2016-03-31 Nr. AB-7052-3-61-3-02741-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1351-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02741-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. D. (G. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas G. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir atsakovas) 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2011 m. vasario 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d. periodiškai buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kuriame nebuvo užtikrintos normalios suėmimo vykdymo sąlygos. Pareiškėjas nurodė, kad jis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ginčo laikotarpiu buvo laikomas sveikatai netinkamomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis: kamerose trūko minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, todėl nebuvo galimybės pajudėti ar mankštintis, tualetai įrengti gyvenamosiose patalpose, prasta ventiliacija, didėlė drėgmė, veisėsi pelėsis, kamerose labai šalta, krisdavo tinkas, trūko šviesos, nes buvo blogas apšvietimas, būdavo tarakonų, žiurkių ir kitų gyvių, kamerose trūkdavo gryno oro, todėl pareiškėjui dažnai skaudėdavo galvą, jis negalėjo gerai išsimiegoti, nuolat jautėsi pavargęs. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis neturėjo galimybės valgyti prie stalo, nes kameroje esantis stalas skirtas dviem asmenims.

Pareiškėjo teigimu, jam teko 23 valandas per parą praleisti perpildytoje kameroje nepakenčiamomis sąlygomis, todėl 2011 m. gruodžio 17 d. kartu su kitais suimtaisiais buvo paskelbęs bado akciją. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į grubų prižiūrėtojų elgesį su suimtaisiais, dėl kurio pareiškėjas jautėsi labai pažemintas ir paniekintas, pavyzdžiui, kai pareiškėjas užsisakė iš parduotuvės kondensuoto pieno, jį pareigūnai atnešė metalinėje dėžutėje su neatidaromu dangčiu, nors pareigūnai žinojo, kad pareiškėjas neturi jos su kuo atidaryti. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl nurodytų priežasčių jis patyrė nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, pablogėjo gyvenimo kokybė ir sveikata, pareiškėjas tapo dirglus, nervingas, jaučia baimę aplinkai, patyrė psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, sutriko visavertis gyvenimas, pradėjo trūkčioti nervas virš dešinės akies, tapo labiau užsidaręs savyje.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nors jis buvo parašęs prašymą, jog būtų kalinamas kartu su nerūkančiais asmenimis, tačiau pirmą pusmetį buvo laikomas kartu su rūkančiaisiais. Pareiškėjo nuomone, dėl to, kad kamerose buvo rūkoma ir buvo pelėsis, pareiškėjo alergija dulkėms ir pelėsiui tapo chroniška, t. y. pareiškėjas nuolat sloguoja, o tai pakenkė pareiškėjo visaverčiam gyvenimui ir pasitikėjimui savimi. Pareiškėjas nurodė, kad kitos Europos valstybės dėl blogų kalinimo Lietuvoje sąlygų yra atsisakiusios Lietuvai perduoti asmenis. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2015 m. kovo 10 d. kreipėsi į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktorių su prašymu pateikti informaciją apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2011 m. vasario 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d., ir 2015 m. balandžio 7 d. gavo atsakymą, kuriame nurodytas tik kamerų plotas, jokios informacijos apie kamerų būklę, kartu su pareiškėju kalintų asmenų skaičių Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas nepateikė. Pareiškėjas pabrėžė, kad apie 7–8 kv. m dydžio kamerose tekdavo gyventi 3–4 kalinamiesiems.

Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalyje ir 1.127 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad ieškinio senatis šiuo atveju negali būti taikoma. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad anksčiau į teismą nesikreipė dėl to, jog iki 2014 m. spalio 7 d. vyko pareiškėjo bylos nagrinėjimas teisme, todėl nuolat buvo nervinės įtampos būsenoje, psichologinėje įtampoje, dvasinių išgyvenimų būsenoje.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-261-1027/2011 suformuota praktika, prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas į teismą dėl nuo 2011 m. vasario 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d. patirtos neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi tik 2015 m. gegužės 18 d.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas kamerose, kuriose buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui, o dalį laikotarpio pareiškėjo nebuvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kadangi jis buvo išvykęs. Atsakovas paaiškino, kad stengiamasi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį suimtiesiems ir nuteistiesiems, sudaromos galimybės jiems pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovas nurodė, kad maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų, kadangi Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negali daryti įtakos dėl atvykstančių asmenų skaičiaus, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Atsakovo teigimu, kiekvienam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Kamerų remontas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan., todėl suremontuotose kamerose dažnai tenka daryti pakartotinį remontą.

Dėl kamerų įrengimo atsakovas paaiškino, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos, tačiau kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo atsakovas atkreipė dėmesį, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovas nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 20 d. sprendimu pareiškėjo G. D. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 80 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinės žalos, kuri atsirado nuo 2011 m. vasario 23 d., atlyginimą, todėl šiuo atveju turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime į skundą pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie galbūt atliekamus pažeidimus, kadangi pats skunde aiškiai nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų 2011 m. gruodžio 17 d. kartu su kitais suimtaisiais buvo paskelbęs bado akciją. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad į teismą pareiškėjas 2015 m. gegužės 15 d. kreipėsi praleidęs taikytiną trejų metų senaties terminą. Teismas, įvertinęs skunde nurodytas delsimo kreiptis į teismą priežastis, pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių svarbių aplinkybių egzistavimo ir nepateikė jokių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teismo vertinimu, pareiškėjas savo teises įgyvendino nerūpestingai, neatidžiai, svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių nenustatyta, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui priteisti nuo 2011 m. vasario 23 d. iki 2012 m. gegužės 14 d. jam padarytą neturtinę žalą taikytina ieškinio senatis, todėl pritaikius ieškinio senatį, bylai aktualus laikotarpis yra nuo 2012 m. gegužės 15 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. gegužės 15 d. iki 2014 m. rugsėjo 9 d. (2014 m. rugsėjo 10 d. išvyko) Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas 39 dienas. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato, jog asmeniui tenkantis plotas turi būti skaičiuojamas iš kameros ploto atimant sanitarinio mazgo, baldų ar kitų įrenginių užimamą plotą, todėl sprendė, jog teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m viso bendro kameros ploto. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas konstatavo, kad pareiškėjui minimalus kameros plotas būnant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo užtikrintas 26 dienas, o 11 dienų Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) įtvirtintą jo teisę į minimalų 3,6 kv. m kameros plotą. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad kalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus kameros ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 24 punkto nuostata, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, atsižvelgė į Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir VVSC) patikrinimo aktuose nurodytą aplinkybę, jog pažeidimų dėl kamerų Nr. 110, 400, 205, 375, 124, 404, 386, 389, 111, 112A, 113, 321, kuriose gyveno pareiškėjas, vėdinimo nenustatyta, todėl atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamo kamerų vėdinimo.

Teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo skundo argumentų, kad kamerose buvo tarakonų, žiurkių ir kitų gyvių, nes nustatė, jog Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas ginčo laikotarpiu buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartis dėl vabzdžių ir graužikų naikinimo darbų, patalpų priežiūros bei profilaktinių patikrinimų, o iš VVSC 2013 m. lapkričio 5 d. patikrinimo akto matyti, kad patalpose, kuriose yra kamera Nr. 399 (pareiškėjas šioje kameroje buvo kalinamas nuo 2013 m. lapkričio 2 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d.), 2013 m. spalio 31 d. buvo atlikti dezinsekcijos darbai. Nors pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose trūko šviesos, tačiau teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad VVSC atliktų patikrinimų metu būtų nustatęs apšvietimo pažeidimus kamerose, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas.

Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad sanitarinis mazgas yra įrengtas kamerose, teismas pažymėjo, jog pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa, kuri turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Įvertinęs atsakovo atsiliepime į skundą nurodytą aplinkybę, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio, ir VVSC 2013 m. kovo 20 d. patikrinimo akte nustatytą faktą, jog kamerose Nr. 386, 389 sanitarinis mazgas nuo kameros gyvenamosios patalpos atskirtas medine pertvara, teismas sprendė, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyti reikalavimai nebuvo pažeisti.

Nagrinėdamas pareiškėjo nusiskundimus dėl kamerose buvusių stalų, kurie, anot pareiškėjo, skirti tik dviem asmenims, teismas nustatė, kad pagal teisės aktų reikalavimus kamerose privalo būti vienas stalas. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl pelėsio ir drėgmės kamerose, nes nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog VVSC atliktų patikrinimų metu būtų užfiksavęs, kad konkrečiose kamerose, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, buvo per drėgna ar veisėsi pelėsis. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, jog kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, buvo rūkoma ir pareiškėjas dėl šio pažeidimo kokiu nors būdu (raštu ar žodžiu) būtų kreipęsis į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją, todėl, teismo vertinimu, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog kamerose kartu su pareiškėju kalėję asmenys rūkė. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo teiginius dėl rūkymo kamerose pripažino deklaratyviais ir pažymėjo, kad pareiškėjas šių aplinkybių neįrodė.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus ploto kameroje trūkumą. Nors teismas konstatavo, kad pareiškėjo laikymas perpildytose kamerose nebuvo itin ilgas ir byloje nėra duomenų, jog būtent laikymas pažeidžiant nustatytą reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimų, tačiau pažymėjo, kad negali būti pripažinta, jog įstaiga už nepakankamą kameros plotą kompensavo pareiškėjui, suteikdama pakankamą judėjimo laisvę, galimybę dalyvauti užimtumo programose ar pan. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasinių kančių bei nepilnavertiškumo jausmą. Teismo vertinimu, kamerų perpildymas trukdė pareiškėjui naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, o tai savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą, sukėlė jam diskomfortą ir psichologinę kančią. Teismas pripažino, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus, todėl laikytinas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimu. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl yra pagrindas priteisti pareiškėjui dėl patirtų fizinių nepatogumų ir neigiamų dvasinių išgyvenimų atsiradusią neturtinę žalą.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A-575-1046/2014), Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 15 000 Eur suma yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Teismo vertinimu, protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma yra 80 Eur.

III. Pareiškėjas G. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimą ir jo (pareiškėjo) skundą tenkinti.

Pareiškėjo nuomone, tai, kad jis badavo, dar nereiškia, jog pareiškėjas žinojo apie savo teisių pažeidimą. Pareiškėjas paaiškina, kad jis badavo, nes jo to paprašė kiti suimtieji, kurie paskelbė bado akciją. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jam niekas, įskaitant ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją, nepasakė, jog dėl gyvenimo sąlygų pažeidimų galima kreiptis į teismą, jog tai yra įstatymo saugoma teisė, t. y. pareiškėjas nesikreipė į teismą anksčiau, nes nežinojo apie tokią galimybę. Pareiškėjas pažymi, kad jis neturėjo galimybės susipažinti su įstatymais ir buvo taip išsigandęs visko, kas vyksta, jog galvojo, kad taip ir turi būti. Pareiškėjo teigimu, jis nesikreipė į teismą anksčiau ir dėl to, kad iki 2014 m. spalio 7 d. vyko pareiškėjo bylos nagrinėjimas teisme, todėl jis nuolat buvo įtampos būsenoje ir nežinioje. Pareiškėjas vadovaujasi CK 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalyse įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir teigia, kad jis apie savo teisės pažeidimą realiai sužinojo tik būdamas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, kai jam apie jo teisę papasakojo kiti nuteistieji. Be to, pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pagal CK 1.125 straipsnio 1 dalį bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo teismui pateiktų dokumentų matyti, jog pareiškėjas 178 dienas buvo kalinamas kamerose, kurių gyvenamasis plotas vienam asmeniui nesiekė 3,6 kv. m: 17 dienų plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m, 97 dienas – mažesnis nei 3 kv. m, o 64 dienas – net mažesnis nei 2 kv. m. Be to, pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad žmogaus orumą žemina ne vien gyvenamojo ploto trūkumas, o ir kitos skunde nurodytos aplinkybės. Nors pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo pateiktais paaiškinimais, kitų, išskyrus ploto kameroje trūkumą, žmogiškąjį orumą žeminančių pažeidimų nenustatė, tačiau pareiškėjas akcentuoja, kad didžioji dalis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pateiktų argumentų yra bendro pobūdžio. Net ir atsižvelgus į visas priemones, kurių yra imamasi sanitarijai palaikyti, kamerose buvo tarakonų, o rūsyje esančiose kamerose, kuriose pareiškėjui teko gyventi, buvo žiurkių ir kai kuriose kamerose buvo pelėsio. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas teigia, kad jam Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nebuvo sudarytos normalios suėmimo vykdymo sąlygos, t. y. pareiškėjas buvo laikomas sveikatai netinkamomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas nurodo, kad dėl nepakenčiamų kalinimo sąlygų jam dažnai skaudėdavo galvą, jis negalėjo gerai išsimiegoti, nuolat jautėsi pavargęs, patyrė nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, pablogėjo gyvenimo kokybė ir sveikata, pareiškėjas tapo dirglus, nervingas, jaučia baimę aplinkai, patyrė psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, sutriko visavertis gyvenimas, pradėjo trūkčioti nervas virš dešinės akies, tapo labiau užsidaręs savyje, pareiškėjo alergija tapo chroniška, t. y. pareiškėjas nuolat sloguoja, o tai pakenkė pareiškėjo visaverčiam gyvenimui. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma yra aiškiai per maža, nes neatitinka jo patirtos žalos. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino visų byloje surinktų įrodymų ir teismų praktikos panašiose bylose, pavyzdžiui, 2015 m. gegužės 19 d. sprendimo H. D. byloje. Pareiškėjo nuomone, jo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygos turi būti pripažintos nežmoniškomis, kenksmingomis sveikatai ir žeminančiomis žmogaus orumą bei priteistas žmogaus orumo nežeminantis, sąžiningas atlyginimas už patirtus nepatogumus ir žmogaus orumo pažeminimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui G. D. už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2011 m. vasario 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygas nuo 2012 m. gegužės 15 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d., nes atsakovo prašymu taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti dėl kalinimo nuo 2011 m. vasario 23 d. iki 2012 m. gegužės 14 d. atsiradusią neturtinę žalą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nes pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo ne būdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, o vėliau. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ieškinio senaties taikymo yra teisinga ir pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygos, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, jis patyrė neturtinę žalą, turi būti vertinamos tik nuo 2012 m. gegužės 15 d.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas atsiliepime į skundą (I t., b. l. 10–19) prašė taikyti ieškinio senatį.

Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-784-858/2015). Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju kelia reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vadovaudamasi CK 1.125 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2330-624/2015 suformuota praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo atveju taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo prašymas taikyti CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą yra nepagrįstas.

Vertindama ir analizuodama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo ne būdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, o vėliau, teisėjų kolegija pažymi, jog CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (I t., b. l. 1–3), kuriame jis buvo laikomas nuo 2011 m. vasario 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d. (I t., b. l. 4), o skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. gegužės 15 d. (pagal spaudą ant voko, I t., b. l. 6).

Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas turėjo pareigą informuoti pareiškėją apie daromus jo teisių pažeidimus ir galimybę ginti savo pažeistas teises. Teisėjų kolegija pažymi, kad patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuoja nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri pareiškėjui turėjo būti žinoma. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai teigia, kad jis neturėjo galimybės susipažinti su įstatymais, tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo nurodomus nepatogumus, apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui ir jis yra laikomas galbūt antisanitarinėmis sąlygomis, varžomos kitos jo teisės, ir dėl to jis patiria neturtinę žalą.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, ir į pareiškėjo nurodomų teisių pažeidimų pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, laikosi pozicijos, jog tai nėra tęstinis pažeidimas (žr., pvz., 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011), todėl atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, jog jo (pareiškėjo) teisių pažeidimas buvo tęstinis pažeidimas.

Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad aplinkybė, jog jis badavo, dar nereiškia, kad pareiškėjas žinojo apie savo teisių pažeidimą, nes jis tai darė (badavo) paprašytas kitų bado akciją paskelbusių suimtųjų, prieštarauja paties pareiškėjo skundo teiginiams, jog jis dėl nepakenčiamų kalinimo sąlygų kartu su kitais suimtaisiais 2011 m. gruodžio 17 d. buvo paskelbęs bado akciją. Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ginčijamu kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu pareiškėjas suprato savo teisių pažeidimą, skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią galbūt jis patyrė, kai buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2011 m. vasario 23 d. iki 2012 m. gegužės 14 d., priteisimo.

Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad delsimą kreiptis į teismą pareiškėjas sieja su Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo neveikimu informacijos teikimo srityje, su įstatymų nežinojimu, su išgąsčiu, su pareiškėjo baudžiamosios bylos nagrinėjimu ir su pavėluotu sužinojimu apie savo teisių pažeidimą bei galimybę jas ginti. Tačiau šios pareiškėjo įvardytos aplinkybės, vertintinos kaip subjektyvios, nesudarančios pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, paduodamas skundą, vadovavosi viešai paskelbtais teisės aktais: Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, CK, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymu, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 „Dėl Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, Įsakymu, su kuriais gali susipažinti visi subjektai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, būdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ar išvykęs iš jo, būtų neturėjęs galimybės (jam būtų sudarytos kliūtys) susipažinti su aktualiais kalinimo sąlygas, neturtinės žalos atlyginimą, kreipimąsi į teismą, įskaitant ir senaties terminą, reglamentuojančiais teisės aktais. Pažymėtina, jog Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas išnagrinėjo pareiškėjo 2015 m. kovo 10 d. prašymą (I t., b. l. 4), tačiau byloje nėra įrodymų, kad pats pareiškėjas, manydamas, jog jam trūksta informacijos (apie kalinimo sąlygų atitikimą teisės aktų reikalavimams ir kt.), būtų anksčiau kreipęsis į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą dėl informacijos suteikimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamas išgąstis ir pavėluotas domėjimasis savo teisėmis / jų gynimu yra ne objektyvios, o subjektyvios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys, nesudarančios pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Akcentuotina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia teisiškai pagrįstų argumentų, leidžiančių daryti išvadą, jog jo baudžiamosios bylos nagrinėjimas šiuo atveju laikytinas svarbia ieškinio senaties termino praleidimo priežastimi. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujinamas.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pareiškėjo laikymo nuo 2012 m. gegužės 15 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų atitiktį teisės aktų reikalavimams ir tai, ar dėl jų pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjo patirtą žalą, priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų bei byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygos ginčijamu laikotarpiu iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus tai, kad pareiškėjas 11 dienų buvo kalinamas kamerose, kuriose asmeniui teko mažesnis plotas, nei nustatyta Įsakyme. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 80 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo jo (pareiškėjo) skundą tenkinti, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos tik 11 dienų, nepagrįstai nenustatė kitų, išskyrus kameros ploto trūkumą, pažeidimų ir netinkamai nustatė neturtinės žalos dydį. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino visų byloje surinktų įrodymų ir teismų praktikos panašiose bylose. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja su kamerų perpildymu susijusių klausimų išsprendimą pirmosios instancijos teisme (pažeidimo nustatymą, jo pasekmių įvertinimą), taip pat atkreipia dėmesį į tarakonus, žiurkes ir pelėsį kamerose, tačiau nenurodo jokių argumentų, susijusių su kitomis skunde nurodytomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis (kamerų apšvietimu, drėgme, temperatūra, ventiliacijos problemomis, rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymu vienoje kameroje, tualetų įrengimu, tinko kritimu, stalo dydžiu, gryno oro trūkumu, grubiu prižiūrėtojų elgesiu), kurias detaliai įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Atsižvelgiant į tai, šie aspektai plačiau nevertinami.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Pažymėtina, kad nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą baldais kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, pagrįstai atsakovo nurodytą visą kameros plotą dalijo iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas nuo 2012 m. gegužės 15 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d., dydžius ir asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičius (b. l. 5–6), neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad jis 178 dienas buvo kalinamas kamerose, kurių gyvenamasis plotas vienam asmeniui nesiekė 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu, kuriam netaikytina ieškinio senatis, iš viso Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas 39 dienas, nes kitą dalį laikotarpio pareiškėjo nebuvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (jis buvo išvykęs). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia teisiškai pagrįstų argumentų, leidžiančių abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad tik 11 dienų Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant Įsakyme įtvirtintą jo teisę į minimalų 3,6 kv. m kameros plotą.

Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto argumento, kad jis buvo laikomas nežmoniškomis ir orumą žeminančiomis sąlygomis, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kai nebuvo užtikrinta ploto norma vienam asmeniui, buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl kamerose buvusių tarakonų, žiurkių ir pelėsio, pažymi, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 56 punktą gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų; esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla; informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka (Higienos normos HN 76:2010 60 punktas). Pažymėtina, kad VVSC atliktų patikrinimų metu minėtų Higienos normos HN 76:2010 punktų reikalavimų pažeidimų kamerose, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, neužfiksavo (I t., b. l. 63–172).

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl pelėsio kamerose, nes nustatė, jog byloje nėra duomenų, kad VVSC atliktų patikrinimų metu būtų užfiksavęs, jog konkrečiose kamerose, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, veisėsi pelėsis; pirmosios instancijos teismas taip pat nepripažino pagrįstais pareiškėjo skundo argumentų, kad kamerose buvo tarakonų, žiurkių ir kitų gyvių, nes nustatė, jog Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas ginčo laikotarpiu buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartis dėl vabzdžių ir graužikų naikinimo darbų, patalpų priežiūros bei profilaktinių patikrinimų ir byloje yra įrodymai apie realiai atliktus dezinsekcijos darbus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo aspektu nėra atsakovo neteisėtų veiksmų ir kad pareiškėjas neįrodė, jog dėl kamerų sienų ir lubų būklės ar aplinkos kenksmingumo patyrė neturtinę žalą.

Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma yra aiškiai per maža, nes neatitinka jo patirtos žalos. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas sąžiningą žalos atlyginimą, neįvertino visų byloje surinktų įrodymų ir teismų praktikos panašiose bylose.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl neteisingai įvertinto pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydžio, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. gegužės 15 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 800 Lt (231,70 Eur) minimalus darbo užmokestis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ – 850 Lt (246,18 Eur) minimalus darbo užmokestis, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ – 1 000 Lt (289,62 Eur) minimalus darbo užmokestis); į pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo pozicija, kad svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 Eur (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016; 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-542-146/2016; 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-537-146/2016). Be to, pavyzdžiui, EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pripažino nacionalinio teismo asmeniui priteistą 2 400 Eur sumą dėl 361 dienas trukusio kalinimo priimtina ir šio asmens pareiškimą pripažino nepriimtinu.

Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, nes neturtinė žala patiriama individualiai. Lietuvos Respublikos teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni nacionalinių teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto 2015 m. gegužės 19 d. sprendimo H. D. byloje laikyti precedentu, nes šios bylos aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje buvo nustatytas ne tik kameros ploto normos, tačiau ir Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų pažeidimai, o nagrinėjamoje byloje kiti, išskyrus ploto kameroje trūkumą, pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai nepasitvirtino.

Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į nustatytas pažeidimų aplinkybes (kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir kt.), į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 80 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Visų pirma teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos teismo nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę, t. y. vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma (3,6 kv. m) ginčo laikotarpiu buvo pažeista tik 11 iš 39 dienų. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias), tačiau nepripažino, kad būtent laikymas pažeidžiant nustatytą reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimų. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes apie emocinę depresiją ar alergijos paūmėjimą.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.), tačiau šiuo atveju sprendžia, jog pareiškėjo argumentas, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) pablogėjo jo sveikata, yra nepagrįstas ir vertintinas kaip deklaratyvus. Be to, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių kad pareiškėjui dėl kalinimo sąlygų būtų atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją ar kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašo priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau tokio ar panašaus dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma Lietuvos teismų praktikoje dažniausiai yra priteisiama už itin reikšmingų, tokių kaip sveikata ar net gyvybė, vertybių pažeidimą, nes žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio (15 000 Eur) neturtinė žala. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos tokios vertybės, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą būtų galima įvertinti jo nurodyta suma (15 000 Eur).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų byloje surinktų įrodymų. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kokių konkrečiai įrodymų pirmosios instancijos teismas neįvertino. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, bei sutikdama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis bei rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. D. (G. D.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė