2021-09-08 Nr. AB-18127-3-61-3-00678-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3511-662/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00678-2021-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos P. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos P. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja P. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. (15/5-2)50U-829 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) pilietei P. S., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas). Taip pat pareiškėja prašė priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja paaiškino, kad jai 2020 m. vasario 6 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu. Pareiškėja buvo ir yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Polteks“ (toliau – ir Bendrovė) akcininkė.

3. Pareiškėja teigė, kad Sprendimas yra nepagrįstas, motyvuotas atsietai nuo individualios Bendrovės situacijos, paremtas išimtinai formaliais duomenimis. Atsakovas Sprendime nevertino 2020 m. pasaulinės krizės, turėjusios reikšmingos neigiamos įtakos tiek ekonomikai, tiek pavieniams ūkinės-komercinės veiklos vienetams. Sprendime siaurinamai aiškinami Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtų karantinų padariniai, apsiribojant vien nuo 2020 m. lapkričio 7 d. paskelbto karantino galiojimo laikotarpiu, tačiau nevertinant ankstesnio nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. birželio 16 d. paskelbto karantino poveikio verslui bei laikotarpyje tarp paskelbtų karantinų verslo patirtų sunkumų.

4. Pareiškėja nesutiko su skundžiamo Sprendimo teiginiais, kad Bendrovė turėjo galimybę vykdyti bet kurią iš jos įstatuose nurodytų veiklos rūšių. Įstatai yra bendro pobūdžio dokumentas ir jame tikslingai nurodoma daugiau skirtingų ekonominės veiklos rūšių tam, kad tuo atveju, jeigu įmonėje būtų priimtas sprendimas keisti veiklos kryptį, būtų galima tai padaryti nekeičiant įstatų bei išvengiant su tuo susijusių administracinių veiksmų. Tam tikrų veiklos rūšių įvardijimas įmonės įstatuose savaime nereiškia, jog įmonė yra pasirengusi šią veiklą vykdyti.

Be to, dėl epidemiologinės situacijos nemaža dalis Bendrovės įstatuose nurodytų veiklos rūšių taip pat patenka į ribojamos veiklos sritį (pavyzdžiui, prekyba, paslaugų teikimas, kelionių organizavimas). Sprendime minima aplinkybė, jog Bendrovė 2019 m. vykdė konsultacinę verslo ir kito valdymo veiklą, taip pat savaime nesukuria prielaidos šios rūšies veiklą vykdyti 2020 m. Pareiškėja paaiškino, kad kritiškai sumažėjus šių paslaugų paklausai, Bendrovė šios veiklos nebevykdo. Jos konsultacijos verslo klausimais buvo orientuotos į galimybes investuoti Lietuvos Respublikoje, tačiau dėl pasaulį apėmusios pandemijos šios srities paslaugos tapo nebeaktualios.

Dėl to nuo 2020 m. pradžios pagrindinė ir vienintelė Bendrovės vykdoma veikla, iš kurios gaunamos pajamos, yra Vilniuje veikiantis vegetariško maisto restoranas „Petražolės“. Dėl pandemijos Bendrovė susidūrė su itin dideliais sunkumais, nes vienintelė įmonės vykdoma viešo maitinimo veikla buvo ribojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais. Pareiškėja tvirtino, kad maisto išsinešti generuojamos pajamos negalėjo padengti net būtiniausių įmonės sąnaudų. Bendrovės restoranas „Petražolė“ turi itin siaurą specializaciją – gamina tik vegetarišką maistą, kuris, nors šiuo metu populiarėja bei yra madingas, vis tik nėra klientų prioritetinis pasirinkimas.

Todėl galimybė teikti maistą išsinešti Bendrovės neišgelbėjo, nors įmonė vystė šią veiklos kryptį. Bendrovės restorano vieta ((duomenys neskelbtini) g., Vilnius) orientuota į turistų aptarnavimą, tuo tarpu, tarptautinių kelionių ribojimai kritiškai sumažino turistų ir atitinkamai restorano lankytojų skaičių. 2020 m. Bendrovės pajamos buvo pastebimai didesnės vasaros sezono metu ir ne karantino laikotarpiais, kai buvo leidžiama teikti viešo maitinimo paslaugas ne tik išsinešti, tačiau jos buvo nepakankamos, kad jų užtektų pakankamam darbo užmokesčio fondui sukaupti, kad būtų galima įvykdyti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus.

5. Pareiškėja nurodė, kad dėl paskelbto karantino Bendrovei teko paskelbti darbuotojų prastovą. Darbdaviui patirtų darbo užmokesčio už prastovą išlaidų dalis kompensuojama Lietuvos Respublikos užimtumo įstatyme nustatytu dydžiu ir tvarka. Tokiu būdu Bendrovė atsidūrė padėtyje, kai norint gauti pagalbos priemonę bei iš subsidijos atsiskaityti su darbuotoju ir tokiu būdu išsaugoti jo darbo vietą, Bendrovė neturėjo kito kelio, kaip tik sumažinti tokio darbuotojo darbo užmokestį prastovos laikui. Be to, restoranas susiduria su itin didele darbuotojų kaita, todėl Bendrovei beveik nuolat reikėdavo ieškoti naujų darbuotojų, atsirasdavo laiko tarpai, kuomet trūkdavo personalo. Bendrovė stengėsi laikytis nuostatų, susijusių su darbuotojais bei jų darbo užmokesčio dydžiu.

6. Pareiškėja manė, kad dėl susiklosčiusios situacijos neproporcinga vertinti tik paskelbto karantino laikotarpius kaip galimą laikotarpį, kuomet verslas patyrė sunkumų. Karantinų paskelbimas, veiklos ribojimų nustatymas, turizmo nuosmukis ir vartotojų prioritetų pasikeitimas neišvengiamai sukėlė neigiamų finansinių padarinių smulkiajam verslui, kurio pajamos ženkliai smuko. Maitinimo ir gėrimų tiekimo sektoriuje apyvarta sumažėjo nuo 20 iki virš 68 procentų, palyginus su tais pačiais laikotarpiais ankstesniais kalendoriniais metais.

7. Pareiškėjos teigimu, Sprendime klaidingai nurodyta, kad nebuvo kreiptasi dėl pasikeitusių aplinkybių. 2021 m. vasario 10 d. elektroniniu laišku atsakovui taip pat buvo nurodytos pasikeitusios aplinkybės bei buvo prašoma patarimo dėl susiklosčiusios situacijos suvaldymo. Nuo 2021 m. vasario 1 d. iš prastovų buvo atšaukti visi įmonės darbuotojai. Įmonė turi potencialą atsitiesti bei atkurti laikinai sumažėjusį finansinį stabilumą, įmonė yra moki. Šiuo metu išnyko pagrindas kvestionuoti Bendrovės atitiktį UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams.

8. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad Sprendimu sukeliamos neproporcingos neigiamos pasekmės. Pareiškėja tvirtino labai mylinti Lietuvą, jos žmones, gerbianti ir paklūstanti vietiniams įstatymams, stipriai emociškai prisirišusi prie susikurto gyvenimo Lietuvoje. Sprendimo vykdymas padarys pareiškėjai nepataisomą žalą.

9. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. Atsakovas nurodė, jog jis 2020 m. vasario 3 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 2 metams. Patikrinus aktualiausius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinės sistemos duomenis (aktualiausi duomenys Sodrai Bendrovės pateikti už darbą 2021 m. sausio mėn.), buvo nustatyta, kad Bendrovėje darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis sudaro 1 694,80 Eur, todėl Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies punkte nustatytų reikalavimų. Atsižvelgdamas į tai, kad nuo 2020 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikoje buvo paskelbtas karantinas, Migracijos departamentas papildomai įvertino ir 2020 m. spalio mėn. (t. y. paskutinio mėnesio, kuomet verslas dar nebuvo paveikiamas Lietuvos Respublikoje įvesto antrojo karantino režimo ribojimų) Bendrovės atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams. Darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokėtas darbo užmokestis už 2020 m. spalio mėn. sudarė mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo Bendrovė neatitiko ir kitais patikrintais mėnesiais (2020 m. rugsėjo, lapkričio, gruodžio mėnesiais).

11. Departamentas pabrėžė, jog vertindamas Bendrovės teikiamų paslaugų pobūdį jis vadovavosi ne Bendrovės įstatais, kuriuose bendrai nurodomos galimos vykdyti veiklos, o finansinės atskaitomybės dokumentais. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, jog Bendrovė objektyviai negalėjo užsiimti konsultacine verslo ir kito valdymo veikla, siekdama gauti pajamas ir išvengti karantino režimo apribojimų ir jų sąlygotų nuostolių. Pareiškėja buvo atsakinga už tai, kad visą jai išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį ji atitiktų Įstatymo keliamus reikalavimus (prisitaikyti prie rinkos poreikių, teikti papildomas paslaugas, keisti veiklos kryptis, pasinaudoti verslui skatinti valstybės ar savivaldybės teikiamomis pagalbos priemonėmis, – pvz., Vilniaus miesto savivaldybė neatlygintinai buvo atvėrusi viešąsias miesto erdves kavinėms/restoranams, ir kt.). Pareiškėja tik deklaratyviai teigia, kad įmonė susidūrė su itin dideliais sunkumais dėl pandemijos, tačiau neteikia objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, kad patirtus nuostolius ir negalėjimą darbuotojams mokėti pakankamo, Įstatymo reikalavimus atitinkančio atlyginimo lėmė vien tik nuo pareiškėjos nepriklausančios aplinkybės, bei kokių aktyvių veiksmų pareiškėja ėmėsi, kad atitiktų Įstatymo keliamus reikalavimus. Be to, patikrinęs viešai prieinamus duomenis, Departamentas nustatė, kad Bendrovė (šios įmonės valdomas restoranas „Petražolė“) nepriima užsakymų, kas leidžia manyti, jog įmonė faktiškai sustabdė savo veiklą.

12. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal pareiškėjos kartu su skundu pateiktą 2021 m. lapkričio 7 d. įsakymą prastova paskelbta tik vienai iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas atitinkančių darbuotojų (I. G.), kai Migracijos departamentas vertino ne tik šios darbuotojos, bet ir kitų darbuotojų darbo užmokesčio dydžius. Taip pat Migracijos departamentas vertino ir spalio, rugsėjo mėnesiais Bendrovės darbuotojams mokėtą darbo užmokestį ir nustatė, kad pareiškėja ir jos valdoma Bendrovė ir tuo metu (kai kavinių/restoranų veikla nebuvo apribota ir Bendrovės darbuotojai nebuvo prastovose) neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Be to, pareiškėja prastovas atšaukė nuo 2021 m. sausio 29 d. ir tą pačią dieną padidino darbuotojams E. V. ir A. L. mokamus darbo užmokesčius (galiojant griežtiems karantino režimo ribojimams), kas leidžia spręsti, jog pandemija ir karantino režimas nebuvo ta priežastis, dėl kurios darbuotojams negalėjo būti mokamas Įstatymo reikalavimus atitinkantis darbo užmokestis.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

14. Teismas nustatė, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog Bendrovės darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus bendrai mokamas darbo užmokestis už 2021 m. sausio mėn. sudarė 1 694,80 Eur, o tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja bei jos valdoma Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes darbuotojams bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio (toliau – ir BDU) dydžių.

15. Teismas nustatė, kad priimant skundžiamą Sprendimą taip pat buvo vertinama aplinkybė, jog nuo 2020 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikoje buvo paskelbtas karantino režimas. Įvertinęs Bendrovės teikiamų paslaugų pobūdį, t. y., kad Bendrovė vykdo plataus pobūdžio veiklą, nes be maitinimo paslaugų yra teikiama ir kito pobūdžio veikla (konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla), taip pat viešai prieinamą informaciją, kad karantino metu restoranas priima užsakymus, teikia maisto į namus paslaugas, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad Bendrovė gali susidoroti su pokyčiais, nulemtais karantino režimo.

16. Nagrinėdamas pareiškėjos argumentus, kad nuo 2020 m. pradžios vienintelė Bendrovės vykdoma veikla, iš kurios gaunamos pajamos, yra Vilniuje veikiantis vegetariško maisto restoranas „Petražolė“, nurodė, kad nustatyta, jog 2019 m. Bendrovė vykdė ir konsultacinę verslo ir kito valdymo veiklą. Nors pareiškėja teigia, kad nuo 2020 m. tokios veiklos įmonė faktiškai nebevykdo, tačiau įrodymų, kurie pagrįstų, kad Bendrovė objektyviai negalėjo užsiimti konsultacine verslo ir kito valdymo veikla, siekdama gauti pajamas ir išvengti karantino apribojimų ir jų sąlygotų nuostolių, nepateikė. Pareiškėjos skundo teiginiai, kad konsultacijos verslo klausimais buvo orientuotos į galimybes investuoti Lietuvos Respublikoje, tačiau dėl pasaulį apėmusios pandemijos šios srities paslaugos tapo nebeaktualios, yra abstraktūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais.

17. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas taip pat įvertino Bendrovės atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams ir iki 2020 m. lapkričio 7 d., kuomet dar nebuvo paskelbtas karantinas. Nustatyta, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 15 d. nutarimo „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ Nr. 152 redakciją, galiojusią nuo 2020 m. spalio 30 d. iki 2020 m. lapkričio 6 d., viešojo maitinimo įstaigoms, restoranams, kavinėms buvo leidžiama vykdyti veiklą nuo 7 iki 24 valandos, o darbo laiko ribojimas netaikytas, kai maistas tiekiamas išsinešti arba pristatomas fiziniams ir juridiniams asmenims kitais būdais, kai viešasis maitinimas teikiamas įmonių, įstaigų ar organizacijų, kuriose vykdomas pamaininis darbas, darbuotojams šių įmonių, įstaigų ar organizacijų teritorijose ir (ar) patalpose. Patikrinus Sodros informacinės sistemos duomenis buvo nustatyta, kad Bendrovės darbuotojams, 2020 m. spalio mėn. atitikusiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokėtas darbo užmokestis už 2020 m. spalio mėn. buvo mažesnis kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžiai. Taigi, pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja bei jos valdoma įmonė nei 2020 m. spalio mėn., t. y. dar iki antrojo karantino režimo Lietuvos Respublikoje įvedimo, neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų. Atsakovas taip pat nustatė, kad ir 2020 m. rugsėjo, lapkričio bei gruodžio mėnesiais Bendrovė neatitiko imperatyvaus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Pareiškėja šių faktinių aplinkybių neginčija.

18. Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad Bendrovei teko paskelbti darbuotojų prastovą, nepaneigia išvadų dėl Bendrovės neatitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams. Iš pareiškėjos kartu su skundu pateikto 2021 m. lapkričio 7 d. įsakymo dėl prastovų paskelbimo matyti, kad prastova paskelbta tik vienai iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas atitinkančių darbuotojų (I. G.). Bendrovės darbuotojų I. G., E. V. ir A. L. darbo užmokestis 2020 m. spalio mėn., 2021 m. sausio mėn. buvo mažesnis už 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius. Be to, reikšminga ir tai, jog pareiškėja prastovas atšaukė nuo 2021 m. sausio 29 d. ir tą pačią dieną padidino darbuotojams E. V. ir A. L. mokamus darbo užmokesčius (galiojant griežtiems karantino režimo ribojimams), kas suponuoja išvadą, jog pandemija ir karantino režimas nebuvo ta objektyvi nuo Bendrovės nepriklausiusi priežastis, dėl kurios darbuotojams bendrai negalėjo būti mokamas Įstatymo reikalavimus atitinkantis darbo užmokestis.

19. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjos argumentai dėl restorano siauros specializacijos, didelės darbuotojų kaitos ir priklausomybės nuo turistų srautų nėra reikšmingi ginčijamo Sprendimo priėmimui. Pareiškėjos nurodyti statistiniai rodikliai apie maitinimo ir gėrimų sektoriaus apyvartos sumažėjimą 2020 m., teismo vertinimu, taip pat nėra reikšmingi sprendžiant Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, kadangi nagrinėjamu atveju yra vertinama individuali pareiškėjos ir Bendrovės situacija.

20. Konstatavęs, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, teismas priėjo prie išvados, kad Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas yra tinkamai pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis ir aktualiomis teisės aktų normomis, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose ir priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų.

III. 21. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti skundžiamą Sprendimą. Pareiškėja taip pat prašo priteisti jai visas patirtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

21.1. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą išnagrinėjo formaliai, nesigilindamas į pareiškėjos argumentus, paviršutiniškai, skundžiamame sprendime praktiškai atkartojo tik atsakovo argumentus.

21.2. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota 2019 m. balandžio 30 d nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3951-438/2019, 2019 m. gegužės 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4220-552/2019, 2019 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-4325-261/2019, taip pat 2017 m. balandžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017, kuri suformuluota ankstesniais laikotarpiais, kai Lietuvos Respublikoje nebuvo paskelbta ekstremalioji padėtis, nebuvo valstybiniu lygiu tvirtinami komercinės veiklos vykdymo ribojimai, nebuvo paskelbtas karantinas bei gyventojai nebuvo valstybiniu lygiu raginami susilaikyti nuo nebūtinų kelionių ir pramogų net tuo metu, kai buvo padaryta pertrauka tarp karantinų. 2020 m. susiklosčiusi situacija negali būti prilyginama jokiems kitiems laikotarpiams ir turi būti vertinama individualizuotai, netaikant apibendrintų ir nuasmenintų taisyklių. Skiriasi suformuluotoje teismų praktikoje nustatytos ir pareiškėjos skundo faktinės aplinkybės. Teismas nevertino visuotinės 2020 m. pasaulinės krizės. Teismas, atkartodamas atsakovo poziciją, siaurinamai aiškino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtų karantinų padarinius, apsiribodamas vien nuo 2020 m. lapkričio 7 d. paskelbto karantino galiojimo laikotarpiu, tačiau nevertino ankstesnio nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. birželio 16 d. paskelbto karantino poveikio verslui bei laikotarpiu tarp karantinų verslo patirtų sunkumų.

21.3. Pareiškėja neturi galimybės įrodyti kitaip, nei tik savo paaiškinimais, kad nuo pandemijos pradžios į Bendrovę nustojo kreiptis klientai, kuriems buvo teikiamos konsultacinės paslaugos. Teismas visiškai nepagrįstai priskyrė pareiškėjai naštą įrodyti aplinkybes, kurių įrodyti objektyviai neįmanoma. Todėl teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjos argumentą, kad nors Bendrovės įstatuose numatyta daugiau įmonės galimos vykdyti veiklos rūšių, nuo 2020 m. pradžios pagrindinė ir vienintelė Bendrovės vykdoma veikla, iš kurios gaunamos pajamos, yra Vilniuje veikiantis vegetariško maisto restoranas.

21.4. Teismas nenagrinėjo aplinkybių, kad Bendrovės restorano geografinė lokacija orientuota į turistų aptarnavimą, tuo tarpu, tarptautinių kelionių ribojimai kritiškai sumažino turistų ir restorano lankytojų skaičių. Be to, reikšmingą dalį restorano pajamų sudarė verslo pietūs, tačiau dėl pandemijos dauguma aplinkinių administracinių pastatų pasirinko nuotolinį darbo formatą ir todėl restorano pajamos sumažėjo. Turizmo nuosmukis buvo akivaizdus ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtų karantinų metu, bet ir 2020 metų vasarą bei rudenį. Taip pat ir verslo įmonės Lietuvoje neapsiribojo nuotoliniu darbu vien tik paskelbtų karantinų metu. Teismas taip pat nevertino pareiškėjos argumentų apie tai, kad galimybė teikti maistą išsinešti apčiuopiamos naudos Bendrovei negalėjo atnešti. Be to, teismas nevertino byloje pateiktos UAB „Wolt LT“ pateiktos mėnesio pardavimų ataskaitos, patvirtinančios, kad iš 104,50 Eur pardavimų sumos Bendrovė realiai gauna tik 71,72 Eur pajamų. Restoranui iki minimumo sustabdžius veiklą dėl galiojančių apribojimų ir pandemijos sukeltų rinkos pokyčių, tapo be galo sudėtinga išlaikyti reikalaujamą kiekį darbuotojų ir mokėti jiems nustatyto dydžio atlyginimus.

21.5. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjos argumentą, kad dėl paskelbto karantino Bendrovei teko paskelbti darbuotojų prastovą.

21.6. Pareiškėja pateikė duomenis, kad yra dedamos pastangos situacijai ištaisyti bei atkurti Bendrovės atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams. Nuo 2021 m. vasario 1 d. iš prastovų buvo atšaukti visi įmonės darbuotojai, darbuotoja A. L. įdarbinta pilnu etatu ir jai, taip pat ir darbuotojui E. V. nustatytas 1135 Eur mėnesinis atlyginimas. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių duomenų pagrindu padarė visiškai klaidingą išvadą, esą karantinas nesutrukdė pareiškėjai atlikti šiuos veiksmus. Gavusi atsakovo Sprendimą, pareiškėja kartu su kitais įmonės akcininkais pasiskolino lėšų, siekdami ištaisyti susiklosčiusią situaciją, todėl pirmosios instancijos teismo išvada yra klaidinga.

21.7. Teismas ignoravo pareiškėjos argumentus dėl didelės darbuotojų kaitos, taip pat nepagrįstai atmetė pareiškėjos argumentus apie rinkos pokyčius, lėmusius maitinimo ir gėrimų sektoriaus apyvartos sumažėjimą 2020 m. ir sukėlusius Bendrovės neatitikimą Įstatymo reikalavimams. Byloje pateikti Bendrovės finansiniai duomenys, iš kurių aiškiai matyti, kad valstybėje paskelbti karantino laikotarpiai neabejotinai paveikė įmonės veiklą. Lietuvos statistikos departamento duomenys pareiškėjos poziciją papildo ir patvirtina. Ši informacija patvirtina, jog problema yra ne nesėkmingame Bendrovės versle, o pasireiškianti visame viešo maitinimo paslaugas teikiančių įmonių veiklos sektoriuje. Pateikti statistiniai duomenys patvirtina pareiškėjos argumentus apie tai, kad po pirmojo karantino verslas neturėjo pakankamai laiko atsigauti ir iki buvusiojo lygio paslaugų verslo ekonominiai rodikliai nepakilo.

21.8. Apeliacinio skundo pateikimo metu Lietuvos Respublikos teritorijoje karantinas pratęstas iki 2021 m. birželio 30 d., duomenų apie tai, ar karantino galiojimas bus pratęsiamas ilgesniam laikotarpiui, nėra. Tuo tarpu, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) paskelbė nuo COVID- 19 nukentėjusių įmonių sąrašus, į kuriuos įtraukta ir Bendrovė, kurioms automatiškai taikomos mokestinės pagalbos priemonės iki 2021 m. spalio 31 d. VMI veiksmai patvirtina pareiškėjos poziciją apie tai, kad įmonės dėl pandemijos sunkumus patiria ne tik paskelbto karantino metu, bet ir šiuo atveju keturis mėnesius pasibaigus karantinui. Tokiu būdu valstybiniu lygiu pripažįstama, kad karantino sukelti sunkumai yra tęstiniai ir nepasibaigia pasibaigus karantinui. Bendrovė neturėjo pakankamai laiko atsigauti ir atgaivinti apyvartos laikotarpyje tarp karantinų, todėl nagrinėjimu atveju negalima pripažinti, kad įmonė sunkumus patyrė tik karantinų metu, bet ne kitu laiku.

22. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

23. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, be atsiliepime į skundą išdėstytų argumentų, papildomai nurodo, kad:

23.1. Prieš priimdamas Sprendimą Migracijos departamentas įvertino pareiškėjos atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams ne tik 2021m. sausio mėn., bet ir 2020 m. rugsėjo bei spalio mėn., kai jokie esminiai ribojimai Bendrovės vykdomai veiklai nebuvo taikomi. Be to, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos sąlygos yra imperatyvios.

23.2. Teisės aktai nenumato Migracijos departamentui pareigos užsieniečio atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams vertinti priklausomai nuo kitų, šioje teisės normoje nenurodytų aplinkybių. Migracijos departamento vertintu laikotarpiu (2020 m. rugsėjo ir spalio mėn.) Bendrovei nebuvo objektyvių kliūčių vykdyti veiklą, todėl nėra pagrindo teigti, jog yra neaktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią vien fakto, jog įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kriterijų, konstatavimo pakanka, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui būtų panaikintas ar būtų atsisakyta jį pakeisti ar išduoti.

23.3. Negalima sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad 2020 m. Bendrovė negalėjo vykdyti kitos veiklos, tačiau šių aplinkybių pareiškėja byloje neturėjo objektyvios galimybės įrodyti. Nors apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodoma, kad karantino metu niekam nereikėjo konsultacinių paslaugų, tačiau pareiškėja nepateikė įrodymų, kad apskritai siūlė / reklamavo tokias paslaugas ir tokiu būdu siekė gauti papildomų pajamų, kad, be kita ko, užtikrintų savo atitiktį Įstatymo reikalavimams.

23.4. Šioje byloje nėra reikšmingi pareiškėjo teiginiai, kad maisto pristatymo paslaugas teikiančių įmonių paslaugų įkainiai siekia net 30 procentų. Pareiškėja pati buvo atsakinga už savo verslą, jo tęstinumą, išlaikymą, rizikų įvertinimą ir tuo pačiu savo atitiktį Įstatymo reikalavimams.

23.5. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad pareiškėja, gavusi Migracijos departamento Sprendimą, pasiskolino lėšų, kad ištaisytų susiklosčiusią situaciją ir mokėtų darbuotojams didesnį darbo užmokestį, nėra pagrįsta įrodymais ir nepaneigia Migracijos departamento Sprendime daromų išvadų dėl pareiškėjo neatitikties Įstatymo reikalavimams.

23.6. Pareiškėjos teiginiai, kad statistinė informacija patvirtina, jog problema yra ne nesėkmingame Bendrovės versle, pasireiškia visame viešojo maitinimo paslaugas teikiančių įmonių sektoriuje, savaime neįrodo, kad pareiškėja dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių negalėjo mokėti savo darbuotojams Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto darbo užmokesčio (pvz., vykdant kitą, įstatymų nedraudžiamą veiklą ir gaunant papildomas pajamas) ir nepaneigia Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. (15/5-2)50U-829, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą, konstatavęs, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes pareiškėja ir Bendrovė, kurios akcininkė yra pareiškėja, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu (dėl Bendrovės mokamo darbo užmokesčio dydžio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytiems darbuotojams).

26. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia iš esmės šiais pagrindiniais argumentais: Lietuvoje kilusi COVID-19 epidemija ypač paveikė Bendrovę ir visas maitinimo paslaugas teikiančias įmones, Bendrovė sunkumus patyrė ne tik karantinų laikotarpiais, bet ir laikotarpiu tarp karantinų, be kita ko, dėl sumažėjusio turistų srauto ir sumažėjusios dienos pietų paklausos, nepasiekė iki pirmojo karantino buvusios apyvartos, dėl to ne visuomet galėjo tam tikriems darbuotojams mokėti pakankamą darbo užmokestį. Šios situacijos nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino. Anksčiau suformuota teismų praktika nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikoma, nes anksčiau nebuvo taikomi veiklos ribojimai dėl epidemijos.

27. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu. Pareiškėja buvo ir yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Polteks“ (toliau – ir Bendrovė) akcininkė.

29. Ginčijamas atsakovo Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nustačius, kad netenkinami Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

30. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog užsieniečiui, kuris yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

31. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenumato (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5516-442/2018). Nagrinėjamoje situacijoje nėra svarbu tai, kiek laiko Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, svarbu tai, kad šis faktas buvo konstatuotas ginčijamo Migracijos departamento sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3675-822/2018; 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3543-261/2020). Priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017, 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3048-438/2018; 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3543-261/2020).

32. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes mano, kad buvo netinkamai, neindividualizuotai įvertintos faktinės aplinkybės, atitinkamai buvo netinkamai pritaikyta teismų praktika. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje apeliacinės instancijos teismui bylos šalių pateiktus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, byloje esančius įrodymus, kuriais grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, priėjo prie išvados, kad priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą buvo laikomasi ABTĮ 56 ir 86 straipsnių reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės (žr. šios nutarties 14, 17 p.) neabejotinai patvirtina, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, t. y. dėl mokamo darbo užmokesčio dydžio, taigi, atsakovas, nustatęs šias aplinkybes ir vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, visiškai pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Paminėtina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas vertino Bendrovės veiklą ir ne karantino laikotarpiu ir nustatė, jog ir tada Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Pareiškėja ir apeliaciniame skunde neginčija minėtų faktinių aplinkybių, t. y. kad Bendrovė dėl mokamo darbo užmokesčio dydžio neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, tačiau laikosi pozicijos, kad šis neatitikimas buvo nulemtas nuo pareiškėjos ir Bendrovės nepriklausančių aplinkybių, iš esmės nulemtų epideminės COVID-19 situacijos, todėl pareiškėjos ir Bendrovės situacija turėtų būti vertinama individualiai, nesivadovaujant ankstesne, t. y. iki epidemijos suformuota, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

34. Vertindama minėtus apeliantės argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Įstatyme nėra įtvirtinta jokių išimčių, kada Migracijos departamentas galėtų / turėtų nesivadovauti UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir šiuo pagrindu nenaikinti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nustatęs, kad netenkinami Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tokiu reglamentavimu mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3999-492/2018). Tokio teisinio reglamentavimo tikslai suponuoja, kad užsieniečių veikla rinkoje siejama su aukštesnių nei vietos ūkio subjektams reikalavimų vykdymu, kad būtų užtikrinamas tokių ūkio subjektų veiklos realumas ir skaidrumas, išvengta bet kokių piktnaudžiavimo imigracija faktų. Tokios priemonės yra pateisinamos ir proporcingos siekiamiems tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5142-415/2018). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo atveju buvo pažeista imperatyvi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, kurios reikalavimus Bendrovė turėjo atitikti tam, jog pareiškėja turėtų teisę išlaikyti jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

35. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovas įvertino pareiškėjos atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams ne tik 2021 m. sausio mėnesį, bet ir laikotarpiais, kai esminiai ribojimai Bendrovės vykdomai veiklai nebuvo taikomi (2020 m. rugsėjo bei spalio mėn.). Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 15 d. nutarimo „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ Nr. 152 redakciją, galiojusią nuo 2020 m. birželio 17 d. iki lapkričio 7 d., viešojo maitinimo įstaigoms, restoranams, kavinėms buvo leidžiama veikti. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kuriais remiantis būtų teisinis pagrindas konstatuoti, kad Bendrovė būtent ir išimtinai dėl pandemijos neturėjo galimybių veikti taip, kad būtų vykdomi Įstatymo reikalavimai, kas galėtų būti pripažįstama nuo pareiškėjos nepriklausančiomis ekstraordinarinėmis aplinkybėmis, kurios, jeigu būtų nustatytas atidumo ir rūpestingumo standartus atitinkantis pareiškėjos elgesys, patvirtinantis, kad protingai pakankamomis priemonėmis tam tikrą laiko požiūriu apibrėžtą terminą buvo neįmanoma vykdyti įstatymo reikalavimų, leistų teismui pripažinti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimą neproporcinga priemone. Nurodytų argumentų kontekste pažymėtina ir tai, kad tokie įrodymai turėtų pagrįsti Bendrovės praradimus ne tik iš viešojo maitinimo, bet ir kitose įmonės veiklos srityse, kurių suvaldyti nebuvo galimybių būtent dėl ekstremaliosios situacijos ir karantino Tik individualiai apibrėžtos įrodinėjamos ir teismo pripažintos įrodytomis aplinkybės, atitinkančios anksčiau paminėtus teisinius kriterijus, būtų teisinis pagrindas teismui pripažinti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimą neproporcinga priemone (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3399-415/2021). Šiuo atveju pareiškėjos pateikti abstraktaus pobūdžio paaiškinimai dėl visas atitinkamo sektoriaus įmones palietusio ekonominio nuosmukio, kaip visiems žinomų ir neįrodinėtinų aplinkybių (ABTĮ 57 str. 1 d.), nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovo Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

36. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmestini apeliantės argumentai, kad nagrinėjamu atveju Bendrovės situacija turėtų būti vertinama individualiai, nesivadovaujant ankstesne, t. y. iki epidemijos suformuota, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje aiškinamos šiai bylai aktualios Įstatymo nuostatos. Teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimą panaikinti Skundžiamą sprendimą.

37. Iš esmės analogiškos pozicijos laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. liepos 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3307-815/2021 ir 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3399-415/2021, kuriose buvo sprendžiama dėl Migracijos departamento sprendimų panaikinti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kitiems Bendrovės akcininkams, nustačius, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

38. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

39. Atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, ji neįgijo teisės į teismo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos P. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Rytis Krasauskas