅ¡o pritaikyti BK 59 str. 6 d. nuostatÄ ir sumažinti bausmę.

Taip pat veikÄ , už kuriÄ nuteistas pagal BK 300 str. 2 d., perkvalifikuoti, kadangi vairuotojo pažymėjimo jis neklastojo ir juo nesinaudojo, o jį tik turėjo. Pasisakydamas dėl jo patraukimo atsakomybėn pagal BK 129 str. apeliantas nurodo, kad tiriant veikÄ pagal šį epizodÄ , visi nužudytajai padaryti dÅ«riai buvo priskirti jam, nors net eksperto akimis, skyrėsi peilio dÅ«riai nuo kitų smulkesnių, kas buvo pripažinta ir teismo posėdyje, tačiau nuosprendyje tai net nebuvo pažymėta. PraÅ¡o atsižvelgti į tai ir jo atžvilgiu priimti Å¡velnesnį nuosprendį.Nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavęs nuteistojo G.

L. gynėjas advokatas Eugenijus Karažinas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundÄ atmesti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nuosprendį.Nuteistojo G. L. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismui pateiktu skundu, nuteistasis G. L. iÅ¡ esmės ginčija surinktų įrodymų vertinimÄ bei padarytų iÅ¡vadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms, tuo praÅ¡ydamas Å¡velninti skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtÄ bausmę.

Tačiau tokius apelianto skundo argumentus teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais.Apeliacinės instancijos teisme, patikrinus ir įvertinus baudžiamosios bylos medžiagÄ , kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai, visapusiÅ¡kai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė G. L. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme iÅ¡tirtus įrodymus, jų visetÄ , bei jais remdamasis teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir jas teisiÅ¡kai įvertino padarydamas pagrįstas ir motyvuotas iÅ¡vadas dėl nuteistojo kaltės. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė baudžiamojo įstatymo normas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, tinkamai realizavo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d. nuostatas.

Nuosprendyje padarytos iÅ¡vados pagrįstos byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje iÅ¡samiai bei neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi Å¡iÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ apeliacine tvarka, neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo iÅ¡tirtų įrodymų bei abejoti padarytomis iÅ¡vadomis. Dėl BK 59 str. 1 d. 6 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo.IÅ¡ apeliacinio skundo turinio matyti, kad G. L. manymu, pirmosios instancijos teismas jo atžvilgiu turėjo taikyti BK 59 str. 1 d. 6 p. numatytÄ atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę, atsižvelgęs į pačios nukentėjusiosios veiksmus ir bÅ«klę nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 2 d. padarymo metu.

Ä®vertinus tai, praÅ¡o apeliacinės instancijos teismo taikyti jo atžvilgiu minėto straipsnio nuostatÄ ir už BK 140 str. 2 d. numatytÄ veikÄ , pirmosios instancijos skirtÄ bausmę sumažinti. Tačiau kolegija atsižvelgusi į Å¡ioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumÄ , daro iÅ¡vadÄ , kad toks praÅ¡ymas yra nepagrįstas. BK 59 str. 1 d. 6 p. nustato, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys.

Taigi, Å¡i aplinkybė gali bÅ«ti pripažintina atsakomybę lengvinančia, kai nustatoma, jog kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus, t. y., kai nukentėjusiojo asmens moralės požiÅ«riu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis ir kitoks elgesys iÅ¡ dalies nulemia kaltininkÄ nusikalsti prieÅ¡ jį. Provokuojančiu pripažįstamas toks elgesys, kai nukentėjusysis sÄ moningai skatina kaltininkÄ pradėti nusikalstamÄ veikÄ prieÅ¡ jį.

Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali bÅ«ti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininkÄ , tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininkÄ pradėti nusikalstamÄ veikÄ prieÅ¡ jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabÅ«diÅ¡kai tiki, kad jo elgesys neiÅ¡provokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieÅ¡ jį, arba iÅ¡ viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamÄ kaltininko veikÄ prieÅ¡ jį.

Pripažindamas nukentėjusiojo elgesį provokuojančiu ar rizikingu, teismas privalo įvertinti nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykius, jų asmenybės bruožus, nukentėjusiojo elgesį prieÅ¡ ir po nusikaltimo padarymo, taip pat atsižvelgti į tai, kiek esmingai nukentėjusiojo elgesys prieÅ¡taravo moralės ir dorovės normoms, pažeidė žmogaus garbę bei orumÄ ir kaip tai paveikė kaltininkÄ , t. y. svarbu nustatyti, ar nukentėjusiojo elgesys buvo tokio pobÅ«džio, kad galėjo paskatinti padaryti prieÅ¡ jį neteisėtus veiksmus.

Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡nagrinėjęs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumÄ , skundžiamu nuosprendžiu G. L. pripažino kaltu už tai, kad jis muÅ¡damas sukėlė fizinį skausmÄ savo Å¡eimos nariui. Å iÄ iÅ¡vadÄ , pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis paties nuteistojo G. L., nukentėjusiosios S. C. fiksuotais parodymais, taip pat raÅ¡ytine bylos medžiaga, visÄ tai vertindamas visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu.

Pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, G. L. tarpusavio konflikto su sutuoktine S. C. metu sudavė pastarajai vienÄ kartÄ ranka į veidÄ , taip sukeldamas jai fizinį skausmÄ . Nustatyta, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu G. L. duodamas parodymus apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes iÅ¡ pradžių neigė sudavęs savo sutuoktinei, tačiau pagarsinus jo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino jų teisingumÄ ir pripažino, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis vienÄ kartÄ ranka sudavė S. C.

į veidÄ . Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis parodė, kad 2015 m. vasario 18 d. vakarÄ kartu su S. C. vartojo alkoholį, bei kilus tarpusavio žodiniui konfliktui, kurio kilimo priežasčių dėl girtumo neprisimena, sėdinčiai ant lovos sutuoktinei, vienÄ kartÄ ranka sudavė į veidÄ (t. 2, b. l. 26-27). Vadovaujantis BPK 276 str. 4 d., teisme taip pat buvo perskaityti nukentėjusios S. C. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu. Nukentėjusioji parodė, kad iÅ¡gertuvių metu, kilus žodiniui konfliktui dėl jos patraukto stalo, G.

L., priėjęs prie jos, ranka smogė jai į kairę veido pusę, dėl ko ji jautė skausmÄ (t. 2, b. l. 13-17). 2015 m. vasario 18 d. tarnybiniame praneÅ¡ime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto užfiksuota, kad S. C. 2015 m. vasario 18 d. apie 23.25 val. pranešė apie G. L. įvykdytÄ smurtÄ prieÅ¡ jÄ . Atvykusiems pareigÅ«nams S. C. nurodė iÅ¡ esmės analogiÅ¡kas įvykio (kilusio konflikto bei patirto fizinio skausmo) aplinkybes, t. y., kad konflikto metu G. L. jai ranka trenkė į veidÄ . Taip pat fiksuota, kad abu konflikto dalyviai buvo akivaizdžiai neblaivÅ«s, kalbėjo neriÅ¡liai ir sunkiai orientavosi aplinkoje.

G. L. atsisakė tikrintis blaivumÄ , buvo nusiteikęs agresyviai, o S. C. verkė, jos kairys skruostas prie akies buvo Å¡viežiai patinęs ir pamėlynavęs, galimai nuo smÅ«gio (t. 1, b. l. 5-6). 2015 m. vasario 18 d. 23.52 val. alkotesterio pagalba S. C. buvo nustatytas 2.3 ‰ girtumas (t. 2, b. l. 18, 20). Tokiu bÅ«du, visų byloje surinktų įrodymų analizės rezultate buvo pagrįstai konstatuota, kad G. L. atlikti veiksmai nukentėjusiosios S. C. atžvilgiu atitiko nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 2 d. sudėties požymius.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes, kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiosios S. C. elgesys galėtų būti vertinamas kaip provokuojantis ar rizikingas bei turėjęs įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji savo parodymuose patvirtino, kad įvykio metu išgėrinėjo. G. L. konflikto priežasties dėl girtumo neprisiminė, bylos ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu neteigė, kad nukentėjusiosios elgesys buvo provokuojantis.

Tuo tarpu iÅ¡ S. C. duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad konfliktas kilo dėl pastarosios patraukto stalo, ko iÅ¡davoje nuteistasis vienÄ kartÄ ranka jai sudavė į veidÄ . Duomenų apie tai, kad nuketėjusioji bÅ«tų kaip nors įžeidusi, aktyviais veiksmais bandžiusi iÅ¡provokuoti konfliktÄ , ar kitaip provokavusi nuteistÄ jį atlikti teisei prieÅ¡ingÄ veiksmÄ (nusikalstamus veiksmus), byloje nėra. Tai neatsispindi ne tik jau minėtuose nuteistojo bei nukentėjusiosios parodymuose, bet taip pat ir dėl smurto artimoje aplinkoje fakto surinktoje medžiagoje.

Ir nors nuteistasis G. L. apeliavo į nukentėjusiosios nustatytÄ girtumÄ , teigdamas, kad pati nukentėjusioji bÅ«dama neblaivi provokavo konfliktÄ , tačiau tokia jos bÅ«sena, įvertinus surinktų duomenų visumÄ , negali bÅ«ti vertinama kaip provokuojanti ar rizikinga BK 59 str. 1 d. 6 p. prasme. Kaip nustatyta byloje ir pats nuteistasis Å¡io įvykio metu buvo neblaivus, kas taip pat leidžia teigti, kad Å¡iai situacijai kilti iÅ¡ esmės turėjo įtakos abiejų sutuoktinių neblaivumas. Nuteistojo minimos liudytojos O.

R. parodymai taip pat neduoda pagrindo nukentėjusiosios veiksmuose įžvelgti provokuojančio elgesio požymių. Kaip matyti iÅ¡ turimų duomenų, minėtai liudytojai nebuvo žinomos Å¡io konflikto aplinkybės, byloje ji davė parodymus tik apie jai žinomas aplinkybes dėl kitos G. L. padarytos nusikalstamos veikos, kuri bus aptarta vėliau. Esant paminėtų aplinkybių visumai, kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pagrindo teigti, jog G. L. BK 140 str. 2 d. numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ bÅ«tų padaręs dėl rizikingų ar provokuojančių nukentėjusiosios veiksmų, nėra, todėl Å¡i aplinkybė nepripažįstama kaip jo atsakomybė lengvinanti aplinkybė.

Pasisakant dėl apeliantui už nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d. padarymÄ , paskirtos bausmės mažinimo, pažymėtina tai, kad G. L. praÅ¡ymas mažinti paskirtÄ laisvės atėmimo bausmę iÅ¡ esmės buvo siejamas su lengvinančios atsakomybę aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 6 p. pripažinimu. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad toks nuteistojo praÅ¡ymas yra nepagrįstas, praÅ¡ymas Å¡velninti bausmę taip pat netenkintinas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bausmė pagal BK 140 str. 2 d., apeliantui paskirta tinkama.

Ji paskirta nepažeidžiant BK 41 str. reikalavimų ir BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Teismas atsižvelgė į tai, kad padarytas nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, nustatyta sunkinanti atsakomybę aplinkybė (BK 60 str. 9 p.), nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat į kitas šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes ir paskyrė laisvės atėmimo bausmę nežymiai didesnę už padaryto nusikaltimo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį.

Tokia bausmė nėra aiškiai per griežta. Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 129 str. 2 d. 3 p.Kaip matyti, nuteistasis G. L. apeliaciniu skundu nesutinka su tuo, kad tiriant S. C. mirties aplinkybes ir nuteisiant jį pagal BK 129 str. 2 d. 3 p., visi pastarajai padaryti sužalojimai, šiuo atveju dūriai, buvo priskirti jam. Toks G. L. apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas. Kaip matyti iš bylos, šis nuteistojo argumentas (versija) buvo įvertintas pirmosios instancijos teismo ir motyvuotai atmestas kaip nepagrįstas.

Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagÄ ir įvertinusi skundžiamo nuosprendžio turinį, apelianto skunde iÅ¡dėstytus teiginius, kuriais iÅ¡ esmės ginčijamas patraukimas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 129 str. 2 d. 3 p., konstatuoja, kad visos aplinkybės, turinčios reikÅ¡mės nuteistojo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 129 str. 2 d. 3 p., pirmosios instancijos teisme buvo iÅ¡tirtos ir teisingai įvertintos. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisingÄ , bylos duomenimis pagrįstÄ sprendimÄ dėl nuteistojo kaltės bei dėl nusikalstamos veikos kvalifikacijos.

Nenustatyta jokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių bÅ«tų galima abejoti iÅ¡samiu, objektyviu ir neÅ¡aliÅ¡ku veikos iÅ¡tyrimu ir bylos nagrinėjimu teisme.Skundžiamu nuosprendžiu G. L. taip pat buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už savo Å¡eimos nario nužudymÄ . Byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, G. L. tarpusavio konflikto su sutuoktine S. C. metu, pastarajai penkis kartus dÅ«rė peiliu į įvairias kÅ«no vietas, tuo padarydamas specialisto iÅ¡vadoje Nr. M 139/15(03) nustatytus sužalojimus, ko pasekoje nuo sunkių sužalojimų krÅ«tinės lÄ stos srityje sukeltų komplikacijų S. C. po keleto minučių įvykio vietoje mirė.

Nuteistasis G. L. bylos proceso metu neigė tarp jo ir sutuoktinės vykusį konfliktÄ bei tai, kad pastarajai dÅ«rė peiliu, teigdamas, jog S. C. pati sau kaire ranka dÅ«rė peiliu į krÅ«tinės deÅ¡inę pusę ir tokiu bÅ«du mirtinai susižalojo. Savo ruožtu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas G. L. pareikÅ¡to kaltinimo pagrįstumÄ , tokius jo parodymus vertino ir analizavo kartu su kitais byloje esančiais įrodymais – liudytojų parodymais, teisme duotais ekspertų paaiÅ¡kinimais bei bylos raÅ¡ytiniais įrodymais (įvykio vietos apžiÅ«ros, apžiÅ«ros, įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolais, tarnybiniu praneÅ¡imu apie telekomunikacijų įvykius, specialisto iÅ¡vadomis) ir jais rėmėsi tiek, kiek juos patvirtino ar paneigė kiti byloje esantys duomenys, ko pagrindu, visų byloje surinktų įrodymų analizės rezultate konstatavo, kad G.

L. nukentėjusiosios atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus, pasibaigusius nukentėjusiosios mirtimi. Å iai pirmosios instancijos teismo padarytai iÅ¡vadai pritaria ir apeliacinės instancijos teismas. Ir nors iÅ¡ apeliacinio skundo turinio matyti, kad baudžiamojo proceso teisės taikymo aspektu apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendį iÅ¡ esmės nuorodomis į pažeidimus, padarytus Å¡ioje nagrinėjamojoje byloje, taikant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ , tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BPK 20 str. 5 d. yra įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimÄ , kuris susiformuoja jam pačiam iÅ¡nagrinėjus ir patikrinus iÅ¡ kiekvieno Å¡altinio gaunamus duomenis.

Nagrinėjamu atveju, teisminio bylos nagrinėjimo metu apygardos teisme iÅ¡kelta G. L. versija dėl nukentėjusiosios sužalojimo aplinkybių buvo paneigta byloje surinktų įrodymų visuma, visi teisingo procesinio sprendimo priėmimui reikÅ¡mingi duomenys teismo buvo iÅ¡tirti ir iÅ¡analizuoti, iÅ¡dėstant jų vertinimo motyvus su kuriais apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka visiÅ¡kai. Byloje pakanka apelianto kaltės įrodymų padarius labai sunkų, tyčinį nusikaltimÄ , kuriuo buvo sukeltos negrįžtamos pasekmės. Bylos nagrinėjimo metu neginčijamai nustatyta, kad tiek G.

L., tiek nukentėjusioji S. C. 2015 m. vasario 26 d. vakarÄ vartojo alkoholiniu gėrimus. Tai liudija ne tik byloje esančios specialisto iÅ¡vados Nr. T-A 1833/15(01) ir Nr. G 393/15(03), kuriose atitinkamai konstatuota, kad mirusiosios S. C. paimtame kraujyje buvo rasta 1.68‰, o Å¡lapime 2.30 ‰ etilo alkoholio, o G. L. kraujyje nustatyta 0.61 ‰ etilo alkoholio, bet ir paties nuteistojo duoti parodymai tiek bylos ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu. Taip pat tai, kad nukentėjusiajai durtiniai – pjautiniai krÅ«tinės ir deÅ¡inio žasto sužalojimai, bei dalis S. C. ir G.

L. drabužių pažeidimų buvo padaryti įvykio vietoje rastu ir tirti paimtu peiliu (t. 1, b. l. 24-51, 86-105). Apeliantas pirmosios instancijos teisme tvirtino, jog įvykio dienÄ jokio konflikto su sutuoktine nebuvo ir jis S. C. nei karto nedÅ«rė peiliu, teigdamas, kad pastaroji pati sau kaire ranka vienÄ kartÄ peiliu dÅ«rė į krÅ«tinės deÅ¡inę pusę ir tokiu bÅ«du mirtinai susižalojo. Nuteistasis Å¡ios savo pozicijos laikėsi ne tik teisme, bet ir ikiteisminio tyrimo metu, duotus parodymus patvirtindamas parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu (t. 2, b. l. 88-100).

Tuo tarpu byloje atlikus S. C. lavono teismo medicininį tyrimÄ pateiktoje specialisto iÅ¡vadoje Nr. M 139/15(03) buvo konstatuota, kad S. C. mirė nuo sunkių sužalojimų krÅ«tinės lÄ stos srityje sukeltų komplikacijų neužilgo po trauminio poveikio į krÅ«tinės lÄ stos deÅ¡inę pusę, kurio pasekoje buvo pažeista aorta. Å io tyrimo metu nustatyta, kad S. C. buvo padaryta durtinė-pjautinė kiauryminė žaizda krÅ«tinės lÄ stos deÅ¡inėje (žaizdos kanalo kryptis yra 45° kampu iÅ¡ deÅ¡inės į kairę ir 5-10° iÅ¡ virÅ¡aus žemyn), I-II-III Å¡onkaulių kremzlinių dalių vientisumo pažeidimai, aortos kylančios dalies sienelės kiauryminis pažeidimas, kraujosruvos tarpuplautyje, krÅ«tinės minkÅ¡tuosiuose audiniuose; pjautinė žaizda deÅ¡inio žasto iÅ¡oriniame pavirÅ¡iuje virÅ¡utiniame trečdalyje (žaizdos kanalas eina iÅ¡ virÅ¡aus žemyn ir iÅ¡ deÅ¡inės į kairę, kanalo ilgis 4,5 cm); pjautinė žaizda deÅ¡inio žasto priekiniame pavirÅ¡iuje viduriniame trečdalyje (žaizdos kanalas eina iÅ¡ priekio atgal ir Å¡iek tiek iÅ¡ deÅ¡inės į kairę.

Å io kanalo dugnas yra platesnis nei įėjimo žaizda dėl to, kad dÅ«rio metu žalojantis įrankis, galimai peilis, judėjo iÅ¡ virÅ¡aus žemyn puslankiu, nes žaizda yra 6,6 cm ilgio, o kanalo dugne 9 cm pločio); pjautinė žaizda kairės plaÅ¡takos I pirÅ¡to I falangos ir delnakaulio sÄ nario projekcijoje; pjautinė žaizda kairės plaÅ¡takos III, IV delnakaulio tolimųjų galų projekcijoje; pavirÅ¡iniai odos įdrėskimai krÅ«tinėje, kairiajame žaste, deÅ¡inėje poraktikaulinėje srityje, poodinės kraujosruvos kakle, galvos minkÅ¡tuose audiniuose, kairės akies apatiniame voke, deÅ¡inio dilbio srityje, abejose kojose.

Konstatuota, kad durtiniai-pjautiniai sužalojimai padaryti duriančiomis pjaunančiomis savybėmis pasižyminčiais įrankiais ar daiktais, ne mažiau penkių trauminių smÅ«ginių poveikių pasekoje. Odos nubrozdinimai padaryti bukabriaunių daiktų poveikyje, galimai aÅ¡triabriaunio įrankio ir galais. Poodinės kraujosruvos padarytos kietų bukų, turinčių ribotÄ pavirÅ¡ių poveikyje. Poodinė kraujosruva kairės Å¡launies iÅ¡oriniame pavirÅ¡iuje padaryta paros bėgyje iki mirties, likusios poodinės kraujosruvos apie 5-7 paros iki mirties.

PlaÅ¡takos sužalojimai galėjo bÅ«ti padaryti pasyviai ginantis nuo duriančiomis – pjaunančiomis savybėmis žalojusio įrankio ar daikto poveikio. Nustatyti sužalojimai deÅ¡inės rankos srityje ir krÅ«tinės lÄ stos deÅ¡inėje negalėjo bÅ«ti padaryti suimant pjaunančiomis savybėmis pasižymintį daiktÄ ar įrankį deÅ¡ine ranka ir suduodant smÅ«ginius poveikius į tÄ pačiÄ rankÄ bei į krÅ«tinės lÄ stos deÅ¡inę pusę. Neįtikėtina, kad S. C. bÅ«tų galėjusi pasidaryti tyrimo metu konstatuotus sužalojimus laikydama įrankį, pasižymintį pjaunančiomis savybėmis, kairėje rankoje.

KÅ«no tyrimo metu buvo konstatuoti įvairaus senumo randai kairio dilbio srityje, nurodantys, kad S. C. save žalojo nevienkartinai (kairį dilbį), įrankį laikydama deÅ¡inėje rankoje, todėl ji buvo deÅ¡iniarankė. Taip pat tai, kad po kiauryminio krÅ«tinės lÄ stos sužalojimo deÅ¡inėje S. C. galėjo atlikti sÄ moningus veiksmus keliolikos sekundžių bėgyje iki prarandant sÄ monę, ji buvo gyva, sÄ moninga nedidelį laiko tarpÄ (sÄ moninga keliolikos sekundžių bėgyje, gyva – kelių minučių bėgyje).

Ä®vertinus, kad tyrimo metu konstatuoti durtiniai-pjautiniai sužalojimai yra iÅ¡sidėstę priekiniuose kÅ«no pavirÅ¡iuose, teigiama, kad sužalojimų patyrimo metu S. C. buvo atsisukusi į jÄ Å¾alojusį asmenį įvairiose kÅ«no padėtyse, tiek vertikalioje, tiek ir horizontalioje. Durtinės-pjautinės žaizdos padarytos duriančiomis pjaunančiomis savybėmis pasižyminčiu daiktu ar įrankiu, tikėtina peiliu ar kitu daiktu, pasižyminčiu panaÅ¡iomis savybėmis. Tyrimo metu konstatuoti pažeidimai drabužiuose atitinka rastus durtinius – pjautinius sužalojimus deÅ¡inėje rankoje ir krÅ«tinės srityje.

KÅ«no tyrimo metu nebuvo konstatuota objektyvių požymių, įgalinančių nurodyti sužalojimo patyrimo eiliÅ¡kumÄ , tikėtina, kad sužalojimai galėjo bÅ«ti padaryti nedideliame laiko tarpe vienas po kito (t. 1, b. l. 59-66).Teisminio bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas Å¡iÄ specialisto iÅ¡vadÄ pateikęs teismo medicinos ekspertas Remigijus Petrauskas, kuris patvirtino specialisto iÅ¡vadoje konstatuotus duomenis bei paaiÅ¡kino, kad S. C. susižaloti pati negalėjo. Ekspertas pažymėjo, kad įvertinus pagrindinės žaizdos lokalizacijÄ ir žaizdos kanalo kryptį, pasidaryti tokį sužalojimÄ kaire ranka S. C. bÅ«tų nepatogu, juolab, kad buvo pažeista kairė plaÅ¡taka ir jos sausgyslės, kas ribojo ir taip silpnesnės kairės rankos, nes nukentėjusioji buvo deÅ¡iniarankė, funkcijas.

Su deÅ¡ine ranka taip pat nebuvo galima to atlikti, nes buvo sužalotas dvigalvis ir trigalvis raumuo, dėl ko atitinkamai buvo ribota deÅ¡inės rankos judesių amplitudė. Ekspertas atmetė galimybę, kad nukentėjusioji rankų sužalojimus galėjo pasidaryti pati po krÅ«tinės sužalojimo, nurodydamas, kad krÅ«tinės lÄ sta jautri skausmui, mirtis įvyko keliolikos sekundžių bėgyje, buvo pažeistas Å¡onkaulis, pagrindinė kraujagyslė, dėl ko įvyko greitas nukraujavimas ir nukentėjusioji neteko sÄ monės. Pasak eksperto, po tokio sužalojimo, nukentėjusioji pati nebÅ«tų galėjusi iÅ¡traukti iÅ¡ žaizdos peilio ir toliau juo save žaloti.

Be to, mirtinas smÅ«gis buvo labai stiprus atsižvelgiant į juo padarytus vidinius sužalojimus, padarytas su didele jėga, pagreičiu. Su tokiomis teismo medicinos eksperto R. P. padarytomis iÅ¡vadomis sutiko ir apygardos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas Diomenas Vitkus, byloje pateikęs ne tik specialisto iÅ¡vadÄ Nr. G 393/15(03), kurios teisingumÄ taip pat patvirtino teisminio nagrinėjimo metu ir, kuria buvo konstatuoti G. L. aptariamo įvykio metu padaryti sužalojimai, bet ir dalyvavęs apžiÅ«rint S. C. lavonÄ Ä¯vykio vietoje.

Ekspertas teisme pritarė eksperto R. P. argumentams, kad S. C. pati susižaloti negalėjo, teigdamas, kad toks sužalojimas yra nebūdingas, netipiškas ir neįtikėtinas savęs žalojimui. Ekspertas pastebėjo, kad pagrindinė žaizda buvo dešinėje poraktikaulinėje srityje, tačiau paprastai savižudžiai taip nesižaloja. Mirtinas smūgis turėjo būti stiprus. Tuo tarpu rankų sužalojimai, durtinės – pjautinės žaizdos su raumenų pažeidimu būdingi neaktyviai savigynai prisidengiant.

Ekspertas taip pat nurodė, kad sužalojimai galėjo bÅ«ti padaryti 22-23 val.Taigi, byloje esanti specialisto iÅ¡vada ir ekspertų paaiÅ¡kinimai paneigia G. L. keltÄ gynybos versijÄ , kad S. C., pati sau kaire ranka vienÄ kartÄ peiliu dÅ«rė į krÅ«tinės deÅ¡inę pusę ir tokiu bÅ«du mirtinai susižalojo. Pažymėtina, kad tiek minėta specialisto iÅ¡vada, tiek S. C. lavono teismo medicininį tyrimÄ atlikusio eksperto ir įvykio vietos apžiÅ«ros metu apžiÅ«rint lavonÄ dalyvavusio eksperto paaiÅ¡kinimai paÅ¡alina bet kokias abejones, kad įvykio metu, nukentėjusioji galėjo susižaloti pati.

Abejoti Å¡iomis ekspertų iÅ¡vadomis pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo. Kita vertus, įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 str. 5 d.), todėl tik teismas, įvertinęs kiekvienÄ Ä¯rodymÄ atskirai ir jų visumÄ , gali nustatyti, kokius įrodymus pripažinti reikÅ¡mingais bylos aplinkybėms nustatyti, o kokius atmesti. Skundžiamo nuosprendžio analizė patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas savo iÅ¡vadas grindė ne tik teismo medicinos eksperto pateikta specialisto iÅ¡vada ir ekspertų duotais paaiÅ¡kinimais teisiamojo posėdžio metu, bet ir iÅ¡tirtų įrodymų visuma.IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teisme liudytojos O.

R. parodymais buvo nustatyta, jog 2015 m. vasario 26 d., prieÅ¡ įvykį, tarp G. L. ir S. C. vyko konfliktas, kurį liudytoja girdėjo telefonu bendraudama su nukentėjusiÄ ja. Teisme apklausta liudytoja parodė, kad 2015 m. vasario 26 d. su nukentėjusiÄ ja ji bendravo keletÄ kartų. Pirmų jų pokalbių metu nukentėjusioji piktinosi sutuoktinio elgesiu, vėliau sekusio paskutinio pokalbio metu girdėjo, kad tarp S. C. ir G. L. vyko konfliktas, kurio metu nukentėjusioji įžeidinėjo, užgauliojo ir koneveikė sutuoktinį.

Å io pokalbio metu, nukentėjusioji taip pat nurodė, kad G. L. nuėjo į virtuvę „tikriausiai peilio“, ir toliau visokiais žodžiais koneveikė pastarÄ jį, į kÄ liudytoja paragino jÄ nusiraminti, nekelti konflikto, tačiau nukentėjusioji nesiliovė. Po ko, ji iÅ¡girdo S. C. Å¡auksmÄ â€žOlia, Olia“ ir pagalvojo, kad pas juos grumtynės, nes jos balsÄ jau girdėjo toliau ir atrodė, kad ant pastarosios kažkas bÅ«tų užkritęs. Pradėjus verkti vaikams, nieko nebegirdėjo, todėl iÅ¡jungė telefonÄ ir netrukus apie tai pranešė nukentėjusiosios seseriai A.

O., po ko abi nesėkmingai bandė susisiekti su S. C., kol galiausiai apie 22.30 val. jai paskambinęs pats G. L. nurodė, kad jo sutuoktinė išėjusi į parduotuvę. Å io pokalbio metu jis taip pat pripažino „truputi užtrenkęs“ S. C.. Vėliau, maždaug apie vidurnaktį, įvykusiu jų tarpusavio pokalbiu G. L. pranešė apie S. C. mirtį, praÅ¡ydamas iÅ¡kviesti greitÄ jÄ ir policijÄ . Ä®vykio dienÄ vykusį visų Å¡ių asmenų bendravimÄ patvirtina ir baudžiamojoje byloje esantis tarnybinis praneÅ¡imas apie telekomunikacijų įvykius, kuriame fiksuota, kad 2015 m. vasario 26 d. iÅ¡ S. C. mobilaus ryÅ¡io telefono buvo bendraujama su O.

R., atitinkamai 17.53 val., 20.08 val., 20.22 val., 20.25 val., 21.03 val., 21.08 val., ir Å¡iÄ dienÄ paskutinis kontaktas fiksuotas 22.44 val., o 2015 m. vasario 27 d. tarp Å¡ių asmenų naudojamų abonentų numerių kontaktai fiksuoti laiko intervale nuo 00.34 val. iki 00.55 val. (t. 2, b. l. 4-6). Bendrajame pagalbos centre 2015 m. vasario 27 d. 00.39 val. ir 01.00 val. buvo fiksuoti O. R. skambučiai, kuriais buvo perduodama pastarosios žinoma informacija, praÅ¡ant iÅ¡kviesti greitÄ jÄ pagalbÄ ir policijos pareigÅ«nus į įvykio vietÄ (t. 1, b. l. 161, 162-164).

Pastebėtina tai, kad O. R. parodymai, juos lyginant kartu su jau minėtais duomenimis apie telekomunikacijų įvykius ir bendrojo pagalbos centro informacija, leido pirmosios instancijos teismui nustatyti tikslesnę įvykių chronologijÄ , bei visÄ tai vertinant kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, paneigti G. L. nurodamas įvykio aplinkybes (dėl konflikto nebuvimo, nukentėjusiosios sužalojimo aplinkybių ir laiko). Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, G. L. nesugebėjo paaiÅ¡kinti, kokiu bÅ«du nukentėjusiajai buvo padaryti likę keturi durtiniai – pjautiniai sužalojimai, taip pat mechaninis kiauryminis antklodės ir lovos čiužinio pažeidimas, fiksuotas 2015 m. vasario 27 d.

įvykio vietos apžiūros metu (t. 1, 24-51, 122), kuris atitiko tyrimui paimto peilio geležtės matmenis. Tokių aplinkybių apeliantas nenurodė ir apeliaciniame skunde, jame tik deklaratyviai konstatuodamas, kad teismas nepagrįstai visus nukentėjusiajai padarytus sužalojimus (durtines – pjautines žaizdas) priskyrė jam. Tačiau, kaip jau minėta aukščiau, byloje esantys duomenys nepatvirtina to, kad nukentėjusioji S. C. specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus peiliu būtų pasidariusi pati.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo G. L. parodymus, jog bylos įvykių metu jis su nukentėjusiÄ ja nekonfliktavo, konstatuojant, kad tokius parodymus paneigia O. R. parodymai, bei padarė teisingÄ iÅ¡vadÄ , kad bÅ«tent G. L. pavartotas smurtas buvo tiesioginė S. C. mirties priežastis. Bylos duomenų analizė leidžia daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad tarpusavio konflikto metu, sutuoktinės įžeidinėjamas ir koneveikiamas G. L., iÅ¡ virtuvės atsineÅ¡tu peiliu, puolė juo pastarÄ jÄ bei pargriovęs ant lovos ėmė jÄ badyti, ko pasekoje nukentėjusiajai bandant apsiginti, G.

L. atliktais keturiais peilio dÅ«riais buvo padaryti specialisto iÅ¡vadoje nurodyti durtiniai – pjautiniai rankų ir kiti smulkesni sužalojimai bei vienas krÅ«tinės sužalojimas, sukėlęs nukentėjusiosios mirtį. Tai, kad nukentėjusioji mirė bÅ«tent nuo G. L. padarytų sužalojimų, kolegijai abejonių nekyla. Pažymėtina, kad priežastinis ryÅ¡ys kito žmogaus gyvybės atėmimo bylose sprendžiamas vertinant įrodymus ir nustatant loginę priežasčių sekÄ , reikalingÄ iÅ¡vadai padaryti: ar yra ryÅ¡ys tarp nustatytos kaltininko veikos ir padarinių, kokie reiÅ¡kiniai lemia nukentėjusio žmogaus mirtį, ar jie objektyviai ir dėsningai iÅ¡plaukia iÅ¡ neteisėtos veikos.

Pagal Å¡ioje byloje teisingai pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, bÅ«tent smurtiniai G. L. veiksmai, nustatyti kaip pagrindinis veiksnys, nulėmęs nukentėjusiosios mirtį. Akivaizdu, kad tarp G. L. padarytų dÅ«rių peiliu į įvairias kÅ«no vietas, tame tarpe ir gyvybiÅ¡kai svarbiÄ â€“ krÅ«tinės sritį, ir kilusių padarinių (nukentėjusiosios mirties) yra priežastinis ryÅ¡ys.Taigi, įvertinus visa tai, kas buvo iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aukščiau nurodytų įrodymų visuma paneigia G.

L. skundo argumentus, susijusius su jo sutuoktinės sužalojimo aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismo iÅ¡tirti ir įvertinti įrodymai patvirtina, kad G. L., tyčia padarydamas ne mažiau kaip penkis smÅ«gius peiliu nukentėjusiajai į įvairias kÅ«no vietas bei gyvybiÅ¡kai svarbiÄ kÅ«no dalį – krÅ«tinę, suvokė tokių savo veiksmų pavojingumÄ , suprato kad daro kito žmogaus sveikatai ir gyvybei pavojingÄ veikÄ bei bendrai numatė, kad nuo tokių smÅ«gių nukentėjusiajai gali bÅ«ti padaryti jos sveikatai ar net gyvybei pavojingi sveikatos sutrikdymai.

Todėl G. L. veika pagrįstai vertinta kaip tyčinis savo šeimos nario nužudymas ir kvalifikuota pagal BK 129 str. 2 d. 3 p. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog G. L. kaltės klausimas buvo išspręstas netinkamai ar tai, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas netinkamais įrodymais. Apelianto skunde pateikiamas savitas objektyvių bylos duomenų vertinimas ir interpretavimas kitaip vertinti byloje esančių įrodymų pagrindo nesudaro.Apeliacinės instancijos teismo nuomone, baudžiamojoje byloje buvo surinkta pakankamai duomenų patvirtinančių G.

L. kaltę, įvykdžius BK 129 str. 2 d. 3 p. numatytÄ veikÄ , jų visumos pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė teisingas ir pagrįstas iÅ¡vadas. Patikrinus pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo pagrįstumÄ ir įvertinus iÅ¡tirtus įrodymus, darytina iÅ¡vada, kad įrodymų vertinimo klaidų apygardos teismas nepadarė, teismo padarytos iÅ¡vados yra teisingos ir atitinka nustatytas faktines aplinkybes. Vien tai, kad apeliantas skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis iÅ¡vadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus, nėra pagrindas keisti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nuosprendį skunde nurodytais argumentais.Dėl veikos, numatytos BK 300 str. 2 d., kvalifikavimo.Apeliaciniu skundu G.

L. taip pat prašė jo nusikalstamÄ veikÄ pagal BK 300 str. 2 d. perkvalifikuoti, nurodant, kad vairuotojo pažymėjimÄ jis tik turėjo, tačiau jo neklastojo ir juo nesinaudojo. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu jis pagal BK 300 str. 2 d. buvo pripažintas kaltu tik už žinomai netikrų vairuotojo pažymėjimų laikymÄ , tuo tarpu už tokių dokumentų gabenimÄ , siuntimÄ , panaudojimÄ ar realizavimÄ nuteistas nebuvo. Kaip matyti iÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos, kaltinimas G.

L. pagal BK 300 str. 2 d. buvo pareikÅ¡tas dėl žinomai suklastotų vairuotojo pažymėjimų įgijimo, laikymo ir gabenimo. Savo ruožtu, pirmosios instancijos teismas, patikslinęs kaltinimÄ (laikant nustatytu, kad G. L. laikė žinomai netikrus vairuotojo pažymėjimus), atsižvelgęs į tai, kad BK 300 str. 2 d. nenumato atsakomybės už žinomai netikro vairuotojo pažymėjimo įgijimÄ , taip pat įvertinęs, jog baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta pakankamų įrodymų G. L. kaltei pagrįsti dėl tokių vairuotojo pažymėjimų gabenimo, Å¡ias aplinkybes iÅ¡ kaltinimo paÅ¡alino.

Taigi, G. L. skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas taip, kaip jis ir praÅ¡o bÅ«ti nuteistas apeliaciniu skundu. Tokiu bÅ«du, Å¡is skundo argumentas nenagrinėtinas.Dėl skirtos bausmės Å¡velninimo.Atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, nuteistasis G. L. praÅ¡o Å¡velninti jam paskirtÄ bausmę.Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės paskirtį įstatymų leidėjas apibÅ«dina BK 41 str. 2 d., nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumÄ , kurie Å¡iame įstatyme iÅ¡dėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningÄ bausmės paskirtį.

Bausmės paskirtis – tai galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes, siekia valstybė, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamÄ veikÄ padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimÄ . Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų Å¡ių reikalavimų ir nė vienam negali bÅ«ti suteikiama virÅ¡enybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 str. 2 d. numatytus bausmės tikslus.

Taigi, įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį yra svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet taip pat ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai, teisingas bausmes. BK įtvirtintas bausmės teisingumo principas suponuoja teismo pareigÄ paskirti nuteistajam teisingÄ bausmę, kuri atitiktų (bÅ«tų proporcinga) padarytos nusikalstamos veikos ir jį padariusio asmens – kaltininko asmenybės pavojingumÄ .

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iÅ¡ svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 str. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokiÄ bausmę, kuri yra numatyta BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijoje. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas bausmės skyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes (padarytų nusikalstamų veikų sunkumÄ ir pavojingumÄ , tikslus ir motyvus, nuteistojo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, jį charakterizuojančius duomenis, lengvinančias ir sunkinančias atsakomybę aplinkybes, kitas Å¡io klausimo sprendimui svarbias aplinkybes) taip pat įvertinęs nuteistojo pavojingumÄ , galimybę toliau daryti įstatymo pažeidimus, sprendė, kad nuteistajam G.

L. už BK 140 str. 2 d., 129 str. 2 d. 3 p. ir 300 str. 2 d. numatytus nusikaltimus turi būti skirtos straipsnių sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia pirmosios instancijos teismo išvada, t. y. G. L. paskirta BK 140 str. 2 d., 129 str. 2 d. 3 p. ir 300 str. 2 d. sankcijose numatyta bausmės rūšis (laisvės atėmimas), yra pagrįsta ir pakankamai argumentuota. G. L. įvykdytos nusikalstamos veikos atitinkamai priskirtinos prie nesunkių, apysunkių ir labai sunkių nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai, valdymo tvarkai, susijusių su dokumentų klastojimu.

Viena iÅ¡ Å¡ių veikų buvo sukeltos nepataisomos pasekmės – sutuoktinės mirtis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, baudžiamojo įstatymo pažeidimų nepadarė. Nuteistajam paskirtos bausmės už kiekvienÄ veikÄ ir galutinė subendrinta bausmė negali bÅ«ti vertinamos kaip pernelyg griežtos ir neteisingos. Paskirta bausmė savo rÅ«Å¡imi (laisvės atėmimas) ir dydžiu (griežčiausios bausmės iÅ¡ paskirtų vidurkis) atitinka ne tik BK 41 str. nustatytÄ bausmės paskirtį bei bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str. 1 d. ir 2 d.), bet ir teisingumo principÄ .

Byloje nustatytos aplinkybės, apibÅ«dinančios G. L. padarytų veikų pavojingumÄ ir jo asmenybę, leidžia teisėjų kolegijai daryti iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytÄ bausmę ir parinkdamas jos dydį, atsižvelgė ne vien tik į formaliÄ sias baudžiamajame įstatyme nustatytas sÄ lygas, bet ir į kitas Å¡io klausimo sprendimui svarbias aplinkybes, jas vertino visų bylos faktinių aplinkybių kontekste. Taigi, paskirta bausmės rÅ«Å¡is ir jos dydis atitinka tiek nuteistojo asmenybę, tiek jo padarytos veikos pobÅ«dį ir pavojingumÄ .

Nuteistajam G. L. buvo paskirta teisinga ir jo įvykdytus nusikaltimus atitinkanti bausmė. Teismo nuosprendyje iÅ¡samiai apraÅ¡ytos ir įvertintos aplinkybės neduoda pagrindo suÅ¡velninti bausmę. Be to, apeliantas nenurodo jokių aplinkybių, į kurias nebÅ«tų atsižvelgta sprendžiant bausmės paskyrimo klausimÄ . Esant iÅ¡dėstytoms aplinkybėms, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., n u t a r i a:

Nuteistojo G. L. apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos pirmininkė                                                                          Sigita Bieliauskienė Teisėjai                                                                                               Valdimaras Bavėjanas                                                                                                             Regina Gaudutienė