2025-01-15 Nr. AB-753-3-61-3-02834-2024-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1227-556/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02834-2024-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. I. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „International personnel solution“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas F. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 24S128517 (toliau – ir Sprendimas). Taip pat pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, netinkamai įvertino ir ištyrė bylos aplinkybes. Pareiškėjo teigimu, nebuvo atsižvelgta į tai, nuo kada pareiškėjas atvyko į Lietuvą ir pradėjo dirbti, gaudamas darbo užmokestį. Pareiškėjas pažymėjo, kad į Lietuvą dėl šeimyninių aplinkybių atvyko tik 2024 m. vasario 21 d., o realiai pradėjo dirbti šio mėnesio pabaigoje, todėl darbo užmokestis atsakovo nurodytu laikotarpiu nebuvo gaunamas. Pareiškėjas akcentavo, kad jis į Lietuvą atvyko vėliau nei planuota, tačiau pradėjo dirbti kaip specialistas ir buvo itin reikalingas įmonei, kuri tinkamai atlieka savo pareigas, mokėdama darbo užmokestį ir su tuo susijusius mokesčius. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad atsakovas nepaaiškino, kokie konkretūs jo pateikti duomenys buvo pripažinti neatitinkančiais tikrovės, todėl priimtas Sprendimas yra negaliojantis. Pareiškėjas tvirtino, kad jei atsakovas būtų tinkamai įvertinęs faktinę situaciją, įskaitant jo atvykimo į Lietuvą datą, nebūtų kilusi situacija, kai reikia naikinti išduotą dokumentą ir vėliau šį sprendimą skųsti. Pareiškėjo nuomone, Sprendimas yra nepagrįstas, kadangi nebuvo nurodyti konkretūs pateikti netikslūs duomenys.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Migracijos departamentas nurodė, jog skundo teiginiai deklaratyvūs ir nesudaro pagrindo naikinti Sprendimą. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas darbo tikslu pagal darbdavio pateiktą tarpininkavimo raštą. Pareiškėjas prašyme dėl leidimo gyventi nurodė, kad jo pragyvenimo šaltinis bus darbo užmokestis. Tačiau, nustačius faktines aplinkybes, atsirado imperatyvus pagrindas panaikinti leidimą gyventi. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde akcentuojama atvykimo į Lietuvą data – 2024 m. vasario 21 d. – nepaneigė Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi įmonės tarpininkavimo rašte nurodyta, jog pareiškėjo įdarbinimas turėjo prasidėti 2023 m. lapkričio 14 d. , o leidimas gyventi buvo atsiimtas 2023 m. gruodžio 4 d. Atsakovo teigimu, tai, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvą tik 2024 m. vasario 21 d. rodė, jog darbas ir gyvenimas Lietuvoje nebuvo pagrindinis pareiškėjo tikslas, o prašyme dėl leidimo gyventi buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys. Atsakovo nuomone, Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas objektyviais duomenimis bei Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „International personnel solution“ (toliau – ir Bendrovė) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį tenkinti.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog pareiškėjas į Lietuvą atvyko tik 2024 m. vasario pabaigoje ir Bendrovė iki to laiko jo neįdarbino, kadangi dėl šeimyninių priežasčių pareiškėjas nebuvo atvykęs į Lietuvą. Bendrovė teigė, jog pareiškėjas pradėjo dirbti tik nuo kovo mėn., ilgą laiką užtruko su adaptacija, tačiau vėliau tapo vienas geriausių Bendrovės darbuotojų, kuris puikiai atlieka jam pavestas darbo užduotis, taip pat gauna reguliariai vis didėjantį darbo užmokestį, yra skatinamas dirbti premijomis ir priedais prie darbo užmokesčio. Šiuo metu pareiškėjas gauna didesnį darbo užmokestį nei buvo nurodyta tarpininkavimo rašte ir todėl atsakovo teiginiai, kad pareiškėjas neturi lėšų pragyvenimui arba, kad pateikė tikrovę neatitinkančius duomenis yra neteisingi. Bendrovė pažymėjo, kad atsakovas niekada nesikreipė į darbdavį, jog pateiktų paaiškinimus dėl pareiškėjui mokamo darbo užmokesčio, tačiau buvo akivaizdu, kad tai padarius darbdavys pateiktų išsamius paaiškinimus tiek dėl pareiškėjo darbo laiko pradžios, tiek ir dėl gaunamo darbo užmokesčio.

II. 7. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjo F. I. skundą kaip nepagrįstą. Taip pat teismas netenkino pareiškėjo bei trečiojo suinteresuoto asmens prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

8. Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:

8.1. Pareiškėjas 2023 m. spalio 4 d. pateikė prašymą Nr. 2309-LLG-5803 išduoti leidimą laikinai gyventi darbo UAB „International personnel solution“ pagrindu. Šiuo pagrindu, Migracijos departamentas 2023 m. spalio 24 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760303553, galiojantį iki 2025 m. spalio 30 d. Pareiškėjui minėtas leidimas buvo įteiktas 2023 m. gruodžio 4 d. per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją Uzbekistane.

8.2. Patikrinęs duomenis apie asmenį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2023 m. gruodžio 11 d. Tačiau per visą darbo laikotarpį jam nei karto nebuvo išmokėtas prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis – 1 200 Eur. Be to, Migracijos departamentas nustatė, kad 2024 m. kovo ir balandžio mėnesiais (iš viso 2 mėnesius) pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga (atitinkamai 600 Eur ir 857,14 Eur). Tuo tarpu nuo 2023 m. gruodžio iki 2024 m. vasario (3 mėnesius iš eilės) pareiškėjui darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas.

8.3. Atsižvelgiant į tai, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog asmuo neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento konstatuota, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Dėl šios priežasties 2024 m. gegužės 23 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 24S128517 panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

8.4. Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.

9. Teismas apžvelgęs Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas, ĮUTP) 3 straipsnio 3 dalies, 35 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 50 straipsnio, 62 straipsnio 4 dalies nuostatas, bei Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau – ir Aprašas) 130 punktą, sprendė, kad teisės aktų visuma, leido konstatuoti, jog Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo ir panaikinimo, t. y. Migracijos departamentas Sprendimą priėmė jam įstatymu suteiktos diskrecijos ribose. Teismas atkreipė dėmesį, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatyme numatytų reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies pagrindais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023).

10. Teismo vertinimu, bylos duomenys neabejotinai patvirtino, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas darbo Bendrovėje pagrindu. Nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjo atžvilgiu egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktuose įtvirtinti atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagrindai, pagal kuriuos išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės; jei užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

11. Teismo vertinimu, tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėjas buvo įdarbintas Bendrovėje ir jam nei karto nebuvo išmokėtas prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis – 1 200 Eur. Likusiu laikotarpiu, pareiškėjui buvo mokamas ženkliai mažesnis darbo užmokestis arba apskritai nebuvo mokamas tiek prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tiek tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis atlyginimas. Šias faktines aplinkybes patvirtino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateikti duomenys. Be to, teismas nustatė, kad visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo momento, pareiškėjui buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga (pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimą Nr. 1014 – 840 Eur; pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. nutarimą Nr. 516 – 924 Eur).

12. Teismo vertinimu, iš įvardintų duomenų akivaizdu, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas darbo užmokesčio ir jokių kitų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, negavo. Vis dėlto, pareiškėjas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis, tačiau teismas šiuos pareiškėjo argumentus dėl turimų asmeninių lėšų pragyvenimui vertino kaip siekį sau palankaus sprendimo, kadangi užsienietis, teikdamas prašymą Migracijos departamentui, privalo nurodyti teisingą informaciją ir atitikti kitus keliamus reikalavimus teisėtam gyvenimui Lietuvos Respublikoje tiek prašymo pateikimo metu, tiek visą teisėto pagrindo (leidimo) galiojimo laikotarpį, o pasikeitus leidimo išdavimo metu egzistavusioms aplinkybėms – privalo informuoti migracijos priežiūrą vykdančią instituciją.

13. Atsižvelgęs į tyrimo metu nustatytas ir bylos nagrinėjimo metu nepaneigtas faktines aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas aktualiu laikotarpiu neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p.). Taip pat pareiškėjui aktualiu laikotarpiu nebuvo mokamas įstatyme nustatyto dydžio darbo užmokestis (mažiausiai 1 MMA), kaip tai įsipareigojo daryti pareiškėją įdarbinusi įmonė bei numatyta teisės aktų nuostatomis, todėl pagrįstai nuspręsta, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.).

14. Pareiškėjas ginčijo Sprendimo neteisėtumą teigdamas, kad į Lietuvą dėl šeimyninių aplinkybių jis atvyko tik 2024 m. vasario 21 d., o realiai pradėjo dirbti to paties mėnesio pabaigoje, todėl darbo užmokestis atsakovo nurodytu laikotarpiu nebuvo gaunamas. Teismas sutiko su atsakovo atsiliepimo argumentu, jog ši aplinkybė nepaneigia Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, o priešingai – dar labiau patvirtina Sprendimo išvadas. Nagrinėjamu atveju, Bendrovės tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad numatoma pareiškėjo įdarbinimo data yra 2023 m. lapkričio 14 d., o leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjas atsiėmė dar 2023 m. gruodžio 4 d. per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją Uzbekistane.

Nepaisant to, pareiškėjas atvyko į Lietuvą tik 2024 m. vasario 21 d, o šis reikšmingas atotrūkis tarp dokumentuose nurodytų datų ir faktinio atvykimo laiko leido teismui daryti pagrįstą išvadą, kad darbas ir gyvenimas Lietuvoje nebuvo pagrindinis pareiškėjo tikslas. Pareiškėjas, akcentuodamas atvykimo į Lietuvą datą kaip esminę aplinkybę, galimai siekė tik pateisinti savo paties nesugebėjimą vykdyti prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodytų sąlygų ir sukurti sau palankias sąlygas Sprendimo kontekste. Tačiau pareiškėjo nurodoma data – 2024 m. vasario 21 d.

– neatitiko nei jo paties įsipareigojimų, nei darbdavio planuotų įdarbinimo aplinkybių. Teismas pažymėjo, kad atvykęs beveik tris mėnesius po leidimo atsiėmimo, pareiškėjas faktiškai neatitiko darbo tikslais suteikto leidimo gyventi sąlygų, kadangi nevykdė veiklos, kuri turėjo būti jo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Pareiškėjas, nurodęs atvykimo į Lietuvą datą, akivaizdžiai siekė pateikti formalų paaiškinimą, kuris leistų išvengti atsakomybės už neatitikimus tarp jo įsipareigojimų ir faktinės situacijos. Toks argumentas, teismo vertinimu, nukreipė dėmesį nuo esminės aplinkybės, jog leidimas laikinai gyventi buvo išduotas remiantis tikrovės neatitinkančiais duomenimis.

Todėl akivaizdu, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o pareiškėjo teiginiai neatitinkantys tikrovės. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjui išduotas leidimas gyventi, kurį Migracijos departamentas vėliau panaikino, buvo suteiktas remiantis jo ketinimu dirbti ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, būnant Bendrovės darbuotoju. Kadangi pareiškėjas negavo įstatymu nustatyto minimalaus darbo užmokesčio (bent vienos minimalios mėnesinės algos dydžio), išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo remiantis jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.

Teismas sprendė, kad pareiškėjui turėjo būti žinomi įstatyme numatyti leidimo panaikinimo pagrindai, tarp jų – reikalavimai darbo užmokesčiui. Atsižvelgiant į tai, pasikeitus pareiškėjo finansinėms ir teisinėms aplinkybėms bei supratus, kad jam mokamas mažesnis atlyginimas nei numatytas sutartyje, pareiškėjas galėjo ir turėjo pareigą kreiptis į Migracijos departamentą, pranešdamas apie pasikeitusią situaciją, siekdamas ateityje išvengti galimų neigiamų pasekmių. Teismas pažymėjo, kad pagrindinė pareiškėjo buvimo Lietuvoje teisėta priežastis buvo leidimas laikinai gyventi, išduotas darbo Bendrovėje pagrindu, dėl šios priežasties atsakomybė už pagrindo teisėtumą tenka ne darbdaviui, o pačiam leidimo turėtojui.

Teismas pažymėjo ir tai, jog pareiškėjas, žinodamas apie jam mokamą mažesnį darbo užmokestį nei buvo sutarta, šios situacijos iki Migracijos departamento patikrinimo nesprendė, taip prisiimdamas atsakomybę už galimas pasekmes. Dėl šios priežasties pareiškėjo pateikti argumentai dėl sprendimo neteisėtumo teismo vertinti tik kaip gynybinė pozicija.

15. Teismas sutiko, kad asmeniui (užsieniečiui), kuris Lietuvos Respublikoje gyvena laikino leidimo gyventi pagrindu, gali kilti neaiškumų dėl teisinio reguliavimo ir (ar) kalbos nežinojimo, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad bandė ir (ar) kreipėsi į Migracijos departamentą.

16. Pasisakydamas dėl pareiškėjo šeiminių, ekonominių ar socialinių ryšių, teismas nustatė, jog pareiškėjui anksčiau nebuvo išduota nei nacionalinė viza, nei leidimas laikinai gyventi, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, nuo 2023 m. gruodžio 11 d. jis įdarbintas Bendrovėje. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas turėtų asmeninių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Teismo turimi duomenys rodė, kad pareiškėją su Lietuvą sieja tik išskirtinai trumpalaikiai darbo ekonominiai santykiai, be to, pareiškėjas nenurodė, kad dėl gyvenimo kilmės šalyje jam kiltų grėsmė ar pavojus, dėl kurių jis negalėtų ten grįžti ar gyventi. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjo situacija neleido teigti, kad jam susiformavęs teisėtas lūkestis nuolatiniam gyvenimui Lietuvoje.

17. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis, taip pat teisės aktų normomis, be to, Sprendime pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Teismas taip pat pažymėjo, kad Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

18. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies bei Aprašo 130 punkto nuostatas ir priėmė teisėtą Sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, darė išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi Įstatymu bei Aprašu nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. Sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams. Sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas pažymėjo ir tai, jog Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.

19. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2024 m. gegužės 23 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760303553, galiojusį iki 2025 m. spalio 30 d., todėl Sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

20. Teismas įvertino, kad nagrinėjamu atveju, sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl tiek jis, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Dėl šios priežasties pareikšti prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo teismo atmesti.

III. 21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės panaikinant Migracijos departamento Sprendimą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti pirmosios ir apeliacinėje instancijos teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėjas grindžia apeliacinį skundą šiais argumentais:

22.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas netinkamas, jame imituojant įrodymų tyrimą iš esmės perrašyta Migracijos departamento pozicija nurodant, kad teismas su tokia pozicija sutinka. Toks teismo sprendimas sąlygojo pareiškėjo pažeistas teises į tinkamą ir teisingą teismą su išsamiu aplinkybių vertinimu ir tikrosios tiesos atskleidimą, tokiu būdu užtikrinant teisingą teismą ir administracinio vieneto (atsakovo) sprendimo pagrįstumą. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas išimtinai yra grindžiamas atsakovo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas tinkamai neįvertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų paaiškinimų, netyrė jo nurodytų aplinkybių pagal byloje turimus įrodymus, iš esmės teismas sprendime tik pakartojo atsakovo neva tai teisingai nustatytas faktines aplinkybes bei motyvus išdėstytus Sprendime, kuriuo buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, ir atsakovo atsiliepime į skundą. Teismas lakoniškai nurodė, kad pareiškėjo įvardytos aplinkybės vertintinos kaip gynybinė pozicija.

22.2. Pareiškėjas į Lietuvą dėl susiklosčiusių šeimyninių aplinkybių atvyko tik 2024 m. vasario 21 d., realiai pradėjo dirbti tik 2024 m. vasario pabaigoje, todėl ir nebuvo gaunamas darbo užmokestis atsakovo nurodytu laikotarpiu. Pareiškėjas atvyko į Lietuvą vėliau nei planuota ir pradėjo dirbti kaip specialistas. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertindamas šias aplinkybės nurodė, kad tai tik patvirtina jog pareiškėjas teikdamas informaciją tarpininkavimo rašte nurodė ją klaidingai ir tokiu atveju jam turi būti naikinamas išduotas leidimas laikinai gyventi. Nesutiktina su šiais argumentais, kadangi jie yra neteisingi, pažeidžiantis proporcingumo principą, o be to pareiškėjo pagrįsti objektyviomis susiklosčiusiomis aplinkybėmis ir pateiktais neginčijamais įrodymais. Iš pateiktų dokumentų, t. y. suinteresuoto asmens į bylą teiktų rašytinių įrodymų pažymos apie priskaičiuotą darbo užmokestį, matyti, kad pareiškėjas gavo darbo užmokestį nuo kovo mėnesio ir bendras vidurkis gaunamo darbo užmokesčio yra 1 044,57 Eur, o tai ne tik kad viršija minimalią mėnesinę algą Lietuvoje (924 Eur), bet taip pat yra tik nežymiai mažiau nei buvo nurodyta tarpininkavimo rašte. Taip pat svarbu buvo atsižvelgti į tai, kad darbuotojas turėjo adaptuotis prie naujos gyvenamosios vietos, skirtingos kultūros, naujo darbo. Vertinant gaunamą darbo užmokestį matyti, kad vyravo tendencija kylančio darbo užmokesčio ir prieš atsakovui naikinant išduotą leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas gaudavo net didesnį nei tarpininkavimo rašte nurodytą darbo užmokestį, tačiau nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė ir priėmė nepagrįstą, neproporcingą sprendimą, taip sukeldamas didžiulius nepatogumus pačiam pareiškėjui, kuris jau adaptavosi Lietuvoje, o taip pat ir darbdaviui, kuris surado tinkamą specialistą, jį apmokė ir suteikė jam darbo vietą. Atsakovo Sprendimas, kai nebuvo išmokėtas nežymiai tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, tačiau bendras vidurkis viršijo gaunamą minimalią mėnesinę algą, tik padidina problemas dėl neproporcingų sprendimų.

22.3. Atsakovo Sprendimas priimtas ignoruojant, nebendraujant ir nebendradarbiaujant. Atsakovo veiksmai vertintini kaip neatitinkantys gero administravimo, objektyvumo, protingumo ir kitų principų, teisės aktų reikalavimų, rodantys politinio neutralumo stoką.

22.4. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo pareiškėjo paaiškinimais, atliko tik išskirtinai atsakovo pateiktos pozicijos vertinimą, ir nesistengė įvertinti tikrosios padėties, t. y. neatsižvelgė į pareiškėjo atvykimo į Lietuvą datą, bei darbo pradžią, kas buvo pagrįsta rašytiniais įrodymais pateiktais teisme tiek paties pareiškėjo, tiek suinteresuoto asmens. Taigi, nagrinėjamu atveju teismas vadovavosi išimtinai tik atsakovo teiktais paaiškinimais, nemotyvuotai atmesdamas ar net netirdamas pareiškėjo teikiamų paaiškinimų ir jų nevertindamas.

23. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

24. Atsakovas atsiliepime nurodo:

24.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia tik savo asmeninį vertinimą ir interpretaciją dėl Sprendime bei pirmosios instancijos teismo skundžiame sprendime vartotinų žodžių ir sakinių, tačiau nepateikia šias išvadas paneigiančių įrodymų. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai yra nurodyta, kad tarpininkavimo rašte teigiama, jog pareiškėjui bus mokamas 1 200 Eur atlyginimas, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjui nei karto nebuvo išmokėtas sulygtas darbo užmokestis, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas negauna reguliarių pragyvenimo lėšų. Pareiškėjas žinodamas, kad negauna sulygto atlyginimo tarpininkavimo rašte ir darbo sutartyje, į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo gyventi nesikreipė.

24.2. Panašaus pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs aiškią teismų praktiką, kad užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio). Pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų paneigti Migracijos departamento Sprendime padarytas išvadas, o tik pateikė savo asmeninį vertinimą dėl bylos nagrinėjimo, tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti Sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 24S128517, kuriuo panaikintas leidimas pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Atsakovas ginčijamą Sprendimą priėmė dėl to, kad duomenys, kuriuos asmuo (užsienietis) pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, taip pat tuo pagrindu, jog asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 (išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė) bei 5 (išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje) punktais.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2018 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

28. Pareiškėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės kitaip vertina bylos duomenis, pateikia savo nuomonę dėl jų vertinimo, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, jog atsakovo Sprendimas dėl pareiškėjui išduoto leidimo panaikinimo yra teisėtas ir pagrįstas.

29. Sprendžiant dėl reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, aktualu pažymėti tai, jog pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 minimalus mėnesinis atlyginimas (2023 m. – 840 Eur; 2024 m. – 924 Eur).

30. Pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė su užsieniečio darbo užmokesčiu susijusiais aplinkybes (žr. nutarties 11–12 p.). Valstybinio socialinio draudimo fondo pažyma (patikrinimo laikas 2024 m. gegužės 21 d.) patvirtina, kad užsienietis laikotarpiu nuo 2024. vasario 1 d. iki 2024 m. vasario 29 d. negavo jokių išmokų, 2024 m. kovo mėnesį jam išmokėta 600 Eur, už 2024 m. balandžio mėnesį išmoka siekė 857,14 Eur. Taigi Sprendimo priėmimo dienai pareiškėjas neturėjo pakankamai pragyvenimo lėšų buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje metu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str.).

31. Šiuo atveju atsakovui nustačius, kad iki Sprendimo priėmimo pareiškėjui nebuvo mokamas nurodytas darbo užmokestis, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir spręsti, jog Sprendimu buvo nepagrįstai ir neteisėtai pripažinta tai, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

32. Asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes Sprendimas buvo priimtas nustačius imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Kartu pažymėtina tai, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024).

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo panašiose bylose nėra vienoda. Vienais atvejais laikomasi pozicijos, kad panašiomis aplinkybėmis, kaip ir šioje byloje, leidimas remiantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu panaikintas nepagrįstai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023; 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024; 2024 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2387-968/2024). Kitais atvejais pripažįstama, kad iš įstatymo kylančių prievolių vykdymo pažeidimas, kaip šiuo atveju – nemokamas ne mažesnis nei prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesio darbo užmokestis, yra pagrindas konstatuoti, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės, todėl taikytinas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas leidimo panaikinimo pagrindas.

34. Paskutinėse Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, ką tik paminėtu teisiniu aspektu, yra dėstoma: „Įvertinusi reikšmingų teisinių faktų visumą, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, sudarančias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vadovaudamasis ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu. Tačiau atsakovas padarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidą, nurodydamas ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Vietoje ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ginčijamame Sprendime atsakovas privalėjo nurodyti ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą ir taikyti jame įtvirtintą teisinį reguliavimą. Todėl teisėjų kolegija pakeičia ginčijamame Sprendime nurodytą leidimo pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo teisinį pagrindą iš ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą“.

35. Šią bylą tikrinanti teisėjų kolegija nemato pagrindo kitokiai išvadai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d.; Teismų įstatymo 33 str.), todėl Sprendime nurodytas leidimo pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo teisinis pagrindas iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto keistinas į Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinė byloje Nr. eA-2417-415/2024). Atskiram įrodinėjimui teisinio poreikio nekyla, kadangi tas pats faktinis pagrindas suponavo teisinį kvalifikavimą tiek pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą, tiek pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.

36. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta, pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės palieka nepakeistą ir pakeičia Sprendime nurodytą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindą iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą (užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu).

37. Atmetus pareiškėjo (apelianto) apeliacinį skundą, jam nepriteistinos bylinėjimosi išlaidos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo F. I. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius