72dabf3f-01f2-4b41-87c9-9eecc47ff4fc · Klaipėdos apygardos teismas

Civilinė byla NrPranešėja Violeta Miliuvienė                                                    Baudž. byla Nr. 1A-433-174/2012Teisėja Violeta Balčiūnienė                                       Teisminio proceso Nr. 1-06-3-00047-2011-5                                       Procesinio sprendimo kategorijos:2.4; 1.2.4.7.; 2.1.7.4. (S) KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS n u t a r t i sLietuvos respublikos vardu 2012 m. spalio 25 d.Klaipėda Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,teisėjų Rasos Valentinienės, Eduardo Maškevičiaus,sekretoriaujant Audriui Kvajauskui,dalyvaujant išteisintajam N. Ž. (N. Ž.),išteisintojo gynėjai advokatei Tatjanai Borik,nukentėjusiosios L.

R. atstovui advokatui Robertui Skėriui,vertėjai Livijai MartiÅ¡auskienei,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nukentėjusiosios L. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundÄ dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo N. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iÅ¡teisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 139 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Nuosprendžiu atmestas L.

R. civilinis ieÅ¡kinys dėl turtinės ir neturtinės žalos bei proceso iÅ¡laidų atlyginimo.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė: N. Ž. buvo kaltinamas pagal BK 139 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis 2011-01-07, apie 19.30 val., (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, tyčia sukdamas rankÄ L. R., padarė deÅ¡inės plaÅ¡takos pirmo pirÅ¡to–delnakaulio sÄ nario raiščių patempimÄ , t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymÄ , tai atitinka BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ .Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012 m. vasario 20 d. nuosprendžiu iÅ¡teisino N. Ž. pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Apeliaciniu skundu nukentėjusioji L.

R. praÅ¡o Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-02-20 nuosprendį, kuriuo N. Ž. pagal BK 139 straipsnio 1 dalį iÅ¡teisintas, panaikinti ir priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį: N. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 139 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti 30 parų areÅ¡to bausmę; patenkinti civilinį ieÅ¡kinį ir priteisti iÅ¡ N. Ž. 2 000 Lt turtinės, 4 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 1 000 Lt už advokato teisinės pagalbos suteikimÄ bei atstovavimÄ teisme.Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-02-20 iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį priėmė motyvuodamas tuo, kad nors N. Ž. veika ir atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje, požymius, tačiau ji padaryta esant bÅ«tinajai ginčiai.

Nukentėjusiosios teigimu, teismas neteisingai įvertino byloje surinktus duomenis, byloje esančių duomenų nevertino kaip įrodymų visumos, o byloje esančius faktinius duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas, nesusiejo tarpusavyje, nagrinėjo izoliuotai vienus nuo kitų ir todėl padarė nepagrįstas bei klaidingas, byloje nustatytų aplinkybių neatitinkančias iÅ¡vadas, todėl nuosprendis turi bÅ«ti panaikintas ir N. Ž. priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis.Klaipėdos miesto apylinkės teismas nuosprendyje nurodęs liudytojų ir kaltinamojo parodymus bei kitÄ raÅ¡ytinę bylos medžiagÄ , konstatavo:

„Teisė aktyviai gintis, darant kitam asmeniui žalÄ baudžiamojoje teisėje įvardijama kaip bÅ«tinoji gintis. Žmogaus teisė aktyviai gintis įtvirtinta Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnyje. BÅ«tinoji gintis, remiantis baudžiamosios teisės teorija apibrėžiama, kaip tam tikra situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitÄ asmenį, nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ir valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo nebus peržengtos bÅ«tinosios ginties ribos.

BÅ«tinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia yra nužudoma arba sunkiai sutrikdomas sveikata, jeigu gynyba aiÅ¡kiai neatitinka kėsinimosi pobÅ«džio ir pavojingumo. Å iuo atveju kaltinamasis N. Ž., nukentėjusiajai L. R. nesunkiai sutrikdė sveikatÄ , gindamas savo bÅ«sto neliečiamumÄ , kėsinimasis patekti į butÄ buvo realus ir akivaizdus, nes nukentėjusioji L. R. neleido uždaryti N. Ž. buto durų, įspraudusi tarp durų kojÄ , įsitvėrė jam į atlapus ir Å¡ie jos veiksmai buvo nukreipti prieÅ¡ N. Ž..

Gindamas savo bÅ«sto neliečiamumÄ N. Ž. suėmęs L. R. už riešų jÄ stumtelėjo, taip sužalodamas jai rankos nykÅ¡tį. Todėl esant Å¡ioms aplinkybėms N. Ž. veika kvalifikuotina pagal Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnį, t.y. bÅ«tinoji gintis ir vertinama, kaip baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinanti aplinkybė. Baudžiamosios atsakomybės Å¡alinimo pagrindas yra tai, kad padarytai veikai nebÅ«dingas vienas iÅ¡ nusikaltimo požymių - veikos pavojingumas. Tokiais atvejais baudžiamasis procesas yra nutraukiamas, nes veika neturi visų nusikaltimo sudėties požymių.“Nukentėjusiosios teigimu, Klaipėdos miesto apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje visiÅ¡kai nevertino bei neanalizavo liudytojų parodymų, raÅ¡ytinės bylos medžiagos, Å¡ių duomenų neanalizavo, nevertino ne tik atskirai, bet kaip ir įrodymų visumos, dėl to padarė neteisingas, vienpusiÅ¡kas iÅ¡vadas, kurių pagrindu priėmė neteisingÄ sprendimÄ .

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau LAT) Senato 2003-06-20 nutarime Nr. 40 nurodyta: „ApraÅ¡omoji iÅ¡teisinamojo nuosprendžio dalis turi atitikti LR BPK 305 str. 3 d. reikalavimus. <...> Toliau nurodoma teismo nustatytos bylos aplinkybės, svarbios priimtam sprendimui pagrįsti, įrodymų įvertinimo motyvai ir teismo iÅ¡vados dėl kaltinamojo iÅ¡teisinimo ir iÅ¡teisinimo pagrindas.“ BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi bÅ«ti pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo iÅ¡vados, ar jie atmestini.

Turi bÅ«ti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimÄ padaryti neÅ¡aliÅ¡kas iÅ¡vadas. (LAT Senato 2007-12-01 Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimÄ , taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr.27-1).Nukentėjusiosios L. R. teigimu, Å¡iuo atveju Klaipėdos miesto apylinkės teismas visiÅ¡kai nepagrįstai nurodė, kad ji kėsinosi patekti į N. Ž. butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), o pastarasis gynė savo buto neliečiamybę.

L. R. teigimu, bylos duomenys nepatvirtina, kad ji veržėsi į N. Ž. butÄ . Nukentėjusiosios teigimu, ji, bÅ«dama namo laiptinėje, tik norėjo pasikalbėti su N. Ž.. Pastarojo buto durys atsidarė į laiptinės pusę, ji ir N. Ž. tarpusavyje kalbėjosi laiptinės aikÅ¡telėje, tai yra ji nebuvo peržengusi N. Ž. buto slenksčio ir nesikėsino bei negalėjo kėsintis į jo buto neliečiamybę. N. Ž. atsisakius su ja kalbėtis ir pabandžius jėga užtrenkti duris, ji, siekdama iÅ¡vengti sužalojimo durimis bei siekdama baigti jau pradėtÄ pokalbį, užkiÅ¡o savo kojÄ Ä¯ tarpÄ tarp atidarytų į laiptinę durų ir durų staktos taip, kad durys neužsidarytų į vidų.

Jokių aktyvių veiksmų, kurie bÅ«tų leidę N. Ž. suprasti, kad ji jėga veržiasi į jo butÄ ir prieÅ¡ jo valiÄ , ji neatliko, tik stovėjo laiptinėje ir norėjo toliau su N. Ž. kalbėtis, praÅ¡ydama jo patraukti kieme stovintį automobilį. Tuo metu N. Ž. jÄ rankomis pastÅ«mė ir ji, praradusi pusiausvyrÄ ir bandydama nepargriÅ«ti, įsikibo į N. Ž.. Pastarasis sugriebė jÄ už rankų, tuomet pasuko jos rankÄ ir iÅ¡suko rankos pirÅ¡tÄ . Po to N. Ž. jÄ stipriai stumtelėjo, dėl to ji nukrito ant laiptų, krisdama galva trenkėsi į laiptinės lauko duris.

Nukentėjusiosios teigimu, tokia situacija negali bÅ«ti vertinama kaip bÅ«tinoji gintis, kadangi N. Ž. realiai nebuvo nuo ko ir dėl ko gintis, t. y. nebuvo nei pradėto, nei tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, nei paties kėsinimosi fakto. L. R. pabrėžia, jog ji neatliko jokių aktyvių veiksmų, kurie bÅ«tų leidę N. Ž. suprasti, kad kėsinamasi į jo buto neliečiamybę. Klaipėdos miesto apylinkės teismas, įvertindamas N. Ž. veiksmus kaip bÅ«tinÄ jÄ ginti, neteisingai vertino faktines įvykio aplinkybes: nebuvo jokio kėsinimosi į buto neliečiamybę, pats pokalbis buvo taikus, ji – L.

R. – elgėsi neagresyviai, jos veiksmai N. Ž. nebuvo pavojingi. Nukentėjusioji aiÅ¡kina, jog ji tiesiogiai netrukdė N. Ž. uždaryti durų, tik koja užrėmė jo buto duris, kad nebÅ«tų parblokÅ¡ta durimis, ji pati į atlapus N. Ž. nekibo, o tik spėjo įsikibti į jį, kad nebÅ«tų N. Ž., Å¡iam pavartojant fizinę jėgÄ , nustumta ir parblokÅ¡ta ant žemės. Taigi, nukentėjusiosios L. R. teigimu, jos veiksmai buvo iÅ¡Å¡aukti paties N. Ž. neteisingo situacijos vertinimo, o ji tik gynėsi nuo pastarojo veiksmų, pavartojant prieÅ¡ jÄ fizinę jėgÄ .

Todėl jos veiksmai negalėjo sukelti N. Ž. nei didelio sumiÅ¡imo, nei iÅ¡gÄ sčio. Be to, L. R. pažymi, kad N. Ž. jÄ pažinojo kaip kaimynę, taigi jis neturėjo jokio pagrindo iÅ¡sigÄ sti jos kaip nepažįstamo žmogaus.Nukentėjusioji L. R. aiÅ¡kina, kad niekas ant N. Ž. nepuolė, niekas į jo butÄ nesiveržė, o pastarasis, bÅ«damas vyras ir fiziÅ¡kai daug stipresnis už jÄ , galėjo susidariusiÄ situacijÄ iÅ¡spręsti kitaip, o ne elgdamasis ypač neatsargiai ir iÅ¡sukdamas jai rankÄ bei taip sužalodamas jÄ .BK 165 straipsnis numato baudžiamÄ jÄ atsakomybę tam asmeniui, kuris neteisėtai pažeidė kito asmens bÅ«sto neliečiamybę.

Å iuo konkrečiu atveju matyti, kad N. Ž. suprato ir galėjo suprasti, kad jokio pavojaus jo bÅ«sto neliečiamybei nėra ir negali bÅ«ti, dėl to jis turėjo ir privalėjo elgtis deramai ir atsargiai. Apie tai, kad jis tai suprato, byloja ir ta aplinkybė, kad jis pats nesikreipė į policijÄ ir neparašė pareiÅ¡kimo, kad buvo kėsintasi į jo buto neliečiamybę.Apeliantės L. R. teigimu, teismas neteisingai įvertino jos praÅ¡ymÄ patraukti automobilį, jos veiksmuose įžvelgdamas savavaldžiavimo požymių.

Nukentėjusiosios teigimu, tokių asmens veiksmų, kai jis nueina pas savo kaimynÄ bei papraÅ¡o jo patraukti automobilį žiemos metu, nuo jo Å¡eimos narių darbu nuvalytos stovėjimo vietos, negalima vertinti nei kaip nusikaltimo, nei kaip administracinio teisės pažeidimo. Å iuos veiksmus galima vertinti tik kaip asmeninius santykius tarp dviejų ir daugiau žmonių, kurių teisės normos Å¡iuo atveju negali sureguliuoti. Å ių asmeninių santykių aiÅ¡kinimasis yra labiau moralės ir etikos dalykas.Teismas nurodė, kad N. Ž. baudžiamosios atsakomybės Å¡alinimo pagrindas yra tai, kad jo veikai nebÅ«dingas vienas iÅ¡ nusikaltimo požymių – veikos pavojingumas.

Nukentėjusioji aiÅ¡kina, jog veikos pavojingumas ir prieÅ¡ingumas baudžiamajai teise yra vienas už nusikaltimo požymių, kurie apibrėžti baudžiamosios teisės doktrinoje. Vertinant ar veika pavojinga, reikia atkreipti dėmesį į kaltės formÄ ir turinį. Tai yra glaudžiai susiję su kaltės formos ir turinio nustatymu ir įvertinimu. Klaipėdos miesto apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodydamas, kad N. Ž. veikoje nėra pavojingumo, neteisingai įvertino N. Ž. veiksmų tiek objektyviÄ jÄ , tiek subjektyviÄ jÄ pusę.

Neteisingumas kyla dėl to, kad teismas apie kaltininko kaltės turinį sprendė tik iÅ¡ kilusių padarinių ir prieÅ¡ priimdamas sprendimÄ kaip pagrindÄ kvalifikuoti veikÄ laikė tik objektyvius padarytos veikos požymius, ypač kilusius padarinius. Teismas netinkamai vertino subjektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, t. y. asmens psichinį santykį su daroma veika ir jos padariniais, jo turinį, veikos padarymo motyvus. Dėl to teismas nurodė, kad kyla abejonių dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo, suabejojo specialisto iÅ¡vada.

Tai yra teismas lyg ir siejo N. Ž. veiksmus su tam tikru mažareikÅ¡miÅ¡kumu, kuris vadinamas kaip nepavojinga veika. Tačiau nukentėjusioji pabrėžia, kad asmens subjektyvioji pusė ir jo psichinis santykis su daroma veika yra labai svarbus Å¡ioje byloje. N. Ž. elgėsi itin neatsargiai ir turėjo bei galėjo numatyti galimas tokios savo veikos pasekmes. Elgdamasis neatsargiai ir sukdamas jai – L. R. – rankÄ , N. Ž. privalėjo numatyti, kad jÄ sužalos ir kad ji dėl tokių jo veiksmų gali prarasti pusiausvyrÄ ir nukristi bei susižaloti, pagaliau jis privalėjo numatyti tiek tokius, tiek ir galbÅ«t sunkesnius savo veikos padarinius.Kaip matyti iÅ¡ 2011-01-13 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus specialisto iÅ¡vados Nr. G 70/11(03) jai – L.

R. – dėl deÅ¡inės plaÅ¡takos pirmo pirÅ¡to–delnakaulio sÄ nario raiščių patempimo sveikata sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui, jai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tačiau teismas nuosprendyje akcentavo, kad nukentėjusioji dėl padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo nedarbingumo pažymėjimo neėmė ir ėjo į darbÄ , t. y. per visÄ ligos laikotarpį dirbo. Todėl teismui pagrįstai iÅ¡kilo abejonių dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo. L. R. teigimu, teismas visiÅ¡kai nepagrįstai suabejojo specialisto iÅ¡vada, kad jai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, vien dėl to, kad ji nedarbingumo pažymėjimo neėmė ir ėjo į darbÄ .

Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad dėl galiojančių teisės aktų nustatytos tvarkos, imti nedarbingumo pažymėjimÄ ir neiti į darbÄ finansiÅ¡kai yra labai nuostolinga, nes dėl to asmuo netenka nemažos savo pajamų dalies. BÅ«tent dėl Å¡ių priežasčių ji ir neėmė nedarbingumo pažymėjimo ir kęsdama skausmÄ Ä—jo į darbÄ ir atliko savo darbines funkcijas. Nesutikdamas su minėta specialisto iÅ¡vada, teismas galėjo paskirti pakartotinį jos sveikatos tyrimÄ , siekdamas nustatyti sužalojimo laipsnį, tačiau to nepadarė, todėl nepagrįstai suabejojo specialisto iÅ¡vada.L.

R. teigimu, teismas be pagrindo suabejojo jos parodymais, kad N. Ž. ilgai suko jai rankÄ , rankos pirÅ¡tÄ . Nukentėjusioji pažymi, kad ji pateikė savo įvykio situacijos vertinimÄ , žodis „ilgai“ yra labai sÄ lyginis, jį kiekvienas žmogus supranta subjektyviai. Kęsdama skausmÄ ji nurodė, kad tai truko ilgai, nors veikos faktinės aplinkybės rodo, kad tai truko trumpÄ laikÄ , po to ji buvo pastumta ir nukrito.Taigi teismas faktinius bylos duomenis įvertino vienpusiÅ¡kai, įrodymų visumos nevertino ir padarė Å¡aliÅ¡kas iÅ¡vadas.

N. Ž. veiksmai, įvertinant objektyviÄ jÄ ir subjektyviÄ jÄ puses, yra pavojingi ir prieÅ¡ingi baudžiamajai teisei. Be to, N. Ž. veiksmų negalima vertinti kaip bÅ«tinosios ginties nuo pavojingo kėsinimosi, nes to nebuvo.Kadangi byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių N. Ž. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje, padarymo, jam turi bÅ«ti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.Atsikirtimais į nukentėjusiosios L. R. apeliacinį skundÄ iÅ¡teisintojo N. Ž. gynėjas advokatas Vytautas GriÅ¡kevičius praÅ¡o nukentėjusiosios L.

R. apeliacinį skundÄ atmesti.Nukentėjusiosios atstovas advokatas R. Skėrys praÅ¡o nukentėjusiosios L. R. apeliacinį skundÄ tenkinti.IÅ¡teisintasis ir jo gynėjas praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti.Apeliacinis skundas atmestinas.Apeliacinio skundo teiginiai, kad N. Ž. negalėjo bÅ«ti taikomas BK 28 straipsnio nuostatos, atmestini, kaip neturintys teisinio pagrindo ir nepagrįsti.Pažymėtina, kad bÅ«tinoji gintis yra baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinanti aplinkybė, kai yra nustatoma, kad asmuo formaliai padarė veikÄ , kuri atitinka nusikalstamos veikos sudėties požymius, tačiau Å¡ie veiksmai buvo padaryti ginant save, kitÄ asmenį, nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Å io instituto taikymas priklauso nuo bylos aplinkybių visumos, kuri leidžia daryti iÅ¡vadas apie bÅ«tinosios ginties teisėtumo sÄ lygas, t. y. kėsinimÄ si ir gynybÄ .Byloje nustatyta, kad tarp daugiabučio namo kaimynų L. R. ir N. Ž. buvo konfliktas dėl automobilio statymo vietos daugiabučio namo kieme. Nukentėjusiosios teigimu, N. Ž. pasistatė savo automobilį namo kieme į jos Å¡eimos narių nuo sniego nuvalytÄ vietÄ , dėl to ji ėjo pas kaimynÄ N. Ž. pasakyti, kad Å¡is patrauktų savo automobilį, su N. Ž. kalbėjo taikiai.

Tačiau, prieÅ¡ingai nukentėjusiosios tvirtinimui, byloje esantys duomenys patvirtina, jog ji su N. Ž. konfliktavo, neleido pastarajam uždaryti buto durų, įkiÅ¡dama savo kojÄ tarp jų, bei kibo N. Ž. į atlapus ir jie tarpduryje susistumdė. N. Ž. teigimu, jis norėjo patraukti agresyviai nusiteikusiÄ L. R. nuo savo buto durų, tačiau pastaroji neleido jam to padaryti, įkiÅ¡dama savo kojÄ tarp durų, jiems besistumdant L. R. įbrėžė jam į petį bei nuplėšė marÅ¡kinių rankovę, tai nustatyta, remiantis ir kaip liudytojos teisme apklaustos J.

Ž. parodymais. Kadangi L. R. veržėsi į N. Ž. butÄ , įkiÅ¡dama savo kojÄ tarp durų ir neleisdama N. Ž. jų uždaryti, kibo jam į atlapus, į raginimus iÅ¡eiti net ir po to, kai jis pasakė kviesiÄ s policijÄ , nereagavo, todėl N. Ž., siekdamas apsisaugoti ir norėdamas užkirsti L. R. keliÄ Ä¯sibrauti į jo butÄ , suėmė pastarÄ jÄ už riešų ir stumtelėjo, kad galėtų uždaryti savo buto duris, dėl to nukentėjusioji susižalojo deÅ¡inės rankos nykÅ¡tį.

Taigi Å¡iuo atveju akivaizdu, jog nukentėjusioji pati buvo agresyviai nusiteikusi, veržėsi į N. Ž. butÄ , kibo jam į atlapus, besistumdydama įbrėžė jam į petį bei nuplėšė marÅ¡kinių rankovę. Nors N. Ž. ragino jÄ liautis ir iÅ¡eiti, tačiau su Å¡iais jo teisėtais taikiais veiksmais nukentėjusioji nesutiko, tam prieÅ¡indamasi pirmoji pradėjo puolimo veiksmus – kibo N. Ž. į atlapus, veržėsi į jo butÄ , neleisdama jam uždaryti buto durų, į raginimus iÅ¡eiti nereagavo.

Tai, jog nukentėjusioji neleido N. Ž. uždaryti savo buto durų, kibo jam į atlapus bei nuplėšė marÅ¡kinių rankovę, rodo, jog buvo realus kėsinimasis į N. Ž.. Atsižvelgiant į Å¡ias nustatytas aplinkybes, akivaizdu, kad N. Ž. turėjo realų pagrindÄ manyti, jog jam iÅ¡kyla poreikis gintis, todėl jo veiksmai, kai jis agresyvių veiksmų prieÅ¡ jį metu, L. R. veržiantis į jo butÄ bei kimbant jam į atlapus, bandė atitraukti pastarÄ jÄ , įsikibusiÄ jam į atlapus, įkiÅ¡usiÄ savo kojÄ tarp jo buto durų, taip neleidžiant jų uždaryti bei nereaguojant į raginimus iÅ¡eiti, suėmė jÄ už rankos, kai Å¡i prieÅ¡ jį jau buvo pradėjusi ir tęsė puolamuosius veiksmus, teisingai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti kaip adekvati gynybos priemonė nuo į jo sveikatÄ bei bÅ«stÄ besikėsinančio žmogaus.

GynybÄ nulemia kėsinimosi pobÅ«dis ir ji turi atitikti tam tikrus požymius: žala padaroma tik besikėsinančiajam, atremiant pavojingÄ kėsinimÄ si, padaryta žala neperžengia bÅ«tinosios ginties ribų. Å ioje byloje nustatytos aplinkybės visiÅ¡kai atitinka Å¡iuos požymius. L. R. kėsinimasis patekti į N. Ž. butÄ buvo realus ir akivaizdus, nes nukentėjusioji neleido N. Ž. uždaryti buto durų, įspraudusi kojÄ tarp jų, kibo jam į atlapus bei nuplėšė marÅ¡kinių rankovę, ir Å¡ie L.

R. veiksmai buvo nukreipti prieÅ¡ N. Ž.. Pažymėtina, kad apeliantės teiginys, jog N. Ž. nebuvo poreikio gintis, yra nepagrįstas, nes byloje paneigta nukentėjusiosios versija, jog ji su N. Ž. kalbėjosi taikiai, o į atlapus jam kibo dėl to, kad norėjo apsisaugoti, kad nenukristų, kai N. Ž. jÄ stÅ«mė. Å iuo atveju nėra pagrindo netikėti N. Ž. parodymais, jog pati nukentėjusioji puolė jį, kibo jam į atlapus ir neleido uždaryti buto durų, dėl to jis, L. R. nereaguojant į raginimus pasitraukti, tik po to, kai Å¡i, agresyviai nusiteikusi, kibo jam į atlapus bei įspraudė kojÄ tarp jo buto durų, taip neleisdama jų uždaryti, N. Ž. suėmė jÄ už pečių ir stumtelėjo, kad galėtų uždaryti savo buto duris.

Neįtikinamas nukentėjusiosios skundo argumentas, jog ji kibo N. Ž. į atlapus, norėdama apsisaugoti, kad nenukristų, kai Å¡is jÄ stÅ«mė. Pati L. R. neneigia, jog N. Ž. kibo į atlapus tuo metu, kai ji buvo įkiÅ¡usi savo kojÄ tarp jo buto durų ir neleido jų uždaryti, ir tik po to jie susistumdė, todėl akivaizdu, kad bÅ«tent pati L. R. agresyviai nusiteikusi pirma puolė N. Ž., todėl nukentėjusioji nepagrįstai tvirtina, jog, kibdama pastarajam į atlapus, norėjo apsisaugoti. L.

R. pati veržėsi į N. Ž. butÄ , kibo jam į atlapus, į raginimus iÅ¡eiti nereagavo net ir po to, kai Å¡is nurodė kviesiÄ s policijÄ , jei ji nesiliaus, ir Å¡ie L. R. veiksmai buvo nukreipti prieÅ¡ N. Ž.. Todėl N. Ž. gindamasis suėmė L. R. už riešų ir jÄ stumtelėjo, taip sužalodamas jai rankos nykÅ¡tį. Esant aptartų duomenų visumai teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog N. Ž. nukentėjusiajai L. R. nesunkiai sutrikdė sveikatÄ , įgyvendindamas savo teisę į bÅ«tinÄ jÄ gintį.Sutiktina su apeliantės skundo argumentu, jog teismas nepagrįstai L.

R. veiksmus vertino BK 294 straipsnio prasme, įžvelgdamas juose savavaldžiavimo požymių, nes Å¡iuo atveju nukentėjusiosios veiksmus teismas turėjo vertinti ne kiek jie atitinka kuriÄ nors BK specialiosios dalies normÄ , o vis dėlto, kiek jie reikÅ¡mingi sprendžiant N. Ž. baudžiamosios atsakomybės klausimÄ .IÅ¡ skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai atskleidė visas bÅ«tinosios ginties konstatavimui reikalingas sÄ lygas, įvertino svarbias aplinkybes, iÅ¡samiai atskleidė įvykio eigÄ , tiek kėsinimosi, tiek gynybos momentus apibÅ«dinančias aplinkybes, įvertintas jų santykis, nulėmęs tinkamÄ BK 28 straipsnio pritaikymÄ ir teisingo sprendimo iÅ¡teisinti N. Ž. priėmimÄ .Apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadų pagrįstumu.

Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį L. R. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: nukentėjusiosios L. R. apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos pirmininkė                                                                                                        Violeta Miliuvienė Kolegijos teisėjai                                                                                                        Rasa Valentinienė Eduardas MaÅ¡kevičius