2016-10-26 Nr. AB-20522-3-64-3-03525-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3822-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03525-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas L. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–4), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 3 d. iki 2013 m. balandžio 24 d. buvo laikomas Šiaulių TI perpildytose kamerose, kadangi 7,43–10,1 kv. m ploto kamerose buvo laikoma po 4 ir daugiau asmenų. Be to, kamerose buvo 3 triaukštės lovos, sanitarinis mazgas, kriauklė, spintelės, stalas su 2 kėdėmis, todėl vienam asmeniui tekdavo apie 1,5 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. vienam asmeniui tekdavo mažesnis plotas, nei nustatyta teisės aktuose. Pareiškėjas kartu pažymėjo, jog kamerose nebuvo pakankamai spintų jose laikomų asmenų daiktams sudėti, o prie stalo galėdavo atsisėsti tik 3 asmenys. Pareiškėjo teigimu, kamerose taip pat buvo pilna tarakonų, nebuvo užtikrinamas tinkamas maitinimas (maisto kiekis ir kokybė), maistas nebuvo skanus, jo energetinė vertė buvo 1 300–1 500 kcal. Dėl apribotų ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų bei skambučių nutrūko pareiškėjo socialiniai ryšiai, jo socialinė reintegracija tapo sudėtingesnė. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl tokių nežmoniškų laikymo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 70–79) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių TI nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Šiame kontekste akcentavo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto reikšmės skaičiuojant kameros plotą. Taip pat paaiškino, jog iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. gruodžio 11 d. pažymos matyti, kad pareiškėjui būnant Šiaulių TI jam periodiškai teko nuo 2,31 kv. m iki 6,16 kv. m gyvenamojo ploto. Šiaulių TI kartu pabrėžė, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje), o ši aplinkybė turi reikšmės vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Taip pat pažymėjo, kad pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje, todėl pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Tuo tarpu, nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Pasisakydamas dėl kamerų atitikimo higienos reikalavimams, Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjo laikymo įstaigoje metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai. Šiame kontekste Šiaulių TI kartu akcentavo, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktas numato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Analogiška nuostata įtvirtinta ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punkte. Atsižvelgęs į tai, Šiaulių TI pabrėžė, jog dėl pastato statuso (Šiaulių TI įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą) jame negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su šiais darbais. Be to, nurodė, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl jose atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Šiaulių TI taip pat nurodė, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji.

Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų / nuteistųjų prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui, o kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius bei darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan., todėl suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotiną remontą.

Be to, Šiaulių TI pabrėžė, jog rėžiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 ir Taisyklių reikalavimais, visose kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, jie nuo likusio kameros ploto atskirti mūrine sienele, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus ir užtikrina kameroje laikomų asmenų privatumą. Tuo tarpu pareiškėjo teiginius dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų Šiaulių TI vertino kaip labai abstrakčius ir nepakankamai detalizuotus.

Šiaulių TI papildomai pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kokiu nors būdu skundėsi įstaigos administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar dėl kitų jo laikymo sąlygų. Dėl tardymo izoliatoriuje suteikiamų pasimatymų ir bendravimo galimybių apribojimo Šiaulių TI paaiškino, kad suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu.

Taigi, trumpalaikių pasimatymų suteikimas / nesuteikimas nepriklauso nuo Šiaulių TI administracijos. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 3 d. iki 2013 m. balandžio 24 d. dėl trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų suteikimo, taip pat dėl skambučių suteikimo į įstaigos administraciją nesikreipė. Tuo tarpu pasimatymai su artimaisiais yra suimtųjų teisė, o ne pareiga, todėl atsakovas negali būti atsakingas už tai, kad suimtieji patys nesinaudoja jiems suteiktomis teisėmis.

Pasisakydamas dėl maitinimo, Šiaulių TI pabrėžė, kad asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtintus valgiaraščius. Tačiau įstaiga neturi duomenų, jog pareiškėjui Šiaulių TI buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančios energetinės vertės maitinimas, tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjas, o jo reikalavimas grindžiamas samprotavimais ir subjektyvia nuomone („maistas nebuvo skanus“), kurie nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamą vykdymą.

Šiaulių TI teigimu, dokumentinė medžiaga rodo, jog maisto raciono energetinės vertės neatitikimas reikalavimams galėjo būti konstatuotas tik kaip vienetinis atvejis arba dėl maisto produktų tiekėjų produkcijos, tiekiamos maisto gamintojui, neatitikimo deklaruojamai kokybei. Apibendrindamas, Šiaulių TI atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo skundą grindžia tik abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais, taip pat nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad Šiaulių TI pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis, Šiaulių TI manė, jog nagrinėjamu atveju neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 14 d. sprendimu (b. l. 90–99) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas periodiškai Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 6 d. iki 2013 m. balandžio 18 d. ir 29 dienas iš šio laikotarpio jis buvo laikomas pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui kameros ploto normą, kadangi vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 2,31 kv. m iki 3,40 kv. m. Taigi, teismas konstatavo, kad šiuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Be to, teismas nurodė, kad iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjui (vienam asmeniui) atskirais laikotarpiais (13 dienų) teko nuo 2,64 kv. m iki 5,67 kv. m kameros ploto, tačiau nėra galimybės nustatyti, kiek laiko per dieną minėtu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose pažeidžiant ar nepažeidžiant jo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Šias abejones teismas vertino pareiškėjo naudai, ir sprendė, jog pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas iš viso 42 dienas.

Pasisakydamas dėl maisto energetinės vertės, teismas pabrėžė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. kovo 19 d. akte Nr. EP-58 dėl 2014 m. vasario 27 d. atlikto patikrinimo nurodyta, jog Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyriuje atlikus cheminius tyrimus nustatyta, kad paros davinio energetinė vertė atitinka patvirtintą normą, bendra paros davinio praktinė energetinė vertė – 2 312 kcal, teorinė – 2 265 kcal. Taigi, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų (laboratorijos cheminių tyrimų rezultatų ar kitų duomenų), iš kurių būtų galima spręsti, jog dienos maisto davinio praktinė energetinė vertė buvo deficitinė, mažesnė nei 2 298 kcal per parą.

Todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju negalima konstatuoti, jog Šiaulių TI neužtikrino, kad būtų laikomasi nacionaliniais teisės aktais nustatytų vidutinių fiziologinių maisto energetinių normų. Be to, teismas papildomai akcentavo, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog suimtiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus ne grynaisiais pinigais pirkti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka. Teismas kartu pabrėžė, kad Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. gruodžio 16 d. pažymoje Nr. 62/08-1161 nurodyta, jog kamerų dezinfekcija įstaigoje atliekama kasdien, apie tai pažymima Objektų kasdieninio valymo kontrolės žurnale.

Kamerose graužikų naikinimui naudojamos lipnios juostelės, o pagal suimtųjų prašymus deratizacija papildomai atliekama cheminiu būdu. Deratizacija apgyvendinimo kamerose vykdoma priemone „Bromad“. Kamerose, deratizaciją atliekant cheminiu būdu, suimtieji (nuteistieji) yra iškeliami į kitas apgyvendinimo kameras. Teritorijoje deratizacija vykdoma su „Broditop“ pasta. Deratizacija pagal planą atliekama kartą per mėnesį. Byloje taip pat yra atsakovo pateikti Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos patalpų higienos-dezinfekcijos planai ir grafikai.

Taigi, teismo vertinimu, pagal byloje esančius duomenis negalima konstatuoti, jog nagrinėjamu konkrečiu atveju Šiaulių TI, pažeisdamas Higienos normos HN 76:2010 60 punkto reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Dėl pasimatymų su artimaisiais, telefoninių skambučių teismas atkreipė dėmesį, jog iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. gruodžio 21 d. pažymos Nr. 60/09-42554 matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 3 d. iki 2013 m. balandžio 24 d. dėl trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų bei skambučių suteikimo į įstaigos administraciją nesikreipė.

Todėl teismas sutiko su atsakovo atstovo nuomone, kad pareiškėjo teiginiai, jog neva dėl Šiaulių TI kaltės nutrūko jo socialiniai ryšiai su šeima, neturi pagrindo.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, jog šiuo atveju neabejotina, kad dėl byloje nustatytų pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Atitinkamai spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas pabrėžė, jog iš byloje esančių duomenų negalima konstatuoti, kad būtent dėl byloje nustatytų pažeidimų, Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sužalota pareiškėjo sveikata. Be to, byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat buvimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Taigi, įvertinęs minėtas aplinkybes, pažeidimo trukmę, vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 400 Eur suma patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas L. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 101), kuriame prašo priteisti jam 5 000 Eur. Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose kartu su asmenimis, kurie jau atlikinėjo bausmes pataisos namuose ir ne pirmą kartą buvo kalėjime, be to, neįvertino aplinkybių dėl kamerų drėgnumo ir pasivaikščiojimų kiemelių.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 105–107) prašo jį atmesti. Šiaulių TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, o pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu vertinimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 3 d. iki 2013 m. balandžio 24 d. Šiaulių TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, pabrėžtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose kartu su asmenimis, kurie jau atlikinėjo bausmes pataisos namuose ir ne pirmą kartą buvo kalėjime, taip pat neįvertino aplinkybių dėl kamerų drėgnumo ir pasivaikščiojimų kiemelių, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, jis savo skunde pirmosios instancijos teismui šių aplinkybių nebuvo nurodęs ir šiais aspektais savo skundo bei prašomos priteisti neturtinės žalos negrindė. Atitinkamai pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo šiuo aspektu nagrinėti pareiškėjo skundą, o remiantis ABTĮ 130 straipsnio 6 dalimi, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertins. Šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nenurodo jokių kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų. Teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvai. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (b. l. 9–69), kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, tik abstrakčiai prašo priteisti jam 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Tačiau teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys.

Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo priteisti jam 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgusi į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš netinkamų jo laikymo sąlygų laisvės atėmimo (apribojimo) įstaigoje, pažymi, kad šiuo atveju, be kita ko, aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai įvertinusi byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui.

Kita vertus, šiuo atveju pareiškėjas dėl byloje nustatytų pažeidimų, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, patyrė neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tačiau šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju nustatyti pažeidimai truko gana trumpą laikotarpį ir nebuvo nepertraukiami, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, be to, byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas į Šiaulių TI direktorių su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė (b. l. 11). Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Šiaulių TI, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nenustatyti, jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi visumą byloje nustatytų aplinkybių, pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, jog ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma.

Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tik pareiškėjas, t. y. asmuo, kuriam buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, tuo tarpu kiti suinteresuoti asmenys apeliacinio skundo teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė, vadovaujantis non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo aspektu paliktinas nepakeistas. Tačiau šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo priteisti jam iš atsakovo 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 14 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo L. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Virginija Volskienė