72d1418a-faec-4e2b-97ef-772727054f29 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. 2A-66-330/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00470-2015-4Procesinio sprendimo kategorijos:2.2.2.7; 2.6.10.5.2.17(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. vasario 14 d.VilniusLietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Rasos GudžiÅ«nienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės PiÅ¡kinaitės,teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Skerslita“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-8-794/2016 pagal ieÅ¡kovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Skerslita“ ieÅ¡kinį atsakovams R.

R., V. M. ir E. J. dėl žalos atlyginimo.Teisėjų kolegija n u s t a t ė : Ginčo esmė Pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje ieškovė BUAB „Skerslita“ prašė jos naudai priteisti: iš atsakovo E. J. 120 565,78 Eur žalai ir nuostoliams atlyginti bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas; iš atsakovo V. M. 4 716,48 Eur žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas; iš atsakovo R. R. 6 343,33 Eur žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.Ieškovė paaiškino, kad bankroto administratorius, tikrindamas įmonės kreditorių finansinių reikalavimų susidarymo aplinkybes, nustatė, jog finansiniai reikalavimai susidarė 2008 metų liepos mėnesį.

Bankroto administratorius taip pat nustatė, kad dar 2009 metais įmonė buvo nemoki, todėl vadovui kilo pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Nurodė, kad atlikus įmonės mokestinį patikrinimÄ , buvo iÅ¡siaiÅ¡kinta, kad įmonė buhalterinėje apskaitoje fiksavo paslaugų pirkimo operacijas pagal tikrovės neatitinkančius dokumentus, tokiu bÅ«du buvo iÅ¡kreipiama tikroji Å«kinė, finansinė bÅ«klė, įsipareigojimai bei duomenys apie turtÄ . IeÅ¡kovės nuomone, jeigu nebÅ«tų klastojami duomenys, nebÅ«tų atsiradę nesumokėtų mokesčių ir nebÅ«tų priskaičiuoti delspinigiai, o jei paaiÅ¡kėjus įmonės nemokumui laiku bÅ«tų kreiptasi į teismÄ dėl bankroto bylos jai iÅ¡kėlimo, kreditorių finansiniai reikalavimai nebÅ«tų didėję.

IeÅ¡kovės teigimu, įmonei padaryta žala laikomas Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinio reikalavimo dydis, susidaręs atsakovo E. J. vadovavimo įmonei laikotarpiu, dėl finansinių operacijų, įformintų juridinės galios neturinčiomis PVM sÄ skaitomis faktÅ«romis: Valstybinės mokesčių inspekcijos bendra finansinio reikalavimo suma – 87 870,96 Eur, kuriÄ sudaro 43 681,05 Eur pridėtinės vertės mokestis, 14 038,75 Eur bauda, 30 151,16 Eur delspinigiai. Be to, pagal balansÄ Ä¯monės kasoje buvo 43 754,63 Eur, kurie nebuvo įneÅ¡ti į įmonės sÄ skaitÄ arba panaudoti kreditoriniams reikalavimams padengti, taip pat nėra jokių dokumentų, kad Å¡i suma bÅ«tų perduota vėliau dirbusiems vadovams, todėl laikoma, kad dėl E. J. veiksmų įmonei buvo padaryti 43 754,63 Eur nuostoliai.

Jeigu 2010 m. gegužės 1 d. pradėjęs vadovauti įmonei atsakovas V. M. bÅ«tų kreipęsis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, kreditorių finansiniai reikalavimai nebÅ«tų didėję. Å io atsakovo atžvilgiu žala laikomi delspinigiai, susidarę jo vadovavimo įmonei laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. kovo 26 d. – 4 716,48 Eur. Atsakovo R. R. atžvilgiu žala laikomi 6 343,33 Eur dydžio delspinigiai, apskaičiuoti per jo vadovavimo įmonei laikotarpį nuo 2012 m. kovo 27 d. iki 2014 m. spalio 4 d.Atsakovas E. J. su ieÅ¡kiniu nesutiko.

PaaiÅ¡kino, kad ieÅ¡kovė, įrodinėdama įmonės nemokumÄ , rėmėsi balanso duomenimis, kur nenurodytas pradelstų įsipareigojimų dydis. Bankroto byloje patvirtintų finansinių reikalavimų sÄ raÅ¡as liudija, kad ieÅ¡kovė 2009 metais neturėjo pradelstų įsipareigojimų, o visi įsipareigojimai, kurie buvo fiksuoti 2009 metų balanse, buvo tinkamai įvykdyti. IeÅ¡kovei apskundus Valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. liepos 3 d. sprendimÄ , jo vykdymas buvo sustabdytas ir ieÅ¡kovė neturėjo pareigos mokėti mokestinio patikrinimo aktu priskaičiuotų sumų iki ginčo iÅ¡nagrinėjimo.

Atsakovas teigė tuo metu neturėjęs nei teisės, nei pagrindo inicijuoti įmonės bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ . Atsakovo nuomone, ieÅ¡kovė nenurodė, kokie tiksliai apskaitos dokumentai buvo suklastoti, kas ir kada nustatė dokumentų suklastojimo faktÄ . Vien tai, kad piniginės lėšos buvo įmonės kasoje, dar nereiÅ¡kia, kad atsakovui atsirado pareiga pinigus įneÅ¡ti į įmonės sÄ skaitÄ , nes įmonė gali turėti tiek kasÄ , tiek atsiskaitomÄ jÄ sÄ skaitÄ . Nėra tokio reikalavimo, jog kasoje esantys grynieji pinigai turi bÅ«ti įneÅ¡ti į banko sÄ skaitÄ .

Visi įmonės turėti grynieji pinigai buvo panaudoti kreditoriniams įsipareigojimams dengti ir jie visi buvo padengti. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 10 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė, atsakovo E. J. naudai iÅ¡ ieÅ¡kovės BUAB „Skerslita“ priteisė 800 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų. Pirmosios instancijos teismas akcentavo sprendžiamam klausimui aktualų teisinį reguliavimÄ , pagal kurį vadovo civilinei atsakomybei taikyti bÅ«tina nustatyti įmonės vadovo neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusiÄ Å¾alÄ , priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį.Teismas nesutiko su ieÅ¡kovės nurodytu įmonės nemokumo momentu.

Pažymėjo, kad ieškovei pareiga sumokėti mokesčių administratoriaus apskaičiuotas sumas kilo ne anksčiau kaip 2010 m. vasario 11 d., kai teisme galutinai buvo išspręstas mokestinis ginčas dėl mokėtinų sumų pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog 2008 - 2009 metais įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę įmonės turto vertės. Akcentavo aplinkybę, jog teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi BUAB „Skerslita“ bankroto byloje buvo patvirtintas vienintelės kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimas, kuris tapo vykdytinas tik nuo 2010 m. vasario 11 d.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieÅ¡kovės apibrėžtas įmonės nemokumo atskaitos taÅ¡kas neįrodytas, todėl netenka prasmės ir žalos apskaičiavimo vertinimas. Teismo įsitikinimu, nemokumo momento nustatymas yra esminė aplinkybė, kuri privalo bÅ«ti įrodinėjama pareiÅ¡kiant reikalavimÄ dėl įmonės vadovo padarytos žalos laiku nesikreipus į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Teismas pažymėjo, kad tokiu atveju žalos dydis gali bÅ«ti nustatomas tik žinant įmonės nemokumo atskaitos taÅ¡kÄ , kai įmonės vadovui kilo pareiga kreiptis į teismÄ , pagal tuo metu buvusių kreditorių pradelstų reikalavimų sumÄ bei jų pokytį iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

Akcentavo aplinkybę, jog žala gali bÅ«ti priteisiama tik nustačius, kad įmonė pakankamai ilgÄ laikÄ nevykdo įprastos komercinės Å«kinės veiklos, tačiau prisiima naujus įsipareigojimus, kurių įvykdyti neturi galimybės. Å iame kontekste svarbia aplinkybe teismas pripažino tai, jog įmonė turi tik vienÄ kreditorių, kurio vykdytinas reikalavimas atsirado tik galutinai iÅ¡sprendus teisinį ginÄÄ dėl mokestinės nepriemokos. Apibendrinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieÅ¡kovė neįrodė įmonės nemokumo atsiradimo momento, tuo momentu buvusių pradelstų įsipareigojimų, žalos fakto ir dydžio.

Å ių civilinės atsakomybės sÄ lygų nebuvimas, teismo teigimu, neleidžia vertinti ir kitų atsakomybės sÄ lygų egzistavimo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog vienintelio įmonės kreditoriaus reikalavimas kildinamas iÅ¡ įmonės veiklos dar už laikotarpį nuo 2004 m. rugpjūčio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. Teismo vertinimu, mokesčių administratoriaus finansinis reikalavimas bÅ«tų atsiradęs nepriklausomai nuo bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo, todėl nėra pagrindo įžvelgti priežastinio ryÅ¡io tarp atsakovų nesikreipimo į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo bei įmonei padarytos žalos fakto ir dydžio.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieÅ¡kovė nepagrindė atsakovui E. J. pareikÅ¡to reikalavimo dėl nuostolių, patirtų nepervedus įmonės kasoje buvusių lėšų į įmonės sÄ skaitÄ , atlyginimo. Teismas pažymėjo, kad Å¡iam reikalavimui pagrįsti ieÅ¡kovė iÅ¡ esmės nenurodė jokių priežasčių, ir tik teismo posėdžio metu jos atstovas spėjo, jog įmonėje galbÅ«t buvo klastojami dokumentai. Tačiau ir Å¡is spėjimas nebuvo pagrįstas objektyviais duomenimis.

Bankroto byla įmonei iÅ¡kelta tik 2014 metais, todėl aplinkybė, jog 2009 metais grynieji pinigai nebuvo įneÅ¡ti į įmonės sÄ skaitÄ , jog nėra duomenų, kur jie buvo panaudoti, neįrodo, kad įmonė patyrė nuostolių. Pirmosios instancijos teismas svarbia pripažino aplinkybę, jog buvo atmestas bankroto administratoriaus praÅ¡ymas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai Apeliaciniame skunde ieÅ¡kovė BUAB „Skerslita“ praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:IÅ¡ Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. balandžio 29 d. patikrinimo akto matyti, kad atsakovas E. J. aktÄ , kuriame buvo nurodytos mokesčių administratoriui mokėtinos sumos, gavo 2008 m. gegužės 6 d. IÅ¡ įmonės 2008 metų balanso duomenų matyti, kad įmonė tuo metu turėjo turto už 56 294,10 Eur, vadinasi, atsakovas žinojo, kad tokios finansinės prievolės ieÅ¡kovė neįvykdys, nes tam neužteks turimo turto.

Teismas nurodė, kad pareiga sumokėti mokesčių administratoriaus nurodytas sumas kilo ne anksčiau nei 2010 m vasario 11 d., kai teisme galutinai buvo išspręstas ieškovės ir mokesčių administratoriaus mokestinis ginčas. Teismas negalėjo tuo pagrindu atmesti ieškinio, kadangi atsakovas E. J. įmonės vadovu dirbo iki 2010 m. gegužės 1 d., atsakovas V. M. – iki 2012 m. vasario 26 d., o atsakovas R. R. – iki 2014 m. spalio 26 d. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo atsakovams V. M. ir R.

R. pareikÅ¡tų ieÅ¡kinio reikalavimų. Teismas turėjo pasisakyti dėl kiekvieno atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpio. Teismo motyvai leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ turėjo inicijuoti ne įmonės vadovai, o kreditorius. Pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados dėl įmonės įsiskolinimo kitiems kreditoriams nebuvimo nepagrįstos. Žalos dydis vienais atvejais gali bÅ«ti lygus bankroto byloje patvirtintų finansinių reikalavimų sumai, kitais atvejais – finansinių reikalavimų daliai, dar kitais atvejais – nepatenkintų finansinių reikalavimų daliai.

Atsakovams buvo žinoma, kad mokesčių administratorius įmonės mokėtinas sumas įtraukė į apskaitÄ . Nepagrįstos pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados dėl kitų civilinės atsakomybės sÄ lygų nebuvimo. Jeigu E. J. vadovavimo įmonei laikotarpiu nebÅ«tų klastojami dokumentai, nebÅ«tų priskaičiuota mokėtinų mokesčių ir delspinigių. Jeigu atsakovai V. M. ir R. R. kreiptųsi dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo, kreditoriaus finansinis reikalavimas nebÅ«tų padidėjęs. Teismo sprendimas iÅ¡ E. J. nepriteisti įmonės patirtų nuostolių nepagrįstas.

Pagal įmonės balanso duomenis nustatyta, kad 2009 metais įmonės kasoje buvo 43 754,63 Eur. Byloje nėra duomenų apie Å¡ių lėšų perdavimÄ vėlesniems įmonės vadovams. Atsiliepime į apeliacinį skundÄ atsakovas E. J. praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ , o ieÅ¡kovės apeliacinį skundÄ atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:IeÅ¡kovė neįrodė, kad žala įmonei padaryta atsakovo E. J. neveikimu. IeÅ¡kovė nepateikė įrodymų apie įmonės nemokumÄ atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu.

Ginčui aktualiu laikotarpiu įmonė neturėjo įsiskolinimų, įmonės įstatinis kapitalas buvo suformuotas, įmonė tęsė veiklÄ . IeÅ¡kovė nenurodė, kokie įmonės dokumentai buvo suklastoti, kas nustatė klastojimo faktÄ . Mokesčių administratoriaus patikrinimo akte dokumentų klastojimo faktas nenustatytas. Asmens atsakomybė be kaltės negalima. Sprendžiant dėl atsakomybės, turėjo bÅ«ti vertinamos aplinkybės, kuriomis E. J. veikė. IeÅ¡kovė neįrodė atsakovo civilinės atsakomybės sÄ lygų.

Atsiliepime į apeliacinį skundÄ atsakovas V. M. praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ , o ieÅ¡kovės apeliacinį skundÄ atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:12.1.IeÅ¡kovė turėjo įvertinti aplinkybę, jog įmonėje nebuvo sudaryta darbo sutartis su V. M.. 12.2.IeÅ¡kovė nepagrįstai teigia, kad įmonės įsiskolinimas didėjo dėl V. M. nerÅ«pestingumo. Atsakovas įmonės vadovu tapo nuo 2010 m. gegužės 1 d., todėl ir delspinigiai turėjo bÅ«ti skaičiuojami nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki iki 2010 m. rugpjūčio 15 d. 12.3.

IeÅ¡kovė neįrodė atsakovo civilinės atsakomybės sÄ lygų. Teisėjų kolegijak o n s t a t u o j a : Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Apeliacijos objektÄ sudaro Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo atmesti ieÅ¡kovės BUAB „Skerslita“ ieÅ¡kinį atsakovams R.

R., V. M. ir E. J. dėl žalos ir nuostolių atlyginimo, teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas.Dėl juridinio asmens vadovo pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimoBankroto administratoriaus atstovaujama ieÅ¡kovė BUAB „Skerslita“ atsakovams R. R., V. M. ir E. J. – skirtingu metu ėjusiems UAB „Skerslita“ vadovo pareigas, pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį dėl Å¡ių asmenų atsakomybės, kylančios konkrečiu įstatyme įtvirtintu pagrindu – pažeidus pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

IÅ¡ bylos duomenų nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2004 m. liepos 20 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. UAB „Skerslita“ direktoriaus pareigas ėjo E. J., nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. kovo 20 d. – V. M., nuo 2012 m. kovo 20 d. iki 2014 m. spalio 20 d. – R. R.. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – Ä®BÄ®) (ginčui aktuali įstatymo redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir Å¡is (Å¡ie) nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo arba yra sÄ lyga, nurodyta Å¡io įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y.

įmonė vieÅ¡ai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiÅ¡kimÄ teismui dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Ä®BÄ® 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės bÅ«sena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iÅ¡ anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) virÅ¡ija pusę į jos balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės. Ä®BÄ® 9 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad bankroto byla iÅ¡keliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iÅ¡ Å¡ių sÄ lygų:

1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja iÅ¡mokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimÄ ;

2) įmonė vieÅ¡ai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Kasacinio teismo praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio Ä®BÄ® nuostatų aiÅ¡kinimo kontekste reiÅ¡kia pareigÄ kreiptis į teismÄ Ä¯monei tapus nemokia Ä®BÄ® prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).

Todėl sistemiÅ¡kai aiÅ¡kinant Ä®BÄ® nuostatas, konstatuotina, kad, nesant kitų Ä®BÄ® įtvirtintų bankroto bylos iÅ¡kėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo kyla, kai įmonė pagal Ä®BÄ® 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Ä®monės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir ankščiau nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal Ä®BÄ® 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentÄ taikytina Ä®BÄ® 2 straipsnio 8 dalis.Sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iÅ¡kėlimo, bÅ«tina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sÄ lygas tokiai pareigai atsirasti, Å¡ios bylos atveju – įmonės nemokumo fakto atsiradimÄ .

Nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme ieÅ¡kovė laikėsi pozicijos, jog UAB „Skerslita“ nemokia tapo dar 2008 metais. Akcentavo aplinkybę, jog pagal balanso duomenis įmonės įsipareigojimai virÅ¡ijo pusę turto vertės. Taip pat svarbia laikė aplinkybę, jog 2008 m. liepos 3 d. Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija patvirtino patikrinimo aktÄ , kuriame buvo užfiksuota įmonės 75 455,91 Eur mokestinė nepriemoka. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieÅ¡kovės nurodytu įmonės nemokumo momentu.

Pažymėjo, kad ieškovei pareiga sumokėti mokesčių administratoriaus nurodytas sumas kilo ne anksčiau kaip 2010 m. vasario 11 d., kai teisme galutinai buvo išspręstas ginčas dėl priskaičiuotų mokėtinų sumų pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog 2008 - 2009 metais pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę įmonės turto vertės. Akcentavo aplinkybę, jog 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi UAB „Skerslita“ bankroto byloje buvo patvirtintas vienintelės kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimas, kuris tapo vykdytinas tik nuo 2010 m. vasario 11 d.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieÅ¡kovės nurodytas įmonės nemokumo atskaitos taÅ¡kas neįrodytas, todėl netenka prasmės ir žalos apskaičiavimo vertinimas. IeÅ¡kovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis, apeliaciniame skunde pakartojo tuos pačius savo argumentus. Papildomai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, akcentuodamas kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimo teisės vykdytinumo momentÄ , neatsižvelgė į tai, jog ir pasibaigus įmonės bei mokesčių administratoriaus teisminiam ginčui, atsakovai dar ėjo įmonės vadovo pareigas.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su tokia ieškovės pozicija. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nėra pagrindo konstatuoti UAB „Skerslita“ nemokumo, sprendžiant iš finansinės atskaitomybės dokumentų už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Iš įmonės 2009 metų balanso matyti, kad įmonė apskaitė turto už 46 569,74 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 26 768,25 Eur. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog nemokumo nustatymo tikslu aktualūs yra ne visi, o tik pradelsti įsipareigojimai (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).

Aptariamu atveju nėra duomenų, kad į 2009 metų balansÄ Ä¯traukti visi trumpalaikiai įsipareigojimai bÅ«tų buvę pradelsti 2008-2009 metais. PrieÅ¡ingai, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, iÅ¡kėlus ieÅ¡kovės bankroto bylÄ , buvo patvirtintas tik vienas (VMI) finansinis reikalavimas, kuris ginčui aktualiu metu dar nebuvo vykdytinas. Taigi nėra pagrindo sutikti su ieÅ¡kovės argumentu, jog įmonės vadovas turėjo pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo vos tik susipažinęs su mokesčių administratoriaus patikrinimo duomenimis ar iÅ¡vadomis.

Atmestinas ieÅ¡kovės akcentuojamas teiginys, kad teismas, spręsdamas klausimÄ dėl bankroto bylos UAB „Skerslita“ iÅ¡kėlimo, nemokumo faktÄ nustatė bÅ«tent pagal 2009 metų balanso duomenis. Kolegijos vertinimu, nurodyta aplinkybė neatleidžia ieÅ¡kovės nuo pareigos pagrįsti aplinkybę dėl nemokumo fakto nustatymo konkrečiu momentu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieÅ¡kovės argumentus dėl Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. balandžio 29 d. patikrinimo akto ir 2008 m. liepos 3 d. sprendimo patvirtinti nurodytÄ patikrinimo aktÄ , padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kovės pareiga įvykdyti pagal to akto patvarkymus atsiradusiÄ mokestinę prievolę kilo tik 2010 m. vasario 11 d., kuomet Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė galutinį procesinį sprendimÄ dėl mokesčių administratoriaus 2008 m. liepos 3 d. sprendimu patvirtinto akto pagrindu priskaičiuotų sumų pagrįstumo.

Mokesčių administratoriaus 2008 m. liepos 3 d. sprendime dėl patikrinimo akto patvirtinimo įvardinta ieÅ¡kovės mokestinė prievolė siekė 75 455,91 Eur. Teismine tvarka iÅ¡nagrinėjus mokestinį ginÄÄ dėl to sprendimo (2010 m. vasario 11 d.), ieÅ¡kovei kilo pareiga įvykdyti nurodyto dydžio mokestinę prievolę. Pažymėtina ir tai, jog tokio dydžio vykdytinos mokestinės prievolės (prievolės, kurios įvykdymo terminas pasibaigė) atsiradimas turėjo lemiamos reikÅ¡mės mokumo situacijai įmonėje skolininkėje.

Tačiau nors pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog analizuojama mokestinė prievolė negalėjo lemti įmonės nemokumo fakto 2008 – 2009 metų laikotarpiu, tokios iÅ¡vados negalima daryti vertinant vėlesnio laikotarpio (2010 metų) įmonės mokumo padėtį. Kaip jau nurodyta, pagal 2009 metų balanso duomenis įmonė turėjo turto už 46 569,74 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 26 768,25 Eur. Byloje nėra įrodymų, kad balanse deklaruoti įsipareigojimai buvo visi pradelsti.

Tačiau ta aplinkybė, jog, 2010 m. vasario 11 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atmetus ieÅ¡kovės skundÄ , ieÅ¡kovei kilo pareiga įvykdyti mokestinę 75 455,91 Eur dydžio mokestinę prievolę, sudaro pakankamÄ pagrindÄ konstatuoti, kad 2010 m. vasario 11 d. ieÅ¡kovės finansinė padėtis pasidarė atitinkanti Ä®BÄ® įtvirtinus nemokumo kriterijus. Nurodyta mokestinė prievolė atsirado praėjus tik kiek daugiau nei mėnesiui po 2009 metų ataskaitinio laikotarpio pabaigos, todėl nėra pagrindo manyti, jog 2009 m. balanse deklaruota įmonės turto vertė per vienÄ mėnesį bÅ«tų iÅ¡ esmės pakitusi.

Taigi vos tik prasidėjus 2010 metų ataskaitiniam laikotarpiui ieÅ¡kovės finansinė padėtis iÅ¡ esmės pasikeitė, kadangi atsiradę pradelsti įsipareigojimai (75 455,91 Eur) pagal dydį beveik du kartus virÅ¡ijo turto vertę (46 569,74 Eur), kas neabejotinai atitinka nemokumo bÅ«senÄ (Ä®BÄ® 2 straipsnio 8 dalis). Todėl turėjęs pagrindÄ atmesti ieÅ¡kovės argumentus, jog įmonė buvo nemoki dar 2008 - 2009 metais, pirmosios instancijos teismas iÅ¡ bylos nagrinėjimo metu surinktų duomenų turėjo nustatyti, jog įmonė nemoki tapo bÅ«tent 2010 m. vasario 11 d.

Pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad Å¡is subjektas geriausiai žino įmonės finansinę bÅ«klę, o pavėluotas bankroto bylos iÅ¡kėlimas galėtų pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei Å¡ie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumÄ , tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieÅ¡tarauja geriems verslo standartams.

Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iÅ¡kėlimo suteikiamomis sÄ lygomis, nes dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo, įskaitant palÅ«kanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimÄ , iÅ¡ieÅ¡koti skolas iÅ¡ Å¡ios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palÅ«kanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, negali bÅ«ti nustatoma priverstinė hipoteka (Ä®BÄ® 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas).

Laiku nesikreipdamas į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo įmonės vadovas prisiima rizikÄ dėl pareigos padengti žalÄ , kuriÄ kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiÅ¡kimÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, atsiradimo (Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalis). Ä®BÄ® nėra tiesiogiai įvardyta konkretaus termino, per kurį, atsiradus bankroto bylos iÅ¡kėlimo pagrindams, įmonės vadovas privalo pateikti teismui pareiÅ¡kimÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

Pagal Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintÄ teisinį reguliavimÄ Ä¯monės vadovas, esant Å¡ios teisės normos dispozicijoje nurodytoms sÄ lygoms, privalo pateikti pareiÅ¡kimÄ teismui dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad administracijos vadovas privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).

Kasacinis teismas, aiÅ¡kindamas Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, kad įmonės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsdamas pateikti pareiÅ¡kimÄ teismui dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). IÅ¡ bylos duomenų nustatyta, kad atsakovas E. J. įmonės vadovo pareigas ėjo nuo 2004 m. liepos 20 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. Å iam asmeniui einant vadovo pareigas, mokesčių administratorius atliko mokestinį patikrinimÄ , apskaičiavo mokestinės prievolės dydį, buvo priimti mokesčių administratoriaus sprendimai dėl ieÅ¡kovės mokestinės prievolės vykdymo.

IeÅ¡kovė inicijavo mokesčių administratoriaus priimtų sprendimų teisminės peržiÅ«ros procesus Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, todėl E. J., kaip ieÅ¡kovės įstatyminiam atstovui vykusiuose teisminiuose procesuose, inicijuotų teisminių procesų baigtis tapo žinoma nuo atitinkamų procesinių sprendimų priėmimo. Nutarties 21 punkte nurodyto teisinio reguliavimo ir jo aiÅ¡kinimo teismų praktikoje kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2010 m. vasario 11 d. priėmus mokestiniame ginče galutinį procesinį sprendimÄ , atsakovui tapo žinoma apie ieÅ¡kovei kilusiÄ pareigÄ Ä¯vykdyti mokestinę prievolę, kas iÅ¡ esmės pakeitė UAB „Skerslita“ mokumo padėtį – įmonė, neturėdama galimybės įvykdyti prievolę, tapo nemokia.

Vadinasi, atsakovas E. J. turėjo pareigÄ nedelsiant kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo, tačiau Å¡ios pareigos nevykdė iki jo įgaliojimų pabaigos (2010 m. gegužės 1 d.). Atsakovai V. M. ir R. R. vadovavo nemokiam juridiniam asmeniui, tačiau pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo taip pat neįvykdė. Bankroto byla ieÅ¡kovei iÅ¡kelta praėjus ketveriems metams nuo įmonės nemokumo momento, tačiau ne įmonės vadovo, o kreditoriaus iniciatyva.

Apibendrindama tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad įmonės nemokumo faktas ir momentas visiÅ¡kai neįrodytas. Nors pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino neįrodytu ieÅ¡kinyje įvardintÄ Ä¯monės nemokumo atsiradimo momentÄ , tačiau iÅ¡ bylos nagrinėjimo metu surinktų objektyvių duomenų turėjo pakankamÄ pagrindÄ iÅ¡vadai, jog įmonė nemokia tapo 2010 m. vasario 11 d. Nustačius Å¡iÄ aplinkybę, turėjo bÅ«ti įvertinti ir atsakovų veiksmai, kuomet ieÅ¡kovei tapus nemokia, nebuvo kreiptasi į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

Netinkamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių vertinimas lėmė tai, jog, nenustačius esminės aplinkybės – nemokumo fakto ir jo atsiradimo momento, nebuvo konstatuota atsakovų neteisėtų veiksmų sÄ lyga (neteisėtas pareigos inicijuoti nemokios įmonės bankroto procesÄ nevykdymas), be to, iÅ¡ esmės nebuvo vertinamos kitos atsakovų civilinės atsakomybės sÄ lygos: žalos faktas ir dydis (atsižvelgiant į kiekvieno atsakovo vadovavimo nemokiai įmonei laikotarpį), veiksmų ir žalos priežastinis ryÅ¡ys.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimÄ visiÅ¡kai atmesti atsakovams pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį dėl žalos, kilusios Å¡iems pažeidus pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo, nenustatė visų Å¡iai bylai teisingai iÅ¡spręsti reikÅ¡mingų aplinkybių, nevisapusiÅ¡kai iÅ¡tyrė duomenis dėl atsakovų, kaip juridinio asmens vadovų, civilinės atsakomybės sÄ lygų – bendrovei padarytos žalos fakto, dydžio bei priežastinio ryÅ¡io.

Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindÄ iÅ¡vadai, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieÅ¡kinį (jo dalį) dėl atlyginimo žalos, kilusios atsakovams nevykdant pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, neatskleidė bylos esmės, neįvertino visų teisingam žalos atlyginimo reikalavimo iÅ¡sprendimui reikÅ¡mingų faktinių ir teisinių aplinkybių ir dėl to galėjo ginÄÄ Å¡ioje dalyje iÅ¡spręsti neteisingai (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tiek nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde ieÅ¡kovė laikėsi nuoseklios pozicijos dėl atsakovų atlygintinos žalos dydžio.

IeÅ¡kovė praÅ¡o iÅ¡ atsakovo E. J. priteisti 72 340,74 Eur žalos, kuriÄ sudaro dalis bankroto byloje patvirtinto Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinio reikalavimo (43 681,05 Eur pridėtinės vertės mokestis, 14 038,75 Eur bauda, 14 620,92 Eur delspinigiai, apskaičiuoti mokesčių administratoriaus patikrinimo akte) bei 4 470,41 Eur delspinigių, susidariusių atsakovui nevykdant pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. IÅ¡ kitų atsakovų praÅ¡omos priteisti žalos dydis atitinka jų vadovavimo įmonei laikotarpiu susidariusį įmonės (ieÅ¡kovės) mokestinės prievolės padidėjimÄ (delspinigių forma).

Reikalavimo faktiniu pagrindu ieÅ¡kovė nurodė, tai, jog dar 2009 metais įmonė buvo nemoki, todėl įmonės vadovui kilo pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Nurodė, kad atlikus įmonės mokestinį patikrinimÄ buvo nustatyta, jog įmonė buhalterinėje apskaitoje fiksavo paslaugų pirkimo operacijas pagal tikrovės neatitinkančius dokumentus, tokiu bÅ«du buvo iÅ¡kreipta įmonės tikroji Å«kinė, finansinė bÅ«klė, įsipareigojimai bei duomenys apie turtÄ .

IeÅ¡kovės nuomone, jeigu nebÅ«tų klastojami duomenys, nebÅ«tų atsiradę nesumokėtų mokesčių ir nebÅ«tų priskaičiuoti delspinigiai, o jeigu paaiÅ¡kėjus įmonės nemokumui bÅ«tų kreiptasi į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo įmonei, kreditorių finansiniai reikalavimai nebÅ«tų didėję. IeÅ¡kinio teisiniu pagrindu nurodyta tik Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalies norma. Nors ieÅ¡kinio teisinio pagrindo nurodymas pagal civilinio proceso taisykles nėra privalomas, tai (konkretaus įstatymo pagrindo nurodymas) leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad atsakovų pareiga atlyginti žalÄ ieÅ¡kovės buvo siejama iÅ¡imtinai tik su pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo nevykdymu.

Tačiau tokiu atveju atsakovai galėtų bÅ«ti atsakingi tik už nemokia tapusios įmonės įsiskolinimų kreditoriams padidėjimÄ (kurį nulėmė nesavalaikis bankroto procesas). Tokiu dėl priskaičiuotų delspinigių padidėjusiu reikalavimu yra vienintelio įmonės kreditoriaus – Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinis reikalavimas. Tai suponuoja iÅ¡vadÄ , jog Å¡ioje byloje Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalies pagrindu negali bÅ«ti reikalaujama atlyginti žalÄ , kurios dydis atitinka visÄ ieÅ¡kovės bankroto byloje patvirtintÄ kreditoriaus finansinį reikalavimÄ .

Pažymėtina, kad mokesčių administratoriaus finansinis reikalavimas susidarė ne nemokiai įmonei tęsiant veiklÄ , o lėmė įmonės nemokumÄ . Å iame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog iki prievolės mokesčių administratoriui atsiradimo nebuvo pagrindo inicijuoti įmonės bankroto procesÄ â€“ nenustatyta, kad iki tol įmonė turėjo pradelstų įsipareigojimų. Be to, ir nemokumÄ lėmusi mokestinė prievolė ieÅ¡kovei kilo iÅ¡ įmonės veiklos 2004-2005 metų laikotarpiu patikrinimo rezultatų.

Kadangi atsakovui E. J. yra pareikÅ¡tas ieÅ¡kinys atlyginti žalÄ , kurios dydis atitinka ne tik įmonės padidėjusios skolinės prievolės dalį (delspinigius), bet ir iÅ¡ esmės visÄ kreditorės finansinį reikalavimÄ , o ieÅ¡kinio faktiniu pagrindu nurodomos ir aplinkybės, nesusijusios su pareigos inicijuoti bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ nevykdymu (mokestinės prievolės atsiradimo priežastimi nurodant finansinės apskaitos dokumentų klastojimo faktus, su kitais asmenimis sudarytų sandorių (finansinių operacijų) tariamumÄ , sÄ moningÄ finansinių rodiklių iÅ¡kraipymÄ ), kuriomis remiamasi teikiant nuorodas į mokesčių administratoriaus atlikto patikrinimo akto turinį, leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kinys Å¡iam atsakovui buvo (tikėtina, kad galėjo bÅ«ti) pareikÅ¡tas ir kitu savarankiÅ¡ku pagrindu (pvz., dėl nuostolingų sandorių sudarymo).

Pirmosios instancijos teismas Å¡iuo aspektu atsakovui E. J. pareikÅ¡to reikalavimo nenagrinėjo, o ieÅ¡kinio formulavimo netikslumai ir neaiÅ¡kumai dėl reikalavimo atsakovui faktinio ir teisinio pagrindo bylos nagrinėjimo eigoje nebuvo paÅ¡alinti. Tokiu bÅ«du teismas neatskleidė bylos esmės, neįvertino reikÅ¡mingų faktinių ir teisinių aplinkybių, dėl to galėjo ginÄÄ iÅ¡spręsti neteisingai (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl įmonės kasoje buvusių lėšų  IeÅ¡kovė BUAB „Skerslita“, patikslinusi ieÅ¡kinį, prašė iÅ¡ atsakovo E. J. priteisti 43 754,63 Eur nuostolių.

IeÅ¡kovė nurodė, kad tokia suma grynųjų pinigų, nurodyta įmonės 2009 metų balanse, nebuvo pervesta į įmonės sÄ skaitÄ arba panaudota kreditoriniams reikalavimams padengti. IeÅ¡kovę atstovaujantis bankroto administratorius tvirtino neradęs duomenų, patvirtinančių, jog Å¡ios lėšos bÅ«tų perduotos kitiems atsakovams, įmonės vadovo pareigas ėjusiems po E. J.. Pirmosios instancijos teismas ieÅ¡kovės reikalavimÄ dėl 43 754,63 Eur nuostolių priteisimo atmetė, pažymėjęs, kad Å¡iam reikalavimui pagrįsti ieÅ¡kovė ieÅ¡kinyje iÅ¡ esmės nenurodė jokių įrodymų ir tik teismo posėdžio metu paaiÅ¡kino, jog įmonėje galėjo bÅ«ti klastojami dokumentai.

Tačiau ir Å¡ie paaiÅ¡kinimai nebuvo pagrįsti objektyviais duomenimis. Teismas akcentavo, kad bankroto byla įmonei iÅ¡kelta tik 2014 metais, todėl aplinkybės, jog 2009 metais grynieji pinigai nebuvo įneÅ¡ti į įmonės sÄ skaitÄ ar nėra duomenų, kur jie buvo panaudoti, neįrodo, kad įmonė patyrė nuostolių. IeÅ¡kovė nesutikimÄ su Å¡iomis teismo iÅ¡vadomis grindė teiginiu, jog pagal 2009 metų balanso duomenis įmonės kasoje buvo grynųjų pinigų, kurie nebuvo perduoti vėlesniems įmonės vadovams.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieÅ¡kovė nepagrįstai kasoje esančių grynųjų pinigų neįneÅ¡imo į banko sÄ skaitÄ (bendrÄ ja prasme) aplinkybę vertina kaip neteisėtÄ atsakovo elgesį. Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo bei įforminimo tvarkÄ reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintos Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklės. Nurodytas teisinis reguliavimas nenumato imperatyvios pareigos už kasos darbo organizavimÄ atsakingam ar kitam asmeniui kasoje laikomas lėšas įneÅ¡ti į banko sÄ skaitÄ .

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms Å¡alims (CPK 178 straipsnis). Teismai, vertindami Å¡alių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. IÅ¡vada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimÄ , grindžiamÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu visų reikÅ¡mingų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis;

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010).E. J. pareikÅ¡tÄ reikalavimÄ dėl nuostolių (neperduotų pinigų kasoje) priteisimo ieÅ¡kovė grindė vien tuo, jog įmonės 2009 metų balanse buvo apskaityta 43 754,63 Eur grynųjų pinigų. Bankroto administratorius teigia neradęs duomenų apie Å¡ių lėšų panaudojimÄ tenkinant kreditorių finansinius reikalavimus arba jų perdavimÄ kitiems įmonės vadovams.

Pirmosios instancijos teismas Å¡iÄ aplinkybę įvertino ir pripažino nepakankama tenkinti atsakovui pareikÅ¡tÄ reikalavimÄ . Apeliaciniame skunde ieÅ¡kovė atkartojo tuos pačius teiginius, deklaratyviai nurodydama, kad teismo iÅ¡vados nepagrįstos. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi aplinkybes, kuriomis pirmosios instancijos teisme buvo grindžiamas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, pritaria pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadoms. Kolegijos įsitikinimu, vien ta aplinkybė, jog įmonės 2009 metų balanse buvo fiksuota grynųjų pinigų suma, nėra pakankama iÅ¡vadai, jog atsakovas Å¡ias lėšas pasisavino ar panaudojo ne įmonės veikloje.

IeÅ¡kovė savo subjektyvaus pobÅ«džio argumentams pagrįsti nepateikė objektyvių duomenų (pvz., pirminių finansinės apskaitos dokumentų, kasos operacijų žurnalų ar kasos knygos). Nesant objektyvių duomenų, pagrindžiančių ieÅ¡kovės teiginius, labiau tikėtina, kad ginčo lėšos buvo panaudotos įmonės veikloje. TokiÄ iÅ¡vadÄ teisėjų kolegija grindžia tuo, jog nuo administratoriaus akcentuojamo ataskaitinio laikotarpio iki bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo praėjo beveik ketveri metai.

Pasibaigus E. J. įgaliojimams, įmonei skirtingais laikotarpiais vadovavo dar du asmenys, kurie nagrinėjant bylÄ nepatvirtino bankroto administratoriaus teiginių dėl 2009 metais kasoje buvusių lėšų likimo. Å iame kontekste atsakovui palankiÄ iÅ¡vadÄ lemia ir tai, jog to paties ataskaitinio laikotarpio (2009 m.) balanse be grynųjų pinigų kasoje turėjimo, įmonė deklaravo turinti ir 26 167,75 Eur trumpalaikių įsipareigojimų, tarp kurių nebuvo kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinio reikalavimo, lėmusio ieÅ¡kovės nemokumÄ .

Todėl ta aplinkybė, jog ieÅ¡kovės bankroto procese buvo patvirtintas tik nurodytos kreditorės finansinis reikalavimas, sudaro pagrindÄ labiau tikėti tuo, kad ginčo lėšos buvo panaudotos įmonės veikloje arba vykdant jos finansinius įsipareigojimus. Kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog ieÅ¡kovė apeliaciniame skunde tik atkartoja pirmosios instancijos teisme pateiktus argumentus, leidžia manyti, kad ji, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis, kitaip vertina tas pačias aplinkybes, pateikia savo nuomonę dėl jų reikÅ¡mės, tačiau tai nesukuria iÅ¡vados, jog vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas bÅ«tų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, konstatuojama, kad atsakovui E. J. pareikÅ¡tas reikalavimas dėl 43 754,63 Eur nuostolių atlyginimo yra atmestas pagrįstai.Dėl bylos procesinės baigties Kadangi pirmosios instancijos teismas ieÅ¡kinio reikalavimÄ dėl 43 754,63 Eur nuostolių atlyginimo priteisimo iÅ¡ atsakovo E. J. atmetė teisėtai ir pagrįstai, Å¡i pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista (CPK 329, 330 straipsniai).

Atsakovams pareikÅ¡ti reikalavimai dėl įmonei padarytos žalos, pažeidus pareigÄ kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo, atlyginimo buvo atmesti be pakankamo teisinio pagrindo. Kaip jau nurodyta, nepagrįstos pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados dėl įmonės nemokumo fakto ir momento nustatymo lėmė, kad kitos atsakovų civilinės atsakomybės sÄ lygos iÅ¡ esmės nebuvo analizuojamos. Tai įgalina daryti iÅ¡vadÄ , jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, neįvertino visų teisingam žalos atlyginimo reikalavimo iÅ¡sprendimui reikÅ¡mingų aplinkybių ir dėl to galėjo neteisingai iÅ¡spręsti ginÄÄ (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegijos nurodytos bei kitos tinkamam bylos iÅ¡nagrinėjimui reikÅ¡mingos faktinės ir teisinės aplinkybės turėtų bÅ«ti iÅ¡tirtos pirmosios instancijos teisme, remiantis civilinio proceso teisės normose įtvirtintomis įrodinėjimo, įrodymų vertinimo taisyklėmis (CPK 12 straipsnis, 42 straipsnis, 176 straipsnio 1 dalis, 177 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnis). Pirmosios instancijos teisme naujais aspektais iÅ¡nagrinėjus bylÄ dėl ieÅ¡kovės reikalavimo taikyti atsakovams civilinę atsakomybę, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas galimo skundo ribų, pagal byloje jau esančius ir teismo iÅ¡tirtus bei įvertintus duomenis galėtų patikrinti tokio teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ .

Dėl nurodytų priežasčių apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti ieÅ¡kovės reikalavimai dėl įmonei padarytos žalos, pažeidus pareigÄ kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, atlyginimo, naikintina ir byla dėl Å¡ių ieÅ¡kinio reikalavimų perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Teisėjų kolegija, nustačiusi pagrindÄ iÅ¡ dalies panaikinti apskųstÄ jį teismo sprendimÄ ir perduoti bylos dalį nagrinėti iÅ¡ naujo, nepasisako dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo, kadangi toks klausimas turės bÅ«ti iÅ¡spręstas iÅ¡ naujo iÅ¡nagrinėjus bylÄ .

   Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, n u t a r i a :             Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieÅ¡kovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Skerslita“ reikalavimai atsakovams R. R., V. M., E. J. dėl žalos, padarytos pažeidus pareigÄ kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo, atlyginimo, ir dėl Å¡ių reikalavimų perduoti bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo.       Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo dalis dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo ir laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo.

      Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieÅ¡kovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Skerslita“ reikalavimas priteisti iÅ¡ atsakovo E. J. 43 754,63 Eur nuostolių atlyginimÄ , palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                                                                     Rasa GudžiÅ«nienė                                                                                                                                                Gintaras Pečiulis Nijolė PiÅ¡kinaitė