P-756-125-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. P756-125/2012

Procesinio sprendimo kategorija 80.11.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Vaidos Urmonaitės- Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. M. B. H. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-1987/2012 pagal pareiškėjos E. M. B. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja E. M. B. H. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2011 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. (15/5-7-7)7U-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Bendrijoje neišdavimo Kubos Respublikos pilietei E. M. B. H.“ ir įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjai leidimą gyventi Europos Bendrijoje pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 101 straipsnio 1 dalies 5 punktą.

Pareiškėja skunde nurodė, kad jai leidimas gyventi Europos Bendrijoje turi būti išduotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 101 straipsnio 1 dalies 5 punktu. Pareiškėjos nuomone, atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai taikė 2006 m. lapkričio 28 d. įstatymą Nr. X-924, kuriuo buvo pakeistos Įstatymo 105 straipsnio nuostatos. Šiuo atveju turėjo būti taikoma 2004 m. balandžio 29 d. Įstatymo Nr. IX-2206 redakcija. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjos nuomone, Migracijos departamento 2011 m. rugpjūčio 22 d. priimtas sprendimas Nr. (15/5-7-7)7U-445 laikytinas neteisėtu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimu atmetė pareiškėjos E. M. B. H. skundą.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad šioje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2011 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta neišduoti ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Bendrijoje Kubos Respublikos pilietei E. M. B. H., teisėtumo bei pagrįstumo. E. M. B. H. yra Kubos Respublikos pilietė. Migracijos departamento 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. (15/6-11)-12PR-21 pareiškėjai atsisakyta suteikti pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusą bei nuspręsta suteikti jai papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje ir išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja 2009 m. birželio 17 d. pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad ji yra turėjusi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Vadovaujantis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Bendrijoje išduodamas užsieniečiui, jeigu:

1) jis išsaugojo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka;

2) jis yra lietuvių kilmės asmuo;

3) jis atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys;

4) jis neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje;

5) jis yra vaikas iki 18 metų, gimęs Lietuvos Respublikoje, ir jo tėvai ar vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje, arba turi leidimą nuolat gyventi;

6) jis yra vaikas iki 18 metų, gimęs ne Lietuvos Respublikoje, ir jo tėvai arba vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje, arba turi leidimą nuolat gyventi;

7) jis gavo pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje;

8) jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi;

9) Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje numatytu atveju. Pagal Įstatymo 53 straipsnio 3 dalį, užsienietis, kuriam išduodamas leidimas nuolat gyventi, turi atitikti šio Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatytas sąlygas. Leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka. Leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje yra išduodamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Bendrijoje užsieniečiams išdavimo ir fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), patvirtintomis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d.

įsakymu Nr. 1V-445. Taisyklių 6 punkte nustatyta, kad laisvos formos prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi užsienietis pateikia asmeniškai. Prašyme išduoti leidimą nuolat gyventi užsienietis turėtų nurodyti gyvenamosios vietos, kurioje yra deklaravęs gyvenamąją vietą arba kurioje ketina deklaruoti gyvenamąją vietą, adresą, ar jis neserga ligomis, keliančiomis grėsmę žmonių sveikatai, taip pat nurodyti, kad jam yra žinoma, jog nesumokėjus valstybės rinkliavos prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimas bus nutrauktas ir apie tai jam nebus pranešta, ir ar jis sutinka, kad jo asmens duomenys, vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, būtų tvarkomi sprendžiant leidimo nuolat gyventi išdavimo klausimus.

Taisyklių 11 punkte numatyta, kad Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte ir 5 dalyje nustatytais pagrindais kartu su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi pateikiami: turimas galiojantis kelionės dokumentas (duomenims sutikrinti su prašyme išduoti leidimą nuolat gyventi nurodytais užsieniečio duomenimis); dokumentas, patvirtinantis, kad užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Taisyklių 11 punkte nurodytais pagrindais prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi padavusiam užsieniečiui leidimas nuolat gyventi gali būti išduotas, jeigu užsienietis teisės aktų nustatyta tvarka išlaikė valstybinės kalbos egzaminą ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą.

Pareiškėjai 2008 m. balandžio 3 d. išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimas baigėsi 2009 m. balandžio 3 d. Todėl pripažinta, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto reikalavimo. Pareiškėja neatitinka nei vienos iš kitų Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų. Vadovaujantis Įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi, leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis:

1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas;

2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas;

3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Pareiškėja 2011 m. rugpjūčio 5 d. pateikė naują prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, nurodydama, kad leidimas nuolat gyventi jai galėtų būti išduotas pagal Įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 1, 2 ar 5 punktus. Įstatymo 101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės pilietis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu jis:

1) yra darbuotojas arba savarankiškai dirbantis asmuo;

2) turi sau ir savo šeimos nariams, jei jie atvyksta kartu su juo arba pas jį, pakankamai išteklių pragyventi Lietuvos Respublikoje ir turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą;

3) yra studentas, moksleivis, stažuotojas, kvalifikacijos kėlimo kursų ar profesinių mokymų dalyvis, turi sau ir savo šeimos nariams, jei jie atvyksta kartu su juo arba pas jį, pakankamai išteklių pragyventi Lietuvos Respublikoje ir turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą;

4) yra Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narys, kuris atvyksta kartu su juo arba pas jį. Įstatymo 101 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, turi teisę gauti Europos Sąjungos leidimą gyventi, kai atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu, pasinaudojusiu laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, ar pas jį iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos. Įstatymo 101 straipsnio 3 dalis numato, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, turi teisę gauti Europos Sąjungos leidimą gyventi, kai atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką ilgiau negu 3 mėnesius per pusę metų kartu su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu, turinčiu teisę gyventi Lietuvos Respublikoje pagal šio straipsnio 1 dalies 1-3 punktus, arba pas jį.

Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu atveju kaip Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, turi teisę apsigyventi tik sutuoktinis, asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, išlaikomi vaikai ir Europos Sąjungos valstybės narės piliečio, jo sutuoktinio ar asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, išlaikomi giminaičiai pagal tiesiąją aukštutinę liniją. Įstatymo 101 straipsnis nustato Europos Sąjungos valstybės narės piliečio ir jo šeimos narių teisės gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindus.

Todėl šio straipsnio nuostatos galėtų būti taikomos pareiškėjos atžvilgiu tik tuo atveju, jei ji būtų Europos Sąjungos valstybės narės pilietė arba Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narė. Tačiau pareiškėja yra Kubos Respublikos pilietė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja turi kurios nors iš Europos Sąjungos valstybių narių pilietybę ar yra Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narys. Todėl taikyti Įstatymo 101 straipsnio nuostatas nagrinėjamu atveju nėra pagrindo. Sprendimas neišduoti pareiškėjai Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Bendrijoje yra priimtas vadovaujantis ginčo metu galiojančiomis Įstatymo nuostatomis.

Naikinti Migracijos departamento 2011 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. (15/5-7-7)7U-445 nėra pagrindo.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos E. M. B. H. apeliacinį skundą, 2012 m. vasario 24 d. sprendimu paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas sprendime nurodė, kad pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai 2008 m. balandžio 3 d. išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimas baigėsi 2009 m. balandžio 3 d. Kadangi byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi, atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo. Nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde pareiškėja nepateikė duomenų, leidžiančių teigti, kad pareiškėja atitinka nors vieną iš kitų Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų leidimui nuolat gyventi gauti. Įstatymo 101 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-924 redakcijos) 1 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės pilietis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu jis: 1) yra darbuotojas arba savarankiškai dirbantis asmuo; 2) turi sau ir savo šeimos nariams, jei jie atvyksta kartu su juo arba pas jį, pakankamai išteklių pragyventi Lietuvos Respublikoje ir turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą. Pareiškėja yra Kubos Respublikos pilietė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja turėtų kurios nors iš Europos Sąjungos valstybių narių pilietybę ar būtų Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narė. Todėl atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėja neatitiko Įstatymo 101 straipsnyje numatytų teisės gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindų. Pirmosios instancijos teismas procesinių pažeidimų, turinčių įtakos priimto sprendimo teisėtumui bei teisingumui, nepadarė, tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

IV. Pareiškėja E. M. B. H. prašo atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje ir sujungti ją su administracine byla Nr. A822-1216/2010.

Pareiškėjos nuomone, procesas šioje administracinėje byloje atnaujintinas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies10 punktu. Pareiškėja nurodo, kad Migracijos departamentas, priimdamas 2011 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. (15/5-7-7)7U-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Bendrijoje neišdavimo Kubos Respublikos pilietei E. M. B. H.“, ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą, bei apeliacinės instancijos teismas, priimdamas 2012 m. vasario 24 d. nutartį, nepagrįstai vadovavosi šiuo metu galiojančia Įstatymo 101 ir 138 straipsnių redakcija (2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija). Šia Įstatymo redakcija taip pat vadovavosi Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą Nr. 13PR-67 dėl prieglobsčio suteikimo, ir teismas, priimdamas sprendimą administracinėje byloje Nr. III-78-331/209 dėl žalos atlyginimo. Priimant minėtus Migracijos departamento sprendimus, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 116 straipsnio, reglamentuojančio užsienio piliečių ir asmenų be pilietybės civilinį veiksnumą, 2 dalies nuostatos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V. Prašymas netenkintinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 1 dalimi, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis numato išsamų proceso atnaujinimo pagrindų sąrašą. Todėl administracinės bylos procesas negali būti atnaujintas kitokiais nei šio įstatymo numatytais pagrindais.

Pareiškėja E. M. B. H. prašo atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas nustato, kad bylos procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Kaip galima suprasti iš pareiškėjos prašymo, ji mano, kad nagrinėjamu atveju tiek atsakovas Migracijos departamentas, tiek teismas taikė ne tos redakcijos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 101 ir 138 straipsnių nuostatas.

Šioje administracinėje byloje pareiškėja ginčijo Migracijos departamento 2011 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. (15/5-7-7)7U-445, kuriuo pareiškėjai, turinčiai Kubos Respublikos pilietybę, atsisakyta išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Bendrijoje, ir prašė įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjai leidimą gyventi Europos Bendrijoje pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 101 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 101 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) buvo numatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės pilietis turi teisę gauti EB leidimą gyventi, jeigu jis ketina gyventi Lietuvos Respublikoje, turėdamas teisėtą pragyvenimo šaltinį. Tačiau Įstatymo 101 straipsnis buvo pakeistas 2006 m. lapkričio 28 d. įstatymu Nr. X-924, kuris įsigaliojo nuo 2006 m. gruodžio 16 d. Įsigaliojus 2006 m. lapkričio 28 d. įstatymui Nr. X-924, Įstatyme nebeliko minėtų nuostatų, kurios buvo numatytos 101 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija), galiojusiame iki 2006 m. gruodžio 16 d. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjos pirminis prašymas dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Bendrijoje išdavimo buvo pateiktas atsakovui 2009 m. birželio 17 d., o antras prašymas dėl tokio leidimo išdavimo – 2011 m. rugpjūčio 5 d. Taigi, pareiškėjos prašymų pateikimo ir jų nagrinėjimo metu minėtos 101 straipsnio 1 dalies 5 punkto (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) nuostatos jau seniai nebegaliojo. Taikyti šias nuostatas nagrinėjamu atveju nebuvo jokio pagrindo.

Nuo 2006 m. gruodžio 16 d., įsigaliojus 2006 m. lapkričio 28 d. įstatymui Nr. X-924, Įstatymo 101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės pilietis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu jis: 1) yra darbuotojas arba savarankiškai dirbantis asmuo; 2) turi sau ir savo šeimos nariams, jei jie atvyksta kartu su juo arba pas jį, pakankamai išteklių pragyventi Lietuvos Respublikoje ir turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą; 3) yra studentas, moksleivis, stažuotojas, kvalifikacijos kėlimo kursų ar profesinių mokymų dalyvis, turi sau ir savo šeimos nariams, jei jie atvyksta kartu su juo arba pas jį, pakankamai išteklių pragyventi Lietuvos Respublikoje ir turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą; 4) yra Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narys, kuris atvyksta kartu su juo arba pas jį. Įstatymo 101 straipsnis nustato tik Europos Sąjungos valstybių narių piliečių ir jų šeimos narių teisės gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindus. Byloje nustatyta, kad pareiškėja yra Kubos Respublikos pilietė. Pareiškėja neturi jokios Europos Sąjungos valstybės narės pilietybės. Pareiškėja taip pat nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narys. Todėl tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Įstatymo 101 straipsnio nuostatos netaikytinos.

Pareiškėjos prašyme dėl proceso atnaujinimo minimas Įstatymo 138 straipsnis nustato, kad užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, gali paduoti atitinkamam apygardos administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Nei pirmosios instancijos teismui priimant 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą, nei apeliacinės instancijos teismui priimant 2012 m. vasario 24 d. nutartį, Įstatymo 138 straipsnis taikytas nebuvo. Byloje nebuvo kilęs ginčas dėl termino, per kurį gali būti apskųstas pagal Įstatymą priimtas Migracijos departamento sprendimas. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad šiuo atveju netinkamai buvo taikytos Įstatymo 138 straipsnio nuostatos. Byloje taip pat nebuvo taikytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 116 straipsnio 2 dalies nuostatos. CK 116 straipsnis reglamentuoja užsienio piliečių ir asmenų be pilietybės civilinį veiksnumą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu šie asmenys neturi nuolatinės gyvenamosios vietos arba ją nustatyti sunku, jų veiksnumas nustatomas pagal valstybės, kurios teritorijoje šie asmenys sudarė atitinkamą sandorį, teisę. Tačiau šioje administracinėje byloje nebuvo ir neturėjo būti sprendžiama jokių klausimų dėl pareiškėjos civilinio veiksnumo. Šioje byloje buvo sprendžiamas ginčas tik dėl Migracijos departamento 2011 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. (15/5-7-7)7U-445, kuriuo Kubos Respublikos pilietybę turinčiai pareiškėjai atsisakyta išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Bendrijoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi, pareiškėjos teiginys, kad nagrinėjamu atveju buvo netinkamai taikytos CK116 straipsnio 2 dalies nuostatos, yra visiškai nepagrįstas. Pažymėtina, kad pareiškėja taip pat niekaip nepagrindžia savo prašymo sujungti šią administracinę bylą su kita Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėta administracine byla Nr. A822-1216/2010.

Pareiškėja nenurodė jokių kitų aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip pagrindas šios administracinės bylos procesui atnaujinti. Todėl, atsižvelgiant į visus anksčiau nurodytus argumentus, darytina išvada, kad atnaujinti procesą šioje byloje nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos prašymas netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos E. M. B. H. prašymo netenkinti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A822-1987/2012 pagal pareiškėjos E. M. B. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė