2024-06-12 Nr. AB-9688-3-61-3-03004-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-975-624/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03004-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Minordija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Minordija“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – likviduojama dėl bankroto viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Minordija“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas Departamentas) 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 27 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo patvirtintas 2018 m. birželio 13 d. patikrinimo aktas Nr. MAKP-16 (toliau – ir Patikrinimo aktas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. pareiškėjas, vykdydamas įstatymų gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, 2013–2015 metais kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai viešajai įstaigai (toliau – ir VšĮ) „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (toliau – ir PTO) pavedė vykdyti pareiškėjui nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas. PTO, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, organizavo pakuočių atliekų tvarkymą 2013–2015 metais ir išdavė pareiškėjai metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus (toliau – ir Patvirtinimai). Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir MUATĮ) 5 straipsnio 6 dalimi bei remdamasis Patvirtinimais, 2014–2016 metais realizavo savo teisę į mokestinę lengvatą;

2.2. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Kauno RAAD) įteikė pareiškėjui Patikrinimo aktą, kuriame buvo nurodyta, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Vilniaus RAAD) 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 (toliau – ir 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas) panaikino PTO pareiškėjai išrašytus Patvirtinimus. Departamentas, nepaisydamas pareiškėjo pateiktų pastabų dėl Patikrinimo akto, ginčijamu Sprendimu jį patvirtino ir apskaičiavo mokėtiną 124 103,00 Eur mokesčio sumą už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis;

2.3. Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi pareiškėjas tinkamai ir laiku įvykdė teisės aktų nustatytą pareigą apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, taip pat kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas t. y. sutarties su PTO pagrindu pagal į rinką išleidžiamą pakuočių atliekų kiekį finansavo pakuočių atliekų tvarkymą. Pareiškėjas yra be jokio pagrindo įpareigojamas antrą kartą sumokėti daug kartų didesnę sumą nei jau sumokėtoji faktinio atliekų tvarkymo kaina, kas reiškia, jog pareiškėjai kyla atsakomybė nesant jo kaltės, tokiu būdu pažeidžiant bendrąjį teisės principą, kad nėra ir negali būti atsakomybės be kaltės (lot. nulla poena sine culpa);

2.4. pareiškėjas neturėjo priemonių kontroliuoti atliekų tvarkytojus, nes pagal nustatytą teisinį reguliavimą gamintojai ir importuotojai, tarp jų – ir pareiškėjas, neturi teisės savarankiškai pasirinkti asmenų, kurie jų naudai sutvarkytų reikiamus pakuočių atliekų kiekius, ir privalomai turi pasikliauti licencijuotomis gamintojų ir importuotojų organizacijomis, o pastarosios – atliekų tvarkytojais, kuriuos valstybės institucijos įtraukia į atliekų tvarkytojų sąrašus. Be to, susiklosčiusią situaciją nulėmė būtent valstybės institucijų netinkami, pavėluoti veiksmai (pvz., UAB „Metrail“ 2013 metais išduoti dokumentai buvo panaikinti tik 2015 m. gegužės mėnesį, nors valstybinės kontrolės institucijos dar 2013 metais žinojo apie šios bendrovės daromus pažeidimus);

2.5. Sprendime ir Patikrinimo akte nurodoma, kad dėl 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo pareiškėjas turėjo įvykdyti mokestinę prievolę – apsiskaičiuoti ir sumokėti mokestį, tikslinant mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijas (forma FR0524) už 2013–2015 metus (toliau – ir Deklaracijos). Tačiau 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas yra apskųstas teismui. Jei pareiškėjas sumokėtų aptariamą mokestį, bet teismas vėliau panaikintų 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą, pareiškėjas patirtų negrįžtamų neigiamų padarinių, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnio 1 dalimi, jis nebeturėtų galimybės tikslinti Deklaracijas, pavyzdžiui, 2018 metai yra paskutiniai metai, kada pagal minėtas įstatymo nuostatas galima apskaičiuoti arba perskaičiuoti mokestį už 2013 metus;

2.6. 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo teisėtumas yra abejotinas, nes šis sprendimas yra pažeidžiantis įstatymo viršenybės (teisėtumo) principą, jam priimti atliktos procedūros peržengė Vilniaus RAAD suteiktos kompetencijos ribas, jis priimtas grubiai pažeidus Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 patvirtinto Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo (toliau – ir Dokumentų aprašas) IX skyriuje numatytą tvarką ir terminus, taip pat į procedūras neįtraukus pareiškėjo ir taip pažeidus procedūras, turėjusias užtikrinti suinteresuotų asmenų įtraukimą ir teisę būti išklausytiems prieš priimant su su jų interesais susijusį sprendimą, bei gero administravimo principą. Be to, Dokumentų aprašo 55 punkto redakcija, numatanti pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančių dokumentų panaikinimo teisę, kuria rėmėsi Vilniaus RAAD, panaikindamas Patvirtinimus, įsigaliojo tik nuo 2017 m. vasario 15 d.;

2.7. Sprendime kaip teisinis pagrindas yra nurodomas Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 (toliau – ir Kontrolės tvarkos aprašas), 17.2 punktas. Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarka buvo pakeista 2018 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. D1-624, kuris įsigaliojo nuo 2018 m. liepos 1 d. ir kuriuo buvo panaikintas tvarkos III skyrius, įskaitant ir 17.2 punktą. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad Sprendimas buvo priimtas remiantis negaliojančiu teisiniu pagrindu;

2.8. Sprendimas priimtas atlikus neteisėtą patikrinimą. 2018 m. ūkio subjektų veiklos tikrinimo plane, skelbiamame institucijos interneto svetainėje (krd.am.lt), pareiškėjo patikrinimas nėra nurodytas, todėl jis buvo atliktas nepagrįstai ir pažeidžiant teisės aktų nuostatas, be kita ko, Kontrolės tvarkos aprašo 2 punktą;

2.9. Patikrinimo akto išvadose nepagrįstai nurodoma, kad pareiškėjas pažeidė MUATĮ 5 straipsnio 6 dalies, Kontrolės tvarkos aprašo 17.2 punkto, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K- 230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punkto reikalavimus. Pareiškėjas, teikdamas Deklaracijas, disponavo visais dokumentais, patvirtinančiais pakuotės atliekų sutvarkymą, o įstatyme nėra nustatyta galimybė panaikinti mokesčio lengvatą patvirtinančius dokumentus, kuriais buvo pasinaudota;

2.10. Kontrolės tvarkos aprašas priimtas MUATĮ 9 straipsnio pagrindu ir jo tikslas bei reguliavimo apimtis turėtų būti kontroliuoti mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą. Lengvatos panaikinimo sąlygos ir tvarka gali būti reguliuojamas tik įstatymu arba įstatyme turi būti bent jau numatyta, kad šį klausimą galima sureguliuoti įstatymų įgyvendinamuoju teisės aktu;

2.11. PTO metalinės pakuotės atliekų tvarkymo paslaugas 2013–2015 metais įsigijo ne tik iš UAB „Metrail“, bet ir iš kitų atliekų tvarkytojų. Iš visų atliekų tvarkytojų gauti pakuočių atliekų tvarkymą įrodantys dokumentai buvo paskirstyti tarp pavedimo davėjų taip, kad vieni gamintojai ir importuotojai gavo patvirtinimus UAB „Metrail“ įrodančių dokumentų pagrindu, kiti – kitų atliekų tvarkytojų įrodančių dokumentų pagrindu. Pareiškėjas praktiškai loterijos būdu gavo patvirtinimą, išrašytą būtent to atliekų tvarkytojo įrodančio dokumento pagrindu, kuris buvo panaikintas, ir dėl šios „nesėkmės“ jis neteko teisės į mokestinę lengvatą bei atsidūrė blogesnėje situacijoje nei kiti PTO gamintojai ir importuotojai, kurie atliko lygiai tokius pačius veiksmus kaip pareiškėjas. Departamentui priėmus Sprendimą buvo sukurta situacija, kuomet tos pačios gamintojų ir importuotojų organizacijos pavedimo davėjai, kurie rinkai tiekė tos pačios rūšies pakuotes, atsidūrė iš esmės skirtingose sąlygose, kas prieštarauja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir ATĮ) nuostatoms bei teisėtų lūkesčių principui..

3. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. pareiškėjas, pasirinkdamas kolektyvų pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo bei finansavimo būdą, žinojo ir privalėjo žinoti būtent jam, kaip gamintojui / importuotojui, teisės aktais pavestas užduotis, pareigas ir atsakomybes, įvertinti rizikas bei žinojo, kad mokestį mokėti privalėtų būtent jis, jei Vyriausybės nustatytos užduotys nebūtų tinkamai įvykdytos. Mokesčio lengvatą suteikia tik tokie dokumentai, kurie įrodo faktinį atliekų sutvarkymą, tačiau šiuo atveju, kai yra panaikinti dokumentai, kurių pagrindu pareiškėjas grindė savo teisę į mokesčio lengvatą, mokesčio lengvata jam netaikytina.

4.2. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją apie prievolę apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius. Kauno RAAD 2018 m. gegužės 22 d. pranešimu pareiškėjas buvo informuotas apie patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius. Atliekant patikrinimą, nustatyta, kad pareiškėjas iki patikrinimo vykdymo pradžios, t. y. iki 2018 m. birželio 13 d., nepatikslino Deklaracijų ir nesumokėjo aptariamo mokesčio;

4.3. atliekant pareiškėjo veiklos patikrinimą, buvo įvykdyti visi teisės aktų, reglamentuojančių ūkio subjektų patikrinimų atlikimo tvarką, reikalavimai, patikrinimas atliktas esant įstatyminiams pagrindams, o jo metu vadovautasi tik galiojančiais oficialiais dokumentais, aplinkosauginių informacinių sistemų duomenimis bei tuo metu galiojusiais teisės norminiais aktais. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teikti pastabas, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir faktinių duomenų, kurie būtų teisiškai pagrįsti ir svarbūs tikrinant rezultatus. Atsakovas Sprendimą priėmė laikydamasis MAĮ nustatytų terminų ir tvarkos, Sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas teisės normomis, faktiniais duomenimis bei atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) keliamus pagrindinius reikalavimus.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 25 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo UAB „Minordija“ skundą, t. y. pakeitė Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 27, sumažinant už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtintą 124 103 Eur mokesčio sumą iki 122 309 Eur sumos.

6. Teismas nustatė, kad:

6.1. pareiškėjas teikė Lietuvos vidaus rinkai supakuotus gaminius, todėl jis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra laikomas gamintoju (importuotoja), kuriam kyla pareiga apmokėti atliekų tvarkymo išlaidas. Pareiškėjas ir PTO sudarė sutartį dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo, kuria PTO įsipareigojo organizuoti pareiškėjo į Lietuvos Respublikos vidaus rinką išleidžiamų pakuočių atliekų tvarkymą sutartyje nustatytais įkainiais;

6.2. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją, kad vadovaudamasis ATĮ 3425 straipsnio 3 dalimi ir Dokumentų aprašo 56 punktu, atsižvelgus į 2017 m. lapkričio 8 d. patikrinimo aktą Nr. VR-19.2-54, priėmė 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. VR-17.5-82, kuriuo patvirtino 2017 m. lapkričio 8 d. patikrinimo aktą Nr. VR-19.2-54 ir panaikino PTO pareiškėjui išrašytus Patvirtinimus; pareiškėjas iki 2018 m. vasario 15 d. turi apsiskaičiuoti ir susimokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, kadangi su šiuo raštu pateiktame priede nurodyti patvirtinimai yra netekę galios.

6.3. Vilniaus RAAD 2017 m. lapkričio 8 d. patikrinimo akte Nr. VR-19.2-54 nurodoma, kad buvo panaikinti UAB „Metrail“ įrodantys dokumentai už 2013–2015 metus: Vilniaus RAAD direktoriaus 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. VR-17.5-35 panaikinti visi UAB „Metrail“ metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai už 2013 metus, iš viso už 1 787 t; Vilniaus RAAD direktoriaus 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. VR-17.5-63 panaikinti visi UAB „Metrail“ metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai už 2014 metus, iš viso už 2 365 t; Vilniaus RAAD direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. VR-17.5-59 panaikinti visi UAB „Metrail“ metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai už 2015 metus, iš viso už 4 349,942 t. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 buvo patvirtintas 2017 m. lapkričio 8 d. patikrinimo aktas Nr. VR-19.2-54.

6.4. Kauno RAAD Mokesčių ir atliekų kontrolės skyrius atliko pareiškėjo patikrinimą dėl 2013–2015 metų mokestinių laikotarpių mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijoje (forma FR0524) įmonės pateiktų ir patvirtintų duomenų teisėtumo, Vilniaus RAAD pripažinus negaliojančiais pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus. Atsižvelgiant į tai, 2018 m. birželio 13 d. buvo surašytas Patikrinimo aktas. Patikrinimo akte nurodoma, kad pareiškėjas, pagal patvirtintus duomenis deklaracijų FR0524 formose, 2013–2015 metais į vidaus rinką išleido apmokestinamąsias gaminiais pripildytas metalines pakuotes ir naudojosi mokestine lengvata, patvirtinta MUATĮ 5 straipsnio 6 dalyje. 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu buvo panaikinti PTO pareiškėjui išrašyti Patvirtinimai atskirais 2013–2015 metų mokestiniais laikotarpiais. Dėl šios priežasties pareiškėjas privalėjo įvykdyti mokestinę prievolę – apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už į vidaus rinką išleistą metalinės pakuotės kiekį 2013–2015 metų laikotarpiais, tikslinant Deklaracijas. Pareiškėjas iki patikrinimo pradžios, t. y. iki 2018 m. gegužės 21 d., nepatikslino Deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio. Pareiškėjas neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios metalinės pakuotės kiekį: 2013 metais – 41,417 t, 2014 metais – 39,027 t, 2015 metais – 34,394 t;

6.5. Departamentas 2018 m. rugpjūčio 9 d. priėmė Sprendimą, kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą ir jame pareiškėjui apskaičiuotus mokesčius. Sprendime nurodyta, kad Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu panaikino PTO pareiškėjui išrašytus Patvirtinimus 2013–2015 mokestiniu laikotarpiu. Pareiškėjas neįvertino pakuotės atliekų sutvarkymo užduoties įvykdymo, netikslino Deklaracijų, neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis ir tuo pažeidė MUATĮ 5 straipsnio 6 dalį, Kontrolės aprašo 17.2 punktą, Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punkto reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui nustatyta mokestinės prievolė – 124 103,00 Eur.

7. Teismas taip pat nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą (Nr. eA-927-525/2022, teisminio proceso Nr. 3-61-3-00223-2018-1), kurioje buvo ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimas, kuriuo tenkintas PTO skundas ir panaikintas Vilniaus RAAD priimtas 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimą ir iš dalies tenkino pareiškėjo PTO skundą, t. y. panaikino 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu; panaikino 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu; pakeitė 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį dėl panaikinto UAB „Sauduva“ 2017 m. sausio 30 d. įrodančio dokumento Nr. 1615SI0001-4378-5513 pagrindu PTO gamintojams ir importuotojams išrašytų patvirtinimų Nr. 1615VI0001-5513-9012 ir Nr. 1615VI0001-5513-4951, nurodant, kad jie pripažįstami išrašytais neteisėtai ir panaikinami iš dalies, t. y. už 64,0635 proc. šiuose patvirtinimuose nurodyto atliekų kiekio; likusią 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

8. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas pateikė įrodymus, jog, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, mokesčio perskaičiavimas atliekamas tik dėl Patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu, bei dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto Patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994- 5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu. Atlikus perskaičiavimus, pareiškėjui išlieka pareiga sumokėti 122 309 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

9. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje pripažino, jog Vilniaus RAAD turėjo kompetenciją pripažinti neteisėtais PTO gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie metalinių ir kitų atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. įsigaliojant Dokumentų aprašo pakeitimams (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. D1-736), kuriais eksplicitiškai Dokumentų aprašo 55 ir 56 punktuose nustatyta, jog išrašytais neteisėtai ir negaliojančiais Vilniaus RAAD sprendimu, be kita ko, gali būti pripažįstami ir patvirtinimai. Taigi, Departamentas turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą nustatyti, kad pareiškėjas privalo sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, nurodytą MUATĮ 7 straipsnio 3 dalyje, dėl tos dalies, kurioje patvirtinimai buvo panaikinti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad jis yra įvykdęs visas teisės aktų nustatytas pareigas, o jam skirta sankcija peržengia Vilniaus RAAD kompetencijos ribas, yra nepagrįsti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi panaikino 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu.

10. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje nurodė, jog PTO išrašyti patvirtinimai (jų dalys) apie pakuočių atliekų sutvarkymą yra reikšmingi gamintojams ir (ar) importuotojams siekiant pasinaudoti mokesčio už aplinkos teršimą lengvata (MUATĮ 6 str. 4 d.), tačiau būtent tinkamas atliekų sutvarkymas (Vyriausybės nustatytų užduočių įvykdymas) lemia mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos taikymą, ir sprendžiant dėl gamintojų ir (ar) importuotojų apmokestinimo mokesčiu už aplinkos teršimą yra analizuojama visa turima informacija ir vertinama, ar gamintojai ir (ar) importuotojai gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas, ir tokiose bylose turėtų būti sprendžiama dėl mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos gamintojams ir (ar) importuotojams (ne)taikymo proporcingumo.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teismui neteikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jo atliekos už 2013–2015 metus buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos, taip pat nenurodė jokių argumentų dėl perskaičiuoto mokesčio nepagrįstumo ir (ar) dėl taikyto metodo, apskaičiuojant nesutvarkytų pareiškėjo priduotų metalinių pakuočių kiekį. Bankrutuojanti PTO taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad faktiškai buvo sutvarkytos visos pareiškėjos 2013–2015 metais priduotos pakuotės.

12. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais vadovaujantis būtų galima konstatuoti, jog jam apskaičiuotas mokestis yra neproporcingas ir / ar jis turi būti mažinamas dėl kitų svarbių priežasčių. Pareiškėjas skundą išimtinai grindė tik tuo, kad jis PTO perdavė pakuotes ir jam buvo išrašyti Patvirtinimai, todėl jis teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata.

13. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas pažeidžia lex retro non agit (lot. teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas) bei teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus. Byloje nenustatyta, kad Departamentas vadovavosi negaliojančiu teisiniu reguliavimu.

14. Teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas teigia, kad Sprendimas priimtas į procedūras jo neįtraukus, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad po atlikto patikrinimo pareiškėjas teikė paaiškinimus. Sprendime nurodyta, kad jis buvo priimtas, be kita ko, įvertinus ir pareiškėjo teiktus paaiškinimus. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė būti išklausytam prieš priimant Sprendimą.

15. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo išvadai, jog Sprendimas neatitiko esminių VAĮ 10 straipsnio 5 dalies (ankstesnės įstatymo redakcijos 8 str. 1 d.) reikalavimų: skundžiamame administraciniame sprendime aiškiai įtvirtintas mokesčio perskaičiavimas, pareiškėjui nepagrindus pasinaudojimo mokestine lengvata, pateiktas apskaičiavimas, nurodant reikšmingas perskaičiavimui faktines aplinkybes (iš esmės vadovautasi tuo, kad yra panaikinti patvirtinimai apie atliekų sutvarkymą) ir taikytinas ginčo teisinius santykius reglamentuojantis teisinis reguliavimas. Sprendime yra nurodytos faktinės aplinkybės ir teisės aktai, kuriais vadovaujasi Departamentas apskaičiuodamas pareiškėjo mokėtiną mokestį. Vien tai, kad pareiškėjo netenkina Sprendimas, neleidžia daryti išvados, jog jame Departamentas netinkamai įvertino faktines aplinkybes. Be to, Sprendimas priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Sprendimą taip pat priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas.

16. Teismas nusprendė, kad Sprendimas yra keičiamas ir priimamas naujas sprendimas, o pareiškėjas turi sumokėti 122 309 Eur mokesčio už į vidaus rinką 2013–2015 metais išleistas apmokestinamąsias pakuotes. Be to, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, sumažinant mokesčio sumą, tačiau Sprendimas nėra panaikinamas, o mokėtinos sumos pokytis atsirado įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtą sprendimą, konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 17. Pareiškėjas UAB „Minordija“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 25 d. sprendimo dalį, kurioje palikta galioti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. 27 dalis ir už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus pareiškėjui patvirtinta 122 309 Eur mokesčio suma, ir priimti naują sprendimą – tenkinti panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 27; sumažinti pareiškėjo mokėtiną taršos mokestį, perskaičiuojant jį nuo 2013–2015 metais galiojusio metalinės pakuotės tarifo (753 Eur/t) iki šiuo metu galiojančio metalinės pakuotės taršos mokesčio tarifo (186 Eur/t.), t.y. nuo 122 309 Eur iki 30 211,79 Eur sumos.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja skunde išdėstytus argumentus ir papildomai nurodo, kad:

18.1. nagrinėjamai bylai yra reikšmingos aplinkybės, nustatytos administracinėje byloje Nr. eI-142-789/2019. 2018 metų pabaigoje buvo atliktas PTO neplaninis patikrinimas ir surašytas 2018 m. gruodžio 20 d. patikrinimo aktas Nr. ATKS-41 (iš esmės patikrinimas dėl 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo teisingumo). Šio patikrinimo akto išvados patvirtino pareiškėjo abejones dėl 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi paaiškėjo, kad 2017 metų patikrinimas atliktas atmestinai, nesurinkus visos informacijos, o priimtas 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas turi daugybę klaidų, yra nepagrįstas objektyviais faktiniais duomenimis, t.y. patvirtino, kad dalis gamintojų ir importuotojų (264 įmonės) išvis be reikalo buvo įtraukti į teisminius procesus, susijusius su 2014 metais, ir (ar) iš jų visiškai be jokio pagrindo buvo pareikalauta susimokėti papildomus mokesčius už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis 2014 metais, nes panaikinti patvirtinimai, paskirstyti ne UAB „Metrail“ dokumentų pagrindu (įskaitant ir pareiškėją, iš dalies už 2013 metus). Kitaip tariant, 2018 m. gruodžio 20 d. patikrinimo aktas Nr. ATKS-41 ir jame pateiktos išvados patvirtina, jog Sprendimas, kuris buvo priimtas 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo pagrindu, neatitinka objektyvių duomenų ir faktų;

18.2. teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, būtent šioje byloje teismas privalėjo įvertinti Sprendimą proporcingumo aspektu, t.y. pasisakyti dėl mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos gamintojams ir (ar) importuotojams (ne)taikymo proporcingumo, tačiau teismas šio aspekto visiškai nevertino ir nepasisakė dėl reikšmingų pareiškėjo argumentų, pavyzdžiui, loterijos taikymo, turinio viršenybės prieš formą principo;

18.3. teismas neatsižvelgė į tai, kad gamintojų ir importuotojų teisės, galimybės ir „įrankiai“ kontroliuoti ir prižiūrėti tokių organizacijų kaip PTO ir VšĮ „Žaliasis taškas“ veiklą buvo daug kartų mažesni nei valstybės institucijų (ypač atsižvelgiant į situacijos sudėtingumą, kurį patvirtina tai, jog UAB „Metrail“ baudžiamoji byla (įskaitant ikiteisminio tyrimo stadiją) tęsėsi ilgiau nei septynerius metus). Būtent valstybės institucijos netinkamai atliko UAB „Metrail“ / PTO / VšĮ „Žaliasis taškas“ priežiūrą, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti, kad nėra jokios pareiškėjo kaltės dėl Departamento netinkamai atliktos kontrolės funkcijos ir dėl to kilusių pasekmių, todėl pareiškėjui negali kilti atsakomybė. Vadovaujantis proporcingumo, teisėtumo ir teisėtų lūkesčių principais, būtent teismas turėjo įvertinti, ar valstybės institucija (atsakovas), kuri paskirta atlikti kontrolės funkciją dėl tinkamo atliekų sutvarkymo, tinkamai ir laiku vykdė savo pareigas, ir jei tų pareigų nevykdė – spręsti, kad pareiškėjui negalėjo būti panaikinta taikyta mokestinė lengvata už kurios taikymo mechanizmą ir priežiūros kontrolę atsakingas atsakovas;

18.4. teismas, vadovaudamasis teisingumo ir proporcingumo principais, turėjo spręsti, kad vien dokumentų (patvirtinimų) neteisingas surašymas negali lemti pareiškėjui prievolės mokėti padidintą mokestį nesant faktinių įrodymų apie nesutvarkytus atliekų kiekius. Atsakovas nepateikė nei teismui, nei pareiškėjui informacijos apie tai, kur yra tos nesutvarkytos atliekos, koks jų kiekis, kas jas saugo ir pan.;

18.5. visuotinai žinoma, kad metalinė pakuotė de facto (liet. faktiškai) yra žaliava ir ji turi labai didelę vertę antrinėje žaliavų rinkoje, todėl jos faktiškai surenkama žymiai didesne dalimi nei nustatyta užduotimis gamintojams ir importuotojams, ir tik dėl sudėtingos apskaitos visa apimtimi neužskaitoma gamintojams ir importuotojams, kai tuo pačiu metu gamintojai ir importuotojai surenka kitų (plastiko, PET, kombinuotų ir stiklinių) pakuočių kiekius, viršijančius Aplinkos ministro nustatytus užduočių kiekius. Metalinės pakuotės neigiamas poveikis aplinkai yra mažesnis nei, pavyzdžiui, stiklo pakuotės atliekų, kurių irimo laikotarpis yra ilgiausias. Be to, atliekų rūšiavimo galimybė atsirado gerokai anksčiau nei 2013–2015 metais. Be to, net ir iš neišrūšiuoto komunalinio srauto atliekos vėliau būdavo išrūšiuojamos komunalinių atliekų mechaninio / biologinio rūšiavimo įrenginiuose. Tad didžioji dalis metalo pakuotės buvo sutvarkoma, t.y. patekdavo į metalo laužą ir būdavo perdirbama. Tikėtina, kad didžioji dalis gamintojų deklaruotų metalinės pakuotės atliekų pateko ne į sąvartynus, o į metalo laužą, kaip atlieka. Taigi neabejotina, kad aplinka metaline pakuote nebuvo teršiama tokiais kiekiais, už kuriuos reikalaujama sumokėti mokesčius;

18.6. Aplinkos ministerija yra patvirtinusi, kad 2013–2015 metais galiojęs taršos mokesčio tarifas metalinei pakuotei daugiau nei 17 kartų viršijo realius metalinės pakuotės tvarkymo kaštus (žr. Aplinkos ministerijos parengtą Aiškinamąjį raštą dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo NR. VIII-1183 4 priedėlio pakeitimo įstatymo projekto). Atsakovas papildomai taiko ir indeksavimo koeficientą 1,438–1,433, todėl iš esmės pareiškėjui apskaičiuotas mokestis už 1 t metalinės pakuotės sudaro 1 079 Eur (753 Eur x 1,433), kai realūs metalinės pakuotės sutvarkymo kaštai 2013–2015 metais būdavo apie 45 Eur už 1 t, t. y. atsakovo apskaičiuotas mokestis metalinės sutvarkymo kaštus viršija 24 kartus, tačiau teismas visiškai nepagrįstai neįvertino mokesčio neproporcingumo šiuo aspektu. Teismas taip pat nepaisė tos aplinkybės, kad šiuo metu aptariamo mokesčio tarifas yra 186 Eur už 1 t;

18.7. teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nepateikė / neturi įrodymų apie tai, jog: a) konkrečios įmonės, įskaitant Pareiškėją, užteršė aplinką konkrečiais kiekiais metalinės pakuotės; b) aplinka užteršta tokiais kiekiais, kuriems buvo panaikintos UAB „Metrail“ / PTO / VšĮ „Žaliasis taškas“ pažymos.

19. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

20. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko anksčiau išdėstytus savo artumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir pateiktais motyvais, be kita ko, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, jog visos jo pakuotės atliekos ginčijamu laikotarpiu buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos (taip pat kad Vyriausybės nustatytas užduoties dydis buvo pasiektas).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 21. Byloje nagrinėjimas ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. 27 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Bylos duomenimis, pareiškėjas UAB „Minordija“, teikusi Lietuvos Respublikos vidaus rinkai supakuotus gaminius, 2013-2015 metais buvo pavedusi licencijuotai kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ vykdyti pareiškėjui nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, sudarydama sutartį dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82, panaikinęs VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ „Minordija“ išrašytus Patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą 2013-2015 m., 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją, kad jis turi patikslinti 2013-2015 m. deklaracijas ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013-2015 metus iki 2018 m. vasario 15 d. Ginčas dėl 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjimas baigtas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. lapkričio 23 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kuriuo, be kita ko, panaikinta šio sprendimo dalis dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti uždarosios akcinės bendrovės „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu.

23. Pareiškėjui nepatikslinus Deklaracijų, Kauno RAAD, atlikęs pareiškėjo planinį patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius sumokėjimo, 2018 m. birželio 13 d. surašė patikrinimo aktą Nr. MAKP-16, kuriuo pareiškėjui apskaičiavo 124 103 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus. Departamentas ginčijamu 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą.

24. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad Departamentas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, nurodė, kad UAB „Minordija“ 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. 27 patvirtinta bendra 124103 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis suma perskaičiuotina į mokėtiną 122 309 Eur mokesčio už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius sumą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pakeitė ginčijamą Sprendimą ir už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013-2015 metus patvirtintą 124103 Eur mokesčio sumą sumažino iki 122 309 Eur.

25. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinė skundą, kuriame reiškiamą reikalavimą grindžia argumentais teismą neįvertinus / nepasisakius dėl: Sprendimas neatitinka esminio mokesčių administravime taikomo turinio viršenybės prieš formą principo; nevertintas faktas, kad neigiamos mokestinės pasekmės Pareiškėjai ir kitiems pavedimo davėjams pritaikytos loterijos pagrindu, todėl yra nepagrįstos ir neteisėtos; neįvertintas pareiškėjo atžvilgiu priimtas atsakovo Sprendimą proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principų aspektu; teismas visiškai nepasisakė kaip vertina aplinkybę, kad nei valstybė, nei atitinkamos institucijos nesiėmė reikiamų priemonių, kad būtų užtikrinta sąžiningai veikiančių juridinių asmenų teisių apsauga; neatsižvelgė į faktą, kad Sprendimu pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai, jog atitinkama sistema, kurios priežiūros pareiga tenka būtent valstybei, veiks tinkamai bei leis pasinaudoti suteiktomis mokestinėmis lengvatomis; įpareigojimas pareiškėjui sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pažeidžia ne tik verslo interesus ir kelia grėsmę pareiškėjo veiklos tęstinumui, bet ir pažeidžia teisinės valstybės pagrindinius principus, kadangi atsakomybė perkeliama jokių teisės aktų pažeidimų nepadariusiems asmenims; aplinkybės, kad jau po šios bylos užvedimo Aplinkos ministerija pripažino, kad mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis tarifas (753 Eur/t) 2013–2015 metais buvo 17 kartų didesnis už vidutinius metalinės pakuotės atliekų tvarkymo kaštus (44 Eur/t), dėl ko nuo 2019 metų tarifas buvo sumažintas.

26. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla reikalavimas, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.).

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. gegužės 20 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 (toliau – 2024 m. gegužės 20 d. nutartis), kurioje nagrinėtas ginčas faktinėmis aplinkybėmis ir taikytinu teisiniu reguliavimu yra itin panašus į kilusį nagrinėjamoje byloje, be kita ko, konstatavo:

27.1. byloje nagrinėjamo ginčo mokestinius teisinius santykius, be kita ko, reglamentuojančio Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (MAT įstatymas; toliau tekste remiamasi 2002 m. sausio 22 d. įstatymo Nr. IX-720 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 3 straipsnio 3 punktas nustato, kad MAT objektas yra pripildyta pakuotė, nurodyta šio įstatymo 4 priedėlyje. Vadovaujantis MAT įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, MAT moka gaminių gamintojai ir importuotojai. Šis mokestis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį (MAT įstatymo 8 str. 4 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija). Taigi, pareiga mokėti MAT kyla dėl apmokestinamųjų pakuočių išleidimo į rinką (be kita ko, žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 41 p.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 26 p.);

27.2. nėra abejonių, kad pakuočių gamintojams ir importuotojams taikomas MAT yra fiskalinė priemonė, kuria, be kita ko, siekiama skatinti 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94//62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (toliau – ir Pakuočių direktyva) tikslų įgyvendinimą. Iš tiesų Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje numatyta, kad Taryba priima ekonomines priemones, kuriomis skatinama įgyvendinti šios direktyvos tikslus, ir kad, jei tokios priemonės nepriimtos, valstybės narės, laikydamosi Sąjungos aplinkos politikos principų ir, inter alia, principo „teršėjas moka“ bei prievolių, atsirandančių iš SESV, gali imtis šiems tikslams įgyvendinti reikalingų priemonių. Kadangi Taryba nepriėmė tokių ekonominių priemonių, kuriomis būtų nustatytas mokestis už valstybių narių rinkai pateikiamas pakuotes, todėl valstybės narės gali imtis tokių priemonių, laikydamosi 15 straipsnio antrame sakinyje nustatytų sąlygų (Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C‑104/17, EU:C:2018:188, 20 ir 21 p.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 27 p.);

27.3. pagal Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje ir dvidešimt devintoje konstatuojamojoje dalyje primintą principą „teršėjas moka“ reikalaujama, kaip rašoma minėtoje konstatuojamojoje dalyje, kad „visi, kurie dalyvauja gaminant, naudojant, importuojant pakuotes ir pakuotus produktus ir jais prekiauja, geriau suvoktų pakuočių tapimo atliekomis mastus“ ir „prisiimtų atsakomybę už tokias atliekas“. Taigi, minėtas principas taikomas ne tik tiems, kas tiesiogiai atsako už atliekų susidarymą, – jo apimtis platesnė. Jis taip pat taikomas tiems, kas prisideda prie tokio atliekų susidarymo, be kita ko, gamintojams ir importuotojams (šiuo klausimu, be kita ko, žr. Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C‑104/17, EU:C:2018:188, 22 ir 31–34 p.). Be to, ir 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas (toliau – ir Atliekų direktyva), kurios nuostatos laikytinos bendrosiomis (lex generalis) Pakuočių direktyvos atžvilgiu (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2003 m. birželio 19 d. sprendimo byloje Mayer Parry Recycling, C-444/00,:EU:C:2003:356, 57 p.), 8 straipsnio („Didesnė gamintojo atsakomybė“) 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, jog „siekiant sustiprinti atliekų pakartotinį naudojimą, prevenciją, perdirbimą ir kitokį naudojimą, valstybės narės gali imtis įstatyminių arba neįstatyminių priemonių užtikrinti, kad bet kurio fizinio ar juridinio asmens, kurio profesinė veikla yra produktų kūrimas, gamyba, tvarkymas, apdorojimas, pardavimas ar importas (produkto gamintojas), gamintojo atsakomybė yra padidinta.“ (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 28 p.);

27.4. pats MAT, kuris taikomas tik tiems, kas apmokestinamąsias pakuotes pateikia rinkai pirmą kartą, ir netaikomas jokiems tolesniems rinkos dalyviams, atitinka reikalavimą laikytis Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“, ypač atsižvelgiant į tai, jog Teisingumo Teismas minėto 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou (C‑104/17, EU:C:2018:188) 29 punkte jau turėjo galimybę įvertinti, kad iš esmės į MAT panašus valstybės narės nustatytas mokestis už į vidaus rinką išleistą pakuotę neprieštarauja šiam principui. Be to, inter alia atsižvelgiant į jau apžvelgtas Sąjungos taisyklės bei minėtą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nėra jokio pagrindo pripažinti, jog gamintojų ir importuotojų atsakomybe už prisidėjimą prie atliekų susidarymo pagrįsta pareiga mokėti MAT savaime yra nesuderinama su Sąjungos teisėje taikomu proporcingumo principu, juolab, kad, pavyzdžiui, kiek tai yra susiję su dėl apmokestinamosios pakuotės išleidimo susidarančių atliekų tvarkymu, Atliekų direktyvos 14 straipsnio 2 dalis eksplicitiškai nustato, jog „Valstybės narės gali nuspręsti, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi iš dalies arba visiškai padengti produkto, iš kurio susidarė atliekos, gamintojai ir kad tokio produkto platintojai gali pasidalyti šias išlaidas.“ (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 29 p.);

27.5. pareiškėjas yra MAT mokėtojas, 2015 m. į Lietuvos vidaus rinką pateikęs Patikrinimo akte nurodytą pripildytos metalinės pakuotės kiekį, t. y. kad pagal bendrąsias MAT įstatymo nuostatas pareiškėjas yra MAT mokėtojas, atsakingas už ginčo mokesčio sumokėjimą į valstybės biudžetą. Tačiau, kaip matyti iš pareiškėjo procesiniuose dokumentuose dėstomų argumentų, apeliantas iš esmės laikosi pozicijos, kad jis turėjo būti (i) atleistas nuo ginčo MAT mokėjimo MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) pagrindu arba (ii) pagal MAT įstatymą apskaičiuota MAT suma turėjo būti sumažinta (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 30 p.);

27.6. MAT įstatymo 5 straipsnio („Mokesčio lengvatos“) 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija), be kita ko, įtvirtina, kad „gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą <...> pakuotės atliekomis už tą <...> pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos <...> pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių <...> pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.“. Šis atleidimo nuo MAT pagrindas papildomai paminėtas ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (PPATĮ) 7 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), nustatančioje, kad „gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.“ (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 31-32 p.);

27.7. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog Pakuočių direktyvos 15 straipsnis neatlieka išsamaus šia direktyva reglamentuojamose srityse priimtų nacionalinių priemonių derinimo (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Visnapuu, C-198/14, EU:C:2015:751, 47 p.). Tai, be kita ko, reiškia, jog nacionaliniame mokesčio įstatyme nustatyta aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) nėra Sąjungos nustatyta ir jos garantuojama teisė mokesčio mokėtojams (gamintojams ir (ar) importuotojams) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 33 p.);

27.8. Minėtose įstatymų nuostatose minimų apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1546 redakcija), 11 punkte nustatyta užduotis (toliau – ir Užduotis) – Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 4 priede (aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 proc. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 34 p.);

27.9. MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė išimtį iš bendros taisyklės. Todėl primintina, kad mokesčio įstatyme nustatyta apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) turi būti taikoma griežtai ir siaurai, o bet koks plečiamas tokios išimties aiškinimas yra negalimas (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-90-556/2019 95 p.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 35 p.);

27.10. iš MAT įstatymo nuostatų yra aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, jog aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad MAT mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį, t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, jog MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Kitaip tariant, atveju, kai Užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, inter alia atsižvelgiant į tai, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.), nesudaro pagrindo pripažinti, jog yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos. Priešingas aiškinimas ne tik nebūtų suderinamas su nacionalinėmis mokesčių teisės taisyklėmis, bet ir neleistų pasiekti Pakuočių direktyvos tikslų, ypač atsižvelgiant į tai, kad aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) yra šios direktyvos 15 straipsnyje nurodyta priemonė, kuria siekiama užtikrinti, kad inter alia būtų įvykdyti jos 6 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms nustatyti įpareigojimai dėl minimalaus pakuočių atliekų perdirbimo (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 36–37 p.);

27.11. MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) minimas užduotis turi įvykdyti būtent mokesčio mokėtojas, kuris siekia pasinaudoti šioje įstatymo nuostatoje numatyta lengvata (išimtimi). Vykdydami šią Užduotį, mokesčio mokėtojai pakuočių atliekų perdirbimą gali organizuoti individualiai arba kolektyviai (PPATĮ 7 str. 5 d..(2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), ATĮ 3421 str. 2 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)). Pastaruoju atveju gamintojai ir importuotojai pakuočių atliekų tvarkymą kolektyviai organizuoja steigdami Organizaciją ir (ar) tapdami įsteigtos Organizacijos dalyviais arba Organizacijai sutartiniais pagrindais pavesdami organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą (PPATĮ 10 str. 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-864 redakcija), ATĮ 3422 str. 1 ir 3 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 38–39 p.);

27.12. aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) yra siejama su asmenine šia išimtimi (lengvata) siekiančio pasinaudoti mokesčio mokėtojo pareiga perdirbti atitinkamą pakuočių atliekų kiekį. Tai, be kita ko, reiškia, kad, nors viena iš aptariamos Organizacijos pareigų yra minėtų Vyriausybės užduočių vykdymas (ATĮ 3423 str. 10 d. 3 p. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)), kiek tai yra susiję su MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija)ir PPATĮ 7 straipsnio 3 dalies (2011 m. gruodžio 22 d.

įstatymo Nr. XI-1893 redakcija)) taikymu, ši Organizacija, vykdydama Užduotį, veikia jos dalyvių ir klientų (mokesčio mokėtojų) vardu (pavedimu) ir interesais, kas inter alia lemia, kad rizika ir atsakomybė dėl mokestinių pasekmių, tokiai Organizacijai neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų jos dalyviams ar klientams, tenka atitinkamam mokesčio mokėtojui. Pastaruoju aspektu pažymėtina, kad, skirtingai nei mano pareiškėjas, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad pagal ginčo teisiniams santykiams taikytinas nacionalines (mokesčių) teisės aktų nuostatas gamintojų ir importuotojų atsakomybė už Užduoties vykdymą pasibaigia šiems pavedus minėtai Organizacijai ją (Užduotį) vykdyti.

Toks aiškinimas, t. y. kad gamintojai ir (ar) importuotojai atleidžiami nuo MAT mokėjimo už visą išleistos apmokestinamosios pakuotės kiekį vien dėl to, kad jie minėtai Organizacijai ar atliekų tvarkytojui sutartimi sulygta kaina ir sąlygomis sumokėjo už 54 proc. šių pakuočių kiekio atitinkančių atliekų perdirbimą, akivaizdžiai nebūtų suderinamas su aptariama apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata) siekiamais tikslais, jei atitinkamas ginčo pakuočių atliekų kiekis realiai nebūtų surinktas ir perdirbtas. Be to, pastebėtina, kad, pavyzdžiui, Atliekų direktyvos taikymo apimtimi, tokie subjektai, kaip Organizacija ir (ar) pagal sutartis paslaugas teikiantys minėti atliekų tvarkytojai, yra laikytini „tarpininkais“ („įmonė, kitų vardu organizuojanti atliekų naudojimą ar šalinimą, įskaitant tokius tarpininkus, kurie atliekų neįsigyja fiziškai (Atliekų direktyvos 3 str. 8 d.), t. y., kiek tai yra susiję su Užduoties vykdymu, Atliekų direktyvos taikymo tikslais minėti subjektai organizuoja apmokestinamosios pakuotės atliekų surinkimą ir perdirbimą bei šias atliekas renka ir perdirba sutartį su jais sudariusio gamintojo ir (ar) importuotojo (MAT mokėtojo) vardu.

Atskirai atkreiptinas dėmesys, kad, kaip matyti iš pačios Užduoties formuluotės ir turinio, jos įvykdymui visiškai nėra reikšminga aplinkybė, kokio konkretaus gamintojo ir (ar) importuotojo išleistų metalinių pakuočių atliekos yra tvarkomos – aptariamų mokesčių įstatymų taikymo tikslais mokesčio mokėtojas pripažintinas įvykdžiusiu Užduotį nepriklausomai nuo to, ar jis (jo pavedimu veikę asmenys) sutvarkė savo ar kito ūkio subjekto išleistų pakuočių atliekas (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 40–42 p.);

27.13. pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymo tikslais būtent pareiškėjas nagrinėjamu atveju ir turi įrodyti, kad Užduotis ar jos dalis buvo įvykdyta, be kita ko, šiuo tikslu pateikiant duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Šiuo įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu pažymėtina, kad įstatymų leidėjas eksplicitiškai nustatė, kad Užduoties patvirtinimas pirmiausia grindžiamas MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) antrame sakinyje nurodytais dokumentais, patvirtinančiais perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Tačiau, kaip minėta, šioje įstatymo nuostatoje minimi dokumentai, patvirtinantys pakuočių atliekų perdirbimą, kuriuos išrašė Organizacija ir kuriais rėmėsi pareiškėjas deklaruodamas už ginčo mokestinį laikotarpį mokėtiną MAT, buvo panaikinti Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82, o ginčas dėl šio sprendimo teisėtumo jau yra galutinai išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kurioje kaip proceso šalis dalyvavo ir pareiškėjas. Jokių kitų aptariamoje MAT įstatymo nuostatoje minimų dokumentų pareiškėjas nei mokestinio patikrinimo metu, nei nagrinėjant mokestinį ginčą teisme nepateikė (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 43–44 p.);

27.14. pareiškėjas byloje nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų Užduoties ar jos dalies įvykdymą ginčo mokestiniu laikotarpiu, iš esmės apsiribodamas tik bendro pobūdžio argumentais ir pasvarstymais, kurie negali būti ir nėra pagrindas pripažinti, kad yra tenkinamos aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos. Atskirai pasisakydama dėl šiuo klausimu apelianto dėstomų argumentų, išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad, pirma, nėra jokio objektyvaus pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo teiginys, kad „<...> metalinės pakuotės atliekos aplinkoje nesimėto ir yra sutvarkytos“, laikytina ABTĮ 57 straipsnio 1 dalyje nurodyta (visiems žinoma ir neįrodinėtina) aplinkybė, juolab, pavyzdžiui, įstatymų leidėjas PPATĮ 2 straipsnio 12 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d.

įstatymo Nr. XI-1893 redakcija) yra nurodęs, kad pakuočių atliekų šalinimas (sąvartynuose) nėra sutvarkymas. Be to, kaip jau minėta, aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) siejama su Užduoties įvykdymų (pakuočių atliekų perdirbimu nustatytu būdu) bei kad ją (Užduotį) įvykdė mokesčio mokėtojas, todėl, net ir sutinkant su pareiškėjo teiginiu, jog metalinės pakuotės atliekos „aplinkoje nesimėto“, tai dar nereiškia, kad jos buvo nustatytu būdu perdirbtos, šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui vykdant Užduotį.

Pastaruoju aspektu ir šios Nutarties 27–29 punktuose nurodytų Sąjungos taisyklių kontekste nėra jokio pagrindo vertinimui, kad inter alia principui „teršėjas moka“ galėtų prieštarauti nurodymas prie aplinkos teršimo pakuotės atliekomis prisidėjusiems šias pakuotes į vidaus rinką išleidusiems gamintojams ir (ar) importuotojams sumokėti MAT atveju, kai tokias atliekas (jų dalį) savo lėšomis surenka (superka) ir (ar) perdirba kiti ūkio subjektai, kaip antai pareiškėjo minimos metalo supirktuvės. Antra, kaip jau minėta, Užduoties įvykdymui nėra svarbu, kieno išleistų metalinių pakuočių atliekos, vykdant šią Užduotį, buvo sutvarkytos, todėl vien abstraktūs pareiškėjo teiginiai, kad dalis jo išleistų pakuočių atliekų galėjo būti perdirbtos kitų nei UAB „Metrail“ atliekų tvarkytojų, su kuriais sutartis buvo sudariusi Organizacija, neturi įtakos sprendžiant dėl ginčo apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo.

Pastebėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pats (asmeniškai) neperdavė ginčo metalinių pakuočių atliekų tvarkytojams, o tik įpareigojo Organizaciją organizuoti šių atliekų surinkimą ir perdirbimą, todėl nėra objektyvių galimybių, pavyzdžiui, įvertinus konkrečiam atliekų tvarkytojui perduotų ir jo realiai sutvarkytų (perdirbtų) atliekų kiekių santykį, nustatyti, koks gamintojo ar importuotojo perduotų atliekų kiekis realiai buvo perdirbtas. Trečia, tai, kad, kaip teigia apeliantas, Organizacija patvirtinimus apie metalinių pakuočių perdirbimą pagal UAB „Metrail“ ir kitų šių atliekų tvarkytojų surašytus sutvarkymą įrodančius dokumentus savo klientams paskirstydavo „loterijos būdu“, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjo mokestinių prievolių.

Iš tiesų tokio pobūdžio (organizaciniai, sutarčių vykdymo) klausimai patenka į tarp Organizacijos ir jos dalyvių ir klientų susiklosčiusius privataus pobūdžio santykius, kurie nėra reguliuojami mokesčių (viešosios teisės) aktų nuostatomis. Kiek tai yra susiję su aptariama apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad Organizacija (iki sueinant mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminui) būtų pasinaikinusi kitų nei UAB „Metrail“ dokumentų pagrindu jos dalyviams ir klientams išrašytus patvirtinimus apie perdirbtą ginčo pakuočių kiekį ir šį kiekį būtų, pavyzdžiui, proporcingai perskirsčiusi.

Tuo tarpu jokie įstatymai ir juos įgyvendinantys norminiai aktai nenumatė atsakovo ar kito viešojo administravimo subjekto teisės panaikinti teisės aktų reikalavimus atitinkančius dokumentus, nurodytus MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) antrame sakinyje. Savo ruožtu, be kita ko, atsižvelgiant į šios Nutarties 40 punkte nurodytą aiškinimą, tokiuose Organizacijos kitiems mokesčio mokėtojams išrašytuose patvirtinimuose nurodytas perdirbtas ginčo pakuočių atliekų kiekis ar jo dalis negali būti pripažinta kaip perdirbta pareiškėjo aptariamos MAT įstatymo nuostatos taikymo tikslais.

Atskirai paminėtina, kad ir pats pareiškėjas, teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, be kita ko, laikėsi pozicijos, kad atsakovas nepagrįstai panaikino patvirtinimą apie 2014 m. perdirbtą metalinės pakuotės kiekį, kuris buvo išrašytas ne UAB „Metrail“, t. y. kito atliekų tvarkytojo, išduotų dokumentų pagrindu (ši skundo dalis buvo tenkinta) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 46–50 p.);

27.15. pareiga mokėti MAT tenka išskirtinai gamintojui ir importuotojui, o apmokestinimo momentas siejamas su apmokestinamosios pakuotės išleidimu į vidaus rinką, t. y. dar iki šios pakuotės tapimo atliekomis. Jokie nacionaliniai mokesčių įstatymai nenumato, kad už prievolė sumokėti MAT yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai, kaip antai Organizacija ar atliekų tvarkytojai, kurie, pirma, nedalyvauja apmokestinimo momentą nulemiančiuose santykiuose (pakuočių išleidime į vidaus rinką) ir, antra, kaip minėta, Užduotį mokesčio mokėtojo pavedimu (už mokesčių mokėtoją) vykdo sutarties pagrindu. Savo ruožtu, tarp pastarųjų subjektų ir pareiškėjo susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai bei aplinkybė, kad jie (Organizacija ar atliekų tvarkytojai) netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, negali daryti ir nedaro įtakos mokesčio mokėtojui viešosios teisės aktais nustatytai mokestinių prievolių apimčiai. Šioms, mokesčio įstatyme aiškiai nustatytoms, prievolėms jokios įtakos neturi ir kitiems atliekų tvarkymo sistemos dalyviams už galimus viešosios teisės normų pažeidimus taikomos poveikio priemonės, be kita ko, minimos apelianto akcentuojamoje Atliekų direktyvos 36 straipsnio 2 dalyje. Pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (pvz., žr. MAĮ 141 str. 1 d. 1 p. (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija). Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti nuo MAT (jo dalies) mokėjimo ir (ar) remtis tokia, kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), kai nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos. Toks nacionalinių įstatymų nuostatų aiškinimas, susijęs su gamintojų ir importuotojų atsakomybe inter alia už Užduoties neįvykdymo (mokestines) pasekmes, nėra nesuderinamas su apelianto minimomis atsakomybės už atliekų tvarkymą paskirstymą reglamentuojančiomis Atliekų direktyvos nuostatomis, įskaitant jos 15 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 55–57 p.);

27.16. nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ir vertinimui, jog mokesčių administratoriui paneigus ginčo apmokestinimo išimtį, buvo nepagrįstai pažeisti iš teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos kylantys reikalavimai: mokesčių administratorius, nustatęs, jog nėra tenkinamos objektyvios materialinės apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, ginčo mokestines prievoles pareiškėjui apskaičiavo nepažeisdamas aiškiai nacionaliniuose mokesčių įstatymuose nustatyto mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino; tai, kad kompetentingos institucijos gali patikrinti ir panaikinti minėtų organizacijų ir (ar) atliekų tvarkytojų išrašytus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą, nėra neįprasta ir netikėta, juolab tokia šių institucijų teisė (ir pareiga) buvo aiškiai ir eksplicitiškai numatyta ginčo laikotarpiu galiojusio Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359, VIII skyriuje „Dokumentų išrašymo kontrolė“ (aplinkos ministro 2013 m. spalio 16 d. įsakymo Nr. D1-760 redakcija) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 62 p.);

27.17. atliekų tvarkytojo (UAB „Metrail“) ir Organizacijos išrašytų dokumentų panaikinimas bei ginčijamo Sprendimo priėmimas nagrinėjamu atveju nėra laikytini mokesčių administratoriaus ar kito viešosios valdžios subjekto padarytos klaidos taisymas pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytos Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos prasme. Apelianto minimų viešosios valdžios institucijų galimai turėtų pozityvių pareigų aspektu, pastebėtina, jog tai, kad pareiškėjo pavedimu Užduoties neįvykdę Organizacija ir atliekų tvarkytojas (UAB „Metrail“) buvo licencijuoti ir, atitinkamai, valstybės prižiūrimi subjektai, nėra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjo mokestinių prievolių (jų apimties) – mokesčio įstatyme pareiškėjui aiškiai nustatyta pareiga mokėti MAT yra objektyvi ir nepriklauso nuo trečiųjų asmenų veiksmų ar neveikimo. Mokesčio mokėtojas (pareiškėjas), manantis, kad dėl netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę) jis patyrė žalą, gali kreiptis į administracinius teismus dėl šios žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės (Civilinio kodekso 6.271 str.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 63 p.);

27.18. apmokestinamosios pakuotės rūšys ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis tarifai pateikti MAT Įstatymo 4 priedėlyje (MAT įstatymo 6 str. 8 d.), kuriame metalinei pakuotei 2015 m. buvo nustatyta 753 Eur/t aptariamo mokesčio tarifas, indeksuojamas MAT įstatymo 6 straipsnio 9 dalyje nustatyta tvarka. Nėra ginčo, kad Sprendime apskaičiuoto ir nurodyto sumokėti MAT dydis atitinka mokesčio įstatymo nuostatas, tačiau pareiškėjas laikosi pozicijos, kad šis dydis yra neproporcingas ir, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, turi būti sumažintas (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 64–65 p.);

27.19. Sprendimu apskaičiuotas MAT nėra sankcija – už ginčo laikotarpį mokėtinas MAT buvo apskaičiuotas taikant standartinį mokesčio tarifą ir jokios mokesčio įstatyme už pažeidimus numatytos poveikio priemonės (sankcijos), kaip antai MAT apskaičiavimas padidintu tarifu (MAT 9 str. 4 d. 3 p.), nebuvo taikytos. Be to, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, jog pareiškėjui apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti MAT yra baudimas už Užduoties neįvykdymą – pagal mokesčio įstatymą pareiga mokėti MAT siejama tik su objektyvia aplinkybe, jog gamintojas ir (ar) importuotojas į rinką patiekė atitinkamą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Kaip sankcija negali būti vertinamas ir pareiškėjo teisės į MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatytą apmokestinimo išimtį (mokesčio lengvatą) paneigimas, kuris buvo nulemtas tik objektyvios aplinkybės, jog nėra tenkinamos mokesčio įstatyme nustatytos esminės šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos, bei kuris suponavo pareiškėjo apmokestinimą tik standartiniu tarifu, kurį moka mokesčio mokėtojai, nesinaudojantys aptariama išimtimi (lengvata) (šiais klausimais, be kita ko, žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. gegužes 17 d. nutarimo byloje Société Oxygène Plus prieš Prancūziją, 76959/11, 40–51 p. ir juose nurodytą šio teismo jurisprudenciją) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 66–67 p.);

27.20. ginčijamu Sprendimu pareiškėjui nebuvo apskaičiuoti ir jokie mokesčio įstatyme numatyti delspinigiai (MAT įstatymo 10 str. 4 d.) už laikotarpį iki jo priėmimo, t. y. Sprendimo pareiškėjui sukeltos pasekmės apsiribojo tik bendra pareiga sumokėti MAT už ginčo laikotarpiu į Lietuvos vidaus rinką išleistas pripildytas pakuotes. Ginčijamo Sprendimo poveikio pareiškėjui aspektu atskirai paminėtina ir tai, kad (kaip yra ir nagrinėjamu atveju) tokio mokesčių administratoriaus sprendimo apskundimas sustabdo jo (sprendimo) vykdymą, be to, nacionaliniai mokesčių įstatymai numato galimybė išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, jei a posteriori apskaičiuotų mokėtinų mokesčio sumų sumokėjimas į valstybės biudžetą nedelsiant lemtų sunkias finansines pasekmes mokesčio mokėtojui (MAT įstatymo 10 str. 4 d., MAĮ 88 str. 1 d. (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1159 redakcija)) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 68 p.);

27.21. pareiškėjas taip pat kvestionuoja ginčo laikotarpiu (2015 m.) galiojusio MAT standartinio tarifo, taikomo už aplinkos teršimą ginčo pakuotėmis, dydžio pagrįstumą, iš esmės akcentuodamas, kad jis yra „<...> keletą kartų didesnis, nei faktiniai atliekų sutvarkymo kaštai <...>“ (t. y. viršija pakuočių atliekų tvarkymo vidutinius įkainius, kuriuos taiko gamintojų ir importuotojų organizacijos) bei atkreipdamas dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo Nr. VIII-1183 4 priedėlio pakeitimo įstatymu (2018 m. gruodžio 18 d.

įstatymas Nr. XIII-1792) už metalinės pakuotės išleidimą mokėtino MAT tarifas, taikomas nuo 2019 m., yra 186 Eur/t, t. y. kelis kartus mažesnis nei 753 Eur/t tarifas, taikytas ginčo laikotarpiu (2015 m.). Šiais aspektais pirmiausia primintina, kad, kaip pažymėta Konstitucinio Teismo aktuose, mokesčiai yra įstatymu nustatyti privalomi, neatlygintiniai juridinių ir fizinių asmenų atitinkamo dydžio mokėjimai nustatytu laiku į valstybės (savivaldybės) biudžetą (be kita ko, žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 24 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai).

Valstybiniai mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai yra teisės subjektams nustatyta piniginė prievolė valstybei, pagal Konstituciją valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus gali nustatyti tik Seimas ir tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 3 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai). Svarbu pabrėžti, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos, baudos ir delspinigiai turi būti nustatomi įstatymu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimą ir jame paminėtą oficialią konstitucinė doktriną).

Primintina ir tai, kad pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti valstybės ekonominę politiką ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą (be kita ko, žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d., 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus). Mokesčiais reguliuojami valstybėje vykstantys ekonominiai, socialiniai procesai, skatinamos naudingos ūkinės pastangos, remiami ūkio plėtros prioritetai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimus).

Be to, įgyvendindamas konstitucinius įgaliojimus formuoti valstybinę politiką įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, pagal Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą, 127 straipsnio 3 dalį Seimas gali įstatymu nustatyti tokius valstybinius mokesčius (privalomus mokėjimus), kurių objekto specifika gali lemti surenkamų lėšų tikslinę paskirtį – valstybinės politikos tam tikroje gyvenimo srityje specifinių prioritetų įgyvendinimą (Konstitucinio Teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarimas) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 70–72 p.);

27.22. kaip matyti iš MAT įstatymo 1 straipsnio 2 dalies, priimdamas šį įstatymą ir, atitinkamai, nustatydamas MAT, įstatymų leidėjas, be kita ko, siekė ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti. Šiais aspektais ir kiek tai yra susiję su mokesčiu už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, pažymėtina, kad, pirma, atliekų susidarymo prevencijos tikslais MAT yra siekiama sumažinti pakuočių kiekį dar iki apmokestinimo momento, t. y. iki pripildytos pakuotės išleidimo į vidaus rinką – nėra abejonių, jog mokėtino MAT dydis, kurį tiesiogiai lemia mokesčio tarifas, daro poveikį, be kita ko, gamintojų ir (ar) importuotojų apsisprendimui dėl į vidaus rinką išleistinos pakuotės kiekio ir rūšies. Antra, vertinant MAT tarifą kartu su MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatyta apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), akivaizdu, jog šiuo mokesčių inter alia siekiama paskatinti mokesčių mokėtojus vykdyti Užduotį, t. y. skatinti susidariusių pakuočių atliekų perdirbimą. Pastaruoju aspektu pastebėtina, jog tai, kad MAT nėra siejamas (išimtinai) su apmokestinamųjų pakuočių atliekų tvarkymo sąnaudomis, patvirtina ir tai, kad mokesčio mokėtojai yra atleidžiami nuo viso MAT, jei jie įvykdo Užduotį, t. y. perdirba tik dalį šių atliekų (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 73–74 p.);

27.23. kadangi, kaip jau minėta šios Nutarties 27 punkte, aptariamas mokestis, be kita ko, yra Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje nurodyta priemonė, pastebėtina, kad, kiek tai yra susiję su joje apibrėžtais tikslais, pagal šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalį, minėtoje direktyvoje nustatomos „priemonės, skirtos svarbiausia tam, kad nebūtų gaminamos pakuočių atliekos ir būtų taikomi papildomi pagrindiniai principai – pakartotinis pakuočių naudojimas, perdirbimas ir kitos pakuočių atliekų utilizavimo formos, ir taip būtų sumažintas galutinis tokių šalintinų atliekų kiekis“.

Šiuos tikslus patvirtina Pakuočių direktyvos pirmos ir antros konstatuojamųjų dalių tekstas: nurodyta, kad šia direktyva atitinkamai siekiama, pirma, „apsaugoti aplinką“ nuo pakuočių atliekų poveikio arba jį „sumažinti ir taip užtikrinti aukštą aplinkosaugos lygį“ ir, antra, „mažinti bendrą pakuočių apimtį“. Pakuočių išleidimo į rinką ribojimo tikslai bei pakuotės atliekų pakartotinio panaudojimo ir (ar) perdirbimo prioritetai, taip pat padidinta tokių pakuočių gamintojų ir (ar) importuotojų atsakomybė už šių tikslų bei prioritetų įgyvendinimą atsispinti ir Atliekų direktyvos 4 straipsnio („Atliekų hierarchija“) 1 dalyje, 8 straipsnio („Didesnė gamintojo atsakomybė“) 1 ir 2 dalyse, 9–11 straipsniuose.

Kitaip tariant, gamintojams ir importuotojams nacionalinio mokesčio įstatymu nustatytu MAT siekiami pakuočių atliekų prevencijos ir jų (atliekų) perdirbimo tikslai, atitinka įtvirtintus minėtose direktyvose, numatančiose inter alia padidintą gamintojų ir importuotojų, t. y. MAT mokėtojų, atsakomybę už pakuočių atliekų prevenciją ir jų perdirbimą. Trečia, vadovaujantis MAT įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, mokestis už aplinkos teršimą gaminių ar pakuotės atliekomis mokamas į valstybės biudžetą ir šios lėšos naudojamos ATĮ numatytiems Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos tikslams įgyvendinti, t. y. atliekų tvarkymo finansavimo galimybėms padidinti (ATĮ 34 str. 1 d. (2011 m. gruodžio 22 d.

įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)), šiuo tikslu programos lėšomis finansuojant: (i) gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą, funkcionavimą ir vystymą, įskaitant ir investicinių projektų įgyvendinimą; (ii) visuomenės ir savivaldybių darbuotojų mokymą, švietimą ir informavimą gaminių ir pakuotės bei jų atliekų tvarkymo klausimais; (iii)) gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą, funkcionavimą ir vystymą, teikiant dotacijas savivaldybėms ir subsidijas ūkio subjektams; (iv) programos lėšų ir mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių ir pakuotės atliekomis administravimo priemones (ATĮ 34 str. 3 d. (2011 m. gruodžio 22 d.

įstatymo Nr. XI-1892 redakcija) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 75–76 p.);

27.24. šiame bei padidintos gamintojų atsakomybės, kuri apima ir finansinę atsakomybę už atliekų tvarkymą (Atliekų direktyvos 8 str. 1 d. antra pastraipa), kontekste atskirai paminėtina, kad Pakuočių ir Atliekų direktyvoms, taip pat principui „teršėjas moka“ neprieštarauja valstybės narės nustatytos priemonės, kuriomis siekiama, užtikrinti, jog pakuotes į vidaus rinką išleidę ir taip prie jų (pakuočių) atliekų susidarymo prisidėję gamintojai ir (ar) importuotojai dalyvautų darant investicijas į pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą ir vystymą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo byloje VG Čistoća, C-335/16, EU:C:2017:242, 29 p. ir jame nurodyta šio teismo jurisprudenciją), taip pat visiškai ar iš dalies finansuotų šių sistemų funkcionavimą (Atliekų direktyvos 14 str. 2 d.) bei pakuočių vartotojų ir kitų visuomenės narių švietimą (Pakuočių direktyvos 13 str. ir 15 str.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 77 p.);

27.25. š to, kas paminėta, taip pat iš ginčo laikotarpiu galiojusio Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2004 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. D1-94, nuostatų matyti, kad, skirtingai nei iš esmės vertina pareiškėjas, MAT nėra skirtas išimtinai padengti tiesiogines pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas – juo siekiama kitų, be kita ko, su aplinkos apsauga susijusių, tikslų. Todėl apelianto teiginiai dėl to, kad ginčo laikotarpiu galiojęs standartinis MAT tarifas ženkliai viršijo realius pakuočių atliekų tvarkymo kaštus nesudaro pagrindo abejoti šio mokesčio teisingumu, protingumu ir proporcingumu.

Išplėstinė teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad ginčo mokestiniam laikotarpiui taikytas standartinis MAT tarifas už į vidaus rinką išleistas metalines pakuotes būtų nesuderinamas su kokiais nors iš Konstitucijos kylančiais reikalavimais – jis nėra akivaizdžiai neteisingas, neprotingas ar neproporcingas inter alia minėtų įstatymų leidėjo siektų tikslų aspektu, jis (tarifas) nepaneigė ir nepagrįstai neapribojo jokių mokesčio mokėtojų teisių ir laisvių, kurias saugo Konstitucija. Tokiam vertinimui jokios reikšmės neturi apelianto akcentuojama aplinkybė, jog įstatymų leidėjas, veikdamas jam Konstitucijos numatytos kompetencijos ir diskrecijos ribose, sumažino už 2019 m. ir vėlesniais mokestiniais laikotarpiais į vidaus rinką išleistas metalines pakuotes mokėtino ginčo mokesčio (standartinio) tarifo dydį.

Iš tiesų įstatymų leidėjas nenumatė, kad mažesnis mokesčio tarifas taikomas retroaktyviai, t. y. ir ginčo (mokestiniams) teisiniams santykiams, o apelianto nurodomame Aiškinamajame rašte, kurį parengė projekto rengėjai (Aplinkos ministerija), aprašytos tarifo pakeitimą paskatinusios priežastys, ypač atsižvelgiant į prieš tai paminėtus MAT tikslus, neleidžia manyti, kad ginčo laikotarpiu taikytas mokesčio tarifas buvo akivaizdžiai nepagrįstas (atskirai pastebėtina, kad Aiškinamajame rašte aptariamas siūlomų pakeitimų poveikis viešiesiems finansams siejamas su numatomomis didesnėmis biudžeto pajamomis dėl „<...> neigiam[ų] „Metrail“ pasekm[ių] mokesčio mokėtojams <...>“).

Paminėtina ir tai, kad valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia prioritetų), priemonių ir metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, kad ši anksčiau suformuota ir vykdyta ekonominė politika pagrįstumo ir tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje ginamas ir saugomas vertybes (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d., 2015 m. birželio 11 d. nutarimai) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 78–79 p.);

27.26. išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių ir dėl to, kad toks mokestis, koks nagrinėjamas šioje byloje, atitinka ir iš Pakuočių direktyvos kylantį reikalavimą laikytis šios direktyvos 15 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“ – šiuo mokesčiu piniginė našta perkeliama tiems, kas pateikia pakuotes nacionalinei rinkai, ir jis taikomas tik tiek, kiek nebuvo įvykdyta Užduotis (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C‑104/17, EU:C:2018:188, 29 p.). Be to, pagal dabar šioje srityje galiojančius Sąjungos teisės aktus, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turi didelę diskreciją nustatyti tokio kaip ginčo mokestis dydį (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo byloje VG Čistoća, C-335/16, EU:C:2017:242, 30 p.); šis dydis, t. y. ginčo laikotarpiu galiojęs standartinis mokesčio už aplinkos teršimą metalinėmis pakuotėmis tarifas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra akivaizdžiai neproporcingas minėtiems MAT siekiamiems Sąjungos tikslams (šiuo klausimu, pvz., žr. Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo byloje SETAR, C-551/13, EU:C:2014:2467, 48 ir 49 p.), o pati mokesčio apskaičiavimo ir taikymo tvarka niekaip negali lemti ir nelemia, kad tam tikriems aptariamiems teršėjams (pakuotės gamintojams ir importuotojams) teks išlaidos, akivaizdžiai neproporcingos atliekų, kurias jie patys pagamino išleisdami pakuotes į vidaus rinką, kiekiui – MAT skaičiuojamas tik nuo paties mokesčio mokėtojo į vidaus rinką išleistos apmokestinamosios pakuotės svorio (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 80 p.);

27.27. nesant atitinkamų nuostatų mokesčių įstatymuose, MAT dydis ir pareiškėjo mokestinių prievolių apimtis nėra ir negali būti valstybės biudžeto sąskaita mažinami sąnaudomis, kurias mokesčio mokėtojas patyrė siekdamas įvykdyti Užduotį. Kadangi, kaip dar 1997 m. liepos 10 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, dėl mokesčių nesitariama, klausimas dėl pareiškėjo Organizacijai pagal sutartį sumokėtų sumų galėtų būti reikšmingas, pavyzdžiui, bylose dėl šios Organizacijos sutartinės arba, kaip jau minėta, valstybės deliktinės atsakomybės, bet ne nagrinėjant šioje byloje kilusį mokestinį ginčą. Iš tiesų sutarties šalis turi teisę reikalauti inter alia grąžinti už nesuteiktas ar netinkamai suteiktas paslaugas sumokėtas sumas (jų dalį) iš įsipareigojimų neįvykdžiusios (netinkamai juos vykdžiusios) kitos sutarties šalies, o aplinkybė, jog jam galimai nepavyks ar nepavyko šių sumų išsireikalauti iš kontrahento, nedaro ir, nesant atitinkamų įstatymų nuostatų, negali daryti įtakos jo mokestinių prievolių apimčiai. Be to, atsižvelgiant į aptartus MAT tikslus bei tai, kas nurodyta šios Nutarties 28 ir 61 punktuose, nėra jokio pagrindo manyti, kad toks nacionalinių nuostatų taikymas ginčo atveju būtų nesuderinamas su Sąjungos taisyklėmis, be kita ko, įtvirtintomis Pakuočių ar Atliekų direktyvose (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 81 p.).

28. Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nesivadovauti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. sprendime pateiktu ginčui spręsti taikytino teisinio reguliavimo aiškinimu, kuriuo pasisakoma iš esmės visais apeliaciniame skunde nurodomais argumentais, ir / ar daryti kitokias išvadas dėl įrodymų viseto, kuris reikšmingais aspektais šiose bylose yra iš esmės identiškas, vertinimo ir nustatytų aplinkybių, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs reikšmingas faktines aplinkybes bei iš esmės tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisiniams santykiams aktualias teisės aktų nuostatas, priėmė sprendimą, kurio naikinti ar keisti pareiškėjo apeliacinį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

29. Taip pat pažymėtina, kad kita dalis pareiškėjo apeliaciniame skunde argumentų, iš jų, pavyzdžiui, - kad Sprendimas neatitinka esminio mokesčių administravime taikomo turinio viršenybės prieš formą principo, niekuo nepagrįsti, arba, atsižvelgiant į aptartas taikytino teisinio reguliavimo nuostatas, nėra reikšmingi.

30. Netenkinus apeliacinio skundo, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Minordija“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan