2016-01-15 Nr. AB-1143-3-61-3-05763-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Procesinio sprendimo kategorija 50

Administracinė byla Nr. eAS-77-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05763-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos M. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. V. skundą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja M. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-33985 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėja taip pat prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti minėto Sprendimo galiojimą.

Pareiškėja prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindė tuo, jog tarp jos ir VMI vyksta teisminis ginčas dėl pareiškėjos sumokėtų pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) bei gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) įmokų neteisėto užskaitymo, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4641-426/2015 VMI atlikti įmokų užskaitymai buvo pripažinti neteisėtais. Šiame kontekste pažymėjo, jog tuo atveju, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikins minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, pareiškėja nedelsiant kreipsis į VMI dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo, sudarant mokestinės paskolos sutartį. Tuo tarpu pradėtas priverstinis išieškojimas iš pareiškėjos turto destabilizuotų jos finansinę padėtį, apsunkintų mokestinių bei kitų prievolių vykdymą bei lemtų finansinių nuostolių atsiradimą. Pareiškėja tvirtino, kad pradėjus priverstinio išieškojimo iš turto veiksmus, ji gali patirti žalą, kas lemtų naujus administracinius ginčus tarp jos ir VMI, o teismo sprendimo įvykdymo galimu apsunkinimu turi būti pripažįstamas ir atvejis, kai galbūt naikintino administracinio akto įvykdymas lemtų naujus administracinius ginčus tarp bylos šalių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 15 d. nutartimi (b. l. 50–51) priėmė pareiškėjos skundą, tačiau prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkino.

Pasisakydamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas pažymėjo, jog pareiškėjos ginčijamu VMI 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-33985 nuspręsta išieškoti 9 811,38 Eur mokestinę nepriemoką iš pareiškėjos turto. Tuo tarpu pareiškėja, prašydama taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, remiasi argumentais, susijusiais su jos finansine padėtimi. Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 111 straipsnyje nustatyta galimybė grąžinti nepagrįstai pagal mokesčio administratoriaus sprendimus išieškotas mokesčių sumas. Tai suponuoja teismo išvadą, kad mokestinės nepriemokos išieškojimas savaime nereiškia, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) suformavo praktiką, kad galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (rėmėsi LVAT 2009 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos skundo argumentai nesudaro pagrindo teismui imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, todėl pareiškėjos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkintinas.

III. Pareiškėja M. V. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 53–55), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutarties dalį, kurioje netenkintas pareiškėjos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, ir išspręsti klausimą iš esmės – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti VMI 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. (23.31-08)-320A-33985 galiojimą.

Pareiškėja mano, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis yra nepagrįsta. Pažymi, jog teismo prašė užkardyti VMI viešojo administravimo subjekto elgesio standartų neatitinkančio veiksmo pasekmes ir išlaikyti iki tarp pareiškėjos bei VMI kilusio ginčo buvusių mokestinių teisinių santykių status quo, kas garantuotų pareiškėjos naudai galimo teismo sprendimo galimą ir neapsunkintą įvykdymą. Atskirasis skundas iš esmės grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir pareiškėjos skunde teismui išdėstytas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėja papildomai atkreipia dėmesį, jog išieškojimas gali būti nukreiptas ne tik į jos pinigus ir / ar pajamas, tačiau ir į kitą jos materialų ar nematerialų turtą. Tuo tarpu MAĮ 111 straipsnyje numatyta galimybė sugrąžinti pareiškėjai galbūt nepagrįstai pagal mokesčių administratoriaus sprendimus išieškotas mokesčių sumas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 92 straipsnyje numatytas skundžiamo akto panaikinimo pasekmes (skundžiamo akto panaikinimas reiškia, kad konkrečiu atveju privalo būti atkuriama buvusi iki ginčijamo akto priėmimo padėtis) realizuoja tik tuo atveju, jeigu išieškojimas iš mokesčių mokėtojo turto būtų vykdomas išieškojimą nukreipiant išimtinai į pareiškėjos pinigines lėšas. Tačiau MAĮ 111 straipsnis nenustato taisyklių, kaip pareiškėjai bus grąžintos turtinės teisės, vertybiniai popieriai, kilnojamasis ar nekilnojamasis turtas, jeigu vykdant išieškojimą iš pareiškėjos turto pagal skundžiamą VMI Sprendimą šis turtas ar jo dalys bus priverstinai realizuoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėja atskirajame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutarties dalimi, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos kartu su skundu pateikto prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Taigi, nagrinėjamu atveju yra kilęs ginčas dėl pagrindo taikyti pareiškėjos prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones egzistavimo.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y., kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011 ir kt.). Iš paminėtos įstatymo normos formuluotės akivaizdu, jog įstatymų leidėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą susiejo su tikslu užtikrinti būsimo teismo sprendimo įgyvendinimą, t. y. garantuoti teisingumo vykdymą, o ne prevenciškai apsaugoti proceso dalyvius nuo galimų jiems nepalankių teisinių pasekmių (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-246/2013 ir kt.). Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012 ir kt.). Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012 ir kt.).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką realus iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o kartu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010 ir kt.). Be to, kaip ne kartą savo praktikoje yra akcentavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS10-349/2007, 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS16-528/2007 ir kt.).

Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad administracinių teismų praktikoje nuosekliai laikomasi taisyklės, jog asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008 ir kt.). Kita vertus, teismui kyla pareiga jam pateiktą prašymą įvertinti bylos aplinkybių kontekste ir šiuo klausimu priimti nutartį. Pažymėtina ir tai, kad teismas kiekvieną kartą spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi įvertinti, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012 ir kt.). Šiuo atveju pats reikalavimų užtikrinimo priemonių tikslas ir paskirtis lemia tai, kad negalima taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, tiesiogiai nesusijusių su ginčo dalyku, nes tokio sprendimo vykdymo pasekmėms minėtos priemonės neturės įtakos (ABTĮ 71 str. 1 d.). Be to, prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti grindžiamas su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimu susijusiomis aplinkybėmis, o ne su ginčo sprendimu iš esmės (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja pateikė teismui prašymą taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę (ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas) ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti VMI 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. (23.31-08)-320A-33985 galiojimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad minėtu pareiškėjos ginčijamu VMI Sprendimu nuspręsta, vadovaujantis MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, išieškoti į biudžetą iš pareiškėjos turto 9 811,38 Eur mokestinę nepriemoką (b. l. 6–7). Atitinkamai pareiškėja prašymą taikyti nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžia tuo, jog tarp jos ir VMI vyksta teisminis ginčas dėl pareiškėjos sumokėtų PVM bei GPM įmokų neteisėto užskaitymo, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4641-426/2015 VMI atlikti įmokų užskaitymai buvo pripažinti neteisėtais, o tuo atveju, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikins minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, pareiškėja nedelsiant kreipsis į VMI dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo, sudarant mokestinės paskolos sutartį. Tuo tarpu pradėtas priverstinis išieškojimas iš pareiškėjos turto, pareiškėjos teigimu, destabilizuotų jos finansinę padėtį, apsunkintų mokestinių bei kitų prievolių vykdymą bei lemtų finansinių nuostolių atsiradimą, be to, pradėjus priverstinio išieškojimo iš turto veiksmus, ji gali patirti žalą, kas lemtų naujus administracinius ginčus tarp jos ir VMI. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjos motyvus, pagrindžiančius reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą, įvertinusi administracinėje byloje nagrinėti priimtus reikalavimus, sprendžia, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrįsto pagrindo taikyti pareiškėjos prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos pateikiami argumentai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo iš esmės yra grindžiami finansinių sunkumų grėsme ir dėl to galinčiomis kilti neigiamomis pasekmėmis. Šiame kontekste akcentuotina, kad reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011 ir kt.).

Atitinkamai pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjos teismui pateikti duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, nelaikytini pakankamais konstatuoti, jog, netenkinus pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kiltų tokios neigiamos pasekmės, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjai sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas, t. y., kad egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjos prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pažymėtina, jog galima tam tikra neigiama įtaka pareiškėjos finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009 ir kt.). Atitinkamai aplinkybė, jog pareiškėja gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėja neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjai sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio mėn. 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012 ir kt.).

Šiame kontekste svarbu įvertinti ir tai, jog pritaikius pareiškėjos prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, bet vėliau paaiškėjus, kad ginčijami mokesčių administratoriaus priimti sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, mokestinės nepriemokos išieškojimas atitinkamais atvejais gali tapti apskritai neįmanomu (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-190/2012 ir kt.). Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas mokesčių surinkimą yra pripažinęs viešuoju interesu (žr., pvz., LVAT 2006 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A415-1088/2006, 2007 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-206/2007 ir kt.).

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodė aplinkybių, kurios, nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, trukdytų įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Pabrėžtina, jog pareiškėja, prašydama taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, iš esmės remiasi tik prielaidomis, kad bus atlikti veiksmai, kurie apsunkins jos finansinę padėtį ir, jos manymu, kliudys įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Tačiau mokestinės nepriemokos išieškojimo galimybė pati savaime nepatvirtina, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Juolab kad šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, jog VMI ėmėsi kokių nors konkrečių veiksmų mokestinei nepriemokai iš pareiškėjos turto priverstinai išieškoti.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Kartu pastebėtina, jog ši teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjai ateityje, atsiradus naujoms aplinkybėms, bet kurioje proceso stadijoje pateikti teismui naują (motyvuotą ir pagrįstą įrodymais) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (ABTĮ 71 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012 ir kt.). Be to, remiantis MAĮ 110 straipsnio 3 dalimi, mokesčių administratorius, vadovaudamasis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, turi teisę savo iniciatyva nepradėti arba stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras.

Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutarties dalis yra pakankamai motyvuota, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose, teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutarties dalis, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos kartu su skundu pateikto prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos M. V. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius