A-552-2774-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-1442/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01693-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės- Maculevičienės (pranešėja),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjai R. P.,

pareiškėjos atstovui A. B.,

atsakovo atstovams A. V., A. U.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. P. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja R. P. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktorės 2010 m. gegužės 6 d. įsakymą Nr. P-125, kuriuo jai skirta drausminė nuobauda – pastaba. Skunde pareiškėja nurodė, kad Departamento direktorė, pažeisdama Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintus svarbiausius valstybės tarnautojų veiklos etikos principus, neatlikusi tyrimo, viešai per informacinės plėtros priemones paskelbė apie Vilniaus Aušros Vartų koplyčioje įvykdytą pasibaisėtiną vandalizmą, t. y. pranešta, kad „atliekant koridoriaus ir laiptinės, vedančios į koplyčią darbus buvo naikinamos vertingosios savybės: išmontuotos senosios medinės durys; pažeistos 1932 m. autentiškos keraminės plytelės, jas užklijuojant nauja danga; išmontuoti senieji ranktūriai, kitose vietose ardant senąjį mūrą sumontuoti nauji turėklai; ant senųjų teracinių laiptų užklota granitą imituojanti medžiaga, o dalis senųjų laiptų visai demontuoti; sienos dažomos nepateikus polichrominių tyrimų“.

Taigi, 2010 m. vasario 23 d. viešai pateikus gan išsamią informaciją apie atliekamus statybos darbus Aušros Vartų koplyčioje bei viešai pažadėjus kaltininkus nubausti visu įstatymo griežtumu, Departamento direktorė vėliau, t. y. 2010 m. vasario 25 d. įsakymu Nr Į-053, sudarė laikinąją komisiją ir pavedė jai atlikti Departamento Vilniaus teritorinio padalinio veiklos patikrinimą dėl Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblyje vykdomų tvarkybos darbų. Darė išvadą, kad Departamento direktorė iš anksto suformulavo komisijai užduotį, kad kaltus reikia nubausti ir nurodė kokie pažeidimai padaryti.

Komisija, vykdydama Departamento direktorės valią, 2010 m. kovo 26 d. išvadose Nr. RG-45 pasiūlė inicijuoti pareiškėjai tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrą. Šios komisijos išvadų pagrindu Departamento direktorė 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. P-89 sudarė kitą komisiją jos bei kitų darbuotojų tarnybiniam nusižengimui tirti. Antroji komisija 2010 m. balandžio 28 d. išvadose Nr.16-9, siekdama pateisinti Departamento direktorės išankstinius pasisakymus apie vienuolyne vykdomus statybos darbus, bet kokiomis priemonėmis, prieštaraujant elementariausiai logikai, mėgino įrodyti jos kaltę ir tuo pagrindu pasiūlė skirti jai tarnybinę nuobaudą.

Antroji komisija savo išvadose konstatavo apie jos tarnybinį nusižengimą išduodant sąlygas tvarkybos darbų projektui rengti bei tvarkybos darbų leidimą ir nurodė teisės aktus, kuriuos ji pažeidė. Pažymėjo, kad komisija išvadas apie jos tarnybinį nusižengimą padarė paviršutiniškai atlikusi tyrimą, t. y. konkrečiai nenurodė kokius darbus leido išduodama Tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygas (laikinąjį apsaugos reglamentą) bei konkrečiai neįvardino, kokius procesinius veiksmus turėjo atlikti išduodama leidimą.

Komisija konstatavo, kad „Departamento Vilniaus teritorinis padalinys, 2009 m. gruodžio 2 d. gavęs prašymą išduoti sąlygas tvarkybos darbų projektui rengti, negalėjo išduoti šių sąlygų, nes prašyme išduoti sąlygas tvarkybos darbų projektui rengti netinkamai įvardinta planuojamų tvarkybos darbų rūšis“, ir padarė išvadą, kad tokiu būdu buvo nesilaikyta procedūros, nustatytos Kultūros ministro 2005 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. ĮV-159 patvirtinto PTR 3.02.01:2005 „Tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygų (laikinųjų apsaugos reglamentų) išdavimo taisyklių“ 9 punkte.

Tačiau tikrinti, kokia statybos rūšis, ar ji teisingai įvardinta, prašymo priėmėjas nėra įpareigotas ir statybos rūšies netikslus įvardinimas negali būti pagrindu neišduoti sąlygų. Be to, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, atliekanti valstybinę statybų priežiūrą, 2010 m. balandžio 7 d. raštu Nr.(7.9)-2D-3617 informavo, kad minėtame objekte atliekami statybos darbai priskiriami paprastajam remontui. Taigi, prašyme išduoti sąlygas statybos darbų rūšis buvo teisingai įvardinta.

Nesutiko su kaltinimu, kad reikalavo atlikti polichrominius tyrimus, o kitos rūšies taikomųjų tyrimų nereikalavo. Jos nuomone, reikalavimas atlikti papildomus taikomuosius tyrimus esant surašytam techninės būklės įvertinimo aktui būtų buvęs perteklinis ir diskredituotų valstybės tarnybą, sudarytų kliūtis tvarkyti kultūros paveldo objektą. Abejojo teiginio logiškumu, kad neužtikrino Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 34 ir 36 dalių laikymosi. Vadovaudamasi Kultūros ministro 2005 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. ĮV-155 patvirtintomis Leidimų atlikti tvarkomuosius paveldosaugos darbus išdavimo taisyklėmis, patikrinusi, ar leidimui gauti pateikti visi reikiami dokumentai, įsitikinusi, kad projektas yra patikrintas, atlikta jo specialioji paveldosaugos ekspertizė, 2009 m. gruodžio 23 d. išdavė leidimą Nr. 42. Pažymėjo, kad leidime išvardinti darbai teisės aktais nedraudžiami, jais nenaikinamos ar kitaip nežalojamos nustatytos vertingosios savybės (vertingos dalys, saugotini elementai). Tvirtino, kad sprendimas skirti tarnybinę nuobaudą yra neteisėtas, prieštaraujantis ne tik Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintoms teisės normoms, reglamentuojančioms tarnybinių nuobaudų skyrimo terminus, bet ir teisėtumo principui.

Atsiliepimu į skundą atsakovas Kultūros paveldo departamentas prašė pareiškėjos skundo netenkinti. Atsiliepime atsakovas paaiškino, jog atsižvelgiant į Departamento direktoriaus 2010 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. Į-053 sudarytos laikinosios komisijos 2010 m. kovo 24 d. išvadas Nr. RG-45, Departamento direktoriaus 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. P-89 „Dėl komisijos sudarymo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio vedėjo R. B., vyriausiosios specialistės R. P. ir vyriausiosios specialistės L. Č. galimiems tarnybiniams nusižengimams tirti“ buvo sudaryta komisija Departamento Vilniaus teritorinio padalinio vyriausiosios specialistės R. P. galimam tarnybiniam nusižengimui tirti. Įsakymo 2.2 punktu komisijai buvo pavesta ištirti, ar Departamento Vilniaus teritorinio padalinio vyriausioji specialistė R. P., išduodama 2009 m. gruodžio 17 d. tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygas (laikinąjį apsaugos reglamentą) Nr. 27 ir 2009 m. gruodžio 23 d. Tvarkybos darbų leidimą Nr. 42 atlikti tvarkomuosius paveldosaugos darbus Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblyje, Šv. Teresės bažnyčioje, Aušros Vartų koplyčioje ir galerijoje Aušros Vartų g. 12, 14, Vilniuje, atsižvelgiant į Laikinosios komisijos išvadas, galimai padarė tarnybinį nusižengimą. Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija 2010 m. balandžio 28 d. Departamento direktorei pateikė išvadą dėl pareiškėjos tarnybinio nusižengimo, kuriuo remiantis Departamento direktorė 2010 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. P-125 skyrė pareiškėjai tarnybinę nuobaudą – pastabą.

Nurodė, kad Departamento Vilniaus teritorinis padalinys, 2009 m. gruodžio 2 d. gavęs prašymą išduoti sąlygas tvarkybos darbų projektui rengti, negalėjo išduoti šių sąlygų, nes prašyme išduoti sąlygas tvarkybos darbų projektui rengti netinkamai įvardinta planuojamų tvarkybos darbų rūšis. Tokiu būdu Departamento Vilniaus teritorinis padalinys nesilaikė Paveldo tvarkybos reglamento PTR 3.02.01:2005 „Tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygų (laikinųjų apsaugos reglamentų) išdavimo taisyklės“, patvirtinto Kultūros ministro 2005 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. ĮV-159 (toliau – ir PTR 3.02.01:2005) 9 punkte nustatytos procedūros, kai pareiškėjas pateikia netinkamai įformintus ar ne visus dokumentus arba klaidingus duomenis.

Pažymėjo, kad Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija teisingai nurodė, jog pareiškėja, išduodama Sąlygas tvarkybos darbų projektui rengti, pažeidė PTR 3.02.01:2005 11 punkto nuostatas, nes buvo pareikalauta atlikti polichrominius tyrimus tik dėl sienų ir lubų dažymo, kai kitos rūšies taikomųjų tyrimų dėl esamų medinių porankių remonto bei grindų ir laiptų dangos keitimo nereikalauta, nors pagal Kultūros ministro 2006 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. ĮV-183 patvirtintų Paveldo tvarkybos reglamentų, PTR 2.04.01:2006 „Medžio apdaila ir stalių gaminiai. Bendrieji reikalavimai“ 10 punktą bei PTR 2.06.02:2006 „Interjerų dekoratyvinės dangos, dekoratyvinis tinkas, tinkuoti, dažyti paviršiai. Bendrieji reikalavimai“, 10 punktą, medžio apdailos ir stalių gaminių bei visi interjerų tvarkybos darbai atliekami tik turint išsamius tyrimus. Be to, vadovaujantis Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento IV dalies, II Senamiesčio zonos „Miestas“, Kvartalo Nr. 49 Bendrųjų reikalavimų rekonstruojamiems ir naujai statomiems pastatams 49 kvartale 4 punktu, prieš pradedant remonto darbus, būtina atlikti esamos būklės fiksavimo ir natūros tyrimo darbus. Pagal tas pačias Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento nuostatas, jei yra numatomi griovimo darbai (šiuo atveju laiptų dangos keitimas ir apšvietimo įrengimas buvo galimas tik griaunant – išardant, demontuojant laiptų pakopas ir sienose kalant griovelius), būtinos Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos ekspertų išvados dėl statinio kultūrinės vertės. Sąlygose tvarkybos darbų projektui rengti buvo pareikalauta atlikti polichrominius tyrimus, tačiau Tvarkybos darbų projekte vadovautasi tik 2001 m. Aušros Vartų koplyčios polichrominių tyrimų ataskaita, kurioje nurodyta, kad tokie tyrimai nėra atlikti Galerijoje, išskyrus patalpoje ties įėjimu į Aušros vartų koplyčią.

Akcentavo, kad Tvarkybos darbų projekte numačius pakeisti keramikines grindų plyteles granitinio akmens plytelėmis, o mozaikinio betono (Tvarkybos darbų projekte vartojamas terminas - teraco) laiptų pakopas – akmens plytelėmis bei granitinėmis pakopomis, buvo pažeistas autentiškumas ir Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblio dosjė nurodyti vertingi elementai ir dalys – medžiagiškumas. Pažymėjo, jog Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija nurodė, kad Tvarkybos darbų projektas neatitiko sudėties ir įforminimo. Tvarkybos darbų projekto sprendiniai neatitiko Sąlygose tvarkybos darbų projektui rengti nustatytų darbų. Jiems projektuoti turėjo būti gautos naujos sąlygos tvarkybos darbų projektui rengti. Tvarkybos darbų projektas parengtas neatlikus tiek Sąlygose, tiek paveldo tvarkybos reglamentuose nurodytų tyrimų. Taigi Tvarkybos darbų projektas neatitiko net pačios pareiškėjos sudarytų ir išduotų sąlygų jam rengti, bei neatitiko PTR 3.06.01:2007 10.2.2 punkto nuostatų, nes Tvarkybos darbų projekto aiškinamajame rašte nėra paaiškinta, kaip projekto sprendiniuose numatoma saugoti projektuojamo objekto vertingąsias savybes bei kaip atsižvelgiama į privalomų atlikti taikomųjų tyrimų išvadas.

Nurodė, kad tarnybinio nusižengimo padarymo dienos yra 2009 m. gruodžio 17 d. (išduotos sąlygos Tvarkybos darbų projektui rengti) ir 2009 m. gruodžio 23 d. (išduotas Tvarkybos darbų leidimas). Oficialios informacijos, kad pareiškėja yra įtariama padariusi tarnybinį nusižengimą, gavimo diena yra Departamento direktoriaus 2010 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. Į-053 sudarytos Laikinosios komisijos 2010 m. kovo 24 d. išvadų Nr. RG-45 pateikimo Departamento direktorei diena. Tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena yra Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos 2010 m. balandžio 28 d. išvados dėl Departamento Vilniaus teritorinio padalinio vyriausiosios specialistės R. P. tarnybinio nusižengimo pateikimo Departamento direktorei diena, todėl tarnybinė nuobaudą paskirta 2010 m. gegužės 6 d., nepraleidus Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėse, patvirtintose Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977, nustatytų terminų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Departamento direktorės 2009 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. P-303 „Dėl papildomo darbo R. P.“ Departamento Vilniaus teritorinio padalinio vyriausiajai specialistei R. P. nuo 2009 m. gruodžio 17 d. iki 2010 m. sausio 15 d. įskaitytinai pavesta papildomai atlikti Departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjo funkcijas. 2009 m. gruodžio 17 d. Departamento Vilniaus teritorinio padalinio vyriausioji specialistė R. P. išdavė Tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygas (laikinąjį apsaugos reglamentą) Nr. 27 atlikti tvarkybos darbų projektą numatant Aušros vartų koplyčios ir galerijos dalies patalpų paprastąjį remontą – esamos grindų ir laiptų dangos keitimą, sienų ir lubų dažymą (atlikus polichrominius tyrimus), esamų medinių porankių remontą bei papildomų apšvietimo įrengimą. 2009 m. gruodžio 23 d. Departamento Vilniaus teritorinio padalinio vyriausioji specialistė R. P. parengė ir išdavė Leidimą atlikti kultūros paveldo objekto tvarkomuosius paveldosaugos darbus Nr.

42. Departamento direktorės 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. P-89 buvo sudaryta komisija Departamento Vilniaus teritorinio padalinio vyriausiosios specialistės R. P. galimam tarnybiniam nusižengimui tirti. Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija 2010 m. balandžio 28 d. Departamento direktorei pateikė išvadą dėl Departamento Vilniaus teritorinio padalinio vyriausiosios specialistės R. P. tarnybinio nusižengimo. Departamento direktorė 2010 m. gegužės 6 d. įsakyme Nr. P-125:

1. pripažino, kad pareiškėja: 1.1. 2009 m. gruodžio 17 d. išduodama tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygas (laikinąjį apsaugos reglamentą) Nr. 27 atlikti tvarkomuosius paveldosaugos darbus Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblyje, Šv. Teresės bažnyčioje, Aušros Vartų g. 12, 14, Vilniuje, pažeidė PTR 3.02.01:2005 9, 10, 11 punktų reikalavimus, taip pat Departamento teritorinių padalinių nuostatų, patvirtintų Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2007 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. P-236, 6.1, 6.8, 6.10, 6.20, 7.2 punktų reikalavimus, neužtikrino Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 34 ir 36 dalių ir 23 straipsnio 1 dalies 3 punkto laikymosi ir tuo pažeidė Departamento teritorinio padalinio vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo, patvirtinto Departamento direktoriaus 2008 m. gegužės 30 d.

įsakymu Nr. P-165, 7.1 punktą, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą valstybės tarnautojo pareigą laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų bei 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą pareigą tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir tuo padarė tarnybinį nusižengimą; 1.2. 2009 m. gruodžio 23 d. išduodama Tvarkybos darbų leidimą Nr. 42 atlikti tvarkomuosius paveldosaugos darbus Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblyje, Šv. Teresės bažnyčioje, Aušros Vartų g. 12, 14, Vilniuje, pažeidė Leidimų išdavimo taisyklių 9 ir 10 punktų reikalavimus, PTR 3.06.01:2007 6, 10 punkto reikalavimus, PTR 2.04.01:2006 10 punkto reikalavimus, PTR 2.06.02:2006 10 punkto reikalavimus, taip pat Departamento teritorinių padalinių nuostatų, patvirtintų Departamento direktoriaus 2007 m. rugsėjo 10 d.

įsakymu Nr. P-236, 6.1, 6.10, 6.20, 7.2 punktų reikalavimus, neužtikrino Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 34 ir 36 dalių ir 23 straipsnio 1 dalies 3 punkto laikymosi ir tuo pažeidė Departamento teritorinio padalinio vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 7.1 punktą, pažeidė Valstybės tarnybos įstatyme 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą valstybės tarnautojo pareigą laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų bei 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą pareigą tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir tuo padarė tarnybinį nusižengimą.

Departamento direktorė skyrė pareiškėjai tarnybinę nuobaudą – pastabą, numatytą Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 1 punkte.

Nurodė, kad 2010 m. balandžio 28 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 16-9, kurios pagrindu yra priimtas įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos pareiškėjai skyrimo, buvo patvirtinta 2010 m. gegužės 6 d., ir tą pačią dieną tarnybinė nuobauda paskirta įsakymu. Tai reiškia, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjai paskirta nepasibaigus įstatyme nustatytam nuobaudos skyrimo terminui.

Pažymėjo, kad tvarkybos darbai buvo atlikti Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 748) kompleksinėje dalyje Galerijoje (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 27325). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 155 Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblis kartu su visomis kompleksinėmis dalimis paskelbtas kultūros paminklu. Pareiškėja išdavė Tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygas Nr. 27, numatant atlikti Aušros Vartų koplyčios ir galerijos dalies patalpų paprastąjį remontą. Išduotose sąlygose netinkamai nurodė tvarkybos darbų rūšį, kadangi pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 34 dalį tokios darbų rūšies nėra, o sąlygose numatytas veiksmas – papildomas švietimo įrengimas, pagal įstatymo 2 straipsnio 28 dalį priskirtinas pritaikymo darbams. Gavusi netinkamai įformintus dokumentus, pareiškėja turėjo pranešti apie tai dokumentus pateikusiam asmeniui ir nustatyti ne trumpesnį kaip 10 dienų terminą pateiktiems dokumentams patikrinti ar pildomiems pateikti, kaip tai numato PTR 3.02.01:2005 9 ir 10 punktai. Bylos medžiaga rodo, jog pareiškėja nepaisė, kad prašyme išduoti sąlygas tvarkybos projektui rengti netinkamai įvardinta planuojamų tvarkybos darbų rūšis, ir nepagrįstai išdavė sąlygas, o po to ir leidimą atlikti kultūros paveldo objekto tvarkomuosius paveldosaugos darbus.

Pareiškėja išduotose sąlygose pareikalavo atlikti polichrominius tyrimus tik dėl sienų ir lubų dažymo, nors paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.04.01:2006 10 punkte aiškiai apibrėžta, kad „atliekant medžio apdailos ir stalių gaminių tvarkybą, privaloma vadovautis paveldo tvarkybos reglamentais ir kitais normatyviniais dokumentais nustatytais reikalavimais. Visi medžio apdailos ir stalių gaminių tvarkybos darbai atliekami tik turint išsamius tyrimus, tikslius duomenis apie jų techninę būklę ir kitus duomenis“. Pagal paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.06.02:2006 „Interjerų dekoratyvinės dangos, dekoratyvinis tinkas, tinkuoti, dažyti paviršiai. Bendrieji reikalavimai“ 10 punktą, „atliekant interjerų tvarkybą, privaloma vadovautis paveldo tvarkybos reglamentais ir kitais normatyviniais dokumentais nustatytais reikalavimais. Visi interjerų tvarkybos darbai atliekami tik turint išsamius tyrimus, tikslius duomenis apie jų techninę būklę ir kitus duomenis“. Vienas iš darbų, kuriuos buvo numatoma atlikti ginčo objekte, buvo esamų medinių porankių (interjero dalis) remontas. Išduodama sąlygas ir leidimą, minėtų paveldo tvarkybos reglamentų nuostatas pareiškėja ignoravo.

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2010 m. balandžio 7 d. rašto teismas nevertino, atsižvelgęs į tai, kad į šios institucijos kompetenciją neįeina kultūros paveldo objektų tvarkybos ir priežiūros kontroliavimas. Departamento direktorės nuomonė, pareikšta per informacinės plėtros priemones apie galimai netinkamus remonto darbus, negali būti laikoma kliūtimi inicijuoti Vilniaus teritorinio padalinio veiklos patikrinimą dėl Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblyje vykdomų tvarkybos darbų. Komisija tarnybiniam nusižengimui tirti veikė savarankiškai, jos nesaistė Departamento direktorės pateikta nuomonė apie darbų atlikimo trūkumus. Departamento direktorė iš anksto komisijai nebuvo suformulavusi užduoties, kad reikia nubausti būtent pareiškėją. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo procesas buvo šališkas. Pažymėjo, kad Departamento teritorinių padalinių nuostatų, patvirtintų Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2007 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. P-236, 6.1 punkto reikalavimo pareiškėja nepažeidė, kadangi laiku išnagrinėjo prašymą išduoti tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygas bei prašymą išduoti leidimą atlikti kultūros paveldo objekto tvarkomuosius paveldosaugos darbus. Todėl šio punkto pažeidimas šalintinas iš juridinės pareiškėjos veikos kvalifikacijos. Pareiškėjai skirta švelniausia Valstybės tarnybos įstatyme numatyta drausminė nuobauda iš esmės atitinka pažeidimo pobūdį.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Departamento direktorės 2010 m. gegužės 6 d. įsakymą Nr. P-125, kuriuo jai skirta drausminė nuobauda – pastaba.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog išduodama sąlygas paprastojo remonto darbams, pareiškėja netinkamai nurodė tvarkybos darbų rūšį, kad nepareikalavo medžio apdailos tyrimų, neišanalizavo tokių veiksmų padarinių, nepasidomėjo, ar paprastojo remonto darbai galimi kultūros paveldo objekte ar draudžiami, netyrė, ar išduodama sąlygas bei leidimą paprastojo remonto darbams ji sudarė prielaidas sunaikinti kultūros paveldo objektą ar jo vertingas dalis, elementus (vertingąsias savybes), įtvirtintas apskaitos dokumentuose. Teismas nesidomėjo, kokie konkrečiai medžio gaminių tyrimai turėjo būti atlikti (cheminiai, biologiniai, fiziniai ir pan.). Pažymi, kad net ir po teisminio proceso neaišku, kokius konkrečiai tyrimus reikia atlikti, kai siekiama pakeisti sulūžusius, supuvusius medžio gaminius. Teigia, kad nenustatęs tarnybinio nusižengimo sudėties, nevertindamas ar netinkamai vertindamas byloje pateiktus įrodymus, vadovaudamasis Komisijos išvadomis, bet ne įstatymais, teismas nepagrįstai pripažino, kad buvo padarytas tarnybinis nusižengimas.

Pažymi, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 16 dalyje nustatyta, jog kultūros paveldo statinio remontas – tai statinio remontas, kaip apibrėžta Statybos įstatyme, kai darbai nesusiję su statinio vertingųjų savybių keitimu. Taigi Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme darbų rūšies sąvoka neatskleidžiama, o duodama nuoroda į Statybos įstatymą. Nurodo, kad iš Statybos įstatymo 2 straipsnio 19, 20 ir 20 dalyse pateiktų sąvokų „statinio remontas“, „statinio kapitalinis remontas“ ir „statinio paprastasis remontas“ apibrėžimų matyti, jog statybos darbų rūšies statinio remonto sąvokos turinys yra abstraktus, apimantis abi statybos darbų rūšis – statinio kapitalinį remontą ir statinio paprastąjį remontą. Iš pateiktų apibrėžimų galima daryti išvadą, kad statybos darbų rūšis „statinio remontas“ nėra savarankiška darbų rūšis, kuri be sudedamųjų dalių, t. y. be paprastojo ir kapitalinio remontų, negalima. Pažymi, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 34 dalyje, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad jame nenumatytas paprastasis remontas, nėra ir darbų rūšies, vadinamos kapitaliniu remontu. Vadovaujantis tokia logika, galima būtų daryti išvadą, kad kultūros paveldo objekte darbai, kurie priskirtini kapitaliniam remontui, negalimi. Minėto įstatymo 14 straipsnyje kultūros paveldo objekto valdytojams nustatyta pareiga prižiūrėti kultūros paveldo objektą, laiku šalinti atsiradusius defektus ir apsaugoti statinius nuo neigiamo aplinkos poveikio. Atsiradę defektai ir yra šalinami atliekant statybos darbus, kurie priskiriami paprastajam ar kapitaliniam remontui.

Nesutinka su teismo išvada, kad papildomas apšvietimo įrengimas priskirtinas pritaikymo darbams. Elektros sistema pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 61 dalį priskiriama prie statinio inžinerinės sistemos, o pagal šio straipsnio 21 dalį statinio inžinierinių sistemų tvarkymas priskiriamas prie paprastojo remonto. Papildomo apšvietimo įrengimo negalima suprasti kitaip, kaip pastatu besinaudojančiųjų poreikiams tenkinti. Mano, kad sąvoką tvarkybos darbų rūšies „pritaikymas“ pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 28 dalyje pateiktą apibrėžimą reikia suprasti kaip statinio, kurio negalima panaudoti pagal jo autentiškąją paskirtį, pertvarkymą ir pritaikymą naujai paskirčiai.

Pabrėžia, kad valstybinę statybos priežiūrą atliekančios institucijos – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos išvados negali būti laikomos niekiniu dokumentu ir į jas privaloma atsižvelgti nustatant atliekamų statybos darbų priskyrimą atitinkamai statybos darbų rūšiai bei sprendžiant sąlygų bei leidimo išdavimo statybos darbams teisėtumo klausimą. Teigia, kad nagrinėjamu atveju paprastojo remonto darbai kultūros paveldo objekte buvo ne tik galimi, bet ir būtini dėl žmonių saugumo ir dėl pačios kultūros vertybės, dėl jos išsaugojimo ateities kartoms.

Atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik Departamento direktorės 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. P-89 sudarytos komisijos išvadomis, neatsižvelgė į tai, kad prieš kreipiantis sąlygų projektui rengti, statytojas atliko tyrimus ir jų pagrindu surašė „G359 Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblio, Aušros Vartų g. 12, 14 vidaus patalpų techninės būklės įvertinimo aktą“. Teismas nevertino pateiktos apskaitos dokumentacijos. Pažymi, kad paprastojo remonto darbai atlikti viduje ir tik tose pastato dalyse, kurios nepripažintos vertingomis. Taip pat nebuvo įvertintas 2009 m. gruodžio 22 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkomųjų statybos darbų projekto ar tvarkomųjų paveldosaugos darbų projekto paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės aktas Nr. 04. Mano, kad terminas nuobaudai skirti turi būti skaičiuojamas nuo laikinosios komisijos 2010 m. kovo 26 d. pateiktų išvadų. Akcentuoja, kad sprendime minimi reglamentai, kuriuose nustatyti konkretūs medžio apdailos ir stalių gaminių, taip pat interjerų tvarkybos reikalavimai, Kultūros ministro buvo patvirtinti tik 2010 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. ĮV-130, t. y. po to, kai buvo išduotas leidimas.

Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.

Atsiliepime atsakovas nurodo, kad Statybos įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, jog šis įstatymas netaikomas nustatant nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimų ir kultūros paveldo statinių tvarkomųjų paveldosaugos darbų bei su jais susijusių procedūrų reikalavimus, kuriuos nustato Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos neturi kompetencijos kontroliuoti ir prižiūrėti kultūros paveldo objektų tvarkybos darbų. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 34 dalyje nėra darbų rūšies, kuriai pareiškėja išdavė sąlygas ir leidimą atlikti kultūros paminklo tvarkomuosius paveldosaugos darbus. Pabrėžia, kad Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 155 paskelbtas kultūros paminklu. Visi tvarkybos darbai, veikiantys vertingąsias savybes, turi būti parenkami ir atliekami pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo reikalavimus, kad būtų maksimaliai išsaugotas autentiškumas ir tinkamumas naudoti, o autentiškumo kriterijumi laikytina kultūros vertybės apimtis ir sudėtis, buvusi minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo metu. Nurodo, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija Departamento teritorinių padalinių nuostatų 6.1 punkto pažeidimą kvalifikavo įvertinusi ne prašymo terminų išnagrinėjimo aspektą, bet padaliniams suteiktos kompetencijos neįgyvendinimo aspektu, t. y. šio punkto nuostatos, kad padaliniai pagal Departamento kompetenciją metodiškai vadovauja kultūros paveldo apsaugai, nepaisymu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Kultūros paveldo departamento direktorės 2010 m. gegužės 6 d. įsakymo Nr. P-125, kuriuo pareiškėjai buvo paskirta drausminė nuobauda – pastaba, teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamu įsakymu drausminė nuobauda pareiškėjai paskirta už tai, kad 2009 m. gruodžio 17 d. išduodama tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygas (laikinąjį apsaugos reglamentą) Nr. 27 bei 2009 m. gruodžio 23 d. išduodama Tvarkybos darbų leidimą Nr. 42 atlikti tvarkomuosius paveldosaugos darbus Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblyje, Šv. Teresės bažnyčioje, Aušros Vartų g. 12, 14, Vilniuje, pažeidė teisės aktų nuostatas. Įsakyme bei Komisijos, sudarytos vyriausiosios specialistės R. P. galimiems tarnybiniams nusižengimams tirti, 2010 m. balandžio 28 d. išvadoje Nr. 16-9 nurodyta, kad pareiškėja:

1) išduodama tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygas pažeidė:

a) PTR 3.02.01:2005 9, 10, 11 punktų reikalavimus, b) Kultūros paveldo departamento teritorinių padalinių nuostatų, patvirtintų Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2007 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. P-236, 6.1, 6.8, 6.10, 7.2 punktų reikalavimus, c) Kultūros paveldo departamento teritorinio padalinio vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo, patvirtinto Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2008 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. P-165, 7.1 punktą (nes neužtikrino Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 34 ir 36 dalių, 23 straipsnio 1 dalies 3 punkto laikymosi, d) Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą valstybės tarnautojo pareigą laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų bei 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą pareigą tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas;

2) išduodama Tvarkybos darbų leidimą pažeidė:

a) Leidimų išdavimo taisyklių 9 ir 10 punktų reikalavimus, b) PTR 3.06.01:2007 6, 10 punktų reikalavimus, c) PTR 2.04.01:2006 10 punkto reikalavimus, d) PTR 2.06.02:2006 10 punkto reikalavimus, e) Kultūros paveldo departamento teritorinių padalinių nuostatų 6.1, 6.10, 6.20, 7.2 punktų reikalavimus, f) Kultūros paveldo departamento teritorinio padalinio vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 7.1 punktą (kadangi neužtikrino Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 34 ir 36 dalių, 23 straipsnio 1 dalies 3 punkto laikymosi), g) Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą valstybės tarnautojo pareigą laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų bei 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą pareigą tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.

Pirmosios instancijos teismas ginčijamą atsakovo įsakymą iš esmės pripažino teisėtu ir pagrįstu, iš juridinės pareiškėjos veikos kvalifikacijos pašalindamas tik Kultūros paveldo departamento teritorinių padalinių nuostatų, patvirtintų Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2007 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. P-236, 6.1 punkto reikalavimų pažeidimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse tarnybinių ginčų bylose ne kartą yra akcentavęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės (drausminės) nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamoje valstybės tarnautojo veikoje yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltė (žr. 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008, Administracinių teismų praktika, Nr. 6(16), 2008; 2008 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-845/2008;2008 m. vasario 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-242/2008 ir kt.). Konkretaus tarnybinio nusižengimo faktas ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementai turi būti nustatyti motyvuotoje išvadoje, kuri surašoma nustatyta tvarka atlikus išsamų tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą. Pažymėtina, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiamasi priimant individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis. Motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas valstybės tarnautojo padaryto konkretaus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio valstybės tarnautojas turi teisę gintis, apimtis. Taigi spręsdamas, ar atsakovo 2010 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. P-125 nuobauda pareiškėjai buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar 2010 m. balandžio 28 d. komisijos išvadoje Nr. 16-9 yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja padarė veikas (ir kokias konkrečiai), kuriose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, taip pat tai, ar atsakovas laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai teisingai akcentuodamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, pats jų tinkamai nesilaikė, visų bylai reikšmingų aplinkybių nesurinko, neištyrė ir dėl jų nepasisakė, todėl teismo sprendimas negali būti vertinamas pagrįstu ir teisėtu.

Iš komisijos išvados matyti, kad pareiškėja buvo kaltinama tuo, jog išduodama tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygas (laikinąjį apsaugos reglamentą) Nr. 27, netinkamai nurodė tvarkybos darbų rūšį, ją įvardindama kaip paprastąjį remontą, nes Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 34 dalyje nėra numatyta tokios tvarkybos darbų rūšies. Išduotose Sąlygose tvarkybos darbų projektui rengti numatyti darbai nėra kultūros paveldo statinio remonto darbai, nes naujo apšvietimo įrengimas yra pritaikymo, o ne remonto darbai. Sąlygose tvarkybos darbų projektui rengti numatytais darbais veikiamas autentiškumas ir keičiami Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblio dosjė nurodyti vertingi elementai ir dalys (medžiagiškumas). Ji taip pat kaltinama, kad išduodama Sąlygas, pareikalavo atlikti polichrominius tyrimus tik dėl sienų ir lubų dažymo, kai kitos rūšies taikomųjų tyrimų dėl esamų medinių parankių remonto bei grindų ir laiptų dangos keitimo nereikalauta. Tuo tarpu pagal Kultūros ministro 2006 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. ĮV-183 patvirtintų Paveldo tvarkybos reglamentų, PTR 2.04.01:2006 „Medžio apdaila ir stalių gaminiai. Bendrieji reikalavimai“ 10 punktą bei PTR 2.06.02:2006 „Interjerų dekoratyvinės dangos, dekoratyvinis tinklas, tinkuoti, dažyti paviršiai. Bendrieji reikalavimai“ 10 punktą, medžio apdailos ir stalių gaminių bei visi interjerų tvarkybos darbai atliekami tik turint išsamius tyrimus (t. I, b. l. 14-21).

Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2003 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. Į-130 į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro Statinių kompleksų sąrašą buvo nuspręsta įrašyti 11 objektų, tarp jų ir Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblį (359 p.). Iš bylos medžiagos matyti, kad iki šio įsakymo priėmimo – 2002 m. rugsėjo – lapkričio mėnesiais Kultūros paveldo centras parengė Kultūros vertybės pagrindinį dosjė (kultūros vertybės kodas G359K) (t. II, b. l. 68-113), kuriame nurodyti komplekso bei atskirųjų jo dalių kodai (minimi ir 2003 m. gegužės 8 d. įsakyme). Kartu su Kultūros vertybės pagrindiniu dosjė buvo parengtas ir teritorijos apsaugos zonų planas, tačiau jis į bylą nepateiktas. Kultūros vertybės pagrindiniame dosjė – Statinių apraše (t. II, b. l. 72-73) nurodyta, kad Vienuolyno ansamblį sudaro Šv. Teresės bažnyčia, vienuolyno namas, koplyčia, galerija ir ūkinis pastatas.

Pareiškėjos 2009 m. gruodžio 17 d. išduotose Tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygose (laikinajame apsaugos reglamente) Nr. 27 dėl Aušros vartų koplyčios ir Galerijos dalies patalpų numatyti paprastojo remonto darbai; esamos grindų ir laipdų dangos keitimas, sienų ir lubų dažymas (atlikus polichrominius tyrimus), esamų medinių porankių remontas bei papildomo apšvietimo įrengimas. Tvarkybos darbų aiškinamajame rašte nurodyta, kad numatyta atlikti: 1) 1932 m. restauracijos metu paklotas keramikines plyteles tiek galerijos pirmo aukšto koridoriuje, tiek Aušros Vartų Koplyčios dalyje ties įėjimu siūloma išsaugoti, užklojant jas iš viršaus nauja granitinio akmens danga, kartu įrengiant grindjuostes. Numatoma aptaisyti sienų šonus granitinio akmens panelėmis; 2 ) esamus šiluminius vamzdžius keisti naujais, „paslepiant“ vamzdyną grindyse, įrengti naujus šilumos prietaisus; 3) sienų, lubų, skliautų bei karnizų dažymą; 4) esamus medinius porankius Galerijos dalyje bei medines dekoratyvines paneles Aušros Vartų koplyčios dalyje numatoma atnaujinti; 5) suprojektuojamas naujas apšvietimas.

Iš projekto schemos ir planų spręstina, kad darbai turėjo būti atliekami patalpoje, esančioje šalia Koplyčios, per kurią yra įėjimas į Koplyčią, bei tvarkoma statinio dalis, jungianti Bažnyčią ir Koplyčią (t. I, b. l. 183-200). Iš nuotraukų matyti, kad laiptai buvo keičiami koridoriuje, grindų danga koridoriaus dalyje ir pan. Todėl, sprendžiant pareiškėjos drausminės atsakomybės klausimą, pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti ir byloje esančių bei papildomai išreikalautų ir surinktų įrodymų (pvz., ginčo teritorijos apsaugos zonų plano, kultūros vertybių registro duomenų, nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje esančių duomenų, esant reikalaui, ir specialisto paaiškinimų ar eksperto išvados) pagrindu įvertinti, ar tvarkybos darbai buvo atliekami Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno ansamblio statinių dalyje, kurios įrašytos į Kultūros vertybių registrą kaip atskiros ansamblio dalys, ar tik patalpose, esančiose šalia Koplyčios, Galerijos, t. y. tokiose, kurios nėra Kultūros vertybių registro objektais ir kurioms neturi būti taikomi atsakovo nurodyti paveldosaugos reikalavimai. Šios aplinkybės nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos nuomone, yra esminės, ir tik jas visapusiškai ištyrus galima spręsti dėl atsakovo priimto administracinio akto pagrįstumo ir teisėtumo.

Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1, 2 d.).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas privalo ne tik įvertinti teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios esminės reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas, bet ir tinkamai atsakyti į visus pagrindinius pareiškėjos argumentus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos R. P. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė