2020-09-30 Nr. AB-18102-3-61-3-02723-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-655-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02723-2020-1

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. J. (A. J.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. (A. J.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – R. J.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2020 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-00163/44U-4222/(15/5-5) 4U-398/41PR-18 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, daugkartinės nacionalinės vizos Nr. 004350241 panaikinimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Pakistano Islamo Respublikos piliečiui A. J. bei jo grąžinimo į Pakistano Islamo Respubliką“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki galutinio teismo sprendimo sustabdyti Sprendimo vykdymą ir įpareigoti Departamentą pratęsti pareiškėjui daugkartinę nacionalinę vizą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą ir netenkino prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, nurodydamas, kad aplinkybė, jog pareiškėjas nebegalės dalyvauti procese ir teikti reikalingų paaiškinimų ar įrodymų, nėra pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes pareiškėją atstovauja advokatė, kuri gali užtikrinti pareiškėjo tinkamą atstovavimą teisme. Teismas taip pat pažymėjo, kad Sprendimu pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į Pakistano Islamo Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, tačiau šiai dienai išvykimo terminas nėra pasibaigęs. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šioje stadijoje yra perteklinis. Be to, pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas sprendimas išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 126 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismas akcentavo, kad išvykimo terminas gali būti pratęstas Įstatymo 128 straipsnio nustatytais pagrindais (127 straipsnio 32 dalis). Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.

Pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 25 d. pakartotinai pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki galutinio teismo sprendimo priėmimo sustabdyti Sprendimo vykdymą ir įpareigoti Departamentą pratęsti pareiškėjui daugkartinę nacionalinę vizą. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu sprendimu jis įpareigotas per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (įteiktas 2020 m. liepos 24 d.) išvykti iš Lietuvos. Pareiškėjas pažymėjo, kad pakartotinį prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo teikia dėl to, kad kreipėsi į atsakovą ir prašė pratęsti savanoriško išvykimo terminą, tačiau atsakovas 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. (15/5)17U-61 atsisakė pratęsti savanoriško išvykimo iš Lietuvos terminą. Šis atsakovo sprendimas ir skundžiamas Sprendimas prieštaringi ir pareiškėjui nesudaroma galimybė įrodyti savo santuokos nefiktyvumą, nesudaroma galimybė susiklostyti pareiškėjo socialiniams ir ekonominiams ryšiams su Lietuva. Atsakovas pats teigia, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra itin trumpą laiką (atvyko 2020 m. sausio 17 d.), todėl per tokį trumpą terminą neįmanoma susiklostyti socialiniams ir ekonominiams ryšiams esant Lietuvoje tik su viza.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad neturi galimybės pateikti žalos, kurią jis patirs priverstas išvykti iš Lietuvos, įrodymų. Žala, kurią patirs, bus moralinė, išskiriant pareiškėją su juo sutuoktine, su kuria susituokė 2016 m. balandžio 22 d. ir nuo to laiko negalėjo gyventi kartu dėl neišduodamos vizos atvykti į Lietuvą, o taip pat ir turtinė, nes bus patirtos didelės kelionės iš Lietuvos į Pakistaną išlaidos, o palankaus teismo sprendimo pareiškėjui priėmimo atveju ir kelionės išlaidos iš Pakistano į Lietuvą. Kai pareiškėjas gavo vizą, jam skundžiamu Sprendimu atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje tuo motyvu, kad santuoka yra fiktyvi. Šiuo Sprendimu yra griaunama sutuoktinių ateitis.

Pareiškėjas prašyme pažymėjo, kad advokatės dalyvavimas nagrinėjant administracinę bylą užtikrina teisinę pagalbą, tačiau nagrinėjamo ginčo specifika – dėl santuokos fiktyvumo – sudaro pagrindą spręsti, kad byla išsamiai ir visapusiškai bus išnagrinėta tik dalyvaujant procese pareiškėjui, nes visas su santuoka susijusias aplinkybes teismui gali paaiškinti tik jis.

Atsakovas nuomonėje dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo su pareiškėjo prašymu nesutiko. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neįrodė, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių kils neatitaisoma žala. Paaiškino, kad pareiškėjas savanoriškai išvykti iš Lietuvos turėjo jau iki 2020 m. rugpjūčio 23 d. Taigi jau suėjo Sprendimo įvykdymo terminas, todėl Sprendimas negali būti sustabdytas. Pareiškėjui skundžiamu sprendimu panaikintos vizos galiojimo terminas buvo iki 2020 m. liepos 28 d., t. y. visais atvejais jau pasibaigęs. Teisės aktai nenustato daugkartinių vizų galiojimo laiko pratęsimo. Pareiškėjas bylą veda per advokatę, jo dalyvavimas teisme nėra būtinas, be to, jo dalyvavimas gali būti užtikrintas nuotoliniu būdu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 7 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teismas nurodė, kad nutarties priėmimo metu nėra duomenų, jog būtų priimtas sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos Įstatymo 126 straipsnyje nustatyta tvarka. Nėra susidariusi situacija, kad pareiškėjo interesai būtų negrįžtamai pažeisti, jeigu reikalavimo užtikrinimo priemonė nebūtų pritaikyta. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis nebegalės dalyvauti procese ir teikti reikalingų paaiškinimų ar įrodymų, nėra pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes pareiškėją atstovauja advokatė, kuri gali užtikrinti pareiškėjo tinkamą atstovavimą teisme. Be to, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 7 dalį, be kita ko, proceso dalyvių dalyvavimas teismo posėdžiuose gali būti užtikrinamas naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip). Taip pat pareiškėjas neįrodinėja, kad yra susiklosčiusios kitos svarbios aplinkybės, dėl kurių reikėtų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (pvz., susiklostę ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvoje ar aplinkybės, nurodytos Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 2–5 punktuose). Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų apskundęs 2020 m. rugpjūčio 21 d. Departamento sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta pratęsti išvykimo terminą. Šiuo atveju skundžiamo Sprendimo galiojimo sustabdymas būtų neproporcinga priemonė apsaugoti pareiškėjo interesus. Pareiškėjo prašymas įpareigoti Departamentą pratęsti daugkartinės vizos galiojimą išeitų už teismo kompetencijos ribų.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Atskirajame skunde teigiama, kad skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties argumentai formalūs, neatitinkantys teisingumo ir protingumo principų. Skundžiamas Sprendimas jau vykdomas, išsiuntimo procedūra pradėta 2020 m. rugsėjo 8 d. Sustabdžius Sprendimo galiojimą niekas nepatirs jokios žalos, o nesustabdžius jo galiojimo pareiškėjas patirs neproporcingai didelę žalą. Atsakovas byloje rodo savo dominuojančią poziciją, nepaisydamas teismo nustatytų terminų. Teismas, nurodydamas, kad nėra duomenų apie priimtą sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, prioritetą teikia pažeistų interesų gynimui, o ne apsaugai nuo pažeidimo. Prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones buvo pateiktas būtent dėl to, kad prieš pareiškėją nebūtų pradėta išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūra.

Akcentuojama, kad atsakovo 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo apskundimas vis tiek nesustabdytų skundžiamo Sprendimo vykdymo. Pareiškėjo interesus tiesiogiai pažeidžia skundžiamas Sprendimas.

Teigiama, kad pareiškėjas Lietuvoje yra tik nuo 2020 m. sausio 17 d., todėl ilgalaikiams socialiniams ir ekonominiams ryšiams Lietuvoje susiformuoti nebuvo laiko. Pareiškėjas atvyko į Lietuvą sutuoktinės kvietimu, gavęs vizą. Prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindžiamas skundžiamu Sprendimu daroma žala šeimyniniams ryšiams.

Atskirajame skunde pakartojami 2020 m. rugpjūčio 25 d. prašymo argumentai, jog pareiškėjas neturi galimybės pateikti žalos, kurią jis patirs priverstas išvykti iš Lietuvos, įrodymų. Žala, kurią patirs, bus moralinė, išskiriant pareiškėją su juo sutuoktine, su kuria susituokė 2016 m. balandžio 22 d. ir nuo to laiko negalėjo gyventi kartu dėl neišduodamos vizos atvykti į Lietuvą, o taip pat ir turtinė, nes bus patirtos didelės kelionės iš Lietuvos į Pakistaną išlaidos, o palankaus teismo sprendimo pareiškėjui priėmimo atveju – kelionės išlaidos iš Pakistano į Lietuvą. Kai pareiškėjas gavo vizą, jam skundžiamu Sprendimu atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje tuo motyvu, kad santuoka yra fiktyvi. Tokiu būdu yra griaunama sutuoktinių, tarp kurių yra išlaikytas glaudus tarpusavio ryšis, ateitis. Atsakovas nesuteikė galimybės pareiškėjui įrodyti, kad jo buvimo Lietuvoje siekis susijęs su šeimos susijungimu, gyvenant sutuoktinei priklausančiame bute.

Teigiama, kad prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės yra proporcingos siekiamam tikslui, nepažeistų proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrindė jo akcentuojamos žalos objektyviais įrodymais, t. y. neįrodė būtinumo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Atsakovas nesutinka su atskirojo skundo argumentais, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis gali apsunkinti pareiškėjo gynybą teisme, nes ginti savo teises pareiškėjas gali per savo atstovą, tiek ir asmeniškai elektroninių ryšių priemonių pagalba.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas šiuo metu neturi išduoto leidimo laikinai gyventi, todėl ginčijamo sprendimo galiojimo sustabdymas nesuteiks pagrindo jam gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. nebus pasiekiami reikalavimo užtikrinimo priemonės tikslai.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, prašydamas pratęsti daugkartinės nacionalinės vizos galiojimą, prašo atlikti veiksmus, kurie nėra nustatyti teisės aktuose.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. J. atsiliepime į atskirąjį skundą palaiko sutuoktinio atskirąjį skundą.

Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės reikalingos ne tik bylos reikalavimo užtikrinimui, bet jos taip pat yra susijusios su santuokos apsauga, pagarba šeimos gyvenimui. Nesustabdžius Sprendimo vykdymo, sutuoktiniai yra įtraukti į dar vieną teisinį procesą – pradėta pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos procedūra. Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi pareiškėjui taikyta alternatyvi sulaikymui priemonė – jis patikėtas savo sutuoktinei.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad nesustabdant Sprendimo vykdymo sutuoktiniams daroma didelė moralinė žala. Sutuoktiniai tiek iki santuokos įregistravimo 2016 m. balandžio 22 d., tiek po to dėjo dideles pastangas, kad pareiškėjas galėtų atvykti gyventi pas sutuoktinę, o kai pagaliau gavo vizą ir 2020 m. sausio 17 d. atvyko pas sutuoktinę į Lietuvą, jam atsakovas atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, motyvuodamas tuo, kad santuoka fiktyvi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su atsakovo išvadomis, kad santuoka yra fiktyvi. Mano, kad tokios išvados yra formalios, su pareiškėjo diskriminavimo pilietybės pagrindu požymiais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad Departamentas nuo pareiškėjo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo vilkino tyrimą ir tik besibaigiant vizos galiojimui, 2020 m. liepos 24 d. įteikė pareiškėjui Sprendimą atsisakyti išduoti leidimą.

Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, skundžiamo Sprendimo sustabdymas nepažeistų jokių interesų. Pareiškėjas gyvena jo sutuoktinei priklausančiame bute, savo lėšomis, valstybės paramos neprašo, nekelia pavojaus valstybės interesams, viešajai tvarkai ir pan.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos administracinė bylos pagal pareiškėjo atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. nutartis, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki galutinio teismo sprendimo sustabdyti Sprendimo vykdymą ir įpareigoti Departamentą pratęsti pareiškėjui daugkartinę nacionalinę vizą, teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Pagal ABTĮ 70 straipsnio 3 dalį gali būti taikomos šios reikalavimo užtikrinimo priemonės: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje b. Nr. AS525-272/2012).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad nesustabdžius ginčijamo Sprendimo vykdymo, pareiškėjas turės pareigą išvykti iš Lietuvos Respublikos į Pakistaną, o jam neišvykus savanoriškai, jis bus priverstinai išsiųstas. Išvykęs iš Lietuvos pareiškėjas bus išskirtas su savo sutuoktine, su kuria palaiko šeimyninius ryšius bei planuoja bendrą ateitį. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, palankaus teismo sprendimo atveju pareiškėjas patirs dideles grįžimo į Lietuvą išlaidas. Be to, negalės dalyvauti teismo posėdžiuose nagrinėjant administracinę bylą pagal jo skundą.

Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo skundų ir prašymų argumentų, Skundžiamo sprendimo matyti, jog pareiškėjas, Pakistano Islamo Respublikos pilietis, į Lietuvos Respubliką atvyko 2020 m. sausio 17 d. Pareiškėjas 2020 m. vasario 26 d. Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje užpildė prašymą skubos tvarka išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, t. y. tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktine (santuoka sudaryta 2016 m. balandžio 22 d.). Departamentas vertino, kad egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punkte nustatyti pagrindai atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjo pateikti duomenis neatitinka tikrovės, yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta santuoka fiktyvi ir gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Departamentas skundžiamu Sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, panaikino pareiškėjui išduotą daugkartinę nacionalinę vizą, įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į Pakistano Islamo Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, įspėjo pareiškėją, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, pareiškėjui uždraudė 3 metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos atvykti į Lietuvos Respubliką, centrinėje antrosios kartos Šengeno informacinėje sistemoje įvedė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus, nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos per nustatytą savanoriško išvykimo terminą.

Departamentas 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. (15/5-5)17U-61 netenkino pareiškėjo 2020 m. rugpjūčio 20 d. prašymo pratęsti Sprendimu nustatyta savanoriško išvykimo terminą. Šiaulių apylinkės teismas byloje Nr. T-1047-1113/2020 pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Pagėgių pasienio rinktinės (toliau – ir PPR) teikimą dėl alternatyvių sulaikymui priemonių pareiškėjui skyrimo 2020 m. rugsėjo 9 d. sprendimu teikimą tenkino ir skyrė pareiškėjui alternatyvias sulaikymui priemones:

1) patikėti pareiškėją prižiūrėti Lietuvos Respublikos pilietei, jo sutuoktinei R. J.; 2) įpareigoti pareiškėją kiekvieną savaitės pirmadienį ir penktadienį telefonu informuoti VSAT PPR apie savo buvimo vietą. Teismas nurodė, kad šios priemonės pareiškėjui skiriamos nuo nutarties paskelbimo dienos iki 2020 m. gruodžio 10 d., bet ne ilgiau kaip iki kol bus priimtas sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jei jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą.

Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, atitinkamam administraciniam teismui priėmus nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kai sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi būti išsiųstas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, o Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, – dėl jo keliamos labai rimtos grėsmės valstybės saugumui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl sprendimų, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti yra pažymėjęs, kad tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai. Tačiau ši aplinkybė savaime nepaneigia reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės ir kelio ją taikyti neužkerta, nes ABTĮ tiesiogiai nenumato, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų taikomos tik tiems aktams, kurie yra vykdomi priverstinai. Pareiškėjui neįvykdžius ginčijamo sprendimo dėl įpareigojimo išvykti iš šalies, jam kils realios pasekmes – bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies, kuris bus vykdomas priverstiniu būdu, todėl nebūtų pagrįsta, jei pareiškėjas negalėtų sustabdyti ir ginčijamo sprendimo dėl įpareigojimo išvykti, darančio įtaką jo teisinei padėčiai, vykdymo (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-73/2012, 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-768/2013, 2014 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-839/2014, 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-979/2014, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-661-822/2016, 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-814-822/2016).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas faktines aplinkybes, teismų praktiką, formuojamą sprendžiant tokio pobūdžio klausimus (ABTĮ 15 str.), į tai, kad pareiškėjui neįvykdžius ginčijamo sprendimo dėl įpareigojimo išvykti iš šalies, jam kils realios pasekmės ir bus priimtas sprendimas dėl išsiuntimo, vykdomas priverstiniu būdu (Įstatymo 127 str. 2 d.), o tai darys įtaką jo teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo teises, į tai, kad pritaikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjui būtų suteikiama galimybė asmeniškai dalyvauti administraciniame procese, į tai, kad prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžiamas skundžiamu Sprendimu daroma žala šeimyniniams ryšiams, o teisę į šeimos gerbimą gina tiek nacionalinis, tiek tarptautinis teisinis reglamentavimas, sprendžia, jog šiuo atveju yra tikslinga taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sustabdyti pareiškėjo šioje byloje skundžiamo Departamento Sprendimo, kuriuo jis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos, galiojimą. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad laikinai sustabdžius Sprendimą bus pažeistas proporcingumo principas, proceso šalių interesų pusiausvyra ar viešieji interesai.

Pareiškėjas skundžia ir pirmosios instancijos teismo išvadas atsisakyti įpareigoti Departamentą pratęsti pareiškėjui daugkartinę nacionalinę vizą, iki bus išspręstas klausimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo klausimu sutinka su pirmosios instancijos išdėstytais atsisakymo motyvais, todėl jų nekartos. Teismo vertinimu, skundžiamo Sprendimo dėl įpareigojimo išvykti sustabdymas yra pakankama priemonė pareiškėjo reikalavimams šioje byloje užtikrinti.

Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti skundžiamo Sprendimo vykdymą ir pareiškėjo prašymą dėl šios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tenkinti – laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sustabdyti skundžiamo Departamento 2020 m. liepos 22 d. sprendimo galiojimą. Pareiškėjo atskirojo skundo reikalavimą panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – įpareigoti Departamentą pratęsti pareiškėjui daugkartinę nacionalinę vizą, atmesti kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 154 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. J. (A. J.) atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. nutartį.

Iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sustabdyti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2020 m. liepos 22 d. sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-00163/44U-4222/(15/5-5) 4U-398/41PR-18 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, daugkartinės nacionalinės vizos Nr. 004350241 panaikinimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Pakistano Islamo Respublikos piliečiui A. J. bei jo grąžinimo į Pakistano Islamo Respubliką“ vykdymą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartį vykdyti skubiai.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys