2017-11-20 Nr. AB-21470-3-64-3-01573-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2403-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01573-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 9 d. ir nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2015 m. gruodžio 3 d. kamerose Nr. 7, 86, 51, 106, 97, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų – nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, šalta, drėgna, tamsu, prastas vėdinimas, nuolat trūko oro, kameros nuolat būdavo perpildytos. Kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, sutriko sveikata.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje periodiškai buvo laikomas nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 5 d. ir nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2015 m. gruodžio 3 d. Prašė teismo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant jį nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, buvo laikomas skirtingose kamerose su dar 1–5 asmenimis ir jam teko nuo 3,66 iki 21,98 kv. m ploto, todėl pareiškėjui tenkantis kameros plotas visas kalinimo Šiaulių TI dienas atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytus reikalavimus (toliau – ir Įsakymas) – 3,6 kv. m. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijas atsakovui už šį laikotarpį laikė nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Manė, kad nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

5. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras (toliau – ir Šiaulių VSC) tikrino kameras Nr. 86 ir 7, patikrinimų metu nustatė, jog kameroje Nr. 86 oro temperatūra ir santykinė drėgmė atitiko nustatytas normas, kameroje reikalingas paprastasis remontas, kameroje Nr. 7 vizualiai matomo pelėsio nebuvo, dirbtinė apšvieta atitiko higienos normas. Pažymėjo, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės kameroje. Visose kamerose įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Visos kameros aprūpintos reikalingu inventoriumi – lovomis, spintelėmis, stalais, taburetėmis, maisto produktų lentyna, kamerose yra veidrodžiai, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge. Gyvenamosiose kamerose dirbtinis apšvietimas įrengtas, vadovaujantis higienos normos reikalavimais.

6. Pažymėjo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės, neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindė jokiais įrodymais.

7. Prašė atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. 8. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo M. Ž. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

9. Pasisakydamas dėl atsakovo atsiliepime pareikšto prašymo taikyti ieškinio senatį, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą. Įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 5 d. ir nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2015 m. gruodžio 3 d., o į teismą kreipėsi tik 2016 m. birželio 20 d. (pagal spaudą ant voko), nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pateisintų tokį ilgą delsimą, todėl sprendė, kad reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 5 d. turi būti taikoma ieškinio senatis, o pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2015 m. gruodžio 3 d.

10. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjas M. Ž. laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2015 m. gegužės 14 d. ir nuo 2015 m. rugsėjo 28 d. iki 2015 m. gruodžio 3 d., viso 38 dienas, kurias pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nustatytus minimalius reikalavimus (3,6 kv. m), todėl sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus.

11. Teismas iš byloje esančių Šiaulių VSC patikrinimų, atliktų kamerose Nr. 86, Nr. 106, Nr. 7, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, metu surašytų aktų nustatė, kad kameroje Nr. 86 santykinė oro drėgmė ir oro temperatūra atitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, kameroje dangos nelygios, nėra lengvai valomos ir dezinfekuojamos, reikalingas paprastasis remontas (HN 76:2010 28 p., 62 p. pažeidimai); Nr. 106 buvo remontuota, tačiau matomas pelėsis (HN 76:2010 56 p. pažeidimas), vietomis nedideliuose plotuose lupasi dažų danga – kameroje reikalingas paprastasis remontas (HN 76:2010 62 p. pažeidimas). 2015 m. lapkričio 13 d. patikrinimo metu Šiaulių VSC nustatė, kad įvertinus gyvenamųjų patalpų – kamerų Nr. 7 ir 106 sienų, lubų paviršius, vizualiai pelėsis ir drėgmės dėmės matėsi kameroje Nr. 106 (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 39 p. pažeidimas), santykinė oro drėgmė, oro temperatūra ir dirbtinė apšvieta atitiko higienos normos reikalavimus. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo pateiktuose visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose užfiksuoti duomenys paneigia pareiškėjo teiginius dėl per žemos oro temperatūros ir per didelės santykinės oro drėgmės kamerose Nr. 86, 7 ir 106, netinkamos dirbtinės apšvietos kamerose Nr. 7 ir 106, tačiau atsakovas nepateikė duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo teiginius dėl neužtikrinto natūralaus apšvietimo, šalčio, drėgmės, prasto vėdinimo visose jo laikymo kamerose. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 51 ir 97, kuriose drėgna, šalta, netinkamas apšvietimas, prastas vėdinimas, bei kamerose Nr. 86, 106 ir 7, kuriose neužtikrintas natūralus apšvietimas, prastas vėdinimas, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

12. Susipažinęs su įrašais pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje, teismas nustatė, kad pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiais dėl pablogėjusio regėjimo ar galvos skausmų medikams nesiskundė, dokumentų, patvirtinančių jo teiginį dėl pablogėjusio regėjimo ir būtinumo nešioti akinius pareiškėjas nepateikė, todėl sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI pablogėjo pareiškėjo sveikata.

13. Atsižvelgęs į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Teismas sprendė, kad pareiškėjo laikymas šaltose, drėgnose, tamsiose kamerose sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą – 2 000 Eur. Pabrėžė, jog pareiškėjas kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, nesiskundė, jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, nenurodė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendė, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

14. Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 50 Eur.

III. 15. Pareiškėjas M. Ž. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

16. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, buvo vienašališkas ir neobjektyvus, netinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes ir įrodymus, kas lėmė neteisingą bylos išsprendimą.

17. Pažymi, kad teismas pažeidė ne tik nacionalinės teisės aktus ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 ir 81 straipsnių reikalavimus, bet ir tarptautinės teisės aktų reikalavimus, o būtent Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį, Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 1 ir 3 dalį.

18. Nurodo, kad teismas, skaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, nepagrįstai jį skaičiavo su visu inventoriumi esančiu kameroje (baldais, sanitariniu mazgu), nes remiantis Europos Sąjungos teisės normomis, minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas yra laisvas kameros grindų plotas padalintas iš kartu kalinamų asmenų skaičiaus, o ne viso kameros ploto, su inventoriumi visuma, padalinta iš kartu su pareiškėju kalinamų asmenų skaičiaus.

19. Mano, jog teismas konstatavęs, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, buvo higienos normų pažeidimų (drėgmė, netinkamas apšvietimas, pelėsis), netinkamai įvertino dėl šių pažeidimų pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

20. Pažymi, kad patalpos tinkamas apšvietimas yra vienas reikšmingiausių veiksnių, veikiančių savijautą. Nors Šiaulių TI dėl netinkamo apšvietimo skundų iš pareiškėjo nėra gavęs, bet tai neturi įtakoti patirtos neturtinės žalos dydžio apskaičiavimo, nes teismui konstatavus pažeidimą, tai įrodo ir pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta tinkamai.

21. Atkreipia dėmesį į administracinių teismų praktiką administracinėse bylose Nr. A442-1840/2013 ir Nr. A756-1012/2011, ir pažymi, kad apšvietimo ir ventiliacijos pažeidimai yra prilygintini kankinimui pagal Konvencijos 3 straipsnį, todėl negali būti vertinami kaip mažareikšmiai pažeidimai, ir dėl jų patirta neturtinė žala įvertinama tik 50 Eur.

22. Pareiškėjo teigimu, nustatydamas neturtinę žalą, teismas neatsižvelgė ir netinkamai įvertino tam klausimui teisingai išspręsti būtinų aplinkybių visumą.

23. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovo atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

24. Nurodo, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, o pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu.

25. Pažymi, kad tiek pareiškėjo skunde, tiek apeliaciniame skunde lakoniškai dėstomi įrodymais nepagrindžiami pareiškėjo argumentai, reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai, nebūtinai kilę dėl laikymo sąlygų.

26. Atkreipia dėmesį, kad teiginių, jog buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, pareiškėjas niekaip nedetalizavo, nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Paminėtų aplinkybių (dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir t. t.) administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, todėl nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

29. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

30. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

31. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2015 m. gruodžio 3 d. (b. l. 22–31), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas Šiaulių TI kamerose buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, t. y. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto, nebuvo pažeistas.

33. Teisėjų kolegija, vertindama Nutarties 18 punkte išdėstytus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, visų pirma, nurodo, kad EŽTT naujausioje savo praktikoje (žr., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.

EŽTT minėtoje byloje taip pat paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Taigi nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nacionalinį teisinį reglamentavimą, tinkamai apskaičiavo pareiškėjui ginčo laikotarpiu tenkantį kameros plotą.

34. Vertinant, ar pareiškėjo kalinimo sąlygos atitiko higienos normų reikalavimus, pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, t. y. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b. l. 37–53) konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 51 ir 97, kuriose drėgna, šalta, netinkamas apšvietimas, prastas vėdinimas, bei kamerose Nr. 86, 106 ir 7, kuriose neužtikrintas natūralus apšvietimas, prastas vėdinimas, kas sudaro pagrindą CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

35. Atkreiptinas dėmesys, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo akte (tikrinta kamera Nr. 86) (b. l. 44–47), pažymėta, kad remiantis HN 76:2010 2 punktu, reikalavimai dėl ventiliacijos nebuvimo ir natūralaus apšvietimo stokos nenagrinėtini, nes veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tiek HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastoto rekonstrukcijos darbais. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į jau minėtą HN76:2010 2 punktą ir į HN 134:2015 3 punktą, pažymi, kad laisvės atėmimo vietose taikomi tik tie šios normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl įvertinus tai, kad Šiaulių TI dėl pastato statuso negalint atlikti rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbų, patalpų oro judėjimo greičiui ir natūraliam patalpų apšvietimui higienos normų reikalavimai šiuo atveju negalėjo būti taikomi.

36. Dėl priteistino neturtinės žalos dydžio pažymėtina, kad pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją, pareiškimo Nr. 64886/01). Taigi pagal EŽTT išaiškinimus ir subsidiarumo doktriną darytina išvada, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardijamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 28028/95). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį, turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

38. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, t. y. jo laikymą kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, atsižvelgusi į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą naujausią praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio (pvz., žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Vitanis ir Šukys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 51043/13, 54553/13), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti jam turi būti priteistas 150 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

39. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos administracinių bylų Nr. A442-1840/2013 ir Nr. A756-1012/2011 ir nagrinėjamos administracinės bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos, t. y. skiriasi, tiek kalinimo įstaigos, tiek laikotarpiai, tiek nustatyti pažeidimai, todėl atsižvelgti į pareiškėjo nurodytose bylose priimtus sprendimus nėra jokio pagrindo.

40. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atstovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 150 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui M. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė