72b4f4c8-c88a-46fc-9064-e060ffc96dee · Lietuvos apeliacinis teismas

             Civilinė byla Nr. 2A-682/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02893-2012-2                                               Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.1; 27.7;44.5.2.17(S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. balandžio 24 d.Vilnius  Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Alės Bukavinienės, Rasos GudžiÅ«nienės ir Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo R.

B. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimo, kuriuo ieÅ¡kovo bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS ieÅ¡kinys patenkintas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2603-302/2013 pagal ieÅ¡kovo bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS ieÅ¡kinį atsakovui R. B. dėl nuostolių atlyginimo. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ ,  n u s t a t ė : I. Ginčo esmė           IeÅ¡kovas BAB bankas SNORAS teismui pateiktu ieÅ¡kiniu prašė priteisti iÅ¡ atsakovo R.

B. 1 350 000 EUR nuostolių bei bylinėjimosi iÅ¡laidas. Nurodė, kad 2006 m. rugpjūčio 21 d. buvo sudaryta Banko sÄ skaitos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, kurios pagrindu banke atsakovui buvo atidaryta sÄ skaita Nr. (duomenys neskelbtini) (banko sÄ skaita LTL valiuta) ir sÄ skaita Nr. (duomenys neskelbtini) (banko sÄ skaita EUR valiuta). IeÅ¡kinyje nurodyta, jog atsakovas nuo 1995 m. gruodžio 21 d. buvo banko prezidentas, o 2011 m. birželio 6 d. atsakovas buvo pakartotinai iÅ¡rinktas Snoro valdybos pirmininku. 2011 m. lapkričio 16 d. atsakovas buvo iÅ¡kviestas į Lietuvos banko posėdį, tačiau neatvyko, be to, nuo nurodytos dienos nepasirodė ir darbe, su atsakingais asmenimis nebendradarbiavo, buvo paskelbta jo paieÅ¡ka. 2011 m. lapkričio 16 d.

Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 03-186 „Dėl akcinės bendrovės banko Snoras veiklos apribojimo (moratoriumo)“ nuo 2011 m. lapkričio 16 d. buvo paskelbtas akcinės bendrovės banko SNORAS veiklos moratoriumas. IeÅ¡kovas pažymėjo, kad su Å¡iuo Lietuvos banko valdybos nutarimu AB banko SNORAS atstovai buvo supažindinti 2011 m. lapkričio 16 d. 1508 val. IeÅ¡kovas nurodė, jog atsakovas laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 16 d. 1427 val. iki 2011 m. lapkričio 16 d. 1528 val. atliko 11 vietinių ir tarptautinių pavedimų iÅ¡/į savo sÄ skaitų (-as), tarp jų ir už 1 350 000 EUR (4 661 280 Lt) sumÄ .

Ieškovo teigimu, nustačius, kad atsakovas, kaip banko prezidentas, veikė pažeisdamas trečiųjų asmenų – banko kreditorių interesus, atsakovui taikytina civilinė deliktinė atsakomybė. Pažymėjo, kad atsakovas, būdamas specifiniu subjektu – banko vadovu, geriau nei bet kas kitas žinojo banko finansinę padėtį, todėl šiuo atveju turi būti vertinamas atsakovo žinojimas, t. y. turėjimas duomenų apie banko būklę ir pasinaudojimas šia informacija, tai yra vertinami aktyvūs atsakovo veiksmai.

Atsakovas, pasinaudodamas savo padėtimi ir pervesdamas pinigines lėšas iÅ¡ sÄ skaitos, esančios AB banke SNORAS į savo sÄ skaitÄ kitame banke, padarė žalÄ ieÅ¡kovo kreditoriams. IeÅ¡kovas pažymėjo, jog atsakovo finansinis reikalavimas ieÅ¡kovo bankroto byloje tvirtinamas septintÄ ja eile. Taigi tuo atveju, jeigu atsakovas nebÅ«tų pasinaudojęs jam žinomais duomenis ir nepervedęs lėšų, 1 350 000 EUR suma bÅ«tų įskaityta į bendrÄ bankrutuojančio banko turto masę ir atitinkamai bÅ«tų naudojama visų pirmesnės eilės kreditorių interesų tenkinimui.

           Atsakovas R. B. prašė ieÅ¡kinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Atsiliepime į ieÅ¡kinį tvirtino neatlikęs jokių pervedimų, tačiau pripažino galėjęs duoti nurodymus tokioms operacijoms atlikti. Akcentavo sÄ vokų „Mokėjimo nurodymas“ ir „Pinigų pervedimas (mokėjimo operacija)“ iÅ¡skirtinumÄ . Atsakovas nesutiko su ieÅ¡kovo teiginiais, kad buvo atlikta 11 pervedimų, kadangi tai neatitinka tiesos. Pažymėjo, kad buvo įvykdytas tik vienas atsakovo pateiktas mokėjimo nurodymas pervesti 1 350 000 EUR.

Atsakovas akcentavo aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju buvo pervestos ne ieÅ¡kovui, o atsakovui priklausančios lėšos. Atkreipė dėmesį į tai, kad minėtas lėšų pervedimas buvo atliktas 2011 m. lapkričio 16 d. 1449 val., o ieÅ¡kovo darbuotojai su Lietuvos banko priimtu nutarimu dėl ieÅ¡kovo veiklos ribojimo buvo supažindinti tik 2011 m. lapkričio 16 d. 1508 val. Teigė nežinojęs apie ketinimÄ ieÅ¡kovui taikyti tam tikras poveikio priemones, planuojamus Lietuvos banko ir kitų institucijų veiksmus ieÅ¡kovo ir jo pagrindinių akcininkų atžvilgiu, kadangi Å¡i informacija buvo itin kruopščiai slepiama, kad suinteresuoti asmenys negalėtų ja pasinaudoti.

Atsakovas tvirtino neatlikęs jokių draudžiamų veiksmų. Nurodė, jog ieškinys yra grindžiamas tik ieškovo samprotavimais. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 4 d. sprendimu ieškinį patenkino – ieškovo BAB banko SNORAS naudai priteisė iš atsakovo R. B. 1 350 000 EUR nuostoliams atlyginti bei 4 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas, būdamas specifiniu subjektu – banko vadovu – gerai žinojo banko finansinę padėtį.

Teismas, įvertinęs teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų paaiÅ¡kinimus, sprendė, jog atsakovas suprato apie Lietuvos banko numatomas taikyti priemones ieÅ¡kovo atžvilgiu. Teismas svarbiomis laikė aplinkybes, jog vieÅ¡ojoje erdvėje informacija apie banko bankrotÄ Ä—mė sklisti jau 2011 m. lapkričio 15 d., banko veiklos moratoriumas buvo paskelbtas 2011 m. lapkričio 16 d. 13 val., tai yra Lietuvos banko posėdžio metu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, jog Å¡iame posėdyje dalyvavo AB banko SNORAS valdybos narys, atmetė argumentÄ , esÄ atsakovui Lietuvos banko priimto sprendimo turinys tapo žinomas tik nusiuntus į bankÄ SNORAS atitinkamÄ dokumentÄ .

Teismas nelogiÅ¡kais laikė atsakovo teiginius, esÄ Lietuvos banko posėdyje dalyvavęs banko SNORAS valdybos narys galėjo nepraneÅ¡ti atsakovui apie ieÅ¡kovui taikomas priemones. Teismas taip pat atmetė atsakovo argumentÄ dėl jo lÅ«kesčių, jog banko veikla iki 2011 m. gruodžio 31 d. nebus sustabdyta. Pirmosios instancijos teismas atmetė ir tÄ atsakovo argumentÄ , kad pervestos lėšos atsakovui buvo reikalingos sandoriui su investuotojais sudaryti. Teismas pažymėjo, jog atsakovas derybų su investuotojais faktui pagrįsti nepateikė įrodymų, be to, tokius atsakovo veiksmus laikė nelogiÅ¡kais.

Atsakovo nurodytas aplinkybes bei jo teiginį dėl tariamos komandiruotės pirmosios instancijos teismas laikė atsakovo pasirinkta gynybine taktika. Pirmosios instancijos teismas, apibendrinęs iÅ¡dėstytas aplinkybes, sprendė, jog lėšų pervedimo metu atsakovui buvo žinomas Lietuvos banko priimtas ieÅ¡kovo atžvilgiu sprendimas. Teismas sprendė, jog tokiu bÅ«du atsakovas įgyvendino tikslÄ iÅ¡ banko iÅ¡imti jam priklausančias lėšas ignoruojant kitų banko kreditorių interesus. Teismas Å¡iuos atsakovo veiksmus pripažino neteisėtais, pažeidžiančiais kitų bankrutuojančio banko kreditorių interesus gauti kreditorinių reikalavimų ar jų dalies patenkinimÄ , konstatavo priežastinį ryšį tarp Å¡ių veiksmų ir žalos kreditoriams, nustatė, kad žalos kreditoriams dydį sudaro neteisėtai pervestų lėšų suma. III.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Apeliaciniu skundu atsakovas R. B. praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ , kuriuo ieÅ¡kinys bÅ«tų atmestas bei priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:Pirmosios instancijos teismo sprendime painiojamos sÄ vokos „banko veiklos sustabdymas“ ir „banko bankrotas“, todėl teismas netinkamai pritaikė taisės aktus, reglamentuojančius skirtingus teisinius institutus. Nutartis iÅ¡kelti banko bankroto bylÄ priimta praėjus trims savaitėms po ginčijamų veiksmų atlikimo.

Banko veiklos apribojimo faktas nesudarė pagrindo numatyti bankroto galimybės. Teismas neturėjo pagrindo atsakovo veiksmų vertinti pagal bankroto procesÄ reguliuojančias teisės normas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nenustatytomis aplinkybėmis arba klaidingai interpretuojant nustatytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog banko moratoriumas buvo paskelbtas 13 val. Pats ieÅ¡kovas tvirtino, jog moratoriumas buvo paskelbtas 1508 val. Nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme aplinkybė, jog AB banko SNORAS valdybos narys, dalyvavęs Lietuvos banko posėdyje, bÅ«tų informavęs atsakovÄ apie priimtÄ sprendimÄ , nebuvo nustatinėjama.

Atitinkama teismo iÅ¡vada neparemta objektyviais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su Lietuvos banko valdybos posėdyje priimtu sprendimu pratęsti terminÄ ieÅ¡kovo akcininkams investuotojo paieÅ¡kai. Byloje nėra duomenų dėl Å¡io sprendimo formalaus pobÅ«džio. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl žalos dydžio. Å iuo metu banko kreditoriai nuostolių nepatyrė, kadangi su jais dar nėra pradėti atsiskaitymai. Todėl nėra pagrindo iÅ¡vadai, jog tokiais atsakovo veiksmais banko kreditoriams buvo padaryta žala.             IeÅ¡kovas BAB bankas SNORAS atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ bei priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

IeÅ¡kovas apsiliepime į atsakovo apeliacinį skundÄ akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Nurodė, jog aplinkybę, kad atsakovui buvo žinoma tikroji banko finansinė padėtis ir veiklos perspektyvos, patvirtino ir bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai. Pasak ieÅ¡kovo, aplinkybė, jog atsakovas ne pats pervedė lėšas, o tik davė nurodymÄ minėtÄ veiksmÄ atlikti, nekeičia esmės. IeÅ¡kovas nurodė sutinkÄ s su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog atsakovui apie Lietuvos banko priimtÄ sprendimÄ dėl ieÅ¡kovo veiklos moratoriumo tapo žinoma 2011 m. lapkričio 16 d. 13 val. IV.

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados          Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovo buvimas bendrovės valdymo organu lemia tai, kad daugelis administracijos vadovo teisių ir pareigų atsiranda įstatymo pagrindu. Administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukÅ¡tesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovÄ sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiÅ¡kia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti iÅ¡imtinai įmonės interesais; administracijos vadovui keliama lojalumo pareiga (duty of loyalty);

įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimÄ ; jis turi veikti rÅ«pestingai, sÄ Å¾iningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viskÄ , kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-880/2002). Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju Å¡ias pareigas įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rÅ«pestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2006).

Vadovo civilinei atsakomybei taikyti bÅ«tina nustatyti visas jos taikymo sÄ lygas – neteisėtus veiksmus, žalÄ (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246-6.249 straipsniai). Tokio pobÅ«džio bylose iÅ¡ pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sÄ lygų ieÅ¡kovas privalo įrodyti neteisėtus vadovo veiksmus, padarytos žalos (nuostolių) faktÄ ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimÄ , jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieÅ¡kovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas.

Paneigti Å¡iÄ prezumpcijÄ , siekdamas iÅ¡vengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).              IÅ¡ byloje esančių duomenų nustatyta, kad nuo 1995 m. gruodžio 21 d. atsakovas R. B. buvo AB banko SNORAS prezidentas ir nuo 1994 m. liepos 28 d. buvo iÅ¡rinktas banko valdybos pirmininku. 2011 m. lapkričio 16 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 03-186 „Dėl akcinės bendrovės banko SNORAS veiklos apribojimo (moratoriumo)“ nuo 2011 m. lapkričio 16 d. buvo paskelbtas AB banko SNORAS veiklos moratoriumas. 2011 m. lapkričio 16 d. 1449 val. iÅ¡ atsakovo sÄ skaitos, esančios AB banke SNORAS, į atsakovo sÄ skaitÄ , esančiÄ kitame banke (Conversbank), atsakovo pareikalavimu buvo atliktas 1 350 000 EUR (4 661 280 Lt) pavedimas.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi AB bankui SNORAS iÅ¡kėlė bankroto bylÄ . AB banko SNORAS bankroto administratorius, patikrinęs jam perduotus dokumentus, nustatė, kad nurodytas lėšų pervedimas (pervedimas iÅ¡ atsakovui priklausančios sÄ skaitos) buvo atliktas Lietuvos bankui apribojus ieÅ¡kovo veiklÄ bei atsakovui žinant apie šį apribojimÄ . Nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme, ieÅ¡kovas laikėsi nuoseklios pozicijos, jog pervedus nurodytas lėšas iÅ¡ atsakovui priklausančios sÄ skaitos, ieÅ¡kovui (ir jo kreditoriams) buvo padaryta žala, kadangi Å¡ios lėšos galėjo bÅ«ti panaudotos atsiskaitymui su banko pirmesnės (aukÅ¡tesnės) eilės kreditoriais.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas dėl užimamų savo pareigų žinojo apie banko finansinę padėtį bei turėjo suprasti apie banko atžvilgiu taikytinus (priežiÅ«ros institucijos ketinamus taikyti) veiklos apribojimus. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog tokiu bÅ«du atsakovas pasinaudojo geresne padėtimi tenkinant savo finansinį reikalavimÄ (atsiimant iÅ¡ banko lėšas), kartu siekdamas iÅ¡vengti rizikingesnio bÅ«do – reikalavimų tenkinimo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau - Ä®BÄ®) ir Lietuvos Respublikos bankų įstatyme (toliau - Bankų įstatymas) nustatyta tvarka.

Atsakovas (apeliantas), nesutikdamas su Å¡iomis pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis, apeliacinį skundÄ iÅ¡ esmės grindė pirmosios instancijos teisme pateikta pozicija, jog jis nežinojęs ir negalėjęs žinoti apie banko priežiÅ«ros institucijų ketinamus taikyti apribojimus, akcentavo aplinkybę, jog mokėjimo pavedimÄ atliko banko darbuotojai. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei su teismo nustatytos žalos banko kreditoriams faktu. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagÄ , apskųsto teismo sprendimo turinį bei apeliacinio skundo argumentus, įsitikino pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadų iÅ¡samumu ir pagrįstumu.

  Teisėjų kolegija pažymi, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms Å¡alims (CPK 178 straipsnis). Ä®rodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiÅ¡kia, kad bet kokios ginčui iÅ¡spręsti reikÅ¡mingos informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ . Kasacinis teismas ne kartÄ savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o iÅ¡vada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimÄ , grindžiamÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu visų reikÅ¡mingų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; kt.).

Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Kaip minėta, apeliantas nesutikimÄ su pirmosios instancijos teismo sprendimu, be kita ko, grindė ir procesinių normų, reguliuojančių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procesus, pažeidimu.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, klaidingai aiÅ¡kino ieÅ¡kovo nurodytus duomenis, nepagrįstai atmetė atsakovo pateiktus įrodymus, o netinkamo aplinkybių vertinimo įtakoje padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad atsakovas esÄ Å¾inojo apie AB bankui SNORAS taikomus (numatomus taikyti) apribojimus. Teisėjų kolegija, iÅ¡analizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, atsakovo apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).         Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl pervestų lėšų nuosavybės, tai yra, jog atsakovas Å¡ias lėšas pervedė iÅ¡ vienos jam priklausančios sÄ skaitos, esančios AB banke SNORAS, į kitÄ jam priklausančiÄ sÄ skaitÄ , esančiÄ užsienio valstybės banke.

Tačiau ginčo esmę sudaro aplinkybė, ar atsakovas, pervesdamas lėšas, žinojo apie bankui SNORAS priežiÅ«ros institucijos taikomus ar tuojau pat ketinamus taikyti apribojimus – laikinÄ veiklos sustabdymÄ . Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, neturi pagrindo pritarti apelianto pozicijai dėl įrodymų vertinimo ydingumo. Kolegija nesutinka su skundo argumentu, jog byloje esantis įrodymas – Lietuvos banko raÅ¡tas patvirtina, kad banko veiklos moratoriumas buvo paskelbtas 2011 m. lapkričio 16 d. (ginčo lėšų pervedimo dienÄ ) tik 1508 val., tai yra jau po ginčijamo lėšų pervedimo (t. 1, b. l. 87).

Å is įrodymas, apelianto teigimu, esÄ paneigia ieÅ¡kovo pozicijÄ , kad atsakovas žinojo apie nustatytus ir ketinamus taikyti banko veiklos apribojimus. Kolegija pažymi, jog vertinant šį įrodymÄ izoliuotai, iÅ¡ tiesų tokiÄ iÅ¡vadÄ galima bÅ«tų daryti. Tačiau aptariamu atveju iÅ¡ skundžiamojo teismo sprendimo turinio matyti, jog tokiÄ iÅ¡vadÄ teismas grindė iÅ¡tirtų ir įvertintų įrodymų visuma: tiek Å¡alių, tiek liudytojų paaiÅ¡kinimais, tiek raÅ¡ytiniais įrodymais.

Kolegijos vertinimu, faktinės bylos aplinkybės – Å¡alių neginčijamas faktas, jog Lietuvos bankas dar 2006 metais įpareigojo, be kita ko, paÅ¡alinti abejones dėl banko SNORAS kapitalo skaidrumo, per trejų metų terminÄ (vėliau Å¡is terminas buvo pratęstas) surasti investuotojus, kurie įsigytų 1/3 dalį banko įstatinio kapitalo (t. 1, b. 128-130), jog atsakovas dar 2011 m. lapkričio 15 d. (t. y. likus dienai iki ginčo lėšų pervedimo ir banko veiklos sustabdymo) buvo kviečiamas į Lietuvos banko valdybos posėdį (t. 1, b. l. 131), jog lėšų pervedimo dienÄ atsakovui į bankÄ buvo atsiųstas kvietimas į tÄ pačiÄ dienÄ vyksiantį Lietuvos banko valdybos posėdį, kuriame (kvietime) buvo nurodyta posėdyje spręstino klausimo esmė (t. 1, b. l. 205), jog į šį posėdį atvyko AB banko SNORAS valdybos narys, kuriam priežiÅ«ros institucijos sprendimas sustabdyti ieÅ¡kovo veiklÄ tapo žinomas dar 13 val., neabejotinai patvirtina, kad atsakovas žinojo tiek apie realius banko finansinius sunkumus (finansinę bÅ«senÄ , atitinkančiÄ nemokumÄ ), tiek apie bankui ketinamus taikyti apribojimus – veiklos sustabdymÄ .

Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju tokiÄ iÅ¡vadÄ leidžia daryti ne tik įrodymų visumos vertinimas, bet ir įrodymų vertinimo procese taikytina įrodymų pakankamumo taisyklė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė Å¡iai iÅ¡vadai prieÅ¡taraujančius atsakovo argumentus ir įrodymus, esÄ atsakovas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo komandiruotėje ir negalėjo numatyti banko veiklos sustabdymo.            IÅ¡dėstytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas iÅ¡vadÄ , jog atsakovas dar iki ginčo lėšų pervedimo žinojo apie bankui SNORAS priežiÅ«ros institucijos taikomus (tuoj pat numatomus taikyti) veiklos apribojimus, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ , nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).

Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo byloje esančius įrodymus vertinti apelianto nurodytu bÅ«du.           Atmetusi apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadÄ , jog apeliantui buvo žinomos ieÅ¡kovo atžvilgiu Lietuvos banko ketinamos taikyti priemonės – veiklos sustabdymas. Kolegija pažymi, jog tokios iÅ¡vados nepaneigia apelianto akcentuojama aplinkybė, jog jis nedalyvavo Lietuvos banko suÅ¡auktame posėdyje.

Kolegijos įsitikinimu, aptariamu atveju bÅ«tina įvertinti aplinkybę, jog atsakovas yra specialus subjektas – juridinio asmens (banko) vadovas. Anksčiau analizuoti duomenys leidžia teigti apie pakankamai ilgÄ laikotarpį buvusiÄ sudėtingÄ ieÅ¡kovo finansinę padėtį, kuriai pakeisti Lietuvos bankas taikė ieÅ¡kovui ilgalaikes priemones – įpareigojo stambiuosius banko akcininkus imtis aktyvių veiksmų siekiant priežiÅ«ros institucijos nustatytų rezultatų, padėsiančių stabilizuoti banko padėtį.

Aplinkybės, jog pagrindinis Lietuvos banko nustatytas tikslas surasti asmenis, investuosiančius į ieÅ¡kovo veiklÄ , nustatytu terminu visgi nebuvo įvykdytas, dėl ko terminas įpareigojimui įvykdyti kelis kartus buvo pratęsiamas, įgalina daryti iÅ¡vadÄ , jog atsakovui, kaip banko vadovui, iÅ¡manančiam finansų įstaigų valdymÄ ir veiklos reguliavimÄ , turėjo bÅ«ti žinoma ne tik sudėtinga banko finansinė padėtis, kuria Lietuvos bankas iÅ¡ esmės laikė nestabilia (vertinant paskolų portfelio, indėlių, banko įstatinio kapitalo rodiklius ir jų tarpusavio santykį), bet ir žinomos priemonės (sankcijos), kurių gali imtis Lietuvos bankas, neįvykdžius jo nustatytų įpareigojimų. Be to, tos aplinkybės, jog 2011 m. lapkričio 8 d.

įvykus Lietuvos banko valdybos posėdžiui, kuriame buvo sprendžiami ieÅ¡kovo veiklai aktualÅ«s klausimai, po trumpo laiko vėl buvo organizuojamas susirinkimas (2011 m. lapkričio 18 d.), kurio data netrukus buvo dar labiau paankstinta (2011 m. lapkričio 16 d.), nurodant, jog posėdis yra skubus bei įvardijant spręstinÄ reikalÄ (nustatyti banko pažeidimai, neįprastas atsargų ir indėlių sumažėjimas), sudaro pagrindÄ iÅ¡vadai, kad atsakovas dėl jo užimamų pareigų turėjo numatyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu priežiÅ«ros institucijos posėdyje neabejotinai bus sprendžiamas banko veiklos tęstinumo klausimas.

Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, apelianto argumentai, esÄ jis negalėjo tikėtis banko veiklos apribojimų taikymo, ginčui aktualiu laikotarpiu buvęs komandiruotėje, o ginčo lėšos buvę reikalingos banko investuotojų paieÅ¡kai ir deryboms, laikytini subjektyvia apelianto gynybos pozicija, prieÅ¡taraujančia kitiems bylos duomenims ir todėl atmestini, kaip neįrodyti. Kolegija pažymi, jog tas faktas, kad apeliantas per trumpÄ laiko tarpÄ , kuomet Lietuvos banko valdybos posėdyje buvo sprendžiamas banko SNORAS veiklos tęstinumo klausimas ir priimtas sprendimas laikinai sustabdyti banko veiklÄ , atliko vienuolika mokėjimo pavedimų (įskaitant ir ginčijamÄ ), tačiau dėl priežasčių, nepriklausančių nuo apelianto, tikslÄ pasiekė tik ginčijamas mokėjimo pavedimas, aptartų faktinių aplinkybių kontekste papildomai patvirtina, jog atsakovui neabejotinai buvo žinoma apie taikomÄ banko veiklos ribojimÄ , kuris eliminuotų galimybę disponuoti atsakovui priklausančiomis banko sÄ skaitose esančiomis lėšomis.

        Pritartina ir tai pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadai, kuria identifikuotas ginčo lėšų pervedimo tikslas – iÅ¡imti (atgauti) atsakovui priklausančias lėšas iÅ¡ AB banko SNORAS. Skubotas vienuolikos mokėjimo pavedimų pateikimo vykdyti faktas ginčui aktualiu laikotarpiu, atsižvelgiant į aplinkybę, kad pavedimai buvo vykdomi per itin trumpÄ laikÄ (apie valandÄ ) ir didžioji jų dalis nebuvo įvykdyti dėl nuo atsakovo nepriklausančių priežasčių, teisėjų kolegijÄ Ä¯tikino, kad aptariamu atveju atsakovo tikslas buvo kuo skubiau (iki realaus priežiÅ«ros institucijos ribojimų taikymo pradžios momento), ignoruojant Ä®BÄ® ir Bankų įstatyme nustatytÄ tvarkÄ , atsiimti iÅ¡ banko sau priklausančias lėšas.

Nustatytas vienuolikos mokėjimo pavedimų pateikimo ir vykdymo faktas, be kita ko, neįrodžius atsakovo iÅ¡vykos į derybas su investuotojais ir jų vykdymo realumo, papildomai paneigia apelianto argumentÄ , esÄ ginčo lėšos turėjo bÅ«ti naudojamos deryboms su banko investuotojais. Nagrinėjamu atveju apeliantas neįrodė, jog jo asmeninės lėšos (be kita ko, ir tos, kurių pervedimas buvo sustabdytas dėl banko veiklos moratoriumo įvedimo) turėjo bÅ«ti panaudojamos ieÅ¡kovo veikloje. Kita vertus, nustačius ginčijamo lėšų pervedimo faktÄ , nėra aiÅ¡kios nei jų panaudojimo ir (ar) ketinimo panaudoti aplinkybės, nei tikslai ar kryptys.

Aptartų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis bei vadovaudamasis anksčiau paminėtais įrodymų vertinimo principais, padarė įrodymų visuma pagrįstÄ iÅ¡vadÄ dėl tikrojo lėšų pervedimo tikslo.          Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK įtvirtintas bendrÄ sias civilinės atsakomybės taisykles civilinės atsakomybės taikymui reikalinga Å¡ių sÄ lygų visuma: neteisėti ir kalti veiksmai (neveikimas), žala, priežastinis ryÅ¡ys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 1, 3 dalys, 6.247 straipsnis, 6.249 straipsnio 1 dalis).

Neteisėti veiksmai gali sukelti įvairius teisinius padarinius. Vienas tokių padarinių – žala. Žalos padarymas neteisėtais veiksmais yra juridinių faktų sudėtis, sukelianti teisines pasekmes, tai yra neteisėtais veiksmais padarius žalÄ , tarp Å¡alių susiklosto nauji teisiniai santykiai – santykiai dėl žalos atlyginimo. Žala yra viena bÅ«tinų prievolės dėl žalos atlyginimo, kitaip sakant, deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimo sÄ lygų. Vadovaujantis įrodinėjimo pareigos paskirstymo principais ieÅ¡kovas bylose dėl žalos atlyginimo turi įrodyti žalos padarymo (buvimo) faktÄ .

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Taigi teisine prasme žala yra tik tokios išlaidos ar turto netekimas arba jo sužalojimas, kurių atsirado dėl skolininko neteisėtų veiksmų ar neveikimo, tai yra kurių kreditorius nebūtų patyręs, jeigu skolininkas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas ginčijamÄ lėšų pervedimÄ (atsižvelgiant į aplinkybę, jog atsakovas, nurodydamas atlikti pervedimÄ , žinojo apie Lietuvos banko taikomus arba ketinamus taikyti ieÅ¡kovo veiklos apribojimus) laikė neteisėtais veiksmais, dėl kurių ieÅ¡kovas ir jo kreditoriai patyrė žalÄ â€“ neteko galimybės tas lėšas nukreipti atsiskaitymui su kreditoriais. Teismas konstatavo esant priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos.

Apeliantas, prieÅ¡taraudamas Å¡ioms pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadoms, be ankstesnėje Å¡ios nutarties dalyje analizuotų argumentų, kuriais buvo neigiamos pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados dėl veiksmų neteisėtumo, nesutiko ir su konstatuotu žalos faktu. Å iÄ deliktinės atsakomybės sÄ lygÄ apeliantas laikė neįrodyta ir hipotetine, kadangi nepabaigus ieÅ¡kovo turto realizavimo procedÅ«rų, negalima daryti iÅ¡vados, jog kreditorių finansiniai reikalavimai nebus patenkinti. Apeliantas akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi BAB banko SNORAS bankroto administratoriaus parengtos ataskaitos duomenimis.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su Å¡iais apelianto argumentais.          Minėta, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas žalos faktÄ ir dydį, vadovavosi ieÅ¡kovo paaiÅ¡kinimais, jog bendra BAB banko SNORAS kreditorių finansinių reikalavimų suma siekia 4 milijardus litų, o tikėtinos pajamos, gautos pardavus bankui priklausantį turtÄ , siektų 2 milijardų litų sumÄ . Å ie duomenys grindžiami BAB banko SNORAS administratoriaus paruoÅ¡ta ataskaita. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog banko turto ir įsipareigojimų santykis aptariamu atveju grindžiamas bankroto administratoriaus surinktais duomenimis, patvirtina Å¡ių duomenų patikimumÄ ir iÅ¡samumÄ , kadangi Å¡is asmuo disponuoja ieÅ¡kovo veiklos dokumentais, jam yra žinomi viso banko turto sÄ raÅ¡ai.

IÅ¡ bankroto administratoriaus rengtos ataskaitos iÅ¡vadų konteksto iÅ¡traukta ir apelianto akcentuojama frazė, esÄ ataskaitoje pateikta informacija nelaikytina galutine ir baigtine, nesudaro pagrindo abejoti ieÅ¡kovo pateiktų duomenų objektyvumu ir reikÅ¡me nustatant žalos faktÄ bei dydį. Spręstina, jog tokia frazė iÅ¡ esmės atspindi bankroto proceso ypatumÄ â€“ dinamikÄ , kuriÄ sÄ lygoja turto paieÅ¡kos, realizavimo, kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo, tenkinimo ir kiti procesai.

Kita vertus, nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti aplinkybę, jog AB banko SNORAS bankroto byla iÅ¡kelta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi, kurioje banko nemokumas buvo nustatytas, be kita ko, ir pagal nagrinėjamam ginčui aktualaus laikotarpio duomenis, visų pirma, pagal Lietuvos banko parengtÄ iÅ¡vadÄ dėl AB banko SNORAS nemokumo. Å ioje iÅ¡vadoje ieÅ¡kovo nemokumas nustatytas pagal ginčui aktualios dienos (2011 m. lapkričio 16 d.) balansinius duomenis, pagal kuriuos ieÅ¡kovo turto vertė buvo 4 416,255 mln.

Lt, o įsipareigojimai – 7 171,921 mln. Lt (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Nurodytos banko finansinės padėties duomenų kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad aptariamu atveju banko turto ir įsipareigojimų disproporcija yra akivaizdi. Å ių duomenų tikrumo ir patikimumo neleidžia paneigti ir ta aplinkybė, jog jie konstatuoti įsiteisėjusia teismo nutartimi. Todėl tiek pagal pirmosios instancijos teismo įvertintus, tiek pagal teisėjų kolegijos akcentuotus duomenis iÅ¡ banko bankroto bylos, apelianto argumentai ir lÅ«kesčiai, esÄ ieÅ¡kovui priklausančio turto gali pakakti kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti, laikytini nepagrįstais.

Kita vertus, apelianto pozicija, jog žalos faktas bus žinomas tik pabaigus bankrutavusio banko turto realizavimo procesÄ , Å¡ios bylos faktinių aplinkybių kontekste esmingai prieÅ¡tarauja bankroto proceso principams. Apibendrindama tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadoms, kuriomis konstatuotas apelianto deliktinės atsakomybės atsiradimo sÄ lygų visetas.          Kiti apeliaciniame skunde iÅ¡dėstyti argumentai taip pat neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ . Atmesdamas apeliacinį (atskirÄ jį) skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).         Remdamasi iÅ¡dėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigÄ , jo iÅ¡vados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu iÅ¡tirtais įrodymais.

Apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas, o Å¡is teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.          IeÅ¡kovas BAB bankas SNORAS pareiÅ¡kė praÅ¡ymÄ priteisti 11 624,99 Lt teisinės pagalbos iÅ¡laidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme. IÅ¡ ieÅ¡kovo pateiktų įrodymų nustatyta, jog Å¡ias iÅ¡laidas sudarė atsiliepimo į apeliacinį skundÄ parengimas (skundo analizė, medžiagos paieÅ¡ka ir skundo suraÅ¡ymas).

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl iÅ¡laidų ieÅ¡kovui už teisines paslaugas, susijusias su atsiliepimo į apeliacinį skundÄ parengimu, atlyginimo dydžio, įvertina nurodytų teisinių paslaugų rūšį, taip pat atsižvelgia į Rekomendacijų nuostatas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog teisinga ir protinga ieÅ¡kovui BAB bankui SNORAS priteisti iÅ¡ apelianto R. B. 3 000 Lt dydžio teisinės pagalbos iÅ¡laidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimÄ . Apeliantui R. B. žyminio mokesčio už apeliacinį skundÄ â€“ 43 290 Lt mokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (t. 2, b. l. 51-52).

Atmetus apeliacinį skundÄ , žyminis mokestis iÅ¡ apelianto R. B. priteistinas valstybei (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).          Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .            Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo R. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieÅ¡kovo bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS naudai 3 000 Lt (tris tÅ«kstančius litų) bylinėjimosi iÅ¡laidų apeliacinės instancijos teisme.         Priteisti valstybei iÅ¡ ieÅ¡kovo R.

B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 43 290 Lt (keturiasdeÅ¡imt tris tÅ«kstančius du Å¡imtus devyniasdeÅ¡imt litų) žyminį mokestį už paduotÄ apeliacinį skundÄ . Teisėjai                                                                                                                              Alė Bukavinienė                                                                                                                           Rasa GudžiÅ«nienė                                                                                                                                     Gintaras Pečiulis