72d43feb-d8ee-4171-8b4d-ceb6b70fb540 · Kauno apygardos teismas

Pranešėjas Ramūnas Antanavičius                                             Baudžiamoji byla Nr. 1A-777-785/2015;Teisėjas Ramūnas Šarka                                                    Teisminio proceso Nr. 1-72-1-00140-2013-2;                                                                                                              Procesinio sprendimo kategorijos:                                                                                                                                                 2.4.6.; 2.4.7.(S)                                                                                             KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. lapkričio 5 d.Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Ramūno Antanavičiaus, teisėjų Algirdo Remeikos, Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Linai Eviltienei, nuteistajam R.

B., jo gynėjai advokatei Vidai Kabečienei,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundÄ dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nuosprendžio, kuriuo: R. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 5 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, uždraudžiant R.

B. per visÄ laisvės apribojimo lai­kotarpį bendrauti su E. J. ir įpa­rei­gojant per 5 (penkis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam M. M. nusikalstama veika padarytÄ 77,23 EUR (septyniasdeÅ¡imt septynių eurų 23 centų) turtinę žalÄ bei įpareigojant per 8 (aÅ¡tuonis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai iÅ¡dirbti 50 (penkiasdeÅ¡imt) valandų sveikatos priežiÅ«ros, globos ir rÅ«pybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rÅ«pinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.Remiantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis ir 65 straipsnio 2 dalimi, prie Å¡iuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta visa neįvykdyta bausmė pagal 2014 m. rugsėjo 5 d.

Kauno apygardos teismo nuosprendį ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams ir 170 MGL (22 100 Lt / 6 400,60 EUR) bauda. Uždrausta R. B. per visÄ laisvės apribojimo bausmės laikotarpį bendrauti su E. J..Ä®pareigotas R. B. per 5 (penkis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam M. M. nusikalstama veika padarytÄ 77,23 EUR (septyniasdeÅ¡imt septynių eurų 23 centų) turtinę žalÄ . Ä®pareigotas R. B. per 8 (aÅ¡tuonis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai iÅ¡dirbti 50 (penkiasdeÅ¡imt) valandų sveikatos priežiÅ«ros, globos ir rÅ«pybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rÅ«pinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.Nukentėjusiojo M.

M. civilinis ieÅ¡kinys patenkintas iÅ¡ dalies ir priteista M. M. iÅ¡ kaltinamojo R. B. 77,23 EUR (septyniasdeÅ¡imt septyni eurai 23 centai) turtinės žalos ir 500 EUR (penki Å¡imtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : R. B. pirmos instancijos teismo nuteistas už tai, kad 2013 m. gegužės 14 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) teritorijoje, sukurstė E. J. pasikėsinti padaryti nusikalstamÄ veikÄ , sunaikinti visuotinai pavojingu bÅ«du – sudeginant, svetimÄ , M.

M. priklausantį turtÄ â€“ automobilį „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusį (duomenys neskelbtini) esančios sodybos, kurioje gyvena M. M., kieme. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. B. praÅ¡o panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nuosprendį ir jį iÅ¡teisinti. Teigia, kad nei E. J., nei R. B. nekurstė sudeginti M. M. priklausantį automobilį. Teisminio nagrinėjimo metu keitėsi kaltinimo formuluotė. Tiek pagal pirmÄ jį kaltinimÄ , tiek ir pagal naujÄ jį kaltinimÄ kaltinamasis E. J. iÅ¡ esmės yra nepasisakęs, kadangi pagal pirmÄ jį kaltinimÄ jis atsisakė teisme duoti parodymus aiÅ¡kindamas, kad nusikalstamos veikos nepadarė, o jau esant pakeistam kaltinimui, jis teisme iÅ¡ viso nepasirodė.

Teigia, kad visi prokurorės įrodymai yra tik prielaidos. Rėmimasis iÅ¡ esmės vieninteliais E. J. duotais parodymais, kurių jis vėlesniuose parodymuose atsisakė, motyvuotai paaiÅ¡kindamas, kodėl tai padarė (bijojo, kad gali bÅ«ti suimtas) ir to pasekoje duoti jo parodymai, negali bÅ«ti laikomi kaltės įrodymu. Teisminio nagrinėjimo metu liko neaiÅ¡ku, kas sukurstė E. J. ir R. B. sudeginti svetimÄ turtÄ , jeigu sukurstė, ir ar tai jie atliko savo iniciatyva. Nuteistojo manymu, byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo kaltę dėl kurstymo padaryti nusikaltimÄ .

Visi įrodymai, patvirtinantys nuteistojo kaltę, iš esmės susiję su kaltinamųjų E. J. ir R. B. parodymais. Tačiau tiek vienas, tiek kitas į teismo posėdžius neatvyksta, slapstosi. Jie neatskleidžia tikrųjų faktų, kas juos sukurstė. Be to, kaltinamasis R. B. savo anksčiau duotuose parodymuose buvo pasakęs, jog anksčiau konfliktavo su nukentėjusiuoju M. M., todėl neatmetama galimybė, jog galėjo dalyvauti turto naikinime ir dėl asmeninių priežasčių, niekieno neprašomas.

R. B. dalyvavo visuose teisiamuosiuose posėdžiuose. Tuo tarpu kyla klausimas, kodėl į teisiamuosius posėdžius neatvyko kaltinamieji E. J. ir R. B.. Kodėl jie pasislėpė nuo teismo ir vengia atsakomybės. Tokie kaltinamųjų veiksmai suponuoja mintį, kad gal būt jie yra kalti dėl jų padarytos veikos, tačiau vieno iš jų, R. B., duoti parodymai R. B. atžvilgiu yra neteisingi. Nuteistasis mano, kad R. B. pasimetęs savo parodymuose ir apkalbėdamas R. B. išsigando savo žodžių ir todėl pasislėpė.

Apeliacinio skundo autorius nurodo, jog teisminio nagrinėjimo metu R. B. buvo prašęs nustatyti ir apklausti liudytojais asmenis, kurie žaidė krepÅ¡inį su kaltinamuoju E. J., kad bÅ«tų patvirtinta arba paneigta, jog 2013 m. gegužės 14 d. apie 21-22 val. R. B. buvo (duomenys neskelbtini) kaime, UAB (duomenys neskelbtini) teritorijoje, kÄ pats kategoriÅ¡kai neigia, o šį faktÄ nurodė tik R. B.. Tačiau liudytojų, kurie patvirtintų Å¡iÄ versijÄ , neatsirado. Nuteistasis taip pat teigia, kad nukentėjusiojo parodymai yra tendencingi ir neobjektyvÅ«s. Tuo tarpu liudytojų, kurių parodymais galėtų remtis teismas, kaip objektyvių įrodymų dalimi, Å¡ioje byloje nėra, arba jų parodymai gali bÅ«ti tik iÅ¡vestiniai Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundÄ atmesti.

Nuteistojo R. B. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas iÅ¡vadas ir pagrįstai R. B. pripažino kaltu ir nuteisė jį pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 5 dalį, 187 straipsnio 2 dalį, todėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Nuteistasis savo kaltės nepripažįsta ir apeliaciniame skunde nesutinka su pirmos instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo iÅ¡vadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundÄ . Pažymima, jog pirmos instancijos teismas savo iÅ¡vadas grindė įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis.

Å iame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BÅ«tina sÄ lyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi bÅ«ti pagrįsta iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmos instancijos teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus buvo pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu.

Pirmos instancijos teismas palygino tarpusavyje kaltinamojo R. B. parodymus, kaltinamųjų, kuriems pasislėpus nuo teismo byla jų atžvilgiu iÅ¡skirta į atskirÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ , R. B. ir E. J. parodymus, nukentėjusiojo M. M. parodymus, liudytojų parodymus, kitus bylos duomenis ir pripažino, jog Å¡ių duomenų, kaip visumos, pakanka R. B. kaltei įrodyti.AukÅ¡tesnysis teismas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, jog rėmimasis iÅ¡ esmės vieninteliais E. J. duotais parodymais, kurių jis vėlesniuose parodymuose atsisakė, negali bÅ«ti laikomas kaltės įrodymu.

Pažymima, jog pirmos instancijos teismas rėmėsi pirminiais E. J. parodymais, tačiau tai nebuvo vienintelis nuteistojo kaltės įrodymas. Iš bylos duomenų matyti, jog R. B. kaltė įrodyta visų byloje surinktų ir apylinkės teismo teisingai įvertintų įrodymų visuma, t.y. kaltinamuoju apklausto R. B. parodymais, pirminiais E. J. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, E. J. apklausų protokolais kitame ikiteisminiame tyrime Nr. 72-1-00264-14, nukentėjusiojo M. M. parodymais, liudytojų R. K., R.

S. parodymais, tarnybiniais praneÅ¡imais, apžiÅ«rų protokolais, 2013 m. gegužės 21 d. teismo posėdžio kitoje byloje Nr. 1-5-393/2013 garso įraÅ¡u, UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus raÅ¡tu, tyrėjo R. P. suraÅ¡yta pažyma dėl telefoninių pokalbių iÅ¡klotinių ir kitais byloje esančiais įrodymais.Nors E. J. teisme atsisakė duoti parodymus, o ikiteisminio tyrimo metu neigė, jog padegti M. M. automobilį jį sukurstė R. B., tačiau 2013 m. birželio 17 d. pirmÄ kartÄ apklaustas įtariamuoju pripažino, kad R.

B. jo prašė padegti M. M. priklausantį automobilį. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmos instancijos teismas, kai ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų asmenys nepatvirtina teisme, tačiau jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka iÅ¡vadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimÄ ar nebuvimÄ , Å¡iÄ veikÄ padariusio asmens kaltumÄ ar nekaltumÄ ir kitas aplinkybes, turinčias reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai, Å¡ie parodymai iÅ¡lieka svarbus teismo vidinį įsitikinimÄ formuojantis veiksnys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-287/2013, 2K-193/2014). Be to, Kauno apygardos teismas pažymi, kad teismas gali grįsti savo iÅ¡vadas ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui ar prokurorui duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, tik tais atvejais, kai Å¡ie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-615/2010, 2K-113/2011).

Nagrinėjamu atveju E. J. parodymai, duoti 2013 m. birželio 17 d. pirmÄ kartÄ apklausus įtariamuoju, atitinka R. B. parodymus ir įvykio vietos apžiÅ«ros protokoluose užfiksuotų objektyvių duomenų visumÄ .Nuteistasis teigia, jog teisminio nagrinėjimo metu liko neaiÅ¡ku, kas sukurstė E. J. ir R. B. sudeginti svetimÄ turtÄ , jeigu sukurstė, ir ar tai jie atliko savo iniciatyva. Tačiau kaip matyti iÅ¡ bylos duomenų, E. J. 2013 m. birželio 17 d. pirmÄ kartÄ apklaustas įtariamuoju parodė, kad R.

B. jo paprašė paleisti pora „kokteilių“ į M. M. automobilį kartu su R. B., žadėjo po 200 Lt kiekvienam. Apie 24 val. R. B. atvažiavo į garaÅ¾Ä (duomenys neskelbtini) kaime, kur buvo ir R. B.. Garaže jie pakalbėjo, kad R. B. juos nuveÅ¡ ir paleis, o jis su R. B. numes butelius su kuru ir padegę maÅ¡inÄ pareis pėsčiomis. Buvo padaryti trys buteliai su benzino ir dyzelinio kuro miÅ¡iniu ir užkiÅ¡ti skuduru. Buteliai buvo nuo alaus. Prie M. M. namų juos nuvežė R. B. ir paleidęs juos nuvažiavo namo.

R. B. pasiėmė maiÅ¡elį su padegamaisiais kokteiliais ir jie nuėjo prie tvoros, kur stovėjo du Å¡iukÅ¡lių konteineriai. Kieme stovėjo du automobiliai – „Ford Galaxy“ ir „Audi A3“. Jis su žiebtuvėliu uždegė vienÄ padegamÄ jį kokteilį, o R. B. metė į automobilį. Jis nematė kur pataikė Å¡is butelis, nes iÅ¡ karto uždegė antrÄ , kurį vėl metė R. B.. Po to jis pats užsidegęs iÅ¡ karto metė trečiÄ butelį. Kur pataikė butelis nežiÅ«rėjo, nes iÅ¡ karto abu pabėgo.

Å ias aplinkybes patvirtino R. B., kuris tiek ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , tiek pirmos instancijos teisme parodė tas pačias aplinkybes. Teisiamojo posėdžio metu R. B. parodė, jog 2013 m. gegužės 14 d. vėlai vakare jis su E. J. ir R. B. buvo garaže, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, ir R. B., iÅ¡važiuodamas iÅ¡ garažo, pasakė, kad reikia padegti M. M. automobilį. IÅ¡ E. J. pasakojimų jis dar iki to žinojo, kad apie M. M. automobilio padegimÄ R.

B. su E. J. jau buvo kalbėję anksčiau. E. J. jam apie tai užsiminė maždaug prieÅ¡ savaitę iki Å¡io įvykio ir sakė, kad maÅ¡inÄ padegti reikia dėl to, kad nori R. B., nes jis susipyko su M. M.. Taigi visa tai patvirtina, kad R. B. sukurstė E. J. pasikėsinti padaryti nusikalstamÄ veikÄ , sunaikinti visuotinai pavojingu bÅ«du – sudeginant, svetimÄ , M. M. priklausantį turtÄ â€“ automobilį „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusį (duomenys neskelbtini) esančios sodybos, kurioje gyvena M.

M., kieme.Atkreipiamas dėmesys, kad tarp E. J. ir R. B. parodymų esantys nesutapimai nėra esminiai ir skundžiamame nuosprendyje aptarti. Tuo tarpu apeliaciniame skunde minima aplinkybė, kad nuteistasis R. B. dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, o E. J. ir R. B. pasislėpė, nesuteikia pagrindo savaime E. J. ir R. B. parodymų laikyti nepatikimais bei suteikti iÅ¡skirtinę reikÅ¡mę nuteistojo R. B. parodymams. Pažymima, jog įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog liudytojų, kurių parodymais galėtų remtis teismas, kaip objektyvių įrodymų dalimi, Å¡ioje byloje nėra, arba jų parodymai gali bÅ«ti tik iÅ¡vestiniai.

Tačiau pažymima, kad baudžiamojo proceso taisyklės neįtvirtina reikalavimo kaltę pagrįsti tik tiesioginiais įrodymais, o jų nesant, draudimo priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato jokių apribojimų, susijusių su įrodymų rÅ«Å¡imi, t. y. savo iÅ¡vadas teismas gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali bÅ«ti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vienÄ aplinkybę, turinčiÄ reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai.

Taigi svarbu, kad įrodymai, tegul tai bÅ«na netiesioginiai įrodymai, patvirtintų bent vienÄ aplinkybę, turinčiÄ reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-284-696/2015) Nuteistasis tiek apeliaciniame skunde, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu akcentavo, jog buvo prašęs nustatyti ir apklausti liudytojais asmenis, kurie žaidė krepÅ¡inį su E. J. ir galėtų patvirtinti arba paneigti, jog 2013 m. gegužės 14 dienÄ apie 21-22 val.

R. B. buvo (duomenys neskelbtini) kaime, UAB (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Tačiau atkreipiamas dėmesys, jog pirmos instancijos teismas nagrinėjo šį praÅ¡ymÄ ir buvo nutartÄ jo netenkinti. Lazdijų rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 8 d. teisiamojo posėdžio metu pažymėjo, jog E. J. yra pasislėpęs, o apklausos metu nebuvo nurodęs su kokiais asmenimis žaidė krepÅ¡inį. Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu taip pat netenkino nuteistojo praÅ¡ymo apklausti asmenis, kurie žaidė krepÅ¡inį.

Nors nuteistasis parodė, jog tai buvo N. L. ir L. M., tačiau teisėjų kolegija pažymėjo, kad tai tik prielaidos, jog minėti asmenys galėtų patvirtinti ar paneigti R. B. nurodomas aplinkybes, kurios esminės įtakos jam inkriminuotai nusikalstamai veikai neturi, todėl šį praÅ¡ymÄ teisėjų kolegija atmetė kaip perteklinį veiksmÄ , prieÅ¡taraujantį bylos ekonomiÅ¡kumo ir koncentracijos principams ir galintį tik užvilkinti bylos nagrinėjimÄ . Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiÅ¡kia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi bÅ«ti iÅ¡naudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014).

TeisingÄ teismo baudžiamojo akto priėmimÄ lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių iÅ¡vadų pagrįstumas. Nagrinėjamoje byloje Lazdijų rajono apylinkės teismas įrodymus vertino kaip visumÄ ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartÄ pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ , o atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimÄ byloje Van de Hurk v.

Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimÄ byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iÅ¡ esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesÄ apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) iÅ¡dėstytos motyvuotos iÅ¡vados dėl apeliacinio skundo esmės neturi bÅ«ti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymÄ Ä¯ kiekvienÄ argumentÄ , bet turi bÅ«ti atsakyta į apeliacinio skundo pagrindinius praÅ¡ymus ar esminius argumentus.

Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra jokių esminių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo iÅ¡tirtus įrodymus iÅ¡ naujo vertinti kitaip nei tai padarė apylinkės teismas, ar naikinti ginčijamÄ nuosprendį ir priimti naujÄ , todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų dar kartÄ nekartoja.AukÅ¡tesnysis teismas konstatuoja, kad skirdamas bausmę R.

B. apylinkės teismas įstatymo nuostatas taikė tinkamai, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė (BK 54 straipsnis). Buvo atsižvelgta į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, į individualias jo asmenines savybes. Teismas įvertino tai, jog padarytas nusikaltimas priskiriamas prie apysunkių nusikaltimų, tačiau jis nutrÅ«ko pasikėsinimo stadijoje, taip pat į tai, kad R. B. Å¡io nusikaltimo padarymo metu nebuvo teistas, jis turi nuolatinę gyvenamÄ jÄ vietÄ , turi savo individualiÄ Ä¯monę.

R. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, R. B. savo elgesio kritiškai nevertina, žalos nukentėjusiajam neatlygino ir teigia, kad nukentėjusysis šioje byloje meluoja. Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes, pažymima, jog nuteistajam pagrįstai paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, o paskirtas bausmės dydis nelaikytinas per griežtu, kadangi yra žemesnis, nei nustatytas sankcijos vidurkis.Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma Nr. TP-7(2.10)-3545, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos R.

B. išlaidas sudaro 92,64 EUR dydžio advokato užmokestis. Nuo 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme galiojanti galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios, teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo priskiriama teismo diskrecijai.

Vertinant BPK 106 straipsnio nuostatas, darytina iÅ¡vada, kad valstybės iÅ¡laidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbÄ , pripažįstamos proceso iÅ¡laidomis ir priteisiamos iÅ¡ kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamÄ jÄ bylÄ iÅ¡nagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus iÅ¡teisinamÄ jį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naujÄ , apkaltinamÄ jį teismo nuosprendį.

Å ioje byloje antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidų pripažinimo procesinėmis ir iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. Antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iÅ¡ nuteistojo nesuderinamas su Å¡io teise į gynybÄ bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamÄ jį procesÄ savo pasirinktÄ gynėjÄ , valstybės garantuojamÄ teisinę pagalbÄ teikiančio gynėjo dalyvavimÄ (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-405/2014).

Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo nutartis Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkintinas.Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: nuteistojo R.

B. apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos pirmininkas                                                                       RamÅ«nas Antanavičius Teisėjai                                                                                     Algirdas Remeika                                                                                                                  Danguolė Å iugždinytė