2013-03-07 Nr. AB-353-3-62-3-00053-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr. A822-638/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00053-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Marijampolės pataisos namams dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) taikyti jam pilną izoliaciją ir perkelti jį į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą; 2) įpareigoti Marijampolės pataisos namus (toliau – Marijampolės PN) pareiškėjui teikti spaudą; 3) įpareigoti Marijampolės PN pardavinėti parduotuvėje kiaušinius; 4) įpareigoti Marijampolės PN grąžinti pareiškėjo kompiuterį; 5) įpareigoti Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybą paskiepyti jį vakcina nuo sezoninio gripo (b. l. 2–5, 33, 35–36, 45–50, 54–55, 64–67).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė taikyti jam pilną izoliaciją ir perkelti jį į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, kad apsaugotų jį nuo pavojingų recidyvistų, taip pat asmenų, nepatenkintų, kad jis rašo skundus dėl pataisos namų administracijos neteisėtų veiksmų. Be to, pataisos namų administracija atsisako jam teikti spaudą, taip yra varžoma jo teisė susipažinti su spaudoje skelbiamomis naujienomis bei įvykiais. Taip pat atsakovas atsisakė paskiepyti jį nuo sezoninio gripo, t .y. medikai nepagrįstai atsisakė teikti jam medikamentinį gydymą. Atsakovas įpareigotinas grąžinti pareiškėjui kompiuterį, kuris nepagrįstai ir neteisėtai iš jo buvo paimtas. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Marijampolės pataisos namų parduotuvėje nėra galimybės nusipirkti kiaušinių, mano, kad tokia galimybė turi būti sudaryta.

Atsakovas Marijampolės pataisos namai su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 69–73) nurodė, kad pareiškėjas V. K. 2012 m. vasario 12 d. apie 11.10 val. kreipėsi į budėtoją ir pareiškė, kad atsisako atlikti bausmę jam paskirtame būryje. Dėl pareiškėjo atsisakymo vykdyti teisėtus administracijos nurodymus buvo atliktas tarnybinis tyrimas. Nuteistasis V. K. žodžiu pareiškė, kad bausmę jis atlikti galėtų pataisos namuose nuteistųjų būriuose, išskyrus 13, 14, 15, 20, 22 būrius. Jam buvo pasiūlyta bausmę atliki 12-ame būryje, pareiškėjas sutiko, todėl jis 2012 m. vasario 13 d. buvo pervestas iš 13-to būrio į 12-tą būrį, kur iki šiol atlieka bausmę.

Byloje nėra jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų, kad pareiškėjas negalėtų atlikti bausmės Marijampolės PN, ar kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių jam atlikti bausmę pataisos namuose. Taip pat nuteistasis V. K. raštu kreipėsi į Marijampolės pataisos namų administraciją dėl to, kad 2011 m. gruodžio 2 d. negalėjo susipažinti su dienraščiais. Tuo metu, kai 2011 m. gruodžio 2 d. jo kameros nuteistiesiems buvo išduoti laikraščiai, pareiškėjas iš kameros buvo išvestas pokalbiams su tarnybų darbuotojais. Pataisos namų bibliotekoje kaupiami vieno mėnesio prenumeruojami dienraščiai, todėl minėtos dienos laikraščiai „Respublika“, „Lietuvos žinios“ ir „Vakaro žinios“ jam išduoti 2012 m. gruodžio 14 d.

Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų laisvalaikiui ir kultūros bei sporto renginiams organizuoti skirto inventoriaus normos numato, kad vienai kamerai skiriamas vienas laikraštis. Atsakovas užtikrina minėto teisės akto reikalavimų įgyvendinimą, sudarydamas galimybę kamerose atliekantiems nuobaudas nuteistiesiems kasdien susipažinti su trimis tos dienos dienraščiais. V. K. nuo 2011 m. rugpjūčio 12 d. iki 2012 m. vasario 12 d. atliko jam skirtą drausminę nuobaudą kamerų tipo patalpose ir šiuo laikotarpiu neturėjo teisės naudotis asmeniniu kompiuteriu.

Kompiuteris pareiškėjo artimiesiems buvo gražintas 2012 m. vasario 14 d. Atsakovas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi patvirtinta higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, privalo užtikrinti šios higienos normos 6 punkto, kuriame nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, įgyvendinimą. Atsižvelgiant į teisės aktuose numatytą aprūpinimą, kamerų tipo patalpose nėra sąlygų kiaušinius termiškai apdoroti, o juos vartojant neapdorotus iškyla pavojus užsikrėsti užkrečiamomis ligomis (salmonelioze).

Taigi, atsakovo nuomone, juos leisti pirkti asmenims, bausmę atliekantiems kamerų tipo patalpose, negalima, nes nebūtų užtikrinamas minėtų teisės aktų įgyvendinimas. Taip pat pareiškėjas reikalauja, kad Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnyba būtų įpareigota paskiepyti jį nuo sezoninio gripo. Lietuvos Respublikoje gyvenančių asmenų skiepijimas nuo gripo sveikatos priežiūros įstaigose vykdomas už šių asmenų lėšomis įgytą vakciną. Vakcinos nuo gripo įsigijimas nėra įrašytas į nemokamai teikiamų paslaugų sąrašą.

Marijampolės pataisos namai nėra gavę tokios vakcinos ir lėšų jos įsigijimui nenumatyta ir neskirta.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Dėl prašymo taikyti pareiškėjui pilną izoliaciją ir perkelti į kitus pataisos namus teismas nustatė, kad byloje nėra jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų, kad pareiškėjas negalėtų atlikti bausmės Marijampolės PN ar kiltų kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių jam atlikti bausmę pataisos namuose (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 69 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be to, V. K. konkrečių priežasčių bei aplinkybių, dėl kurių negalėtų atlikti bausmės Marijampolės PN, nenurodė. Todėl, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir į tai, jog pareiškėjas šiuo metu atlieka bausmę 12-ame būryje ir jokių prašymų dėl to pareiškėjas neturi, BVK 70 straipsnio 6 dalies (izoliavimas nuo kitų nuteistųjų) taikymas jo atžvilgiu ar jo tolimesnės bausmės atlikimui perkėlimas į kitus pataisos namus yra netikslingas.

Dėl įpareigojimo teikti spaudą teismas, vadovaudamasis Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų laisvalaikiui ir kultūros bei sporto renginiams organizuoti skirto inventoriaus normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 ir įvertinęs nustatytas aplinkybes, kad su laikraščiais, su kuriais negalėjo susipažinti 2012 m. gruodžio 2 d. pareiškėjui sudaryta galimybė susipažinti 2012 m. gruodžio 14 d., taip pat į tai, kad 12 būriui, kuriame šiuo metu atlieka bausmę pareiškėjas, pagal numatytas normas skiriamas vienas laikraštis, o su kitais dienraščiais pareiškėjas gali susipažinti pataisos namų bibliotekos skaitykloje, kurioje, atsižvelgiant į jo prašymą, jam leista lankytis dažniau, nei kitiems nuteistiesiems, šį pareiškėjo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, vadovaudamasis BVK 96 straipsnio 1 dalimi ir 145 straipsniu ir nustatęs, kad pareiškėjas iki 2012 m. vasario 12 d. neturėjo teisės naudotis asmeniniu kompiuteriu, o atsižvelgiant į jo 2012 m. vasario 10 d. prašymą, 2012 m. vasario 14 d. kompiuteris grąžintas jo artimiesiems, ką patvirtina pareiškėjo parašas ant prašymo, reikalavimą dėl kompiuterio grąžinimo atmetė kai nepagrįstą.

Vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172 „Dėl tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimento ir kainų kontrolės taisyklių patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, Marijampolės pataisos namų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168, 11.20 punktu, Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi patvirtintos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punktu, teismas konstatavo, kad kamerų tipo patalpose nėra sąlygų kiaušinius termiškai apdoroti, o juos vartojant neapdorotus iškyla realus pavojus užsikrėsti užkrečiamomis ligomis (salmonelioze), todėl leidžiant pirkti kiaušinius asmenims, bausmę atliekantiems kamerų tipo patalpose, nebūtų užtikrinamas paminėtų teisės aktų įgyvendinimas. Be to, maisto produktai paminėti nuteistojo skunde nėra įtraukti į parduotuvėms privalomų maisto produktų asortimento sąrašą. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad skundo reikalavimas dėl galimybės įsigyti kiaušinius, atliekant nuobaudą kamerų tipo patalpose, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pažymėjo, kad V. K. 2012 m. vasario 12 d., atlikęs nuobaudą kamerų tipo patalpose, perkeltas į būrį ir parduotuvėje gali pirkti platesnį prekių asortimentą, taip pat ir kiaušinius.

Dėl skiepijimo nuo sezoninio gripo teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikoje gyvenančių asmenų skiepijimas nuo gripo sveikatos priežiūros įstaigose vykdomas už šių asmenų lėšomis įgytą vakciną. Tik pareiškėjui sutikus apmokėti už vakciną iš asmeninėje sąskaitoje turimų lėšų, jis galės būti paskiepytas nuo sezoninio gripo. Vakcinos nuo gripo įsigijimas nėra įrašytas į nemokamai teikiamų paslaugų sąrašą. Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. gegužės 10 d. pažyma patvirtina, kad Marijampolės pataisos namai nėra gavę tokios vakcinos ir lėšų įsigyti vakcinai nuo sezoninio gripo nenumatyta ir neskirta. Atsižvelgiant į tai šis pareiškėjo reikalavimas taip pat atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 127) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas savo veiksmų nepagrindė įstatymais ir priėmė šališką sprendimą. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. V-58 6.6 punktas nustato pareigą nemokamai skiepyti, o pareiškėjas yra išlaikomas valstybės lėšomis ir jam nemokamai teikiamos visos sveikatos priežiūros paslaugos.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 133–134) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Teigia, kad pareiškėjas nepriklauso nei vienai iš rizikos grupių, kurios valstybės lėšomis skiepijamos nuo sezoninio gripo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. V-242. Pažymi, kad sezoninio gripo vakcina perkama iš Valstybinės ligonių kasos lėšų, o nuteistieji nėra apdrausti sveikatos draudimu. Sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos iš valstybės biudžeto. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomas įsakymas nesusijęs su nagrinėjamu klausimu, o jo teiginys, kad jam nemokamai teikiamos visos sveikatos priežiūros paslaugos nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) taikyti jam pilną izoliaciją ir perkelti jį į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą; 2) įpareigoti Marijampolės pataisos namus (toliau – Marijampolės PN) pareiškėjui teikti spaudą; 3) įpareigoti Marijampolės PN pardavinėti parduotuvėje kiaušinius; 4) įpareigoti Marijampolės PN grąžinti pareiškėjo kompiuterį; 5) įpareigoti Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybą paskiepyti jį vakcina nuo sezoninio gripo.

Kauno apygardos administracinis teismas skundžiamu 2012 m. spalio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su apeliaciniu skundu, kuriuo prašo šį teismo sprendimą panaikinti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde atkartoja kai kuriuos pirmosios instancijos teismui pateikto skundo motyvus bei teigia, kad priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas jo nepagrindė įstatymais, tačiau šio savo teiginio neargumentuoja.

Šios bylos ginčo dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš ABTĮ 138 straipsnio 3 dalies nuostatų matyti, jog ABTĮ įtvirtina ribotą apeliaciją, t. y. apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas remiantis jau byloje esančia medžiaga. Vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Tai reiškia, kad priimdamas sprendimą administracinis teismas turi įvertinti ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2, 3 ir 4 punktus, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje privalu nurodyti teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą – jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Sprendžiant, ar konkretus elgesio laisvės apribojimas yra teisėtas, taikytinas bendrasis teisinis proporcingumo principas, pagal kurį individo teisės gali būti apribotos, jeigu to reikalauja viešasis, t. y. visos visuomenės, interesas ir ne daugiau kiek yra būtina šio intereso apsaugai.

Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išvystyta praktika, tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66). Pavyzdžiui, pagal EŽTT praktiką įkalintojo susirašinėjimo teisės ribojimas yra būtina laisvės atėmimo bausmės dalis ir būdinga įkalinimui (2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04). Teismas nurodė, kad laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus bei kontrolę Konvencijoje įtvirtintų teisių naudojimuisi. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką vertinant apribojimo proporcingumą.

Kaip matyti iš Kauno apygardos administracinis teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimo, teismas, išanalizavęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nenustatė, kad atsakovas, vykdydamas jam teisės aktų nustatytas funkcijas bei priskirtus uždavinius, tinkamai neatliktų pavestų pareigų ar jas vykdytų pažeisdamas teisės aktų reikalavimus.

Tikrindamas atsakovo sprendimų ir veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, motyvuotas pagal ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateiktu įrodymų vertinimu ir tuo remiantis padarytomis išvadomis, kad atsakovas veikė jam suteiktų įgaliojimų ribose, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjo skundo reikalavimai nepagrįsti. Sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentacija, apeliacinės instancijos teismas jos nekartoja. Konstatuotina, kad remiantis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo teisės buvo ribojamos nepagrįstai ar neproporcingai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų argumentų dėl bylos esmės nenurodo, taip pat nepateikia jokių kitokių konkrečių motyvų, kurie patvirtintų skundžiamo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo neteisėtumą.

Prašydamas įpareigoti atsakovą paskiepyti jį nuo sezoninio gripo, apeliaciniame skunde pareiškėjas papildomai remiasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. V-58 patvirtintų Gripo ir ūminių viršutinių kvėpavimo takų infekcinių epidemiologinių priežiūros taisyklių 6.6 punktu, kuriame nurodoma, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigos vykdo valstybės lėšomis įsigyta sezoninio gripo vakcina paskiepytų asmenų apskaitą skiepijimo sezono metu (rugsėjo–kovo mėn.) ir kas mėnesį iki kito mėnesio 5 d. pateikia duomenis visuomenės sveikatos centrams apskrityse. Minėtas teisės aktas nustato asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų funkcijas vykdant gripo ir ŪVKTI epidemiologinę priežiūrą ir su tuo susijusios informacijos teikimo tvarką (Taisyklių 1 punktas) ir nenustato jokių įpareigojimų atsakovui.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje esančią rašytinę medžiagą ir išnagrinėjusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, ištyrė pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė