2019-04-18 Nr. CB-3813-2-69-3-13352-2017-4 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

PASTABA: D

Civilinė byla Nr. e3K-3-154-248/2019

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-13352-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.10.8; 1.3.6.4.1.3; 1.3.6.4.2; 1.3.6.4.5; 1.3.5.4.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. B. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai (duomenys neskelbtini) dėl neteisėto darbo santykių nutraukimo, grąžinimo į darbą ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių drausminės nuobaudos skyrimo terminus, darbuotojo neteisėto atleidimo iš darbo padarinius, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas prašė teismo: pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovės VšĮ (duomenys neskelbtini) direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymą „Dėl darbuotojo P. B. atleidimo iš darbo už šiurkščius darbo drausmės pažeidimus“ (toliau – Įsakymas) ir grąžinti ieškovą į darbą; priteisti ieškovui iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki sprendimo įvykdymo dienos; priteisti 193,15 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas bei delspinigius nuo 193,15 Eur nepriemokos už laikotarpį nuo 2017 m. birželio 7 d. iki teismo sprendimo priėmimo; priteisti 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovas nurodė, kad 1996 m. vasario 2 d. sudarė su atsakove darbo sutartį, pagal kurią nuo 2016 m. sausio 1 d. iki atleidimo iš darbo dienos dirbo programų vadovu. 2017 m. birželio 7 d. ieškovui įteiktas Įsakymas, jis informuotas, kad nuo 2017 m. birželio 7 d. yra atleidžiamas iš einamų pareigų už šiurkščius darbo drausmės pažeidimus, nustatytus Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 235 straipsnio 2 dalies 2, 3, 4, 7 ir 9 punktuose. Ieškovo įsitikinimu, skirdama drausminę nuobaudą atsakovė pažeidė DK 240 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą imperatyvą – prieš skiriant drausminę nuobaudą raštu pareikalauti iš darbuotojo raštiško pasiaiškinimo dėl galimo darbo drausmės pažeidimo. Atsakovė Įsakyme aiškiai nenurodė, kokiu konkrečiai darbo drausmės pažeidimu įtariamas ieškovas, pažeidimo padarymo laiko, vietos ir darbuotojo kaltės įrodymų. Drausminė nuobauda ieškovui paskirta pažeidus DK 241 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintus terminus. Be to, už neatvykimą į darbą be svarbių priežasčių 2017 m. vasario 28 d. ir 2017 m. kovo 1 d. ieškovas baudžiamas antrą kartą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2018 m. vasario 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino, kad 1996 m. sausio 2 d. darbo sutartis Įsakymu nutraukta neteisėtai; panaikino Įsakymą; negrąžino ieškovo į darbą ir sprendė, kad darbo sutartis su juo nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisė ieškovui iš atsakovės šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio – 8730,54 Eur išeitinę išmoką, 391,29 Eur vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką ir šią sprendimo dalį pavedė vykdyti skubiai; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

5. Teismas nustatė, kad pagal 1996 m. vasario 2 d. darbo sutartį ieškovas buvo priimtas dirbti kultūrinių mainų jaunimui programų vadovu, nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. – programų direktoriumi, nuo 2016 m. sausio 1 d. iki atleidimo iš darbo dienos – programų vadovu. Atsakovė 2017 m. birželio 7 d. priėmė Įsakymą, kuriuo ieškovas buvo atleistas iš darbo nuo 2017 m. birželio 7 d.

6. Teismas nurodė, kad atsakovė neneigė aplinkybės, jog prieš skirdama ieškovui nuobaudą – atleidimą iš darbo už šiurkščius darbo drausmės pažeidimus – nepareikalavo, kad ieškovas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo (DK 240 straipsnio 1 dalis), tačiau sprendė pasisakyti ir dėl kitų aplinkybių, reikšmingų paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumui ir pagrįstumui, vertinimo.

7. Teismas nurodė, kad Įsakymo turinys yra ydingas, neatitinka aiškumo ir konkretumo reikalavimų, nes jame išvardyti pažeidimai, kuriuos atsakovė laikė šiurkščiais, nekonkretizuojami, nenurodomas padarymo laikas, konkrečios aplinkybės.

8. Įsakyme šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, be kitų, nurodomas ieškovo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną 2017 m. vasario 28 d. ir 2017 m. kovo 1 d. Teismas nustatė, kad 2017 m. kovo 31 d. įsakymu drausminė nuobauda ieškovui buvo skirta už netinkamą jo elgesį įteikiant paaiškinimą vadovui, todėl atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, kad Įsakymu jam pakartotinai paskirta nuobauda už tą patį pažeidimą. Teismas konstatavo, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog ieškovas į darbą neatvyko gavęs išankstinį darbdavės leidimą. Ieškovas privalėjo pasirūpinti, kad darbdavės sutikimas būtų tinkamai įformintas. Tačiau atsakovė apie šį pažeidimą (neatvykimą į darbą) sužinojo 2017 m. kovo 2 d., todėl teismas konstatavo, kad ji praleido naikinamąjį vieno mėnesio terminą nuobaudai už neatvykimą į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną 2017 m. vasario 28 d. ir 2017 m. kovo 1 d. skirti (DK 241 straipsnio 1 dalis), kas sudaro savarankišką pagrindą panaikinti nuobaudą už šį pažeidimą. Teismas pažymėjo, kad atsakovės vadovo V. K. paaiškinimai dėl drausminės nuobaudos skyrimo buvo itin nenuoseklūs, 2017 m. lapkričio 9 d. teismo posėdyje V. K. teigė, kad ieškovo nebuvimas darbe 2017 m. vasario 28 d. ir 2017 m. kovo 1 d. yra šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, kita vertus, paaiškino, kad Įsakymu nebuvo atleistas iš darbo už šį pažeidimą.

9. Įsakyme nurodyta, kad, be kitų Darbo tvarkos taisyklių (su kuriomis ieškovas supažindintas pasirašytinai) nuostatų, ieškovas pažeidė 52.3 punktą, draudusį darbuotojams baigus darbą įstaigoje dvejus metus įsidarbinti panašia veikla užsiimančioje įstaigoje ar patiems organizuoti tokią veiklą. Teismas nurodė, kad nėra šalių ginčo dėl to, jog ieškovas į savo 2016 m. birželio 29 d. įsteigtą įstaigą VšĮ (duomenys neskelbtini) perkėlė atsakovės įstaigoje savo paties per 20 darbo metų kuruotos veiklos – programos (duomenys neskelbtini) – bei su tuo susijusių veiklų vykdymą. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, kad Darbo tvarkos taisyklių 52.3 punktas taikytinas tik buvusiems atsakovės darbuotojams, nes toks aiškinimas prieštarautų šio punkto pagrindiniam tikslui – konkurencinio pranašumo įgijimui, kuris taikomas tiek dirbančiam, tiek ir atleistam iš darbo darbuotojui. Todėl teismas sprendė, kad ieškovas pažeidė atsakovės Darbo tvarkos taisyklių 52.3 punkte įtvirtintą draudimą. Teismas nustatė, kad apie ieškovo įstaigos įkūrimą atsakovė sužinojo 2016 m. rugsėjo mėn., apie ieškovo įsidarbinimą savo įstaigoje ir šios įstaigos veiklos pobūdį – ne vėliau kaip 2016 m. spalio 1 d. Teismas konstatavo, kad atsakovė pažeidė DK 241 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytus (vieno mėnesio ir 6 mėnesių) terminus nuobaudai už pirmiau nurodytą pažeidimą skirti, o tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti už jį paskirtą drausminę nuobaudą.

10. Atsakovė įrodinėjo ieškovą padarius veiką, turinčią vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo požymių (nors už šias veikas darbuotojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn), konkrečiai – už įstaigos programos (duomenys neskelbtini) ir kitų su tuo susijusių paslaugų veiklos užvaldymą, įstaigos interesantų (klientų) klaidinimą, įstaigos gautinų lėšų savinimąsi (DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktas); taip pat kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas Įsakyme įvardytas dalyvavimas veikloje, kuri nesuderinama su darbo funkcijomis, pasinaudojimas pareigomis, siekiant gauti neteisėtų pajamų, savivaliavimas, konkrečiai – veikimas savo asmeniniais ir kito juridinio asmens VšĮ (duomenys neskelbtini) interesais periminėjant įstaigos klientus, gautinas pajamas ir veiklą, klaidinant įstaigos klientus ir interesantus, kenkimas įstaigos veiklos vykdymui (DK 235 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 4 punktas;

Darbo tvarkos taisyklių 51.10, 51.12, 52.3, 57.2, 57.4, 57.7, 57.9 punktai). Teismas dėl šių pažeidimų vertino kartu, nustatė, kad ieškovas 2016 m. birželio 29 d. įsteigė VšĮ (duomenys neskelbtini), tačiau byloje kilo ginčas dėl to, ar programa (duomenys neskelbtini) bei su tuo susijusios paslaugos buvo perkeltos į šią įstaigą su atsakovės ir visų jos dalininkų žinia (gavus pritarimą atskirti įstaigos veiklas), ar slapta. Įvertinęs bylos duomenis (be kitų, atsakovės dalininkų 2015 m. gruodžio 10 d. protokolo turinį, 2016 m. lapkričio 22 d. ieškovo elektroninį laišką atsakovei) teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog buvo gavęs kitų atsakovės dalininkų pritarimą perkelti minėtas paslaugas (programas) iš atsakovės į ieškovo naujai įsteigtą įstaigą.

Iš atsakovės vadovo 2016 m. spalio 21 d. pareiškimo Kauno apygardos prokuratūrai teismas nustatė, kad atsakovė 2016 m. rugsėjo mėn. sužinojo apie pirmiau nurodytus Įsakyme įvardytus darbo drausmės pažeidimus, taigi praleido DK 241 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytus naikinamuosius terminus. Be to, atsakovė nepateikė į bylą objektyvių įrodymų, kad dėl ieškovo neteisėtų veiksmų atsakovei atsirado žalingų padarinių, taip pat duomenų, patvirtinančių priežastinį ryšį tarp ieškovo neteisėtos veikos ir žalingų padarinių.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės teiginius, kad veiklos perkėlimas į kitą įstaigą ir su tuo susiję kiti darbo drausmės pažeidimai yra tęstinio pobūdžio ir DK 241 straipsnyje nurodyti terminai nepraleisti. Terminas drausminei nuobaudai skirti prasidėjo nuo momento, kai darbdavei tapo žinoma apie ginčijamų veiklų perkėlimą į ieškovo įstaigą.

11. Teismas nurodė, kad atsakovė nepateikė į bylą įrodymų, kokią konkrečiai komercinę vertę turinčią įstaigos informaciją ieškovas naudojo ir (ar) perdavė savo įsteigtai įmonei. Atsakovės įstaigoje komercinių paslapčių sąrašas nepatvirtintas. Atsižvelgdamas į atsakovės vadovo paaiškinimus, kad ieškovas pagal 2007 m. pavedimą nesudarė atsakovės įstaigoje sutarčių, atsakovė nepateikė į bylą įrodymų, kokią konkrečiai komercinę vertę turinčią įstaigos informaciją ieškovas naudojo ir (ar) perdavė savo įsteigtai įmonei, atsakovės ir ieškovo įstaigos veiklos nekonkuruoja, vykstant teisminiams ginčams atsakovė nedirba su programa (duomenys neskelbtini), teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovės atstovo argumentą, kad ieškovas buvo atleistas už veiklos naujojoje viešojoje įstaigoje vykdymą dubliuojant atsakovės veiklą.

12. Dėl Įsakyme įvardyto darbo drausmės pažeidimo – patalpų atidarymo ir uždarymo laiko teismas pažymėjo, kad toks pažeidimas negalėtų būti priskiriamas šiurkščiam darbo drausmės pažeidimui, juolab nepateikus įrodymų, kad dėl tokio pažeidimo atsakovei kilo kokių nors neigiamų padarinių. Už tokį pažeidimą griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – negalėtų būti skiriama.

13. Įvertinęs Įsakymo turinį, teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovė kaip šiurkštų ieškovo drausmės pažeidimą vertino neteisėtą patalpų (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini), užėmimą, juolab kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad patalpos bendrąja daline nuosavybės teise priklauso ir ieškovui bei jo sutuoktinei. Bendraturčių ginčas dėl naudojimosi tvarkos, teismo vertinimu, neįrodo ieškovo, kaip darbuotojo, darbo drausmės pažeidimo.

14. Dėl atsakovės įrodinėto Darbo tvarkos taisyklių 51.12 punkto – įpareigojimo laikytis etikos, bendravimo kultūros normų darbe su įstaigos klientais, svečiais bei bendradarbiais – pažeidimų, kaip nurodė atsakovė, ieškovo paaiškinimo įteikimo filmuojant, atsakovės vadovo stalo fotografavimo, vadovo darbo knygos vartymo, teismas nurodė, kad nė vienas iš teismo posėdžiuose V. K. įvardytų pažeidimų neįrašytas į Įsakymą. Taigi Įsakymas neatitiko įstatymo keliamų reikalavimų aiškiai ir konkrečiai įvardyti, už kokį konkrečiai pažeidimą darbuotojui yra skiriama drausminė nuobauda. Teismas konstatavo, kad 2017 m. kovo 30 d. V. K. darbo stalo fotografavimo atsakovė nelaikė šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, nepateikta duomenų, kad dėl to atsakovei kilo itin neigiamų padarinių, be to, praleistas vieno mėnesio terminas nuobaudai už šį pažeidimą skirti. 2017 m. birželio 6 d. stalo fotografavimo, vadovo darbo knygos vartymo aplinkybę teismas laikė neįrodyta. 2017 m. kovo 31 d. ieškovo paaiškinimo įteikimas filmuojant sutrikdė rimtį darbo vietoje, tačiau negali būti vertinamas kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, juolab nesant duomenų apie atsakovei dėl to kilusius neigiamus padarinius ir 2017 m. kovo 31 d. jau paskirtą drausminę nuobaudą (papeikimą) už tą patį pažeidimą.

15. Atsižvelgdamas į tai, kad nuo 2016 m. ieškovo ir atsakovės vadovo V. K. santykiai yra itin konfliktiški, vienas dėl kito jie yra surašę pareiškimus ikiteisminio tyrimo įstaigai, ieškovas teismo posėdyje nurodė, kad nepageidauja grįžti į ankstesnį darbą, teismas sprendė, kad ieškovas į ankstesnį darbą negali būti grąžinamas dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Vadovaudamasis DK 300 straipsnio 4 dalimi, nustatęs, kad ieškovas atsakovės įstaigoje nepertraukiamai išdirbo daugiau kaip 21 metus, teismas taikė alternatyvų ieškovo pažeistų teisių gynimo būdą – pripažino darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisė ieškovui DK 140 straipsnio 3 dalyje nustatytą šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką – 8730,54 Eur.

16. Teismas pažymėjo, kad nuo ieškovo atleidimo iš darbo dienos (2017 m. birželio 7 d.) iki šio sprendimo priėmimo (2018 m. vasario 20 d.) praėjo 175 darbo dienos, taigi ieškovui už priverstinę pravaikštą apskaičiuota suma sudarytų 12 125,75 Eur (69,29 Eur x 175 d. d.). Teismas sprendė priteistiną sumą mažinti priteistos išeitinės išmokos suma – 8730,54 Eur. Nustatęs, kad ieškovas dirba VšĮ (duomenys neskelbtini) direktoriumi ir 2017 m. birželio–spalio mėnesiais jam priskaitytas 5814 Eur darbo užmokestis, teismas nurodė, kad jis viršija priteistiną vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumą – 3325,92 Eur (12 125,75 Eur – 8730,54 Eur), todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsniu, sprendė visiškai nepriteisti ieškovui vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

17. Teismas nustatė, kad atsakovė su atleidžiamu iš darbo ieškovu iki galo neatsiskaitė ir liko skolinga 55,28 Eur už nepanaudotas kasmetines atostogas, kuriuos išmokėjo 2018 m. sausio 10 d., t. y. pavėlavusi 7 mėnesius ir 2 darbo dienas, todėl taikytinos DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos pasekmės. Uždelsta išmokėti 55,28 Eur suma sudaro 3,79 procento ieškovo mėnesinio darbo užmokesčio. Teismas konstatavo, kad apskaičiuotos išmokos už uždelstą atsiskaityti laiką – 10 324,21 Eur – priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, būtų nesuderinamas su DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat proporcingumo principu, todėl sprendė šią išmoką sumažinti proporcingai neišmokėtai darbo užmokesčio daliai, t. y. iki 391,29 Eur (10 324,21 Eur x 3,79 proc.) (DK 2, 35 straipsniai, 36 straipsnio 1, 2 dalys, 141 straipsnio 3 dalis).

18. Teismas sutiko, kad ieškovas patyrė įtampą ir nepatogumų dėl neteisėto atleidimo, tačiau sprendė, kad ieškovo teisių pažeidimo pripažinimas bei išeitinės išmokos priteisimas laikytinas pakankamu pažeistų teisių gynimo būdu, nepriteisiant prašomo neturtinės žalos atlyginimo.

19. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2018 m. spalio 18 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimą, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

20. Teismas sprendė pridėti prie bylos atsakovės pateiktus įrodymus, susijusius su jos finansine padėtimi.

21. Teismas nustatė, kad Įsakymu ieškovas buvo informuotas, jog nuo 2017 m. birželio 7 d. yra atleidžiamas iš einamų pareigų už šiurkščius darbo drausmės pažeidimus: 1) dalyvavimą veikloje, kuri nesuderinama su darbo funkcijomis, pasinaudojimą pareigomis neteisėtoms pajamoms gauti, savivaliavimą, konkrečiai – už veikimą savo asmeniniais ir kito juridinio asmens VšĮ (duomenys neskelbtini) interesais perimant įstaigos klientus, gautinas pajamas ir veiklą, klaidinant įstaigos klientus ir interesantus, kenkimą įstaigos veiklos vykdymui (DK 235 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktai; Darbo tvarkos taisyklių 51.10, 51.12, 52.3, 57.2, 57.4, 57.7, 57.9 punktai); 2) veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo požymių, padarymą (nors už šias veikas darbuotojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn), konkrečiai – už įstaigos programų (duomenys neskelbtini) ir kitų su tuo susijusių paslaugų veiklos užvaldymą, įstaigos interesantų (klientų) klaidinimą, įstaigos gautinų lėšų savinimąsi (DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktas); 3) neatvykimą į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną 2017 m. vasario 28 d. ir 2017 m. kovo 1 d. (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas); 4) komercinę vertę turinčios informacijos ir asmenų duomenų, įskaitant įstaigos programų dalyvių duomenis, naudojimą ir perdavimą VšĮ (duomenys neskelbtini), siekiant gauti finansinės naudos (DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punktas); 5) vidaus darbo tvarkos taisyklių III, IX, X skyrių 10.1, 51.10, 51.12, 52.3, 57 punktų pažeidimą.

22. Teismas rėmėsi DK 241 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, kasacinio teismo išaiškinimais, pagal kuriuos šiose nuostatose įtvirtinti skirtingos prigimties ir paskirties terminai, todėl kiekvienu atveju sistemiškai turi būti taikomi abu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2011). Teismas nurodė, kad apie neatvykimą į darbą 2017 m. vasario 28 d. ir 2017 m. kovo 1 d. be svarbių priežasčių tapo žinoma (paaiškėjo) ne vėliau kaip 2017 m. kovo 2 d., drausminė nuobauda už šį pažeidimą ieškovui paskirta 2017 m. birželio 7 d., t. y. praleidus DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytą naikinamąjį vieno mėnesio terminą, kuriam pasibaigus išnyksta su juo saistomos suinteresuoto asmens teisės bei pareigos.

23. Teismas konstatavo, kad Įsakymo turinys yra ydingas, neatitinka aiškumo ir konkretumo reikalavimų, nes jame nenurodyti atsakovės komercinių paslapčių atskleidimo, ieškovo dalyvavimo kitos įstaigos veikloje, kuri nesuderinama su jo darbo funkcijomis pas atsakovę, pažeidimai, kuriais kaltina atsakovė, jų vieta, laikas, nuostolių atsiradimo pagrindas, jų dydis. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, kad dirbdamas pas atsakovę ieškovas 2016 m. birželio 29 d. įsteigė naują įmonę – VšĮ (duomenys neskelbtini), perkėlė į savo vadovaujamą įstaigą pas atsakovę jo kuruojamą programą (duomenys neskelbtini) bei su šia programa susijusias paslaugas; 2016 m. birželio 29 d. tarp atsakovės ir ieškovo naujai įsteigtos įstaigos buvo atidalyti telefonų bei interneto abonentai, organizacinė technika, patalpos ir kitas inventorius; nuo 2016 m. spalio 17 d. atsakovė atleido iš darbo savo darbuotojas, kurios ieškovo įstaigoje pradėjo dirbti nuo 2017 m. rugsėjo 16 d. ir 2017 m. rugsėjo 20 d.; atsakovė nuo 2016 m. birželio 12 d. atsisakė teikti paslaugas pagal programas (įskaitant programą (duomenys neskelbtini), taip pat į ieškovo 2016 m. lapkričio 22 d. elektroninį laišką atsakovės vadovui ir kitiems asmenims, teismas sprendė, kad atsakovės programos (duomenys neskelbtini) perkėlimas į naujai įsteigtą ieškovo įstaigą – VšĮ (duomenys neskelbtini) buvo vykdomas su atsakovės žinia ir jos pritarimu. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės vadovas 2016 m. spalio 21 d. kreipėsi pareiškimu į Kauno apygardos prokuratūrą, iš esmės nurodydamas tuos pačius ieškovo neteisėtos veikos požymius, kurie atsispindi Įsakyme dėl ieškovo atleidimo iš darbo už šiurkščius darbo drausmės pažeidimus, susijusius su atsakovės dalies programos perkėlimu į ieškovo įstaigą, kurie nesuderinami su ieškovo darbo funkcijomis, ir atitinkančius DK 237 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose, Darbo tvarkos taisyklių 51.10, 51.12, 52.3, 57.2, 57.4, 57.7, 57.9 punktuose nurodytų darbo drausmės pažeidimų sudėtį, teismas konstatavo, kad apie neteisėtus ieškovo veiksmus atsakovė sužinojo 2016 m. rugsėjį, taigi šiuo atveju nebuvo pagrindo taikyti ieškovui už juos drausminę atsakomybę, nes buvo pasibaigę naikinamieji terminai.

24. Teismas nurodė, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką spręsdamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio teismas turi įvertinti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos. Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui iš atsakovės šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (8730,54 Eur) ir 391,29 Eur vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką. Teismas vertino, kad išeitinės išmokos dydžius reguliuoja imperatyvios DK 140 straipsnio 1 dalies nuostatos, todėl mažinti jų negalima. Ieškovui priteista 391,29 Eur dydžio išmoka nesudaro nė pusės ieškovo vidutinio darbo užmokesčio, todėl mažinti šią sumą taip pat nėra pagrindo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

25. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 18 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenustatė šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadas, kurių ieškovas neskundė, kad ieškovas atliko tokio sunkumo darbo drausmės pažeidimus, kurie sudarė atsakovui pagrindą prarasti pasitikėjimą juo kaip darbuotoju ir atleisti iš darbo DK 235 straipsnyje nustatytais pagrindais. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neįvertino, kad ieškovas, kaip įstaigos dalininkas, turėjo tiek motyvą, tiek galimybę pakenkti įstaigai, slapta įkurdamas kitą juridinį asmenį, savavališkai iškeldamas į jį pelningiausią atsakovės įstaigos veiklos dalį, taip pažeisdamas tiek 2007 m. rugsėjo 7 d. pavedimo ieškovui kuruoti mainų programą (duomenys neskelbtini) kaip programų vadovui sąlygas, tiek atsakovės Darbo tvarkos taisyklių 57.4, 52.3 punktus, DK 235 straipsnio 2 dalies 2–4 punktų nuostatas, bendruosius sąžiningumo, protingumo, teisingumo principus, draudimą piktnaudžiauti savo teise (CK 1.137 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas nepaneigė, kad Darbo tvarkos taisyklių 52.3 punktas gali būti taikomas ir ieškovo darbo įstaigoje metu. Ši išvada faktiškai suponuoja šiurkštų pažeidimo laipsnį.

25.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK nustatyto naikinamojo termino drausminei nuobaudai skirti praleidimo pasekmes (pažeidė DK 235, 241 straipsnius). Ieškovo veiksmai įsteigiant konkuruojančią įstaigą, joje įsidarbinant ir dirbant bei nuolat joje naudojantis konkurenciniu pranašumu (atsakovės sukaupta informacija, žiniomis, klientų duomenimis, darbuotojais, kai kuria įranga ir patalpomis) vertintini kaip tęstinio pobūdžio darbo drausmės pažeidimas, už kurį darbuotojui pagrįstai galėjo būti skiriama nuobauda bet kada, jei ieškovas tęsė neteisėtą veiklą ir nuo jos paskutinio įvykio nepraėjo CK 241 straipsnyje nustatyti naikinamieji terminai. Teismas dėl pažeidimo tęstinumo aplinkybės nepasisakė, nevertino jos. Vien atsakovės vadovo 2016 m. spalio 1 d. sužinojimas apie pirmąjį iš tęstinio pobūdžio pažeidimų – ieškovo įstaigos įkūrimą ir įsidarbinimą joje – negali lemti atsakovės teisės skirti nuobaudą ieškovui pasibaigimo už tęstinius Darbo tvarkos taisyklių 52.3, 57.4 punktų pažeidimus. Ieškovo daroma žala, pažeidimo šiurkštumo laipsnis atsakovei nepaaiškėjo iš karto. Aplinkybės, sudariusios pagrindą Įsakymu atleisti ieškovą dėl įvairių jame nurodytų šiurkščių darbo drausmės pažeidimų, susikaupė per tam tikrą laiką, kurio metu atsakovė tikėjosi išvengti darbuotojui neigiamų padarinių, nemanė, kad, pvz., 2016 m. lapkričio 1 d. buvo pagrindas atleisti ieškovą dėl šiurkštaus ir tęstinio pobūdžio darbo drausmės pažeidimo. Be to, iki 2017 m. birželio 7 d. atsirado papildomų, byloje nustatytų ir Įsakyme nurodytų naujų aplinkybių, jos sustiprino galutinį pasitikėjimo ieškovu praradimą.

25.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo kasacinio teismo išaiškinimais 2018 m. spalio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-313/2018, pagal kuriuos viešosios įstaigos vadovo neįspėjus apie atšaukimą iš pareigų taikant DK 130 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą pažeidimas šalintinas atšaukimo datą perkeliant iki to laiko, kada turėjo pasibaigti įspėjimo terminas, jei jis būtų taikytas ir priteisiant už šį laikotarpį priklausančias sumas (DK 130 straipsnio 5 dalis). Nors ieškovas nėra atsakovės viešosios įstaigos vadovas, tačiau ginčo teisiniams santykiams taikytinos tos pačios DK normos. Ieškovui, kaip įstaigos dalininkui, galioja ir lojalumo juridiniam asmeniui pareigos. Taip pat šiuo atveju svarbus atsakovės pasitikėjimo darbuotoju aspektas. Atsakovė pagrįstai atleido pasitikėjimą praradusį darbuotoją dėl šiurkščių darbo drausmės pažeidimų, todėl teismas turėjo pagrindą ieškinį atmesti, tik nukeldamas teisėto atleidimo iš darbo datą dviem mėnesiais vėliau, priteisdamas žymiai mažesnę kompensaciją už priverstinę pravaikštą.

25.4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesumažino ieškovui priteistinų išmokų, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų 2018 m. vasario 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018 dėl priteisiamo vidutinio darbo užmokesčio išeitinės išmokos. Teismas nepagrįstai nepasisakė dėl pridėtų įrodymų apie sunkią įstaigos turtinę padėtį, nepagrįstai nurodė, kad DK 140 straipsnio 1 dalyje (imperatyviai) nustatytos išmokos negali būti mažinamos. Priteistos 8730,54 Eur ir 391,29 Eur sumos neproporcingai didelės, jos mažintinos iki 200 Eur.

26. Ieškovas atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

26.1. Teismai pagrįstai konstatavo, kad atsakovei buvo žinoma apie ieškovo įsteigtą įmonę. Be to, ieškovas neužvaldė atsakovės vykdytos programos (duomenys neskelbtini) ir kitos su tuo susijusių paslaugų veiklos, o šalys bendru sutarimu nuosekliai vykdė 2015 m. gruodžio 10 d. atsakovės įstaigos visuotiniame dalininkų susirinkime buvusį visų dalyvavusių dalininkų pritarimą dėl atsakovės veiklų skaidymo į kelias atskiras įstaigas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nekonstatuoja drausminės nuobaudos aptariamu pagrindu pagrįstumo, perkeldamas programą ieškovas žalos atsakovės įstaigai nepadarė (nėra tokių duomenų). Kadangi naują juridinį asmenį ieškovas įsteigė su atsakovės žinia ir pritarimu, nėra pagrindo spręsti, kad ieškovas galėjo padaryti darbo drausmės pažeidimus, nustatytus Darbo tvarkos taisyklių 52.3, 57.4 punktuose, DK 235 straipsnio 2 dalies 2–4 punktuose.

26.2. Atsakovės minimas 2007 m. rugsėjo 7 d. pavedimas nustojo galioti paskyrus ieškovą į programų vadovo pareigas.

26.3. Atsakovė nepagrįstai iš esmės teigia, kad besitęsiančiam darbo drausmės pažeidimui (nuolatiniam naudojimuisi konkurenciniu pranašumu), apie kurį visą pažeidimo laikotarpį žino darbdavė, DK 241 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyti naikinamieji terminai taikomi tik nuo pažeidimo pasibaigimo momento. Atsakovės vadovas pažeidimus suskirstė į atskirus etapus, kurių kiekvieną Įsakyme identifikavo kaip atskirą baigtinį pažeidimą. Atsakovė privalėjo vadovautis DK 241 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo apsispręsti dėl priemonių tokį pažeidimą padariusiam darbuotojui taikymo. Teismai konstatavo, kad atsakovė praleido ne tik vieno mėnesio, tačiau ir 6 mėnesių naikinamąjį terminą, taigi nuobauda negalėjo būti paskirta.

26.4. Nors atsakovė nurodo, kad 2016 m. spalio–lapkričio mėn. nebuvo pagrindo atleisti ieškovą, tačiau dėl tų pačių aplinkybių tuo pačiu metu jau buvo pagrindas inicijuoti ieškovo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą. 2016 m. spalio 21 d. pareiškimo ir Įsakymo turinys iš esmės identiškas.

26.5. Teismai neturėjo pagrindo vadovautis atsakovės nurodyta kasacinio teismo praktika. Atsakovė savo pozicijos anksčiau negrindė šiais, pasitikėjimo darbuotoju praradimo, kaip atleidimo iš darbo pagrindo, argumentais. Ieškovas atsakovės visuotiniame dalininkų susirinkime nebuvo paskirtas atsakovės vadovu, atitinkamai dėl ieškovo atleidimo iš darbo nebuvo priimtas ir visuotinio dalininkų susirinkimo sprendimas, priešingai, ieškovas iš darbo buvo atleistas vienašališku vienasmenio atsakovės valdymo organo – direktoriaus – Įsakymu. Tai, kad ieškovas yra atsakovės dalininkas, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad jis gali būti prilyginamas atsakovės vadovui. Atsakovė nepagrįstai sutapatina ieškovą, kaip įstaigos samdomą darbuotoją, su atsakovės vienasmeniu valdymo organu (įstaigos vadovu).

26.6. Atsakovė ieškovui neteikia jokių su atsakovės veikla susijusių dokumentų, taigi nepagrįstai nurodo, kad ieškovas disponuoja platesnėmis teisėmis ir galimybėmis daryti įtaką atsakovės veiklai nei eilinis darbuotojas.

26.7. Ieškovo įsteigta ir atsakovės įstaiga nėra tarpusavyje konkuruojantys subjektai. Ieškovas su atsakove nėra sudaręs visiškos materialinės atsakomybės, nekonkuravimo ar konfidencialumo susitarimų. Atsakovė nuo 2016 metų spalio mėnesio nevykdo jokių (duomenys neskelbtini) kultūrinių mainų, stažuočių studentams programų.

26.8. Teismai įvertino ieškovui priteistinų sumų adekvatumą, galimus padarinius atsakovei ir žymiai sumažino šias sumas, iš esmės priteisė tik DK 140 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytą išmoką. Teismas gali mažinti tik priteistinos kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2012). Priešingai, nei teigia atsakovė, kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018 nesuformavo teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės, leidžiančios mažinti priteisiamas išmokas ne tik už uždelstą atsiskaityti su darbuotoju laiką, bet ir DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytų išeitinių išmokų dydžius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl atleidimo iš darbo, kaip drausminės nuobaudos taikymo

27. Įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise (Darbo kodekso (čia ir toliau – redakcija, galiojusi 2017 m. birželio 7 d., ieškovo atleidimo iš darbo metu) 35 straipsnio 1 dalis). DK 228 straipsnyje nustatytos pagrindinės pareigos, kurių privalo laikytis visi darbuotojai. Darbuotojai turi dirbti dorai ir sąžiningai, laikytis darbo drausmės, laiku ir tiksliai vykdyti teisėtus darbdavio ir administracijos nurodymus, darbo normas, laikytis technologinės drausmės, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų, tausoti darbdavio turtą. Darbuotojų pareigas taip pat gali reglamentuoti kitos DK normos, kiti teisės aktai, profesinės etikos kodeksai, taisyklės ar pan.

28. Pagal DK 227 straipsnio 2 dalį darbuotojams, pažeidusiems darbo drausmę, gali būti taikomos drausminio poveikio priemonės. Drausminės atsakomybės pagrindas – tai darbo drausmės pažeidimas, t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). Taigi, drausminės atsakomybės subjektai yra darbuotojai. Drausminio poveikio priemonės negali būti taikomos juridinio asmens dalyviui, valdymo organo nariui, nesantiems šio juridinio asmens darbuotojais. Tačiau ir darbuotojams drausminė atsakomybė gali būti taikoma tik už darbo pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Todėl tais atvejais, kai darbuotojas yra ir juridinio asmens dalyvis (akcininkas, dalininkas ir pan.), būtina atriboti, kokioje veiklos srityje toks asmuo pažeidė pareigas, ir nuobaudą skirti tik už darbo pareigų, o ne kitų funkcijų nevykdymą ar netinkamą vykdymą.

29. Už darbo drausmės pažeidimą darbuotojui gali būti skiriamos DK 237 straipsnio 1 dalyje nustatytos drausminės nuobaudos. Griežčiausia iš jų – atleidimas iš darbo (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Ši nuobauda darbuotojui gali būti skiriama, kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos, arba kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 136 straipsnio 3 dalis). Šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo apibrėžtis pateikta DK 235 straipsnio 1 dalyje – tai darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai. Antroje šio straipsnio dalyje pateiktas nebaigtinis pažeidimų, kurie laikomi šiurkščiais, sąrašas.

30. Darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 3 dalį, privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių (kodekso XVI skyrius) (DK 136 straipsnio 4 dalis). DK 240 straipsnio, reglamentuojančio drausminės nuobaudos skyrimo tvarką, 1 dalyje nustatyta, kad prieš skirdamas drausminę nuobaudą darbdavys turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Drausminė nuobauda skiriama darbdavio arba administracijos įsakymu (nurodymu) ir darbuotojui apie tai pranešama pasirašytinai (nurodyto straipsnio 3 dalis). Drausminė nuobauda gali būti skiriama tik nepažeidžiant jos skyrimo terminų, nustatytų DK 241 straipsnyje.

31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad DK 240 straipsnio 1 dalies reikalavimo tikslas – užtikrinti darbuotojo teisę pasiaiškinti darbdaviui dėl jam priskiriamo drausmės pažeidimo. Pasiaiškinime darbuotojo pateikta informacija įgalina darbdavį spręsti, ar darbuotojas iš tikrųjų padarė darbo drausmės pažeidimą, o jei padarė, tai kokia dėl to yra darbuotojo kaltė (jos forma ir laipsnis). Darbdavys, pareikalaudamas pasiaiškinti, turi aiškiai suformuluoti, kokiu konkrečiai darbo drausmės pažeidimu yra įtariamas darbuotojas, nurodyti pažeidimo padarymo laiką, vietą, darbuotojo kaltės įrodymus, kitas reikšmingas aplinkybes, nustatyti protingą terminą pasiaiškinimui pateikti. Taigi pasiaiškinimo institutu ne tik garantuojama darbuotojo teisė pasiaiškinti, bet ir siekiama maksimaliai užtikrinti, kad darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, žinotų visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti. Įstatymo leidžiama darbdaviui skirti darbuotojui drausminę nuobaudą ir be pasiaiškinimo, jeigu darbuotojas per darbdavio nustatytą terminą be svarbių priežasčių pasiaiškinimo nepateikia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2009; 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2014).

32. Nepareikalaudamas, kad darbuotojas pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo, darbdavys patenka į blogesnę padėtį ir prisiima galimų neigiamų padarinių riziką, nes darbuotojas, nesutikdamas su paskirta drausmine nuobauda ir ją ginčydamas, gali nurodyti aplinkybes, netgi eliminuojančias galimybę taikyti jam drausminę atsakomybę arba skirti tam tikros rūšies nuobaudą, kurias žinodamas darbdavys būtų kitaip išsprendęs šio darbuotojo drausminės atsakomybės klausimą. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2009).

33. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, teisme tikrinant darbuotojui paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą, pareiga įrodyti darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir kaltės buvimą tenka darbdaviui. Jo įrodinėjamos konkrečios aplinkybės turi būti pagrįstos ne formaliais darbuotojo darbo trūkumais, o konkrečiu darbo drausmės pažeidimu. Įsakyme skirti drausminę nuobaudą darbdavys turi aiškiai ir konkrečiai nurodyti, kokių darbo pareigų darbuotojas nevykdė ar vykdė netinkamai ir kokius darbo drausmės reikalavimus pažeidė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2011).

34. Kasacinio teismo praktikoje dėl atvejų, kai darbdavio įsakymas dėl drausmės pažeidimo nėra konkretus ir informatyvus, išaiškinta, kad darbdavys turi teisę bylos pasirengimo stadijoje nurodyti konkrečius darbo pareigų pažeidimus ir juos patvirtinančias aplinkybes, taip pat kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-592/2008; 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-566-706/2015).

35. Šią bylą nagrinėję teismai nustatė, kad prieš skirdama griežčiausią nuobaudą atsakovė nepareikalavo, kad ieškovas raštu pasiaiškintų dėl šiurkščiais Įsakyme įvardytų darbo drausmės pažeidimų (DK 240 straipsnio 1 dalis). Taigi jau pradinėje nuobaudos skyrimo proceso stadijoje atsakovė aiškiai nesuformulavo, kokių pažeidimų padarymu kaltinamas ieškovas. Be to, kaip teisingai konstatavo teismai, Įsakymo turinys taip pat yra ydingas, abstraktus, neinformatyvus, nes jame aiškiai ir konkrečiai nesuformuluoti pažeidimai, už kuriuos paskirta drausminė nuobauda, nenurodytas jų padarymo laikas ir aplinkybės. Teismų sprendimuose pažymėta ir tai, kad atsakovės pozicija dėl to, už kokius pažeidimus skirta nuobauda – atleidimas iš darbo, bylos nagrinėjimo metu keitėsi.

36. Bylą nagrinėję teismai pripažino, kad ieškovas padarė kai kuriuos atsakovės nurodomus darbo drausmės pažeidimus, tačiau atsakovė praleido nuobaudos (atleidimo iš darbo) skyrimo terminus, kas yra savarankiškas pagrindas atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu. Teisėjų kolegija pirmiausia pasisakys dėl šio nuobaudos panaikinimo pagrindo.

Dėl termino drausminei nuobaudai skirti ir jo praleidimo teisinių padarinių

37. Drausminės nuobaudos skyrimo terminai reglamentuojami DK 241 straipsnyje, kur nustatyta, kad drausminė nuobauda skiriama tuoj pat, paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai pažeidimas paaiškėjo, neįskaitant laiko, kurį darbuotojas darbe nebuvo dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo, o iškėlus baudžiamąją bylą – ne vėliau kaip per du mėnesius nuo baudžiamosios bylos nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (1 dalis); negalima skirti drausminės nuobaudos praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo padarytas. Jei darbo drausmės pažeidimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją), drausminė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per dvejus metus nuo pažeidimo padarymo dienos (2 dalis).

38. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad DK 241 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta darbdavio prievolė skirti drausminę nuobaudą ne vėliau kaip per vieną mėnesį yra imperatyvi. Šis įstatyme įtvirtintas terminas – tai garantija darbuotojui, kad drausminės nuobaudos jam gali būti taikomos per nustatytus terminus nuo jų paaiškėjimo momento. Šiuo atveju reikšminga darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo diena laikoma ta diena, kurią apie darbuotojo padarytą pažeidimą tapo žinoma darbdaviui, o DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas yra procesinės prigimties, nurodantis laikotarpį, per kurį darbdavys turi apsispręsti ir gali skirti drausminę nuobaudą darbuotojui. DK 241 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti terminai nustato laikotarpį, kuriuo padaryti drausmės pažeidimai gali būti vertinami skiriant drausmines nuobaudas. Taigi šie terminai – tai garantija darbuotojui, kad jis nebus baudžiamas už pažeidimus, padarytus seniau, nei įstatyme įtvirtinti laikotarpiai (šeši mėnesiai arba dveji metai finansinių pažeidimų atveju). DK 241 straipsnio 2 dalyje įtvirtintiems terminams taikyti reikšminga pažeidimo padarymo diena, t. y. atskaitos taškas, nuo kurio pradedami skaičiuoti šie terminai, yra būtent nusižengimo padarymo diena, nepriklausomai nuo to, sužinojo apie pažeidimą darbdavys ar ne. Taip atsakomybė ir rizika dėl drausmės pažeidimo nustatymo tenka darbdaviui, nes, praleidęs įstatymo nustatytą terminą, jis netenka galimybės taikyti drausminę atsakomybę už pažeidimus, padarytus seniau, nei įtvirtinti terminai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2011).

39. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad DK 241 straipsnio 2 dalyje nustatytų naikinamųjų terminų, apibrėžiančių laikotarpį, už kurį darbuotojas gali būti baudžiamas, taikymas neeliminuoja būtinybės vadovautis DK 241 straipsnio 1 dalimi ir laikytis joje nustatytų nuobaudos skyrimo terminų, per kuriuos darbdavys privalo apsispręsti ir imtis tam tikrų priemonių dėl pažeidimą padariusio darbuotojo. Tai yra skirtingos prigimties ir paskirties terminai, todėl kiekvienu atveju sistemiškai turi būti taikomi abu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2014).

40. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad teismai netinkamai aiškino DK 241 straipsnio nuostatas, ieškovui drausminė nuobauda galėjo būti paskirta bet kada. Atsakovės įsitikinimu, jos vadovo V. K. sužinojimas apie ieškovo įstaigos įkūrimą ir įsidarbinimą joje negali lemti teisės skirti nuobaudą ieškovui pasibaigimo. Šie argumentai teisiškai nepagrįsti. Tiek DK 241 straipsnio 1 dalyje, tiek 2 dalyje nustatyti terminai, priešingai nei nurodo atsakovė, yra naikinamieji (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką), taigi teismas neturi diskrecijos šių terminų pratęsti ar atnaujinti.

41. Atsakovė kasaciniame skunde argumentuoja, kad ieškovo veiksmai, pasireiškiantys VšĮ (duomenys neskelbtini) įsteigimu, ieškovo įsidarbinimu, atsakovės veiklos dalies perkėlimu į šį juridinį asmenį, vertintini kaip tęstinio pobūdžio darbo drausmės pažeidimas, todėl nuobaudos už juos skyrimo terminas nėra pasibaigęs.

42. Šią bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas VšĮ (duomenys neskelbtini) įsteigė 2016 m. birželio 29 d., naujai įsteigtoje įstaigoje įsidarbino 2016 m. rugsėjo 16 d. ir nutraukė atsakovės įstaigoje kuruotos veiklos vykdymą; apie ieškovo įstaigos įkūrimą atsakovė sužinojo 2016 m. rugsėjo mėn., apie ieškovo įsidarbinimą savo įstaigoje ir šios įstaigos veiklos pobūdį – ne vėliau kaip 2016 m. spalio 1 d., ir konstatavo, kad atsakovė pažeidė DK 241 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytus (vieno mėnesio ir šešių mėnesių) terminus skirti nuobaudą už Darbo tvarkos taisyklių 52.3 punkte įtvirtinto draudimo įsidarbinti panašia veikla užsiimančioje įstaigoje ar patiems organizuoti tokią veiklą pažeidimą.

43. Teisėjų kolegija sprendžia, jog teismai pagrįstai pirmiau nurodytų ieškovo veiksmų – viešosios įstaigos įsteigimo, įsidarbinimo, veiklos perkėlimo – nekvalifikavo kaip tęstinio pažeidimo, nes tai baigtinio pobūdžio veiksmai. Atsakovės teigimu, apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad ieškovas, kaip įstaigos dalininkas, turėjo tiek motyvą, tiek galimybę pakenkti atsakovui, naudotis atsakovo informacija savo naudai, vykdyti tokią pačią veiklą naujai įsteigtoje įstaigoje ir taip mažinti atsakovo pajamas. Kaip nutartyje jau minėta (žr. nutarties 28 punktą), ieškovo, kaip juridinio asmens dalyvio ir juo labiau kaip naujai įsteigto kito juridinio asmens, vykdančio panašią veiklą, vadovo ar savininko, veiksmai nepatenka į drausminės atsakomybės sritį, kurią atsakovė gali taikyti savo darbuotojui pagal DK normas. Konkrečių ieškovo, kaip atsakovės darbuotojo, atliktų veiksmų po to, kai buvo įsteigta kita įstaiga ir į ją perkelta dalis atsakovės veiklos, atsakovė Įsakyme skirti nuobaudą nenurodė, nagrinėjant bylą teisme neįrodinėjo (žr. šios nutarties 33, 34 punktus) ir teismai jų nekonstatavo. Atsakovė apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais apie ieškovo daromus pažeidimus. Paminėtina, kad atsakovė nuo 2016 m. birželio 12 d. neteikė paslaugų pagal programą (duomenys neskelbtini) ir kitų su tuo susijusių paslaugų, todėl ieškovas kaip atsakovės darbuotojas iš viso neturėjo vykdyti pareigų, susijusių su šia veiklos sritimi. Taigi, atsakovė neįrodė, kad ieškovas būtų padaręs kokį nors tęstinio pobūdžio pažeidimą.

44. Apibendrinant pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju teismai tinkamai nustatė teisiškai reikšmingus nuobaudai skirti pažeidimų padarymo ir jų paaiškėjimo momentus, nuo kurių pradedami skaičiuoti DK 241 straipsnyje nustatyti terminai, ir teisingai konstatavo, kad tiek vieno mėnesio, tiek šešių mėnesių terminai buvo pasibaigę (nuobauda paskirta 2017 m. birželio 7 d.). Atsakovei nesilaikius drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos (žr. nutarties 30 punktą), jai pagrįstai tenka tokio atleidimo iš darbo padariniai.

45. Teismų nustatytos aplinkybės dėl DK nustatytų terminų nuobaudai skirti praleidimo suponuoja, kad aptariama atsakovės teisė jau buvo išnykusi, drausminė nuobauda ieškovui buvo paskirta ir jis atleistas iš darbo neteisėtai, nepriklausomai nuo to, kad buvo materialinis teisinis pagrindas drausminei nuobaudai skirti, nebeaktualus tampa ir klausimas, ar ieškovo padaryti pažeidimai kvalifikuotini kaip šiurkštūs. Taigi atsakovės kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl pažeidimų pobūdžio, šiurkštaus pažeidimų laipsnio šiuo atveju neturi teisinės reikšmės bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl pagrindo mažinti ieškovui priteistas sumas

46. Tais atvejais, jeigu be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką atleistas darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos jam priteisiamas darbo užmokesčio skirtumas (DK 300 straipsnio 3 dalis).

47. Pagal DK 300 straipsnio 4 dalies nuostatas, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

48. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo. Tai yra kompensavimas už praradimus, todėl ji negali būti neadekvati, o jos dydis negali paneigti socialinės funkcijos kompensuoti tai, kas buvo prarasta. Kompensavimas turėtų būti proporcingas nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams. Tuo atveju, kai byloje keliamas klausimas dėl šios išmokos dydžio atitikties jos tikslams, esmei ir bendriesiems teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo principams, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, turi svarstyti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus įstatyme nustatyto kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2012, 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2014, 2018 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018 61 punktą, nurodytą kasacinio teismo praktiką).

49. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad teismai nepagrįstai neatsižvelgė į kasacinio teismo praktikoje – 2018 m. vasario 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018 – pateiktus išaiškinimus dėl, kaip įvardija atsakovė, vidutinio darbo užmokesčio išeitinės išmokos mažinimo; atsakovės nuomone, ieškovui priteista nepagrįstai didelė kompensacija.

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal DK 300 straipsnio 4 dalies nuostatas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką atleistam darbuotojui, kuris negali būti grąžinamas į pirmesnį darbą, priteisiamos dviejų rūšių išmokos – išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką. Kasacinio teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018 pateikti išaiškinimai dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą mažinimo; akcentuota, jog sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina, be kita ko, ne tik į darbuotojo gautą vidutinį darbo užmokestį atsakovo įmonėje, bet ir į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis (žr. nutarties 61, 62 punktus).

51. Bylą nagrinėję teismai, priešingai nei teigia atsakovė, tinkamai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, vertino ieškovui priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą dydžio adekvatumą, atsižvelgė į ieškovo darbo užmokestį kitoje darbovietėje, priklausančią išeitinės išmokos sumą ir sprendė iš viso nepriteisti ieškovui šios rūšies išmokos. Ieškovui, vadovaujantis DK 140 straipsnio 1 dalies 6 punktu, priteista tik išeitinė išmoka, atsižvelgus į nepertraukiamąjį stažą darbovietėje. Taip pat ieškovui priteista 3,79 proc. pagal DK 141 straipsnio 3 dalį priklausančios mokėti (10 324,21 Eur) sumos (vidutinio darbo užmokesčio už delsimą atsiskaityti už nepanaudotas atostogas), t. y. 391,29 Eur. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo papildomai sumažinti ieškovui pagal įstatymą mokėtinas sumas.

52. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą suma nemažinama atleidžiant darbuotoją jam išmokėtos išeitinės išmokos apimtimi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-56-701/2018 42, 45 punktus).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų ir bylos baigties

53. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo kasacinio teismo išaiškinimais 2018 m. spalio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-313/2018, pagal kuriuos viešosios įstaigos vadovo neįspėjus apie atšaukimą iš pareigų taikant DK 130 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą pažeidimas šalintinas atšaukimo datą perkeliant iki to laiko, kada turėjo pasibaigti įspėjimo terminas, jei jis būtų taikytas, ir priteisiant už šį laikotarpį priklausančias sumas (DK 130 straipsnio 5 dalis).

54. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau nurodytos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, todėl nėra pagrindo vadovautis atsakovės nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais. Pažymėtina, kad civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-313/2018 spręsta dėl viešosios įstaigos vadovo atšaukimo iš pareigų teisėtumo, nesilaikant įspėjimo terminų, kurie pagal teisinį reguliavimą nors nebuvo numatyti, tačiau darbo sutartyje buvo pateikta nuoroda į DK straipsnius, kuriuose nurodyti įspėjimo terminai darbuotojo atleidimo iš darbo atveju. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į konkrečias tos bylos faktines aplinkybes, išaiškino, kad darbo sutarties nuostatos, taigi ir DK nuostatos dėl įspėjimo terminų, turėjo būti taikomos, darbdavė jų nesilaikė. Kasacinis teismas sprendė, kad, darbo sutartyje nesant nustatytų tokio nesilaikymo pasekmių, tačiau esant pateiktai nuorodai į konkrečią DK normą, pažeidimas šalintinas taikant DK 130 straipsnio 5 dalies nuostatas dėl įspėjimo termino pažeidimo padarinių. Nagrinėjamoje byloje ieškovas nebuvo atsakovės (viešosios įstaigos) vadovas, nespręstas klausimas dėl jo atšaukimo iš pareigų teisėtumo, neteikti ir nenagrinėti argumentai dėl DK nustatytų reikalavimų įspėti apie atleidimą pažeidimo, kadangi atleidžiant iš darbo dėl darbuotojo kaltės, kaip yra nagrinėjamu atveju, įspėjimo institutas netaikomas (DK 129 straipsnio 1 dalis).

55. Apibendrindama šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

56. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos atsakovei neatlygintinos.

57. Ieškovas pateikė įrodymus apie 1573 Eur išlaidas advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą ir prašo priteisti šių išlaidų atlyginimą iš atsakovės. Šių išlaidų atlyginimas mažintinas iki 1446,36 Eur (850,80 Eur x 1,7) ir, atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį, ieškovui priteistinas iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktai).

58. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 3,97 Eur tokių išlaidų. Šių išlaidų atlyginimas valstybei ir priteistinas iš atsakovės (CPK 92, 96 straipsniai).

59. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. sausio 24 d. nutartimi atidėjo atsakovei žyminio mokesčio sumokėjimą iki bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka. Netenkinus kasacinio skundo, valstybei iš atsakovės priteistina 205 Eur žyminio mokesčio.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui P. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės VšĮ (duomenys neskelbtini) (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) 1446,36 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt šešis Eur ir 36 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovės VšĮ (duomenys neskelbtini) (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) 3,97 Eur (tris Eur 97 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo ir 205 (du šimtus penkis) Eur žyminio mokesčio. Šios valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Birutė Janavičiūtė

Vincas Verseckas