2018-03-29 Nr. AB-6754-3-61-3-00263-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-552-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00263-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 26; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Č. skundą atsakovui Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4, 23–26), prašydamas: panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 3R-528(AG-398/01-2015); panaikinti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (5)-V3-2164(11.1); įpareigoti Tarnybą objektyviai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir pateikti informaciją apie (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcijos (toliau – ir Direkcija) vyriausiojo specialisto (kraštotvarkininko) B. S. kvalifikaciją (turimą išsilavinimą ir įgytą specialybę).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Tarnyba atsisakė teikti pareiškėjo prašomus duomenis apie Direkcijos vyriausiojo specialisto (kraštotvarkininko) B. S. kvalifikaciją, motyvuodama, jog tai yra asmens duomenys, susiję su jo privačiu gyvenimu. Nesutikdamas su tokiu Tarnybos atsakymu, pareiškėjas jį apskundė VAGK, tačiau jo skundas nepagrįstai buvo atmestas. Pasak pareiškėjo, Direkcijos administracijos atstovai jam neatrodo turintys pakankamai kompetencijos kraštotvarkos klausimais. Iš viešai interneto tinklapyje skelbiamos informacijos matyti, kad Direkcijoje dirba tik vienas specialistas – kraštotvarkininkas, tačiau šio valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nurodytas tik abstraktus reikalavimas išsilavinimui ir specialybei – turėti aukštąjį išsilavinimą. Siekdamas įsitikinti, kad pareiškėją konsultuoja ir atsakymus į raštus rengia kompetentingas asmuo, pareiškėjas pradėjo domėtis minėto specialisto išsilavinimu. Aplinkybė, kad Direkcija bei Tarnyba atsisakė suteikti pareiškėjo prašomą informaciją, jam sukėlė abejonių, ar minėtas specialistas apskritai turi aukštąjį išsilavinimą. Pareiškėjas pažymi, kad Tarnybai pateikė siaurą ir konkretų klausimą tik apie Direkcijos vyriausiojo kraštotvarkininko išsilavinimą bei specialybę, o duomenų apie jo mokymosi metus ir baigtą mokslo įstaigą neprašė. Pareiškėjo prašomi duomenys yra tiesiogiai susiję su valstybės tarnautojo užimama pareigybe ir atliekamomis funkcijomis, todėl jie nelaikytini asmens duomenimis ir jiems netaikomos Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatos.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 51–55) prašė jį atmesti.

4. Nurodė, kad asmens kvalifikacija, išsilavinimas ir įgyta specialybė, mokymosi metai, baigta mokslo įstaiga yra asmens duomenys, susiję su jo privačiu gyvenimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 5 d. nutartį Nr. A-852-502/2015). Duomenų subjektas (B. S.) nesutiko atskleisti pareiškėjui savo asmens duomenų, todėl pareiškėjui buvo pateikta apibendrinta informacija apie duomenų subjekto profesinį pasirengimą. Tarnyba taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo prašymas atskleisti B. S. privačius asmens duomenis yra neproporcingas jo keliamam tikslui – norui konsultuotis kraštotvarkos klausimais. Todėl Tarnyba neturėjo galimybės pareiškėjui atskleisti jo prašomų asmens duomenų didesne apimtimi.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Direkcija atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 27 d. sprendimu (b. l. 82–85) pareiškėjo skundą atmetė.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 18 d. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) regioninio parko direktorių, prašydamas pateikti informaciją apie vyriausiojo kraštotvarkininko B. S. kvalifikaciją – išsilavinimą ir įgytą specialybę; Direkcija 2015 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. V3-2.17-177 nurodė, kad pareiškėjo prašymas netenkintinas vadovaujantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 ir 6 straipsniais bei Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 7 straipsniu, paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) regioninio parko interneto svetainėje yra pateikti vyriausiojo specialisto (kraštotvarkininko) pareigybės specialieji reikalavimai ir funkcijos; pareiškėjas 2015 m. lapkričio 2 d. kreipėsi į Tarnybos direktorių, prašė nurodyti, kokia yra vyriausiojo kraštotvarkininko B. S. kvalifikacija – išsilavinimas ir įgyta specialybė, paaiškino, kad prašomos suteikti informacijos tikslas – siekis gauti ir pasiruošti kvalifikuotai konsultacijai; Direkcijos vyriausiasis specialistas B. S. 2015 m. lapkričio 16 d. informavo Tarnybos direktorių, jog nesutinka atskleisti savo asmens duomenis; Tarnyba 2015 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. (5)-V3-2164(11.1) atsisakė pateikti pareiškėjo prašytą informaciją, teigdama, kad asmens kvalifikacija, išsilavinimas ir įgyta specialybė yra asmens duomenys, susiję su asmens privačiu gyvenimu; VAGK 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 3R-528(AG-398/01-2015) paliko galioti minėtą Tarnybos sprendimą, nurodė, kad Tarnyba pareiškėjo prašymą išnagrinėjo pagal savo kompetenciją ir pagrįstai atsisakė teikti jo prašytą informaciją.

8. Vadovaudamasis Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 7 straipsniu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika dėl „privačios informacijos“ sąvokos aiškinimo (žr. 2011 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-297/2011), pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad informacija apie asmens išsilavinimą ir įgytą specialybę gali būti laikoma privačiais asmens duomenimis Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo prasme. Asmens išsilavinimas bei įgyta specialybė yra jo privataus gyvenimo dalis, todėl asmuo turi teisę į šios informacijos slaptumą, taigi į privataus gyvenimo neliečiamumą.

9. Įvertinęs Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 3, 8 ir 9 dalyse, 5 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose, 6 straipsnyje pateiktą teisinį reguliavimą, teismas sprendė, kad Tarnyba, gavusi pareikėjo prašymą pateikti informaciją apie Tarnyboje dirbantį valstybės tarnautoją, kreipėsi į B. S., prašydama išreikšti sutikimą / nesutikimą dėl asmens duomenų atskleidimo. B. S., t. y. asmuo, apie kurį pareiškėjas prašė pateikti asmens duomenis, atsakė, kad savo asmens duomenis atskleisti nesutinka. Tarnyba taip pat nurodė, kad teisėto intereso, pagrindžiančio asmens duomenų tvarkymo tikslus, nenustatė. Taigi Tarnyba tinkamai įgyvendino asmens duomenų tvarkymo kriterijus bei pagrįstai atsisakė suteikti asmens duomenis apie B. S. išsilavinimą ir specialybę. Pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą konsultaciją, turi galimybę kreiptis į Direkcijos vyriausiąjį specialistą (kraštotvarkininką) B. S., o jeigu pareiškėjo netenkintų suteikta konsultacija ar priimti sprendimai, pareiškėjas turi teisę skųsti šiuos valstybės tarnautojo veiksmus įstatymų nustatyta tvarka. Todėl vien pareiškėjo siekis gauti kvalifikuotą konsultaciją nepaneigia asmens duomenų apsaugos tikslų ir nėra pagrindas atskleisti privačią informaciją apie asmenį.

10. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad skundžiamame 2015 m. gruodžio 2 d. rašte Nr. (5)-V3-2164(11.1) pateiktas atsakymas į pareiškėjo prašymą suteikti informaciją yra tinkamas, pakankamas, teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo teisių ir / ar teisėtų interesų nepažeidžia. Atsakovas skundžiamu raštu į pareiškėjo prašymą atsakė tinkamai, šis Tarnybos raštas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo tenkinti skundo reikalavimą jį panaikinti bei įpareigoti atsakovą į minėtą prašymą atsakyti iš naujo. Nustatęs šias aplinkybes, teismas taip pat netenkino pareiškėjo reikalavimo panaikinti VAGK 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 3R-528(AG-398/01-2015).

III. 11. Pareiškėjas J. Č. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 88–90), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktą skundą tenkinti.

12. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nenurodė konkrečios teisės akto nuostatos ar suformuotos konkrečios teismų praktikos, pagal kurią valstybės tarnautojo turima kvalifikacija, išsilavinimas ir įgyta specialybė būtų prilyginami privatiems asmens duomenims, kurie negali būti skelbiami tiesiogiai viešąsias paslaugas teikiantiems asmenims. Teismas taip pat nepasisakė dėl pareiškėjo prašymuose ir skunde paminėtų atskirų kategorijų „turima kvalifikacija“, „išsilavinimas“ ir „įgyta specialybė“, sprendime yra suformuluota bendra išvada, nesigilinant į prašymo turinį. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas turėjo pasisakyti dėl kiekvieno iš minėtų elementų, kadangi jie skirtingai susiję su asmens duomenimis, jų privatumu bei siekiamais duomenų apsaugos tikslais. Juo labiau, kad duomenys apie specialisto išsilavinimą ir specialybę yra tiesiogiai susiję su valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms pavestų funkcijų vykdymu ir teisės aktai neriboja teisės tokią informaciją gauti. Teismas nevertino ir pareiškėjo pateiktų įrodymų, kuriais buvo grindžiamas turimo išsilavinimo ir kraštotvarkininko pareigybės santykis, t. y. duomenų apie tai, kokį išsilavinimą turėtų būti įgijęs asmuo, atliekantis kraštotvarkininko pareigas. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad jo prašoma pateikti informacija yra viešas interesas, kadangi (duomenys neskelbtini) regioninis parkas ir jo administracija yra išlaikomi mokesčių mokėtojų lėšomis.

13. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 94–98) prašo jį atmesti.

14. Atsiliepimą Tarnyba grindžia argumentais, analogiškais išdėstytiems pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą, papildomai nurodo, jog duomenų gavėjo interesas nėra labiau privilegijuotas nei duomenų subjekto privataus gyvenimo neliečiamumas ir nėra už jį svarbesnis, todėl negali jo paneigti. Tarnyba atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunduose VAGK bei pirmosios instancijos teismui nekėlė reikalavimų dėl Direkcijos vyriausiojo specialisto (kraštotvarkininko) pareigybės aprašymo. Pareiškėjas taip pat nepagrįstai teigia, kad teismas turėjo pasisakyti dėl kiekvieno pareiškėjo prašymo elemento, kadangi vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Direkcija atsileipimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas ir apeliacinis skundas dėl šio sprendimo pateiktas po 2016 m. liepos 1 d. naujos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų, nagrinėjamų apeliacine tvarka, procesas ir proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo redakciją, galiojančią nuo 2016 m. liepos 1 d.

17. Ginčas byloje kilo dėl 2015 m. gruodžio 2 d. rašto Nr. (5)-V3-2164(11.1), kuriuo Tarnyba atsisakė pareiškėjui suteikti jo prašomą informaciją, taip pat dėl VAGK 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 3R-528(AG-398/01-2015), kuriuo minėtas Tarnybos raštas paliktas nepakeistas, teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Pareiškėjo teigimu, prašoma pateikti informacija apie Direkcijos valstybės tarnautojo B. S. išsilavinimą (įgytą specialybę) yra tiesiogiai susijusi su valstybės tarnautojo užimama pareigybe ir atliekamomis funkcijomis, todėl ji nelaikytina asmens duomenimis ir jai netaikomos Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatos. Tarnyba 2015 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. (5)-V3-2164(11.1) atsisakė pateikti pareiškėjo prašomą informaciją, motyvuodama, kad tai yra su asmens privačiu gyvenimu susiję asmens duomenys, kurie yra neteiktini pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies ir 7 straipsnio nuostatas. Vadinasi, siekiant išspręsti tarp pareiškėjo ir Tarnybos kilusį ginčą, būtina nustatyti, ar pareiškėjo prašoma pateikti informacija yra priskiriama asmens duomenims bei ar Tarnyba šią informaciją pagrįstai priskyrė neteiktinos informacijos kategorijai.

19. Asmenų teisę gauti informaciją iš valstybės institucijų reglamentuoja Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas, kuriame (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-871 redakcija, galiojusi nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2017 m. balandžio 1 d.) nustatyta, jog šis įstatymas, išskyrus jo 7 straipsnyje nustatytą privačios informacijos teikimą ir viešojo administravimo funkcijų vykdymą, netaikomas informacijai, kurios tvarkymas yra veikla, nesusijusi su valstybės ir savivaldybių institucijoms ar įstaigoms teisės aktais pavestų funkcijų vykdymu, išskyrus informaciją apie valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų darbuotojų darbo užmokestį (1 str. 3 d. 1 p.); taip pat informacijai, kuri yra įstatymais pripažįstama kaip neteiktina dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo, šalies gynybos interesų, statistinių duomenų panaudojimo apribojimo arba kuri sudaro valstybės, tarnybos, komercinę, profesinę, banko paslaptį, kitais įstatymų nustatytais atvejais (1 str. 3 d. 6 p.). Atitinkamai privačia informacija laikomi ypatingi fizinio asmens duomenys, kaip juos nustato Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, informacija apie asmenį ir jo šeimos gyvenimą, su fizinio asmens garbe ir orumu susijusi informacija (2 str. 9 d.). Pareiškėjas turi teisę gauti privačią informaciją apie save, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus atvejus, kai tokia informacija neteikiama. Privati informacija apie save pareiškėjui pateikiama šio įstatymo nustatyta tvarka pateikus prašymą ir įstatymais nustatyta tvarka patvirtinus asmens tapatybę (7 str. 1 ir 2 d.).

20. Asmens duomenų sąvoką bei teikimo tvarką detaliau reglamentuoja Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, kuriame (2014 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. XII-1430 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d.) įtvirtinta, kad asmens duomenys – bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai (2 str. 1 d.); o ypatingi asmens duomenys – duomenys, susiję su fizinio asmens rasine ar etnine kilme, politiniais, religiniais, filosofiniais ar kitais įsitikinimais, naryste profesinėse sąjungose, sveikata, lytiniu gyvenimu, taip pat informacija apie asmens teistumą (2 str. 8 d.). Asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu: duomenų subjektas duoda sutikimą; sudaroma arba vykdoma sutartis, kai viena iš šalių yra duomenų subjektas; pagal įstatymus duomenų valdytojas yra įpareigotas tvarkyti asmens duomenis; siekiama apsaugoti duomenų subjekto esminius interesus; įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, įstatymais ir kitais teisės aktais suteikti valstybės bei savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms arba trečiajam asmeniui, kuriam teikiami asmens duomenys; reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni (5 straipsnio 1 dalies 1–6 p.).

21. Aiškindamas Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo taikymo apimtį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog asmeninio pobūdžio informacija (bendrąja prasme) apie įstaigos darbuotojus nepatenka į minėto įstatymo reguliavimo sritį. Šis įstatymas netaikytinas informacijai, susijusiai su darbuotojų asmens duomenimis, t. y. privačiai informacijai, išskyrus duomenis apie darbo užmokestį. Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis dėl 7 straipsnyje nustatytos privačios informacijos teikimo yra susijusi tik su asmens teise gauti privačią informaciją apie save patį, todėl ji netaikytina tiems atvejams, kai prašoma pateikti privačią informaciją apie kitus asmenis. Viešojo administravimo subjekto atsisakymas suteikti privačią informaciją apie kitus asmenis, be kita ko, grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus privataus gyvenimo apsauga bei pozityvia valstybės pareiga saugoti asmenis nuo nepagrįsto kišimosi į jų privatų gyvenimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. sausio 28 d. sprendimą byloje Peck pieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44647/98)). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nurodyta sąvoka „informacija apie asmenį“ aiškintina pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens duomenų apibrėžimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2809/2011, 2015 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-852-502/2015, 2015 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1148-502/2015, 2017 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-910-520/2017).

22. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje vertindamas, kokie duomenys gali būti laikomi informacija apie asmenį ir jo šeimos gyvenimą, pastariesiems priskyrė duomenis apie asmens išsilavinimą, konstatuodamas, jog tokie duomenys yra tiesiogiai susiję su asmens privačiu ir jo šeimos gyvenimu, t. y. patenka į Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžtą „privačios informacijos“ sąvoką, todėl ne duomenų subjektams pagal šį įstatymą yra neteiktini (žr., pvz., 2015 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-852-502/2015).

Šiuo atveju pareiškėjo bei VAGK 2015 m. gruodžio 23 d. sprendime Nr. 3R-528(AG-398/01-2015) išdėstyti argumentai, kad nagrinėjamos bylos ir administracinės bylos Nr. A-852-502/2015 aplinkybės nėra analogiškos, nes administracinėje byloje Nr. A-852-502/2015 buvo sprendžiama dėl informacijos apie policijos pareigūnus pateikimo, atmestini kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamu atveju nėra jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių informacijos apie išsilavinimą pateikimo prasme policijos pareigūnų bei kitų valstybės tarnautojų padėtį (statusą), vien dėl to, kad jų veiklą reglamentuoja skirtingi teisės aktai, būtų galima vertinti skirtingai.

Todėl administracinėje byloje Nr. A-852-502/2015 suformuota praktika dėl duomenų apie asmens išsilavinimą priskyrimo Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje įtvirtintai privačiai informacijai taikytina ir nagrinėjamoje byloje. Šios išvados niekaip nekeičia pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo prašymuose ir skunde paminėtų atskirų kategorijų „turima kvalifikacija“, „išsilavinimas“ ir „įgyta specialybė“, kurios esą yra skirtingai susijusios su asmens duomenimis, jų privatumu bei siekiamais duomenų apsaugos tikslais.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 2 d. prašyme Tarnybos prašė pateikti tik informaciją apie B. S. išsilavinimą ir specialybę, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti ir pasisakyti dėl „turimos kvalifikacijos“ sąvokos. Kita vertus, kaip jau nustatyta šioje byloje, duomenys apie asmens išsilavinimą, taigi ir jį detalizuojanti informacija apie asmens tam tikrose srityse įgytas kompetencijas, laikytini privačiais asmens duomenimis ir pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymą ne duomenų subjektams neteiktini.

23. Byloje pateikti įrodymai, kad pareiškėjo prašytų asmens duomenų subjektas (B. S.) raštiškai išreiškė prieštaravimą jo privačių duomenų teikimui tretiesiems asmenims (pareiškėjui). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pareiškėjo nurodytas prašomų pateikti asmens duomenų naudojimo tikslas – konsultacija kraštotvarkos klausimais, nelaikytinas pareiškėjo teisėtu interesu, svarbesniu nei duomenų subjekto interesai. Aplinkybė, kad pareiškėjui nebuvo suteikta jo prašyta informacija apie Direkcijos tarnautojo išsilavinimą, niekaip neapribojo jo teisės kreiptis į Direkciją dėl norimos konsultacijos. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyti ir kiti Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme įtvirtinti asmens duomenų tvarkymo (teikimo) pagrindai.

24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo 2015 m. lapkričio 2 d. kreipimusi prašyta informacija apie valstybės tarnautojo B. S. išsilavinimą pareiškėjui negalėjo būti suteikta. Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Tarnybos 2015 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. (5)-V3-2164(11.1) pareiškėjui pateiktas atsakymas į jo prašymą suteikti minėtą informaciją, kuriame pateikta nuoroda į B. S. pareigybės aprašymą, yra pakankamas ir pareiškėjo teisių bei teisėtų interesų nepažeidžia. Pažymėtina, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 2 d. prašymu į Tarnybą kreipėsi kaip fizinis asmuo, duomenų, kad pareiškėjas yra įgaliotas ginti viešąjį interesą, byloje nėra, todėl jo teiginiai, kad prašoma pateikti informacija yra viešas interesas, taip pat atmestini.

25. Tuo tarpu pareiškėjo argumentus, kad Direkcijos administracijos atstovai jam neatrodo turintys pakankamai kompetencijos kraštotvarkos klausimais, kad kraštotvarkininko pareigybės aprašyme nurodytas tik abstraktus reikalavimas išsilavinimui ir specialybei – turėti aukštąjį išsilavinimą, o pareiškėjui pradėjus domėtis B. S. išsilavinimu, jam apskritai kilo įtarimas, ar šis specialistas turi aukštąjį išsilavinimą, taip pat kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų, kuriais buvo grindžiamas turimo išsilavinimo ir kraštotvarkininko pareigybės santykis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina kaip teisiškai nereikšmingus. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl informacijos pagal pareiškėjo 2015 m. lapkričio 2 d. prašymą nesuteikimo. Direkcijos valstybės tarnautojo – kraštotvarkininko pareigybės aprašymas (šiai valstybės tarnautojo pareigybei keliami reikalavimai) nėra šios administracinės bylos dalykas.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad VAGK 2015 m. gruodžio 23 d. sprendime Nr. 3R-528(AG-398/01-2015) išdėstyti motyvai, jog Tarnyba negalėjo suteikti pareiškėjo prašytos informacijos dėl to, kad ja nedisponavo (Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 str. 2 d., 2 str. 2 d., 4 str. 2 p.) nagrinėjamu atveju laikytini pertekliniais, kadangi Tarnyba skundžiamu 2015 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. (5)-V3-2164(11.1) prašomą informaciją atsisakė pateikti kitu, t. y. Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies ir 7 straipsnio, pagrindu. Ginčas dėl to, ar Tarnyba turi pareiškėjo prašomą informaciją byloje nekilo. Nepaisant šių aplinkybių VAGK iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo pareiškėjo reikalavimų netenkino, todėl naikinti šį sprendimą nėra pagrindo.

27. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei su jomis susijusį teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad Tarnyba 2015 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. (5)-V3-2164(11.1) pagrįstai ir motyvuotai atsisakė suteikti pareiškėjui jo 2015 m. lapkričio 2 d. prašyme nurodytą informaciją. Naikinti šį Tarnybos raštą bei įpareigoti ją pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio ir faktinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė