2020-02-05 Nr. AB-2337-3-61-3-02751-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3156-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02751-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. B. ir atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja D. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Vilniaus AVPK) viršininko 2019 m. birželio 26 d. įsakymą Nr. 10-TE-1174 „Dėl D. B. atleidimo“ ir grąžinti ją į valstybės tarnybą, įpareigojant atsakovą priimti ją į lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra, siūlyti žemesnes pareigas; 2) priteisti jai iš atsakovo vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, ir visą priverstinės pravaikštos laiką įtraukti į valstybės tarnybos stažą; 3) priteisti jai iš atsakovo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2019 m. pirmoje pusėje buvo vykdoma migracijos valdymo sistemos reorganizacija, apskričių vyriausiuose policijos komisariatuose buvo panaikinti struktūriniai padaliniai ir pareigybės. 2019 m. vasario 25 d. ji gavo įspėjimą apie pareigybės panaikinimą (toliau – ir įspėjimas), kuriuo buvo informuota, kad nuo 2019 m. liepos 1 d. naikinama jos pareigybė. Taip pat įspėjime buvo nurodyta, jog, esant galimybei, pareiškėjai bus siūlomos kitos lygiavertės karjeros valstybės tarnautojo pareigos, o jei tokių pareigų nebus ir pareiškėjai sutiks, jai bus siūlomos žemesnės karjeros valstybės tarnautojo pareigos. Pareiškėja taip pat buvo įspėta, kad, jeigu iki pareigybės panaikinimo nebus paskirta į kitas pareigas, 2019 m. birželio 30 d. ji bus atleista iš užimamų pareigų pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 51 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Pareiškėja gavo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2019 m. vasario 27 d. pranešimą, kuriuo pareiškėjai buvo siūloma nuo 2019 m. liepos 1 d. užimti šio departamento Vilniaus skyriaus vyriausiojo specialisto karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Pareiškėja sutiko dirbti siūlomose pareigose. Vilniaus AVPK viršininkas 2019 m. birželio 4 d. priėmė įsakymą Nr. 10-TE-1012, kuriuo pareiškėja nuo 2019 m. liepos 1 d. iš Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Pasų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų buvo perkelta tarnybinio kaitumo būdu į Migracijos departamentą. Pareiškėja paaiškino, kad priėmus įsakymą jai tapo žinomos tam tikros su būsimu darbu Migracijos departamente susijusios aplinkybės, kurias ji įvertino kaip sau nepalankias, todėl priėmė sprendimą atsisakyti siūlomų pareigų. 2019 m. birželio 21 d. apie tai ji informavo Migracijos departamento vadovę bei Vilniaus AVPK viršininką, kurio ji paprašė pripažinti netekusiu galios priimto įsakymo dalį, kuria ji buvo perkelta į Migracijos departamentą. Vilniaus AVPK viršininkas 2019 m. birželio 21 d. priėmė įsakymą Nr. 10-TE-1161, kuriuo pripažino netekusiu galios 2019 m. birželio 4 d. įsakymo Nr. 10‑TE-1012 2 punktą, kuriuo pareiškėja buvo perkelta į Migracijos departamentą. Vilniaus AVPK viršininko 2019 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 10-TE-1174 pareiškėja buvo atleista iš Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Pasų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų.

3. Pareiškėja pabrėžė, kad nuo įspėjimo apie naikinamą pareigybę (2019 m. vasario 25 d.) iki pareigybės panaikinimo (2019 m. liepos 1 d.) jai nebuvo teikta jokia informacija apie Vilniaus AVPK esamas laisvas lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo, o jei tokių nėra, žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Pareiškėjos vertinimu, šios pareigos nevykdymas gali būti objektyviai pagrįstas tik tuo atveju, jeigu tokių laisvų lygiaverčių ar žemesnių karjeros valstybės tarnautojo pareigų, per visą laikotarpį nuo įspėjimo iki pareigybės panaikinimo nėra. Valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, pasinaudojimas VTĮ 26 straipsnio 1 dalyje numatyta tarnybinio kaitumo galimybe nereiškia, jog jis praranda teisę į to paties įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą garantiją tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje, kurioje eina naikinamas pareigas. 2019 m. balandžio 30 d. vyko Vilniaus AVPK ir profesinių sąjungų atstovų susitikimas, po kurio jai Vilniaus AVPK vadovybė nurodė, kad teisės aktų nustatyta tvarka darbuotojams pateiks siūlymus užimti laisvas pareigybes, bet patikslino, jog tokius siūlymus gaus tik tie valstybės tarnautojai, kurie nėra sutikę tarnybinio kaitumo būdu nuo 2019 m. liepos 1 d. užimti pareigas Migracijos departamente. Tokia atsakovo pozicija ir tolimesnis neveikimas, pareiškėjos nuomone, prieštaravo reikalavimui, kylančiam iš VTĮ 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės tarnautojo garantijos. Vilniaus AVPK viršininkui 2019 m. birželio 21 d. priėmus įsakymą Nr. 10-TE-1161, ji buvo susitikusi su Vilniaus AVPK viršininko pavaduotoju ir domėjosi dėl galimybių toliau dirbti įstaigoje, tačiau jai buvo pranešta, jog tokių galimybių nėra. Pareiškėjai žinoma, kad per beveik 4 mėnesių laikotarpį Vilniaus AVPK buvo laisvų vyriausiojo specialisto ir žemesnių pareigų, į kurias ji galėjo pretenduoti. Tačiau tokios informacijos oficialiai ji negavo.

4. Dėl neteisėtų Vilniaus AVPK veiksmų pareiškėja nerimavo, pergyveno, pašlijo jos sveikata. Šiuo metu ji yra bedarbė, jai sunku vertinti realias galimybes artimiausiu metu rasti kitą darbą valstybės tarnyboje ar privačiame sektoriuje, ypač atsižvelgiant į tai, jog daugiau nei dvidešimties metų jos darbo patirtis buvo susieta su gana siaura viešojo administravimo sritimi.

5. Vilniaus AVPK atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad jis nepažeidė VTĮ reikalavimų, nes pareiškėjai apie pareigybės panaikinimą buvo pranešta laiku, aiškiai nurodant pareigybės panaikinimo faktą ir teisinį pagrindą. Atsakovas suteikė galimybę pareiškėjai tęsti tarnybą, siūlydamas jai kitas pareigas, todėl nepažeidė pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų. Atsakovo manymu, pareiškėjai atsisakius užimti jai siūlomą pareigybę, nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeista jai suteikta garantija likti valstybės tarnyboje.

7. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos reikalavimu priteisti jai neturtinės žalos atlyginimą. Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjai. Pareiškėja taip pat turėtų pagrįsti priežastinį ryšį tarp nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimu ( jame padaryti rašymo apsirikimai ištaisyti 2019 m. gruodžio 5 d. nutartimi) pareiškėjos skundą iš dalies tenkino; panaikino Vilniaus AVPK viršininko 2019 m. birželio 26 d. įsakymą Nr. 10-TE-1174 „Dėl D. B. atleidimo“; priteisė pareiškėjai iš Vilniaus AVPK vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą už kiekvieną darbo dieną po 75,92 Eur nuo atleidimo iš valstybės tarnybos (2019 m. liepos 1 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus (t. y. iki 2020 m. birželio 30 d.), iš šios sumos išskaičiuojant išmokėtą 4 mėnesių išeitinę išmoką ir piniginę kompensaciją už 8,93 kalendorinių dienų ir 11,8 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų; priteisė pareiškėjai iš Vilniaus AVPK 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją – 9 520,38 Eur; kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėja buvo atleista iš pareigų Vilniaus AVPK viršininko 2019 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 10-TE-1174, kuris buvo priimtas vadovaujantis VTĮ 48 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir 4 dalimi, 51 straipsnio 1 dalies 9 punktu ir 5 dalimi, atsižvelgiant į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2019 m. vasario 21 d. įsakymą Nr. 5-V-155 „Dėl apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų naikinamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“.

10. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, jog atsakovas struktūrinius pertvarkymus būtų vykdęs viršydamas turimą diskrecijos teisę. Be to, ir pati pareiškėja savo skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, jog ji neginčija vykdytos pertvarkos realumo, pareigybės panaikinimo pagrįstumo bei teisėtumo fakto. Tačiau, pareiškėjos teigimu, atsakovas neįgyvendino VTĮ 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos jos garantijos tęsti valstybės tarnybą. Atsakovas turėjo pareigą siūlyti jai visas esamas laivas lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurios buvo Vilniaus AVPK nuo jos įspėjimo apie pareigybės panaikinimą dienos iki pareigybės panaikinimo, tačiau to nepadarė.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiga įrodyti, jog valstybės tarnautojo atleidimas buvo teisėtas, taip pat kartu buvo užtikrinta valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija būti paskirtu į kitas pareigas, tenka atsakovui (valstybės įstaigai (institucijai), iš kurios atleistas valstybės tarnautojas).

12. Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjai neturėjo būti siūlomos Vilniaus AVPK esamos laisvos kitos lygiavertės ar žemesnės karjeros valstybės tarnautojo pareigos, nes pareiškėja 2019 m. balandžio 16 d. pateikė prašymą perkelti ją nuo 2019 m. liepos 1 d. iš Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Pasų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų į Migracijos departamento Vilniaus skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Teismas pažymėjo, kad valstybės tarnautojų tarnybinis kaitumas yra savarankiška valstybės tarnautojo socialinė garantija, kuri niekaip nesusijusi su VTĮ 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija tęsti tarnybą. Migracijos departamento siūlymas pareiškėjai nuo 2019 m. liepos 1 d. užimti Migracijos departamento Vilniaus skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas nelaikytina darbdavio, t. y. atsakovo siūlymu pareiškėjai užimti kitas pareigas valstybės tarnyboje pagal VTĮ 49 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. valstybės tarnautojo perkėlimas iš vienos įstaigos į kitą nėra atleidimo iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo procedūros dalis.

13. Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 25 d. iki 2019 m. birželio 30 d. Vilniaus AVPK buvo 8 laisvos pareigybės. Teismas, įvertinęs pareiškėjos galimybę užimti laisvas pareigas (išsilavinimą, įgytas kompetencijas bei pareigybės aprašymuose nustatytus specialiuosius reikalavimus), nurodė, jog pareiškėjai galėjo būti siūlomos 3 laisvos Valdymo organizavimo skyriaus Įstaigos valdymo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigos. Su tuo sutiko ir atsakovo atstovas teismo posėdžio metu. Iš to teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai nepagrįstai nebuvo pasiūlytos laisvos jos kvalifikaciją atitinkančios pareigos nuo 2019 m. vasario 25 d., t. y. nuo jos įspėjimo apie pareigybės panaikinimą, iki 2019 m. birželio 30 d., t. y. pareiškėjos atleidimo iš užimamų pareigų. Tokiu būdu nebuvo užtikrinta VTĮ 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija pareiškėjai tęsti tarnybą (valstybės tarnautojo sutikimu užimti kitas pareigas). Šis pažeidimas sudaro savarankišką pagrindą pripažinti pareiškėjos atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu ir panaikinti ginčijamą įsakymą, kuriuo pareiškėja buvo atleista iš pareigų.

14. Teismas nurodė, kad VTĮ nėra įtvirtintų teisinių pasekmių, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu. Darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja VTĮ. Tokiais atvejais sistemiškai su VTĮ taikomos neteisėto atleidimo iš darbo pasekmes reglamentuojančios Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatos.

15. Teismas įvertino, kad pripažinus pareiškėjos atleidimą neteisėtu, jos grąžinti į Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Pasų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas nėra teisinio pagrindo, nes pareiškėjos užimta ankstesnė pareigybė po įvykdytos migracijos valdymo sistemos reorganizacijos neišliko, kas yra pakankamas pagrindas pareiškėjos atžvilgiu taikyti DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatas. Teismas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazės nustatė, kad pareiškėja po atleidimo iš valstybės tarnybos nebuvo įsidarbinusi kitoje darbovietėje, todėl jai už laikotarpį nuo 2019 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus (t. y. iki 2020 m. birželio 30 d.) priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą už kiekvieną darbo dieną po 75,92 Eur, iš šios sumos išskaičiuojant pareiškėjai išmokėtą išeitinę išmoką ir piniginę kompensaciją už 8,93 kalendorinių dienų ir 11,8 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų.

16. Taip pat teismas konstatavo, kad pareiškėjai priteistina kompensacija, kurios dydis lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. Teismas nustatė, kad pareiškėja buvusiame Vilniaus miesto 6-ame policijos komisariate (vėliau – Vilniaus AVPK) dirbo nuo 1994 m., taigi kompensacija jai priteistina už šešis mėnesius, kas sudaro 9 520,38 Eur .

17. Teismas netenkino pareiškėjos reikalavimo visą priverstinės pravaikštos laiką įtraukti į valstybės tarnybos stažą. Teismas pažymėjo, kad dėl tarnybos stažo skaičiavimo yra sprendžiama administracine tvarka kilus tokio pobūdžio ginčui. Šiuo atveju nagrinėjamu aspektu pareiškėjos teisių pažeidimas nenustatytas.

18. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundo reikalavimą priteisti jai iš atsakovo patirtos neturtinės žalos atlyginimą, nurodė, kad neatmeta galimybės, jog atleidimas iš pareigų sukėlė pareiškėjai stresą, neigiamų emocijų, išgyvenimų, tačiau ne bet kokie dvasiniai išgyvenimai ar nepatogumai gali būti vertinami kaip sukėlę neturtinę žalą, atlygintiną pinigais. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus ar sveikatos pablogėjimą, ir įrodančių jai padarytos neturtinės žalos realumą, nors teismo posėdžio metu teismas siūlė tokius įrodymus pareiškėjai pateikti, tuo tarpu jos teiginiai apie stresą, nervinę įtampą, pablogėjusią sveikatą ir kt. nėra pakankami galimai padarytai neturtinei žalai įrodyti. Be to, pareiškėjos teisės yra apgintos, pripažįstant jos atleidimą iš Vilniaus AVPK neteisėtu ir priteisiant vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą bei kompensaciją.

III. 19. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

20. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Migracijos departamento siūlymas pareiškėjai nuo 2019 m. liepos 1 d. užimti Migracijos departamento Vilniaus skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas nelaikytinas darbdavio siūlymu pagal VTĮ 49 straipsnio 1 dalį. Migracijos departamento Vilniaus skyriaus specifiką lemia tai, kad įgyvendinti valstybės politiką Lietuvos Respublikos pilietybės, asmens dokumentų išdavimo, gyvenamosios vietos deklaravimo, užsieniečių teisinės padėties ir kitais su migracijos politikos vykdymu susijusiais klausimais pavesta Migracijos departamentui ir Vilniaus AVPK.

21. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjai nepagrįstai nebuvo pasiūlytos laisvos jos kvalifikaciją atitinkančios pareigos nuo 2019 m. vasario 25 d., t. y. nuo įspėjimo apie pareiškėjos pareigybės panaikinimą, iki 2019 m. birželio 30 d. Tokiu atveju pareiškėjai atitinkamos pareigos turėtų būti siūlomos iki 2019 m. birželio 21 d., nes DK 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo sutartis šiuo pagrindu gali būti nutraukta tik tada, kai laikotarpiu nuo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą iki penkių darbo dienų iki įspėjimo laikotarpio pabaigos darbovietėje nėra laisvos darbo vietos, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas su jo sutikimu. Tačiau nagrinėjamu atveju iki 2019 m. birželio 21 d. pareiškėja dar buvo išreiškusi pageidavimo atsisakyti užimti Migracijos departamento Vilniaus skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas.

22. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas jos skundo reikalavimas grąžinti ją į valstybės tarnybą, įpareigojant atsakovą priimti ją į lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra, siūlyti žemesnes pareigas, ir administracinę bylą dėl šio reikalavimo išnagrinėjimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

23. Pareiškėja nurodo, kad ji savo skunde nesuformulavo reikalavimo grąžinti ją į Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Pasų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas, nes nebuvo ginčo, jog šios pareigos nuo 2019 m. birželio 30 d. yra teisėtai panaikintos, todėl nėra teisinio pagrindo ir faktinių galimybių jas užimti. Pareiškėja prašė grąžinti ją į valstybės tarnybą, įpareigojant atsakovą priimti ją į lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra, siūlyti žemesnes pareigas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime dėl minėto pareiškėjos reikalavimo pagrįstumo niekaip nepasisakė ir nekėlė klausimo, ar bylos nagrinėjimo bei sprendimo priėmimo momentu Vilniaus AVPK buvo laisvų pareigybių, kurios, atsižvelgiant į specialiuosius reikalavimus, galėjo būti pareiškėjai pasiūlytos ir ji galėjo būti grąžinta į valstybės tarnybą jas užimant. Tik nesant objektyvios pareiškėjos grąžinimo į lygiavertes pareigas galimybės, ir jai nesutikus užimti žemesnes pareigas, iš Vilniaus AVPK jai turėtų būti priteista 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensacija.

24. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka.

25. Nurodo, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje šiuo aspektu pažymima, jog darbovietėje atlikti struktūriniai pertvarkymai gali būti kvalifikuojami kaip organizacinės priežastys, dėl kurių darbuotojas negali būti grąžinamas į pirmesnį darbą. Be to, kiekviena teisinių santykių šalis turi savo interesus, kurie turi būti atitinkamai apsaugoti teisės, kad būtų užtikrintas nurodytų interesų pusiausvyra. Pareiškėjos darbo patirtis buvo susieta su specifinės, gana siauros viešojo administravimo srities išmanymu. Specialiųjų pareiginių reikalavimų nustatymo tikslas yra užtikrinti, kad norintis užimti atitinkamas pareigas asmuo būtų tinkamai pasirengęs atlikti šiai pareigybei priskiriamas funkcijas. Toks tinkamumas, be kita ko, priklauso nuo atitinkamos kvalifikacijos bei praktinių įgūdžių.

26. Teismas įvertino, ar pareiškėjos grąžinimas į tarnybą yra objektyviai įmanomas, ar pareiškėja atitinka kurioms nors šiuo metu laisvoms pareigoms keliamus specialiuosius reikalavimus. Teismas pagrįstai nurodė, kad nėra teisinio pagrindo grąžinti pareiškėją į Vilniaus AVPK.

27. Pareiškėja atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

28. Pareiškėja pritaria skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams dėl atsakovo apeliaciniame skunde ginčijamų aspektų. Pareiškėja pažymi, kad ją į pareigas priėmė Vilniaus AVPK vadovas. Todėl būtent Vilniaus AVPK, jos darbdavys, o ne kita valstybinė institucija, t. y. Migracijos departamentas, turėjo užtikrinti VTĮ 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos tęsti tarnybą įgyvendinimą.

29. DK 57 straipsnio 2 dalyje neįtvirtintas terminas, iki kada įspėjimą gavusiam darbuotojui turi būti teikiami pasiūlymai dėl perkėlimo į laisvas pareigas. Ši DK norma nurodo sąlygą, kuriai esant galima nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės, t. y., kai laikotarpiu nuo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą iki penkių darbo dienų iki įspėjimo laikotarpio pabaigos darbovietėje nėra laisvos darbo vietos, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas su jo sutikimu.

30. Pareiškėja iš atsakovo negavo jokios informacijos apie Vilniaus AVPK esamas laisvas lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo, o jei tokių nėra, žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir VTĮ 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės tarnautojo garantijos tęsti tarnybą teisinį reglamentavimą, padarė pagrįstą išvadą, kad jai nepagrįstai nebuvo pasiūlytos laisvos ne bet kokios, o būtent jos kvalifikaciją atitinkančios pareigos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 31. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas –Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2019 m. birželio 26 d. įsakymo Nr. 10-TE-1174 , kuriuo pareiškėja buvo atleista iš valstybės tarnybos teisėtumas ir pagrįstumas. Kartu nagrinėti išvestiniai pareiškėjos reikalavimai dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos atlyginimo.

32. Pareiškėja pagrindiniu jos atleidimo iš tarnybos neteisėtumo pagrindu nurodė tai, kad prieš atleidžiant jai nebuvo pasiūlytos lygiavertės ar žemesnės pareigos valstybės tarnyboje.

33. Pirmosios instancijos teismas skundą tenkino iš dalies, pripažinęs pareiškėjos atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu, tačiau atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos užimta ankstesnė pareigybė po įvykdytos migracijos valdymo sistemos reorganizacijos neišliko, pareiškėjos teises gynė pagal DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatas, priteisė jai vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą ir šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją. Likusius pareiškėjos reikalavimus atmetė.

34. Apeliacinius skundus pateikė abi proceso šalys, pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad jos nėra galimybės grąžinti į valstybės tarnybą, o atsakovas prašo atmesti pareiškėjos skundą visa apimtimi.

35. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė tokių sprendimo negaliojimo pagrindų ar aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

36. Atsakydama į atsakovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su atliktų struktūrinių pertvarkymų realumu bei laisvų pareigų, atitinkančių pareiškėjos kvalifikaciją, nebuvimu, teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje surinktų duomenų pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjai nuo įspėjimo apie pareigybės panaikinimą iki atleidimo iš tarnybos atsakovas privalėjo siūlyti užimti visas esamas laisvas lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas Vilniaus AVPK. Atsakovas to nepadarė, apsiribodamas faktine aplinkybe, kad pareiškėjai buvo pasiūlyta tarnybinio kaitumo būdu tęsti tarnybą kitoje įstaigoje, o kai pareiškėja atsisakė būti perkelta, iki jos atleidimo iš tarnybos jokių pareigų nebesiūlė, todėl pareiškėjos atleidimas iš tarnybos pagrįstai pripažintas neteisėtu. Nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybės, ar ginčo laikotarpiu tokių laisvų pareigybių buvo, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad teismas nustatė, jog Vilniaus AVPK iki 2019 m. birželio 30 d. buvo trys laisvos pareigybės, kurios atitiko pareiškėjos kvalifikaciją.

37. Taip pat nepagrįstu pripažintinas atsakovo argumentas, jog nuo 2019 m. birželio 21 d. nebeliko pareigos atleidžiamai pareiškėjai siūlyti laisvas pareigybes. Kadangi 2019 m. birželio 21 d. paaiškėjo, kad pareiškėja nesutinka būti perkeliama į kitą įstaigą tarnybinio kaitumo būdu, tai net ir prilyginant Migracijos departamento pasiūlymą pareiškėjai tęsti tarnybą šioje įstaigoje darbdavio pasiūlymui, atsakovas toliau privalėjo vykdyti VTĮ 49 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą iki pareiškėjos faktinio atleidimo iš valstybės tarnybos dienos, t.y. iki 2019 m. birželio 30 d.

38. Pareiškėja apeliaciniame skunde akcentuoja tą aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismas netyrė, ar bylos nagrinėjimo metu ir teismo sprendimo priėmimo metu pas atsakovą nebuvo laisvų lygiaverčių ar žemesnių karjeros valstybės tarnautojo pareigų, į kurias pareiškėja galėjo būti grąžinta.

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kai teismas nustato, jog valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos yra neteisėtas, tai kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgiant į tai, kuris iš Darbo kodekso 218 straipsnio 2 ir 4 dalyse (numeracija ankstesnėje redakcijoje – 300 straipsnio 3 ir 4 dalys) numatytų valstybės tarnautojo teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, yra pareikštas toks prašymas ar ne (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3147/2012, išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017). Teismai, parinkdami vieną iš šių alternatyvių valstybės tarnautojo teisių gynimo būdų, turi savo pasirinkimą argumentuotai pagrįsti ir siekti, kad priimtu sprendimu būtų užtikrinta darbuotojų (tarnautojų) teisių apsauga ir įvykdytas socialinis teisingumas, šie teisių gynimo būdai yra skirti pirmiausia darbuotojų (tarnautojų) interesams ginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-329/2013, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4600-520/2016). Pažymėtina, jog nustačius bent vieną iš Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų alternatyvių sąlygų, t. y. kad 1) darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių; kad 2) grąžinus į darbą, darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti; arba kad 3) darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, teismas negali taikyti pagrindinio darbuotojo pažeistų teisių atkūrimo būdo – grąžinimo į ankstesnes pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3946-968/2019)

40. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą šiuo aspektu, teisėjų kolegija pripažįsta, jog teismas šių suformuotų taisyklių iš esmės laikėsi: sprendime pagrindė, kodėl pareiškėja negali būti grąžinta į anksčiau užimtas pareigas ( nustatė vieną iš Darbo kodekso 2018 straipsnio 4 dalyje numatytų sąlygų) ir siekdamas užtikrinti socialinį teisingumą, taikė alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą, priteisdamas įstatymo nurodytas išmokas. Dėl teismo priteistų išmokų dydžio ar neturtinės žalos atlyginimo būdo pareiškėja apeliaciniame skunde nesutikimo nėra išreiškusi, todėl teisėjų kolegija nemato pagrindo peržengti jos apeliacinio skundo ribų ir dėl šių pirmosios instancijos teismo išvadų (su kuriomis iš esmės sutinka) plačiau nepasisako.

41. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos D. B. ir atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius