2015-12-09 Nr. AB-24088-3-61-3-01997-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-141-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01997-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 80.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1803-502/2015 pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Š. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. (5.34)3B-4002 „Dėl pateikto prašymo“ ir Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2013 m. rugsėjo 19 d. įsakymą Nr. 1P-1263 „Dėl atsisakymo skirti pareigūno valstybinę pensiją už tarnybą“, ir įpareigoti Muitinės departamentą įskaityti pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. kovo 13 d. į pareigūno tarnybos stažą ir skirti valstybinę pensiją.

Paaiškino, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 4 d. nutartimi jam buvo paskirta procesinė prievartos priemonė – nušalinimas nuo Kauno teritorinės muitinės inspektoriaus pareigų, kuri tolesniais teismų sprendimais buvo pratęsta per visą baudžiamąjį procesą iki Kauno apygardos teismas 2013 m. kovo 13 d. priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo, be kita ko, nuspręsta A. Š. laikiną nušalinimą nuo Kauno teritorinės muitinės inspektoriaus pareigų panaikinti. Kauno apygardos teismui 2013 m. kovo 13 d. priėmus išteisinamąjį nuosprendį, pareiškėjas 2013 m. kovo 25 d. kreipėsi į Muitinės departamentą, prašydamas išmokėti jam atlyginimą už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį bei šį laikotarpį įskaityti į tarnybos stažą. Muitinės departamentas 2013 m. balandžio 2 d. sprendime Nr. (5.34)3B-4002 nurodė, kad pareiškėjas dėl darbo užmokesčio priteisimo ir tarnybos stažo už nušalinimo laikotarpį įskaitymo gali kreiptis į teismą. Muitinės departamentas 2013 m. rugsėjo 3 d. gavo pareiškėjo prašymą ir dokumentus pareigūnų ir karių valstybinei pensijai, tačiau direktoriaus 2013 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 1P-1263 pareigūno pensijos už tarnybą neskyrė, nurodydamas, kad atleidimo iš tarnybos metu pareiškėjas neatitiko Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos būtinosios sąlygos atleidimo iš tarnybos dieną turėti 20 metų tarnybos stažą muitinės sistemoje. Pagal tarnybos laiko lapo duomenis pareiškėjo tarnybos stažas yra 18 metų 2 mėnesiai ir 16 dienų. Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2013 m. rugsėjo 19 d. įsakymas Nr. 1P-1263 yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi 2013 m. rugpjūčio 3 d. pareiškėjo darbo stažas muitinės sistemoje, įskaitant neteisėto nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. kovo 13 d., buvo daugiau nei 20 metų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 6 d. sprendimu (I t., b. l. 189–194) pareiškėjo A. Š. skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog laikinas nušalinimas nuo Kauno teritorinės muitinės inspektoriaus pareigų pareiškėjui taikytas teismo nutartimis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 157 straipsnio nuostatomis. Ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. kovo 13 d., muitinės pareigūnų nušalinimo nuo pareigų teisiniai santykiai buvo sureguliuoti tuo metu galiojusios redakcijos Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto, patvirtinto 2000 m. spalio 10 d.

Lietuvos Respublikos Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto patvirtinimo ir įgyvendinimo įstatymu Nr. VIII-1986 (toliau – ir Muitinės statutas) 40, 41, 43 straipsniuose (2003 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. IX-1635 redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 20 d.), kuriuose buvo sureguliuoti muitinės pareigūnų nušalinimo santykiai atliekant tarnybinį patikrinimą. Šiame kontekste paminėta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A19-64/2009 (Administracinių teismų praktika Nr. 17, p. 275–289) yra suformulavęs tarnybos santykių, reguliuojančių teisės normų taikymą, kai vidaus tarnybos pareigūnas nušalinamas nuo pareigų teismo sprendimu pritaikius procesinę prievartos priemonę.

Šioje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 ir 6 dalys (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) yra taikomos tik tuo atveju, kai pareigūnas nuo pareigų nušalinamas atliekant tarnybinį patikrinimą, t. y. Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 2 dalies pagrindu, esant į pareigas pareigūną priėmusio (ar jo įgalioto) asmens įsakymui ir jo iniciatyvai. Jei vidaus reikalų sistemos pareigūnas nušalinamas nuo pareigų <...> teismo sprendimu pritaikyti procesinę prievartos priemonę – nušalinimą nuo pareigų, ginčui dėl negauto darbo užmokesčio, <...> tarnybos stažo išspręsti taikomos ne minėtos Vidaus tarnybos statuto, bet Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 5 dalies ir (ar) atitinkamai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) bei Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo nuostatos.

Šis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas mutatis mutandis taikytinas ir aiškinant Muitinės statuto 40, 41, 43 straipsniuose (iki 2013 m. liepos 20 d. galiojusi redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą. Pagal Civilinio kodekso 6.272 straipsnį, žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Žalos, padarytos neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimą reglamentuoja ir specialus įstatymas – Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymas.

Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, asmeniui, kuriam žala atsirado dėl neteisėto procesinių prievartos priemonių pritaikymo, atlyginama reali turtinė žala, inter alia, negautos pajamos (negautas darbo užmokestis ar kitos darbinės pajamos atskaičius mokesčius ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokas; pašalpos; pensijos), kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamoje byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad laikinas nušalinimas nuo Kauno teritorinės muitinės inspektoriaus pareigų pareiškėjui taikytas teismo nutartimis vadovaujantis BPK 157 straipsnio nuostatomis, kad Kauno apygardos teismas 2013 m. kovo 13 d.

įsiteisėjusiu nuosprendžiu šį laikiną nušalinimą nuo pareigų panaikino. Taip pat byloje nėra ginčo dėl to, kad laikino nušalinimo nuo pareigų (nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. kovo 13 d.) laikotarpio neįskaičius į stažą pareigūno valstybinei pensijai gauti, pareiškėjas atleidimo iš tarnybos metu neatitiko Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos būtinosios sąlygos.

Įvertinęs paminėtas faktines bylos aplinkybes cituotų teisės normų ir administracinių teismų praktikos kontekste, teismas padarė išvadas, kad: 1) Muitinės departamentas 2013 m. balandžio 2 d. rašte Nr. (5.34)3B-4002 pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nuo pareigų buvo nušalintas ne darbdavio iniciatyva, o institucijų, pagal įstatymus turinčių teisę nušalinti pareigūnus, reikalavimu, dėl darbo užmokesčio priteisimo ir tarnybos stažo įskaitymo pareiškėjas gali kreiptis į teismą pagal Civilinio kodekso bei Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo bei atstovavimo valstybei įstatymo nuostatas; 2) Muitinės departamento generalinis direktorius, nesant teismo sprendimui dėl to, ar A. Š. nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. kovo 13 d. nušalinus nuo pareigų ir šio laikotarpio neįskaičius į pareigūno tarnybos stažą pareigūno pensijai skirti, pareiškėjui buvo padaryta žala pagal Civilinio kodekso bei Žalos, atsiradusios dėl institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo bei atstovavimo valstybei įstatymo nuostatas, neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjo nušalinimo iš pareigų laikotarpį įskaityti į tarnybos stažą. Todėl Muitinės departamento generalinis direktorius 2013 m. rugsėjo 19 d. įsakyme Nr. 1P-1263 teisėtai ir pagrįstai pripažino, jog atleidimo iš tarnybos metu pareiškėjas neatitiko Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto reikalavimo atleidimo iš tarnybos dieną turėti 20 metų tarnybos stažo muitinės sistemoje tam tikrose įstatymo nustatytose pareigose.

Pareiškėjas A. Š. padavė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1-8), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartimi (II t., b. l. 35-40) pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą tenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimą (įžanginėje dalyje per klaidą nurodyta priėmimo data – 2014 m. sausio 6 d.) pakeitė. Panaikino Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2013 m. rugsėjo 19 d. įsakymą Nr. 1P-1263 „Dėl atsisakymo skirti pareigūno valstybinę pensiją už tarnybą“ ir įpareigojo Muitinės departamentą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš naujo išnagrinėti 2013 m. rugsėjo 3 d. gautą A. Š. prašymą, į pareigūnų ir karių tarnybos laiką pensijai skirti įskaitant laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. kovo 13 d. Įpareigojo Muitinės departamentą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš esmės išnagrinėti A. Š. prašymą dėl tarnybos stažo apskaičiavimo.

Vertinta, jog nagrinėjamoje byloje susiklostė dvejopo pobūdžio teisiniai santykiai. Pirmieji, kilę iš statutinės valstybės institucijos pareigūno statuso, t. y. tarnybos stažo skaičiavimo, o antrieji – iš pensinio aprūpinimo srities, t. y. pareiškėjo teisės gauti valstybinę pensiją už atliktą tarnybą.

Nustatyta, kad skundžiamu 2013 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 1P-1263 Muitinės departamento generalinis direktorius atsisakė skirti A. Š. pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nes atleidimo iš tarnybos metu jis neatitiko Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos sąlygos būti ištarnavusiam muitinės sistemoje 20 ir daugiau metų. Tokią išvadą atsakovas padarė atsižvelgdamas į 2013 m. rugsėjo 3 d. pareigūno tarnybos laiko (darbo stažo) lapo Nr. 7B-1869 informaciją apie šiuos A. Š. tarnybos laikotarpius: 1993 m. vasario 1 d. – 1993 m. birželio 20 d., 1993 m. birželio 21 d. – 1994 m. gruodžio 31 d., 1995 m. sausio 1 d. – 1996 m. birželio 30 d., 1996 m. liepos 1 d. – 2002 m. birželio 30 d., 2002 m. liepos 1 d. – 2004 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 10 d. – 2009 m. vasario 28 d., 2009 m. kovo 1 d. – 2011 m. gegužės 3 d., 2013 m. kovo 14 d. – 2013 m. rugpjūčio 3 d., t. y. iš viso 18 metų 2 mėnesiai ir 16 dienų. Taigi, kaip matyti iš pateiktų faktinių duomenų ir administracinės bylos šalių paaiškinimų, į pareigūnų ir karių tarnybos laiką pensijai skirti konkrečiu atveju nebuvo įtrauktas pareiškėjo laikino nušalinimo nuo pareigų laikotarpis nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. kovo 13 d.

Pažymėta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas itin panašias situacijas, yra išaiškinęs, jog Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnyje nurodytieji laikotarpiai, kurie įskaitomi į tarnybos laiką pensijai skirti, nesutampa su Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalyje nurodytais laikotarpiais, įskaitomais į vidaus tarnybos stažą. Vidaus tarnybos stažas nesietinas su tarnybos laiku pensijai gauti. Todėl jų dydžiai dėl skirtingo skaičiavimo gali skirtis (išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-984/2008). Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatų turinys, lingvistinis, sisteminis, loginis jų aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme numatytas pareigūnų ir karių tarnybos laikas pensijai skirti yra savarankiška teisinė kategorija, specialus teisinis institutas, turintis savarankišką paskirtį ir juridinę reikšmę. Kadangi pareigūnų ir karių tarnybos laikas valstybinei pensijai skirti yra reglamentuotas specialiame Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme, apskaičiuojant pareigūnų ir karių tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti, turi būti vadovaujamasi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu bei jį (Įstatymą) detalizuojančiais poįstatyminiais teisės aktais (išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1477/2011).

Apibendrinant pirmiau išdėstytus argumentus konstatuota, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (į jį nukreipia Muitinės statuto 1 str.) 42 straipsnis, nustatantis tarnybos stažo sudedamąsias, nėra taikomas klausimams, susijusiems su asmens teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgyvendinimu, spręsti. Tai lemia, jog vertinant atsakovo 2013 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr. 1P-1263 teisėtumą ir pagrįstumą yra svarbios ne tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo nuostatos dėl valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų laikotarpių pripažinimo, bet Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 punkto reguliavimas, aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinantis, kad Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, muitinės sistemų <...> pareigūnams ir kariams į tarnybos laiką pensijai skirti įskaitomas nuteisto pareigūno ar kario bausmės atlikimo laikas, jeigu šis pareigūnas ar karys vėliau reabilituotas.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2013 m. kovo 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-107-290-2013 panaikino Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 11 d. nuosprendį ir išteisino A. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 3 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, nenustatęs, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šią faktinę aplinkybę aiškindama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. lapkričio 10 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-444/2011 motyvų, kad teismas, konstatuodamas, jog byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių asmeniui pareikštų kaltinimų pagrįstumą, apgina nepagrįstai apkaltinto asmens garbę, orumą, sugrąžina jo gerą reputaciją, t. y. tokį asmenį reabilituoja, fone, teisėjų kolegija darė išvadą, kad nepagrįstai patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens išteisinimas reiškia ir jo teisių, apribotų baudžiamojo proceso tikslais (pareiškėjo atveju – procesinėmis prievartos priemonėmis, taikytomis baudžiamojoje byloje teisminio proceso Nr. 1-04-1-00213-2011-6), visišką atkūrimą.

Remiantis tuo, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimas keistas, atsakovo 2013 m. rugsėjo 19 d. įsakymas Nr. 1P-1263 naikintas ir atsakovas įpareigotas pareiškėjo prašymo skirti valstybinę pensiją pakartotinio nagrinėjimo metu atsižvelgti į visą pareiškėjo laikino nušalinimo nuo pareigų laiką 2011–2013 m. Pažymėta, jog be kita ko šioje administracinėje byloje yra priimtas nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimas dėl Muitinės departamento 2013 m. balandžio 2 d. rašto Nr. (5.34)3B-4002 tiek, kiek juo nebuvo iš esmės išspręstas A. Š. prašymas į tarnybos stažą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo prasme įskaityti laiką nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. kovo 13 d., todėl viešojo administravimo institucijai kyla pareiga tinkamai pabaigti ir pastarąją administracinę procedūrą.

IV. Atsakovas Muitinės departamentas pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo (II t., b. l. 44-48), kuriuo prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1803-502/2015; panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1803-502/2015, ir priimti naują nutartį – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-3584-968/2015 palikti nepakeistą, o A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Prašyme teigia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą taikydamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 punktą, o tai turėjo įtakos neteisėtai nutarčiai priimti.

Pagrįsdamas savo poziciją nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartyje rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sesijos 2011 m. lapkričio 10 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-444/2011, kurioje gvildenamas baudžiamojo proceso tvarka nepagrįstai nuteisto asmens reabilitavimas jo garbės, orumo ir reputacijos prasme, tačiau nėra analizuojama ar formuojama teismų praktika dėl išteisinto asmens reabilitacijos, kiek tai apima asmeniui taikytų procesinių prievartos priemonių taikymo ypatumus, todėl pastaroji Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, nebuvo aktuali išnagrinėtai bylai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartis prieštarauja išaiškinimui pateiktam Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 14 d. civilinėje byloje Nr. e3K-3-412-690/2015, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje Lavrechov v. the Czech Republic, no. 57404/08, judgment of 20 June 2013.

Teismas susipažinęs su LITEKO duomenimis, nevertino, kad A. Š. jau kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą civilinio proceso nustatyta tvarka dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu. Apeliacine instancija civilinę bylą išnagrinėjęs teismas konstatavo, kad baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs teismas nekonstatavo jokių esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, jokių neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų renkant įrodymus ir taikant kardomąsias bei procesines prievartos priemones, nekonstatavo, jog pirmos instancijos teismo nuosprendis buvo priimtas neteisėtai ar, kad jo priėmimui įtakos turėjo neteisėti teisėjos teismai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas negalėjo paneigti teismo išvados dėl valstybės institucijų veiksmų teisėtumo.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 punkte numatytas laikotarpis – nuteisto pareigūno ar kario bausmės atlikimo laikas, jeigu šis pareigūnas ar karys vėliau reabilituotas, pasitelkus lingvistinį ir loginį aiškinimus, laikytinas baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso teisės kategorijomis, t. y. suprantamos taip, kaip suprantamos pagal Baudžiamojo kodekso ir BPK nuostatas. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija įpareigojo Muitinės departamentą šiam laikotarpiui prilyginti pareigūno nušalinimo nuo užimamų pareigų laikotarpį, kuris baudžiamajame procese laikytinas ne bausme, o procesine prievartos priemone.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 punkto prasme į tarnybos laiką pensijai skirti įskaitomas tik realiai Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka atliktos bausmės, paskirtos įsiteisėjusiu apkaltinamuoju Lietuvos Respublikos teismo nuosprendžiu, laikas, jei pareigūnas vėliau reabilituotas. A. Š. apkaltinamuoju nuosprendžiu nebuvo skirta bausmė, o skirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas. Be to, minėto nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nuspręsta procesinę prievartos priemonę – laikiną nušalinimą nuo pareigų, panaikinti. Atsižvelgiant į tai, kad A. Š. buvo laikinai nušalintas nuo užimamų pareigų taikant procesinę prievartos priemonę, ir vadovaujantis baudžiamosios teisės nuostatomis, darytina išvada, kad šis laikotarpis negali būti prilygintas nuteisto pareigūno ar kario bausmės atlikimo laikui, numatytam Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 punkte.

Atkreipia dėmesį, jog vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, įskaičiavus laikino nušalinimo nuo užimamų pareigų laikotarpį į tarnybos laiką valstybinei pareigūno pensijai gauti ir paskyrus valstybinę pareigūno pensiją A. Š., šis paskyrimas taps negrįžtamu, ir valstybinė pareigūno pensija turės būti mokama. Be to, toks teismo pateiktas materialinės teisės normos aiškinimas turės įtakos sprendimų priėmimui analogiškose administracinėse bylose, kas gali lemti materialinės žalos valstybei atsiradimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2014 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P552-63/2014). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Nagrinėjamu atveju atsakovas procesą administracinėje byloje Nr. A-1803-502/2015 prašo atnaujinti remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, nes, atsakovo manymu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą taikydamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 punktą ir tai turėjo įtakos neteisėtai nutarčiai priimti.

Teisėjų kolegija, visų pirma vertindama, ar nėra praleistas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti, pažymi, jog ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas prašymą dėl proceso atnaujinimo teismui pateikė 2015 m. lapkričio 2 d. (pagal gavimo teisme spaudą (II t., b. l. 44)). Apie aplinkybes, kuriomis grindžiamas proceso atnaujinimas, pareiškėjas sužinojo 2015 m. rugsėjo 3 d., kai buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-1803-502/2015 (II t., b. l. 35-40). Taigi konstatuotina, kad atsakovas prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė nepraleidęs ABTĮ nustatytų terminų, todėl prašymas nagrinėtinas iš esmės.

Vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, procesas byloje gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502 – 165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442–52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–28/2011).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų, jog šioje administracinėje byloje apeliacinės instancijos teismas, taikydamas ir aiškindamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 punktą, padarė esminį šios materialinės teisės normos pažeidimą. Prašyme dėl proceso atnaujinimo atsakovas nurodo tik savo alternatyvų aptariamos teisės normų, taikytos išnagrinėtoje administracinėje byloje, aiškinimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-412-690/2015, kuria prašyme remiasi atsakovas, buvo nagrinėti kiti, valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų ar teismo veiksmus, o ne su laikotarpiais, kurie įskaitomi į tarnybos laiką pensijai skirti, klausimai, pastaroje civilinėje byloje pateiktas teisės aiškinimas nepagrindžia atsakovo argumentų dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje byloje padaryto esminio materialinės teisės normos pažeidimo. Teisėjų kolegijos nuomone, remiantis prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytais motyvais, nėra pagrindo konstatuoti, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, šioje administracinėje byloje priimdamas nutartį, padarė esminį materialinės teisės normos pažeidimą, todėl procesas šiuo pagrindu negali būti atnaujintas, prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A-1803-502/2015 pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė