72e7bb88-56ac-42ea-b68f-2fdbf36dfadc · Kauno apygardos teismas

                                                                 Baudžiamoji byla Nr. 1A-71-594/2018                                                                 Proceso Nr. 1-01-1-08879-2017-5                                                                 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.1.; (S)                                                                                          1.1.3.1.; 1.1.4.4.2.; 1.1.6.2.; 1.1.7.1.;

                                                                                           1.1.7.2.5.; 1.1.8.1.; 1.1.11.10.; 1.1.11.11.;                                                                                            2.4.6.1.; 2.4.7.; 2.4.8.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. sausio 17d.                                                                         Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės,sekretoriaujant Indrei Karpienei, Mariui Žukauskui,dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei,nuteistajam E. M.,nuteistojo E. M. atstovui pagal įstatymÄ H.

M.,nuteistojo E. M. gynėjui advokatui Mindaugui PaukÅ¡tei,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo E. M. (toliau – E. M.) gynėjo advokato Mindaugo PaukÅ¡tės apeliacinį skundÄ dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį, 181 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;- pagal BK 181 straipsnio 1 dalį – 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo bÅ«du, paskiriant E. M. subendrintÄ 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri BK 641straipsnio pagrindu buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant E. M. galutinę 6 (Å¡eÅ¡ių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.Vadovaujantis BK 92 straipsniu, 82 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktais, 85 straipsniu, 87 straipsnio 2 dalies 2, 5 punktais, E. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, paskiriant jam auklėjamojo poveikio priemones: elgesio apribojimÄ 12 (dvylikai) mėnesių, įpareigojant bÅ«ti namuose nuo 22 val. iki 7 val., tęsti mokslÄ , dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamuose socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse bei nemokamus auklėjamojo pobÅ«džio darbus, įpareigojant nuteistÄ jį per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai iÅ¡dirbti 20 (dvideÅ¡imt) valandų sveikatos priežiÅ«ros, globos ir rÅ«pybos ar kitose valstybinėse ir nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamÄ jį pobÅ«dį, iÅ¡dirbant per mėnesį ne mažiau kaip po 10 (deÅ¡imt) valandų.KardomÄ jÄ priemonę – raÅ¡ytinį pasižadėjimÄ neiÅ¡vykti, pradėjus paskirtos bausmės vykdymÄ , nuspręsta panaikinti.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : E. M. Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2017 m. sausio 30 d., apie 10-11 val., (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas iÅ¡skirtas į atskirÄ tyrimÄ , uždėjęs rankÄ ant peties, taip atimdamas galimybę prieÅ¡intis, atsivedė nepilnametį A. V., gim. (duomenys neskelbtini), į tualetÄ , kur asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas iÅ¡skirtas į atskirÄ tyrimÄ panaudojus psichologinį smurtÄ â€“ akivaizdžiai iÅ¡ vidaus koja užremiant tualeto duris ir tuo sudarant bauginančiÄ situacijÄ , apieÅ¡kojo nukentėjusiojo rÅ«bų kiÅ¡enes ir iÅ¡ kelnių kiÅ¡enės pagrobė D.

V. priklausantį turtÄ â€“ 3 eurus.Be to, jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2017 m. sausio 30 d., laikotarpiu nuo 21.21 val. iki 21.41 val., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai per socialinio tinklapio „Facebook“ elektroninių žinučių programÄ â€žMessenger“, iÅ¡ savo paskyros pavadintos (duomenys neskelbtini) į nepilnamečio M. B., gim. (duomenys neskelbtini) paskyrÄ pavadintÄ (duomenys neskelbtini), iÅ¡siuntė 14 garso žinučių, versdamas jose M.

B. perduoti turtÄ , pinigus – 10 eurų arba elektroninę cigaretę, grasino nukentėjusiojo atžvilgiu panaudoti fizinį smurtÄ , sugadinti jo turtÄ â€“ iÅ¡daužyti langus.Apeliaciniu skundu nuteistojo E. M. gynėjas praÅ¡o panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį ir E. M. iÅ¡teisinti, jo veiksmuose nesant nusikalstamų veikų sudėties bei pažeidus sÄ Å¾iningo proceso principus; negalint to padaryti apeliacinės instancijos teisme, dėl procesinių pažeidimų grÄ Å¾inti bylÄ iÅ¡ naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; nenustačius E. M. iÅ¡teisinimo pagrindų, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikÅ¡miÅ¡kumo arba suÅ¡velninti paskirtÄ bausmę ir paskirti Å¡velnesnę bausmę nei numatyta sankcijoje.

Advokato teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas E. M. skirtinos bausmės individualizavimo klausimÄ , neįvertino, kad jis nuoÅ¡irdžiai gailisi dėl savo veiksmų, yra gerai apibÅ«dinamas, mokosi, gyvena su tėvais, kurie juo rÅ«pinasi, yra neteistas ir nebaustas. Nuteistojo elgesys viso proceso metu, rodo jo siekį pasitaisyti ir bendradarbiauti su bausmės vykdymÄ kontroliuojančiomis institucijomis bei patvirtina, jog dabartinė faktinė E. M. gyvenamoji vieta gali bÅ«ti vertinama kaip palanki jo asmenybei vystytis ir auklėjamiesiems nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės tikslams įgyvendinti.

Apeliaciniu nuteistojo gynėjo skundu nesutinkama ne tik su E. M. paskirtos bausmės rūšimi, bet ir jos dydžiu – 6 (šešiais) mėnesiais. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino E. M. asmenybės, neišanalizavo jo polinkio nusikalsti ar tokio polinkio nebuvimo, neatsižvelgė į jo amžių bei aplinkybę, jog būdamas vos 14 metų amžiaus nuteistasis nesuprato savo veikos pavojingumo. Be to, pasak nuteistojo gynėjo, pirmosios instancijos teismas turėjo apsvarstyti ir galimybę atleisti E. M. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).

Motyvuodamas Å¡iÄ iÅ¡vadÄ advokatas pažymi, kad E. M. elgesys nebuvo pavojingas, jis iÅ¡ bendraklasio kiÅ¡enės iÅ¡traukė tik 3 eurus, kas net nepatenka į nedidelės vertės turto, apibrėžiamo BK 190 straipsnio 1 dalyje, sÄ vokÄ , todėl tokia nuteistojo veika gali bÅ«ti traktuojama kaip mažareikÅ¡mė. Be to, E. M. yra vos sulaukęs 14 metų, tikslo pasipelnyti, gauti pinigų ar sukelti kitiems asmenims fizinį skausmÄ neturėjo, fizinio smurto pats nenaudojo, kas neabejotinai skiria plėšimÄ nuo vagystės. Tuo tarpu 3 eurų vagystė Å¡iuo atveju nebÅ«tų laikoma vagyste baudžiamÄ ja prasme, tai atitiktų tik administracinio nusižengimo sudėtį.

Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad E. M. inkriminuoti veiksmai buvo atlikti bendrininkaujant su kitu asmeniu. Teigiama, kad byloje nėra jokių Å¡iÄ aplinkybę patvirtinančių įrodymų, nenustatyta, kad E. M. buvo iÅ¡ anksto susitaręs ar suplanavęs veikti kartu su kitu asmeniu, todėl jo veiksmai negali bÅ«ti traktuojami kaip bendrininkavimas. Skundžiamame nuosprendyje neatskleistas ir valinis bendrininkavimo tyčios turinys – nepasisakyta iÅ¡ kokių požymių matyti, kad nuteistasis su kitu asmeniu veikė bendrai, tai suvokė ir norėjo taip veikti.

Å iame kontekste atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad ikiteisminis tyrimas asmens, galimai veikusio kartu su E. M., atžvilgiu yra iÅ¡skirtas, kas, gynėjo teigimu, patvirtina, jog Å¡iame procese jis apklaustas nebuvo, kas, advokato įsitikinimu, laikytina esminiu BPK pažeidimu. Abejojama ir E. M. veiksmų kvalifikavimu tiek pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, tiek pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. Nurodoma, kad E. M. fizinio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo, negrasino jo tuoj pat panaudoti ir neatėmė galimybės prieÅ¡intis, kÄ pagrindžia ne tik E. M., bet ir nukentėjusiojo bei byloje apklaustų liudytojų parodymai.

Nesant E. M. veiksmuose BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių – smurto panaudojimo, juose nėra ir subjektyviųjų nusikaltimo požymių – tyčios. Aptardamas BK 181 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius, nuteistojo gynėjas pažymi, jog įvertinus E. M. išsiųstas balso žinutes akivaizdu, kad nepilnamečio grasinimai nėra realūs, jis pats jų nesuvokia ir neketina atlikti nei vieno iš jo minėtų veiksmų.

Be to, siųsdamas balso žinutes, nuteistasis, jo paties teigimu, buvo labai supykęs ir nemÄ stė apie jų turinį, kas suponuoja iÅ¡vadÄ , jog jis neveikė tiesiogine tyčia, dėl ko jo veiksmuose nėra ir BK 181 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka, nuteistojo E. M. gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikÅ¡tiems praÅ¡ymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, prokurorė, teigdama, kad nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, prašė jį atmesti.

Nuteistojo E. M. gynėjo advokato M. PaukÅ¡tės apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumÄ ir pagrįstumÄ (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir suraÅ¡ytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos iÅ¡vados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Å iuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Å io straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu bÅ«du, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo iÅ¡vados, ar jie atmestini.

Turi bÅ«ti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina iÅ¡skirtinę teismo kompetencijÄ nuspręsti, kurie iÅ¡ byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomÄ jÄ vertę bei kokios iÅ¡vados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiÅ«lymų ar versijų atmetimas, prieÅ¡ingai nei tai traktuojama nuteistojo apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).Apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė visas E. M. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamÄ jį nuosprendį jo atžvilgiu.

Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija, remiantis vien tik apelianto gynėjo savaip pateikiama, tačiau objektyviais duomenimis neparemta, nagrinėjamų įvykių versija, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo.

Dėl BK 180 straipsnio 1 dalies kvalifikavimoBK 180 straipsnio 1 dalis numato baudžiamÄ jÄ atsakomybę tam, kas panaudodamas fizinį smurtÄ ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui prieÅ¡intis, pagrobė svetimÄ turtÄ . IÅ¡ aptartos teisės normos dispozicijos seka, kad veiksmai, kuriais gali bÅ«ti padaroma komentuojama nusikalstama veika, formuojami kaip alternatyvÅ«s, t. y. bet kurio iÅ¡ komentuojamo straipsnio dispozicijoje aptartų veiksmų – fizinio smurto, grasinimo tuoj pat jį panaudoti ar atimant nukentėjusiajam galimybę prieÅ¡intis, panaudojimas nusikalstamam tikslui – turto pagrobimui (užvaldymui) pasiekti, sudaro plėšimo sudėties objektyviÄ jÄ pusę.

Svarbu tai, kad turto pagrobimo, jo užvaldymo procese prievartos priemonės bÅ«tų panaudojamos prieÅ¡ atimant turtÄ , turto užvaldymo metu arba siekiant jį iÅ¡laikyti tuoj po atėmimo momento. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad kitoks galimybės prieÅ¡intis atėmimas reiÅ¡kia, jog nukentėjusio asmens pasiprieÅ¡inimui įveikti kaltininkas naudoja tokius bÅ«dus, kurių neapima sÄ vokos fizinio smurto panaudojimas ar grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtÄ , tačiau jais atimama galimybė nukentėjusiajam pasiprieÅ¡inti bei ginti nuosavybę nuo pagrobimo (pvz., kaltininkas panaudoja apgaulę ar prievartÄ , paprastai nesusijusiÄ su sveikatos sutrikdymu ar fizinio skausmo sukėlimu).

Visi smurtinės vagystės atvejai, nors ir nėra užpuolimo, bet atimama galimybė prieÅ¡intis, kvalifikuojami kaip plėšimas.Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagÄ matyti, kad pagal komentuojamo straipsnio nuostatas E. M. buvo pripažintas kaltu dėl to, kad Å¡ios nutarties 1 punkte apraÅ¡ytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis, atėmęs nukentėjusiajam A. V. (gim. (duomenys neskelbtini)) galimybę prieÅ¡intis, pagrobė svetimÄ turtÄ â€“ 3 eurus.

Sprendžiant iÅ¡ nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo turinio, E. M. kaltės dėl 3 eurų pagrobimo iÅ¡ A. V., Å¡is neginčija, nesutikdamas su E. M. veiksmų kvalifikavimu tik dėl to, jog jokio fizinio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nuteistasis nenaudojo, negrasino tuoj pat jo panaudoti ir kitaip neatėmė nukentėjusiajam galimybės prieÅ¡intis, dėl ko jo veiksmai negali bÅ«ti kvalifikuojami pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu iÅ¡tirtų įrodymų visumÄ , Å¡ie nuteistojo E. M. gynėjo argumentai, atmetami kaip nepagrįsti.Konstatuojant Å¡iÄ iÅ¡vadÄ visų pirma pažymėtina, kad ginčo dėl to, jog fizinio smurto A.

V. atžvilgiu E. M. nenaudojo ir negrasino tuoj pat jo panaudoti, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra, kadangi Å¡ios faktinės aplinkybės skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistajam inkriminuotos nebuvo. Tokiu bÅ«du, nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo teiginiai, kiek jie susiję su fizinio smurto panaudojimo A. V. atžvilgiu analize, atmestini, kaip neturintys jokios reikÅ¡mės sprendžiant E. M. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį pagrįstumo klausimÄ . Tuo tarpu abejoti tuo, jog savo veiksmais E. M. atėmė nukentėjusiajam galimybę prieÅ¡intis, kas taip pat atitinka BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius, teisinio pagrindo nėra.

Å iÄ aplinkybę neabejotinai patvirtina ne tik paties E. M. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kuriais savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos jis pripažino visiÅ¡kai, bet ir nukentėjusiojo A. V. nurodytos vertinamo įvykio aplinkybės bei kiti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkti ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu iÅ¡tirti įrodymai, kurių patikimumu ir pagrįstumu teisėjų kolegija neabejoja. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu E. M. patvirtino, kad 2017 m. sausio 30 d. jis, kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla iÅ¡skirta, (duomenys neskelbtini), kurioje mokėsi, sutiko A.

V., kurį, apkabinęs per pečius, nusivedė į mokyklos tualetÄ (A. V. į tualetÄ nėjo). Tualete A. V. nieko nedarė, tiesiog kažkÄ kalbėjo ir paėmė 3 eurus. Pinigus paėmė tiesiog Å¡iaip, jam jų nereikėjo. Asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla iÅ¡skirta, tuo metu stovėjo Å¡alia. A. V. buvo iÅ¡sigandęs, bet ne dėl 3 eurų, o galimai dėl to, kad jo (E. M.) bijojo, nes Å¡is buvo vyresnis ir galėjo A. V. sumuÅ¡ti. Atsižvelgiant į tokius E. M. veiksmus – apkabinęs per pečius vedėsi A.

V. į tualetÄ , kur kažkÄ kalbėdamas iÅ¡kraustė jo kiÅ¡enes, be kita ko, bÅ«damas ne vienas, o su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla iÅ¡skirta, dėl ko nukentėjusysis buvo iÅ¡sigandęs, neabejotina, kad Å¡iais veiksmais jis atėmė nukentėjusiajam galimybę prieÅ¡intis kitokiu nei fizinio smurto panaudojimo ar grasinimo tuoj pat jį panaudoti, bÅ«du ir tokie jo veiksmai, prieÅ¡ingai nei tai traktuojama nuteistojo gynėjo apeliaciniu skundu, iÅ¡ esmės atitinka BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius, kÄ visiÅ¡kai pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu pripažino ir apylinkės teismas.

Å ių duomenų kontekste sprendžiant E. M. kaltės klausimÄ Ä¯vertintina ir jo asmenybė. Bylos duomenimis nustatyta, kad mokykloje jis buvo nevaldomas, pamokų metu garsiai dainuodavo, rėkaudavo, žaisdavo mobilaus ryÅ¡io telefonu, iÅ¡ bendraklasių atiminėjo asmeninius daiktus, į pastabas nereaguodavo, atsikalbinėjo, tyčiojosi iÅ¡ mokytojų, dėl ko, progimnazijos bendruomenė jautėsi nesaugi. Jis naudoja psichologinį smurtÄ prieÅ¡ kitus mokinius, nepaklusus grasina susidoroti, 2016-10-14 mokyklos diskotekoje buvo pastebėtas neblaivus (b. t. 1, b. l. 176-177).

BÅ«tent tokį E. M. pažinojo mokyklos bendruomenė, tame tarpe ir A. V., kÄ jis betarpiÅ¡kai patvirtino apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodydamas, kad bijojo bÅ«ti sumuÅ¡tas E. M., nes Å¡is tualete nebuvo vienas (E. M. buvo su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamojo byla iÅ¡skirta), be to, jis buvo vyresnis. Tokiu bÅ«du, įvertinus E. M. asmenybę bei jo mokykloje turėtÄ itin neigiamÄ Ä¯vaizdį, nukentėjusiojo baimė, buvusi vertinamo įvykio metu, dėl kurios jis E. M. neteisėtiems veiksmams iÅ¡ esmės nesiprieÅ¡ino, yra visiÅ¡kai pagrįsta.

Be to, ir pats E. M. patvirtino, kad A. V. vertinamo įvykio metu buvo iÅ¡sigandęs, galimai galvojo, kad jis (E. M.) gali jį sumuÅ¡ti.Å ių duomenų kontekste atkreiptinas dėmesys ir į liudytojos V. K. P. ((duomenys neskelbtini) socialinės pedagogės) parodymus, pagal kuriuos, E. M. pasižymi ypatingai problemiÅ¡ku elgesiu mokykloje, t. y. nepaklusnumu, nepažangumu, konfliktais su kitais moksleiviais. Mokykloje iki komentuojamo įvykio jau buvo užfiksuoti keli atvejai, kai E. M. sumušė kitus mokyklos moksleivius – 2017 m. sausio 26 d. liniuote jis prakirto galvÄ 8 klasės mokiniui J.

S., 2017 m. sausio 27 d. sumušė 4 klasės moksleivį V. D.. Be to, liudytojos teigimu, 2017 m. sausio 30 d. A. V. jÄ informavo, kad pertraukos metu E. M. jį prievarta įstÅ«mė į berniukų tualetÄ ir jėga atėmė jo turėtus pinigus. Patvirtino, kad peržiÅ«rėjus vaizdo įraÅ¡Ä matė, kad įvykio dienÄ E. M. vaikščiojo kartu buvusiu mokyklos mokiniu (asmuo, kurio atžvilgiu byla iÅ¡skirta), su kuriuo, dar iki sužinojimo apie įvykį kalbėjosi. Be to, iÅ¡ baudžiamosios bylos nagrinėjimui pateikto vaizdo įraÅ¡o aiÅ¡kiai matyti, kaip E. M. su A.

V. ir kitais vaikais eina mokyklos koridoriumi, A. V. stabteli ketindamas apsisukti, tačiau E. M. jį patempia už megztinio rankovės ir nusiveda jį toliau koridoriumi, kur jie visi dingsta iÅ¡ vaizdo kameros fiksavimo lauko (b. l. 26-28, t. 1). Abejonių tuo, jog aukščiau apraÅ¡yti E. M. veiksmai buvo atlikti tyčia, teisėjų kolegijai taip pat nekyla. E. M., vesdamasis A. V. į berniukų tualetÄ â€“ apkabinęs jį per pečius (A. V. to nenorint), tualete iÅ¡kraustydamas A. V. kiÅ¡enes ir iÅ¡ kelnių kiÅ¡enės iÅ¡traukdamas jaunesnio už save berniuko turėtus pinigus, bÅ«damas kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla iÅ¡skirta, neabejotinai suvokė neteisėtÄ savo veiksmų pobÅ«dį ir norėjo taip veikti.Nors apeliaciniu skundu nesutinkama, jog aukščiau aptartus veiksmus E. M. atliko veikdamas kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla iÅ¡skirta, tačiau Å¡i aplinkybė skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu E. M. buvo inkriminuota taip pat pagrįstai.

Konstatuojant Å¡iÄ iÅ¡vadÄ visų pirma pažymėtina, kad pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamÄ veikÄ . BendrininkavimÄ , kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibÅ«dina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamÄ veikÄ ; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamÄ veikÄ kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamÄ veikÄ ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis).

Apie kiekvieno iÅ¡ bendrininkų tyčiÄ gali bÅ«ti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimÄ dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamÄ veikÄ . Pagal BK 24 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, apibÅ«dinančias bendrininkavimÄ ir bendrininkų rÅ«Å¡is, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamÄ veikÄ , o tai reiÅ¡kia savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje).

Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad pinigų pagrobimo iÅ¡ A. V. metu asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla iÅ¡skirta, buvo kartu su E. M.. Å ios aplinkybės nuteistasis neneigė, jÄ patvirtino ir A. V., kurio teigimu, asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla iÅ¡skirta, nieko nereikalavo ir nieko nepagrobė, tačiau, jis laikė tualeto duris, kol E. M. kraustė jo kiÅ¡enes, iÅ¡ ko nukentėjusysis suprato, kad jie buvo susitarę veikti kartu. Å ių duomenų visumoje akivaizdu, kad į tualetÄ kartu su A.

V. vertinamu atveju įėjo ne tik E. M., bet ir asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla iÅ¡skirta, tokiu bÅ«du neabejotinai sukurdami bauginančiÄ , keliančiÄ nerimÄ ir saugumo jausmo trÅ«kumÄ , situacijÄ jaunesniam už juos nepilnamečiui nukentėjusiajam. Sustiprindamas Å¡ios situacijos bauginamÄ jį poveikį, asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla iÅ¡skirta, laikė prispaudęs tualeto duris, kol E. M. kraustė A. V. kiÅ¡enes. Esant Å¡ių duomenų visumai, neabejotina, jog analizuojamu atveju tiek E. M., tiek ir asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla iÅ¡skirta, veiksmai nustatyti iÅ¡ esmės – remiantis aukščiau aptartais duomenimis, visiÅ¡kai aiÅ¡ku, kokius veiksmus įgyvendindami savo vieningÄ sumanymÄ â€“ pagrobti A.

V. turėtus pinigus, jie atliko, todėl abejoti tuo, jog analizuojamu atveju E. M. veikė bendrai su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, nėra jokio teisinio pagrindo. Sprendžiant iš aukščiau aptartų E. M. ir asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, veiksmų, neabejotina, jog juos vienijo tiek vienas sumanymas, tiek ir vieninga tyčia. Nors byloje nustatyta, kad A. V. kišenes, siekiant pagrobti juose buvusius pinigus, mokyklos berniukų tualete kraustė E. M., tačiau anksčiau paminėtos aplinkybės rodo, jog tiek E. M., tiek asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, bendrais neteisėtais veiksmais (E. M. kraustant kišenes, bauginant nukentėjusįjį savo žodžiais, asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, laikant užrėmus tualeto duris) pagrobdami A.

V. turėtus pinigus, suvokė, kad kiekvienas iÅ¡ jų nusikalstamÄ veikÄ daro ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu. Å iuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad konstatuojant veikimÄ bendrininkų grupe, nebÅ«tina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų; svarbu nustatyti tai, kad jie visi suvokė bendrÄ sumanymÄ ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo.

Å ių aplinkybių egzistavimu, įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes, neabejotina. Manyti prieÅ¡ingai teisėjų kolegijai neleidžia ir nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu nebuvo nustatyta, jog E. M. iÅ¡ anksto susitarė ar suplanavo veikti kartu su kitu asmeniu, todėl jo veiksmai negali bÅ«ti traktuojami kaip bendrininkavimas. Atmetant Å¡iuos argumentus pažymėtina, kad pagal vieningai Å¡iuo klausimu formuojamÄ teismų praktikÄ , veikti bendrai gali bÅ«ti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. gruodžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-942/2017).Abejonių asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla iÅ¡skirta, kaip tinkamo bendrininkavimo subjekto požymių egzistavimu, teisėjų kolegijai taip pat nekyla.

Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatytas asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla iÅ¡skirta, amžius. Jis atitinka BK 13 straipsnyje įtvirtintÄ amžiaus ribÄ , nuo kurios asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Abejonių jo pakaltinamumu taip pat nėra. Tuo tarpu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje jis nebuvo apklaustas dėl objektyvios priežasties – Å¡iuo metu jis yra iÅ¡vykęs iÅ¡ Lietuvos (bylos duomenimis, kartu su tėvais gyvena Jungtinėje Karalystėje), dėl ko yra paskelbta jo paieÅ¡ka ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu iÅ¡skirta.

Pripažinti Å¡iÄ aplinkybę esminiu BPK pažeidimu, prieÅ¡ingai nei apeliaciniu skundu tai traktuoja nuteistojo gynėjas, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Å iame kontekste pažymėtina ir tai, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu E. M. savo kaltę pripažinus, bylos nagrinėjimas buvo baigtas sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka.Dėl BK 181 straipsnio 1 dalies kvalifikavimoTurto prievartavimas, įtvirtintas BK 181 straipsnyje suvokiamas kaip neteisėtas vertimas suteikti turtinę naudÄ kaltininkui ar kitam asmeniui panaudojant psichinę prievartÄ .

BÅ«tinasis veikos požymis – tai psichinės prievartos panaudojimas, kuris gali pasireikÅ¡ti įvairiais grasinimais prieÅ¡ nukentėjusį ar kitÄ asmenį:

1) panaudoti fizinį smurtÄ , 2) sunaikinti ar sugadinti jo turtÄ , 3) paskelbti kompromituojančiÄ ar kitokiÄ informacijÄ , kurios paskleidimas nepageidautinas, 4) kitokios psichinės prievartos panaudojimu. Pastarasis alternatyvusis požymis apima įvairius kitokio turinio grasinimus, kurie pasireiÅ¡kia tyčiniu pavojingu poveikiu kito asmens psichikai, bauginant, kad dėl grasinančiojo tolesnių veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas suvokia, kad verčia kitÄ asmenį vykdyti pareikÅ¡tÄ neteisėtÄ turtinę pretenzijÄ , panaudodamas psichinę prievartÄ (grasindamas), ir nori taip veikti.

Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste svarbu tai, kad kvalifikuojant nusikalstamÄ veikÄ kaip turto prievartavimÄ pagal BK 181 straipsnį, neturi reikÅ¡mės, ar nukentėjusiajam kaltininko iÅ¡sakytas neteisėtas reikalavimas galės bÅ«ti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. birželio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-942/2017).Bylos duomenimis nustatyta, kad E. M., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai iÅ¡ nepilnamečio M.

B., gim. 2000 m., reikalavo pinigų – 10 eurų arba perduoti jam elektroninę cigaretę, grasino nukentėjusiojo atžvilgiu panaudoti fizinį smurtÄ , sugadinti jo turtÄ â€“ iÅ¡daužyti langus. BÅ«tent Å¡ie E. M. veiksmai skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu buvo kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. Ir nors apeliaciniu skundu su tokiu nuteistojo veiksmų kvalifikavimu nesutinkama, nurodant, kad M. B. atžvilgiu iÅ¡reikÅ¡ti E. M. grasinimai buvo nerealÅ«s, jis pats jų nesuvokė ir neketino atlikti grasinimuose nurodytų veiksmų, tačiau sutikti su Å¡iais apelianto teiginiais ir jų pagrindu naikinti teisėtÄ ir pagrįstÄ pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

Kaip nustatyta E. M. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, grasinančio pobÅ«džio žinutes M. B. jis siuntė supykęs, kad Å¡is atsisakė jo pasiÅ«lyto plano dėl elektroninės cigaretės įsigijimo. Žinutėmis jis Å¡nekėjo nesÄ mones, grasino panaudoti fizinį smurtÄ , sugadinti turtÄ , iÅ¡daužyti langus, norėjo, kad M. B. jam atiduotų arba 10 eurų, arba elektroninę cigaretę. Papildomai E. M. paaiÅ¡kino, kad elektroninės cigaretės yra brangios, todėl buvo geras pasipelnymo Å¡altinis.

Tokiu bÅ«du jis sugalvojo „pasidaryti“ pinigų. Ä®vertinus Å¡ių nuteistojo parodymų visumÄ akivaizdu, kad savo kaltės padarius jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, jis neneigė. Savo parodymais iÅ¡ esmės patvirtino, jog vertė M. B. atiduoti jam 10 eurų arba elektroninę cigaretę, jo atžvilgiu iÅ¡reikÅ¡damas eilę įvairaus pobÅ«džio grasinimų, kas iÅ¡ esmės atitinka aukščiau aptarto BK 181 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymių visumÄ .

Å ių duomenų kontekste abejoti E. M. grasinimų realumu, prieÅ¡ingai nei apeliaciniu skundu tai traktuoja nuteistojo gynėjas, M. B. neturėjo jokio objektyvaus pagrindo. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad M. B. ir E. M. iki vertinamo įvykio mokėsi vienoje mokykloje, vienas kitÄ pažinojo, todėl akivaizdu, kad M. B. žinojo mokykloje turėtÄ itin neigiamÄ E. M. įvaizdį – nuteistasis yra sumušęs ne vienÄ mokinį, ignoravo jam reiÅ¡kiamas pastabas, negerbė mokytojų bei mokyklos aplinkos, neabejotinai žinojo ir mokyklos bendruomenėje dėl E. M. neprognozuojamų veiksmų vyraujančiÄ baimę, kas visumoje galėjo suformuoti ir M.

B. baimę, jog neįvykdžius E. M. keliamų reikalavimų, jis gali bÅ«ti sumuÅ¡tas. Be to, M. B. teigimu, E. M., žinojo ir jo gyvenamÄ jÄ vietÄ , dėl ko jo grasinimas iÅ¡daužyti langus jam taip atrodė realus ir tam nukentėjusysis turėjo objektyvų pagrindÄ . Vertinant M. B. iÅ¡reikÅ¡tų grasinimų realumÄ atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2017 m. sausio 30 d., laikotarpyje nuo 21.21 val. iki 21.41 val. (t. y. vos per 20 minučių) E. M. nukentėjusiajam iÅ¡siuntė net 14 garso žinučių, kuriose vartoja necenzÅ«rinius žodžius, o savo grasinimus iÅ¡reiÅ¡kia kiek įmanoma baugesniais pasisakymais.

Toks E. M. elgesys, įvertinus jo asmenybę bei itin neigiamÄ jo įvaizdį mokykloje, nepilnamečiui M. B. neabejotinai sukėlė realių ir bauginančių grasinimų įspÅ«dį, dėl kurių tiek nukentėjusysis, tiek ir jo mama, M. B. einant į mokyklÄ , jautė nuolatinę baimę dėl jo sveikatos. Aukščiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumoje abejoti, jog E. M. suvokė neigiamÄ savo siunčiamų žinučių pobÅ«dį ir tokiais savo veiksmais vertė M. B. perduoti 10 eurų arba elektroninę cigaretę, prieÅ¡ingai nei savo skundu tai traktuoja nuteistojo gynėjas, nėra jokio teisinio pagrindo.

Juo labiau, jog pats E. M. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad tokiais savo veiksmais jis siekė pasipelnyti, kadangi elektroninės cigaretės buvo brangios. Aukščiau aptarti E. M. veiksmai leidžia daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog jis aiÅ¡kiai suvokė, kad M. B. elektroninės cigaretės savo noru jam neatiduos, už jÄ M. B. atsisakė ir mokėti pinigus, todėl E. M. nusprendė savo tikslo įgyvendinimui panaudoti grasinančio pobÅ«džio žinutes, tikėdamasis, jog tokių veiksmų atlikimas įbaugins M.

B. ir Å¡is įgyvendins jo reikalavimus, kas suponuoja pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog analizuojamu atveju nuteistasis veikė tiesiogine tyčia. Dėl veikų, numatytų BK 180 straipsnio 1 dalyje ir BK 181 straipsnio 1 dalyje, pripažinimo mažareikÅ¡mėmis. Pagal BK 37 straipsnio nuostatas padaręs nusikaltimÄ asmuo gali bÅ«ti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumo veika pripažįstama mažareikÅ¡me.

Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali bÅ«ti sprendžiama, ar jie nėra mažareikÅ¡miai. Teismų praktikoje įtvirtinta pozicija, kad BK 37 straipsnis negali bÅ«ti taikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatÄ . IÅ¡ nusikaltimo sudėties požymių, kurių iÅ¡raiÅ¡ka konkrečiame nusikaltime gali bÅ«ti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimÄ vertinti kaip mažareikÅ¡mį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį (BK 37 straipsnis).

BÅ«tent žalos pobÅ«dis, dydis iÅ¡reiÅ¡kia nusikaltimų pavojingumÄ , t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formÄ ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymių, tačiau iÅ¡ esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos iÅ¡vadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikÅ¡minga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. spalio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-230-697/2017).

Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagÄ pažymėtina, kad skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu E. M. buvo pripažintas kaltu už dviejų apysunkių nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK 180 straipsnio 1 dalyje ir BK 181 straipsnio 1 dalyje, padarymÄ , o bÅ«tent: dėl to, kad veikdamas kartu su kitu asmeniu ir atimdamas galimybę nukentėjusiajam prieÅ¡intis, pagrobė jo turėtus pinigus (BK 180 straipsnio 1 dalis), bei neturėdamas teisėto pagrindo, reikalavo nukentėjusiojo perduoti turtÄ , grasino nukentėjusiojo atžvilgiu panaudoti fizinį smurtÄ , sugadinti turtÄ â€“ iÅ¡daužyti langus (BK 181 straipsnio 1 dalis).

Abiem atvejais nuteistojo tyčia buvo nukreipta ne tik į turto neteisėtÄ užvaldymÄ , bet ir į labiausiai saugomÄ vertybę – žmogaus sveikatÄ , bei pažeidžiamiausiÄ visuomenės narių grupę – nepilnamečius asmenis, kurių psichikai komentuojami nuteistojo veiksmai neabejotinai buvo žalingi – sukėlė jiems baimę ir nesaugumo jausmÄ . BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nusikaltimas buvo įvykdytas veikiant su kitu asmeniu, kas neabejotinai didina tiek padaryto nusikaltimo, tiek nuteistojo pavojingumÄ visuomenei.

Å iame kontekste svarbu paminėti ir tai, kad nuteistojo netinkamas elgesys kitų asmenų – mokyklos mokinių ir mokytojų atžvilgiu buvo fiksuojamas ir ankščiau, dėl ko buvo imtasi atitinkamų mokyklos bendruomenės kompetencijai priskiriamų veiksmų, tačiau jokios įtakos E. M. elgesiui tai nepadarė, jo elgesys teigiama linkme nebuvo koreguojamas. Esant Å¡ių duomenų visumai, pripažinti aukščiau aptartus nuteistojo veiksmus mažareikÅ¡miais, nėra jokio teisinio pagrindo. Tokia teisėjų kolegijos iÅ¡vada neabejotinai atitinka ir vieningai Å¡iuo klausimu formuojamÄ teismų praktikÄ , pagal kuriÄ , paprastai mažareikÅ¡mėmis neturi bÅ«ti pripažintos veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalÄ asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-719/2012).PrieÅ¡ingos iÅ¡vados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir nedidelė pagrobto ar reikalauto perduoti turto vertė.

Ar nusikaltimas laikytinas mažareikÅ¡miu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, kuris, atsižvelgęs į aplinkybių visumÄ , privalo padaryti iÅ¡vadÄ , kad įvykdytos veikos pavojingumas nesiekia laipsnio, bÅ«tino baudžiamajai atsakomybei atsirasti, todėl turto vertė vertinamu atveju negali bÅ«ti lemiama aplinkybė konstatuojant veikų mažareikÅ¡miÅ¡kumÄ . BÅ«tina atsižvelgti tiek į objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai), tiek į subjektyviuosius (tyčios kryptingumas, motyvai) požymius.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad E. M. inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 180 straipsnio 1 dalyje, padaryta tiesiogine tyčia, iš savanaudiškų paskatų, veikiant su kitu asmeniu, įbauginus mažametį asmenį ir tokiu būdu atimant iš jo galimybę priešintis. Iš esmės analogiškai pasisakytina ir dėl veikos, numatytos BK 181 straipsnio 1 dalyje (išskyrus aplinkybę dėl bendrininkavimo). Šios aplinkybės rodo, kad E. M. padarytos veikos pavojingos visuomenei ir pažeidžia įstatymo saugomas vertybes.

Vien tai, kad pagrobto, reikalauto perduoti turto vertė yra nedidelė, nesumažina padarytos veikos pavojingumo tiek, kad bÅ«tų galima jÄ pripažinti mažareikÅ¡me. AnalogiÅ¡kos pozicijos laikomasi ir vieningai Å¡iuo klausimu formuojamoje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-658/2011). Dėl bausmėsApeliaciniu nuteistojo gynėjo skundu nesutinkama ir su E. M. paskirta bausme, teigiant, kad vertinamu atveju ji yra per griežta, tačiau sutikti su Å¡iais apeliacinio skundo motyvais ir jų pagrindu keisti skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisinio pagrindo taip pat nėra.Darant Å¡iÄ iÅ¡vadÄ , visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ , apribojant nuteistojo teises ir laisves.

Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingÄ bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo virÅ¡enybę.Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iÅ¡ svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Sutinkamai su komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ laikydamasis Å¡io kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Skirdamas bausmę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formÄ ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadijÄ ; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ formÄ ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Ä®vertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai iÅ¡analizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikÅ¡mę.

Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobÅ«dį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka Å¡velnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamÄ nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sÄ lyga.

Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumÄ ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai iÅ¡tirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo bÅ«do bei jo ankstesnio elgesio padarinys. Atsižvelgiant į tai, kad analizuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu E. M. buvo nepilnametis, atsižvelgtina ir į BK 91 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bausmės skyrimui nepilnamečiams reikÅ¡mingas aplinkybes: nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sÄ lygas; nepilnamečio sveikatos bÅ«klę ir socialinę brandÄ ; anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumÄ ; nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo.Aptarto teisinio reguliavimo kontekste vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad, skirdamas bausmę E. M., apylinkės teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobÅ«dį bei sunkumÄ (padarytos dvi tyčinės apysunkės nusikalstamos veikos), kaltės formÄ (nusikalstamos veikos padarytos veikiant tiesiogine tyčia), nusikalstamų veikų motyvus, tikslus (siekiant savanaudiÅ¡kų tikslų) bei stadijÄ (baigtos), įvertino ir E. M. asmenybę, konstatuodamas, kad (duomenys neskelbtini) jis charakterizuojamas neigiamai (b. t. 1, b. l. 176, 177), praeityje neteistas (b. t. 1, b. l. 161), administracine tvarka taip pat nebaustas (b. t. 1, b. l. 162), Kauno apskrities priklausomybės ligų centre neregistruotas (b. t. 1, b. l. 172), Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus socialinės rizikos grupės vaikų apskaitoje dėl delinkventinio elgesio taip pat neregistruotas, tačiau policijos informuotas apie probleminį E. M. elgesį mokykloje pamokų metu (b. t. 1, b. l. 174).

Atsižvelgė į vienÄ E. M. atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę – prisipažino padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas ir nuoÅ¡irdžiai gailisi dėl savo elgesio (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei vienÄ jo atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę – vienÄ iÅ¡ nusikalstamų veikų padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Visumos Å¡ių aplinkybių pagrindu, už nusikalstamų veikų, numatytų BK 180 straipsnio 1 dalyje ir BK 181 straipsnio 1 dalyje, pirmosios instancijos teismas E. M. skyrė griežčiausiÄ komentuojamų straipsnių sankcijose numatytÄ bausmės rūšį – terminuotÄ laisvės atėmimÄ , jo atžvilgiu taikydamas BK 92 straipsnio nuostatas ir jų pagrindu atidėdamas E. M. paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymÄ .

Nesutikti su Å¡iuo skundžiamo apylinkės teismo sprendimu, prieÅ¡ingai nei tai konstatuojama nuteistojo gynėjo apeliaciniu skundu, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo. Konstatuojant Å¡iÄ iÅ¡vadÄ pažymėtina, kad nors praeityje E. M. nebuvo teistas bei baustas administracine tvarka, tačiau jo elgesys nebuvo pavyzdingas. Bylos duomenimis nustatyta, kad mokykloje E. M. elgesio problemos prasidėjo nuo pradinių klasių. Jos pasireiÅ¡kė trukdymu mokytojams vesti pamokas, Å¡Å«kavimu, Å¡okinėjimu iÅ¡ suolo pamokų metu, savo emocijų nevaldymu, klasės mokinių žeminimu, necenzÅ«rinių žodžių vartojimu, tačiau atsakomybės už savo elgesį E. M. neprisiimdavo, visuomet rasdavo sau naudingų pasiteisinimų. 7-oje klasėje E. M. elgesys dar labiau pablogėjo, jis tapo nevaldomas – pamokų metu garsiai dainuodavo, rėkaudavo, žaisdavo mobilaus ryÅ¡io telefonu, iÅ¡ bendraklasių atiminėjo asmeninius daiktus, į pastabas nereaguodavo, atsikalbinėjo, tyčiojosi iÅ¡ mokytojų. 8-oje klasėje dėl E. M. delikventiÅ¡ko elgesio progimnazijos bendruomenė pradėjo jaustis nesaugi (b. l. 176-177, t. 1).

Toks nuteistojo elgesys, teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai atskleidžia jo antivisuomenines nuostatas, nihilistinį požiÅ«rį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad nuteistasis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos ir leidžia pagrįstai atmesti nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, jog E. M. charakterizuojamas teigiamai. Å velninti nuteistajam paskirtÄ bausmę, įvertinus apeliaciniame skunde taip akcentuojamÄ nuteistojo amžių bei tai, kad jis mokosi ir gyvena su tėvais, teisinio pagrindo taip pat nėra.

Visos Å¡ios aplinkybės neabejotinai egzistavo ir E. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu, tačiau akivaizdu, jog teigiamos įtakos jo elgesiui jos neturėjo, todėl abejotina, jog ir Å¡iuo metu jos galėtų veikti kaip apsauginis faktorius nuo pakartotinio E. M. nusikalstamo elgesio. Juo labiau, jog E. M. tėvai jo elgesiui iÅ¡ esmės jokios įtakos neturi, kÄ patvirtina ir mokyklos pateikta nuteistojo charakteristika, kurios duomenimis, nuteistasis negeba prisiimti atsakomybės už savo veiksmus, juos sumenkindamas.

Darant Å¡iÄ iÅ¡vadÄ atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad viso baudžiamojo proceso metu atsipraÅ¡yti nukentėjusiųjų E. M. nesiekė, Å¡iuos veiksmus jis atliko tik teisiamojo posėdžio metu suteikus paskutinio žodžio teisę, todėl tokie jo veiksmai vertintini ne kaip nuoÅ¡irdus savo neigiamų veiksmų pripažinimas ir jais sukeltų pasekmių suvokimas, bet siekis suÅ¡velninti savo teisinę padėtį. Å ių duomenų visumoje vertinti nuteistojo gyvenamÄ jÄ vietÄ kaip palankiÄ jo asmenybei vystytis ir auklėjamiesiems nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės tikslams įgyvendinti, vėlgi nėra jokio objektyvaus pagrindo.

Aplinkybės, jog nagrinėjamu atveju savo kaltę dėl padarytų nusikaltimų E. M. pripažino ir nuoÅ¡irdžiai dėl to gailėjosi, atsižvelgiant į tai, jog jos jau buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo, pagrindo Å¡velninti nuteistajam paskirtÄ bausmę – jos rūšį ar dydį, taip pat nesudaro. Juo labiau, kad apylinkės teismas nuteistojo prisipažinimÄ padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoÅ¡irdų gailestį dėl jų įvykdymo skundžiamu nuosprendžiu pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir baudžiamÄ jÄ bylÄ iÅ¡nagrinėjo sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, dėl ko, vadovaudamasis BK 641 straipsnio nuostatomis, jam paskirtÄ bausmę sumažino vienu trečdaliu.

Bendrindamas E. M. už skirtingas nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, apylinkės teismas parinko ir palankesnį nuteistajam dalinio bausmių sudėjimo bendrinimo bÅ«dÄ .Ä®vertinus aukščiau paminėtas nuteistojo E. M. asmenybę bei veikos pavojingumÄ apibÅ«dinančias aplinkybes, nuteistajam paskirtÄ bausmę vertinti kaip aiÅ¡kiai per griežtÄ nėra pagrindo – paskirtoji bausmė tikrai nėra per griežta, ji neprieÅ¡tarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis).

BK nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimo nepilnamečiams taisykles vertinamu atveju pažeistos taip pat nebuvo. Aplinkybės, turinčios reikÅ¡mės individualizuojant E. M. paskirtÄ bausmę buvo tinkamai iÅ¡nagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Skirti nuteistajam Å¡velnesnę BK 180 straipsnio 1 dalies ir BK 181 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytÄ areÅ¡to bausmę, kaip teisingai skundžiamu nuosprendžiu konstatavo apylinkės teismas, nėra galimybės. PrieÅ¡ingu atveju, bÅ«tų sutrikdytas E. M. mokymosi procesas, jis bÅ«tų izoliuotas nuo visuomenės. Å ių aplinkybių, sprendžiant iÅ¡ pateikto apeliacinio skundo turinio, neginčija ir nuteistojo gynėjas, praÅ¡ydamas E. M. paskirti Å¡velnesnę, nei straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę.

Tačiau, įvertinus nuteistojo asmenybę, jo elgesį iki komentuojamų nusikalstamų veikų padarymo, mokyklos bendruomenės pastangas koreguoti nuteistojo elgesį teigiama linkme ir E. M. pastangų pasitaisyti nebuvimÄ , tenkinti šį nuteistojo gynėjo praÅ¡ymÄ ir taikant BK 54 straipsnio 3 dalį paskirti Å¡velnesnę bausmę, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Visuma aukščiau iÅ¡dėstytų aplinkybių nesudaro pagrindo ir BK 62 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų taikymui. Pažymėtina, kad įvertinus tai, kad E. M. prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nuoÅ¡irdžiai dėl to gailėjosi, yra nepilnametis, jauno amžiaus, teisiamas pirmÄ kartÄ , nuteistojo atžvilgiu buvo taikytos BK 92 straipsnio nuostatos ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas skundžiamu nuosprendžiu buvo atidėtas minimaliam bausmės vykdymo atidėjimo terminui nepilnamečiams, todėl dar labiau Å¡velninti jam paskirtÄ bausmę ar bausmės vykdymo atidėjimo sÄ lygas, nėra pagrindo.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, n u t a r i a : nuteistojo E. M. gynėjo advokato Mindaugo PaukÅ¡tės apeliacinį skundÄ apeliacinį skundÄ atmesti.Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dienÄ .

Teisėjai                                                                                                             Albinas Antanaitis                                                                                             Evaldas Gražys                                                                                Daiva JankauskienėÂ