2022-12-21 Nr. AB-31143-3-62-3-01243-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

0Administracinė byla Nr. eA-803-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01243-2021-9

Procesinio sprendimo kategorija 7.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai ir Kauno miesto savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Socialinės paramos skyriaus 2021 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 23319 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo yra atsisakyta skirti socialinę pašalpą pareiškėjui laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d.; 2) įpareigoti atsakovą nedelsiant apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2021 m. balandžio 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d. ir priteisti 6 proc. metines palūkanas už vėlavimą sumokėti socialinę išmoką, skaičiuojant jas nuo privalomos sumokėti dienos (2021 m. gegužės 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 3) priteisti pareiškėjui 100 000 Eur neturtinę žalą bei 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojant jas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

2. Pareiškėjas prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje administracinėje byloje.

3. Pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 1 straipsnis, 2 straipsnis, 5–25 straipsniai ta apimtimi, kuria įstatyme neįtvirtinta sutuoktinių pajamų skaičiavimo atskirai (savarankiškai) tvarka ir metodika, kai sutuoktinių turto teisinis režimas nustatytas pagal vedybų sutartį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.101 straipsniui, 3.102 straipsnio 1, 2 dalims, 3.104 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 2 daliai, 3 daliai ir kita, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 18, 19, 21, 23, 29, 38, 39, 48, 52, 150 straipsnių normoms, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui.

4. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu Sprendimu atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė skirti pareiškėjui socialinę pašalpą už 2021 m. balandžio, gegužės ir birželio mėnesius. Pareiškėjas yra studentas, bedarbis, negauna pajamų. Nuo 2019 m. gruodžio 1 d. Kauno miesto savivaldybė nutraukė pareiškėjui socialinės išmokos mokėjimą. Jau kelerius pastaruosius metus pareiškėjas aktyviai ieško darbo pagal specialybę, tačiau Užimtumo tarnyba iki šiol nepasiūlė nė vienos tinkamos darbo vietos. Paskutinį kartą pareiškėjas kreipėsi dėl socialinės išmokos skyrimo 2021 m. balandžio 7 d., tačiau Kauno miesto savivaldybės administracija ginčijamu 2021 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 23319 atsisakė skirti pareiškėjui socialinę išmoką už laikotarpį nuo 2021 m. balandžio 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d.

5. Pareiškėjo teigimu, ginčijame Sprendime nepagrįstai nurodyta, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė E. B. kartu gyvena Kauno miesto teritorijoje, kad laiku nepateikti reikalingi dokumentai. Pareiškėjas ir E. B. yra sudarę ikivedybinę sutartį, kurioje yra nustatytas turto visiško atskirumo režimas, be to, E. B. gyvena ne Kauno mieste. Pareiškėjas pateikė atsakovui visus dokumentus laiku ir tinkamai.

6. Ginčijamame Sprendime nėra nurodyta, kokie konkrečiai dokumentai, susiję su pareiškėju, nebuvo pateikti.

7. Kauno miesto savivaldybė nepagrįstai laikosi pozicijos, kad pareiškėjo turtas privalo būti sumuojamas kartu su sutuoktinės turtu, nors net mokesčių administratorius yra pasisakęs priešingai. Be to, sutuoktinės asmeniniai duomenys saugomi įstatymų.

8. Pareiškėjas kelia abejones dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2021 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. 23319 dalies, kurioje nurodyta sąvoka „bendrai gyvenantiems asmenims“. Pareiškėjo nuomone, dėl nepagrįsto atsakovo reikalavimo pateikti duomenis apie sutuoktinės pajamas ir turtą buvo pažeistos Europos Sąjungos deklaruojamos pamatinės laisvės – privataus fizinio asmens teisė laisvai judėti ir vykdyti veiklą Europos Sąjungos erdvėje. Atsakovas pažeidė Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 7 straipsnyje įtvirtintą teisę į privatų ir šeimos gyvenimą. Dėl atsisakymo skirti pareiškėjui socialinę pašalpą buvo pažeistos Chartijos 34 straipsnio dalys, laiduojančios Europos Sąjungos piliečiams teisę gauti socialinę paramą, taip pat 24 straipsnyje nustatytos vaiko teisės ir 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šeimos socialinė apsauga. Dėl pareiškėjui nuolat sukeliamo streso, išgyvenimų ir pažeminimo atsakovas privalo atlyginti pareiškėjui padarytą neturtinę žalą, kurią jis vertina 100 000 Eur suma.

9. Atsakovas Administracija atsiliepime nesutiko su skundu, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

10. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2021 m. balandžio 7 d. prašymu-paraiška kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių, prašydamas skirti socialinę pašalpą už 2021 m. balandžio, gegužės ir birželio mėnesius. Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie sutuoktinės pajamas ir turtą. Be to, pareiškėjas prašė netikrinti sutuoktinės E. B. duomenų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo įregistravęs santuoką, siekiant nustatyti bendrai gyvenančių asmenų teisę į socialinę pašalpą, Kauno miesto savivaldybės administracija turėjo įvertinti visą Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme (toliau – ir Paramos įstatymas) nurodytą informaciją apie bendrai gyvenančių asmenų pajamas bei turtą. Kadangi pareiškėjas laiku nepateikė visų reikalingų dokumentų, 2021 m. gegužės 17 d. buvo priimtas Sprendimas neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos.

11. Atsakovas nurodė, kad, pagal Paramos įstatyme nurodytus bendrai gyvenančio asmens ir vieno gyvenančio asmens kriterijus ir faktines aplinkybes, pareiškėjas turi bendrai gyvenančio asmens socialinį statusą, kadangi jis yra sudaręs santuoką ir neatitinka vieno gyvenančio asmens apibrėžimo. Nepriklausomai nuo aplinkybių, ar pareiškėjas gyvena su sutuoktine kartu, ar atskirai, ar yra sudaręs ikivedybinę sutartį, pagal Paramos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, jis yra priskiriamas bendrai gyvenančių asmenų kategorijai. Ikivedybine sutartimi negali būti pakeičiamos Paramos įstatymo nuostatos, imperatyviai reglamentuojančios bendrai gyvenančių asmenų pareigas (teikiant Paramos įstatyme nurodytus dokumentus ar kitą informaciją). Nepriklausomai nuo ikivedybinės sutarties sudarymo, taip pat nepriklausomai nuo ikivedybinėje sutartyje nustatyto turto teisinio režimo, nagrinėjamo ginčo atveju abu sutuoktiniai, išlikę santuokoje, privalo laikytis Paramos įstatymo reikalavimų ir pateikti šiame įstatyme nurodytą informaciją bei dokumentus. Pareiškėjui atsisakius pateikti reikiamus dokumentus, atsakovas neturėjo galimybės įgyvendinti Paramos įstatyme numatytos pareigos įvertinti bendrai gyvenančių asmenų turtą, pajamas bei nustatyti, ar bendrai gyvenantys asmenys turi teisę gauti (ir kokio dydžio) socialinę pašalpą.

12. Atsakovo vertinimu, metinės palūkanos gali būti taikomos tik kaip civilinių sutarčių nevykdymo pasekmė. Šiuo atveju pareiškėjo ir atsakovo nesieja jokie civilinio pobūdžio (sutartiniai) teisiniai santykiai, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui prašomas palūkanas. Be to, Kauno miesto savivaldybė ir (ar) Kauno miesto savivaldybės administracija neatliko jokių neteisėtų veiksmų (priešingai – tinkamai įgyvendino Paramos įstatymo nuostatas), todėl negalėjo atsirasti ir neturtinė žala. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių neturtinę žalą ir jos dydį.

II. 13. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimu atmetė pareiškėjo D. S. skundą kaip nepagrįstą.

14. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus atsisakymo skirti pareiškėjui socialinę pašalpą už 2021 m. balandžio, gegužės ir birželio mėnesius, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. balandžio 7 d. prašymu-paraiška kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių dėl piniginės socialinės paramos skyrimo už laikotarpį nuo 2021 m. balandžio 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius 2021 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 23319 „Dėl socialinės išmokos neskyrimo“ nusprendė neskirti pareiškėjui ir jo sutuoktinei socialinės pašalpos už laikotarpį nuo 2021 m. balandžio 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d. Ginčijamu sprendimu atsisakyta skirti socialinę pašalpą, nes pareiškėjas nepateikė Paramos įstatyme nustatytų dokumentų apie pareiškėjo sutuoktinės veiklos pobūdį, pajamas ir turtą.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. spalio 10 d. įregistravo santuoką su E. B. 2019 m. rugsėjo 23 d., t. y. dar iki santuokos sudarymo, pareiškėjas su E. B. buvo sudaręs ikivedybinę sutartį (Notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)).

17. Teismas konstatavo, kad, pagal Paramos įstatyme nurodytus bendrai gyvenančio asmens ir vieno gyvenančio asmens kriterijus ir faktines aplinkybes, pareiškėjas turi bendrai gyvenančio asmens socialinį statusą, kadangi jis yra sudaręs santuoką ir neatitinka vieno gyvenančio asmens apibrėžimo. Nepriklausomai nuo aplinkybių, ar pareiškėjas gyvena su sutuoktine kartu, ar atskirai, ar yra sudaręs ikivedybinę sutartį, pagal Paramos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, jis yra priskiriamas bendrai gyvenančių asmenų kategorijai. Byloje taip pat nėra nustatyta duomenų apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės gyvenimą skyrium (separaciją), patvirtintą teismo sprendimu, kai baigiasi bendras šeimos gyvenimas kaip šeimos funkcionavimo pagrindas ir sutuoktiniai nebetvarko bendro ūkio, nebeprisiima bendrų prievolių, baigiasi sutuoktinių pareigos, t. y. lojalumo, moralinės ir materialinės paramos pareigos, sutuoktiniai netenka paveldėjimo teisės į santuokinį turtą pagal įstatymą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.29 str., 3.27 str. 1 d., 3.100 str. 1 d. 5 p., 5.7 str. 1 d. 2 p.).

18. Teismo vertinimu, nepriklausomai nuo ikivedybinės sutarties sudarymo, taip pat nepriklausomai nuo ikivedybinėje sutartyje nustatyto turto teisinio režimo, nagrinėjamo ginčo atveju abu sutuoktiniai, išlikę santuokoje, siekdami gauti socialinę pašalpą, privalo laikytis Paramos įstatymo reikalavimų ir pateikti Paramos įstatyme nurodytą informaciją bei dokumentus apie turtą, pajamas.

19. Paramos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies ir 25 straipsnio 2 punkto nuostatos imperatyviai įpareigoja asmenis, besikreipiančius dėl piniginės socialinės pašalpos, pateikti Paramos įstatyme nurodytus duomenis apie save ir bendrai gyvenančius asmenis, kurie yra laikomi sutuoktiniais, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, bei pateikti Paramos įstatyme nurodytą kitą būtiną informaciją, reikalingą socialinei pašalpai gauti.

20. Kauno miesto savivaldybės administracijos 2021 m. balandžio 14 d. raštu pareiškėjas buvo informuotas apie tai, kad, pildant 2021 m. balandžio 7 d. prašymą-paraišką, nebuvo pateikti duomenys apie sutuoktinės E. B. veiklos pobūdį bei gaunamas pajamas. Pareiškėjui buvo pasiūlyta per nustatytą terminą pateikti trūkstamus dokumentus. Pareiškėjui nepateikus reikalingų dokumentų apie sutuoktinės E. B. veiklos pobūdį, pajamas, kurie buvo būtini sprendžiant kausimą dėl socialinės paramos skyrimo, atsakovas turėjo pagrindą priimti skundžiamą 2021 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 23319. Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius, priimdamas Sprendimą, pagrįstai vadovavosi Paramos įstatymo 20 straipsnio 6 punktu, kuriame numatyta, jog jeigu asmuo nustatytu laiku nepateikia trūkstamų dokumentų, savivaldybės administracija per 5 darbo dienas priima sprendimą neteikti piniginės socialinės paramos ir asmeniui grąžina jo pateiktus dokumentus. Nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjas nepateikė reikalingų duomenų socialinei pašalpai gauti apie pareiškėjo sutuoktinės veiklos pobūdį, pajamas ir turtą, todėl socialinė parama nebuvo paskirta.

21. Teismo vertinimu, Administracijos Socialinės paramos skyrius tinkamai taikė Paramos įstatymo 2 straipsnio 2 punkto nuostatas ir, svarstydamas klausimą dėl socialinės pašalpos skyrimo pareiškėjui, pagrįstai vertino pareiškėjo socialinę padėtį kaip bendrai gyvenančio asmens. Todėl skundžiamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai buvo atsisakyta skirti pareiškėjui socialinę pašalpą kaip vienam gyvenančiam asmeniui.

22. Teismas taip pat konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – savivaldybės administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) neteisėtumo, t. y. Kauno miesto savivaldybės administracijos (darbuotojų) neteisėtų veiksmų, ar tai, kad priimtas skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų bei konstatavus, kad skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, Kauno miesto savivaldybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

23. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, nustatęs, kad minėtas prašymas nėra grindžiamas tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų pakankamą pagrindą teismui pagrįstai abejoti dėl byloje taikytų įstatymų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

24. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nenagrinėja įstatymų atitikties CK nuostatoms, nes tai nėra priskirta Konstitucinio Teismo kompetencijai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 str.). Todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Paramos įstatymo 1, 2 ir 5–25 straipsniai atitinkama apimtimi neprieštarauja CK 3.101 straipsniui, 3.102 straipsnio 1 ir 2 dalims, 3.104 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 2 ir 3 dalims bei kita, yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

25. Teismas, įvertinęs byloje nagrinėjamą ginčą, kuris išimtinai susijęs su nacionalinės teisės aktų nuostatų aiškinimu ir taikymu, taip pat konstatavo, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą skunde nurodytais ar kitais klausimais.

III. 26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje administracinėje byloje bei kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar atitinkamos Paramos įstatymo nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pripažinti šios bylos nagrinėjimą neviešu, kadangi bylos aplinkybės ir įrodymai yra susiję su fizinių asmenų D. S. ir E. B. įstatymo saugomais duomenimis.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Pareiškėjo vertinimu, teismas netinkamai nustatė teisines ir faktines bylos aplinkybes, padarė esminius materialinės teisės pažeidimus, nesilaikė Europos Sąjungos teisės viršenybės principo, netinkamai taikė nacionalinę teisę ir teismų praktiką.

29. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neišnagrinėjimo pareiškėjo skundo reikalavimų dalies. Teismas tinkamai neišnagrinėjo savarankiško reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

30. Pareiškėjo teigimu, dar nuo 2020 m. pradžios Kauno miesto savivaldybei tyčia nenurodant registruose pareiškėjo, kaip socialiai remtino asmens, jis nuo 2020 m. pradžios negauna ir socialinės studento stipendijos iš Valstybės studijų fondo, dėl to jis patyrė ir turtinę žalą.

31. Pareiškėjo vertinimu, nebuvo teisinio pagrindo atsakovui reikalauti duomenų apie jo (pareiškėjo) sutuoktinės materialinę padėtį ir vertinti šiuos duomenis, sprendžiant socialinės pašalpos skyrimo klausimą. Pareiškėjas yra sudaręs ikivedybinę sutartį, kuria sutarta, jog kiekvienos sutarties šalies turtas yra asmeninė tos šalies nuosavybė. Be to, pareiškėjas negyvena kartu su sutuoktine.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde analizuoja Europos Sąjungos ir kitus teisės aktus, kurie, pareiškėjo vertinimu, pagrindžia jo reikalavimų teisėtumą ir pagrįstumą.

33. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimą nepakeistą, atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

34. Atsakovas nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime aiškiai išdėstė savo motyvus, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismo sprendimas nėra motyvuotas. Pareiškėjo netenkinantys ar, jo nuomone, nepakankamai išsamūs teismo sprendimo motyvai, taip pat atskirai kelto, tačiau su kitais reikalavimais glaudžiai susijusio klausimo neišsprendimas negali būti prilygintas motyvų nebuvimui. Be to, tai, kad pareiškėjas skundžia teismo sprendimą ir išdėsto savo nesutikimo argumentus, pagrindžia, kad pareiškėjas suprato teismo sprendime nurodytus motyvus.

35. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad konkrečiu atveju nebuvo teisinio pagrindo reikalauti duomenų apie jo sutuoktinės materialinę padėtį ir vertinti juos, sprendžiant socialinės pašalpos skyrimo klausimą, vien dėl to, kad yra sudaryta ikivedybinė sutartis, kuria sutarta, jog kiekvienos šalies turtas yra asmeninė tos šalies nuosavybė. Atsakovo nuomone, teismas išsamiai pasisakė, kokiu teisiniu reglamentavimu vadovaujantis turėjo būti vertinamas pareiškėjo sutuoktinės turtas, skiriant socialinę paramą pareiškėjui.

36. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad nei viename pareiškėjo cituojamame Europos Sąjungos ar kitame teisės akte nėra nurodyta, jog valstybės narės privalo besąlygiškai suteikti asmenims socialinę paramą, nevertindamos, ar tokie asmenys atitinka socialinei paramai skirti nustatytus kriterijus. Šiuo atveju tokie kriterijai yra nustatyti Paramos įstatyme, kuriuo Administracija ir vadovavosi, neskirdama pareiškėjui socialinės pašalpos.

37. Atsakovas mano, kad pareiškėjo prašymai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nėra grindžiami tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą abejoti byloje taikytų įstatymų nuostatų atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai ar Europos Sąjungos teisės aktams.

38. Atsakovo vertinimu, nors pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, jis nepagrindžia šio prašymo. Mano, kad byla gali būti tinkamai išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta skirti socialinę pašalpą, teisėtumo ir pagrįstumo.

40. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nustatęs, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių jo sutuoktinės E. B. veiklos pobūdį, pajamas, turtą. Teismas konstatavo, kad, pagal Paramos įstatyme nurodytus bendrai gyvenančio asmens ir vieno gyvenančio asmens kriterijus ir faktines aplinkybes, pareiškėjas turi bendrai gyvenančio asmens socialinį statusą, kadangi jis yra sudaręs santuoką ir neatitinka vieno gyvenančio asmens apibrėžimo. Teismo vertinimu, Administracijos Socialinės paramos skyrius, priimdamas Sprendimą, pagrįstai vadovavosi Paramos įstatymo 20 straipsnio 6 punktu, kuriame numatyta, jog jeigu asmuo nustatytu laiku nepateikia trūkstamų dokumentų, savivaldybės administracija per 5 darbo dienas priima sprendimą neteikti piniginės socialinės paramos ir asmeniui grąžina jo pateiktus dokumentus.

41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad buvo padaryti proceso ir materialinės teisės pažeidimai. Pareiškėjas teigia, kad teismas neteisingai nurodė, kad sutuoktinė gyvena su juo, nors ji gyvena ne Kaune, o Tauragės rajone ir priklauso Tauragės rajono savivaldybei. Pareiškėjo nuomone, atsakovas neturėjo teisės reikalauti pateikti sutuoktinės, gyvenančios kitoje Lietuvos Respublikos savivaldybėje, dokumentų, nes to nenumato nei Europos Sąjungos teisė, nei nacionaliniai teisės aktai. Pareiškėjas akcentuoja, kad Paramos įstatymo nuostatos nėra suderintos su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos nuostatomis. Pareiškėjas teigia, kad teismas nenagrinėjo jo skunde pateiktų argumentų dėl Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės normų, jose įtvirtintų teisės principų bei asmens teisių ir laisvių, ESTT ir EŽTT jurisprudencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Pareiškėjas akcentuoja, kad mokesčių administratorius traktuoja pareiškėjo ir sutuoktinės turtą kaip atskirą. Pareiškėjas mano, kad teismas nepagrįstai nepasisakė dėl 2020 m. sausio 3 d. Kauno miesto Šilainių seniūnijoje įvykusio konflikto, kurio metu pareiškėjas nesutiko leisti tikrinti sutuoktinės asmens duomenis. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Paramos įstatymas nėra suderintas su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija.

42. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad:

42.1. 2019 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjas ir E. B. sudarė ikivedybinę sutartį, kuria nustatytas šalių turto teisinis režimas.

42.2. 2019 m. spalio 10 d. santuokos sudarymo įrašas Nr. 2021 patvirtina, kad pareiškėjas ir E. B. sudarė santuoką 2019 m. spalio 10 d.

42.3. 2021 m. balandžio 7 d. pareiškėjas pateikė Administracijos Socialinės paramos skyriui prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti. Šiuo prašymu pareiškėjas prašė skirti socialinę pašalpą už 2021 m. balandžio, gegužės ir birželio mėnesius. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad nesutinka, jog būtų tikrinami jo sutuoktinės duomenys.

42.4. Administracijos Socialinės paramos skyrius 2021 m. balandžio 14 d. raštu nurodė pareiškėjui, kad, pildydamas 2021 m. balandžio 7 d. prašymą-paraišką, jis nepateikė duomenų apie savo sutuoktinės E. B. veiklos pobūdį bei gaunamas pajamas už 2021 m. sausio, vasario ir kovo mėnesius, prašė pateikti trūkstamus dokumentus iki 2021 m. gegužės 14 d.

42.5. Pareiškėjas ir jo sutuoktinė pateikė Administracijos Socialinės pramos skyriui 2021 m. gegužės 10 d. atsakymą, kuriame nurodė, kad jis sutinka, kad būtų tikrinami jo asmeniniai duomenys, tačiau jo sutuoktinė nesutinka ir neduoda leidimo tikrinti jos asmens duomenų, nes tam nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo. Pareiškėjas prašė paskirti, apskaičiuoti ir išmokėti socialinę pašalpą.

42.6. 2021 m. gegužės 17 d. sprendimu „Dėl socialinės pašalpos skyrimo“ Nr. 23319 Administracijos Socialinės paramos skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymu ir Kauno miesto savivaldybės tarybos nustatyta tvarka patvirtintu Piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašu, nusprendė neskirti socialinės pašalpos už laikotarpį nuo 2021 m. balandžio 1 d. iki 2021 m. liepos 1 d. bendrai gyvenantiems asmenims D. S. ir E. B. Sprendime nurodyta neskyrimo priežastis – vadovaujantis Paramos įstatymo 20 straipsnio 6 dalimi, laiku nepateikti reikalingi dokumentai. Pastabose pateiktas patikslinimas, kad nepateikti reikalingi dokumentai socialinei pašalpai gauti apie sutuoktinę (Įstatymo 20 straipsnio 2 dalis ir 25 straipsnio 2 punktas).

43. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau teismas neprivalo atsižvelgti į šį prašymą.

44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos pobūdį, byloje surinktą medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, proceso dalyviams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Proceso šalių pozicija yra aiškiai išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

45. Pareiškėjas, nurodydamas, kad bylos aplinkybės yra susiję su privačių fizinių asmenų D. S. ir E. B. įstatymo saugomais duomenimis, prašo bylos nagrinėjimą pripažinti neviešu. Pažymėtina, kad tokį prašymą pareiškėjas teikė ir pirmosios instancijos teismui, kuris 2021 m. liepos 1 d. nutartimi nutarė netenkinti pareiškėjo prašymo, nurodęs, kad pareiškėjo prašymas yra bendro pobūdžio, nenurodytos jokios konkrečios aplinkybės ar įrodymai, pagrindžiantys prašymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad Teismų įstatymo 7 straipsnyje ir ABTĮ 8 straipsnio 1 bei 3 dalyse įtvirtinta taisyklė, jog teismuose bylos nagrinėjamos ir priimti sprendimai skelbiami viešai.

Vienintelė išimtis iš šios taisyklės yra nustatyta ABTĮ 8 straipsnio 2 dalyje, kuri nustato, jog teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad konstitucinis teisės viešumo imperatyvas ir bylos medžiagos viešumo taikymo taisyklės pabrėžia viešo bylų nagrinėjimo principo netaikymo išimtinumą bei reikalauja bylos viešumą riboti tik tiek ir tik tokia apimtimi, kiek tai būtina bylos šalių teisėms ir teisėtiems interesams apginti; tam, kad teismas galėtų įvertinti pateiktos informacijos svarbą ją pateikusios šalies teisių ir teisėtų interesų apsaugos kontekste bei parinkti tinkamą šios informacijos apsaugos apimtį ir būdą, šalis, teikianti prašymą dėl informacijos pripažinimo nevieša, turi pagrįsti, kuri konkreti pateikiamuose įrodymuose esanti informacija saugotina ir kodėl; atitinkamai teismas, priimdamas rašytinę nutartį dėl tam tikros byloje esančios medžiagos dalies pripažinimo nevieša, turi individualizuoti saugotiną informaciją (konkrečius įrodymus), o būtinumą ją saugoti – argumentuoti; pirmenybė turi būti teikiama kuo mažesniam viešumo ribojimui, t. y. tik saugotinos informacijos neviešumo užtikrinimui; tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, jo dalyką, šalių ypatumus ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos medžiagos dalies neviešumas negali užtikrinti privataus ar viešo intereso apsaugos, teismas gali skirti uždarą teismo posėdį atskirų įrodymų nagrinėjimui arba uždarą visos bylos nagrinėjimą (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2791-629/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3394-556/2021). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas iš esmės nenurodė konkrečių argumentų, pagrindžiančių viešo bylų nagrinėjimo principo netaikymo išimtinumą šioje administracinėje byloje, todėl jo prašymas atmestinas.

46. Teisėjų kolegija, nenustačiusi teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ar aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

47. Paramos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. sausio 20 d. iki 2021 m. birželio 30 d.) 6 straipsnis numato, kad bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, jeigu kreipimosi dėl socialinės pašalpos metu atitinka visus šiame straipsnyje nurodytus reikalavimus: 1) vidutinės pajamos, nurodytos ir apskaičiuotos pagal šio įstatymo 17 ir 18 straipsnius, tenkančios vienam iš bendrai gyvenančių asmenų arba vienam gyvenančiam asmeniui per mėnesį, yra mažesnės kaip 1,1 valstybės remiamų pajamų dydžio; 2) kiekvienas vyresnis kaip 18 metų bendrai gyvenantis asmuo, vienas gyvenantis asmuo arba vaikas (įvaikis) nuo 16 iki 18 metų atitinka bent vieną iš šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą.

48. Paramos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustato, kad bendrai gyvenantys asmenys – sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; susituokęs asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai).

49. Paramos įstatymo 2 straipsnio 15 dalis numato, kad vienas gyvenantis asmuo – vienas gyvenantis vyresnis kaip 18 metų asmuo arba veiksniu pripažintas nepilnametis, kuris yra nesusituokęs (įskaitant santuoką nutraukusius asmenis), taip pat susituokęs, tačiau teismo sprendimu gyvenantis skyrium, neturintis vaikų (įvaikių) arba jų turintis, tačiau teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium ar dėl santuokos nutraukimo vaikai (įvaikiai) yra likę gyventi su kitu sutuoktiniu.

50. Paramos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens mėnesio pajamos socialinei pašalpai gauti apskaičiuojamos: 1) pagal vidutines 3 praėjusių mėnesių iki mėnesio, nuo kurio skiriama socialinė pašalpa, pajamas, nurodytas šio įstatymo 17 straipsnyje; 2) pagal mėnesio, nuo kurio skiriama socialinė pašalpa, pajamas, jeigu bent vieno iš bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens pajamų šaltinis, palyginti su 3 praėjusiais mėnesiais, pasikeitė arba tą mėnesį, nuo kurio skiriama socialinė pašalpa, yra gauta vienkartinė išmoka (premija, vienkartinė netekto darbingumo kompensacija, išeitinė išmoka, išmokėta nutraukus darbo sutartį, išeitinė išmoka atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui ir kitos faktiškai gautos vienkartinės pajamos, išskyrus kompensaciją už nepanaudotas atostogas) (toliau – vienkartinė išmoka) ar iš karto už 2 ir daugiau mėnesių išmokėtos kas mėnesį gaunamos pajamos arba pasikeitė bendrai gyvenančių asmenų sudėtis ar vieno gyvenančio asmens šeiminė padėtis.“

51. Paramos įstatymo 20 straipsnis nustato kreipimosi dėl piniginės socialinės paramos tvarką. Kreipdamasis dėl piniginės socialinės paramos, asmuo pateikia asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos formos prašymą-paraišką ir jos priedus (toliau – prašymas-paraiška) ir prašyme-paraiškoje nurodo piniginės socialinės paramos skyrimui ir apskaičiavimui būtinus duomenis apie: 1) save ir bendrai gyvenančius asmenis; 2) veiklos pobūdį; 3) turimą turtą ir šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 6–11 punktuose ir 2 dalyje nurodyto turto vertę; 4) gaunamas pajamas; 5) kitą piniginei socialinei paramai gauti būtiną informaciją (2 d.). Prie prašymo-paraiškos pridedamos bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens pažymos apie šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytas pajamas, gautas per 3 praėjusius mėnesius iki mėnesio, nuo kurio skiriama piniginė socialinė parama, arba, jeigu pajamų šaltinis yra pasikeitęs arba tą mėnesį, nuo kurio skiriama piniginė socialinė parama, yra gauta vienkartinė išmoka ar iš karto už du ir daugiau mėnesių išmokėtos kas mėnesį gaunamos pajamos, pajamas to mėnesio, nuo kurio skiriama piniginė socialinė parama, išskyrus atvejus, kai savivaldybės administracija duomenis gauna iš valstybės ir žinybinių registrų bei valstybės informacinių sistemų. Visų prašyme-paraiškoje pateiktų duomenų teisingumą prašymą-paraišką pateikęs asmuo patvirtina savo parašu (3 d.). Savivaldybės administracija gautą prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti užregistruoja prašymo-paraiškos pateikimo dieną ir prašymą-paraišką pateikusiam asmeniui įteikia informacinį lapelį. Jeigu pateikti ne visi reikiami dokumentai, informacija apie trūkstamus dokumentus įrašoma į informacinį lapelį. Jeigu asmuo nustatytu laiku nepateikia trūkstamų dokumentų, savivaldybės administracija per 5 darbo dienas priima sprendimą neteikti piniginės socialinės paramos ir asmeniui grąžina jo pateiktus dokumentus (6 d.).

52. Paramos įstatymo 25 straipsnis įtvirtina piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų pareigas, tarp kurių yra ir pareiga pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą prašymo-paraiškos formą ir jos priedus pateikti visą ir teisingą informaciją, įrodančią bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens teisę gauti piniginę socialinę paramą, ir būtinus piniginei socialinei paramai gauti dokumentus.

53. Apibendrindama aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmuo, siekiantis gauti socialinę pašalpą, turi pateikti atsakingai institucijai nustatytos formos prašymą bei informaciją ir dokumentus, patvirtinančius jo atitiktį nustatytiems asmenų, pretenduojančių gauti socialinę pašalpą, reikalavimams. Asmeniui atsisakius pateikti ar nepateikus trūkstamų dokumentų, atsakinga institucija priima sprendimą neteikti piniginės socialinės paramos. Kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, pareiškėjo pareiga pateikti dokumentus priklauso nuo to, koks yra jo statusas pagal Paramos įstatymą, t. y. ar jis laikytinas bendrai gyvenančiu asmeniu ar vienu gyvenančiu asmeniu. Jei asmuo laikomas bendrai gyvenančiu asmeniu, pagal Paramos įstatymo 20 straipsnio 3 dalį, kyla pareiga pateikti informaciją ir dokumentus, susijusius su bendrai gyvenančių asmenų pajamomis ir pan.

54. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su Paramos įstatyme įtvirtintu „bendrai gyvenančių asmenų“ apibrėžimu ir mano, kad nagrinėjamu atveju turi reikšmės aplinkybės, kad jis yra sudaręs ikivedybinę sutartį, kurioje nustatytas turto atskirumo režimas, pareiškėjas negyvena su sutuoktine, sutuoktinė nesutinka pateikti duomenų apie savo pajamas, ir jam neturėtų būti keliami reikalavimai, keliami bendrai gyvenantiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką su E. B. (santuoka įregistruota 2019 m. spalio 10 d.) ir byloje nėra duomenų apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės gyvenimą skyrium (separaciją), patvirtintą teismo sprendimu. Kaip jau minėta, aptartame teisiniame reguliavime nėra įtvirtintos išimtys dėl atvejų, kai sutuoktiniai faktiškai gyvena atskirai (be teismo sprendimu patvirtino gyvenimo skyrium) arba kai yra sudaryta vedybų sutartis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas supranta sąvoką „bendrai gyvenantys asmenys“ pažodžiui, kaip apimančią tik kartu faktiškai gyvenančius asmenis. Pareiškėjo teiginiai, kad jo sudaryta vedybų (ikivedybinė) sutartis turi aukštesnę teisinę galią nei Paramos įstatymo nuostatos, yra subjektyvi pareiškėjo nuomonė.

55. Įvertinus Paramos įstatyme įtvirtintas „bendrai gyvenančių asmenų“ bei „vieno gyvenančio asmens“ sąvokas, darytina išvada, kad „bendrai gyvenančių asmenų“ statusui nustatyti pakanka tarp šalių sudarytos santuokos fakto, nesiejant jo su kitomis aplinkybėmis (vedybinių sutarčių sudarymu ir kt.). Nagrinėjamu atveju, pagal minėtas Paramos įstatymo nuostatas, pareiškėjas laikytinas bendrai gyvenančiu asmeniu.

56. Bylos medžiaga patvirtina, kad Administracijos Socialinės paramos skyrius informavo pareiškėją, kad jis privalo pateikti papildomus dokumentus, tačiau pareiškėjas nepateikė jų per nurodytą terminą (atsisakė pateikti). Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas laikytinas bendrai gyvenančiu asmeniu, jis nepateikė duomenų, pagrindžiančių jo sutuoktinės veiklos pobūdį, pajamas, turtą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Administracijos Socialinės paramos skyrius pagrįstai nusprendė neteikti socialinės paramos pareiškėjui.

57. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1741-502/2021, 2021 m. gruodžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2791-629/2021 taip pat laikėsi pozicijos, kad, pareiškėjui nepateikus duomenų apie jo sutuoktinės turimą turtą ir kt., Administracijos Skyrius pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui ir jo sutuoktinei, kaip bendrai gyvenantiems asmenims, socialinę paramą.

58. Pareiškėjo nuomone, Paramos įstatyme įtvirtintas reguliavimas prieštarauja Chartijos nuostatoms. Chartijos 34 straipsnis nustato, kad Sąjunga pripažįsta ir gerbia teisę gauti socialinio draudimo pašalpas ir naudotis socialinėmis paslaugomis, suteikiančiomis apsaugą pagal Sąjungos teisės ir nacionalinių teisės aktų nustatytas taisykles ir praktiką motinystės atveju, susirgus, patyrus nelaimingą atsitikimą darbe, esant išlaikytiniu ar sulaukus senatvės, taip pat netekus darbo; kiekvienas Sąjungoje teisėtai gyvenantis ir teisėtai keičiantis gyvenamąją vietą asmuo turi teisę gauti socialines pašalpas ir naudotis socialinėmis lengvatomis pagal Sąjungos teisę ir nacionalinius teisės aktus ir praktiką; siekdama įveikti socialinę atskirtį ir skurdą, Sąjunga pripažįsta ir gerbia teisę į socialinę paramą ir paramą aprūpinant būstu, kad pagal Sąjungos teisės ir nacionalinių teisės aktų nustatytas taisykles bei praktiką būtų užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos visiems neturintiems pakankamai lėšų.

59. Pagal Chartijos nuostatas, valstybėms narėms suteikiama teisė nacionaliniu lygiu nustatyti taisykles ir praktiką, kuriomis būtų užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos visiems neturintiems pakankamai lėšų.

60. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo pagrįstumą, atsižvelgdama į bylos medžiagą ir aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti, kad Paramos įstatyme įtvirtintos nuostatos, kuriomis vadovaujantis skiriama socialinė parama ir kurios nagrinėjamu atveju buvo taikomos priimant ginčijamą Sprendimą, prieštarauja Chartijos nuostatoms. Todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini.

61. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas detaliai nepasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo skunde nurodyto argumento (pvz., dėl 2020 m. sausio 3 d. tarp pareiškėjo ir atsakovo įvykusio konflikto Kauno miesto Šilainių seniūnijoje), tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o, vertindamas įrodymus, teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1127-525/2018). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ištyrė ir nustatė esmines ir reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą šiais apeliacinio skundo argumentais.

62. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad mokesčių administratorius priėmė sprendimus dėl pareiškėjo ir sutuoktinės turto ir pajamų atskirumo. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju taikant Paramos įstatymą, situacija neturėtų būti vertinama kitaip. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos dalykas yra Sprendimas, kuriuo nuspręsta neskirti socialinės pašalpos pareiškėjui, todėl nėra pagrindo vertinti mokesčių administratoriaus priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Skirtingos valstybės ir savivaldos institucijos atlieka savo funkcijas, vadovaudamosi skirtingais teisės aktais, jos nėra pavaldžios viena kitai. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, ar atsakovas, priėmęs Sprendimą, veikė kitaip nei mokesčių administratorius.

63. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovu, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo reikalavimo priteisti 100 000 Eur neturtinę žalą dėl nuolat sukeliamo streso, išgyvenimų ir pažeminimo, nuolat atliekant sveiku protu nesuvokiamus veiksmus. Teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimo pagrindus nustato CK 6.250 straipsnis. Viešoji civilinė atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms, t. y. neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.271 str.). Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, tarp jų ir neturtinę žalą, apibrėžtą CK 6.250 straipsnyje. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – Kauno miesto savivaldybės administracijos (darbuotojų) neteisėtų veiksmų. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų bei konstatavus, kad skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, Kauno miesto savivaldybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

64. Apeliaciniame skunde prašoma kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti atitinkamų Paramos įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniams principams. Teisėjų kolegija pažymi, kad kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą reglamentuoja ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gruodžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2791-629/2021 yra išsamiai išdėstęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl socialinės paramos santykių. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos, reguliuodamas socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, turi plačią diskreciją (žr., pvz., 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimus).

65. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, be kita ko, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju nekyla pagrįstų abejonių dėl byloje taikytinų teisės aktų nuostatų konstitucingumo, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjo keliamais klausimais.

66. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. ABTĮ 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizuoja, dėl kokių teisės normų aiškinimo ir taikymo jis prašo kreiptis ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, susijusius su jo prašymu kreiptis į ESTT, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, kad nustatytas nacionalinis teisinis reglamentavimas sudaro prielaidas diskriminuoti pareiškėją, sudaro nevienodas sąlygas įgyvendinti teisę į socialinę apsaugą, pažeidžia esminius Europos Sąjungos teisės principus, yra nesuderinamas su tam tikromis Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

67. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis