2016-02-24 Nr. AB-4232-2-68-3-25754-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2485-520/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25754-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus skundą atsakovei R. Š. dėl permokos grąžinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – V. M. (V. M.).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrius (toliau – ir Socialinių išmokų skyrius, pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės R. Š. (toliau – ir atsakovė) priteisti dėl jos kaltės susidariusią išmokos vaikui permoką – 520 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovė 2009 m. birželio 23 d. kreipėsi į Socialinių išmokų skyrių dėl išmokos vaikui skyrimo. Socialinių išmokų skyrius 2009 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. 157126 nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d. skyrė išmoką vaikui, kas mėnesį mokant po 52 Lt. Pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą (toliau – ir Išmokų vaikams įstatymas) šeimai, auginančiai vieną ar du vaikus nuo 3 iki 18 metų, išmoka vaikui buvo skiriama, jei vidutinės pajamos, nustatytos Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo (toliau – ir Piniginės socialinės paramos įstatymas) 15 straipsnyje (su darbo santykiais susijusios pajamos, individualios veiklos pajamos, įskaitant pajamas, gautas verčiantis veikla pagal verslo liudijimą, ligos pašalpos ir kt.), vienam šeimos nariui per mėnesį buvo mažesnės kaip 3 valstybės remiamų pajamų (toliau – ir VRP) dydžiai (1 050 Lt).

Pareiškėjas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 801 patvirtintų Išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 12.3 bei 12.4 punktuose nustatyta, jog kreipiantis dėl išmokos vaikui paskyrimo, prašyme – paraiškoje išmokai gauti būtina patvirtinti pažymint, kad šeimos vidutinės pajamos vienam šeimos nariui per praėjusius kalendorinius metus yra mažesnės kaip 3 VRP dydžiai arba pateikti praėjusių 12 kalendorinių mėnesių iki kreipimosi dėl išmokos mėnesio šeimos pajamų dydį patvirtinančius dokumentus, jeigu šeimos vidutinės pajamos, palyginant su praėjusiais kalendoriniais metais gautomis pajamomis, sumažėjo. Pareiškėjas teigė, kad atsakovė, pateikdama prašymą išmokai, patvirtino, jog teikia teisingą informaciją apie šeimos pajamas, ir sutiko, kad ši informacija būtų perduota Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI).

Pareiškėjas nurodė, jog atlikus atsakovės šeimos pajamų patikrinimą buvo nustatyta, kad jos šeimos pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį 2008 metais viršijo Piniginės socialinės paramos įstatyme nustatytą 1 050 Lt sumą. Atsakovė apie šeimos narių duomenų apie pajamas neatitikimą buvo informuota 2010 m. vasario 2 d. raštu Nr. 17-34/1003, kuriame buvo paprašyta pateikti įrodymus, patvirtinančius šeimos pajamų dydį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Socialinių išmokų skyrius, nesulaukęs iš atsakovės papildomų įrodymų, vadovaudamasis VMI pateiktais duomenimis, 2010 m. kovo 30 d. priėmė sprendimą Nr. 17-102/306 „Dėl permokos nustatymo“, kuriuo nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d. buvo nustatyta 520 Lt išmokos vaikui permoka. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovė apie susidariusią permoką buvo informuota 2010 m. balandžio 1 d. pranešimu Nr. 17-34/2988 „Dėl išmokos vaikui mokėjimo“, kuriame buvo detaliai nurodytos įsiskolinimo grąžinimo aplinkybės. Atsakovė jokių veiksmų nesiėmė, todėl Socialinių išmokų skyrius pakartotiniu 2010 m. gruodžio 15 d. pranešimu Nr. 17-34/9282 informavo atsakovę apie pinigų grąžinimo pareigos įvykdymo būtinybę. Atsakovė į Socialinių išmokų skyrių kreipėsi tik 2011 m. spalio 19 d. Kreipimosi metu atsakovė pateikė sutikimą dėl 520 Lt dydžio išmokos vaikui permokos grąžinimo iki 2012 m. rugsėjo 1 d., tačiau šio įsipareigojimo neįvykdė.

Atsakovė R. Š. atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka, ir prašė jį atmesti.

Atsakovė paaiškino, kad prašymą išmokai gauti pateikė 2009 m. birželio 23 d., kai neteko darbo, ir pažymėjo, jog 2008 metais dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“, o jos gaunamos pajamos buvo nedidelės. Gavusi reikalavimą grąžinti permoką, ji iš karto atvyko į Socialinių išmokų skyrių, tačiau jai nebuvo paaiškinta, kodėl turi grąžinti lėšas. Sutikimą ji pasirašė, nes buvo įspėta, jog bus kreipiamasi į teismą. Atsakovė pažymėjo, kad tuo metu rengė dokumentus dėl santuokos nutraukimo su sutuoktiniu V. M., kurio Lietuvoje nebuvo, todėl pateikti dokumentų apie sutuoktinio pajamas neturėjo galimybės. Atsakovė teigė, kad V. M. santuokos nutraukimo byloje tvirtino, jog neturėjo stabilių pajamų, jo alga buvo minimali. Atsakovė 2008 metų V. M. deklaraciją laikė klaidinga, nes nebūtas pajamas jis deklaravo siekdamas iš banko gauti paskolą. Atsakovė tvirtino, jog V. M. 2008 metais jokių pajamų šeimai neskyrė ir ji apie jo gaunamas pajamas nežinojo. Atsakovė teigė, kad pareiškėjas, prieš skirdamas išmoką, turėjo patikrinti visus duomenis, bei akcentavo, jog išmoką turėtų grąžinti ne ji, o buvęs sutuoktinis, kuris gavo pajamas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtrauktas nepagrįstai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad jo santuoka su atsakove nutraukta 2012 metais, kad iki santuokos nutraukimo kelis metus su atsakove nevedė bendro ūkio, kad atsakovė apie jo gaunamas pajamas žinojo, bei pabrėžė, kad sūnaus gyvenamoji vieta buvo nustatyta su juo, o iš atsakovės priteistas išlaikymas. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, atsakovė sąmoningai teikė prašymą pareiškėjui dėl išmokų gavimo ir žinojo savo teises ir pareigas. V. M. tvirtino, kad jo pajamas patvirtina VMI pateiktos deklaracijos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo Socialinių išmokų skyriaus skundą tenkino ir jam iš atsakovės R. Š. priteisė 150,60 Eur išmokos vaikui permoką.

Iš atsakovės 2009 m. birželio 23 d. prašymo turinio teismas nustatė, kad ji pasirinko praėjusių kalendorinių metų (2008 metų) pajamų apskaičiavimo būdą ir patvirtino, jog pateikta informacija apie šeimos pajamas yra teisinga. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad jos pajamas turėjo patikrinti pareiškėjas. Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti, jog išmokos bus teikiamos tiems vaikams, kuriems dėl šeimos materialinės padėties jos labiausiai reikia, bei racionaliai naudoti turimus išteklius, Išmokų vaikui įstatymo 19 straipsniu įpareigojo išmokos gavėjus kreipiantis dėl išmokos pateikti visą teisingą informaciją, įrodančią asmens teisę gauti šio įstatymo nustatytas išmokas, ir būtinus išmokoms gauti dokumentus bei pareigą pranešti savivaldybės administracijai apie aplinkybes, turinčias įtakos išmokos dydžiui ar mokėjimui, per mėnesį nuo šių aplinkybių atsiradimo dienos. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atsakovė turėjo pareigą pateikti teisingą informaciją, o aplinkybėms, turinčioms įtakos išmokos dydžiui ar mokėjimui, pasikeitus informuoti pareiškėją.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas nustatė, kad atsakovė netinkamai vykdė (ar nevykdė) Išmokų vaikui įstatymo 19 straipsnyje įtvirtintas pareigas ir pateikė pareiškėjui neteisingą informaciją apie savo (šeimos) pajamas bei neinformavo apie aplinkybes, turinčias įtakos išmokos dydžiui ar mokėjimui. Teismas konstatavo, jog tokie aplaidūs atsakovės veiksmai lėmė tai, kad Socialinių išmokų skyrius nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d. nepagrįstai pareiškėjai išmokėjo išmoką vaikui.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų teismas nustatė, kad atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens santuoka buvo nutraukta Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimu. Teismas akcentavo, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė ir trečiasis suinteresuotas asmuo ginčo laikotarpiu gyveno skyrium, todėl teismas konstatavo, kad pagrįstai nustatyta, jog 2008 metais atsakovės šeimos pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį viršijo Piniginės socialinės paramos įstatyme nustatytą 1 050 Lt sumą. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad ji nežinojo apie sutuoktinio gaunamas pajamas ir kad išmoka turi būti išskaičiuojama iš trečiojo suinteresuoto asmens.

Teismas nustatė, kad gavęs informaciją apie atsakovei nepagrįstai išmokėtą išmoką vaikui, Socialinių išmokų skyrius 2010 m. vasario 2 d. pranešimu Nr. 17-34/1003 paprašė atsakovės pateikti 2008 metų šeimos pajamų dydį patvirtinančius dokumentus bei informavo atsakovę, kad nepateikus prašomų dokumentų bus siunčiamas raštas dėl permokos nustatymo. Atsakovei nepateikus jokių dokumentų, 2010 m. kovo 30 d. buvo priimtas sprendimas „Dėl permokos nustatymo“. Apie priimtą sprendimą atsakovė buvo informuota 2010 m. balandžio 1 d. pranešimu bei pakartotinai 2010 m. gruodžio 15 d. pranešimu.

Teismas akcentavo, kad atsakovė Socialinių išmokų skyriaus sprendimo neginčijo ir 2011 m. spalio 19 d. sutikimu susidariusią išmokos vaikui permoką pripažino bei įsipareigojo visą permokėtą išmokos sumą pervesti iki 2012 m. rugsėjo 1 d., tačiau įsipareigojimo neįvykdė. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad 150,60 Eur išmokos vaikui permoka susidarė dėl atsakovės veiksmų, ir į tai, kad atsakovė iki šiol nėra grąžinusi nurodytos sumos, tenkino pareiškėjo skundą.

III. Atsakovė R. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

1. Teismas sprendimu tenkino pareiškėjo skundą, tačiau byloje skundo nėra, yra tik ieškinys.

2. Buvo pažeista atsakovės teisė byloje būti atstovaujamai advokato, nes civilinėje byloje pagal pareiškėjo ieškinį jai buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, tačiau dėl ilgo bylos nagrinėjimo, civilinę bylą perdavus administraciniam teismui, baigėsi sprendimo, kuriuo jai buvo šioje byloje paskirtas advokatas, galiojimas.

3. Atsakovė nesutinka su teismo padaryta išvada, jog ji buvo informuota apie atsakovo priimtus sprendimus, ir pažymi, jog byloje nėra įrodymų, kad atsakovo siųsti sprendimai jai buvo įteikti.

4. Teismas netinkamai įvertino trečiojo suinteresuoto asmens poziciją. Buvęs sutuoktinis neturėjo pajamų, kurias įtraukė į turto deklaraciją. Nors sūnaus gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu, jis (sūnus) iki šiol gyvena su atsakove.

5. Atsakovė nesutinka su teismo padaryta išvada, jog ji netinkamai vykdė Išmokų vaikams įstatyme nustatytas pareigas, nes ji nesuprato, kokius dokumentus bei informaciją turėjo pareigą pateikti; pateikė V. M. banko sąskaitos išrašus, kurie patvirtina, jog jis pajamų neturėjo, bei negalėjo pateikti duomenų apie faktus, kurių nežinojo – o duomenis apie V. M. pajamas pareiškėjas turėjo išsireikalauti iš jo.

6. Teismas nepagrįstai nepritaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.253 straipsnio 3 bei 4 dalių nuostatų, vadovaujantis kuriomis ji turėtų būti atleista nuo civilinės atsakomybės.

Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Byla pagrįstai iš bendrosios kompetencijos teismo perduota administraciniam teismui.

2. Atsakovės teisė turėti advokatą nebuvo pažeista, nes atsakovė pati netinkamai įgyvendino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 49 straipsnio 1 dalyje jai suteiktą teisę.

3. Atsakovė 2011 m. spalio 19 d. sutiko su jai nustatyta išmokos vaikui permoka ir tai įrodo, kad jai buvo žinoma apie nustatytą išmokos vaikui permokos sumą.

4. V. M. pajamų deklaracija už 2008 metus įrodo, kad kreipimosi metu atsakovės šeima neatitiko reikalavimo neviršyti Piniginės socialinės paramos įstatyme nustatytos 1 050 Lt dydžio sumos vienam šeimos asmeniui per mėnesį.

5. Atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių V. M. pajamų deklaracijoje už 2008 metus nurodytus duomenis.

6. CK reglamentuoja civilinius teisinius santykius, o išmokos vaikui skyrimas ir mokėjimas yra viešosios teisės objektas, iš kurio kylantys ginčai nagrinėjami administracine tvarka, taikant administracinį procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo, kuriuo patenkintas pareiškėjo Socialinių išmokų skyriaus skundas ir iš atsakovės R. Š. pareiškėjui priteista 150,60 Eur (520 Lt) išmokos vaikui permoka, pagrįstumas bei teisėtumas.

Nustatyta, kad atsakovė R. Š. (buvusi pavardė M.) 2009 m. birželio 23 d. padavė prašymą gauti išmoką vaikui T. M. nuo 2009 m. kovo mėnesio (I t., b. l. 27–28). Prašyme atsakovė nurodė, kad šeimos vidutinės pajamos praėjusiais kalendoriniais metais vienam šeimos nariui per mėnesį yra mažesnės kaip 3 valstybės remiamų pajamų dydžiai (1 050 Lt). Vilniaus miesto socialinės paramos centro Socialinių išmokų skyriaus 2009 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. 157126 (I t., b. l. 29) atsakovei buvo skirta išmoka vaikui nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d., o 2010 m. vasario 2 d. pranešimu Nr. 17-34/1003 (I t., b. l. 32) atsakovė buvo informuota, kad buvo gauta informacija, jog jos šeimos vidutinės pajamos 2008 metais vienam šeimos nariui buvo didesnės nei 1 050 Lt, ir paprašyta pateikti šeimos 2008 metų pajamas patvirtinančius įrodymus. Socialinių išmokų skyriaus 2010 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 17-102/306 „Dėl permokos nustatymo“ (I t., b. l. 33) buvo nustatyta 520 Lt išmokos vaikui permoka 2009 m. kovo 1 d. – 2010 m. kovo 1 d. bei 2010 m. balandžio 1 d. raštu Nr. 17-34/2988 (I t., b. l. 34) atsakovė buvo informuota apie apskaičiuotą permoką ir jos grąžinimo būdus. Ši informacija atsakovei pakartotinai buvo išsiųsta 2010 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. 17-34/9282 (I t., b. l. 35). 2011 m. spalio 19 d. atsakovė pasirašė sutikimą dalimis (po 52 Lt) grąžinti 520 Lt vaiko išmokos permoką iki 2012 m. rugsėjo 1 d. (I t., b. l. 36). Atsakovei nurodytos permokos negrąžinus, pareiškėjas, vadovaudamasis Išmokų vaikams įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi, kreipėsi į teismą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas apeliaciniu skundu skundžiamame sprendime konstatavo, jog atsakovė pažeidė Išmokų vaikui įstatymo 19 straipsnyje nustatytas pareigas pateikti visą teisingą informaciją, įrodančią asmens teisę gauti šio įstatymo nustatytas išmokas, ir būtinus išmokoms gauti dokumentus bei pranešti savivaldybės administracijai apie aplinkybes, turinčias įtakos išmokos dydžiui ar mokėjimui, per mėnesį nuo šių aplinkybių atsiradimo dienos, todėl 520 Lt išmokos vaikui permoka susidarė dėl jos kaltės. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas tenkintinas, ir iš atsakovės pareiškėjui priteisė susidariusią išmokos vaikui permoką.

Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovė teigia, kad iš jos nepagrįstai priteista išmokos vaikui permoka, nes pateikdama prašymą šiai išmokai skirti ji nežinojo apie jos šiuo metu jau buvusio sutuoktinio deklaruotas pajamas, dėl kurių ji neturėjo teisės gauti aptariamą išmoką, todėl pareiškėjo prašoma priteisti permoka turėtų būti priteista iš jos buvusio vyro – trečiojo suinteresuoto asmens, nes pajamas gavo jis, o dėl to, kad jis neprisidėjo prie sūnaus išlaikymo, ji buvo priversta kreiptis dėl išmokos vaikui skyrimo.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos apeliacinio skundo argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 52 straipsnyje nustatyta, jog valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą yra nurodęs, kad pagal Konstituciją kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą. Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytos pensijos ir socialinė parama – tai vienos iš socialinės apsaugos formų (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas). Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, kartu įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Asmens teisė į socialinę paramą ir apskritai į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus. Asmeniui teikiama socialinė parama neturi virsti privilegija, ji neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis ieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas. Tad Konstitucija nedraudžia įstatymų leidėjui įstatymu nustatyti tokių socialinės paramos teikimo pagrindų ir sąlygų, socialinės paramos dydžių, kad būtų skatinamos kiekvieno asmens pastangos pagal išgales pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove ir prisidėti prie visos visuomenės gerovės.

Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą. Sistemiškai aiškindamas Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies ir 39 straipsnio 1 dalies nuostatas Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad jos sietinos su Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas). Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinti bendriausio pobūdžio konstituciniai principai. Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalies nuostata, kad valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia jiems paramą, suponuoja tai, kad šeima, motinystė, tėvystė ir vaikystė yra puoselėjamos ir saugomos konstitucinės vertybės.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pagal Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalį tėvai turi pareigą iki pilnametystės išlaikyti savo vaikus. Ši tėvų konstitucinė pareiga yra įtvirtinta ir CK 3.192 straipsnyje. Dėl vaikams teikiamo išlaikymo formos ir dydžio tėvai gali susitarti (CK 3.192 str. 1 d.); tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria ir vienas iš jų nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, išlaikymo formą ir dydį nustato teismas sprendimu (CK 3.194, 3.196 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013; kt.). Taigi, kai vaiko išlaikymo pareigos nevykdo vienas iš tėvų, turi būti kreipiamasi į teismą su ieškiniu dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo iš pareigos nevykdančio vaiko tėvo. CK 3.200 straipsnyje nustatyta, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo skola negali būti išieškota daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Šioje įstatymo normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2012; kt.). Pažymėtina, kad valstybė teikia išlaikymą vaikams, kai tėvų valdžia dėl vaikų išlaikymo nėra tinkamai įgyvendinama (Konstitucijos 38 str. 2 d., CK 3.204 str.). Valstybė dalyvauja išlaikant vaikus teikdama socialinę paramą pagal Piniginės socialinės paramos įstatymą, Išmokų vaikams įstatymą ir kitus teisės aktus.

Taigi nagrinėjamoje byloje tarp pareiškėjo ir atsakovės susiklosčiusius ginčo teisinius santykius reglamentuoja Piniginės socialinės paramos įstatymas (2008 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. X-1579), Išmokų vaikams įstatymas (2009 m. vasario 19 d. įstatymo Nr. XI-182 redakcija) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 801 patvirtinti Išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo nuostatai (2009 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 245 redakcija). Pabrėžtina, kad šioje byloje nenagrinėjamas ginčas tarp atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens (buvusio atsakovės sutuoktinio ir nepilnamečio vaiko tėvo) dėl išlaikymo teikimo nepilnamečiam vaikui, šeimos aprūpinimo lėšomis ar šių lėšų panaudojimo ne šeimai išlaikyti.

Piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas nustato Piniginės socialinės paramos įstatymas. Šio įstatymo 3 straipsnyje (šiuo metu galiojanti įstatymo redakcija) įtvirtinti piniginės socialinės paramos skyrimo principai, vienas kurių – socialinio teisingumo ir veiksmingumo, vadovaujantis kuriuo, piniginė socialinė parama teikiama siekiant sudaryti sąlygas gauti paramą tada, kada jos labiausiai reikia, didinti motyvaciją integruotis į darbo rinką ir išvengti skurdo spąstų bei racionaliai naudojant turimus išteklius.

Išmokų vaikams įstatymas nustato išmokų vaikams rūšis, jų dydžius, asmenų, turinčių teisę gauti išmokas, kategorijas, šių išmokų skyrimo ir mokėjimo sąlygas, tvarką ir finansavimą (Išmokų vaikams įstatymo 1 str. 1 d.). Išmokas, išskyrus globos (rūpybos) išmoką, skiria ir moka savivaldybės, kurios teritorijoje asmuo, turintis teisę gauti šio įstatymo nustatytas išmokas, deklaruoja gyvenamąją vietą, administracija, o jeigu jis gyvenamosios vietos neturi, – savivaldybės, kurioje šis asmuo gyvena, administracija (Išmokų vaikams įstatymo 12 str. 1 d.).

Vadovaujantis Išmokų vaikams įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi, dėl išmokos gavėjo kaltės permokėta išmokos suma turi būti grąžinama ar išskaičiuojama savivaldybės administracijos sprendimu, o jei išmokos mokėjimas gavėjui nutraukiamas, o visa permokėta išmokos suma negrąžinta arba neišskaičiuota, likęs įsiskolinimas išieškomas teismo tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėjusi klausimą dėl asmens kaltės susidariusios socialinio draudimo išmokų permokos grąžinimo, išaiškino, kad asmens kaltės buvimas turi būti itin atidžiai ir rūpestingai įvertintas, atsižvelgiant ne tik į objektyvias aplinkybes, dėl kurių susidarė atitinkama socialinio draudimo išmokų permoka ar asmens elgesio objektyvius požymius, tačiau ir asmens elgesio subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, kurios, be kita ko, apsprendžiamos ir tokių asmenį individualizuojančių savybių, kaip amžius, išsilavinimas, patirtis ir pan. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad tais atvejais, kai asmens, kuriam buvo permokėtos atitinkamos išmokos, galima kaltė pasireiškia tuo, jog jis nepateikė atitinkamos informacijos ar duomenų, turi būti itin atidžiai įvertinta, ar yra pagrįstų ir pakankamų duomenų teigti, jog asmuo buvo informuotas ir / ar žinojo apie pareigą pateikti minėtus duomenis bei tai, jog šie duomenys yra esmingai reikšmingi atitinkamos socialinio draudimo išmokos paskyrimui, mokėjimui ar jos dydžiui. Nesant tokių duomenų, tai galėtų būti pakankamas pagrindas išvadai apie nesąžiningumo asmens veiksmuose nebuvimą, taigi ir išvadai, jog asmuo nėra kaltas dėl permokos susidarymo (2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015).

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog šioje administracinėje byloje spręstinas klausimas, ar pareiškėjo reikalaujama priteisti išmokos vaikui permoka susidarė dėl atsakovės kaltės. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog nagrinėjant prašymą priteisti apskaičiuotą išmokos permoką nėra reikšmingos aplinkybės, ar asmuo ginčijo sprendimą, kuriuo buvo ši permoka apskaičiuota, bei tai, kad asmuo sutiko susidariusią permoką padengti. Vertinant teismui pareikštą reikalavimą priteisti susidariusią išmokos permoką, turi būti patikrinta, ar toks reikalavimas yra pagrįstas bei teisėtas.

Išmokų vaikams įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kreipiantis dėl išmokos, privaloma pateikti visus Išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nurodytus dokumentus, būtinus išmokai skirti. Dokumentų, pateiktinų kreipiantis dėl išmokų vaikams įstatyme nustatytos išmokos, sąrašas pateikiamas Nuostatų III dalyje. Besikreipiantis asmuo turi pateikti prašymą skirti atitinkamą išmoką (Nuostatų 10.1 p.) ir šiame prašyme nurodyti duomenis apie šeimos vidutinių mėnesio pajamų, nustatytų Piniginės socialinės paramos įstatymo 15 straipsnyje ir tenkančių vienam šeimos nariui per mėnesį, dydį per praėjusius kalendorinius metus (Nuostatų 12.3 p.) arba pateikti praėjusių 12 kalendorinių mėnesių iki kreipimosi dėl išmokos mėnesio šeimos pajamų, nustatytų Piniginės socialinės paramos įstatymo 15 straipsnyje, dydį patvirtinančius dokumentus, jeigu šeimos vidutinės mėnesio pajamos, palyginti su praėjusiais kalendoriniais metais gautomis pajamomis, sumažėjo (Nuostatų 12.4 p.). Be to, pažymėtina, kad Piniginės socialinės paramos įstatymo 15 straipsnyje yra nurodytos šeimos narių gaunamos pajamos, iš jų ir su darbo santykiais susijusios pajamos, individualios įmonės savininko pajamos, gautos iš šios įmonės apmokestinto pelno; individualios veiklos pajamos, įskaitant pajamas, gautas verčiantis veikla pagal verslo liudijimą, ir kt.

Išmokų vaikams įstatymo 19 straipsnyje be kita ko išmokų gavėjams yra įtvirtinta pareiga pateikti visą teisingą informaciją, įrodančią asmens teisę gauti šio įstatymo nustatytas išmokas, ir būtinus išmokoms gauti dokumentus.

Atsakovės kaltė dėl susidariusios išmokos, pareiškėjo teigimu, pasireiškė tuo, jog teikdama prašymą skirti išmoką vaikui, ji nurodė neteisingus duomenis apie šeimos pajamas. Atsakovė, nesutikdama su jai pareikštu reikalavimu grąžinti išmokos vaikui permoką, teigia, kad pateikdama prašymą išmokai vaikui gauti ji nežinojo, kokios yra jos sutuoktinio pajamos, o institucija, skirianti išmokas, turėjo patikrinti, ar jai tokia išmoka priklauso ir tik tada ją paskirti. Atsižvelgiant į šioje byloje surinktus įrodymus bei aptartą teisinį reglamentavimą, šie atsakovės argumentai nepripažintini pagrįstais, t. y. argumentais, dėl kurių pareiškėjo reikalavimas negali būti tenkinamas.

Kaip buvo nurodyta, prašymą skirti išmoką vaikui teikiantis asmuo turi patvirtinti, kad šeimos vidutinių mėnesio pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį yra mažesnės kaip 3 VRP dydžiai. Iš atsakovės pateikto 2009 m. birželio 23 d. prašymo išmokai gauti (I t., b. l. 27–28) turinio matyti, kad atsakovė pasirašydama šį prašymą patvirtino, jog jos šeimos vidutinių mėnesio pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį yra mažesnės kaip 3 VRP dydžiai (1 050 Lt). 2009 m. birželio 23 d. prašyme taip pat nurodyti ir atsakovės tuometinio sutuoktinio V. M. duomenys.

Šeimą Išmokų vaikams įstatymas apibrėžia kaip sutuoktinius arba bendrai gyvenančius asmenis, taip pat susituokusį asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų vaikai, arba vieną iš tėvų, jų vaikus ir įvaikius iki 18 metų; į šeimos sudėtį taip pat įskaitomi nesusituokę ir su kitu asmeniu bendrai negyvenantys asmenys nuo 18 iki 24 metų, kurie mokosi pagal bendrojo lavinimo programą, pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal dieninės studijų formos nuosekliųjų studijų programą, taip pat asmenys nuo bendrojo lavinimo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos; į globėjų (rūpintojų) šeimos sudėtį vaikai, kuriems įstatymų nustatyta tvarka yra nustatyta globa ar rūpyba, neįskaitomi (Išmokų vaikams įstatymo 2 str. 6 d.).

Vadovaujantis prie bylos pridėtos civilinės bylos Nr. 2-277-816/2012, kurioje buvo spręstas atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens santuokos nutraukimo klausimas, duomenimis, atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens santuoka buvo nutraukta 2013 m. balandžio 8 d. (įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo nutarčiai, kuria buvo paliktas nepakeistas Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimas). Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad 2009 m. birželio 23 d. prašymo išmokai gauti pateikimo metu atsakovė ir trečiasis suinteresuotas asmuo bei jų sūnus buvo šeima Išmokų vaikams įstatymo prasme, todėl atsakovė prašyme išmokai gauti turėjo nurodyti duomenis apie šeimos (savo ir sutuoktinio) pajamas. Pažymėtina, kad atsakovė ieškinį dėl santuokos nutraukimo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, turto padalijimo padavė tik 2011 m. gruodžio 2 d. (civilinės bylos Nr. 2-277-816/2012 I t., b. l. 1–8). Šiame ieškinyje buvo nurodyta, kad V. M. daug metų neprisideda prie šeimos biudžeto finansiškai: jis visiškai neskiria lėšų šeimos ūkiui, maistui, vaikui išlaikyti, o tik sumoka įmokas bankui už paskolą, kurią pats paėmė ir išleido savo reikmėms, nuo 2010 m. gruodžio mėnesio išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini) (civilinės bylos Nr. 2-277-816/2012 I t., b. l. 1–8). Atsakovė civilinėje byloje taip pat reiškė reikalavimą priteisti iš V. M. išlaikymą nepilnamečiam vaikui už 3 metus iki ieškinio padavimo. Akcentuotina, jog civilinėje byloje Nr. 2-277-816/2012 priimtu įsiteisėjusiu 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimu nustatyta, kad nuo 2007 metų iki V. M. išvykimo į užsienį (2010 m. gruodžio mėnesio) abu sutuoktiniai vedė bendrą ūkį, rūpinosi sūnumi, V. M. periodiškai pervesdavo lėšas į sutuoktinės (atsakovės šioje byloje) asmeninę sąskaitą, pakankamai prisidėdavo prie vaiko išlaikymo ir dėl to nebuvo tenkintas reikalavimas priteisti iš V. M. išlaikymo įsiskolinimą nepilnamečiam vaikui už 3 metus iki ieškinio padavimo (civilinės bylos Nr. 2-277-816/2012 III t., b. l. 54–63). Šie 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendime nustatyti faktai nebuvo paneigti ir išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka (žr. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1414-275/2013).

Iš civilinės bylos medžiagos taip pat nustatyta, kad atsakovės prievolė grąžinti 520 Lt permoką pareiškėjui civilinėje byloje nebuvo perkelta trečiajam suinteresuotam asmeniui; atsakovė šios prievolės civilinėje byloje nenurodė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 382 str. 5 p.) bei nereiškė reikalavimų, kad ši prievolė būtų pripažinta trečiojo suinteresuoto asmens prievole.

Iš V. M. 2009 m. balandžio 7 d. Metinės pajamų mokesčio deklaracijos (I t., b. l. 72–76) matyti, kad V. M. 2008 metais yra gavęs 38 669,87 Lt su darbo santykiais ir jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių pajamų bei 40 222 Lt pajamų iš individualios veiklos. Iš byloje pateiktų duomenų apie V. M. socialinį draudimą matyti, kad šis asmuo nuo 2006 m. liepos 10 d. iki 2010 m. rugpjūčio 27 d. dirbo akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ bei buvo įsigijęs verslo liudijimą nuo 2006 m. vasario 15 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. (I t., b. l. 160). Apeliacinės instancijos teismui akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ nurodė, kad V. M., dirbdamas šioje bendrovėje, 2008 metais gavo 29 150,61 Lt (II t., b. l. 103).

Šioje administracinėje byloje akcentuojama atsakovės aplinkybė, kad ji prašymo padavimo metu nežinojo, kokios buvo tikrosios jos sutuoktinio pajamos, nebuvo žinoma apie jo gautas pajamas, bei jis jų nenaudojo šeimos reikmėms, nepašalina jos pareigos teisę į išmoką vaikui įgyvendinti teisės aktuose nustatyta tvarka. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog ginčo prašyme skirti išmoką vaikui parašu patvirtindama, kad šeimos (jos ir sutuoktinio) pajamos prašymo padavimo metu yra mažesnės nei nustatyta Piniginės socialinės paramos įstatymo 15 straipsnyje (1 050 Lt), atsakovė pateikė neteisingą informaciją ir taip pažeidė Išmokų vaikams įstatymo 19 straipsnio 1 punkte įtvirtintą asmens, kuris kreipiasi dėl šio įstatymo nustatytų išmokų ir kuris jas gauna, pareigą pateikti visą teisingą informaciją, įrodančią asmens teisę gauti šio įstatymo nustatytas išmokas, ir būtinus išmokoms gauti dokumentus. Pažymėtina, kad dėl išmokos vaikui skyrimo į pareiškėją kreipėsi atsakovė, o ne trečiasis suinteresuotas asmuo, todėl akivaizdu, kad teisingą informaciją apie šeimos gaunamas pajamas privalėjo pareiškėjui nurodyti atsakovė, o ne trečiasis suinteresuotas asmuo.

Taip pat atsakovė visai be jokio pagrindo šioje byloje teigia, kad ji už sūnų išmoką gavo teisėtai, jokių savo pajamų nenuslėpė, o jei trečiasis suinteresuotas asmuo turėjo deklaruotas pajamas, tai iš jo ir turi būti priteista žala valstybei. Kaip jau minėta, prašymą teikė atsakovė, kuri ir privalėjo nurodyti ne savo asmenines pajamas, o šeimos pajamas, o tai reiškia ir trečiojo suinteresuoto asmens pajamas. Atsakomybė už neteisingai nurodytus duomenis kyla juos nurodžiusiam asmeniui, todėl jis turi pareigą grąžinti nepagrįstai gautas išmokas, o asmuo, teigdamas, kad pateikė teisingus duomenis, turi teikti tokius įrodymus.

Atsižvelgus į pirmiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pagrįstai bei teisėtai susidariusią išmokos vaikui permoką reikalauja priteisti iš atsakovės, nes ginčo atveju ši permoka susidarė dėl atsakovės kaltės pateikiant klaidingus duomenis apie šeimos pajamas, o šioje byloje atsakovė nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad ji pateikė teisingus duomenis, t. y. kad minėtoje 2009 m. balandžio 7 d. Metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje yra nurodyti neteisingi duomenys, nes trečiasis suinteresuotas asmuo 2008 metais negavo pajamų. Dėl to tiek pareiškėjas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai rėmėsi VMI priimtame dokumente nurodytais duomenimis. Dar kartą pažymėtina, kad šiuo atveju įrodymus, jog 2009 m. balandžio 7 d. Metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje yra nurodyti neteisingi duomenys, šioje byloje turėjo pateikti atsakovė, nes teisiniai santykiai yra susiklostę tarp pareiškėjo ir atsakovės, trečiasis suinteresuotas asmuo nesikreipė į pareiškėją, o šioje byloje nenagrinėjami tarp atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens susiklostę tarpusavio santykiai dėl gautų pajamų bei jų panaudojimo. Atkreiptinas dėmesys, kad trečiasis suinteresuotas asmuo šioje byloje neginčijo deklaracijos duomenų bei rėmėsi šia deklaracija (trečiasis suinteresuotas asmuo tik nurodė, kad atsakovės prasimanymas, jog jis turėjo pajamų daugiau nei 70 000 Lt) (I t., b. l. 98).

Atsakovė, apeliaciniame skunde, teigdama, kad teismai sprendimuose nustato faktus ne iš dokumentų, remiasi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartimi, kuria buvo išspręstas klausimas dėl Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimo dėl priteistos kompensacijos V. M. ir priteisto žyminio mokesčio VMI vykdymo atidėjimo (II t., b. l. 31–36). Šis pareiškėjos pateiktas įrodymas visiškai nepaneigia 2009 m. balandžio 7 d. Metinės pajamų mokesčio deklaracijos duomenų, nes šioje nutartyje nėra nustatyta, kad 2008 metais trečiojo suinteresuoto asmens turtinė padėtis buvo žymiai geresnė už atsakovės turtinę padėtį, nes sprendžiant minėtą klausimą nebuvo nagrinėjamos ir nustatomos aplinkybės, susijusios su atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens turtine padėtimi (gautomis pajamomis) 2008 metais, o buvo nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su šių asmenų turtinė padėtimi 2012–2013 metais (II t., b. l. 34–35).

Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog pareiškėjas išmoką vaikui galėjo skirti tik patikrinęs atsakovės prašyme nurodytus duomenis ir įsitikinęs, kad tokia išmoka atsakovei priklauso. Pažymėtina, jog įstatymų leidėjas nustatė tokią paramos vaikui skyrimo tvarka, vadovaujantis kuria, prašymą teikiančiam asmeniui nustatė pareigą patvirtinti, jog prašyme nurodyti duomenys yra teisingi. Iš atsakovės prašymo matyti, kad ji teikė prašymą, remdamasi šeimos vidutinėmis vienam šeimos nariui per mėnesį pajamomis praėjusiais kalendoriniais metais, o Nuostatų 24 punktas nustato, kad pasibaigus kiekvienam kalendorinių metų ketvirčiui, bet ne vėliau kaip iki kito ketvirčio pirmojo mėnesio 25 dienos, socialinės paramos šeimai informacinės sistemos valdytojas, vadovaudamasis Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos nuostatais, patvirtintais socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. A1-172, pateikia Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos užklausą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos turimų duomenų apie naujų gavėjų, kuriems per praėjusį laikotarpį buvo paskirta išmoka vaikui, ir jų šeimos narių gautas pajamas. Šiuo atveju būtent ir buvo atliktas toks patikrinimas ir nustatyta, kad atsakovės ir kartu su ja bendrai gyvenančių asmenų pajamos per 2008 metus buvo didesnės nei 1 050 Lt (II t., b. l. 66–68). Taip pat pažymėtina, kad atsakovė, pateikdama prašymą, nenurodė, jog jai nėra tiksliai žinomos jos sutuoktinio pajamos, t. y. aplinkybių, dėl kurių prašymą nagrinėjančiai institucijai turėjo kilti abejonių, ar atsakovė turi teisę į prašomą skirti piniginę socialinę paramą.

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės apeliaciniame skunde pateiktais argumentais, jog vadovaujantis CK 6.253 straipsnio 4–5 dalimis iš jos neturėtų būti priteista susidariusi išmokos vaikui permoka. Pažymėtina, jog nurodytose CK normose įtvirtinti civilinės atsakomybės netaikymo bei atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindai – trečiojo asmens veikla bei nukentėjusio asmens veiksmai. Atsižvelgus į šioje byloje padarytas išvadas trečiojo suinteresuoto asmens V. M. veiksmai viešai deklaruojant 2008 metų pajamas negali būti laikomi trečiojo asmens veikla CK 6.253 straipsnio 4 dalies prasme. Taip pat akcentuotina, jog byloje nenustatyta, kad išmokos vaikui permokos sudarymas būtų nulemtas pareiškėjo veiksmų ar neveikimo, todėl nėra pagrindo vadovautis ir 6.253 straipsnio 5 dalimi.

Taip pat atmestini atsakovės apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo padarytų proceso teisė pažeidimų (teismas išnagrinėjo bei tenkino skundą, nors byloje yra tik ieškinys; pažeista atsakovės teisė būti atstovaujamai advokato). Nustatyta, kad atsakovei laiku negrąžinus apskaičiuotos vaiko išmokų permokos, Socialinių išmokų skyrius 2013 m. liepos 31 d. (spaudas ant voko) su pareiškimu išduoti teismo įsakymą kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl 520 Lt išmokos vaikui permokos priteisimo (civilinė byla Nr. L2-32770-592/2013) (I t., b. l. 2–3). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 5 d. išdavė teismo įsakymą, kuriuo iš atsakovės (skolininkės civilinėje byloje) priteisė 520 Lt skolos ir 14 Lt žyminio mokesčio (I t., b. l. 14). Atsakovei 2013 m. rugpjūčio 19 d. pareiškus prieštaravimus, Socialinių išmokų skyrius teismui 2013 m. rugsėjo 20 d. padavė ieškinį dėl 520 Lt išmokos vaikui permokos priteisimo (civilinė byla Nr. 2-2035-592/2014) (I t., b. l. 23–26). Vilniaus miesto apylinkės teismas, atsižvelgęs į Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2014 m. sausio 23 d. nutartį, 2014 m. kovo 19 d. nutartimi civilinę bylą Nr. 2-2035-592/2014 pagal teismingumą perdavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pažymėtina, kad bylą iš bendrosios kompetencijos teismo perdavus administraciniam teismui, byla nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ nustatytomis proceso taisyklėmis, todėl pasikeičia tiek bylos šalių, tiek ir procesinių dokumentų pavadinimai. Iš teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, kad 2015 m. sausio 27 d. vykusiame teismo posėdyje teismas patikslino dalyvaujančių byloje asmenų procesinę padėtį – nurodė, kad ieškovas civilinėje byloje administracinėje byloje laikomas pareiškėju. Taip pat iš šio garso įrašo nustatyta, jog civilinėje byloje pareikštas ieškinys buvo nagrinėjamas kaip skundas vadovaujantis ABTĮ nustatytomis taisyklėmis. Todėl nėra reikšminga tai, kad byloje nebuvo raštu pakeistas aptariamo procesinio dokumento pavadinimas, nes atsakovė suprato, koks pareiškėjo pareikštas reikalavimas yra nagrinėjamas, ir kuo šis reikalavimas yra grindžiamas, turėjo galimybę teikti ir teikė savo nesutikimo su reikalavimu argumentus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija atmeta atsakovės apeliacinio skundo argumentą, kad apeliaciniu skundu skundžiamu sprendimu buvo tenkintas skundas, kurio byloje nebuvo.

Taip pat atmestinas atsakovės apeliacinio skundo argumentas, jog buvo pažeista jos teisė byloje būti atstovaujamai advokato. Nustatyta, kad atsakovei Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. (1.7.)-S-3178-13 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (I t., b. l. 53–55) civilinėje byloje, kuri Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartimi perduota administraciniam teismui, buvo nuspręsta teikti antrinę teisinę pagalbą ir paskirtas advokatas. Nurodytas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas galiojo iki 2014 m. spalio 7 d. Ši administracinė byla buvo išnagrinėta 2015 m. vasario 27 d. vykusiame teismo posėdyje, todėl atsakovei Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. spalio 7 d. sprendimu skirtos antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo pasibaigęs. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pratęsimo. Taip pat vadovaujantis byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad atsakovė buvo informuota apie teismo posėdį administracinėje byloje, jai buvo įteiktas teismo šaukimas (II t., b. l. 4–5). Pažymėtina, kad po teismo šaukimo tekstu, vadovaujantis ABTĮ 74 straipsnio 2 dalimi, nurodomos proceso šalių pagrindinės procesinės teisės, tarp jų ir teisė ginti savo interesus per įgaliotą atstovą, ir pareigos, o šaukimo įteikimas reiškia, kad atitinkamai proceso šaliai yra išaiškintos jos procesinės teisės. Atsakovė teismui neteikė prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, kad ji galėtų pasirūpinti atstovavimu. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje surinktos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog atsakovei buvo tinkamai išaiškinta teisė savo interesus byloje ginti per įgaliotą atstovą, tačiau atsakovė šia teise nepasinaudojo. Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, jog aptariama atsakovės teisė nebuvo pažeista.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, tenkinti atsakovės apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovės R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė