2024-05-29 Nr. AB-8702-3-61-3-01328-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-291-415/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01328-2021-2

Procesinio sprendimo kategorija 30.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Simonai Mockutei,

dalyvaujant:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Biovatas“ atstovams J. V. ir advokatui Pauliui Koverovui,

atsakovo Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos atstovėms Jolitai Jučienei ir Vilijai Janickienei,

trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos atstovei Gintarei Vilūnei,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Biovatas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Biovatas“ skundą atsakovui Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai (trečiasis suinteresuotasis asmuo – Lietuvos Respublikos energetikos ministerija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Biovatas“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Biovatas“) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (toliau – Taryba, VERT, atsakovas) 2021 m. balandžio 9 d. nutarimą O3E-443 „Dėl UAB „Biovatas“ pripažinimo reguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju“ (toliau – ir Nutarimas); 2) pripažinti, jog pareiškėjas UAB „Biovatas“ yra nereguliuojamas nepriklausomas šilumos gamintojas (toliau – ir NŠG).

2. Pareiškėjas nurodė, kad:

2.1. 2019 m. spalio 18 d. pirkimo-pardavimo sutarties (notarinis registro Nr. 3-8189) pagrindu įsigijo UAB gamybinės-komercinės firmos „Fonas“ parduodamus atskirus šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) ir 2019 m. spalio 31 d. raštu informavo apie tai Tarybą. UAB „Biovatas“ pažymėjo, kad nesinaudojo Europos Sąjungos finansine parama. Taryba raštu „Dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros“ nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas įsigijo UAB gamybinės-komercinės firmos „Fonas“ šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, kuriam buvo suteikta Europos Sąjungos struktūrinė parama, manytina, kad atitinkamai ši išlyga parduotam daiktui išlieka, todėl pareiškėjui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Įstatymas, ŠŪĮ) 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis, turėtų būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara, ir atitinkamai pateikė prašymą pareiškėjui parengti šilumos gamybos kainos projektą (toliau – ir Projektas) ir jį pateikti Tarybai.

2.2. Pareiškėjas 2020 m. sausio 16 d. raštu Nr. 20/01/16(01) pateikė prašymą Tarybai iki 2020 m. kovo 12 d. pratęsti terminą Projektui pateikti, kartu prašydamas pakoreguoti Tarybos tinklapyje esančiame „Nepriklausomų šilumos gamintojų sąraše“ patalpintą informaciją, nurodant, kad pareiškėjas yra nereguliuojamas šilumos gamintojas. Taryba 2020 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. R2-(ŠGK)-468 „Dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros“ (toliau – ir Ankstesnis sprendimas) atsisakė pakoreguoti duomenis bei nurodė argumentus, dėl kurių, jos nuomone, pareiškėjui taikytina privaloma šilumos gamybos kainodara bei motyvus, kuriais vadovaujantis Taryba atsisakė priimti administracinį aktą dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros pareiškėjo atžvilgiu. Dėl šio Tarybos sprendimo pareiškėjas kreipėsi į teismą, kuris pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Tarybos 2020 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. R2-(ŠGK)-468.

2.3. Šioje byloje ginčijamą Nutarimą Taryba priėmė Ankstesnio sprendimo faktinių aplinkybių ir teisinių argumentų pagrindu, nors Ankstesnis sprendimas teismų buvo panaikintas (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-2448-809/2020 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2021 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2199-968/2021).

2.4. Ankstesnės bylos metu pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos finansų ministeriją, kuri 2020 m. vasario 10 d. rašte „Dėl ūkio subjektui, gavusiam 2007-2013 m. Europos Sąjungos paramą, taikytinų ribojimų“ Nr. ((24.16E)-5K-2000934)-6K-2000812 patvirtino, jog pareiškėjui ribojimai negali būti taikomi. Taryba į tai neatsižvelgė ir, ignoruodama Finansų ministerijos rašte nurodytą poziciją, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą skundžiamą Nutarimą.

2.5. Nutarimas yra priimtas 2021 m. balandžio 9 d., t. y. paskutinę Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 99 straipsnio 2 dalyje nurodyto termino, per kurį Taryba privalėjo įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, dieną. Tarybos posėdis buvo surengtas skubos tvarka. Taryba veikė skubotai, nesivadovavo gero viešojo administravimo principu. Taryba netinkamai įvykdė įsiteisėjusį teismo sprendimą, kadangi ankstesnėje byloje esanti medžiaga patvirtina, jog jokie ribojimai pareiškėjui negali būti taikomi.

2.6. Priimdama Nutarimą, Taryba vadovavosi Energetikos ministerijos pozicija, kuri pačios Energetikos ministerijos administracinėje byloje dėl Ankstesnio sprendimo panaikinimo buvo pripažinta kaip pateikta neįvertinus pareiškėjo argumentų, t. y. išsamiai neįvertinus visų su byla susijusių aplinkybių.

2.7. Nutarimu Taryba nustatė, jog reguliavimas taikomas nuo Sutarties įgyvendinimo dienos, t. y. retrospektyviai. Įstatymai tokio retrospektyvaus reguliavimo pagrindo nenumato. Nei ŠŪĮ, nei kitų įstatymų nuostatos nenumato Tarybos teisės retrospektyviai taikyti reguliavimą pareiškėjo atžvilgiu. Toks reguliavimas buvo įtrauktas tik Tarybos posėdžio metu (toks aspektas nebuvo numatytas nei Pažymoje, nei Nutarimo projekte), todėl pareiškėjas neturėjo galimybės gintis nuo tokio reguliavimo, jam nebuvo sudarytos galimybės pateikti savo poziciją. Nutarimas yra ydingas ir ta prasme, jog Taryba reguliavimo momentą susiejo ne su konkrečia data, tačiau su pastato-katilinės, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės perėmimo pagal 2019 m. spalio 18 d. pirkimo-paradavimo sutartį (toliau – ir Sutartis) momentu. Pareiškėjo vertinimu, toks ūkinės veiklos ribojimas, kaip nepriklausomo šilumos gamintojo reguliavimas, negali būti apibrėžiamas abstrakčiai, neįvardijus konkrečios datos. Iš Nutarimo formuluotės visiškai nėra aišku, nuo kada pareiškėjui yra taikomas reguliavimas. Nesuprantama, kodėl toks pradžios momentas siejamas su nuosavybės teisės perėmimo, o ne veiklos pradžios momentu.

2.8. ŠŪĮ normomis nenustatyta, jog reguliavimas gali būti taikomas tam ūkio subjektui, kuris (nuosavybės ar kita teise) tiesiog valdo atitinkamus įrenginius. Reguliavimas gali būti taikomas tik tam ūkio subjektui, kuris vykdo šilumos gamintojo veiklą ir atitinka ŠŪĮ nustatytas sąlygas.

2.9. Pripažinimas reguliuojamu šilumos gamintoju, jo atžvilgiu taikant privalomą šilumos gamybos kainodarą, iš esmės yra ūkinės veiklos ribojimas, kadangi iš tokio ūkio subjekto atima jo gaunamo pelno dalį, taikant atitinkamus normatyvinio pelno reikalavimus. Sąnaudų sumažinimas tariamai pareiškėjo gautos Europos Sąjungos paramos suma negalimas, kadangi tokią paramą gavo ne pareiškėjas, tačiau uždaroji akcinė bendrovė gamybinė-komercinė firma „Fonas“ (toliau – ir Fonas). Tai yra įrodyta administracinėje byloje dėl Ankstesnio sprendimo teisėtumo. Pareiškėjas įrenginius ir kitą turtą iš Fono įsigijo už rinkos kainą, kai jau buvo pasibaigęs įrangos perleidimui taikytinas ribojimas – penkerių metų laikotarpis (priešingu atveju toks sandoris apskritai negalėtų būti įvykdomas ir būtų laikomas neteisėtu, notaras būtų atsisakęs jį patvirtinti).

2.10. Taryba nenurodė jokio įstatyminio pagrindo, kuris leistų reguliavimą pareiškėjo atžvilgiu taikyti retrospektyviai. Tokia Tarybos pozicija prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijai, kurioje pabrėžiama, kad „pagal Konstituciją tik įstatymu galima nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir apribojimus, kuriais daromas esminis poveikis ūkinei veiklai“.

2.11. Tarybos pozicija, pagal kurią pareiškėjui turėtų būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara, neatitinka ŠŪĮ reglamentavimo tikslų ir todėl yra nepagrįsta. Įtvirtinant ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą reguliavimo pagrindą buvo siekiama užtikrinti, kad tarp šilumos gamintojų egzistuotų reali konkurencija (t. y. vienodos sąlygos) tuo aspektu, jog Europos Sąjungos (ar kitokią) paramą gavę nepriklausomi šilumos gamintojai sąžiningai konkuruotų tiek tarpusavyje, tiek ir su šilumos tiekėjais, t. y. negalėtų gauti didesnio pelno tuo pagrindu, jog dalis kapitalo sąnaudų yra padengiama viešosiomis lėšomis.

2.12. 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentu (ES) Nr. 1303/2013, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui taikytinos bendrosios nuostatos ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006 (toliau – ir Reglamentas Nr. 1303/2013) (kurio pagrindu ir buvo skirta bei administruojama Europos Sąjungos parama Fonui), buvo siekiama „mažinti įvairių regionų išsivystymo lygio skirtumus ir nepalankiausias sąlygas turinčių regionų <...> atsilikimą“ (preambulės 1 p.), „kuo labiau padidinti ESI fondų poveikį finansinę paramą gaunančių valstybių narių <...> konkurencingumui“ (preambulės 24 p. ir 23 str.).

2.13. Aptariamu atveju susidarė situacija, kai valstybė, skirdama ūkio subjektui (Fonui), atitinkamą paramą (iš Europos Sąjungos fondų), 5 metų laikotarpiu taikė privalomą šilumos gamybos kainodarą ir tokiu būdu įgyvendino Reglamentu Nr. 1303/2013 bei ŠUĮ 10 straipsnio 3 dalies normomis siekiamą tikslą – užtikrinti, kad Fonas neįgis konkurencinio pranašumo.

2.14. Nutarimu siekdama taikyti papildomus (Reglamente Nr. 1303/2013 nenumatytus) įpareigojimus ir ribojimus, valstybė per savo subjektą (t. y. Tarybą) siekia ir toliau taikyti ūkio subjektui nepalankų režimą (vartotojų gaunamos naudos atžvilgiu), nors tai prieštarauja pačios Europos Sąjungos teikiamos paramos tikslui – išlyginti konkurencinius skirtumus.

2.15. Pareiškėjas, pagal Sutartį iš Fono įsigydamas įrenginius, jokios Europos Sąjungos paramos negavo, kadangi įsigijimo kaštus padengė iš nuosavų ir skolintų lėšų už rinkos kainą, konkuruodama su kitais potencialias pirkėjais. Sutarties 2.1 punkte nurodyta, jog bendra Sutarties kaina yra 3 872 000 EUR, įskaitant PVM (nekilnojamųjų daiktų kaina - 128 920,19 EUR, kilnojamųjų daiktų kaina - 3 743 079,81 EUR). Sutarties vertė atitinka rinkos kainą, ji yra artima visai 4 008 758,98 EUR projekto, kai buvo modernizuojama Alytaus RK katilinė, vertei. Net ir modernizuoti įrenginiai, įsigyti po penkerių metų eksploatacijos, atitinkamai nusidėvėjo, tuo tarpu kitų nekilnojamojo turto dalių (pastatų ir pan.) vertė bendroje Sutarties kainoje yra tik 128 920,19 EUR.

2.16. Pareiškėjas, vykdydamas šilumos gamybos veiklą, konkuruoja tik savo paties (nuosavomis ir skolintomis) kapitalo lėšomis, jo atžvilgiu nesudarytos prielaidos įgyti palankesnę padėtį kitų gamintojų ar šilumos tiekėjo atžvilgiu. Todėl ir Tarybos reguliavimas bei privaloma šilumos gamybos kainodara ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto normos pagrindu pareiškėjo atžvilgiu negalima.

2.17. Penkerių metų terminas, per kurį už priemonės lėšas įgytas turtas negali būti niekaip perduodamas bei naudojamas jokiai kitai veiklai (kaip kad nurodyta Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 4-442 patvirtinto „VP3-3.4-ŪM-01-K priemonės „Energijos gamybos efektyvumo didinimas“, VP3-3.4-ŪM-02-K priemonės „Atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimas energijos gamybai“ projektų finansavimo sąlygų aprašo“ ((toliau – ir Aprašas) 19.4, 76 ir 77 p.), baigėsi 2018 m. gruodžio 31 d., kadangi toks terminas pagal Aprašo 76 punktą skaičiuojamas nuo projekto įgyvendinimo pabaigos (šiuo atveju – nuo 2013 m. gruodžio 31 d.). Taryba, taikydama ribojimus pareiškėjo atžvilgiu, be jokio teisėto pagrindo išplėtė subjektų, kuriems šie ribojimai taikytini, ratą, taikė griežtesnio pobūdžio ribojimus, nors Europos Sąjungos paramą reglamentuojantys teisės aktai tokios galimybės nenumato, pažeidė ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas bei viršijo savo kompetenciją.

2.18. Pati ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto norma yra blanketinė ir nenustato laikotarpio, kiek laiko privaloma šilumos gamybos kainodara turi būti taikoma gavus atitinkamą paramą. Todėl nesant savarankiško įstatyminio reguliavimo dėl galiojimo laikotarpio, taikytinas konkrečiai paramos priemonei nustatytas ribojimų periodas, kuris aptariamu atveju yra penkeri metai ir kuris Sutarties sudarymo momentu buvo pasibaigęs.

3. Atsakovas Taryba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad jog Taryba, atsižvelgdama į LVAT nutartyje išdėstytus argumentus ir motyvus, Tarybos 2021 m. balandžio 9 d. posėdžio metu priėmė Nutarimą (sudėtinė ir neatsiejama Nutarimo dalis yra Tarybos Šilumos ir karšto vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus 2021 m. balandžio 8 d. pažyma Nr. O5E-424), kuriuo pripažino pareiškėją reguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju.

5. Atsakovas nurodė, jog teismai administracinėje byloje dėl Ankstesnio sprendimo teisėtumo nevertino pareiškėjo teisinių argumentų dėl jo pripažinimo (nepripažinimo) nereguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, teismai nepripažino Tarybos sprendimo motyvavimo nepagrįstu, o tuo pačiu pareiškėjo nereguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju, o tik nurodė, kad motyvai nebuvo įforminti atskiru sprendimu, kitaip tariant Ankstesnis sprendimas buvo panaikintas iš esmės ne dėl turinio, o dėl jo formos. Priimdama Nutarimą Taryba tinkamai įvykdė LVAT nutartį, t .y. pašalino teismus sprendimuose konstatuotus sprendimo formos trūkumus.

6. Atsiliepime pažymima, kad Tarybos posėdyje Nutarimas buvo priimtas vienbalsiai. Minėto posėdžio metu pareiškėjo atstovas advokatas Paulius Koverovas išsamiai pristatė pareiškėjo poziciją, Tarybos darbuotojai ir Tarybos nariai taip pat pasisakė dėl pareiškėjo rašte išdėstytų argumentų bei Pažymos turinio.

7. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad pareiškėjas neatskiria reikalavimų, kurie taikomi nepriklausomam šilumos gamintojui, siekiančiam gauti Europos Sąjungos finansinę paramą šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracijos) įrenginio statybai ar modernizavimui, bei reikalavimų, taikomų nepriklausomam šilumos gamintojui dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros.

8. Finansų ministerijos 2020 m. vasario 10 d. rašte „Dėl ūkio subjektui, gavusiam 2007-2013 m. Europos Sąjungos paramą, taikytinų ribojimų“ nėra vertinami reguliuojamos veiklos reikalavimai bei sąlygos Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio kontekste. Pažymima, kad vertinant, ar ūkio subjektui turi būti taikoma privaloma šilumos kainodara, nėra vertinamas klausimais dėl įsigyjamo turto, kuriam buvo pritaikyta parama ribojimų, tačiau šis klausimas vertinamas reguliuojamos veiklos kontekste ir atitinkamai ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte, kuriame numatyta, kad nepriklausomam šilumos gamintojui yra privaloma šilumos gamybos kainodara, jei „nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos arba bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracijos) įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota ar naudojamasi Europos Sąjungos finansine parama.“

9. Vertinant, ar ūkio subjektui yra privaloma šilumos gamybos kainodara, Taryba vadovaujasi specialiaisiais teisės aktais, šiuo atveju Šilumos ūkio įstatymu, kurio 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, jog nepriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir šilumos tiekėjams, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos arba bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracijos) įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota ar naudojamasi Europos Sąjungos finansine parama. Išimčių minėtame įstatyme dėl laikotarpio, sąsajos su finansavimo projekto įgyvendinamuoju laikotarpiu ar kitomis aplinkybėmis nėra numatyta (tai patvirtino ir Energetikos ministerija 2020 m. gruodžio 9 d. Nr. 3-2042 raštu). Šilumos ūkio įstatymo nuostatoje įtvirtintos privalomos kainodaros taikymas siejamas su nepriklausomam šilumos gamintojui nuosavybės teise priklausančiais įrenginiais, kuriems buvo panaudota finansinė parama.

10. Taryba pažymėjo, kad nei Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto norma, kuri Tarybos įsitikinimu turėtų būti taikoma pareiškėjui taikant privalomą šilumos gamybos kainodarą, nei kiti teisės aktai, reglamentuojantys šilumos ūkio srities klausimus, nesieja privalomos šilumos gamybos kainodaros su laikotarpiu, kuriam pasinaudojama Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansine parama šilumos energijos gamybos (kogeneracijos) įrenginio statybai. Kitaip tariant, Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte nėra numatytas reguliavimo periodas, kai pasinaudojama minėta parama ir apskritai nėra numatytos jokios išimtys, susijusios su nuosavybės teisių perėmimu ar Europos Sąjungos paramos sąlygomis. Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte privaloma šilumos gamybos kainodara siejama su faktu, jog pasinaudota Europos Sąjungos finansine parama.

11. Tarybai suderinus investicijas į katilinės rekonstrukciją – 5 916,30 Eur, kuri buvo finansuojama gavus Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą ir pareiškėjui įsigijus iš Fonas šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, kuriam buvo suteikta Europos Sąjungos struktūrinė parama, atitinkamai ši išlyga parduotam daiktui išlieka, todėl pareiškėjui, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis, turi būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

13.1. UAB „Biovatas“ 2019 m. spalio 31 d. raštu informavo Tarybą, kad jis 2019 m. spalio 18 d. pirkimo-pardavimo sutarties (notarinis registro Nr. 3-8189) pagrindu įsigijo UAB gamybinės-komercinės firmos „Fonas“ parduodamus atskirus šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini).

13.2. Ankstesniam savininkui Fonas VĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ pagal 2010 m. spalio 7 d. projekto „Alytaus RK katilinės modernizavimas, keičiant naudojamą kurą į biokurą“ finansavimo ir administravimo sutartį Nr. S-VP3-3.4-ŪM-02-K-01-014, kaip projekto vykdytojui, skyrė 6 659 118,23 Lt (1 928, 6 tūkst. Eur), neįskaitant pridėtinės vertės mokesčio, paramą (2007–2013 m. Europos Sąjungos struktūrinė parama). Pareiškėjas, 2019 m. spalio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigydamas šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, Europos Sąjungos struktūrine parama nesinaudojo.

13.3. Taryba 2019 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. R2-(ŠGK)-3415 paprašė pareiškėjo per 30 kalendorinių dienų nuo rašto gavimo dienos Tarybai pateikti projektą, parengtą pagal Šilumos kainų nustatymo metodiką, patvirtintą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK) 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 „Dėl Šilumos kainų nustatymo metodikos“ ir faktiškai atliktų investicijų, kurių nusidėvėjimo sąnaudos bei investicijų grąža bus įvertinta projekte, aprašymus.

13.4. Atsakydama į Tarybos 2019 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. R2-(ŠGK)-2908 pateiktą paklausimą dėl UAB „Biovatas“ iš Fonas įsigytų šilumos gamybos įrenginių ir nekilnojamojo turto, Lietuvos Respublikos energetikos ministerija 2019 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. 3-1639 nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas įsigijo Fonas šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, kuriam buvo suteikta Europos Sąjungos struktūrinė parama, mano, kad atitinkamai ši išlyga parduotam daiktui išlieka, todėl UAB „Biovatas“, vadovaujantis ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata, turėtų būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara.

13.5. 2019 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. 19/12/27(01) „Dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo UAB „Biovatas“ atžvilgiu“ pareiškėjas pateikė Tarybai paaiškinimus ir argumentus dėl kurių pareiškėjui neturėtų būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara.

13.6. Energetikos ministerija, 2020 m. gruodžio 9 d. Nr. 3-2042 rašte atsakydama į Tarybos prašymą pateikti išaiškinimą (nuomonę) dėl Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatų taikymo, nurodė, kad įstatymas ar kiti teisės aktai nenumato kokių nors išimčių taikymo šiame punkte nustatytiems reikalavimams.

13.7. 2020 m. sausio 14 d. įvyko Tarybos ir pareiškėjos atstovų susitikimas. Pareiškėjas papildomu 2020 m. sausio 16 d. raštu Nr. 20/01/16(01) „Dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo UAB „Biovatas“ atžvilgiu“ pateikė prašymą iki 2020 m. kovo 12 d. pratęsti terminą projektui pateikti, kartu prašydamas Tarybos pakoreguoti jos tinklapyje esančiame „Nepriklausomų šilumos gamintojų sąraše“ (toliau – ir Sąrašas) patalpintą informaciją, nurodant, kad pareiškėjas yra nereguliuojamas šilumos gamintojas.

13.8. Nesutikdamas su Ankstesniu sprendimu pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2020 m. spalio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI4-2448-890/2020 (toliau – ir VAAT sprendimas) visiškai patenkino pareiškėjo reikalavimus ir Ankstesnį sprendimą panaikino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. kovo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2199-968/2021 (toliau – LVAT Nutartis) Tarybos apeliacinį skundą atmetė, VAAT sprendimą paliko nepakeistą.

13.9. Vykdydama LVAT nutartį, 2021 m. balandžio 9 d. posėdžio metu Taryba priėmė Nutarimą, kuriame nurodė, jog jis priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir LVAT nutartimi, atsižvelgiant į Tarybos Šilumos ir karšto vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus 2021 m. balandžio 8 d. pažymą Nr. O5E-424. Taip pat Nutarimu konstatuota, kad UAB „Biovatas“ nuo pastato-katilinės, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise perėmimo Bendrovei momento pagal 2019 m. spalio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą su UAB „Biovatas“ ir UAB gamybine komercine firma „Fonas“, atitinka ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalyje numatytą 1 sąlygą, pagal kurią pareiškėjui turi būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara.

14. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Nutarimas yra tapatus Ankstesniam sprendimui, kuris teismų buvo panaikintas, teismas akcentavo, kad VAAT sprendime konstatavo, jog Taryba, priėmė aiškiai nemotyvuotą, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįstą sprendimą dėl UAB „Biovatas“, todėl Ankstesnį sprendimą panaikino ir įpareigojo Tarybą priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Teismas pažymėjo, jog VAAT byloje nebuvo spręstas klausimas, ar pareiškėjo atžvilgiu gali būti taikomas Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytas reguliavimo pagrindas, todėl vien tai, kad Ankstesnis sprendimas buvo panaikintas iš esmės dėl to, kad buvo nemotyvuotas, savaime nereiškia, kad ir šioje byloje ginčijamas Nutarimas yra akivaizdžiai neteisėtas.

15. Pareiškėjo argumentus, kad Taryba nesivadovavo gero viešojo administravimo principu, neatliko jokio išsamaus vertinimo, neįvertino ankstesnėje byloje pateiktų argumentų ir teismų pozicijos, o posėdis buvo surengtas skubos tvarka, teismas atmetė pažymėjęs, kad Taryba Nutarimą priėmė 2021 m. balandžio 9 d. posėdžio, kuriame dalyvavo ir pareiškėjo atstovai, metu, iki posėdžio pareiškėjas pateikė Tarybai paaiškinimus (2021 m. balandžio 9 d. raštas „Dėl Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos 2021 m. balandžio 9 d. posėdyje planuojamo priimto nutarimo „Dėl UAB „Biovatas“ pripažinimo reguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju“). Teismas taip pat pažymėjo, jog po LVAT nutarties priėmimo, sprendimą Taryba turėjo priimti per ABTĮ 99 straipsnio 2 dalyje nurodytą terminą, kas taip pat sąlygojo atitinkamą Nutarimo priėmimo tvarką.

16. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Nutarimas yra nemotyvuotas, jame nebuvo įvertinti pareiškėjo pateiktame Finansų ministerijos rašte nurodyti argumentai, taip pat tai, kad Taryba nepagrįstai vadovavosi Energetikos ministerijos pozicija, kuri pačios ministerijos VAAT byloje buvo pripažinta, kaip pateikta nevertinus pareiškėjo argumentų, teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. vasario 10 d. raštas „Dėl ūkio subjektui, gavusiam 2007-2013 m. Europos Sąjungos paramą, taikytinų ribojimų“ yra parengtas atsakant į pareiškėjo atstovo paklausimus, kurie į bylą nėra pateikti. Rašte ministerija teikia informaciją apie 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinančio Reglamentą (EB) Nr.1260/1999 (OL 2006 L, 6. 25) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento (toliau – ir Reglamentas Nr.1083/2006), nuostatų taikymą. Finansų ministerija pateikia informaciją apie terminus, per kuriuos projekto vykdytojas įgyvendinančiai institucijai po projekto užbaigimo privalo teikti ataskaitas, taip pat informaciją apie tai, kokioms sąlygos esant po paskutinės ataskaitos pateikimo projekto įgyvendinimo metu įsigytam infrastuktūros objektui ribojimai nebetaikomi. Teismas pažymėjo, kad Finansų ministerija pasisakė dėl Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006 nuostatų taikymo gavus paramą įsigytam turtui, tačiau šiame rašte nėra pasisakyta apie ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatų, reglamentuojančių privalomą šilumos gamybos kainodarą, kai šilumos gamybos arba bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracijos) įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota ar naudojamasi Europos Sąjungos finansine parama, taikymo.

17. Dėl pareiškėjo argumentų, kad yra pasibaigęs Reglamente Nr.1083/2006 nustatytas penkerių metų terminas, teismas nurodė, kad šis terminas nedaro įtakos ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui. Įvertinęs ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies redakcijas, teismas konstatavo, kad jau nuo 2013 metų įstatymų leidėjas ŠŪĮ nustatė, kad nepriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara, kai nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota ar naudojamasi Europos Sąjungos finansine parama. ŠŪĮ aiškinamajame rašte nurodyti įstatymo pakeitimo tikslai pažymint, jog „pakeitimu bus užtikrinama, jog Europos Sąjungos struktūrinę paramą gavę nepriklausomi šilumos gamintojai vienodomis sąlygomis konkuruos su reguliuojamais šilumos gamintojais. Taip pat bus užtikrinta, kad vartotojams tiekiama šilumos energija bus parduodama už kainą, grindžiamą šilumos gamintojo būtinosiomis sąnaudomis“. Teismas iš minėtų ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies formuluočių darė išvadą, kad įstatymo leidėjas privalomos šilumos gamybos kainodarą sieja su aplinkybe, jog nuosavybės teise ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos arba bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracijos) įrenginio statybai (modernizavimui) buvo pasinaudota ar naudojamasi Europos Sąjungos finansine parama. Minėtos įstatymo nuostatos nustato, jog privaloma šilumos gamybos kainodara yra tiek naudojantis, tiek ir pasinaudojus Europos sąjungos parama.

18. Teismas vertino, jog priimdama ginčijamą Nutarimą Taryba pagrįstai ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies nuostatas taikė kaip specialųjį įstatymą, kurio nuostatos (taip pat ir kiti šilumos ūkio reguliavimą reglamentuojantys teisės aktai) nenustato kokių nors išimčių šio straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytiems reikalavimams, o privalomą šilumos gamybos kainodarą sieja išskirtinai su faktu, jog šilumos gamybos įrenginio statybai (modernizavimui) yra naudojamasi ar buvo pasinaudota Europos Sąjungos finansine parama.

19. Teismas pažymėjo, kad ŠŪĮ nuostatos privalomos šilumos gamybos kainodaros sąlygą sieja su šilumos gamybos įrenginio, kurio statybai (modernizavimui) buvo panaudota ar yra naudojama Europos Sąjungos parama, nuosavybe ar valdymu kitu teisiniu pagrindu, todėl teismas sprendė, kad Taryba Nutarimu pagrįstai nustatė, jog privaloma šilumos gamybos kainodara pareiškėjui taikoma nuo nuosavybės teisių pagal sutartį perėmimo momento.

20. Teismas nurodė, kad Tarybos Nutarimas vertintinas kartu su Tarybos skyriaus parengta 2021 m. balandžio 8 d. pažyma Nr. O5E-424. Išnagrinėjęs minėtus dokumentus, teismas darė išvadą, jog Pažymoje yra išdėstomi visi faktiniai duomenys, kuriais remdamasi Taryba padarė ginčijamame Nutarime nurodytas išvadas. Teismas konstatavo, kad Nutarimas ir Pažymos išvados yra pagrįstos ir teisės aktų nuostatomis, Taryba, spręsdama dėl privalomos šilumos kainodaros taikymo pareiškėjui, tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl Tarybos Nutarimas pripažintas teisėtu bei pagrįstu, o pareiškėjo skundas atmestas. Pripažinęs, kad Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas teismas netenkino ir nėra pareiškėjo išvestinio reikalavimo – pripažinti, jog pareiškėjas UAB „Biovatas“ yra nereguliuojamas nepriklausomas šilumos gamintojas.

III. 21. Pareiškėjas UAB „Biovatas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog byloje ginčijamas administracinis aktas yra tapatus Ankstesniam sprendimui (kuris jau buvo pripažintas neteisėtu) ir tik formaliai nurodė, kad net ir po teismų sprendimų viešojo administravimo subjektas neturėjo pareigos priimti priešingą sprendimą. Abu administraciniai aktai grindžiami tomis pačiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis. Taryba Nutarime nenurodė nei vieno naujo argumento / faktinės aplinkybės. Priimant Nutarimą nebuvo įvertinti nei ankstesnėje byloje vertinti aspektai, nei teismų sprendimai, nei pareiškėjo pozicija. Taryba neįrodė, jog jos priimti administraciniai aktai yra netapatūs. Nutarimas priimtas skubos tvarka, pareiškėjo argumentus išklausius tik formaliai (apie posėdį Taryba pareiškėją informavo tik jo išvakarėse, o paties posėdžio metu nustatė naują siurprizinę sąlygą – retrospektyvų administracinio akto taikymą).

23. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto sąlyga gali būti taikoma tik tam subjektui, kuris gavo naudos iš ES paramos. Šiuo konkrečiu atveju tokią naudą gavo ne pareiškėjas, bet visai kita bendrovė – Fonas. Pareiškėjas įrenginius ir kitą turtą iš Fono įsigijo už rinkos kainą, kai jau buvo pasibaigęs įrangos perleidimui taikytinas ribojimas – penkerių metų laikotarpis, neįgydama jokio konkurencinio pranašumo, palyginus su kitais šilumos rinkos dalyviais. Ta aplinkybė, jog ŠŪĮ nenumato reguliavimo išimčių, dar nereiškia, kad toks reguliavimas tiek savo apimtimi, tiek laiko atžvilgiu, tiek paskirtimi galėtų būti taikomas visais atvejais ir be jokių išimčių. Kiekvienu atveju rinkos reguliatorius privalo priimti atskirą administracinį aktą ir būtent jame, įvertinęs ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygas, nurodyti kainodaros reguliavimo sąlygas.

24. Pareiškėjas pažymi, kad ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalis yra blanketinė norma ir turi būti sistemiškai taikoma su ES teisės normomis. ES teisės nuostatomis nustatytas konkretus ribojimų taikymo laikotarpis, o teismo sprendime pateiktas reguliavimo aiškinimas yra formalus, neišsamus ir nepagrįstas. Suteikiama ES parama siekiama išlyginti konkurencinius nelygumus tarp šilumos rinkos dalyvių ir būtent dėl to gali būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara (tokia ir yra ŠŪĮ numatyto reguliavimo paskirtis). Neribotai (tuo labiau retrospektyviai) taikant privalomą šilumos gamybos kainodarą taikomas griežtesnis reguliavimas nei numatyta Reglamente. Tokia nacionalinės teisės nuostata prieštarauja ES teisei.

25. Pareiškėjo teigimu, kompetentingos institucijos nenustatė jokių pažeidimų, dėl kurių 5 metų terminas turėtų būti pratęsiamas arba nukeliamas jo taikymas, pasibaigus projekto įgyvendinimui. Finansų ministerija patvirtino, jog pasibaigus 5 metų laikotarpiui negali būti taikomi jokie ribojimai.

26. Pareiškėjo vertinimu, ŠŪĮ nuostatos nenumato galimybės privalomą šilumos gamybos kainodarą taikyti retrospektyviai. Iki šiol nėra aišku, nuo kokios konkrečios dienos pareiškėjui turi būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara. Toks plataus masto ūkinės veiklos ribojimas (sumažinantis pareiškėjo gaunamas pajamas vien per metus apie 300 tūkst. Eur) jokiomis aplinkybėmis negali būti taikomas retrospektyviai. Jei laikomasi pozicijos, kad reguliavimas taikytinas nuo įrenginių valdymo perėmimo momento, tuomet toks reguliavimas taikytinas ir tam subjektui, kuris tokius įrenginius įsigyja ne šilumos gamybai, o kitiems tikslams (pavyzdžiui, juos demontuoti ir panaudoti kitur, išmesti į metalo laužą).

27. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

28. Atsakovas nurodo, jog teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai nustatė bylos nagrinėjimo ribas, atskleidė bylos esmę, padarė teisingas išvadas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą.

29. Atsakovas laikosi pozicijos, kad Ankstesnis sprendimas buvo panaikintas iš esmės ne dėl turinio, o dėl jo formos. Taigi, akivaizdu, kad priimdama Nutarimą, Taryba tinkamai įvykdė LVAT nutartį, t. y. pašalino teismų sprendimuose konstatuotus Ankstesnio sprendimo formos trūkumus.

30. Tarybos nariai ir klausimą rengę Tarybos darbuotojai 2021 m. balandžio 9 d. posėdžio metu informavo pareiškėjos atstovą advokatą Paulių Koverovą, kad buvo susipažinę su jo rašte teiktomis pastabomis, kurios ir buvo aptartos minėto posėdžio metu svarstant klausimą dėl pareiškėjos pripažinimo reguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju.

31. Taryba vertina, kad pareiškėjas netinkamai atskiria reikalavimus, kurie taikomi nepriklausomam šilumos gamintojui, siekiančiam gauti Europos Sąjungos finansinę paramą šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracijos) įrenginio statybai ar modernizavimui, bei reikalavimų, taikomų nepriklausomam šilumos gamintojui dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros.

32. Atsakovo vertinimu, Finansų ministerijos rašte, kuriuo remiasi pareiškėjas, nėra vertinami reguliuojamos veiklos reikalavimai bei sąlygos Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio kontekste,

33. Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad Reglamente Nr. 1083/2006 nustatytas penkerių metų terminas neįtakoja Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo. Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies formuluotė reiškia, jog privalomos šilumos gamybos kainodara siejama su aplinkybe, jog nuosavybės teise ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos arba bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracijos) įrenginio statybai (modernizavimui) buvo pasinaudota ar naudojamasi Europos Sąjungos finansine parama. Nei Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto norma, nei kiti teisės aktai, reglamentuojantys šilumos ūkio srities klausimus, nesieja privalomos šilumos gamybos kainodaros su laikotarpiu, kuriam pasinaudojama Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansine parama šilumos energijos gamybos (kogeneracijos) įrenginio statybai. Pareiškėjui įsigijus iš Fonas šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, kuriam buvo suteikta Europos Sąjungos struktūrinė parama, atitinkamai ši išlyga parduotam daiktui išlieka, todėl pareiškėjui, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punktu nuostatomis, turi būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara.

34. Atsakovo įsitikinimu, įstatymo leidėjas sieja reguliuojamo nepriklausomo šilumos gamintojo statuso įgijimą būtent su aplinkybe, kad jo nuosavybėje (ar kitu teisiniu pagrindu) yra šilumos ar elektros energijos įrenginys, kurio statybai ar modernizavimui buvo panaudota ES finansinė parama. Įstatymas nenurodo laikotarpio, kurį galioja ši nuostata, todėl preziumuojama, kad nuostata yra neterminuota, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.27 straipsnio 2 dalies nuostatas nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento, taigi Tarybos Nutarimo nuostata „Konstatuoti, kad UAB „Biovatas“ nuo pastato-katilinės, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės perėmimo Bendrovei momento pagal 2019 m. spalio 18 d. pirkimo‒pardavimo sutartį, sudarytą su Bendrove ir UAB gamybine komercine firma „Fonas“, atitinka Įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje numatytą 1 sąlygą, pagal kurią Bendrovei turi būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara“ atitinka nurodytą teisinį reglamentavimą, t. y. nuo nuosavybės teisės perėmimo pareiškėjui momento pagal 2019 m. spalio 18 d. pirkimo‒pardavimo sutartį jis įgijo reguliuojamo nepriklausomo šilumos gavėjo statusą.

IV. 35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. kovo 22 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2020 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XIII-3123 redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, jog nepriklausomiems šilumos gamintojams, kai nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota Europos Sąjungos finansine parama, privaloma šilumos gamybos kainodara taikoma neterminuotai ir nenustatyta diferencijuoto tokių ūkio subjektų vertinimo galimybė, atitinka Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą ir Konstitucijos 46 straipsnį.

36. Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs konstitucinės justicijos bylą Nr. 7/2023 pagal pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą Nr. 1B-9/2023, priėmė 2024 m. balandžio 16 d. nutarimą Nr. KT31-N4/2024 (toliau – ir Konstitucinio Teismo Nutarimas), kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2020 m. birželio 25 d. redakcija; TAR, 2020-07-09, Nr. 15366) nuostata „[N]epriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir šilumos tiekėjams, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos <...> įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota <...> Europos Sąjungos finansine parama <...>“ tiek, kiek pagal ją privaloma šilumos gamybos kainodara buvo taikoma neterminuotai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

V. 37. Pareiškėjas UAB „Biovatas“ pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose, įvertinęs Konstitucinio Teismo Nutarimo išvadas, jog įstatymų leidėjas negalėjo nustatyti neterminuoto privalomos šilumos gamybos kainodaros laikotarpio, nurodo, kad tai pagrindžia pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą ir patvirtina, kad byloje ginčijamas atsakovo priimtas Nutarimas atitinkamai irgi laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu.

38. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl atsakovo atsiliepime nurodytų argumentų, pažymi, jog skundžiamas Nutarimas, nors juo ir buvo siekiama pašalinti konstatuotus trūkumus, vis tik neatitinka konstitucinių normų (kadangi reguliavimas negalėjo būti neterminuotas), o tai yra pagrindas skundžiamą Nutarimą panaikinti.

39. Pareiškėjas nurodo, jog būtent Taryba, nepagrįstai neatsižvelgdama į ES paramos ribojimus laiko atžvilgiu, atskyrė šias dvi teisinio reguliavimo sritis (tokiu būdu paneigdama tiek ŠŪĮ, tiek ir ES teisės aktuose nustatyto reguliavimo esmę). Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad privaloma šilumos gamybos kainodara negalėtų būti taikoma ilgesnį laikotarpį nei taikomi ES paramos ribojimai, ir būtent su ES paramos ribojimų laikotarpiu ir galėtų būti siejama galimybė taikyti privalomą šilumos gamybos kainodarą.

40. Pareiškėjas pažymi, jog Konstitucinio Teismo Nutarime patvirtinta, kad privalomos šilumos gamybos kainodaros laikotarpis negali būti neribotas, todėl Tarybos dėstomi teiginiai, kad ginčui aktualios redakcijos ŠŪĮ nebuvo nustatytas atitinkamas reguliavimas, nepaneigia Tarybos pareigos atsižvelgti į tai, kad toks reguliavimo laikotarpis negali būti neribotas. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad kitiems ūkio subjektams yra taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara, niekaip nepatvirtina to, kad tokia kainodara turėtų būti taikoma ir pareiškėjui.

41. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nei ŠŪĮ, nei kitų įstatymų nuostatos nenumato Tarybos teisės retrospektyviai taikyti reguliavimą pareiškėjo atžvilgiu, tokio norminio pagrindo nei Nutarime, nei kituose dokumentuose nenurodė ir pati Taryba. Įvertinus, jog toks reguliavimas yra itin plataus masto ūkinės veiklos ribojimas (sukuriantis pareiškėjui nuostolingą veiklą), toks reguliavimas jokiomis aplinkybėmis negali būti taikomas retrospektyviai.

42. Atsakovas pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė:

42.1. Ginčo nagrinėjimo metu Lietuvos Respublikos Seimas 2023 m. balandžio 6 d. priėmė Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565 1, 2, 3, 7, 8, 9, 10, 101, 12, 15, 17, 20, 22, 30, 32, 34, 35, 36, 37 straipsnių, aštuntojo ir vienuoliktojo skirsnių pavadinimų pakeitimo ir Įstatymo papildymo 82, 102, 291 straipsniais įstatymą Nr. XIV-1876 (toliau –ir Pakeitimo įstatymas).

42.2. Taryba, siekdama tinkamai įgyvendinti Pakeitimo įstatymo nuostatas, priėmė atitinkamus įgyvendinamuosius teisės aktus, vienas iš jų – Tarybos 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutarimas Nr. O3E-1235 „Dėl Privalomos šilumos gamybos kainodaros netaikymo ir kai kurių Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos nutarimų pripažinimo netekusiais galios“, kurio 1.1 papunkčiu konstatuota, kad pareiškėjo šilumos gamybos kaina nuo 2023 m. spalio 1 d. tapo nereguliuojama, o 4.2 papunkčiu 2021 m. balandžio 9 d. nutarimas Nr. O3E-443 „Dėl UAB „Biovatas“ pripažinimo reguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju“ pripažintas netekusiu galios.

42.3. Atsižvelgiant į tai, kad Šilumos ūkio įstatymo vienas iš tikslų šilumos ūkyje įteisinti pagrįstą konkurenciją, o šilumos gamyba yra grindžiama šilumos gamintojų konkurencija, bei į tai, kad šilumos gamyboje su NŠG konkuruoja ir šilumos tiekėjai, kurie skundžiamo Nutarimo priėmimo metu buvo reguliuojami be išimčių, Taryba, vadovaudamasi energetikos sektorių reglamentuojančiais teisės aktais, privalo atsižvelgti į veiksmingą konkurenciją bei užtikrinti, kad vartotojas už šilumą mokėtų mažiausiomis sąnaudomis pagrįstą kainą, todėl Taryba turėjo užtikrinti jog Europos Sąjungos struktūrinę paramą gavę NŠG vienodomis sąlygomis konkuruos su reguliuojamais šilumos tiekėjais ir reguliuojamais NŠG, t. y. atsižvelgus į tuo metu galiojusį Šilumos kainų nustatymo metodikos principų aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 889. Minėto aprašo 23.7.5.4 papunktyje numatyta, kad į šilumos kainas nėra traukiamos nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos, už turto vertę, sukurtą už Europos struktūrinių fondų lėšas, gautas subsidijas ar dotacijas, visiems, kriterijus atitinkantiems šilumos gamybos rinkos dalyviams, taikyti vienodus turto vertės apribojimus. Jei Taryba nebūtų priėmusi skundžiamo Nutarimo, pareiškėjui būtų suteiktas konkurencinis pranašumas. Skundžiamas Nutarimas priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusia Šilumos ūkio įstatymo redakcija, o Taryba, priimdama minėtą Nutarimą, teisingai nurodė faktus ir aplinkybes, pagrindžiančius, kad pareiškėjui turi būti taikoma šilumos gamybos kainodara.

42.4. Konstitucinio Teismo Nutarimas buvo priimtas vėliau nei įsigaliojo Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies punkto pakeitimas, t. y. šiai bylai aktualus teisinis reguliavimas (nuostata įsigaliojo nuo 2023 m. spalio 1 d.). Taryba tinkamai ir laiku įgyvendino Pakeitimo įstatymo nuostatas ir priėmė atitinkamus sprendimus, susijusius su šilumos gamybos kainodara, taikoma NŠG. Iki Šilumos ūkio įstatymo pakeitimų, įsigaliojusių 2023 m. spalio 1 d., Tarybai nebuvo suteikta teisė netaikyti privalomos šilumos gamybos kainodaros priimant skundžiamą Nutarimą, kadangi teisės aktai imperatyviai ir neišvengiamai numatė pareiškėjo atžvilgiu taikyti privalomą šilumos gamybos kainodarą, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas (o taip pat ir Tarybos Nutarimas) yra teisėtas ir pagrįstas. Be to, tokios pat privalomos kainodaros nuostatos taikytos bei taikomos ir šilumos tiekėjams, gavusiems Europos sąjungos struktūrinę paramą, kas užtikrina lygiateisę konkurenciją šilumos gamybos srityje bei naudą šilumos vartotojams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 43. Byloje nustatyta, kad pagal Sanglaudos skatinimo veiksmų programą Fonui buvo skirta 1 928 613,95 Eur dydžio suma su tikslu modernizuoti Alytaus RK katilinę, keičiant naudojamą kurą į biokurą (bendra projekto vertė 4 008 758,98 Eur). Europos Sąjungos parama Fonui vykdyti Alytaus RK katilinės modernizavimo projektą skirta vadovaujantis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 4-251 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 6 d. įsakymo Nr. 4-674 „Dėl finansavimo projektams, siekiantiems gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansinę paramą pagal Lietuvos 2007-2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir Sanglaudos skatinimo veiksmų programą, skyrimo“ pakeitimo. Projektas užbaigtas 2013 m. gruodžio 31 d. VKEKK 2014 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. O3-403 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. O3-158 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės gamybinės komercinės firmos „Fonas“ 2013-2014 metų investicijų“ pakeitimo suderino Fono investicijas projektui „Dūmtraukio statyba ir katilinės šilumos gamybos įrenginių (duomenys neskelbtini), rekonstrukcija“: 2013 m. – 5 916,3 tūkst. EUR, 2014 m. – 0 EUR. Taigi nuo 2014 m. VKEKK suderino investicijas ir Fono atžvilgiu pradėjo taikyti privalomą šilumos gamybos kainodarą.

44. Pareiškėjas įrenginius įsigijo iš Fono už sulygtą (rinkos) kainą 2019 m. spalio 18 d. notariškai patvirtinta pirkimo-pardavimo sutartimi. Dėl to ginčo nėra.

45. Seimas 2020 m. birželio 25 d. priėmė Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565 2, 3, 6, 7, 8, 81, 10 ir 33 straipsnių pakeitimo įstatymą (įsigaliojo 2021 m. sausio 1 d.), kurio 7 straipsniu pakeitė Įstatymo 10 straipsnio (2018 m. kovo 29 d. redakcija) 3 dalies 1 punktą. Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2020 m. birželio 25 d. redakcija) buvo nustatyta:

„3. Nepriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir šilumos tiekėjams, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų:

1) nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos arba bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracijos) įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota ar naudojamasi Europos Sąjungos finansine parama, Nacionaliniame pažangos plane nustatytus atsinaujinančių energijos išteklių pažangos uždavinius įgyvendinančios nacionalinės plėtros programos finansavimo šaltiniais, valstybės ar savivaldybės dotacija ar subsidija;“.

46. Taigi pagal Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2020 m. birželio 25 d. redakcija) nuostatą, jeigu nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota Europos Sąjungos (ar kitokia) finansine parama, nepriklausomiems šilumos gamintojams (kaip ir šilumos tiekėjams) yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka.

47. Be to, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, privaloma šilumos gamybos kainodara taikoma neterminuotai ir nepriklausomai nuo to, ar šilumos gamintojas pats naudojosi Europos Sąjungos (ar kitokia) finansine parama, ar turtą, kuriam buvo panaudota tokia parama, perėmė iš kito asmens.

48. Nurodyto teisinio reguliavimo pagrindu buvo priimtas šioje byloje ginčijamas atsakovo Nutarimas ir pareiškėjui taikyta privaloma šilumos gamybos kainodara.

49. Konstitucinis Teismas, teisėjų kolegijos, nagrinėjančios šią administracinę bylą, inicijuotoje konstitucinės justicijos byloje 2024 m. balandžio 16 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2020 m. birželio 25 d. redakcija; TAR, 2020-07-09, Nr. 15366) nuostata „[N]epriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir šilumos tiekėjams, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos <...> įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota <...> Europos Sąjungos finansine parama <...>“ tiek, kiek pagal ją privaloma šilumos gamybos kainodara buvo taikoma neterminuotai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

50. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad “Sprendžiant dėl Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2020 m. birželio 25 d. redakcija) nuostatos „[N]epriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir šilumos tiekėjams, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos <...> įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota <...> Europos Sąjungos finansine parama <...>“ tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijos 46 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta:

- pagal Konstituciją, valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą, todėl nustatomais apribojimais neleistina paneigti tokias esmines ūkinės veiklos laisvės nuostatas kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt.; riboti ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis ir esmė; laikomasi konstitucinio proporcingumo principo, kuris yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų ir reiškia, kad įstatymu nustatytos priemonės neturi riboti asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti;

- ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai būtų ribojami daugiau, nei tai būtina viešajam interesui užtikrinti, konstitucinėms vertybėms apsaugoti; reguliuodama ūkinę veiklą valstybė negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma jų iniciatyva; pagal Konstituciją negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo ūkinės veiklos laisvei įgyvendinti būtų sudarytos netinkamos sąlygos;

- pagal konstitucinį proporcingumo principą asmens teisių, inter alia (be kita ko) ūkinės veiklos laisvės, ribojimų nustatymas ir taikymas turi būti grindžiamas aplinkybėmis, patvirtinančiomis jų taikymo poreikį ir būtinumą siekiamam tikslui įgyvendinti; įstatymų leidėjas įstatyme numatęs ūkinės veiklos laisvės specifinius ribojimus, inter alia privalomą kainodarą ar kitokias konkrečias ūkinę veiklą ribojančias specifines priemones, kuriomis siekiama, inter alia užtikrinti sąžiningą konkurenciją, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos prielaidos konkrečias ūkinę veiklą ribojančias specifines priemones taikyti, neatsižvelgiant į tai, ar po tam tikro laiko tokios priemonės vis dar yra pagrįstos ir būtinos siekiamam tikslui įgyvendinti;

- reguliuodamas ūkinę veiklą, inter alia, vykdomą energetikos srityje aprūpinant vartotojus šilumos ištekliais, įstatymų leidėjas privalo laikytis iš Konstitucijos 46 straipsnio kylančių imperatyvų, inter alia sutarčių sudarymo laisvės, ūkinės veiklos tarnavimo bendrai tautos gerovei, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumo, sąžiningos konkurencijos, vartotojų teisių apsaugos reikalavimų, paisyti konstitucinio proporcingumo principo ir negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenų galimybės užsiimti ūkine veikla būtų ribojamos daugiau, nei tai būtina viešajam interesui, konstitucinėms vertybėms apsaugoti.

Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu apibendrinus pareiškėjo ginčijamą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą pažymėta, kad:

- privaloma šilumos gamybos kainodara nustatyta siekiant užtikrinti sąžiningą šilumos gamintojų ir tiekėjų konkurenciją, t. y. kad Europos Sąjungos (ar kitokią) finansinę paramą gavę nepriklausomi šilumos gamintojai negalėtų gauti didesnio pelno tuo pagrindu, kad dalis kapitalo sąnaudų yra padengiama viešosiomis lėšomis;

- pagal ginčijamą Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2020 m. birželio 25 d. redakcija) nuostatą, jeigu nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota Europos Sąjungos (ar kitokia) finansine parama, nepriklausomiems šilumos gamintojams (kaip ir šilumos tiekėjams) yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka; ši privaloma šilumos gamybos kainodara buvo taikoma neterminuotai ir nepriklausomai nuo to, ar šilumos gamintojas pats naudojosi Europos Sąjungos (ar kitokia) finansine parama, ar turtą, kuriam buvo panaudota tokia parama, perėmė iš kito asmens, taip pat neatsižvelgiant į tai, ar ūkio subjektas gauna realią ekonominę naudą, t. y. palankesnes veiklos sąlygas, kurias jam galėjo suteikti šilumos gamybos įrenginio, sukurto ar modernizuoto naudojantis Europos Sąjungos (ar kitokia) finansine parama, įsigijimas.

Vertinant, ar Konstitucijos 46 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2020 m. birželio 25 d. redakcija) nuostata tiek, kiek nurodyta, pažymėtina, kad pagal ją privaloma šilumos gamybos kainodara buvo taikoma neterminuotai, neatsižvelgiant į tai, ar po tam tikro laiko tokios priemonės vis dar pagrįstos ir būtinos siekiamam tikslui įgyvendinti - užtikrinti sąžiningą konkurenciją. Taigi buvo sukurtos prielaidos riboti asmenų, užsiimančių tokia ūkine veikla, teises ir teisėtus interesus daugiau, negu būtina siekiant užtikrinti viešąjį interesą bei apsaugoti konstitucines vertybes, taip pat pažeisti sąžiningą konkurenciją ir nepaisyti reikalavimo reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

Konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį nepriklausomiems šilumos gamintojams kaip ir šilumos tiekėjams buvo neterminuotai taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka, jeigu nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota Europos Sąjungos (ar kitokia) finansine parama, nepaisė iš Konstitucijos 46 straipsnio, konstitucinio proporcingumo principo, kuris yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kylančių reikalavimų, kad konkrečių asmens teises, inter alia ūkinės veiklos laisvę, ribojančių specifinių priemonių numatymas ir taikymas būtų pagrįstas ir būtinas siekiamam tikslui įgyvendinti“.

51. Minėto nutarimo, priimto konstitucinės justicijos byloje, poveikio tiriant nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčijamo atsakovo Nutarimo teisėtumą kontekste teisėjų kolegija mato poreikį pažymėti, kad remiasi Konstitucinio Teismo formuojama oficialia konstitucine doktrina, pagal kurią Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti.

Taigi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį. Tačiau ši taisyklė nėra absoliuti. Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), todėl aiškinant Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinį atsižvelgtina ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, į Konstitucijos 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės valstybės principą. Konstitucijos 110 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai, taip pat bylą nagrinėjančio teismo pareiga, kilus abejonėms, ar teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Tokiu konstituciniu reguliavimu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis atitinkamas teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės, kad asmuo, kurio atžvilgiu būtų pritaikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso. Pagal Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai.

Konstitucinis teisinės valstybės principas, kuris yra universalus principas ir kuriuo yra grindžiama pati Lietuvos Respublikos Konstitucija ir visa Lietuvos teisės sistema, reiškia ir tai, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, kad neteisės pagrindu teisė negali atsirasti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

52. Nurodyti Konstitucinio Teismo Nutarime pateikiami Konstitucijos aiškinimai ir Įstatyme įtvirtinto aktualaus teisinio reguliavimo vertinimai, kaip neatitinkančio Konstitucijos, suponuoja teisėjų kolegijai poreikį padaryti išvadas, ar tokioje, kaip išdėstyta šio teismo sprendimo 43 ir 44 punktuose, faktinėje bei teisinėje situacijoje atsakovo 2021 m. balandžio 9 d. nutarimas O3E-443 „Dėl UAB „Biovatas“ pripažinimo reguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju“ yra teisėtas termino, per kurį taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara, atitikties konstituciniam proporcingumo principui aspektu, kai privaloma šilumos gamybos kainodara Fonui pradėta taikyti nuo 2014 m. liepos 28 d.

53. Minėta, kad Europos Sąjungos parama Fonui vykdyti Alytaus RK katilinės modernizavimo projektą skirta vadovaujantis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 4-251 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 6 d. įsakymo Nr. 4-674 „Dėl finansavimo projektams, siekiantiems gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansinę paramą pagal Lietuvos 2007-2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir Sanglaudos skatinimo veiksmų programą, skyrimo“ pakeitimo.

54. Penkerių metų terminas, per kurį už priemonės lėšas įgytas turtas negali būti niekaip perduodamas bei negali būti naudojamas jokiai kitai veiklai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 4-442 patvirtinto „VP3-3.4-ŪM-01-K priemonės „Energijos gamybos efektyvumo didinimas“, VP3-3.4-ŪM-02-K priemonės „Atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimas energijos gamybai“ projektų finansavimo sąlygų aprašo (Aprašas) 19.4, 76, 77 punktais, baigėsi 2018 m. gruodžio 31 d., kadangi toks terminas pagal Aprašo 76 punktą skaičiuojamas nuo projekto įgyvendinimo pabaigos (šiuo atveju – nuo 2013 m. gruodžio 31 d.). Bendrovė šilumos gamybos įrenginius įsigijo jau pasibaigus nurodytos ribojančios sąlygos terminui.

55. Ginčui aktualaus bei taikytino Europos Sąjungos teisinio reguliavimo aspektu pažymėtina, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. gruodžio 14 d. Reglamento (ES) Nr. 1303/2013 preambulės 36 punkte nurodyta, kad finansinės priemonės turėtų būti rengiamos ir įgyvendinamos taip, kad kuo labiau skatintų dalyvauti privačiojo sektoriaus investuotojus ir finansų įstaigas, tinkamai pasidalijus riziką. Kad finansinės priemonės privačiajam sektoriui būtų pakankamai patrauklios, yra labai svarbu, kad jos būtų lanksčiai rengiamos bei įgyvendinamos. Todėl vadovaujančiosios institucijos turėtų pasirinkti tinkamiausias finansinių priemonių įgyvendinimo formas tikslinių regionų konkretiems poreikiams tenkinti, siekdamos atitinkamos programos tikslų, atsižvelgdamos į ex ante (iš anksto) vertinimo rezultatus ir laikydamosi taikomų valstybės pagalbos taisyklių. <...> Atlyginant pirmumo tvarka turėtų būti atsižvelgiama į rinkos standartus ir užtikrinama, kad visa valstybės pagalba atitiktų taikomą Sąjungos ir nacionalinę teisę ir būtų ribojama iki mažiausios būtinos sumos siekiant kompensuoti privačiojo kapitalo trūkumą, atsižvelgiant į rinkos nepakankamumą arba nepakankamai optimalią investavimo aplinką.

56. Reglamento (ES) Nr. 1303/2013 preambulės 64 punkte nustatyta, kad „siekiant užtikrinti ESI fondų intervencinės veiklos veiksmingumą, nešališkumą ir tvarų poveikį, reikėtų numatyti nuostatas, kurios garantuotų, kad investicijos į verslą ir infrastruktūrą būtų ilgalaikės ir neleistų naudojantis ESI fondų parama įgyti nederamo pranašumo. Patirtis rodo, kad tinkamas taikytinas minimalus laikotarpis – penkeri metai, išskyrus tuos atvejus, kai valstybės pagalbos taisyklėse nurodytas kitas laikotarpis“.

57. Šio teismo sprendimo 47-49 punktuose nurodyto teisinio reguliavimo pagrindu teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad konstitucinį proporcingumo principą atitinka 5 metų terminas, per kurį taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara, skaičiuojamas nuo pirmojo privalomos šilumos gamybos kainodaros nustatymo atsakovo nutarimu po projekto, kurio įgyvendinimui buvo gauta ES struktūrinių fondų parama, įgyvendinimo dienos:

57.1. Kiek tai susiję su laikotarpiu, kuriuo tokiu atveju, kaip nagrinėjamas šioje byloje, gali būti taikomi proporcingi ribojimai, visų pirma pažymėtina, kad ūkio subjektai turi turėti teisę taikomų veiklos ribojimų galimybę sieti su aiškumo, nuspėjamumo ir ypač teisinio saugumo reikalavimais, kad galėtų suprasti Europos Sąjungos teisės reglamentuojamas situacijas ir teisinius santykius. Kaip minėta, nepriklausomi šilumos gamintojai, pasinaudoję ES finansine parama, galėjo iš Reglamento Nr. 1303/2013 71 straipsnio 1 dalies „Veiksmų tęstinumas“ padaryti išvadą, kad penkerius metus po galutinio paramos mokėjimo gali būti taikomi tam tikri ūkinės veiklos apribojimai. Nepaisant to, kad Reglamento Nr. 1303/2013 71 straipsnio 1 dalyje aiškiai nenumatytas konkretus terminas, per kurį garantuojama, kad ūkio subjektas neįgis nederamo pranašumo, Reglamento 1303/2013 64 konstatuojamoji dalis nustato referencinį penkerių metų minimalų terminą. Nacionalinėje teisėje projekto įgyvendinimo metu ir privalomos kainodaros nustatymo metu 2014 m. nebuvo jokių nuostatų, panašių į paminėtąsias. Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad nepriklausomi šilumos gamintojai galėjo pagrįstai tikėtis, kad Reglamente Nr. 1303/2013 minimas rekomenduojamas minimalus penkerių metų laikotarpis – nesant išimčių, susijusių su valstybės pagalbos taisyklėmis, kurios leistų taikyti ir ilgesnį terminą – gali užtikrinti, inter alia, tai, kad pasinaudojimas Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansine parama nesuteiktų nederamo pranašumo (šiuo klausimu taip pat žr. Konstitucinio Teismo Nutarimo 6.2. p.).

57.2. Šiuo klausimu taip pat reikšminga atsižvelgti į tai, kad šiuo metu įstatymų leidėjas yra nustatęs naują (kitokį) teisinį reguliavimą, remiantis kuriuo garantijos, kad ūkio subjektas, pasinaudojęs ES finansine parama, neįgis nederamo pranašumo, susietos su penkerių metų terminu ir kuriam, kaip pažymėta Konstitucinio Teismo Nutarime, nustatytas atgalinis galiojimas. Šiais aspektais Konstitucinis Teismas minėto nutarimo 5.4.2. punkte pažymėjo, kad pagal 2023 m. balandžio 6 d. pakeitimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, Įstatymo 10 straipsnio (2023 m. balandžio 6 d. redakcija) 3 dalies 1 punkte įtvirtintas reikalavimas nepriklausomam šilumos gamintojui pradėtą taikyti privalomą šilumos gamybos kainodarą taikyti ne ilgiau kaip 5 metus galioja visiems nepriklausomiems šilumos gamintojams, kurie tapo reguliuojami pagal Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punktą po jo įsigaliojimo (2013 m. liepos 20 d.), nepriklausomai nuo to, kada privaloma kainodara pradėta taikyti. Konstitucinio Teismo Nutarimo 5.4.2. punkte nurodyta ir tai, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, bendras šilumos gamybos reguliuojamos kainos taikymo laikotarpis iki 2023 m. balandžio 6 d. pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos ir jam įsigaliojus negali trukti ilgiau kaip 5 metus.

58. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo 2021 m. balandžio 9 d. nutarimas O3E-443 „Dėl UAB „Biovatas“ pripažinimo reguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju“ pažeidžia konstitucinį proporcingumo principą, todėl yra neteisėtas.

59. Dėl aktualaus teisinio reguliavimo pakeitimų, įsigaliojusių 2023 m. spalio 1 d., reikšmės šiam ginčui spręsti.

59.1. Lietuvos Respublikos Seimas 2023 m. balandžio 6 d. priėmė Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565 1, 2, 3, 7, 8, 9, 10, 101, 12, 15, 17, 20, 22, 30, 32, 34, 35, 36, 37 straipsnių, aštuntojo ir vienuoliktojo skirsnių pavadinimų pakeitimo ir Įstatymo papildymo 82, 102, 291 straipsniais įstatymą Nr. XIV-1876. Pakeitimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šie pakeitimai įsigalioja 2023 m. spalio 1 d., o 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Taryba iki 2023 m. rugsėjo 1 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.

59.2. Pakeitimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalyje nustatyta: jeigu Tarybos sprendimas, kuriuo nustatytos šilumos gamybos reguliuojamos kainos, buvo priimtas pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusias Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas, bendras šilumos gamybos reguliuojamos kainos taikymo laikotarpis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos ir jam įsigaliojus negali trukti ilgiau kaip 5 metus nuo Tarybos sprendimo priėmimo dienos. Jeigu šioje dalyje nurodytas Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos sprendimas, priimtas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, galioja ilgiau kaip 5 metus nuo jo priėmimo dienos, šilumos gamybos kaina nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos tampa nereguliuojama.

59.3. Taryba, įgyvendindama pakeisto Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas, 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutarimo Nr. O3E-1235 „Dėl Privalomos šilumos gamybos kainodaros netaikymo ir kai kurių Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos nutarimų pripažinimo netekusiais galios“ 1.1 papunkčiu konstatuota, kad pareiškėjo šilumos gamybos kaina nuo 2023 m. spalio 1 d. tapo nereguliuojama, šio nutarimo 4.2 papunkčiu pripažino 2021 m. balandžio 9 d. nutarimą Nr. O3E-443 „Dėl UAB „Biovatas“ pripažinimo reguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju“ netekusiu galios.

59.4. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas atsakovo Nutarimas pripažintas netekusiu galios, teisėjų kolegija prieina prie išvados, jog šioje byloje yra pagrindas tik konstatuoti byloje ginčijamo Nutarimo neteisėtumą dėl šio teismo sprendimo 50, 51 punktuose nurodytų teisinių argumentų. Pažymėtina, kad ginčijamo Nutarimo panaikinimas atsakovo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu Nr. O3E-1235 negali būti vertinamas kaip pagrindas pripažinimui, jog yra išnykęs ginčo dalykas, nes priėmus ginčijamą Nutarimą iki jo pripažinimo netekusiu galios dienos atsakovui kilo prievolės, kurių teisėtumas gali būti kvestionuojamas, kai teismo sprendimu pripažįstama, jog ginčijamas Nutarimas yra neteisėtas.

59.5. Vertindama šio teismo sprendimo 59.2 punkte nurodyto teisinio reguliavimo įtaką ginčo teisinei situacijai, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į šio teismo sprendimo 51 punkte nurodytą oficialią konstitucinę doktriną, kuria remiantis pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, kad neteisės pagrindu teisė negali atsirasti. Tai suponuoja, kad teisme ginčijant atsakovo Nutarimą ir jį teismui pripažinus neteisėtu, yra konstatuojama nelegitimaus Nutarimo priėmimo teisinė padėtis, t. y. paneigiamas tokio Nutarimo teisėtumas nuo jo priėmimo momento. Tuo tarpu šio teismo sprendimo 59.2 punkte nurodytas teisinis reguliavimas, atsižvelgiant į tai, kad neteisės pagrindu teisė negali atsirasti, taikomas, kai sprendžiama dėl teisėtu atsakovo Nutarimu taikytos privalomos šilumos gamybos kainodaros pabaigos.

60. Dėl nurodytų motyvų, nevertindama kitų pareiškėjo apeliacinio skundo ir atstovo paaiškinimų, o taip pat atsakovo atsiliepimo ir jo atstovų paaiškinimų argumentų, kaip neturinčių reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina, pareiškėjo skundą patenkina iš dalies, t. y. atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta šio teismo Sprendimo 59.4 punkte, pripažįsta byloje ginčijamo Nutarimo neteisėtumą (ABTĮ 88 str. 4 p., 137 str., 144 str. 2 d., 147 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

61. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui ir apeliacinės instancijos teismui teikė prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, o 5 dalyje – kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 3 dalį, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

62. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos).

63. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių).

64. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, jog tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-842-492/2015; 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017; kt.).

65. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą dėl 8 883,35 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (iš jų – 8 860,35 Eur atstovavimo išlaidos ir 23 Eur – žyminis mokestis), priteisimo, bei šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui kartu su 2021 m. rugsėjo 20 d. prašymu dėl proceso išlaidų atlyginimo pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų matyti, kad pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro: 1) išlaidos už šias teisines paslaugas: susipažinimas su VERT posėdžio medžiaga, rašytinių paaiškinimų rengimas VETR posėdžiui, atstovavimas VERT posėdyje, kreipimosi dėl posėdžio garso įrašo parengimas (1 400 Eur ir PVM), skundo pirmosios instancijos teismui rengimas (2 347,8 Eur ir PVM), 23 Eur žyminio mokesčio (2021 m. balandžio 27 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. INV-2021-04-27-00595, apmokėta 2021 m. balandžio 28 d.); 2) VERT parengto kainodaros projekto analizė, atsakymo VERT dėl kainodaros projekto rengimas (3,22 val., 450,80 Eur ir PVM); teismo nutarties dėl RUP (reikalavimo užtikrinimo priemonės) analizė, tolimesnių veiksmų aptarimas su klientu (1 val., 140 Eur ir PVM) (2021 m. gegužės 17 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. INV-2021-05-17-00618, apmokėta 2021 m. gegužės 17 d.); 3) Tarybos atsiliepimo ir priedų analizė (2 val., 280 Eur ir PVM)), pasirengimas teismo posėdžiui (3 val., 420 Eur ir PVM), Dokumentų rengimas teismui dėl posėdžio per ZOOM (1 val., 140 Eur ir PVM) (2021 m. liepos 1 d. PVM sąskaita faktūra Nr. INV-2021-07-01-00636, apmokėta 2021 m. liepos 1 d.); 4) bylos dokumentų analizė, pasirengimas teismo posėdžiui (5 val., 700 Eur ir PVM), pasirengimas teismo posėdžiui, prezentacijos ir rašytinių paaiškinimų rengimas teismo posėdžiui (6 val.,840 Eur ir PVM) (2021 m. rugsėjo 20 d. PVM sąskaita faktūra Nr. INV-2021-09-20-00668, apmokėta 2021 m. rugsėjo 20 d.).

66. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodytos teisinės paslaugos: susipažinimas su VERT posėdžio medžiaga, rašytinių paaiškinimų rengimas VETR posėdžiui, atstovavimas VERT posėdyje, kreipimosi dėl posėdžio garso įrašo parengimas, taip pat VERT parengto kainodaros projekto analizė, atsakymo VERT dėl kainodaros projekto rengimas nepatenka į Rekomendacijose nurodytų teisinių paslaugų, už kurių teikimą priteistinas užmokestis, sąrašą, nes jos buvo suteiktos atstovaujant pareiškėją ne teisme, o Tarybos posėdyje, taip pat rengiant dokumentus Tarybai, todėl ši pareiškėjo patirtų atstovavimo išlaidų dalis neatlyginama.

67. Pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo priteisti iš atsakovo išlaidas už skundo teismui surašymą (2 928,8 Eur ir PVM), ir ši suma neviršija maksimalaus atlygintino bylinėjimosi išlaidų už skundo teismui surašymą dydžio, apskaičiuoto pagal Rekomendacijų 8.2 punkte nurodytą 2,5 koeficientą (3 810,5 Eur), todėl ši suma gali būti priteisiama pareiškėjui.

68. Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas už teiktų konsultacijų dėl RUP laiką (1 val.), taip pat už bylos dokumentų analizę, pasirengimo teismo posėdžiui laiką, prezentacijų, rašytinių paaiškinimų rengimą ir kt. (iš viso – 17 val.). Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą maksimalus užmokesčio dydis už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą yra 0,1, ir maksimalus už vieną tokių paslaugų suteikimo valandą priteistinas dydis, atsižvelgiant į pareiškėjo apmokėjimo už šias paslaugas datą, yra atitinkamai 152,42 Eur ir 151,74 Eur, taigi pareiškėjo prašoma priteisti už vieną valandą tokių paslaugų teikimo bylinėjimosi išlaidų suma (140 Eur ir PVM) viršija maksimalų priteistiną dydį, todėl pareiškėjui gali būti priteisiama tik maksimalaus dydžio neviršijanti šių bylinėjimosi išlaidų suma (t. y. 152,42 ir (151,74 x 17), iš viso 2 732 Eur).

69. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pateiktus pirmosios instancijos teismui bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus, nustatė, kad maksimalus galimas priteisti užmokesčio dydis už skundo parengimą yra 3 543,85 Eur (2 928,8 Eur ir PVM), maksimalus galimas priteisti dydis už kitas teisines paslaugas (konsultacijas, pasirengimą posėdžiui ir kt.) yra 2 732 Eur, taip pat pareiškėjui priteistinas 23 Eur žyminis mokestis (bendra suma – 6 298,85 Eur). Atsižvelgiant į pareiškėjo UAB „Biovatas“ patenkintų skundo reikalavimų dalį (patenkintas vienas reikalavimas iš dviejų), pareiškėjui iš atsakovo priteistina 3 149,43 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų suma.

70. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą atlyginti 7 308,30 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro: 1) 3 303,3 Eur už apeliacinio skundo parengimą, bei 12 Eur žyminio mokesčio (2021 m. spalio 27 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 2021-10-27-00681, apmokėta 2021 m. spalio 28 d.); 2) Konstitucinio Teismo Nutarimo išklausymas, analizė, aptarimas, rašytinių paaiškinimų rengimas (18 val., 1 val. – 150 Eur ir PVM) (2024 m. balandžio 29 d. PVM sąskaita faktūra Nr. INV-2024-04-29-01042, apmokėta 2024 m. gegužės 3 d.); 3) pasirengimas žodiniam bylos nagrinėjimui (4 val., 1 val. – 150 Eur ir PVM) (2024 m. gegužės 20 d. PVM sąskaita faktūra Nr. INV-2024-05-20-01059, apmokėta 2024 m. gegužės 24 d.).

71. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodyta 3 303,3 Eur suma už apeliacinio skundo parengimą viršija Rekomendacijų 8.10 punkte nurodytą maksimalią sumą už apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, apskaičiuojamą taikant 1,7 koeficientą (2 662,88 Eur), todėl pareiškėjui gali būti priteisiamas maksimali 2 662,88 Eur dydžio suma už apeliacinio skundo parengimą.

72. Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas už Konstitucinio Teismo Nutarimo išklausymą, analizę, aptarimą su klientu, bylos dokumentų analizę, rašytinių paaiškinimų teismui po Konstitucinio Teismo Nutarimo rengimą (18 val., 3 267 Eur).

73. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad susitikimas su klientu, teismų praktikos analizė, teisinės konsultacijos, teisinės pozicijos formavimas, teismo sprendimo gavimas gali būti sudėtine skundo ar kito procesinio dokumento parengimo paslaugos dalimi, todėl ir patirtos išlaidos už minėtas paslaugas gali būti traktuojamos kaip išlaidos už vieną teisinę paslaugą – dokumento parengimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-946/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-19/2012; 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3144-789/2021; 2021 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-170-756/2021 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pripažintina, kad 2024 m. balandžio 29 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. INV-2024-04-29-01042 nurodyta ir apmokėta 3 267 Eur suma už suteiktas teisines paslaugas – Konstitucinio teismo Nutarimo išklausymą, analizę, rašytinių paaiškinimų rengimą vertintina kaip išlaidos už vieną teisinę paslaugą – rašytinių paaiškinimų parengimą. Maksimalus priteistinas užmokesčio dydis už rašytinių paaiškinimų parengimą, apskaičiuotas pagal Rekomendacijų 8.16 punkte nurodytą 0,4 koeficientą, yra 844,12 Eur, ir ši suma gali būti priteisima pareiškėjui.

74. Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas už pasirengimą žodiniam teismo posėdžiui (iš viso – 4 val., 726 Eur). Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą maksimalus užmokesčio dydis už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą yra 0,1, ir maksimalus už vieną tokių paslaugų suteikimo valandą priteistinas dydis, atsižvelgiant į pareiškėjo apmokėjimo už šias paslaugas datą, yra 211,03 Eur, taigi pareiškėjo prašoma priteisti už vieną valandą tokių paslaugų teikimo bylinėjimosi išlaidų suma (150 Eur ir PVM) neviršija maksimalaus priteistino dydžio ir gali būti priteisiama.

75. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pateiktus apeliacinės instancijos teismui bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus, nustatė, kad maksimalus galimas priteisti užmokesčio dydis už apeliacinio skundo parengimą yra 2 662,88 Eur; maksimalus galimas priteisti dydis už rašytinių paaiškinimų rengimą yra 844,12 Eur; už pasirengimą žodiniam bylos nagrinėjimui – 726 Eur, taip pat pareiškėjui priteistinas 12 Eur žyminis mokestis (bendra suma – 4 245 Eur).

76. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo UAB „Biovatas“ apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, spręstina, kad pareiškėjas įgijo teisę į ½ bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, dalį, t. y. 2 122,5 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Biovatas“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Biovatas“ skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos 2021 m. balandžio 9 d. nutarimą Nr. O3E-443 „Dėl UAB „Biovatas“ pripažinimo reguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju“ neteisėtu nuo jo priėmimo dienos.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Biovatas“ iš atsakovo Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos 3 149,43 Eur (tris tūkstančius šimtą keturiasdešimt devynis eurus 43 euro centus) pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Biovatas“ iš atsakovo Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos 2 122,5 Eur (du tūkstančius šimtą dvidešimt du eurus 50 euro centų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys