735bdf3a-b09b-4630-a5be-00286284ea4f · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. 2A-319-241/2017Proceso Nr. 2-56-3-00400-2014-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.10.1; 2.10.7; 3.6.1.1; 3.6.1.2 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. kovo 9 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Danutės GasiÅ«nienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio KailiÅ«no ir Egidijaus Žirono,teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo Banka Srpske ad Banja Luka (ankstesnis pavadinimas – Balkan Investment Bank AD) apeliacinį skundÄ dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės bankrutavusios akcinės bendrovės „Ūkio bankas“ ieÅ¡kinį atsakovui Banka Srpske ad Banja Luka dėl įskaitymo pripažinimo neteisėtu ir piniginių lėšų priteisimo.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I. Ginčo esmė IeÅ¡kovė BAB „Ūkio bankas“ prašė pripažinti atsakovo Banka Srpske ad Banja Luka atliktÄ 2 207 605,17 BAM (Bosnijos ir Hercegovinos konvertuojamųjų markių, toliau – ir BAM) įskaitymÄ negaliojančiu; priteisti iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovei 38 273 971,81 Lt lėšų, 3 511 584,75 Lt palÅ«kanų ir 6 proc. dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo.IeÅ¡kovė nurodė, kad 2004 m. birželio 1 d. ji ir atsakovas sudarė Korespondentinės banko sÄ skaitos atidarymo sutartį (toliau – ir SÄ skaitos sutartis), pagal kuriÄ Å¡alys susitarė dėl banko sÄ skaitų Nr. 543000-6044001 ir Nr. 503005-5681631400002342 atidarymo.

SÄ skaitos sutarties pagrindu ieÅ¡kovė pas atsakovÄ banko sÄ skaitose 2013 m. vasario 14 d. laikė 7 500 000 USD (19 832 250 Lt) ir 118 888,66 BAM (210 444,82 Lt).2012 m. spalio 23 d. ieÅ¡kovė pas atsakovÄ padėjo vienos nakties 1 000 000 Eur (3 452 800 Lt) indėlį, kuris, kartu su už vienÄ dienÄ sukauptomis palÅ«kanomis, lygiomis 27,78 Eur (95,92 Lt), turėjo bÅ«ti grÄ Å¾intas 2012 m. spalio 24 d. Papildomai ieÅ¡kovė pas atsakovÄ 2012 m. spalio 24 d. padėjo vienos nakties 280 000 Eur (966 784 Lt) ir 4 000 000 Eur (13 811 200 Lt) indėlius, kurie, kartu su už vienÄ dienÄ sukauptomis palÅ«kanomis, lygiomis 115 Eur (397,07 Lt), turėjo bÅ«ti grÄ Å¾inti 2012 m. spalio 25 d.

Indėlių suma 2013 m. vasario 14 d. buvo 5 280 142,78 Eur (18 231 276,99 Lt). Indėliai ieÅ¡kovei nustatytu laiku nebuvo grÄ Å¾inti.2013 m. vasario 12 d. Lietuvos bankas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bankų įstatymo (toliau – ir BÄ®) 76 straipsniu, paskelbė ieÅ¡kovės laikinÄ dalinį veiklos apribojimÄ (moratoriumÄ ). 2013 m. vasario 18 d. Lietuvos bankas ieÅ¡kovę pripažino nemokia ir visam laikui atÅ¡aukė jos veiklos licencijÄ .Po moratoriumo paskelbimo ieÅ¡kovė SWIFT praneÅ¡imu Nr. BALV0024554 informavo atsakovÄ , kad ieÅ¡kovei Lietuvos bankas paskelbė veiklos apribojimÄ ir yra draudžiamas bet koks įskaitymas, o ieÅ¡kovei priklausančios lėšos, esančios užsienio bankuose, turi bÅ«ti pervestos ieÅ¡kovei.2013 m. vasario 14 d. atsakovas informavo ieÅ¡kovę apie pas atsakovÄ turimas lėšas. 2013 m. vasario 15 d. praneÅ¡imu ieÅ¡kovė pakartotinai pateikė praÅ¡ymÄ sÄ skaitose esančias lėšas pervesti į ieÅ¡kovės sÄ skaitÄ AB SEB banke, tačiau lėšos nebuvo pervestos.2013 m. kovo 25 d. atsakovas SWIFT praneÅ¡imu Nr. 1592 116807 informavo, kad 2013 m. kovo 1 d. nusprendė įskaityti atsakovo reikalavimÄ ieÅ¡kovei pagal 2006 m. sausio 3 d.

Korespondentinės sÄ skaitos sutartį Nr. 70-216/31, lygų 2 207 605,17 BAM, į ieÅ¡kovės reikalavimus atsakovui pagal SÄ skaitos sutartį ir indėlius. Indėliai ir pagal SÄ skaitos sutartį esančios lėšos buvo konvertuotos į Bosnijos ir Hercegovinos konvertuojamÄ sias markes ir pervestos į vienÄ sÄ skaitÄ , nuo kurios nuskaityta suma, lygi ieÅ¡kovės įsipareigojimams atsakovui, konvertuotiems į Bosnijos ir Hercegovinos konvertuojamÄ sias markes, t. y. atliktas įskaitymas.Atsakovo atliktas įskaitymas laikytinas negaliojančiu, nes BÄ® imperatyviai draudžia atlikti įskaitymus po moratoriumo paskelbimo, o CK nuostatos numato, kad sandoriai, prieÅ¡taraujantys imperatyvioms įstatymo nuostatoms, yra negaliojantys (BÄ® 76 straipsnio 7 dalies 3 ir 4 punktai;

CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Ginčo įskaitymas pažeidžia ieÅ¡kovės kreditorių teises, nes yra atliktas ieÅ¡kovei esant nemokiai ir suteikė pirmenybę atsakovui prieÅ¡ kitus ieÅ¡kovės kreditorius, todėl turėtų bÅ«ti pripažįstamas negaliojančiu, taikant actio Pauliana institutÄ .2013 m. vasario 18 d. Lietuvos bankas atÅ¡aukė ieÅ¡kovei banko veiklos licencijÄ dėl to, kad ieÅ¡kovę pripažino nemokia, taigi ieÅ¡kovė ginčijamo sandorio sudarymo metu (2013 m. kovo 25 d.) buvo nemoki; teisinės prievolės įskaityti savo reikalavimus ieÅ¡kovei atsakovas neturėjo; atsakovas atlikdamas įskaitymÄ , veikė pažeisdamas sÄ Å¾iningumo imperatyvÄ , nes įskaitymo metu jau žinojo ne tik apie ieÅ¡kovės veiklos apribojimo faktÄ , bet ir draudimÄ Ä¯skaityti, o, atsižvelgiant į Lietuvos banko vieÅ¡ai pateiktÄ informacijÄ , buvo akivaizdu, kad ieÅ¡kovė yra nemoki ir įskaitymu bÅ«tų pažeisti kitų kreditorių interesai.Atsakovo nesÄ Å¾iningumas yra preziumuojamas, nes įskaitymo metu ieÅ¡kovė kontroliavo atsakovÄ (CK 6.67 straipsnio 7 dalis).

AtsakovÄ kartu su UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ įsteigė ieÅ¡kovė. Ä®skaitymo metu pagrindiniais atsakovo akcininkais buvo UAB „Balkan Invest“, UAB „Asocijuoto turto valdymas“ ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“, kurie įskaitymo metu valdė daugiau kaip 80 proc. atsakovo akcijų. Å ie juridiniai asmenys yra siejami su ieÅ¡kove ir jos akcininkais. Ä®skaitymo metu UAB „Balkan Invest“ direktoriumi buvo E. V., kuris taip pat yra buvęs UAB „Asocijuoto turto valdymas“ bei UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ vadovas ir valdybos narys, UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ vadovė įskaitymo metu R.

M., taip pat yra buvusi ir UAB „Balkan Invest“ valdybos nare. UAB „Balkan Invest“ akcininkų struktūroje figūruoja su ieškovės akcininkais siejamos bendrovės (UAB „Kapitalinis turtas“, UAB „First partneriai“, UAB „Domus altera“). UAB „Asocijuoto turto valdymas“ akcininkų struktūroje taip pat daug su ieškovės akcininkais siejamų bendrovių (UAB „Aloja“, UAB „Domus altera“, UAB „Finansinio ir nekilnojamojo turto valdymas“, AB „Kauno tiekimas“, UAB „Pramprojektas“).

UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ akcininkų struktÅ«roje tiesiogiai figÅ«ruoja tiek pati ieÅ¡kovė, tiek jÄ kontroliavę asmenys V. R. (V. R.), O. G., tiek ir kitos su ieÅ¡kove susijusius įmonės (UAB „Optimalaus turto valdymas“, AB „Kauno tiekimas“, UAB „Asocijuoto turto valdymas“, UAB „Kapitalinis turtas“. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Kauno apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį patenkino visiÅ¡kai – pripažino atsakovo atliktÄ 2 207 605,17 BAM įskaitymÄ negaliojančiu, priteisė iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovei 11 084 908,42 Eur lėšų, 1 017 025,24 Eur palÅ«kanų ir 6 proc. dydžio metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos (11 084 908,42 Eur) nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos (2014 m. birželio 11 d.) iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo.Teismas, įvertinęs tai, kad ieÅ¡kinys pareikÅ¡tas atsakovui, kuris nėra Europos SÄ jungos valstybės narės Å«kio subjektas, kad atsakovas registruotas Serbijos Respublikoje, kad tarp Lietuvos Respublikos ir Bosnijos ir Hercegovinos nėra sudarytos tarptautinės sutarties, kurios nuostatos įtvirtintų atskirÄ teismingumo nustatymo tvarkÄ , konstatavo, jog atsakovui pareikÅ¡to reikalavimo teismingumui nustatyti taikytinos bendrosios tarptautinį civilinį procesÄ reglamentuojančios nuostatos, įtvirtintos CPK LIX skyriuje.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad įmonei iÅ¡kėlus bankroto bylÄ , įmonės ir jos kreditorių santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas, vertino, jog įmonės bankroto procedÅ«rų teisinis nagrinėjimas, jų kontrolė ir tvirtinimas teismų procesiniais sprendimais atliekamas visų pirma taikant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir Ä®BÄ®) nuostatas. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatomis, atsižvelgęs į ieÅ¡kovės buveinės vietÄ ir įvertinęs pareikÅ¡tų reikalavimų dydį, sprendė, kad civilinė byla nagrinėtina Kauno apygardos teisme.Teismas, sutikdamas su ieÅ¡kovės argumentu, kad atsakovas, 2013 m. kovo 1 d.

įskaitydamas atsakovo 2 207 605,17 BAM reikalavimÄ ieÅ¡kovei, kuriai paskelbtas moratoriumas, pažeidė Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 76 straipsnio 4 dalyje įtvirtintÄ imperatyviÄ teisės normÄ , sprendė, kad atliktas įskaitymo sandoris yra negaliojantis (niekinis).Teismas, įvertinęs tai, kad ieÅ¡kovei apie atliktÄ Ä¯skaitymÄ tapo žinoma 2013 m. kovo 25 d., o ieÅ¡kinys teisme gautas 2014 m. gegužės 7 d., padarė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kinys pareikÅ¡tas praleidus vienerių metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ .

Teismas sprendė, kad ieÅ¡kovė nenurodė jokių svarbių termino praleidimo priežasčių, todėl, teismo vertinimu, ieÅ¡kinys negali bÅ«ti tenkinamas CK 6. 66 straipsnio pagrindu. Teismas, įvertinęs tai, kad bankroto byla ieÅ¡kovei iÅ¡kelta 2013 m. gegužės 2 d., o nutartis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo įsiteisėjo 2013 m. birželio 7 d., sprendė, kad vienerių metų terminas ieÅ¡kiniui pagal CK 6.66 straipsnį pareikÅ¡ti nėra praleistas, nes ieÅ¡kinys teisme gautas 2014 m. gegužės 7 d.Teismas, atsižvelgęs į tai, kad piniginės lėšos ieÅ¡kovei nebuvo grÄ Å¾intos nustatytais terminais, padarė iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kovė turi neabejotinÄ ir galiojančiÄ reikalavimo teisę atsakovui.

Teismas, įvertinęs tai, kad įskaitymo sandoris sudarytas ieÅ¡kovei esant nemokiai, be to, atsakovui suteikta pirmenybė prieÅ¡ kitus kreditorius, sprendė, kad Å¡is sandoris pažeidžia ieÅ¡kovės kreditorių teises. Teismo vertinimu, atsakovas ginčijamo sandorio neturėjo sudaryti, nes jam buvo žinoma apie ieÅ¡kovės veiklos apribojimo faktÄ , draudimÄ Ä¯skaityti. Teismas, remdamasis nesÄ Å¾iningumo prezumpcija, atsakovÄ pripažino nesÄ Å¾iningu, motyvuodamas tuo, kad įskaitymo metu ieÅ¡kovė kontroliavo atsakovÄ .

Taip pat teismas sprendė, kad ieÅ¡kovės reikalavimas nukreiptinas į perleistÄ pagal ginčijamÄ sandorį turtÄ (ar jo vertę) tiek, kiek bÅ«tina Å¡iam reikalavimui patenkinti.Teismas, įvertinęs tai, kad ginčo indėliai turėjo bÅ«ti grÄ Å¾inti iki 2012 m. spalio 24, 25 d., korespondentinėse sÄ skaitose esančiomis lėšomis ieÅ¡kovė negali naudotis nuo 2012 m. spalio 23 d., sprendė, kad už laiku negrÄ Å¾intas pinigines sumas mokėtinos Å¡eÅ¡ių procentų dydžio metinės palÅ«kanos, todėl priteisė iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovei 1 017 025,24 Eur palÅ«kanų.

Taip pat teismas sprendė, kad priteistinos ir Å¡eÅ¡ių procentų metinės palÅ«kanos nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo.Teismas nepriteisė iÅ¡ atsakovo žyminio mokesčio, remdamasis atsakovo, kaip bankrutuojančios įmonės, teisiniu statusu. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Atsakovas apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį palikti nenagrinėtÄ , pripažinus, kad jis yra teismingas Bosnijos ir Hercegovinos teismams; arba ieÅ¡kinį nagrinėti pagal Serbų Respublikos bei Bosnijos ir Hercegovinos materialiÄ jÄ teisę ir jį atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:Teismas netinkamai nustatė bylos teismingumÄ , nepagrįstai priėjo prie iÅ¡vados, kad ieÅ¡kinys teismingas Kauno apygardos teismui, o ne Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teismams. TeismingumÄ atsakovo buveinės teismams lemia tai, kad atsakovas yra likviduojamas bankas, įsteigtas ir veikiantis ne Europos SÄ jungos valstybėje narėje.Serbų Respublikos bankų įstatymo 115 straipsnis numato, kad sprendimo dėl banko likvidavimo priėmimas nutraukia visus administracinius bei teismo procesus, kuriuose bankas yra atsakovu iki likvidavimo administratorius priima sprendimÄ dėl ieÅ¡kovų reikalavimų pripažinimo ar nepripažinimo.

Å i norma imperatyviai nustato, kad ieÅ¡kovė nagrinėjamoje byloje reiÅ¡kiamÄ reikalavimÄ privalo pateikti atsakovo administratoriui.IeÅ¡kovė atsakovo likvidatoriui pateikė tapatų reikalavimÄ , į kurį įtraukta ir skundžiamu sprendimu priteista suma. Atsakovo likvidatoriui nepripažinus reikalavime nurodytos sumos, ieÅ¡kovė analogiÅ¡kÄ reikalavimÄ pareiÅ¡kė Bosnijos ir Hercegovinos teisme. Tokiais veiksmais ieÅ¡kovė pripažino, kad reikalavimÄ pareiÅ¡kė ne tam teismui, kuriam teisminga byla.SkundžiamÄ sprendimÄ palikus galioti, jis negalėtų bÅ«ti pripažįstamas ir vykdomas Bosnijoje ir Hercegovinoje, nes jame sprendžiama dėl ne Europos SÄ jungos valstybėje narėje veikusio banko teisių ir pareigų, be to, pagal Lietuvos Respublikos teisę, neatsižvelgiant į imperatyvias atsakovo buveinės valstybės teisės normas.

Atsakovo buveinės valstybės teismai turi iÅ¡imtinę teisę spręsti atsakovo kreditorių ieÅ¡kinius dėl likvidavimo administratoriaus nepripažintų reikalavimų atsakovui.Teismas nevertino aplinkybės, kad Å¡alys yra susitarusios, jog ginčai, kylantys iÅ¡ ir susiję su ieÅ¡kovės pas atsakovÄ laikomomis lėšomis, yra teismingi atsakovo buveinės valstybės teismams.Teismas nevertino pareikÅ¡tų reikalavimų turinio, pagrindo, jų sÄ sajų su bankroto byla. Sprendimo motyvai dėl teismingumo pagrįsti iÅ¡imtinai tik aplinkybe, kad ieÅ¡kovė – bankrutuojantis subjektas.

IeÅ¡kinio reikalavimai nelaikytini neatsiejamai susiję su bankroto byla ir vien tik dėl Å¡ios priežasties teismingi Kauno apygardos teismui. Taip pat teismas nesvarstė bylos nacionalinės jurisdikcijos klausimo.Teismas neatsižvelgė į CPK 787 straipsnyje įtvirtintus bylų priskirtinumo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai principus. Atsakovas Lietuvos Respublikoje neturi buveinės, turto ar turtinių teisių, ginčo dalykas – piniginės lėšos, laikomos pas atsakovÄ , kurio buveinė Bosnijos ir Hercegovinos teritorijoje, todėl byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams.IeÅ¡kinį nagrinėjant Bosnijos ir Hercegovinos teisme, jis bÅ«tų iÅ¡spręstas greičiau ir efektyviau.

Bosnijos ir Hercegovinos teisme ieškovei jau yra inicijuota civilinė byla dėl žalos atlyginimo, taip pat baudžiamoji byla, kuriose bus sprendžiamas atsakovo veiksmų teisėtumas, įskaitant ginčo lėšas, dalį jų sulaikant. Visi ieškovės reikalavimai būtų išnagrinėti operatyviau ir teisingiau, jei jie būtų nagrinėjami Bosnijos ir Hercegovinos teisme.Teismas sprendime nenurodė jokių motyvų dėl ginčui taikytinos teisės, nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos materialiosios teisės normas.

IeÅ¡kinys, nepriklausomai nuo jo teismingumo, nagrinėtinas pagal atsakovo buveinės vietos materialiÄ jÄ teisę, nes Å¡alys sutartimi susitarė, kad bus taikoma Serbų Respublikos bei Bosnijos ir Hercegovinos teisė.IeÅ¡kovės reikalavimai atsakovui dėl lėšų yra labiau susiję su įskaitymo atlikimo vieta, todėl taikytina atsakovo buveinės vietos materialioji teisė. Ginčo lėšos ir indėliai buvo laikomi pas atsakovÄ , todėl atsakovo veiksmai Å¡ias lėšas įskaitant, jas sulaikant ir negrÄ Å¾inant, vertintini atsakovo buveinės vietos materialiosios teisės kontekste.

Be to, atsakovas yra likviduojamas, todėl vieÅ¡asis interesas lemia atsakovo buveinės vietos materialiosios teisės taikymÄ .Teismas nepagrįstai įskaitymÄ pripažino negaliojančiu ir įpareigojo atsakovÄ grÄ Å¾inti lėšas. Ä®skaitymas buvo atliktas remiantis Serbų Respublikos bei Bosnijos ir Hercegovinos teisės normomis, jis yra teisėtas ir pagrįstas. IeÅ¡kovė nepateikė jokių įrodymų, kad įskaitymas Å¡ioms normoms prieÅ¡tarauja. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas.

Lėšų įskaitymas buvo galimas nepriklausomai nuo ieÅ¡kovei Lietuvos banko taikytų apribojimų, nes ginčo lėšos buvo apskaitytos banko sÄ skaitoje Bosnijoje ir Hercegovinoje – ne Europos SÄ jungos valstybėje narėje. Be to, Lietuvos banko nutarimas nėra privalomas Bosnijoje ir Hercegovinoje, nes jis nėra joje pripažintas ir įgyvendintas. Atsakovui nebuvo jokių apribojimų įskaityti prieÅ¡prieÅ¡inius reikalavimus, nes iki įskaitymo atlikimo ieÅ¡kovė nebuvo kreipusis į atsakovo buveinės valstybės teismÄ dėl indėlių ar neįskaitytų lėšų grÄ Å¾inimo, taip pat atsakovui tokių reikalavimų pagrindu nebuvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės.IeÅ¡kovė praÅ¡o atmesti atsakovo apeliacinį skundÄ .

Atsiliepime nurodomi Å¡ie argumentai:Atsakovas nepagrįstai teigia, kad bylos teismingumÄ jo buveinės vietos teismams lemia tai, kad atsakovui yra iÅ¡kelta likvidavimo byla. Teismo, į kurį kreiptasi, nesaisto užsienio valstybės kolizinės normos, teismo jurisdikcija nustatoma pagal teismo nacionalines kolizines normas. Nagrinėjamoje byloje nesant tarptautinės sutarties, teismingumas nustatytinas pagal Lietuvos Respublikos kolizines nuostatas.Kai ieÅ¡kovė teismui padavė ieÅ¡kinį, atsakovas dar nebuvo likviduojamas, jam nebuvo taikomas specifinis teisinis statusas.

Todėl kreipiantis į teismÄ , sprendžiant dėl ieÅ¡kinio priėmimo, nebuvo pagrindo vadovautis Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teisės nuostatomis, numatančiomis bylos priskirtinumÄ atsakovo buveinės vietos valstybės teismams. IeÅ¡kinio pareiÅ¡kimo metu esamas bylos teismingumas iÅ¡lieka, neatsižvelgiant į tai, kad vėliau sÄ lygos pasikeičia. Atsakovo statuso pasikeitimas negali daryti įtakos bylos teismingumui.Atsakovas nepagrįstai teigia, kad ieÅ¡kovė, pareikÅ¡dama finansinį reikalavimÄ atsakovo likvidavimo procese, pripažino bylos teismingumÄ Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teismams.

PareikÅ¡tas finansinis reikalavimas – įprastas veiksmas likvidavimo procese. IeÅ¡kovė Å¡iuo procesiniu veiksmu siekia įgyvendinti savo kaip kreditorės teises. Atsakovo likvidavimo administratoriui atsisakius patvirtinti finansinį reikalavimÄ , ieÅ¡kovė tokį sprendimÄ užginčijo, kreipdamasi į teismÄ dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo.Å alys nėra susitarusios dėl bylos teismingumo, nes SÄ skaitos sutarties 4.1 punkte yra numatyta taikytina teisė, o ne jurisdikcija. Be to, kitos korespondentinės sÄ skaitos sutarties 4.1 punkte numatyta nuostata dėl Lietuvos Respublikos teisės taikymo.Kauno apygardos teismas turi iÅ¡imtinę jurisdikcijÄ nagrinėti bylÄ .

IeÅ¡kiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietÄ . Bylos sÄ sajumas su ieÅ¡kovės bankroto byla neturi bÅ«ti nagrinėjamas sprendžiant teismingumo klausimÄ , nes atsakovo buveinė nėra Europos SÄ jungos valstybėje narėje, Reglamentas Nr. 44/2001 netaikytinas.Bosnijos ir Hercegovinos teismuose byla nebÅ«tų iÅ¡nagrinėta greičiau.

Byla Lietuvos Respublikoje yra apeliacinėje instancijoje, tuo tarpu Bosnijoje ir Hercegovinoje vykstantys procesai yra atskiri, juose nėra keliamas įskaitymo pripažinimo negaliojančiu klausimas. Nusprendus, kad byla teisminga atsakovo buvimo vietos teismams, ieÅ¡kovė turėtų teikti savarankiÅ¡kÄ ieÅ¡kinį ir iÅ¡ naujo pradėti procesus toje valstybėje.Ä®skaitymas buvo atliktas neteisėtai, siekiant iÅ¡vengti imperatyvių Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Å alys nėra susitarusios dėl ginčo santykiams taikytinos teisės. Ä®skaitymas buvo atliktas pagal du prieÅ¡prieÅ¡inius reikalavimus: ieÅ¡kovės reikalavimÄ atsakovui pagal SÄ skaitos sutartį ir atsakovo reikalavimÄ ieÅ¡kovei pagal korespondentinės sÄ skaitos sutartį.

Å iose sutartyse numatytas atitinkamai tiek Bosnijos ir Hercegovinos teisės taikymas, tiek ir Lietuvos Respublikos teisės taikymas. Argumentų, kodėl turėtų bÅ«ti taikoma viena teisė ir netaikoma kita, nėra.Byla yra labiau susijusi su Lietuvos Respublika, nes atsakovas turėjo pareigÄ Ä¯vykdyti prievolę Lietuvos Respublikoje. Atsakovas buvo oficialiai informuotas apie imperatyvų draudimÄ Ä¯skaityti iki įskaitymo atlikimo. Imperatyvios teisės normos taikytinos net ir tuo atveju, jei byloje bÅ«tų nuspręsta taikyti užsienio teisę.Atsakovas neįrodė Bosnijos ir Hercegovinos teisės turinio, todėl vien dėl Å¡ios priežasties byloje negalėjo bÅ«ti taikoma Å¡i teisė.

Atsakovo argumentai dėl įskaitymo teisėtumo pagrįsti Bosnijos ir Hercegovinos teisės taikymu, t. y. įskaitymas bÅ«tų pripažintas teisėtu, jeigu bÅ«tų taikoma Bosnijos ir Hercegovinos teisė. Atsakovas neginčija sprendimo motyvų dėl įskaitymo teisėtumo pagal Lietuvos Respublikos teisę.Atsakovas nepagrindė savo veiksmų, kodėl negrÄ Å¾ino ieÅ¡kovei jos piniginių lėšų, net ir tų, kurių neįskaitė į savo reikalavimus. Atsakovo teiginiai, kad jis negali grÄ Å¾inti lėšų dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių, yra deklaratyvÅ«s, nes laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos 2014 m. gruodžio mėn., t. y. po termino grÄ Å¾inti turtÄ pabaigos (2012 m. spalio mėn.).Atsakovo argumentai, kad teismo sprendimas negalės bÅ«ti įvykdytas Bosnijoje ir Hercegovinoje, nėra įrodyti, be to, jie neturi reikÅ¡mės. Ä®siteisėjus Å¡iam sprendimui, bus pripažinta, kad įskaitymas yra neteisėtas, atsakovas be pagrindo negrÄ Å¾ina ieÅ¡kovei lėšų sÄ skaitose ir indėlių.

Å io sprendimo pagrindu ieÅ¡kovė galės kreiptis į Bosnijos ir Hercegovinos teismus dėl sprendimo pripažinimo, tokiu bÅ«du sustiprindama savo finansinį reikalavimÄ atsakovo likvidavimo procese. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Dėl bylos nagrinėjimo ribų Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Nagrinėjamoje byloje ieškovė yra Lietuvos Respublikoje įsteigta ir šiuo metu jau bankrutavusi akcinė bendrovė Ūkio bankas, o atsakovas Banka Srpske ad Banja Luka (ankstesnis pavadinimas – Balkan Investment Bank AD) Bosnijos ir Hercegovinos Serbijos Respublikoje įsteigtas ir šiuo metu jau likviduojamas bankas.

IeÅ¡kovė kreipėsi į Kauno apygardos teismÄ praÅ¡ydama pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento atsakovo vienaÅ¡alį prieÅ¡prieÅ¡inių vienarÅ«Å¡ių reikalavimų įskaitymo sandorį ir priteisti iÅ¡ atsakovo piniginę prievolę – korespondentinėse sÄ skaitose laikytas pinigines lėšas ir indėlius. Atsakovas nesutiko su Lietuvos teismų jurisdikcija, taip pat reikalavo ginčui taikyti Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teisę. Pirmosios instancijos teismas prisiėmė Lietuvos Respublikos teismų tarptautinę jurisdikcijÄ ir taikydamas Lietuvos Respublikos teisę ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį patenkino visiÅ¡kai.

Atsakovas apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadas dėl Lietuvos Respublikos teismų tarptautinės jurisdikcijos nagrinėti Å¡iÄ bylÄ ir teikia argumentus dėl Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teisės normų Å¡alis siejusioms sutartinėms prievolėms taikymo. Å iais apelianto iÅ¡keltais klausimais teisėjų kolegija ir pasisako. Dėl naujų įrodymų priėmimo CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo bÅ«ti pateikti pirmosios instancijos teisme, iÅ¡skyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai Å¡ių įrodymų pateikimo bÅ«tinybė iÅ¡kilo vėliau.

Kasacinio teismo nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiÅ¡kintis, ar Å¡is konkretus įrodymas galėjo bÅ«ti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimÄ , bei atsižvelgti į praÅ¡omo naujai priimti įrodymo įtakÄ Å¡alių ginčo iÅ¡sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008).Nagrinėjamoje byloje apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, t. y. 2016 m. liepos 5 d. ieÅ¡kovės praÅ¡ymÄ patenkinti reikalavimÄ iÅ¡ likviduojamos įmonės turto, 2016 m. rugpjūčio 9 d. atsakovo likvidavimo administratoriaus sprendimÄ dėl reikalavimų (ne)pripažinimo, 2016 m. rugpjūčio 31 d. ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį Banja Lukos apygardos komerciniam teismui, 2016 m. rugsėjo 12 d.

Banja Lukos apygardos komercinio teismo praneÅ¡imÄ . Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms Å¡alims – kiekviena Å¡alis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Labai svarbu, kad kiekvienai Å¡aliai bÅ«tų sudaryta galimybė susipažinti su kitais įrodymais ir ji galėtų pareikÅ¡ti savo nuomonę dėl jų pagrįstumo.

Nagrinėjamu atveju nauji įrodymai teismui buvo pateikti kartu su apeliaciniu skundu, todėl ieškovė turėjo galimybę susipažinti su naujai pateiktais įrodymais ir išreikšti savo nuomonę dėl jų. Prieštaravimų dėl apelianto pateiktų naujų įrodymų priėmimo ieškovė neišreiškė. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas priima naujus apelianto įrodymus ir prideda juos prie bylos bei pažymi, kad naujų įrodymų priėmimas nepažeidžia šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų, bylos nagrinėjimo neužvilkins (CPK 314 straipsnis).

Dėl bylos sustabdymo Apeliantas praÅ¡o apeliacinės instancijos teismo sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimÄ kol įsiteisės ir bus pripažintas Lietuvos Respublikoje teismo sprendimas civilinėje byloje, nagrinėjamoje Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos Banja Lukos apygardos komerciniame teisme. PraÅ¡ymas grindžiamas tuo, kad Bosnijos ir Hercegovinos teisme ieÅ¡kovė yra pareiÅ¡kusi ieÅ¡kinį atsakovui, kurio reikalavimas yra iÅ¡ esmės analogiÅ¡kas nagrinėjamoje byloje pareikÅ¡tiems reikalavimams, be to, grindžiamas tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, argumentais, įrodymais.

Taip pat apeliantas nurodo, kad nagrinėjamÄ civilinę bylÄ stabdyti svarbu siekiant iÅ¡vengti prieÅ¡taringų sprendimų analogiÅ¡kose bylose. IeÅ¡kovė, nesutikdama su tokiu apelianto praÅ¡ymu, teigia, kad Bosnijoje ir Hercegovinoje vykstančiame procese nėra keliamas įskaitymo teisėtumo klausimas, todėl nagrinėjama byla ir procesai Bosnijoje ir Hercegovinoje yra skirtingi. IeÅ¡kovės manymu, sustabdžius nagrinėjamÄ bylÄ , procesas bÅ«tų reikÅ¡mingai iÅ¡tęstas, nes reikėtų laukti ne tik kol bus iÅ¡nagrinėta byla Bosnijoje ir Hercegovinoje ir sprendimas įsiteisės, bet ir kol toks sprendimas bus pripažintas Lietuvos Respublikoje.Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – laikinas civilinės bylos sustabdymas kol iÅ¡nyks objektyvios aplinkybės, kliudančios iÅ¡nagrinėti civilinę bylÄ ir nepriklausančios nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios (CPK 1623 straipsnis).

Atsižvelgiant į civilinės bylos sustabdymo pagrindus įstatyme iÅ¡skirtos dvi civilinės bylos sustabdymo rÅ«Å¡ys – privalomasis bylos sustabdymas (CPK 163 straipsnis) ir fakultatyvusis bylos sustabdymas (CPK 164 straipsnis). Apeliantas civilinę bylÄ praÅ¡o stabdyti remdamasis tiek privalomuoju (CPK 163 straipsnio 3 punktas), tiek ir fakultatyviuoju (CPK 164 straipsnio 4 punktas) bylos sustabdymo pagrindu.CPK 163 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylÄ , kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus iÅ¡spręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamÄ ja ar administracine tvarka.

Pagal kasacinio teismo suformuotÄ praktikÄ CPK 163 straipsnio 3 punkte nurodytu pagrindu galima sustabdyti civilinę bylÄ tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomÄ jÄ , prejudicinę ar privalomÄ jÄ galiÄ sustabdomai bylai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2012; kt.); teismui, siekiančiam iÅ¡spręsti byloje pareikÅ¡tÄ reikalavimÄ , reikalingi tam tikri faktai, kuriuos bÅ«tina nustatyti kitoje byloje, ir bylÄ nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2010; kt.); kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neiÅ¡nagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryÅ¡ys, t. y. kai kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikÅ¡mę priimant teismo sprendimÄ nagrinėjamoje byloje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2004; 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2006; kt.).

Jeigu teismas visus teisiÅ¡kai reikÅ¡mingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryÅ¡io, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai.Taip pat kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 164 straipsnyje įtvirtinti fakultatyvieji bylos sustabdymo pagrindai, kuriuos nustačius klausimas dėl bylos sustabdymo tikslingumo paliktas spręsti teismui, t. y. teismas turi teisę (bet ne pareigÄ ) sustabdyti bylos nagrinėjimÄ ir konkrečiu atveju sprendžia, ar bylÄ reikia stabdyti.

Fakultatyviųjų bylos sustabdymo pagrindų sÄ raÅ¡as nėra baigtinis ir bylÄ teismas turi teisę sustabdyti, jei pripažįsta, kad tai bÅ«tina (CPK 164 straipsnio 4 punktas). Pažymėtina, kad bylos stabdymo Å¡iuo teisiniu pagrindu klausimas įstatymo leidėjo paliktas iÅ¡imtinai teismo diskrecijai, todėl teismas savo nuožiÅ«ra vertina susidariusiÄ situacijÄ ir, remdamasis proceso operatyvumo, ekonomiÅ¡kumo principais, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia dėl bÅ«tinybės stabdyti bylos nagrinėjimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-246/2014).Teisėjų kolegijos vertinimu, ieÅ¡kovės ieÅ¡kinio pagrindÄ sudarančios faktinės aplinkybės gali bÅ«ti iÅ¡tirtos ir įvertintos Å¡ioje byloje, teismas gali pats jas nustatyti, todėl nėra poreikio laukti, kol bus iÅ¡spręsta kita civilinė byla, nagrinėjama Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teisme.

Bylos sustabdymas dabartinėje proceso stadijoje prieÅ¡tarautų operatyviam bei ekonomiÅ¡kam bylos iÅ¡nagrinėjimo principui ir pažeistų ieÅ¡kovės kreditorių interesus. Be to, užsienio teismo sprendimai (iÅ¡skyrus CPK 809 straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus) sukelia teisinius padarinius Lietuvoje ir gali bÅ«ti vykdomi tik tada, kai jie yra pripažinti CPK nustatyta tvarka (CPK 809 straipsnio 1 dalis). Kol užsienio teismo sprendimas nėra pripažintas, jis neturi nei res judicata, nei prejudicinės galios Lietuvos Respublikoje, todėl nėra teisinių kliūčių Lietuvos Respublikos teismams analizuoti ir vertinti tas pačias aplinkybes, kurios analizuojamos užsienyje vykstančiame teismo procese ar net priimti kitokius sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2011).             Dėl sutartinio teismingumo CPK 32 straipsnyje nustatyta, kad Å¡alys gali raÅ¡ytiniu tarpusavio susitarimu pakeisti teritorinį bylos teismingumÄ .

Taip yra įtvirtintas ginčo Å¡alių autonomijos principas – įstatymo Å¡alims suteikiama teisė, t. y. laisvė susitarti dėl bylos nagrinėjimo kitos vietos, nei turėtų bÅ«ti nustatoma pagal bendrÄ sias teismingumo taisykles. Å alių valia keisti bylos teritorinį teismingumÄ ribojama tik įstatyminiu draudimu Å¡alių susitarimu keisti iÅ¡imtinį ir rÅ«Å¡inį teismingumÄ (CPK 32 straipsnio 2 dalis). Tuo atveju, jeigu susitarimas Å¡ių taisyklių nepažeidžia, jis turi bÅ«ti teismų pripažįstamas ir vykdomas.

Sutartinio teritorinio teismingumo taisyklės gali bÅ«ti taikomos ir byloms su tarptautiniu (užsienio) elementu. Susitarimas dėl teismingumo Å¡alims yra privalomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2008).2004 m. birželio 1 d. korespondentinės daugiavaliutės sÄ skaitos atidarymo sutarties 4.1 punktu Å¡alys sulygo, kad ginčai, kylantys Å¡ios sutarties galiojimo laikotarpiu, sprendžiami pagal galiojančius Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos įstatymus (1 t., b. l. 12-17).

Apelianto nuomone, šia sutarties nuostata buvo susitarta, kad ginčai yra teismingi apelianto buveinės teismams. Ieškovė, nesutikdama su šiuo apelianto argumentu, teigia, kad šia sutarties nuostata nebuvo susitarta dėl teismingumo. Teisėjų kolegija pritaria ieškovei, o apelianto argumentus šiuo aspektu laiko nepagrįstais.Apelianto argumentas dėl sutartinio teismingumo grindžiamas iš esmės vieninteliu teiginiu, kad sutarties 4.1 punktu buvo susitarta dėl šalių ginčų teismingumo apelianto buveinės teismams.

Å is teiginys apelianto niekaip nedetalizuojamas ir nepaaiÅ¡kinamas, nesiejamas su jokiomis konkrečiomis bylos faktinėmis aplinkybėmis, todėl laikytinas deklaratyviu.Å alių susitarimas dėl teismingumo ir taikytinos teisės, kaip ir visos kitos sutarties sÄ lygos, aiÅ¡kintinos remiantis bendrosiomis sutarčių aiÅ¡kinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193 straipsnyje. Sutarties nuostatos formuluotė, kad ginčai sprendžiami pagal Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos įstatymus, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja iÅ¡vadÄ , jog Å¡alys susitarė, kad iÅ¡ sutarties kylantiems ginčams taikytina Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teisė, bet ne sudarė susitarimÄ dėl jurisdikcijos.

Kitoks Å¡ios sutarties sÄ lygos turinio aiÅ¡kinimas prieÅ¡tarautų ne tik jos lingvistinei iÅ¡raiÅ¡kai, bet ir neatitiktų reikalavimo, kad susitarimas dėl ginčo jurisdikcijos bÅ«tų aiÅ¡kus, konkretus ir nedviprasmiÅ¡kas. Tokį reikalavimÄ lemia ir iÅ¡imtinis sutartinio teismingumo pobÅ«dis. Pažymėtina ir tai, kad sutarties Å¡alys yra bankai – savo srities profesionalai, disponuojantys pakankamais žmogiÅ¡kaisiais ir finansiniais iÅ¡tekliais, jų sutarčių rengimo, derinimo ir pasiraÅ¡ymo procese dalyvauja profesionalÅ«s teisininkai, kuriems sutarčių rengimo principai ir taisyklės yra žinomi.Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad aplinkybė, jog sutartyje Å¡alys susitarė taikyti tam tikros valstybės teisę, nedaro įtakos bylos teismingumui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2008;

Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-72/2014; kt.). Dėl bylos tarptautinio teismingumo Apeliantas pagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis CPK LIX skyriaus nuostatomis ir nustatyti, ar nagrinėjama byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Nors teismas skundžiamame sprendime teisingai konstatavo, kad apeliantui pareikÅ¡tų reikalavimų teismingumui nustatyti taikytinos bendrosios tarptautinį civilinį procesÄ reglamentuojančios nuostatos, įtvirtintos CPK LIX skyriuje, tačiau nagrinėjamos bylos teismingumui nustatyti Å¡iomis teisės normomis nesivadovavo ir jų netaikė.

Teismas sprendė, kad ieÅ¡kovei iÅ¡kėlus bankroto bylÄ , ieÅ¡kovės ir jos kreditorių santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas, o kitų įstatymų nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieÅ¡tarauja Å¡io įstatymo nuostatoms. Teismas nagrinėjamos bylos teismingumÄ nustatė remdamasis Ä®BÄ® 14 straipsnio 3 dalimi, įvertinęs ieÅ¡kovės buveinės vietÄ ir pareikÅ¡tų reikalavimų dydį. Su tokiais pirmosios instancijos teismo motyvais teisėjų kolegija negali sutikti.Minėta, kad byloje nagrinėjamas ginčas kilo tarp Lietuvos Respublikos subjekto ir Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos subjekto.

Tarp Å¡alių susiklostė tarptautiniai banko paslaugų ir operacijų teisiniai santykiai. Dėl Å¡ių aplinkybių konstatuotina, kad nagrinėjama byla turi tarptautinį (užsienio) elementÄ . Pagal naujausiÄ kasacinio teismo praktikÄ , sprendžiant klausimÄ , ar Lietuvos Respublikos teismai turi tarptautinę jurisdikcijÄ nagrinėti bylÄ , kuri pasižymi tarptautiniu (užsienio) elementu, negali bÅ«ti taikomos vidaus teismingumo taisyklės, įskaitant teisės normÄ , įtvirtintÄ Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016).

Tokie procesiniai klausimai yra sprendžiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso VII dalies „Tarptautinis civilinis procesas“ LIX skyriaus „Teismingumas ir normų taikymas“ nuostatomis (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-1-157/2016).Atsakovas byloje yra Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikoje įsteigtas bankas, todėl byloje nėra sÄ sajos su kita Europos SÄ jungos valstybe. Tačiau Europos SÄ jungos teisės aktai gali bÅ«ti aktualÅ«s tiek, kiek jie nacionalines tarptautinio civilinio proceso taisykles susieja su Europos SÄ jungos teisės aktais.Kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinta, kad jei atsakovas yra Europos SÄ jungoje arba yra kitų Reglamente 44/2001 įtvirtintų jurisdikcijos pagrindų (pvz., Reglamento 44/2001 23 straipsnis), jam taikomos pačiame reglamente įtvirtintos tarptautinės jurisdikcijos taisyklės, jei ne – jam taikomos nacionalinės jurisdikcijos taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016).

Nagrinėjamoje byloje atsakovo buveinė yra valstybėje, kuri Europos SÄ jungos atžvilgiu yra trečioji Å¡alis, todėl Reglamentas 44/2001 nukreipia į nacionalinę teisę. Reglamento 44/2001 4 straipsnis, kuriame iÅ¡vardintos nacionalinės jurisdikcijos taisyklės, nukreipia į Å¡io teisės akto I priedÄ , kuriame kaip Lietuvos Respublikoje galiojančios jurisdikcijos taisyklės pavyzdys nurodytas CPK 787 straipsnis.CPK 787 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, nagrinėtinos ginčo teisena, tačiau neiÅ¡vardytos CPK VII dalies LIX skyriaus antrajame skirsnyje, yra priskirtinos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu: <...> 3) ginčo dalykas yra Lietuvoje esantis daiktas, Lietuvoje esantis palikimas arba prievolė, kuri atsirado arba turi bÅ«ti įvykdyta Lietuvoje.Nagrinėjamu atveju pagrindinis ginčas vyksta dėl atsakovo (užsienio valstybės juridinio asmens) prievolės grÄ Å¾inti pinigines lėšas sÄ skaitose ir indėlius ieÅ¡kovei įvykdymo (reikalavimo dėl piniginių lėšų sÄ skaitose ir indėlių priteisimo dydis – 11 084 908,43 Eur, o reikalaujamo pripažinti neteisėtu įskaitymo sandorio suma sudaro tik 1 126 327,64 Eur.CK 6.52 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prievolė turi bÅ«ti įvykdyta toje vietoje, kuri nurodyta sutartyje ar įstatymuose arba kuriÄ nulemia prievolės esmė.

Jeigu prievolės įvykdymo vieta nenurodyta, tai pagal to paties straipsnio 2 dalies 4 punktÄ , piniginė prievolė turi bÅ«ti įvykdyta kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu.2004 m. birželio 1 d. korespondentinės daugiavaliutės sÄ skaitos atidarymo sutartimi, kurios pagrindu reiÅ¡kiamas reikalavimas dėl 5 804 765,65 Eur sÄ skaitose priteisimo, Å¡alys dėl prievolės įvykdymo vietos nebuvo susitarusios. Byloje nėra duomenų apie susitarimÄ dėl prievolės įvykdymo vietos ir reikalavimų dalyje dėl vienos nakties indėlių (5 280 142,78 Eur) grÄ Å¾inimo.

CK XLIV skyriaus normos, reglamentuojančios banko indėlio sutartį, ir XLVI skyriaus normos, reglamentuojančios banko sÄ skaitos sutartį, nenurodo banko prievolės grÄ Å¾inti indėlį, sumokėti palÅ«kanas, vykdyti kliento nurodymus įvykdymo vietos. IeÅ¡kovė reikalavo, kad prievolę grÄ Å¾inti korespondentinėse sÄ skaitose esančias pinigines lėšas ir indėlius atsakovas įvykdytų ieÅ¡kovės buveinės vietos valstybėje – Lietuvoje.Ä®vertinus tai, kas iÅ¡dėstyta, darytina iÅ¡vada, kad atsakovo prievolė grÄ Å¾inti pinigines lėšas (lėšas sÄ skaitose ir indėlius) ieÅ¡kovei turi bÅ«ti įvykdyta Lietuvoje – ieÅ¡kovės buveinės vietoje, todėl byla priskirtina Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai pagal CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas.

Nagrinėjamos bylos tarptautinį teismingumÄ Lietuvos Respublikos teismams pirmosios instancijos teismas neteisingai grindė Ä®BÄ® normomis. Tačiau, pats teismo sprendimas dėl tarptautinės jurisdikcijos nagrinėjamoje byloje prisiėmimo, nors ir pagrįstas netinkamais argumentais ir motyvais, iÅ¡ esmės yra teisingas, o CPK 328 straipsnis draudžia naikinti iÅ¡ esmės teisėtÄ ir pagrįstÄ teismo sprendimÄ , remiantis vien formaliais pagrindais.Apelianto argumentas, kad nagrinėjamoje byloje pareikÅ¡ti reikalavimai turi bÅ«ti teikiami apelianto likvidavimo administratoriui Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikoje, kaip tai numatyta Serbų Respublikos bankų įstatymo 115 straipsnyje, atmestinas kaip deklaratyvus ir nepagrįstas.

Viena vertus, apeliantas Å¡io argumento nepagrindžia jokiais įrodymais. Kita vertus, ieÅ¡kovės ieÅ¡kinys teisme buvo priimtas tuo metu, kai apelianto likvidavimo procesas dar net nebuvo prasidėjęs. Pagal CPK 781 straipsnio 1 dalį, jeigu ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo metu byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, Å¡is teismingumas iÅ¡lieka neatsižvelgiant į tai, kad vėliau sÄ lygos pasikeičia. Taip pat nepagrįstas apelianto argumentas, kad ieÅ¡kovė, jau po nagrinėjamos civilinės bylos iÅ¡kėlimo Lietuvoje, kreipdamasi į Bosnijos ir Hercegovinos teismÄ dėl analogiÅ¡ko turtinio reikalavimo, pripažino bylos teismingumÄ Bosnijos ir Hercegovinos teismams.

CPK 781 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad jeigu Lietuvos Respublikos teismai pagal CPK nustatytas teismingumo taisykles yra kompetentingi nagrinėti civilines bylas, Å¡i kompetencija neiÅ¡nyksta, kai ta pati byla yra nagrinėjama užsienio valstybės teisme. Dėl taikytinos teisės reikalavimui dėl lėšų korespondentinėse sÄ skaitose grÄ Å¾inimo CK 1.10 straipsnio 1 dalis nustato, kad civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Å¡alių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai.

Tiek CK 1.12 straipsnio 2 dalis, tiek CPK 808 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad jeigu užsienio teisės taikymÄ numato Å¡alių susitarimas, tai visus įrodymus, susijusius su taikomos užsienio teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiÅ¡kinimÄ , jos taikymo praktikÄ ir doktrinÄ atitinkamoje užsienio valstybėje pateikia ginčo Å¡alis, kuri remiasi užsienio teise. Å alies praÅ¡ymu teismas gali padėti jai surinkti informacijÄ apie taikytinÄ užsienio teisę. Kitaip tariant, tuo atveju, kai užsienio teisės taikymas yra numatytas tik Å¡alių tarpusavio susitarime (sutartyje), o ne tarptautinėse sutartyse ar įstatymuose, teismas neturi pareigos pats savo iniciatyva rinkti įrodymus apie Å¡alių sutartos užsienio teisės normų turinį bei taikymo praktikÄ , bet, prieÅ¡ingai, Å¡iÄ pareigÄ , vadovaujantis rungimosi principu, turi ta Å¡alis, kuri remiasi užsienio teise, t. y.

Å¡alis, kuri, atsižvelgdama į ginčo Å¡alių susitarime esančiÄ sÄ lygÄ dėl užsienio teisės taikymo, reikalauja konkrečiam atvejui taikyti tam tikrÄ užsienio teisės normÄ . Taigi, įrodymus apie užsienio teisės normas, jų turinį, taikymo toje valstybėje praktikÄ ir doktrinÄ , turi pateikti ta sutarties Å¡alis, kuri tam tikrus savo reikalavimus ar atsikirtimus grindžia užsienio teise. Toks Å¡ių teisės normų aiÅ¡kinimas yra ir kasacinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013).

Kaip konstatuota Å¡ios nutarties 33 punkte, 2004 m. birželio 1 d. korespondentinės daugiavaliutės sÄ skaitos atidarymo sutarties 4.1 punktu Å¡alys įtvirtino Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teisės taikymÄ . Å ios sutarties pagrindu reiÅ¡kiamas reikalavimas dėl 5 804 765,65 Eur dydžio lėšų korespondentinėse sÄ skaitose priteisimo. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teisę. Toks teiginys vertintinas kaip deklaratyvus, nes jokių įrodymų, susijusių su bankų korespondentinėms sutartims taikytinos Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiÅ¡kinimÄ , jos taikymo praktikÄ ir doktrinÄ Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikoje apeliantas nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui, nors atsiliepime į ieÅ¡kinį nurodė, kad renka įrodymus dėl nagrinėjamai bylai aktualių Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teisės normų, jų taikymo ir aiÅ¡kinimo ir teismui pateiks juos kaip įmanoma greičiau.

Atsižvelgiant į nurodytÄ teisinį reguliavimÄ ir iÅ¡dėstytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp Å¡alių kilusį ginÄÄ dėl Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikoje esančio banko sÄ skaitose laikytų ieÅ¡kovės piniginių lėšų priteisimo, pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos materialiÄ jÄ teisę. Dėl taikytinos teisės ieÅ¡kinio reikalavimui įskaitymo sandorį pripažinti negaliojančiu Apelianto valdybos 2013 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. UB/06-07 buvo nuspręsta įskaityti apelianto turimÄ reikalavimÄ ieÅ¡kovei pagal 2000 m. rugsėjo 5 d. korespondentinės daugiavaliutės sÄ skaitos atidarymo sutartį Nr. 50-41/31 V/01, taip pat ieÅ¡kovės turimÄ reikalavimÄ apeliantui pagal 2004 m. birželio 1 d. korespondentinės daugiavaliutės sÄ skaitos atidarymo sutartį Nr. RL/04-01 (5 t., b. l. 13-16). 2000 m. rugsėjo 5 d. korespondentinės daugiavaliutės sÄ skaitos atidarymo sutartis Nr. 50-41/31 V/01, kurioje korespondentu yra atsakovas, buvo pakeista 2006 m. sausio 3 d. korespondentinės sÄ skaitos sutartimi Nr. 70-216/31 V (2006 m. sausio 3 d. sutarties 5.5 punktas), kurios 4.1 punkte Å¡alys sulygo, kad ginčai, iÅ¡kilę tarp Å¡alių dėl Å¡ios sutarties sÄ lygų vykdymo, sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka (1 t., b. l. 50-56).

Pagal 2004 m. birželio 1 d. korespondentinės daugiavaliutės sÄ skaitos atidarymo sutarties, kurioje korespondentu yra ieÅ¡kovė, 4.1 punktÄ ginčai, kylantys Å¡ios sutarties galiojimo laikotarpiu, sprendžiami pagal galiojančius Serbijos Respublikos Bosnijos ir Hercegovinos įstatymus (1 t., b. l. 12-17).Nors apeliantas atliko įskaitymÄ reikalavimų pagal prievoles, kilusias iÅ¡ dviejų sutarčių, kuriose Å¡alių sulygta skirtinga taikytina teisė (2006 m. sausio 3 d. sutartyje – Lietuvos Respublikos, 2004 m. birželio 1 d. sutartyje – Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos), tačiau, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas, atlikdamas prieÅ¡prieÅ¡inių vienarÅ«Å¡ių reikalavimų įskaitymÄ , iÅ¡ esmės siekė iÅ¡vengti prievolių pagal 2004 m. birželio 1 d. korespondentinės daugiavaliutės sÄ skaitos atidarymo sutartį ieÅ¡kovei vykdymo, todėl įskaitymo sandorio nuginčijimui taikytina bÅ«tent Å¡ioje sutartyje susitarta taikyti Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teisė.

Taigi, kaip iÅ¡aiÅ¡kinta Å¡ios nutarties 46 punkte, pareiga pateikti įrodymus apie Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teisės normas, susijusias su įskaitymo sandorių nuginčijimu, jų turinį, taikymo Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikoje praktikÄ ir doktrinÄ , tenka apeliantui, reikalaujančiam taikyti Å¡ios valstybės teisę nagrinėjamoje byloje (CK 1.12 straipsnio 2 dalis, 1.37 straipsnio 1 dalis, CPK 808 straipsnio 2 dalis). Nutarties 47 punkte konstatuotas teisėjų kolegijos vertinimas, kad apeliantas Å¡ios pareigos tinkamai neįvykdė.Apelianto valdybos 2013 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. UB/06-07 dėl įskaitymo buvo priimtas vadovaujantis Serbų Respublikos bankų įstatymo 68 straipsniu, apelianto įstatų 42 straipsniu, valdybos darbo reglamento 6 straipsniu, Serbų Respublikos prievolinių santykių įstatymo 336-337 straipsniais.

Jokių įrodymų, susijusių su įskaitymo sandoriams taikytinos Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiÅ¡kinimÄ , jos taikymo praktikÄ ir doktrinÄ Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikoje apeliantas nepateikė. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apelianto sprendimas dėl įskaitymo buvo priimtas, be kita ko, remiantis Serbų Respublikos Vyriausybės sprendimu dėl įsiskolinimų ir reikalavimų įskaitymo, cesijos ir skolos perėmimo užsienio sandoriuose.

Apelianto teigimu, Å¡is Serbų Respublikos Vyriausybės sprendimas pagrindžia sprendimo dėl įskaitymo teisėtumÄ . Viena vertus, apelianto sprendime dėl įskaitymo nėra nurodytas Å¡is Serbų Respublikos Vyriausybės teisės aktas kaip sprendimo priėmimo pagrindas. Kita vertus, iÅ¡ byloje esančios apelianto teismui pateiktos Å¡io Serbų Respublikos Vyriausybės sprendimo kopijos su vertimu į lietuvių kalbÄ matyti, kad Å¡is sprendimas nereglamentuoja byloje susiklosčiusių teisinių santykių ir neatitinka bylos faktinės situacijos (prieÅ¡prieÅ¡inių reikalavimų įskaitymo, esant paskelbtam banko veiklos moratoriumui).

Be to, net jeigu šis Serbų Respublikos Vyriausybės sprendimas būtų reikšmingas ginčo teisinių santykių kvalifikavimui, tokie duomenys dėl įskaitymo sandoriams taikytinos Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teisės turinio, nesant jos oficialaus aiškinimo, taikymo praktikos, doktrinos, yra nepakankami. Pažymėtina, kad apeliantas teismui taip pat nepateikė jokių įrodymų, susijusių su sandorių negaliojimui dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms ir dėl kreditoriaus teisės ginčyti skolininko sudarytus sandorius taikytinos Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teisės normų turiniu, aiškinimu, teismų praktika ir doktrina.

Dėl taikytinos teisės reikalavimui dėl vienos nakties indėlių grÄ Å¾inimo IeÅ¡kinio dalykÄ sudaro ir reikalavimas dėl 5 280 142,78 Eur dydžio vienos nakties indėlių priteisimo. Byloje nėra duomenų, kad ginčams, susijusiems su Å¡iais indėliais, laikytais apelianto banke, Å¡alys bÅ«tų pasirinkusios taikytinÄ teisę. Pagal CK 1.37 straipsnio 4 dalį, jeigu Å¡alys nepasirinko taikytinos teisės, taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė. Banko indėlio sutartis yra labiausiai susijusi su indėlininko nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos valstybės teise, nes Å¡ios sutarties esmę sudaro indėlio grÄ Å¾inimas indėlininkui ir palÅ«kanų už indėlį jam mokėjimas (CK 1.37 straipsnio 5 dalis, 6.52 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 6.892 straipsnio 1 dalis, 6.895-6.896 straipsniai).

Ä®vertinus iÅ¡dėstytÄ teisinį reglamentavimÄ ir aplinkybę, kad ieÅ¡kovė, kurios buveinė yra Lietuvos Respublikoje, reiÅ¡kia reikalavimÄ dėl vienos nakties indėlių grÄ Å¾inimo, darytina iÅ¡vada, kad pirmosios instancijos teismas Å¡iam reikalavimui pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos, su kuria sutartinė prievolė grÄ Å¾inti indėlius yra labiausiai susijusi, teisę.             Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindoApeliantas teigia, kad sprendime nėra teismo motyvų dėl atsakovo reikalavimo ginčo teisiniams santykiams taikyti Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teisę, ir tai lemia CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymÄ .

Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktÄ absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu laikomas visiÅ¡kas motyvų nebuvimas. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje privalo glausta forma nurodyti nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų, kuriais grindžia savo iÅ¡vadas apie nustatytas aplinkybes, įvertinimÄ , argumentus, dėl kurių atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus ir kitus teisės aktus bei kitus teisinius argumentus, kuriais vadovavosi darydamas iÅ¡vadas (CPK 270 straipsnio 4 dalis).

NeiÅ¡samÅ«s motyvai reiÅ¡kia CPK normų pažeidimÄ , tačiau Å¡is pažeidimas vertintinas viso pirmosios instancijos teismo sprendimo kontekste. IÅ¡ pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio spręstina, kad analizuodamas ir vertindamas ieÅ¡kinio reikalavimų pagrįstumÄ teismas ginčo teisiniams santykiams taikė Lietuvos Respublikos teisę. Sutiktina su apeliantu, kad sprendime nėra teismo motyvų dėl atsakovo reikalavimo ginčo teisiniams santykiams taikyti Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teisę.

TokiÄ , kaip nurodyta, situacijÄ vertinti kaip absoliutų teismo sprendimo negaliojimÄ CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte reglamentuotu atveju teisėja kolegija nemato pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, vykdydamas pirmosios instancijos teismo sprendimų instancinę kontrolę, yra kompetentingas iÅ¡taisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės taikymo ir aiÅ¡kinimo klaidas. Å ios nutarties 46-52 punktuose iÅ¡dėstytu nagrinėjamam klausimui aktualiu teisinio reglamentavimo aiÅ¡kinimu ir taikymu apeliacinės instancijos teismas pagrindė Lietuvos Respublikos teisės taikymÄ iÅ¡ piniginių prievolinių teisinių santykių kilusiam ginčui.

             Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų Kiti apelianto argumentai neturi esminės teisinės reikÅ¡mės klausimo dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo iÅ¡nagrinėjimui, bylos galutiniam rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.              Dėl bylos procesinės baigties Å ioje nutartyje konstatuoti pirmosios instancijos teismo padaryti teisės taikymo ir aiÅ¡kinimo       pažeidimai, kuriuos iÅ¡taisė apeliacinės instancijos teismas, nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimÄ , kuriuo ieÅ¡kovės ieÅ¡kinys patenkintas pagrįstai (CPK 328 straipsnis).

Atsakovo apeliacinio skundo argumentai tokių iÅ¡vadų nepaneigia ir nelemia iÅ¡ esmės teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo, todėl jis paliktinas nepakeistas, koreguojant pirmosios instancijos teismo motyvus dėl Lietuvos teismų tarptautinės jurisdikcijos nagrinėti Å¡iÄ bylÄ ir pagrindžiant Lietuvos Respublikos teisės taikymÄ (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų Atsakovo apeliacinį skundÄ atmetus, jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi iÅ¡laidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                               Danutė GasiÅ«nienė Kazys KailiÅ«nas Egidijus Žironas