2017-01-02 Nr. AB-151-3-62-3-01794-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2994-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01794-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovė), atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Marijampolės PN uždarosios zonos baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 9a, 10a, 13, 14, 15, 17, 18, 20, 22, 23, 24 buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis: nebuvo užtikrintas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, naktinio apšvietimo apskritai nebuvo, neveikė ventiliacija, kamerose savadarbės metalinės lovos, sanitariniame mazge nėra unitazų, kamerų būklė avarinė, čiužiniai seni. Pareiškėjo teigimu, jis nuolat reikšdavo pretenzijas Marijampolės PN administracijai, tačiau į jo pastabas ir pretenzijas nebuvo reaguojama. Natūrali šviesa nepatenka į kameras dėl to, kad ant langų uždėtas sietas, langą užstoja mūro siena. Ventiliacija kamerose neveikia, oras į kamerą nepatenka, dėl to nuolat šlapi čiužiniai, kamerose šalta. Metalinės lovos yra siauros, apie 70 cm pločio, dėl to gulint skauda šonai, raumenys. Čiužiniai yra ploni, nepadengti drėgmei atsparia medžiaga, nuo jų jaučiamas pelėsių kvapas. Kamerose sanitariniuose mazguose nėra unitazų, tik skylės grindyse, todėl kameroje nuolat būna blogas kvapas, kamerų sienos juodos nuo drėgmės, jaučiamas pelėsių kvapas. Tokiu būdu buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalis, 53 straipsnis.

Dėl kalinimo nurodytomis sąlygomis sutriko pareiškėjo visavertis gyvenimas, atsirado baimė uždaroms patalpoms, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pasidarė irzlus, sunkiai valdantis emocijas, sutriko miegas, nutrūko socialiniai ryšiai su artimaisiais, sumažėjo bendravimo galimybės, susirgo depresija, prarado susidomėjimą kasdienine veikla, sulėtėjo mąstymas, sunku susikaupti, atsirado asmens higienos problemų, jaučia nuovargį, nepagrįstą kaltės jausmą. Pareiškėjo teigimu, dėl Marijampolės PN neteisėtų veiksmų, jis patyrė didelę dvasinę skriaudą.

Atsakovė Lietuvos valstybės, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas buvo baustas uždarant jį į kameras Nr. 9A, 10A, 13, 14, 15, 17, 18, 20, 22, 23, 24. Pareiškėjas skundžiasi netinkama patalpų vėdinimo sistema, tačiau Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2014 m. spalio mėnesį, 2012 m. kovo mėn. atliko Marijampolės PN patikrinimus, įvertinant objekto atitiktį Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) reikalavimams ir pažeidimų nenustatė. Patikrinimo aktuose pažymėta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir tai atitinka HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Pažymėjo, kad HN 76:2010 2 punkte nurodyta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (ventiliacijos įrengimas susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais).

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su blogomis kalinimo sąlygomis baudos izoliatoriaus kamerose nurodė, kad Marijampolės PN nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centras, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų, šaltų ir drėgnų baudos izoliatoriaus kamerų, neatliekamo paprastojo remonto, blogo apšvietimo, oro ir ventiliacijos trūkumo yra nepagrįsti. Marijampolės pataisos namuose esančios lovos yra tvarkingos ir tinkamos miegojimui. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, kamerų tipo patalpose yra nurodytos būtent metalinės lovos, todėl pareiškėjo teiginiai dėl metalinių lovų taip pat nepagrįsti.

Pažymėjo, kad Marijampolės PN nuteistųjų gyvenamojoje zonoje yra sanitarinė švarykla su dušine ir dezinfekcijos kamera, patalynės keitimo saugykla. Nurodė, kad nuteistiesiems išduodamas minkštas inventorius neprivalo būti naujas, todėl, kad jo naudojimo terminai yra ilgi, o čiužinių ir patalynės būklė priklauso nuo visų nuteistųjų geranoriškumo ir saugojimo. Čiužiniai ir kitas minkštas inventorius ant kurių miega nuteistieji, yra nurašomi pasibaigus naudojimo terminui. Susidėvėję, sugadinti, suplyšę, netinkami naudojimui čiužiniai yra nurašomi ir nuteistiesiems yra keičiami į tvarkingus, švarius čiužinius.

Dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl valstybei nekyla prievolė atlyginti neturtinę žalą. Atkreipė dėmesį, kad jokių duomenų apie tai, jog pareiškėjas dėl jo nurodytų moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu kreipėsi į Marijampolės PN administraciją, o į sveikatos priežiūros tarnybą jis kreipėsi ne dėl netinkamų gyvenimo sąlygų. Tenkinti pareiškėjo skundą nėra jokio pagrindo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimu pareiškėjo T. Ž. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Teismas pažymėjo, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu, todėl vien teiginys, jog netinkamos sąlygos sukėlė dvasinius išgyvenimus, jis buvo kalinamas antisanitarinėmis ir teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, nelaikytinas pakankamu pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Šiuo atveju, ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai turėjo įtakos pareiškėjui ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo baustas nuobaudomis uždarant į baudos izoliatoriaus kameras Nr. 9a, 10a, 13, 14, 15, 17, 18, 20, 22, 23, 24. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (toliau – ir Higienos norma HN 76:1999) 6.15 punkto nuostatas, pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m. (neteko galios 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, nuo 2010 m. balandžio 11 d.). Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo 2010 m. balandžio 26 d. teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Taisyklės), kurių 111.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o Taisyklių 111.2 punktas - ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Visą ginčo laikotarpį pareiškėjui esant nubaustam uždarymu į kameras, kamerose ploto vienam asmeniui norma nebuvo pažeista, pareiškėjui teko daugiau, nei 4 kv. m kameros ploto.

Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pareiškėjo argumentai dėl kalinimo sąlygų siejami su Higienos normoje HN 76:2010 įtvirtintų higienos reikalavimų neužtikrinimu, t. y. kamerose buvusio netinkamo natūralaus apšvietimo ir ventiliacijos. Teismas pažymėjo, kad Marijampolės PN nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centras. Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2012 m. kovo 22 d. patikrinimo akte Nr. Nr. Pa-65, 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo akte Nr. PT-342, 2011 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte Nr. Pa-434, 2012 m. gegužės 30 d. patikrinimo akte Nr. Pa-160, 2012 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo akte Nr. Pa-270, 2014 m. sausio 15 d. patikrinimo akte Nr. PT-4, 2014 m. sausio 20 d. patikrinimo akte PT-7, 2014 m. balandžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PT-100, 2015 m. sausio 27 d. patikrinimo akte Nr. PT-5, 2015 m. liepos 15 d. patikrinimo akte Nr. PT-283 (b. l. 61-87), pažeidimų baudos izoliatoriaus kamerose, kuriose bausmę atlikinėjo pareiškėjas, nenustatyta. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų, šaltų ir drėgnų baudos izoliatoriaus kamerų, neatliekamo paprastojo remonto, blogo apšvietimo, oro trūkumo, ventiliacijos trūkumo atmestini.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su kamerų apšvietimu, teismas nurodė, kad reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 22 punkte, pagal kurį gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Higienos normos HN 76:2010 2 punkte nurodyta, jog ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi natūralios patalpų apšvietos padidinimas susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl Marijampolės PN gyvenamųjų patalpų natūraliai apšvietai Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimai netaikomi. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo argumentus dėl apšvietos normos neužtikrinimo, atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas taip pat akcentavo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, jo nurodyti veiksmai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui ir sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves. Atsakovė atsiliepime nurodė, jog pataisos namų nuteistųjų gyvenamojoje zonoje yra sanitarinė švarykla, dušinė ir dezinfekcijos kamera, patalynės keitimo saugykla. Nuteistiesiems išduodamas minkštas inventorius neprivalo būti naujas, jo naudojimo terminai yra ilgi ir tenka naudotis ne nauja patalyne, čiužiniais, pagalvėmis, jų būklė priklauso nuo visų nuteistųjų geranoriškumo ir saugojimo. Čiužiniai ir kitas minkštas inventorius, ant kurių miega nuteistieji, yra nurašomi pasibaigus naudojimo terminui. Susidėvėję, sugadinti, suplyšę, netinkami naudojimui čiužiniai yra nurašomi ir nuteistiesiems yra keičiami į tvarkingus, švarius čiužinius. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad pareiškėjas tik konstatavo minėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, nes teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Atkreipė dėmesį tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tačiau tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė. Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į psichologinę tarnybą dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, ir į sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė (b. l. 89).

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų, šaltų ir drėgnų baudos izoliatoriaus kamerų, neatliekamo paprastojo remonto, prasto apšvietimo, oro trūkumo, ventiliacijos trūkumo paneigtos paminėtais Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, pareiškėjas šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė, o jo pateiktose Marijampolės visuomenės centro raštuose dėl skundo (b. l. 8, 9) nurodymas Marijampolės PN pašalinti trūkumą 9 kameroje nėra reikšmingas, kadangi pareiškėjas šioje kameroje patalpintas nebuvo, todėl jo argumentai dėl pažeidimų atmestini kaip neįrodyti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nors ir reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų (nėra ventiliacijos, blogas apšvietimas, nuolat tvyro blogas kvapas, drėgna ir kt.) Marijampolės PN, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl pareiškėjo argumentų nevertino kaip pakankamų neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui, dėl to pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas T. Ž. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes, todėl sprendimas turi būti panaikintas. Pareiškėjui sudėtinga surinkti ir pateikti teismui įrodymus, pagrindžiančius jo skunde teismui nurodytas aplinkybes, o Marijampolės visuomenės sveikatos centras akivaizdžiai nefiksuoja pažeidimų. Teismas pareiškėjo pateiktų įrodymų nevertino, rėmėsi tik atsakovės pateiktais įrodymais, todėl pareiškėjui kyla abejonių dėl teismo nešališkumo. Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2015 m. kovo 3 d. atsakyme pareiškėjui nurodė, kad kameroje Nr. 18 nustatytas dirbtinio apšvietimo pažeidimas. Šis pažeidimas turėjo įtakos pareiškėjo sveikatai ir emocinei būsenai, jis negalėjo skaityti ir rašyti. Be to, ant kamerose esančių langų uždėtos grotos, dėl to į kamerą nepatenka natūralus apšvietimas. Žiemos laikotarpiu kamerose šalta, o vasarą – karšta, trūksta oro. Pareiškėjo teigimu, teismas nevertino nurodytų aplinkybių, todėl yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą.

Pareiškėjas papildomai pateikė prašymą išreikalauti Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2012 m. spalio 3 d. patikrinimo aktą, Marijampolės PN pastabų ir pasiūlymų knygą, taip pat įpareigoti Marijampolės visuomenės sveikatos centrą padaryti kamerų fotonuotraukas.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad byloje yra pateikti visi turimi įrodymai, atsiliepime atsakyta į visus pareiškėjo skundo teiginius, jokių papildomų įrodymų negali neturi. Atsakovės teigimu, teismas išsamiai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Taip pat nurodė, kad nėra jokio pagrindo reikalauti pareiškėjo prašomų papildomų įrodymų, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina atsakovės poziciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Marijampolės PN veiksmų laikant jį baudos izoliatoriaus kamerose sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus, laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 26 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d., priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas sprendime pareiškėjo skundą atmetė nenustatęs Marijampolės PN neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo byloje pateiktų įrodymų vertinimu, kadangi kalint skunde nurodytomis sąlygomis, jam buvo padaryta neturtinė žala, kuri turi būti atlyginta.

Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

Taigi pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas tik nustačius neteisėtus Marijampolės PN veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgusi į nagrinėjamu atveju keliamam ginčui aktualų teisinį reglamentavimą sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad Marijampolės PN savo veiksmais nepažeidė teisės aktų reikalavimų, nustatančių kalinimo sąlygas. Pareiškėjas skunde teismui teigė, kad jam būnant baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 9a, 10a, 13, 14, 15, 17, 18, 20, 22, 23, 24, jis buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis: nebuvo užtikrintas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, naktinio apšvietimo apskritai nebuvo, neveikė ventiliacija, kamerose savadarbės metalinės lovos, sanitariniame mazge nėra unitazų, kamerų būklė avarinė, čiužiniai seni.

Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 26 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d. Marijampolės PN direktoriaus įsakymais už pažeidimus buvo skirtos nuobaudos (uždarymas į baudos izoliatorių) ir jis atitinkamais laikotarpiais buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus kameras Nr. 9a, 10a, 13, 14, 15, 17, 18, 20, 22, 23, 24 (b. l. 25–60). Marijampolės visuomenės sveikatos centras, atlikęs operatyvius, periodinius, pagal pareiškėjo ir kitų nuteistųjų skundus patikrinimus Marijampolės PN dėl natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, oro temperatūros ir drėgmės, vedinimo, kaip matyti iš byloje pateiktų patikrinimo aktų, laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2015 m., Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų, kuriuos skunde teismui nurodė pareiškėjas, nenustatė. Oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, apšvietimas, vedinimas, sanitarinių mazgų būklė atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai, remdamasis Higienos normos HN 76:2010 2 punktu, pažymėjo, kad natūralios apšvietos padidinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimai natūraliai apšvietai nėra taikomi.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad baudos izoliatoriaus 18 kameroje buvo nustatytas nežymus dirbtinės apšvietos neatitikimas teisės aktų reikalavimams: kameros viduryje dirbtinė apšvieta neatitiko Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimo, tačiau ant staliuko - reikalavimus atitiko, nagrinėjamu atveju, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nėra jokio pagrindo netikėti atsakovės atstovo Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytais teiginiais, kad čiužiniai ir kitas minkštasis inventorius yra tvarkingi ir švarūs, o susidėvėję, suplyšę ar kitaip sugadinti yra nurašomi ir keičiami naujais. Pareiškėjas įrodymų, paneigiančių atsakovės atstovo atsiliepime nurodytus argumentus, taip pat nepateikė, o apeliaciniame skunde teismo nustatytų aplinkybių šiuo ir kitais klausimais, neginčijo.

Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo prašymo išreikalauti 2012 m. spalio 3 d. patikrinimo aktą bei Marijampolės PN pastabų ir pasiūlymų knygą byloje, atkreipia dėmesį, kad, kaip jau buvo minėta aukščiau, apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu. Be to, pareiškėjas pirmosios instancijos teismo neprašė išreikalauti minėtų įrodymų, o apeliacinės instancijos teismui nenurodė, kokias pareiškėjo nurodytas aplinkybes minėti įrodymai pagrįstų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad turi abejonių dėl teismo nešališkumo. Atsakydama į šiuos pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus: subjektyvųjį ir objektyvųjį. Teismas turi būti nešališkas subjektyviąja prasme, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (pvz., byla H. prieš Daniją). Teismas turi būti nešališkas ir objektyvia prasme, t. y. turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo. Pavyzdžiui, byloje T. T. prieš Islandiją EŽTT pabrėžė, kad pagal objektyvumo testą turi būti nustatyta, ar išskyrus teisėjo asmeninį elgesį, galima nustatyti faktų, kurie kelia abejones dėl jo šališkumo. Sprendžiant, ar teisėjo nagrinėjančio bylą ir byloje dalyvaujančio asmens tarpusavio santykiai gali sudaryti pagrindą abejonei dėl teisėjo nešališkumo, minėto teismo praktikoje yra atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio santykių pobūdį, materialinę priklausomybę, giminystės ryšius ir pan. Pareiškėjas abejonių dėl teismo nešališkumo nepagrindė jokiais faktais ir motyvuotais argumentais. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė išsamiai, visapusiškai, priėmė įrodymais ir teisės normomis pagrįstą motyvuotą sprendimą. Bylos proceso šaliai nepalankus teismo sprendimas, kuris priimtas laikantis įstatymų reikalavimų, nesuteikia pagrindo teigti, kad teismas buvo šališkas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė